https://www.facebook.com/photo.php?fbid … amp;type=3

Ačiū
Norėčiau uždaryti laiką savyje
tačiau, matyt, kalėjimai neegzistuoja jam –
pro užraktus išslysta,
pro adatos skylutę kaip ir rakto...
ir teka raukšlėmis upeliai
gilėjančiomis kaip galaktika.

Bet jeigu atsitiktų, ko tikrai nebūna
ir pasakytų:
dar kartą koks buvai, išbūk...

Žinau, ir Dievas man nepatikėtų,
bet buvusiu jau nenorėčiau.

Ramus, kone tylėjimu rašau Žmogaus dalia į kalendorių –
Ačiū, buvau.

12. Tas mano AŠ: didžioji svečio garbė, kad atėjo į namus

Diena, kita, trečia.... Ogi  nieko, kas  kažkaip atitrauktų nuo  savęs. Varnas Golius nebuvo anė rūstus,  anė laimingas. Jis, kaip įprasta, kuomet  apsipranta geba save solidžiai vertinti ir nepasiduoti svetimoms  įtaigoms. Dabar ir jo nėra. Išskrido kartu su Aitvaru. Neatrodė, kad  abu  jie pasiruošę  draugystei, tačiau pabūti  kartu danguje judviem  jaukiau – galėję skrisdami pasikalbėti ir nepaisyti, kad kas girdėtų, o  man šį kartą norisi į Šklėrius ateiti pėsčiomis,  ant  kupros dar ir savo namą – palapinę nešiantis. Ten atsiradus man irgi  visuomet  įdomu ir daug  kas pažįstama. Būtent ten pirmą kartą susitikau su Pranu, kai  jis dar vystykluose, kai įkeltas gyventi lopšyje. Tuomet ir savo vardą  išgirdau – Vidinis. Taip jau, matyt, dangaus  padovanota, kad anos  man simpatingos, palankios moterys (dažniau būna, kad  jų netgi nematau,  bet jaučiu, žinau jas esant), daro  įdomias įtaigas. Kartais pasijaučiu,  kad kartu su varnu Goliumi ir Aitvaru galiu pakilti į dangų, ten neatsilikdamas nuo jų nei per varno sparno mostą.
  Kelionė pėsčiomis, regisi, irgi nemenka dalimi įkvėpta abiejų jų  – Poe ir  Pro. Net atrodo, kad tingulys atsitraukė, nes ruošiuosi jai  atsargiai, baimindamasis, kad ir išėjęs į  kelionę, kažko  joje  neužmirščiau. Kalias gerai žinomas, nes ne kartą į ten ir atgal nuvažiuotas automobiliu, bet poreikis būti susikaupusiu  dėl to neslūgo. Atrodo, it būčiau ekstrasensas ir kone labiausiai rūpi  išjausti pajautas kelionės, kurią prieš dešimtmetį būtą laiką automobiliu iš  Vilniaus į Šklėrius su Pranu nuvažiavo Mindaugas.
  Pranas apie  tai rašė, bet  neatrodo, kad  parašė. Atsargiai dėliojau  juodraščio lapus, lyginau, klijavau, mokiausi įsiminti kai  kuriuos tekstus ir buvo  panašu, kad ši kelionė bus paskutinė tokia. Todėl ir  panorėta:  tebūnie ji  tokia, kad įgrisusios iki kaulų smegenų, nesigailėčiau jos, jog taip atsitinka, kad jį išsemta, išbūta iki sudie .
  Prano kelionės su Mindaugu aprašymai gan nenusisekę. Lig šiol nelabai suvokiu, kokiu tekstu liudyti užrašų pradžią. Ir vienas tekstas  lyg tiktų jai, ir kitas lyg, ir trečias lyg... Galiausiai pasirenku šį, nes
bet... ką daryti, kai  jau ir delsti nėra laiko. Tačiau save įtikinėju, kad tai tekstas su kuriuo

  1. Nors į sceną eik

  Skambina? O gal ausyse, – suklusau, bet skambutis pasikartojo ir už  durų suradau nepažįstamą, kresną, tvirtai ant kojų stovintį žmogų. Buvo vienplaukis, atviro veido ir nors baltinių rankovės ties  alkūnėmis valstietiškai paraitotos, vis dėlto jo bijoti nereikėjo
  – Sakykite, pone – paklausė, – ar jūs Pranas. Ieškau  Radijo  karietos  vežėjo, o  Vilniuje, juolab Naujininkuose surasti reikalingą žmogų ne taip paprasta.
  – Ko ieškote? Radijo karietos vežėjo? Perklausiau atviraširdį ir galėjau lažytis, kad  girdžiu neretai sapnuose girdėtą balsą. –  Betgi nėra... jau nėra Radijo  karietos. Ne matai ir ne pora, kai jos nėra.
  – Vadinasi,  suradau jus. Taip  juk? Jūs esate Pranas.
  – Kai nėra Radijo karietos, neturi reikšmės, ar Pranas, ar  Pranucis, ar  Antanas, kadangi tai lygu nuliui.
  – Atnešiau  knygų, kurios Radijo karietoje turėjo kitoniškesnį  svorį, – pasakė jis ir padavė „Senojo Testamento“ tomą,  taip pat  Age Meyerio Benedictseno  „Lietuva. Bundanti  tauta“
  Žmogus kalbėjo nakties sapnų balsu, vis labiau įaudrindamas mano  sąmonę. Neabejojau, kad atnešta literatūra yra iš karietos. „Šventasis  raštas“, atsiradęs nuo jos kelionių  pradžios, o „Lietuva.  Bundanti  tauta“ atsirado 1997 metais.  Vilniaus Vytautai ją  gausiai papuošė savo  autografais ir paliko įrašą.

  Gerb. Pranui, Radijo karietos  vežėjui
  Beveik nuo Vilniaus Vytautų klubo įkūrimo mes  bendraujame  su Jumis. Žavimės R. Karietos  kelionėmis, kuriose skleidžiate Vytauto  Didžiojo dvasią, kviečiate daugiau mąstyti apie tautos savimonę, gydote „pūliuojančias visuomenės žaizdas.
                            Sėkmės Jums, sveikatos
                                                      Vilniau Vytautai
 
  Ir parašai, parašai... Nors visi jie ant knygos puslapių ir pasirašyti  tušinukais, tačiau žiūrėdamas  į juos mačiau aukštą dangų ir  gražiausius žvaigždynus jame.  Beje, ir dabar menkai numanau, koks  instinktas panūdino  šias knygas turėti arčiausiai 
Knygų Radijo karietoje buvo nemažai, bet  šios – visų kitų priekyje it  atkartodamos Mažvydą, vis paragindavo: neužmiršk, imk ir paskaityk
 
  Taip rašo Pranas, anos karietos vežėjas.
  Dabar jo knygos kaip palikimas atsirado mano nuosavybėje. Ir aš ne vėjavaikiškai tariusi, kad jos man  galės padėti.  Pasiimu jas pėsčiojo kelionėje su savimi. Nebuvo abejonių pasiimti ir Prano knygelę „Tas  mano AŠ“.  Na, o kaip elgtis su Aitvaro palikimu? Kokia priežastis  mane atgrasina, netgi, sakyčiau, pabaidė ir Aitvarą pakviesti į pėsčiojo  kelionę. Tikriausia, nebūtų sutikęs, bet... ar  sunku buvo taip padaryti? Pagaliau, kodėl  ir  dabar  lyg  kažkas  neleidžia pasiimti  jo raštus?

Negyja kruvina žaizda,
Nors eina tryliktieji metai...
Ir neužgys ji niekada
Kol spardo ją  mozūro batai.
Kol pavergtųjų aimana
Nevirs išganymo daina.
Dabar tenai vien girdis raudos
Tik  rūstūs  vėjai klyksmą gaudo
Tik  plukdo ašaras karčias
Pro Kauną į marias plačias
Maironio apdainuotos upės
Tik nesiliaują odą lupęs
Atvykęs  kąsnių gardesnių
Nuo  pavergtųjų,  silpnesnių

  Ten, Aitvaro raštuose ir daugiau panašiai, bet...  Ar reikia tuo deginti akis ir atmintį? Galbūt toji Europa, išeinanti į valstybių sąjungos kelią, ne be panašų  paskatų: Esam Europa  ir... ša! Baigėsi  tarpusavio karai dėl jos teritorijų. 
Prano knygelę „Tas mano AŠ“ paslinkau prie literatūros, pavežiotos  Radijo karieta. O ką daryti su Aitvaro palikimu?
Stoviu, tyliu, dairausi aplink. Kaip apsispręsti, a? Bjauru, kai tave  po  kojomis pameta, šluosto kojas, vaikšto. Tačiau kodėl toks jausmas  aprimsta, kai pasijunti galįs kitą po  kojomis pakišti ir juo pavaikščioti?
  Europa,  greičiau būk! 
  Imu į kelionę ir Aitvaro raštus, bet neįsivaizduoju, kaip jie man galėtų  pagelbėti. Gal geriau, kad be jų? Gal  geriau, kad ir Pilsudskio  širdis nebūtų išplėšta iš kūno ir palaidota atskirai. Gal..

  2. O Pranas apie Mindaugą taip: 
 
  Paėmus į rankas mielas knygas širdis šoktelėjo, o  suplūdęs  į smilkinius kraujas užkaitino kūną. Radijo karieta sugriuvo, bet regiu, kad  kažkas dar lieka,  seni, – pamaniau, – ir  nuojauta  tokia, kad  galėjau neabejoti, jog prasideda neįprasti apsireiškimai. Teisingiau, jie  jau prasidėjo, kai nepažįstamas žmogus ką tik  sugražino karietoje  ilgai vežiotas knygas. Ir, ak, kaip skaudžiai dėl R. karietos netekties  sugėlė smegenis ir  kaulus. Atmintis smelkiasi, atlinguoja, atkaukši atkrypuoja, atsverdi, o rankos su priimtomis knygomis  pasidarė lengvesnės.
  – Prašom, pone, – plačiai atidariau duris. – Būsite  mieliausias  svečias, kokį  per pastaruosius  metus  turėjau. Už durų negaliu jums dėkoti. Liežuvis neapsisuka. Nemaniau, kad  yra bent  vienas  žmogus, atsimenantis Radijo karietą.  Gal Pelėda  dar,  gal  dar...
  – Taip, yra  dar tokių žmonių. Ir jų daugiau, negu galėtume įvardinti. Verta pasidžiaugti, bet  kai dabar  tiek  daug darbų nepadaryta, tai  energija reikia patausoti, – ramiai pasakė svečias.
  – Nepadaryti darbai? Mano amžiaus žmonėms  juos ir iš po kojų išspiria, iš rankų ištraukia senatvė. Turbūt, kad  nekliudytų pasiruošti  mirčiai.
– Oho! – nusistebėjo
– Beje, pone, – net užmiršau pasiteirauti, kas jūs. Ir netikiu, kad  ieškote Radijo  karietos  vežėjo vien todėl, kad sugražintumėte jos  knygas.
  Ir tuomet pirmą kartą išgirdau Mindaugo vardą.. Tačiau  tai didesnio įspūdžio nepadarė Tai buvo šiuolaikinis  žmogus, kaip, tarkim, Pelėda, kaip jo sodo kaimynas Mindaugas Račkauskas arba  man neblogai pažįstamas  kalbininkas Mindaugas Rastenis.  Mindaugo vardą  priėmiau  natūraliai Tai buvo  Mindaugas ir tik: Mindaugas batsiuvys,  Mindaugas siuvėjas, miškų darbininkas ar valstybinės  įstaigos  tarnautojas,  Mindaugas prekeiva ar oro baliono pilotas ir nesvarbu kokia jo profesija. Didžioji mano svečio garbė, kad atėjo į namus su knygomis, keliavusiomis Radijo karieta.

Sunkią ir labai nedėkingą, retam pakeliamą naštą, ant savo pečių užsidėjai, Pranai. Į Lietuvos istoriją ir jos kultūros raidą pažvelgti tokios, labai jau nevienareikšmiai traktuojamos, kontroversiškos asmenybės, Karaliaus Mindaugo akimis,- sudėtinga. Kodėl sakau, kad našta sunki. Čia neužteks parašyti keletą skyrių. Jau jeigu kartą į tą pelkę įbridai, tai ilgam. Nedėkinga našta todėl, kad kūrinys, norėsite to ar ne, mano galva, gausis labai specifinis ir suprasti jį galės tik pasikaustęs skaitytojas. Požėros „Klausimėlio“ publikai, o tokių Lietuvėlėje turime daug per daug, šis kūrinys bus neįkandamas. Knyga, manau, kad būtent į ją pasirinktas kelias ir nuves, turėtų būti labai įdomi ir be abejonės reikalinga. Tačiau aš, kiekvienam savo draugui sumaniusiam tokio darbo imtis, tame tarpe  Pelėdai ir Pranui Karlonui pasakyčiau: - Koks velnias tave nešė į šią galerą? Visiems tai pasakyčiau, tik ne Vežėjui. Tik ne tam asmeniui, kuris tvirtai nusprendęs ieškoti Žmoguje širdies. Ir ieškoti tol kol suras. Prašau nepriimti tai saldinimu. Tikiuosi, kad visi, kurie šį kūrinį skaitysime, įkvėpsime į krūtines tos Lietuvos, kuri dar neužteršta. Gal ir mes, Tomo Vaisietos žodžių įkvėpti, sugebėsime įžvelgti tų žmonių, prie kurių kapų, per vėlines kai kas dar stovime, nors darome tai vis rečiau ir rečiau, dvasią. Gal tas tikėjimas ir abejonė, abejonė ir tikėjimas išsivystys į meilę praeičiai ir pasididžiavimą, kad esame Lietuviai.

Nežinau, o ir nenoriu spėlioti, kaip kūrinio siužetas vystysis toliau. Tačiau manau, kad ateityje, Mindaugui būtų galima leisti reikšti savo nuomonę kiek plačiau. Jo nūdienos vertinimas gali būti labai įdomus ir prasmingas. Jokiu būdu neatsisakykite A ir B pamąstymų ir diskusijų, nes ir skaitytoją jos verčia abejoti, vertinti, ne retai ir prieštarauti pačiam sau, galvoti. Manau, kad būtent to ir siekiate. Taigi, Vežėjau, temk. Čia tiktų užrašas, buvęs parašytas ant Čiapajavo kardo. „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk.

O žioplų, gramatinių klaidų, kas pačiam praktiškai nepasitaiko, šį kartą tikrai kiek per daug. Čia sutinku su Ramune, tačiau manau, kad šiuo atveju koją bus pakišęs „garažo biznis“. Nekantriai lauksiu tęsinio.

15. Tas  mano AŠ:
Taip, ši žiema tokia,  kad – kaip išgirsta iš aitvaro ,– jos balose  karveliai maudosi. Tačiau kalendorinės žiemos dar ir trečdalio nėra.  Dar ir Kalėdos neišaušo, nors jų seniai su įžiebtomis  eglutėmis visas krašto pakampes žibina. Neskubu, tikrai neskubu ir aš dingti iš  namų ir pasinerti  į kelionę. Ir netgi pagalvoju, kad  būtų prasmingiau pasilikus  čia, vietoje, nepajudėjus į  tolimesnį kraštą, tvarkytis  taip ar  bent  panašiai,  kaip parašyta:

Savy tvarkau  poeziją ir  laisvę.
Savy statau  tikėjimo  namus.
Galbūt  vos pastatyti jie sugrius,
Bet laisvė pakenčia ir griūtį.

Išmokau išpažint  ir neatleisti,
Prikaldamas  prie  kryžiaus pats  save
Paskui,  kai nukrentu, jaučiuos švente
Ir norisi danguj pabūti ...

   O  aitvaras,  girdžiu, rodo į  save:
  – Pone  galbūt prisimenate  Vaidinimą. Toks: nei šioks, nei toks, užtat daug žadėti mėgėjas. Tai aš anas Vaidinimas ir esu. Atėjau, kad  ištesėčiau Pranui duotus pažadus, nes žinau, kad esate jo reikalų paveldėtojas.  O tai reiškia, kad kažkokia dalimi esu jūsų nuosavybė.  Taip,  taip,  bent iki tol, kol pažadai Pranui  bus  ištesėti. Todėl vėlgi suprantu, kad  turiu teisę  paprašyti atkelti  kiemo vatus. Juk reikia  man būti šalia  savo šeimininko. Ir, prašau, nenerškite manęs savo akimis. Taip, tas  tiesa, meluoti  aš moku, tačiau ne vaidinimais. Ne savo  darbu.
  – Girdžiu, ką sakote, bet tai nereiškia, kad  suprantu.
  –  Kiek šiandien reikia, supratote. Svarbiau, kad žinote, jog yra    „Tūkstantis ir viena naktis“.  Man labai rūpi, kad tavo, Vy Vidini, pėsčio kelionėje į  Šklėrius atsivertų tūkstantis ir viena scena. Beje, dar kartą dėkui, kad neatstūmėte Aitvaro rašytinio palikimo.
– O  ką, ar  pats ne  aitvaras?
   – Jis tikresnis aitvaras.  Jo ir  vardas  toks – Aitvaras
   Kilstelėjau  akis , prašydamas  paaiškinti.
– Vaidinkite mane kaip  Pranas vadino: Vaidinimu.  O kad  tau, Vy Vidini, būtų lengviau susivokti, pabandykite pabūti žiūrovu. Trakim, te atsiranda pirmoji scena iš tūkstančio ir vienos,  apie kurias ką tik kalbėjau, – pasakė Vaidinimas ir pasirodė, kad iš išvaizdos kažkiek  mainėsi, bet gal taip kažkiek suraibuliavo akyse, tačiau ausyse įvykai klostėsi be vaidybos, be noro kažką pergudrauti. Ten  atsirado  moteris.  Akys nematė, tačiau jaučia, girdėjau, žinojau, kad  ji i  ne iš  tų, kad iš Vilniaus į Šklėrius pėsčia eitų. Pasigirdo ir  daina. O  Vaidinimas  jai  tarė:
   – Dainuoji, ponia. Tačiau kodėl vis tą patį dvieilį, kuris dar iš Radijo karietos laikų
  – Tai kad  jau – ne, jau netik  dvieilį dainuoju, išlikusi nuo anų laikų. Žinoma,  neužmiršau ir jo, kadangi jis mano.  Aš  jo gimdytoja. Poetė. Kas  žino tai, kas – ne, bet  aš žinau,
– Jeigu tik tiek sugebėjai,  tai... o varge!  varge!  Tačiau nepykite. Aš gi  Vaidinimas. Ir, žinoma, atsimenu, kam  jis buvo  skirtas. Tikiuosi, kad  jūs irgi.
  Toks  veiksmas ausyse, kaip radijuje. O  gal išties taip ir yra?   
  Pasitikrinu, kad ne manęs taip klausiama. Taip paklausta poetė, dvieilio kūrėja. Ir supranta: nepaisant, kad  girdžiu Vaidinimą, tačiau kitokį. Žvilgt dar kartą į  ji, betgi  ir išvaizda pasikeitusi: toks  storuliukas, Diplomatas. Lyg  matytas. Tik atsiminti reikia..
  – Betgi  ir vėl  likimo  ironija –  kalba  Jis Jai – Vežėjas iš  Radijo karietos iškrito  vėliau, negu jūs iš savo kėdės. Štai ir  peik, žmogau, posakį anot kurio: nekask  kitam  duobės, nes...
  – Tačiau gal nesiginčykim, kad  šis dvieilis ne  vežėjo, o  mano . Ir  muzika,  beje, taip  pat   mano. Klausyk,  begėdi:
 
  O  saulė  vakaro į  miško skrandą
  Tarytum  saulė  slenka  pamažu .
   
Padainavo dvieilį ausyje  ponia. Ir  miela, graži, supratinga nepriekaištingai  taip:
  – Ir  vis  dėlto atsiprašau, kad ir  aš  teikiuosi  paklausi: ar  tik  neužmirštate  jaunikaiti, kaip  gražiai  mudu atrodėme, kaip dirbome   petys į petį. Aš  sukūriau dvieilį, o pats  apsiėmei sunkesnius darbus  padaryti. Net atostogų poilsi išleidau Bet kaip  buvai  PRIE  valdžios, taip ir  lieki  PRIE jos.. Į  duobės, apie kurią  čia kalbu ,neįkritau...
  Apie kokią  duobę ? – nemokėjau suprasti dviejų  pašnekesio, bet  širdyje salo nuo  gailesčio ir   norėjosi padėti. Gal  labiau jai. Man patiko  jos dvieilis. Ir ne tik  muzikalumu. Labiau  patiko galinga.   argumentacija, tikrovės atspindžiu Klausydamas dvieilio visuomet  pritardavau  jo tiesai Iš  tikrųjų, jau tuomet  mano  gyvenimas  buvo  pakreiptas miško  link, kur  lyg senė neskubėdama  vakarais  nusileisdavo saulė Jauniems žmonėms tai  gal sunkiau suprasti, tačiau  tiems , kurie  gerokai  vyresni ir  kurių ūsai jau pradeda  žilti, toks  reginys  atrodydavo sentimentaliai teisingas. Tuomet buvau įpusėjąs septintą dešimtmetį Nei  kumeliu jau per tiek neperšoksi Ir  man   tikėjosi, kad  eilutė ar dvi sugebėčiau  pridėti  prie  jos  dvieilio.
    - Ačiū, Vaidinimai. Ko nesuspėjai  tu,  Pranas  padarė. Danar  jam  turetu  būti arti 100,  bet  kur  jis.
   Supratau, kad  Vaidinimas liovėsi vaidinti. Ir  klausimas,m įvyniotas  į šypseną, buvo  skirtas  man::kur jis, Pranas, dabar?
  Aū nežinojau, kur  jis  dabar. Jau ir vakar, ir  anksčiau  nežinojau, kur  jis.  Atsakiau bandydamas pagirti  jo, Vaidinimo,  vaidinimą.  vaidinimą.
– jweigu  pats , vyruti, nepasižymi, kad  vuiena scena  i9 tukstančio ir  vienos  jau  atlikta, tą  aš  pažymesiu.
  – Ar  „ Lietuvio kalendoriuje“
Betgi jo  dar  nera.
  -  taigis, taigi  , - pasakaei kaip  Vingių  Jonas… Dar  jo  nėra. Tačiau   mes  dar  ir  apie tai  suspesime.. O  tai  ne  jokia  scena, o tik  mano parašas-  Aš  iš  tikrųju užsiimu  vaidiniamai, todė  ir  vardą č tokį  gavęs.. Man  tai,  Pranuci, patinka. O  štai  ką  rašo Mira  Mira:
.
Kodėl  žmonės  taip mėgsta   aiškinti, kaip privalu  gyventi Užuot  tiesiog  pasidalije savo  gyvenimo  principais  ir  palikęs  spręsti, kas  kitam  tinka,  o  kas  Ir  dar  siaubingai  niršta, kad  neptriimi  pamokymų. Elgiesi  pagal  save, nes  juk  esi  savitai  kitoks...
Atsariai,  Ir tai  sunkiai apsikroveę.. dar  Mira  Mira  prisieis..
Bai triukšuati vaidinimai,.. Atsiprašai -  aitvare..
Beje, Pranas  savo  soneta taip  užbaigė;
Žinau, ir ten be  nuodėmės  nerbūsiu
Ir ten,  Dievo  pašonėje, Ievos
reikės  daugiau nei rojau ar  lmaldos
nuteis, kaip  protėvi kad  mūsų

Pargrįšiu atgalios  tuo  pat keliu
Be šonkaulio, bet su Ieva karu.