NEGRAŽI PELĖDA
                         (ANTROJI KNYGA)

Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi  išgirs artimesni- tolimesni man žmonės. Savijauta  nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada ligoninę. Apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas jau susiliečia su trečio brolio gyvenimu, kuomet du jo broliai protingi, o jis, trečias, kvailys. Tiesa, pasakos jam dažniausiai linki daug sėkmės, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“-, daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip  duota Dievo – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su bičiuliu Vidiniu, su  nesuvoktos sandaros knyga Šventąja, su visais tais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar- ne?
- Net labai keista, - sakau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Bet išgirskim, kaip jas girdžiu aš:

- Ir taip:
Pirmyn, vergai, nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
O tiesą sakant, nejaučiu laisvės. Nors kiek beatsimenu, vis supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu.
Bet šitam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur?
Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.
„Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau dainavai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Betgi mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.
„Kas  buvo niekas, taps viskuo.“
- O kas  jis, kuris – čirkšt, žagt?
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme  ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt... Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet lankytojų akims godžios buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negali, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityk!?
„ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
- O kur mes atsiradę?
- Kaip  suprantu, tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo „Negražią pelėdą“.
Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino.
- Nežino, ką rašo?

1. Zylės
                             
     - Betgi, Pranai, tu čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas.  Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti?
     - Va, va! Todėl ir panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais.
                      (Iš pokalbių prie neapvalaus stalo)

     Mintys aiškios ir jas girdžiu kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Tikrai ne tą.
     - Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiu pusbalsiu, net nepagalvodamas, kad iki advento dar nemenkas laiko tarpsnis. Žvelgiu į papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar  Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima įsikūrė nuolatiniam gyvenimui sode. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Žiema jau kone ant nosies, o jie spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau jos pasirodant.  Ir vėl pusbalsiu zylėms:
- O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad nedažnai to žmogaus geresnio žodžio susilaukia ištikimiausi krašto paukščiai. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
     Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane prisimena Vidinis ir deklamuoja:

Per tūkstantmečio vardą –  LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro,
Net iš dausų.

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne vis vien –
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
    („Prašau“, 2008-01-20)

    - Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė - bent kol dar smegenys veika - mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą  ten, kur esame, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia pajauta, kaip įpratome sakyti, „per smegenų žievę“, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir - kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai
Praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios,  bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „subanguoja“ tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. O kadangi sudėtingesni suvokimai mudviejų galvose vis  sunkiau besilaiko, ryžomės šį procesą  supaprastinti, apgyvendindami jį neaiškios kilmės subjektais, kurių gyvenimas ir visa būtis dėl kažkokių priežasčių pridengta ir saugoma paslapties. Ne kažin ką apie tai sugeba pasakyti netgi Vidinis, kuris tokiai jų būčiai gerokai imlesnis, jos sąvokų erdvėje orientuojasi lengviau, laisviau ir jau išmokęs  suprasti, kad, girdi, jeigu nenorima, kad uostinėtume kas kaip atrodo jų departamentuose, tai geriau to nedaryti. Tačiau ne tik Vidiniui, bet ir man, įtaiga iš TEN visuomet labai raiški, įsiterpusi į mudviejų savastį ir net koordinuojanti gyvenimą ir poelgius. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
     „Betgi jis ruošiasi paskambinti – suvokiau. - Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė...“
    Ir jau netrukus išgirstu:
     - Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
     - Kas atsitiko?
     - Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
    - Betgi ne dėl to skambini.
    - Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
    - Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
    - Kas, kas gyvena? Zylė?  Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
    - Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti. 
    - Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
     -Tai todėl ir padeklamavai, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
     - Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
     Atsikvėpiau ir:
„Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...“

Papūgėlės irgi sukruto:
- Supratai?
- Ką reiškia „ supratai“? Mes jau ne zoologijos  sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
- Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Aš dar jo, to pirmo žingsnio, nežengiau, dar vystykluose.
- Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
- Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad  kažką prarandu? Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome...
- Atrodo, kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu labai panašūs.
*****

2.Prie ąžuolo   

     - Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė.
     - Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai atėjusi tik iš Aleksandro Ražo. Tiesa, gerokai anksčiau, kai šį reiškinį dar vadinome transformacija.
                     (Iš pokalbio su sodo kaimynu)

Kaip ir anksčia, zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena vienai iš tikrųjų taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas paapgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Gal bent dalinai todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą. Bet visai nerūpi, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio ir net  iki advento dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     - O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? - vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net mano Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     - Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, – neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     - Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     - O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
     - Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna. Nepraleisk progos.
     - Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Kasdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
     - Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
     - Ė, ten! - mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
     - Parink gilių, gal dar rasi kokią.
     Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, o  baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris – keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
     - Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     - Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėjant prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų, kaip atsimindamas deklamuoju nepabaigiamą rašyti eilėraštį.

Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų kardais prakirtus dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais
Dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą –
Amžių kaulus.

     Kažkas žodžius užspringdo, jie nutyla ir - kaip neretai – įsivaizduoju, jog Vidinis karčiai šypteli, net nemokėdamas suvokti, koks kipšas paliepė man į tokį, atrodytų, reikšmingą eilėraštį kišti kažkokią nesąmonę, kurią, beje, ir pats suvokiu, tačiau atsikratyti jos nesugebu – vaizduotė lakesnė. Norisi, kad kas bent šitaip paregėtų, kiek daug per šio galiūno amžių, ten, po žeme, kur vaikšto jo šaknys, suguldyta, sunešta, supūsta žmogaus kaulų. Norisi, kad šis vaizdas atrodytų ypatingai raiškus, įspūdingas, talpinantis į mūsų smegenis supratimą, kad jie tautos išlikimui gal nemenkiau reikalingi, kaip ąžuolui jo šaknys. Net atsimenu, kad ir deimantui „išnokti“ reikalinga didi giluma žemėje. Bet kaip tai pasakyti paprastai, laisvai, be filosofijos ir sunkaus kalbėjimo? Kaip?
    Sukaliodamas galvą akimis „apvaikštau“ galingą medį nuo jo viršūnės iki keliais glėbiais beatrėpiamo kamieno, „įžėlusio“  šaknimis į aukštą kranto skardį ir – stop. Tegali tik  dvasioje nusistebėti, kokios nepaprastos jėgos reikia išlaikant tokį milžiną, dar vis auginantį, platėjantį. Iš kur ji?

Iš ąžuolų šaknims
Ir deimantui nokinti 
Reikalingos gilumos, -

     atsidustu, bet jau žinodamas, kad tai nepriklauso eilėraščiui. Tai tik užrašas apie tai, kad be šitos juodos žemeles, be šito skardžio, be tos šviesos, kuri išsirpusi žemės įsčiose, tokie dalykai neįmanomi. Ši beprotiškai galinga jėga ateina iš žemės, iš jos gelmių. Ir ne tik į ąžuolą per šaknis, o į visą, kas gyvą, o paskui vėl sugrįžta atgal būti žemėje. Taip regis ir norėjau užrašyti, bet ant popieriaus atsiranda žodžiai, kurie lyg kažkieno kito numesti.
     
Eiliniai parnešė man“ Žalgirį" namo,
Pasakę, kad pirma reikėjo mirti,
O Vytautas Didysis tik dėl to,
Kad atsimintum, -

     - Vidini, tai tavo išdaigos, ar kaip čia? - net ne mintyse, o balsu klausiu, tačiau, regisi, jau galiu kalbti eilėraščiu, net tuo senu tekstu, kuris mažiausiai redaguotas.

Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom -
Mane augina Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?

     - Galingas tu, seni, oi galingas! O! kad visa Lietuva tokia, - po tylos minutės pakalbėjau ąžuolui, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbraukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
     „Sapnuojantis? “
     - Taip, sapnuojantis, - pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, galvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
     „Ką - jeigu? “
     - Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su šituo ąžuolu. Arba, kad ir tik vienas ąžuolas, - pakalbu panosėje, o netrukus raiškiau ir gal net prasmingiau:
   - Kalbėk, eilėrašti, kalbink. Nepalik savęs negyvo, nepalik, - prašau, kalbu, noriu, kad taip būtų, bet jau žinau, kad eiliniai į knygas neateina. Reikia būti Vytautu ir, žinoma, Didžiuoju, o eiliniai?..  Jie kad Vytautas Didžiuoju būtų, kad "Žalgiris" iš 1410-jų metų žibėtų, kad ąžuolas – milžinas Kryžiokų ežero atkalnėje oštų, nesibaimindamas užgriuvusių audrų... Taip, taip, eiliniai...

Eiliniai po knygas nevaikšto,
Ištirpsta žemėje
Ir šviečia kaulais savo naktyse...
     
     -Betgi ir Vytautas ten. Taigi, Didysis. Net niekas nežino, kur jo kaulai. Ten, žemėje, visi eiliniai esame. Kai prie ąžuolo glaustosi spalio pabaiga, tokios mintys  netgi neginčytinos, argi –ne? - girdžiu pasąmonėje ir nebejoju, kad taip girdžiu įsiterpusį Vidinį. Jau sakyta, kad tokiam mudviejų bendravimui nereikia telefonų, tačiau kaip šį reiškinį tiksliau pavadinti viešoje erdvėje, nežinome lig šiolei, tačiau jeigu išgirstume jį įvardijant transindukciją, ko gero, pamanytume, kad  kažkas iš mudviejų pasisavino seniai puoselėto reiškinio šitokį įvardijimą.
     - Čia geriau matyti, kad spalio pabaiga...
     - Betgi neneigiu. Juolab, kad visuomet būni kartu su „Lietuvio kalendoriumi“ Aš be jo, tačiau spalio 27 –ją irgi atsimenu. Paklausyk, - ramiai paragino Vidinis ir  lyg perskaitydamas iš knygos:
     „Vytauto karūnacija buvo numatyta 1430 m. Vilniuje, tačiau  laiku neįvykus, tų pačių metų spalio 27 d. Vytautas mirė“.
******   

3. Ar tikrai  aš?

- Stengsimės dirbti abiem rankomis  - ir dešine, ir  kaire. Man atrodo, taip žmogus sukurtas.
- Oi, pone, labai abejoju, kad taip žmogus sukurtas. Žmogui reikia turėti dar nemažai ko, o galvą - neabejotinai,  kad nebūtų bent taip prastai pakalbėta kaip jūs dabar. Žmogus sugeba būti ir be rankos ar  kojos, tačiau be galvos -  ne.   
   (Iš pasikalbėjimo su aplinkosaugininku J. Dautartu)

     Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko išeikvoji kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad būdamas prie ąžuolo, be Vidinio paramos per transindukciją , nesugebėjau atsiminti, kuo Lietuvos žmogui įsimintina spalio 27 -oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad daug metų, vartydamas „Lietuvio kalendorių,“ nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias – pažymėtas tik Ramojus vardadieniu. Su juo, kaip įprasta, priimant varduvininkus Pastriekės departamente  irgi susitikau saulės patekėjimo laiku ir kaip kažką nujausdamas teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas – negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateitų tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko neužtenka, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, to pakanka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir pakanka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo, Dievo, per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o ir gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis. Kitos nuomonės liaujasi asmeninėje tavo sąmonėje spalvinti jų matomus daiktus ar reiškinius. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais ar raštais pertvarkyti gamtą ir žmogų – bevaisės ir nereikalingos.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją.  Žinau,  esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas Ramojus  jau deklamavo „Laisvę“, kurią parašiau pagal M. Gorkio apsakymą. Jau žinojau, kad ir „Laisvė“ nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių – šis man buvo mielas čigono Makaro Čiudros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net knygutės redaktorei Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio „Makarą Čiudrą", negu mano „Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
     Pastriekės departamente varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius, bet visais atvejais jų būdavę daugiau, o tąkart tik jis, varduvininkas Ramojus, ir aš.   

Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas.
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta -
Vos tiktai gimsta - jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė.

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
- O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kad tokia apeiga žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet jeigu ji nespės, tai nedidelis niekutis ir jis nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie „Eilėraščio sėją“ Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, ir su Vidiniu, tik kitaip – apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal, išleidžiant knygelę, kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir, spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis  atsisveikinimo su varduvininku rytinis epizodas  kyštelėjo skaudų klausimą, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės?   Kodėl neišgirdau Vytauto Didžiojo žingsnių, kuomet jais jis išeina iš gyvenimo, neužsikėlęs ant galvos karaliaus karūnos? Net pasidarė baisu  manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
     „Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra? – bet tuoj pat aukštai sparną pakelia kita mintis:
    „ Tu? Makaras Čiudra ir... tu? Nesek sau pasakų, žmogau! Ir neužstok savimi čigono. Gal truputį judu panašūs senatve, bet Makaro senatvė visuomet pajėgi pakilti į dangų ir, prireikus, nesibaimindama mirtimi trenktis į uolą. O tu? Dar gyvas, o jau rausiesi į žemę. Fu! Ne, ne, sakale, niekuomet ir niekuo nelyginki savęs su Makaru, nes po to tik žingsnelis, kad panorėtumei savimi ir ąžuolą užstoti..
   - Atsiprašau,- pusbalsiu tariu ir gerai suprantu, kad jokioje bažnyčioje nesu taip suprantantis ir  kitų suprantamas, kai šitokioje savijautoje, kurią nežinau kaip ir kada pradėjau tapatinti su   šventove, sakykim, bažnyčia Žmoguje. Čia, būnant prie ąžuolo, savijauta išgryninta, - be poterių, rožančių, akių kėlimo į dangų, nereikia Juozo Audrio Bačkio su jo klierikais ir  arkikatedros užkaltomis durimis žmogui pas Dievą ateiti. Ir gal ypatingai tokia savijauta veikli, kuomet ateini lyg atsisveikinti, nesipriešindamas supratimui, jog labai įmanoma, kad gal tai paskutinis kartas.
      „Va, va, jeigu tai būtų čigonas, o ne Karlonas,  kūrentų laužą ir negalvotų, kaip jam būti ryt ar dar toliau. Jis tą turtą turi- laisvę, protingą žmogaus laisvę, kuri, beje, ne skilviui, o jo dvasiai reikalinga“, - pašnibžda mintis, lyg ir norėdama, kad pasiginčyčiau, bet man dar proto užtena -  argi kas mane varo į Naujininkus? Galiu pasilikti, pabūti čia, Balsiuose, prie ežero, prie ąžuolo. Su giria, net ir su sodo nameliu ir ten įkurtu Pastriekės departamentu. O kiek zylių! O kiek daug  to, prie ko net  netyčia prisilietus, sieloje sudirgsi atsiminimai. Bet argi pasiliksiu?“
     - Tai kad pasilikti neišeina. Ten , Naujininkuose, jau šiluma. Gyvensi negyvensi,  bet mokėti už ją vis tiek reikės ir nepigiai, -sakau murmesiu ir kažkodėl pralinksmėjęs:

Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

     Netoli iš  krūmų išgąstingai stryktelėjo  kiškis.
     - Negirdėjau, negirdėjau, negirdėjau, - nuaidėjo per girią ilgaausio  šauksmas.
     - Betgi kiek daug triukšmo tyloje! -nusistebėjau.
     - Ne tyloje, o mintyse, - kažkas paprieštaravo.
     - Niekur neskubu, dar pabūsiu, - atsidusau.

******

4. Talmudas

               - O apie knygą ar senai galvojote? Iš keleto kūrinių mačiau, kad toks savęs įprasminimas jums aktualus, bet ar jūs kaip ir šiuolaikiniai rašantys vaikai, anksčiau svajodavot, jog išleisit knygą? Ar visgi tik daug vėliau apie tai ėmėt galvoti?
     - Dabar sakysiu kitaip negu dar taip neseniai kalbėjęs, nes surasti įrašai ant ąžuolo kamieno kažką labai svarbaus koreguoja sampratoje. Įrašai dar ne visi perskaityti, bet suprantu, kad dabar man labiausiai rūpi išleisti knygą, iššifruojant tuos užrašus, schemas, piešinius. Nežinau, kaip tai padaryti ir net nesuvokiu, kada taip galėtų atsitikti, tačiau knygos pavadinimas jau yra, o būtent „Astės užrašai“. Jeigu prieš šią knygą atsirastų kita ar kitos, tai nebūtų man taip rūpimi dalykai, negu knyga, kurios, kaip numanau, dėl laiko stokos  niekuomet nebus. Todėl atrodo, kad apie jokią kitą knygą niekuomet negalvojau – tik apie „Astės noveles.“
                                                   (Iš pasikalbėjimo su Mindaugu Kirka)

                                                                                                                             
      Kas besužinos, kiek kartų atėjęs prie šio ąžuolo? Jų mano gyvenime nebūta daug, bet esu sutikęs net didingesnių kaip šis, galingai šaknimis įsikibęs į paežerės skardį. Susitikdavome,  apsižiūrėdavome ir dažnai jie būdavo trankyti žaibų. Mėgsta Perkūnas žaibu trenkti į ąžuolą ir, matyt, todėl, kad drūta jėga tuščiai neeikvoja laiko, ieško sau lygių, kad po mirtino kirčio ir kitiems, ir sau galėtų pasirodyti, kuo beesanti. Ir vis dėlto bjauru suvokti, kai tokia jėga trenkiama į ąžuolą, kuris tuo pačiu negali atsilyginti. Tačiau argi tai nedidvyriška, kai suaižytoje, kartais net suskaldytoje krūtinėje išlaiko gyvastį ir, lyg nusispjovęs į dangų, gyvena taip, kad pagarbiai nenusilenkti jam net pats Perkūnas negali. Gyvena čia, ant žemės, toliau, arčiau ar šalia žmogaus, nesiguosdami ir nesielvartaudami tokia būtimi. Ir dabar štai pats nesmagiai pasijaučiau, kad atmintis darosi ištižus, negebanti susikoncentruoti, atsijoti grūdus nuo pelų. Atrodė, kad išties svarbesni būties reikalai pastumti į pakraščius ir tyčia - netyčia susitelkta prie nebūtinų, pramoginių dalykų – mano atveju, prie knygelės išleidimo. Neatrodė, kad kuomet apie tai rimčiau galvojau. Ir jeigu ne dukros, knygelės laukti nereikėtų.
     „Laukti?“
     - Ko gero – taip. Dabar jau, ko gero- taip,- prakalbau į ąžuolą. Bet tik dabar, po visų batalijų su dukromis. Reikėjo joms, kad į tėvo gimtadienį ateitų su eilėraščių knygele. Tik nemokėjau  suprasti, kodėl ne į Vidinio gimtadienį. Ir tu jau tą žinai, ąžuole. O! Tu labai daug ką žinai.
     Ąžuolas ramus kaip skardis, kaip ežeras, kaip visa giria. Apsiglėbiau rankomis krūtinę, per jas girdėdamas pulsuojančią širdį. Supratau, kad ji gerokai įskaudinta. Ir man neatrodė, kad dėl to galėjusi būti kita priežastis – net neabejojau, ką  į ją  jautriai įsmilko ir tie didesni -mažesni knygelės parengties spaudai darbai, kurie man nebuvo malonūs. Nieko geriau nesugalvojęs, pasistengiau juos palikti dukterų rūpesčiui, bet būta tokių, kurie nepakrutinamai priklauso kompetencijai, kuria tegalėjome dalintis tik su Vidiniu. Žinojau ir žinau, kad neteisinga pasiskelbti knygelės autoriumi, bet Vidinis buvo kategoriškas – bendraautorystės kratėsi it kipšas kryžiaus, nepatingėdamas mane įtikinėti, kad dukroms padės surinkti eilėraščius, kurie nekelia abejonių dėl to, kad jų autoriumi esu aš, taigi Pranas Karlonas.
     - Betgi tai neįmanoma.
     - Neįmanomų dalykų nėra. Reikia tik norėti. O jeigu ką - neužmiršti pasikonsultuoti su Šventąja. Per tuos metus, kai atidavėme saugai jai raštus, ji netgi jų aprašus padariusi. Tyliai. Taip pelė nemoka būti po šluota, kaip jinai dirbdama tokį darbą,- buvo atkaklus Vidinis, tačiau lig šiai dienai nesu pasakęs, kad, girdi, te blusos ant tavo, Vidini, bambos balių kelia, te būnie, kaip tau atrodo. Tačiau mano pasipriešinimas ir budrumas turbūt aprimo, nors priežastis galgi net kita, o būtent:   
     Kartą atėjęs prie ąžuolo kažkodėl sumaniau ant jo kamieno išpjauti savo vardą ir pavardę. Atlenkiau peiliuko geležtę, priartėjau akimis kuo arčiau kamieno, kad geriau parinkčiau išpjovai vietą ir pirmą kartą pamačiau, kad jis jau išpjaustytas, išskaptuotas, išdrožtas, ištarkuotas geriau - blogiau perskaitomais užrašais ar įžiūrimais piešiniais. Atsišliejau atgal ir, užlenkdamas peilio geležtę: „argi taip galima, a? Kaip tai galima! Juk tai ne išvietės sienos ar durys!“
    Vėliau, po ilgo triūso, perskaičiau ir PRANO  vardą su prierašais prie kiekvienos raidės:
P - piemuo, nes daug ganiau.
R - rašau, norėdamas priminti, kad buvau.
A - atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana. 
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      Nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N - namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A -  aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S -  save, paspirdamas lazda,
       paskutinius dantis renku.

     Man lig šiai dienai norisi, kad šie parašai kuo greičiau apaugtų žieve, užsilygintu, gal bent taip kažkiek apmalšintų medžio skaudulį ir kažkodėl vis baiminuosi, jog kažkas iš saviškių neaptiktų  mano radinio ir nesiimtu triūso perskaityti. Tai nelengva, labai nelengva, bet kai labai nori – įmanoma, o nuo pradėto darbo negali atsitraukti. Aš tai gerai žinau, nes tai vienas didžiausių mano darbų, kuris dar nepaviešintas ir lig šiolei paslaptyje. Tuo metu, kai dukros su Vidiniu, talkinant Šventajai, rengė eilėraščių knygelę, aš ėjau prie ąžuolo skaityti ant jo kamieno paliktų raštų ir piešinių.
      „ Kodėl?“
      - Taigi, kad ir aš noriu sužinoti- kodėl? Bet ar pasiseks, jeigu ir prie ąžuolo būdamas, neatsiminiau  Vytauto Didžiojo išėjimo dienos? Ir reikėjo, kad apie ją primintų Vidinis. Betgi gal tai irgi ne šiaip sau. Juk ir „Lietuvio kalendoriuje, ši diena palikta be įrašo, tik su varduvininko atžyma - Ramojus.
     - Rytoj išvažiuoju, ąžuole. Nepyk. Tik aš vienas žinau, kaip man tavęs ilgėsis.
     Vakaras neskubėdamas leido sparną viršum girios ir žemai duburyje įkritusio ežero. Nelengvai,  girgždant kelių sąnariams, pakėliau ant kojų savo šimto kilogramų stotą, patrepsėjau vietoj, mankštindamas raumenis- ką gi, reikia  eiti, bet gerklėje kaupėsi dar nepasakyti žodžiai, o pasakyti juos- irgi nebuvo lengva.
     - Kitą kartą  kaip ateisiu, jau tikriausiai paskaitysime eilėraščių iš knygutės. Nemanau, kad tai bus sunku; sunkiau žinoti, ar tikrai kitas kartas bus, kad galėčiau ateiti.  Ir labai apmaudu, ąžuole, kad taip vėlai aptikau šituos parašus ir piešinius. Būčiau laimingas, kad ir kitus galėčiau išžvalgyti ir užrašyti savo talmuduose.
     „Mat kaip! Bet kaip esi girioje protingiau tarti „talmūūūdas“, kai „ū“ su brūkšneliu.“- lyg girdžiu ąžuolą, o pats tęsiu:
     - Nagi priimki, ką pasakęs, su atlaidžia pašaipėle. Žinau gi, kad talmudas netgi patvaresnis negu valstybių sienos. Kad ir Lietuvos. Talmudas žydų tautą išlaikė. Griuvo valstybės, trupėjo, trumpėjo, keitėsi ir nyko valstybių sienos, o žydai ir be valstybės būdami, išliko savo tautoje. Gink Dieve, nelyginu su juo savo sąsiuvinių, kuriuos nedrąsu  net Šventajai patikėti. Pakakdavo išmokti talmudą, ir, prašau - pagal išmintį ir gyvenimas, ir visa tautos istorija.
     -Taigis, taigis,- anot Žemaitės Vingiu Jono, - supratingai pašnibždėjo ąžuolas, bet man to pakako, kad netikėtai užrašus ant ąžuolo kamieno savo mintyse pavadinčiau talmudu. Neabejojau, kad tai prasmingiau, negu mano visi užrašai, verti laužo ir nedidelės pelenų krūvelės vienai kitai žolei patręšti. Kažin, ar bent  nutuokia, kokia išmintis juose padėta? Ir ryžtas, perskaityti visą tai, iššifruoti dar gerokai ūgteli.
   -  Klausi, kam to reikia. Tai kad nežinau – kam.       
    Ąžuolas nepakruta nei mažiausia šakele, bet jaučiau, kad tokiais ketinimais netiki, nes tai neįmanoma, tačiau tyla – gera ir man nesunku, suradus takelį po kojomis, kilti juo  aukščiau, o išėjus į girios lygumą, nueiti iki pat sodo.  Net neatrodė, kad einu vienas, nes priėjęs vartelius, žinojau, kad reikia paskubėti užrašyti sukuždėtas eilutes:
                      Dar vis paklausiant išgirstu -
Kas sau
            (o ir kitiems)
                             esu?
Ir atsakyt nepaprastai sunku.

Taip, Pranas aš.
Taip, girių paukštis.
O kaip žmogus -
              žmogus šilinių,
Skaudus, kaip raidės išdrožtos peiliu
Ant ąžuolo kamieno, atmintį paliekant
Talmudu...

***********

                    5. Tylėjimas reiškė sutikimą

  - Svetimą priešą matom, bet savojo - naminio, gal aršesnio priešo, gal pavojingesnio kirmino, kiuris  griaužia „ąžuolo širdį“ matyt nenorim- bijomės!
   Laikas jau atsikvošėti – laikas!
- Žinau, mielas Juozapai, žinau, kad  tu čia kitur nusitaikęs - į kito laiko kito žmones,  bet priimu šitą  kirtį. Jaučiu, kad jo neatremsiu ir galbūt  tikiuosi, kad  jis taip skaudžiau pritrenks, kuomet  nereiks sekioti nepasiekiamų  dalykų ir viltis, kad gal bent šį tą dar gebėsiu  padaryti ir aš, senatvės žmogus.
                                                       (Iš pasikalbėjimų  su Juozapu - Albinu Herbačiausku)

     Ne pirmas toks kartas, kai žinau, jog būtent rytoj po pusiaudienio teksią palikti šiltai pavasariu ir vasarą apgyventą sodą su nedideliu namuku ir jo pastriekėje įkurtu Pastogės departamentu. Išvykimo datos buvo paslankios - kada atrodydavo, kad patogiau, tuomet ir išvažiuodavome, tačiau visuomet tai atsitikdavo po Bobų vasaros, į spalio pabaigą. Dažniausia būdavo šaltoka, kai sodas nusvilintas šalnų ir krosnyje nemažai malkų supleškinta. Tiesa, krosnies šiluma į Pastogės departamentą nepatekdavo, todėl žvarbesniu metu nakvynės leisdavausi į žemesnę patalpą. Nedaug jos - nuo sienos iki sienos galima perspjauti, bet kambarėlyje nešalta ir nereikia kalenti dantimis ar drebinti kinkomis. Tačiau paskutinė naktis diktavo nusistovėjusią tvarką ir ją praleisdavau departamente, kurio termometro gyvsidabris rodydavo lauko temperatūrą. Pastogės  departamentas priminė savotišką iš lentų sukaltą palapinę – svarbiausia, ko iš jo reikalaujama, kad be vėjo ir lietaus ar sniego.
   - Vėl kaip ne žmogus! Ir kada sugrįši į protą, - papriekaištavo Leokadija, lydėdama akimis belipantį laiptais aukštyn. - Pasigailėtum sveikatos. Nemanyk, kad kas atneš ir paduos. Kaulai girgžda, o jis, mat, dar jaunystės vaidinimais užsiima. Spartietis mat! 
   - Nepyk, motin. Nepyk. Vis tiek kartu nemiegam.
   - Užtenka savų bezdalų, - leptelėjo pavymui Leokadija.   
    Įžiebiau šviesą IIjičiaus lemputėje ir it nesavas pradėjau dairytis lyg kažko ieškočiau ir nežinočiau ko. Viskas gan tvarkingai ar bent neblogiau sudėta, kaip visuomet. Kita vertus, nieko ieškoti nereikėję, bet, užkliuvęs akimis lietuvių kalbos žodyną, nelauktai prisiminiau Joną iš Griškabūdžio, paprašiusį paaiškinti, ką reiškia žodis „bezdėti“. Pamaniau tuomet, kodėl darbštus žmogus tingi žvilgterėti į žodyną, o dabar pačiam tai parūpo padaryti, bet deja, deja - mano „ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ tokio žodžio nežino. Nežino ir kito žodžio, būtent „ persti“. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Matyt, ne todėl, jog jo sudarytojai manė, kad tokie žmogaus organizmo procesai lietuviui nebūdingi. Tačiau ir aš tik dabar, senatvėje, suvokiu, koks tai  dažnas lietuvio organizmo biologinis gyvasties pasireiškimas. Ne, ne todėl, kad pasak Simono Daukanto „nu baimės mirusiam bezdalai skambina“. Ne, tikrai ne todėl, o todėl, kad nykstant sveikatai pats save suvokiu, kaip bezdalą. Toks suvokimas šįkart pasidarė ypatingai skaudus. Ir tai todėl, jog jaučiau, kiek dar nemažai energijos ir sunkaus darbo reikia, kad galėčiau bent nukopijuoti ąžuolo kamiene kažkieno paliktus įrašus. Bet kol ąžuolas netoliese, galima sakyti, pašonėje, kuomet gali ateiti greitai ir bet kada, nesijautė, kad atsiradus kitokiai būčiai, kažkas pasikeis mano supratime, vertinant   radinio vertę. Buvo tiesiog smagu nesuprantamus įrašus ir brėžinius vadinti ąžuolo talmudu, būti vaikiškai laimingu, kad galbūt niekas tokio lobio neturi ir saugoti kaip didžią paslaptį, o atėjus minčiai užsiminti apie tai bent eilėraštyje, bariau pats save ir ieškojau kūrinėlio, kuris neleistų užmiršti, kokias nuotaikas išgyvenu. Tuokart  tokiu kūrinėliu tapo eilėraštis „Šitoj šaly“.

Šitoj šaly tėra tik vakaras
Nelyg dienos užgesęs pakraštys,
Tačiau ir čia gyvenimas,
Džiaugsmingai pasupa viltis.
Yra daug laisvės žvelgti į save
Ir nematyti, kaip atrodo laikas -
Eini kaip takeliu raukšle
Pabėgi,
         nukrenti,
                    keliesi vėl
Ir nejauti,
Kaip ant kaktos, ant veido laikos
Žemėlapiais išmargintas
Gyvenimas žmogaus.
Šešėliai į Rytus nuvirtę,
Po kojom nešiugžda žolė sausa,
O kojos tykios tykios -
Gal kiek svarbesnė priekyje išėjusi lazda...
Giedojimas bažnyčių sklinda iš visur-
Čia niekas nepaprašo, kad užaugtum.
Čia ir kalnai net pritūpia –
Esą, norėjai būt Žmogum,
Tai pažiūrėk atgal –
                     ar būti juo pavyko...
     
     Atsisėdu prie  stalo, pakilnoju užrašus, kuriuos pasiryžęs pasiimti į Naujininkus ir prie jų dar pasėdėti, parymoti, pakinknoti, tikintis dailesnio sakinio ar raiškesnės minties, o jei ne -  atiduoti į Šventosios archyvą. Šalia jų ir Alfonso Jocio triknygė -  po atskirą tomelį skirta lyrikai, satyrai ir aforizmams. Jau metai ir kiti, kai su jais nesiskiriu, tačiau lig šiol taip ir nepavyko su Alfonsu Jociu atsisveikinti. „Negi taip ir nepavyks? - nudiegia mintis ir, glostydamas poezijos tomelio viršelį  pasišnabždu jo pavadinimą „Ieškojau nesamos žvaigždės“, o pakėlęs akis,  pro šiaurinį departamento langą matau anapus keliūkščio išaugusias tujas. Už jų – poetiškos  išvaizdos namas, atėjęs čia iš kažkada melioruojamos Lietuvos kaimų.
    - O jeigu mudu  abu,  a? Jeigu su Alfonsu pabandytume perskaityti ąžuolo talmudą?, -išgirstu netikėtai savo žodžius ir pradedu bijoti, ar nesikartoja amnezijos liga, ištikusi mane, žlugus „Radijo karietai“. Ir visai netrukdė su šiuo žmogumi ir sodo kaimynu būti kartu nepaisant, kad po sunkios ligos jis mirė 1996 metų viduryje, būtent rugpjūčio 23d .
     „Laidotuvėse nebuvau. Į Antakalnio kapines nelydėjau. Asmeniškai dar jo nepalaidojęs, tai kodėl tai turėčiau dabar daryti, a? “ – pasiteiravau savyje ir skaudžiai užgulusi ausis tyla sąžiningai pakartojo seniai žinoma tiesą, kad toks tylėjimas reiškia sutikimą, supratimą.