Knygos - segtuvo įtaigos
18
Man dabar jau nereikėjo apsimesti linksmu, net laimingu ir įšvirkšti gyvasties į Prano nuotaiką. Buvo gera be apsimetinėjimų. Svečias nebuvo, koks jis ką tik atvažiavęs, kuomet atrodė, kad jam mieliau būti neišlipus iš karietos, pasilikti įsėdėtoje vietoje ir, ilgai nedelsius, palikti Pasostės erdvę. Pašaliečiai žiūrėdami į mudu, ogi niekaip nebūtų mokėję patikėti, kad buvo laikas, kuomet LYG kartu. Netgi LYG viena karieta važiavome, norėdami surasti ne tik Žmogaus širdį, bet taip pat nukakti kuo toliau į praeitį.
„LYG“ mūsų pasakojimuose neretai įdomus, nemenkas prasmes prisiimantis žodis, kuomet girdi ar matai, priimi lyg save, lyg – ne, ko neturėtų būti ir reikia neabejojant pasakyti ar tai AŠ, ar – NE.
- Sakyk, Pranai, ar yra galimybės mums susitikti dažniau. Gal ten, pas tave, netolimoje praeityje. Gal čia, pas mane, kaip tu sakai netolimoje ateityje, nors iš tikrųjų, tai dabartis. Apie ateitį jau bemaž negalvoju. Vienas kitas žingsnis į ten – ne kelionė. O karieta... Pats jauti, kad manęs su Vidiniu neveš nei atgal, nei pirmyn.
- Ko gero. Nebent iki penktadienio, iki birželio tryliktosios. Bet iki jos beliko kelios dienos.
- Tu vėl apie paraskvidekatriofobija?
- Būtent apie laiką, kuris palankus judviem. Ir birželio tryliktąją nieko Ypatai neatsitiks – įkris į patalinę, krečiamas baimės, bet nemirs. Tai ne tas atvejis, kurį „apturėjo“ a. a. kompozitorius Arnoldas Šenbergas. Mano susitikimai Tomo erdvėje ir čia tik todėl, kad tikėdamiesi mirties, žmones, sakyčiau, pritūpia, norėdami kad juos paglostytum. Darosi geresni.
- Taip manai?
- Manyk kaip nori, aš žinau. Beliko keturios dienos ir... sudiev. Po jų Ypata greitai atsigaus ir pasistengs, kad abu su Vidiniu kuo greičiau išsikrapštytumėte iš karietos. Beje, irgi taip elgčiausi, nes karietos ne todėl, kad jos būtų įstrigdytos Karlonų sodybos pavartėje. Ė, negi tai sunku suvokti? Klausyk, kokią poeziją tau Vidinis siunčia.
- Ir tu jį girdi? – nenorėjau tikėti.
- Kai šioje erdvėje. Sakei, kartu gyvenate. Matyt, todėl.
Giedok, širdie!
Tiek daug kapų aplink...
Ir užmiršties ne ką mažiau.
Nereikia į aukštybę keltis,
Kažkur skrajot padebesiais,
Kad paregėtume save žmogaus dalioj-
Atsiverčiu eilutę vieną, kitą
Neparašytų knygų ir giesmių
Ir it danguj žvaigždutė
Ašara
akyse
žiba ---
Giedok, širdie, pro ašarą.
Ji ne akmuo,
Kurį užantyje gali nešioti -
Nuo pat Adomo ir Ievos
Pagal paveikslą Dievo
Būti žmogumi
Deja, dar vis nemokam.
Giedok, širdie.
Abi jūs... oi, kokios mažytės,
Lakštingala ir tu.
- Jis tave taip dažnai kankina? - paklausė Pranas apie Vidinį.
- Blogiausia, kad tai dažniausia daro kaip tyčia, kuomet nenoriu ar nepatogu girdėti. Kartais pamanau, kad ketina mane net į savo mirtį pasiimti. Suprantu, nes susigyvenom. Nemanau, kad tai būtų blogiausias dalykas.
- Vis dar Seneka iš galvos neiškrenta, - pasakė Pranas, bet supratau, kad savo galvoje irgi įsimetė jam parūpusį daiktą, kurį nebus lengvą iškratyti, nes, nelaukdamas atsakymo, vėl: - O knyga-segtuvas priima jo informacijas arba kad ir mudviejų šnektą?
Nežinojau, kaip yra. Vidinis ją man padavė irgi šią dieną ir beveik prieš Prano atvažiavimą į Pasostę. Kalbos gi apie aukštesnės, nebiologinės civilizacijos vystymąsi Žemėje, o todėl, pasak jo, kad „žmonijos istorija dabartiniu pavidalu baigiasi“, man atrodė netikros ir neįdomios.
- Nežinau, Pranai. Tik prieš tau atvykstant paėmiau knygą- segtuvą ir išgirdau jos pirmus skaitymus.
- Tai tiesa, - patvirtino mano žodžius knyga - segtuvas. Aš daug skaitau ir nedaug kalbu.
- Kad ir mažai kalbi, bet su tavimi liūdna tikrai nebus. O kokie tie skaitymai, kurių daug? – leidosi į pašnekesį Pranas.
- Minėjote, pone, Irenos Sėliukaitės vardą – pavardę.
- Taip. Minėjau. Net jos linkėjimus atvežiau, - pasakė Pranas ir jau antrą kartą paėmė knygą segtuvą.
Netruks išgirdome minios šurmulį ir Ireną, kuri kaip tada, lyg per radijo laidas iš įvykio vietų.
IRENA SĖLIUKAITĖ:
„Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva – senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukų energija iš pilkapių. Tartum stipresni nuo jų nulipame. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų! Kiek daug netgi XX a. tragedijomis pažymėtų žmonių. Todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausant į kiekvieną krustelėjimą, prikeliant tai, ką dar šiandien galim padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę priimti istoriją atvira širdimi – be pykčio, pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, bet neapsieita ir be džiaugsmų. Todėl karietoje norėčiau matyti atviros širdies žmones, kurie gebėtų įsigilinti ir suprasti kiekvieną. Taip būtų atverstas bene įdomiausias mūsų tautos istorijos puslapis. Tuomet jau ir visumoje galima būtų kalbėti apie supratimą, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti? „
- Šaunuolė! Patikėk, esi šaunuolė, - atvira siela kaip vaikas pasidžiaugė Pranas. O aš netikėtai irgi atsiminiau:
- Prisimenu dar, kad Vidinis kalbėdavo apie atrodytų neišsprendžiamą uždavinį, jog, girdi, artėja laikas, kai bus sukurtas naujas proto nešėjas, nešiklis, kuris keis žmogų. Ir va, regis, pradedu įtarti, kad šiuo požiūriu radijo karietoje atsiveriančiose erdvėse yra panašumų, aliuzijų į nebiologinį proto nešėją.
- Turbūt, turbūt, - nesigilindamas į mano žodžius atsiliepė pašnekovas, padėdamas knygą – segtuvą ir, padėkojęs jai už paslaugą ir pagyręs: - Argi nesupranti, negirdi nematai, kad atminties nešėjai jau aplenkė žmogaus smegenis ir jų patikimumą.
- Ne apie atmintį, apie protą aš.
Iš „Laikas atsiminti “