Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » ... skiriu Marijai » ... skiriu Marijai


... skiriu Marijai

Сообщений 111 страница 120 из 132

111

Sapnuojantis :flag:
                          „dabar laukim kūrybos apie Paksiaus     
                            grįžimą į valdžią, energetinius 
                            projektus, šešėlinę ekonomiką, Eglę
                            Kusaitę ir pan. “
                                                          - agurkas-

Kiek daug vilkų!
Kad...  saugoki dangau.
Suės, kad net ir kaulais nesugrįšiu.
Tačiau – kad ir drebėdamas — einu į mišką, 
Kad  sėjai tėvui - motinai palikčiau kryžius.

O juk dar neaplankęs net Paryžiaus.
Nejaugi šitaip gali būti?

Užgesinau gyvenimą su elektra,
Su Paksu, E. Kusaite, su valdžia —
Tegu išnyksta jie
Bent iš dienotvarkės manos:
Esu poetas iš savęs
Arba kitaip pasakius  - lyg ir niekas.
..............................................
Eina išeina agurkėliai į miškus,
O į  gyvenimą įeit, deja, nedrįsta.
Tačiau išdrįs.
Aš tuo labai tikiu.
Jeigu ne šiandien, tai rytoj -
Kai  sužinos, kad jų miške – nė vieno vilko.

- O miškas?
- Kai jis iš  nieko, irgi – niekas.

0

112

Ruduo, ru... :rain:

Visa žolė išvaikščiojo pirma manęs,
Tai kur beeičiau – vis ruduo, ruduo...
Atrodo, greitai vasaros pradžia,
Tačiau ne man –
Žolė į Metų aukštą laiką neįleidžia.
Todėl klausykit, žmonės, ką sakau:
Netgi varnėnai rudenį perėt išmoko.
Štai ji, iš inkilo išskridusi vada,
Gegulė užkukuoja vakaris – rytais
Ir saulė ieško Joninių dangun,
Į mano rudenį aukštai pakilus...

Žolė nurudus vaikščioja aplik mane
Ir nebežino, kad va šitaip gali būti.

Pakelk, žolele, taurę už mane,
Aš už tave taip pat
Ir, žinoma, už tokį rudenį,
Kuris su pasakom ateina
Ir laimina tuščia paparčio šakele...

0

113

Gal neatsimeni... :flag:

Iš viešpatijos tos, kuri many,
Grįžtu namo –
Čia jau ir valgyt reikia, ir pamiegot,
Ir nuovargis sodina valandėlei kitai.
Netgi lazda, iššokusi iš kampo,
Prilimpa įprastai prie rankos delno
Ir girgžda vėl
      lemtim pašventintas vežimas.
Ateina žmonės iš visur ir kalbam
Apie tą patį, kaip jau daugel kartų,
Nors daug dalykų dar nepažinti,
Tačiau jie per toli
Ir, žinoma, tiktai kvailys taip gali –
Kai atmintis it žirniai byra,
Ir dingsta nežinia net kur,
Save įmezgus į kolumbų dalią
Dar tept autoportretą,
Iš kadais praėjusių laikų.

Bet šiaip ar taip –
O viešpatijoje, iš kur grįžau,
Didžiausia prabanga – kvailybė...
Priskynęs nuo dangaus žvaigždžių
Segiau net Dievui prie krūtinės.
Gal neatsimeni, tačiau 
Palikdamas
        ir dovanodamas
                    gražiausią Tau.

0

114

Harker (I) :mybb:

Nė karto nemačiau,
Bet šit pasiėmiau ir panešioju.

Pavasaris atėjo, Harker,
Tik nežinau, ar daug kas čia
Atsimenam tave.

Varnėnai sename lizde
Dar kartą bando gūžtą išperėti,
O man baisu, nes:
– O Harker!
Jei mano inkilas sugrius
Ir gūžta kris neišperėta?

Žinau, į medį jau
Prie inkilo pakilti negaliu,
Bet jei galėčiau iš aukštai
Prie savo kojų jį nukelti –
Koks tuščias liktų prieš akis dangus!

Todėl  ir inkilui senam 
Ir gūžtai jaunai jo tikiu –
Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi
Senam  sode, kur jauną  gūžtą paukščiai peri
Su tūkstančiais pavasario giesmių...

0

115

Harker (2) :mybb:

Girdžiu, kaip suprunkštė šaltinis —
Jaunai, laimingai, netikėtai
It žirgas, balno ir kelionės pasiilgęs,
Ir, skardžiais šokinėdamas, nubėgo per rankas.
Truputį pagalvojus, pasakei:
— Atsiprašau

O po minutės lyg raudoj:
nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
tykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio...

Žeme, kur visus globoji,
Tu, atrodo, ją geriausiai supratai:
Nestabdai šaltinio —
Srūva iš po kryžiaus
Ir prie jo prikalto Kristaus...

Tavo, Harker, mirtį
Tik sapnais nešioju,
O tikrovėje...
Štai kilsteliu į balną ir... šuoliuok!

Tai ne kibirkštėlės iš po žirgo kanopulių skyla.
Daugtaškiais išmarginta
Į knygą neatėjus Harker lyra
Kalbina kaip ir Tada:

nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...

O Harker, regis,
Jau greitai ir sapne išmoksiu
Nepatikėti tavo mirtimi.

Štai kilsteliu į balną ir... šuoliuok!

0

116

Harker (3) :mybb:

Tyliu.
Bet raidės degina akis.
Ir netikiu, kas parašyta: 

„tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum“

Ar kas bežinom,
Kaip suskaudėjo žodžiuose tiesa,
Kol jie ant popieriaus raidutėmis sukrito?

Mažytė ir trapi kaip Dzūkija,
Save išaudusi iš lino,
Atėjo ji pabūt Žalia Žole.
Tai kas, kad jau ruduo,
Tai kas, kad greit žiema.
Ryt Vėlinės, o šiandien va,
Visi šventieji renkasi į šventę –
O ji panūdo būti žolele...

Leiski, Žalioji – prisiglausiu prie tavęs,
Gal ką iš ateities gražesnio pamatysiu
Ir:
„nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso... “

Iš kur paveikslas, Harker, toks?
Man šitokios tiesos nereikia, ne.
Bet tu teisi likai, deja.
Tai kas, kad  kilsteliu į balną,
Tai kas, kad vėjais paleisti plaukai,
Tai kas, kad tyloje  šaltiniai alma.
Žolės pasaulis, įsikibęs atmintim,
Ir tik todėl per antkapėlį
Būtovės  atspindžiais dar mudu kalbam...

0

117

Būsimo daugiau :tomato:

  Kiek daug žvaigždžių!
Net milijardai jų nesutalpina. 
Ir vis dėlto galėtų dar sutilpt daugiau.

Sustojo kelias prie pat mano kojų.
Pats sau, bet džiugiai pamąstau:
Kiek daug kelių!
O kiek dar daug jų būsią sutalpintų,
Nes begalybėje juk būsimo daugiau...

0

118

Be namų
:tomato:

Į palikimą įrašiau jas dvi –
Priimk, pasauli, mano dalią.
Net ir krikštatėviai dar nemirė visi.
Tačiau iš kur gali žinot, žmogau –
Galbūt šalia, visai arti
Dar trečias ar trečia
Į sau panašų mano veidą žvelgia
Ir mintyse paskubina pareit namo.

O jeigu dar toliau į jauną girią eitum,
Lengvai surastumėm ketvirtą –
Ne šiaip sau nupiešė autoportretą
Ir sendina dažais, kad pamatytų tėvą.

Ar manote, kad kliedesy esu?
Na taip, nemiela šitokį save minėti,
Bet juk ne kurčias ir girdžiu -
Kažkoks vaiduoklis pakvietė vaikus
Surinkt į šventę savo tėčius
Lig šiol neradusius namų...

0

119

Harker (4) :mybb:

Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko –
Nei žodį tars, nei prisilies ranka.
Tačiau ir praeitis išlieka –
Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes
Ir pajuda, stiebus iškėlę,
Įtempę vėjams gaudyti bures.

Iš kur jie? Kaip, iš ko gaminti vėjai?
Kas įkvėpė jų esmėje jėgos?
Klausausi ir girdžiu – vėl švilpia,
Bet – ne!
Šį kartą Harker paskaitau:

nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...

Jaučiu tą VAKAR.
Iš savęs lipdau ir baisiai skauda –   
Atrodo, imk ir savo rankom žvakę užsidek.
Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties,
Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės.

Jaučiu ir RYT.
Jis negesina žvakės, bet vis tiek:
„po  velnių
ką nors daryk“

Sužiūro į  akis  eilėraščiai ne šventei -
Kas  pasakys, kad jų mažai ar daug?
Kai kryžius sutelpa į mažą raidę,
Kai į  bures įskridę vėjai plukdo laiką,
Nors ir be kompaso, tačiau –
Pirmyn!..

2012-06-04 07:50:39
Pelėda

0

120

Harker (5) :mybb:

Ilgiau negu maniau,
Bet atkakliai vis laukiau
Ir suvokiu galop,
Kad ir poezijoj kaip pasakose būna –
Jau daug dienų, kai jos eilėraštį skaitau,
O pasilieka kaip ore pakibusi neįveikta tvirtovė –
Ne lyg  iš debesies, ar net vaivorykštės spalvų,
Bet siela alkana ir siunčia žinią
Dar kartą paskaityt  „Atsiprašau“.

Vėl išgirstu, kaip stingstu nežinioj,
Vis nesuprasdamas, kam šito reikia – 
Išėjo Harker, Dievas priėmė  į dangų,
Anapilis nudžiugęs, kad poetė
Bet iš tiesų – atsiprašau!
Antai, jinai po Žalią Žolę vaikščioja ir gieda,
Pati pavirtus žolele:

Harker:
– Šok, jei skauda

Griežiu kaip girnomis dantim –
Nejau manai, kad šokt nemoku?
Jeigu ne taip gerai, kaip tu
Vis tiek ateik...
Tavo jaunystėje buvau prieš daugel metų,
Tačiau  prašau –
Paduoki ranką,
Pašoksiu, kaip tada...

Harker:
- Eik, jei griūni

Griūnu?
Atleisk. Jau pasitaiko,
Bet niekuomet nebuvo taip, jei kito akys mato.
Užmiršk ir niekuomet daugiau neatsimink.
Manyk – vaidenosi.
Duok ranką ir... bėgte iš ten,
Kur griūvantį mane matei.
Taškenas Trakų ežerai
Ir džiūgauja  jaunystė negalvodama,
Kad ji neamžina.
O būna, ir liga
Kaip pašinas į kūną lig širdies įauga. 

Harker:
- Jei matai, geriau apak!

Nematau.
O gal tik sugebu nepasakyti
Ir nežinoti, kad ir ryt  kitaip nebūsią...
Pailsėk, žolele,
Nelengviausioje žmogaus  lemtyj.
Ligi šiol maniau, kad tu eilėraštį  kuri:

„ tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek“

Štai kodėl  abudu šokam,
Štai kodėl išėjome į kelią,
Kai atrodo, reikia griūti...
Noris, žmonės, pasakyti jums –
Gera su gražiais ir mums gražiems pabūti.

Harker:
eik atgal, nors reik į priekį

Žinoma, atgal, atgal...
Lig motinos krūtų, jų pieno,
Lig lopšio,
Paniekinę senas tiesas ir netgi tą –
Į šitą upę neįbrisi antrąkart.

Harker:
jei springsti
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.

Nespringstu, nuryt nereikia,
Bet dabar sustojus, paklausyki ir manęs –
Kai ne tau žvakutė dega,
Tai eilėraštį, parašiusį Tave,
Po velnių, pati skaityk!

Harker:
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.

0


Вы здесь » Trys pelėdos » ... skiriu Marijai » ... skiriu Marijai