Trys pelėdos

1918 - 2019

mybb@mybb.ru (Pranas) — Fri, 26 Jan 2024 07:07:06 +0300

Kad ir kaip ką berodytų ant stalų atversti ar ant sienų iškabinėti kalendoriai, tikintis per (ar pro) juos apžvalgyti bent apytikriai savyje sukauptą laiką (reikėtų tarti � patirtį� ) oi! kaip neįtikėtina. Štai pagal juos, kalendorius, jau pusiaužiemis, jau, esą, �Šv. Pauliaus atsivertimo� diena (sausio 25-ji).
Tačiau man iki jos dar toli. Kai ušklydau į sausio 22-ąją, tai iki šiol po ją kapstausi. Tai nereškia, kad mano kalendoriuose jos nėra, kad akys užakę, užtemę, nemato ar dar kaip. Ir dabar girdžiu kaip laimingai kartu su Pranu aikčiojom apie šauniausią dovaną Rašyk�ui, o ir tautos visuomenei, kurią, regėjosi, žiniasklaidos akivaizdoje �TUOJ PAT� įteiksime adresatui į rankas. Nedrąsu buvo paprašyti sau palankių šventovių, kad žegnone palaimintų mudviejų ryžtą �persikvalifikuoti�, tačiau tai nebuvo paslaptis. Ir šit pagaliau ta valandėlė, kuomet sustaugė geležinis Vilkas.
Pasižiūrėjau į save ir suprantu, kad savęs, taigi Prano, nematau, bet jaučiu, kad netuščias, tarkim �
ne Niekas.
� Neniekas? Nagi, nagi... Hmm, ar teisingai išgirdau? Sakot, Neniekas? Betgi, tamsta, savyje jo tikrai neturiu, Eilėraštis aš Ir mane šaukia Betdeja. Taip ir Pranas. Rašydavo gi: Bet kablelis deja ir trys taškai ( Bet, deja...)
Per pajautas žinojau, kad Pranas šalia, bet jis, apturėjęs žmogaus kūną ir tokį savo akimis pamatęs pirmą kartą, nežinojo kaip su juo elgti ir kam tiek daug jo reikia � sunkus, nerangus, išsipustęs visokiais kvapais. Iš tiesų, kam to reikia ir kaip nepritarti žydų patarlei, kad � jeigu Dievas gyventų Žemėje, žmones jam išdaužytų langus�. Ir vis dėlto, ne tai svarbiausia. Buvo akivaizdu, kad TUOJ PAT mudviem su Pranu nepavyko patapti dovana, kaip to tikėtasi. Atsitiko kitaip, bet irgi kaip pagal patarle, tikiuosi, lietuvių: �daug norėsi � mažai turėsi�.
� Tamstai nepatinka būti Eilėraščiu.

1939 � 2019 ( jubilijiniai)

mybb@mybb.ru (Pranas) — Fri, 14 May 2021 12:37:09 +0300

http://www.lma.lt/uploads/files/KNYGOS/Grigo(galutinis).pdf
You sent Vakar, 15:58
08:38

Danutė sent Šiandien 08:38
Jono Grigo knygą galite skaityti ir internete: http://www.lma.lt/uploads/files/KNYGOS/Grigo(galutinis).pdf

Gyvenimas kaip traukinys

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 13 Dec 2020 15:15:14 +0300

Pranas
https://www.facebook.com/group s/2534451856847656/

RADIJO KARIETA

mybb@mybb.ru (Pranas) — Wed, 22 Nov 2017 18:27:32 +0300

Daugiau info: booksabbath.lt

Pašhttp://vilnhttp://vilnius.3bb.ru/ius.3bb.ru/tas: info@booksabbath.lt

http://vilnius.3bb.ru/Pašhttp://vi … bb.ru/tas: info@booksabbath.lt

http://vilnius.3bb.ru/

Ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo (2018, vasario 16 d) metinėms

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 15 Jul 2017 19:13:15 +0300

http://klriai.mybb.ru/

SENOS PELĖDOS UŽRAŠAI (2011-ji)

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 28 May 2017 16:58:42 +0300

Pranas

Peizažo eskizas

Bičiuliai bara, kad nemoku rašyti dienoraščio.
- O ką aš moku?- ir klausimas ne toks kvailas, nes viską, arba beveik viską, ką lig šiol esu padaręs, dabar daryčiau kitaip ir suprantu, kad gal geriau. Bet niekam to nereikia, o labiausia - man pačiam. Dabar dažniau esu TEN, kur BUVAU, negu ČIA, kur ESU.
Šiandieną vėl lyg būčiau svečiuose pas Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Ir vėl iš 1940-41 metų Alfonso atsiminimų, kitaip tariant iš

TADA:
- Nu, kariuomenėn jau šaukia. Buvau nuėjęs kariuomenėn stot..
- Brolių kariuomenėn?
- Aha. Stot buvau nuėjęs. Ir labai buvo įdomu, kad moterys priėmė nuogus. Nu ir ką? Stojau. Paskum gaunam ant durų užklijuotą raštelį - neit armijon. Ant savo namo durų, kad nestot, neit į armiją... Na, ir mes pradėjom slapstytis.
... Karas kyla su vokiečiais. Ir užėmė vokiečiai. Vokiečiai užėmė. Vermachtas. Čia kita kariuomenė jau. Nu, ir kaip nėjau tenai, tai neisiu ir šiton. Žinoma, turėjau pažintį su viršaičiu, su viršininku policijos. Patarė, kad neit.. Buvo vokiečiai atvažiavę keliskart.. Neieškojo, kad taip verst ar ką. Atvažiuoja, paklausia kur sūnus.
- Kariuomenėn gi išėjo..
Nu, apsisuka ir išeina. Taip nevertė. Paskui įsakymas išėjo. Kieno tėvai seni, daugiau 50 metų... Jeigu vienas tik darbininkas, tai palikt kaime. Reikalinga kariuomenei ir duona, ir viskas. Uždirbt reikia.
- Motinos vardas?- paklausiau
- Emilė. Tėvelio vardas Antanas,- pirmą kartą atsiliepia Alfonso žmona Jadvyga.
- Jos tėvelis mano krikštatėvis buvo. Tai mes visų laikų susieidavome. Netoli gyveno. Tėvai buvo draugai.. Jos tėvelis kalvis buvo. Arklius kaustydavo.. ***

... IR DABAR.
Kiek daug laiko praėjo nuo TADA
Ir va, atsimenu prieš keletą dienų Delfi paviešinta Vytauto Radžvilo citata. Išgirskim:
Neatsakingai � bet kur ir bet kada � švaistantis reikalavimais atlyginti okupacijos metų nuostolius jie savaime nuvertinami, sumenksta politinis jų svoris ir reikšmė. Taip yra sudaromos palankiausios sąlygos šio klausimo bijančiai Rusijos valdžiai įtikinėti save ir kitus, kad taip Lietuvos keliami reikalavimai skirti tik jau minėtam �vidaus vartojimui�, tad į juos neverta kreipti dėmesio.
Man atrodo, kad reikia apgailestauti, jog panašūs dalykai literatūros svetainėse neužkliūva. Ir bendrai- jose atsiribojama nuo politinio šalies gyvenimo, kaip kokios raganos, nors jos naguose esame visi
Mano ištikimiausios A ir B pabandė pasigalynėti su šia citata. Suprantu, kad reikia didesnių pajėgų tokioms galynėms, bet kaip jau yra taip yra. Norisi, kad kuo daugiau žmonių �ir ypatingai jaunų- nebūtų abejingi šalies politiniam gyvenimu:

A:
Gražus jo vardas -Vytautas.
Ir pavardė bajoriškai kilni, bet būt geriau,
Jeigu ne Radžvilas, o Radvila...
Vis laisvas nori būti, bet žiūriu - ir jis
Vergauja , nežinodamas kur pasidėti.
O gal tai filosofo paskirtis -
Nei sau, nei savo priešui netikėti,
Bet mokyti kitus kaip kas tyrėtų būti.

B:
Puiku, kad tau tokie dalykai rūpi -
Bet tiesą sakant, kaip jie gali nerūpėti?
Už okupacija ir Dievas verčia atsiteisti
Bet kai ir čia jau kvepia pinigai �
O Viešpatie, atleisk-
Vėl kraujo puotai ruošias žulikai.
Aš neskubu į šitą žiaurią puotą
Ir savo mirusiųjų niekam NEparduodu.
Ir neperku, beje, kai Rusijoje Čičikovas.
Bažnyčias stengiuosi išsaugoti šventas...

Aš iš tikrųjų būčiau laimingesnis, jeigu, sakykim, visa Rusija kurią tai dieną savo cerkvėse paaukotų mišias už sovietiniais metais Lietuvoje nukankintus žmones. Tokioje maldoje pasaulis būtų kilstelėtas arčiau Dievo, o pinigai... Šiuo atveju mano supratimu tai reiškia paieškas Čičikovo, kuris supirktų mirusiųjų sielas.

Skaityti komentarus (1)

Rašyti komentarą

2007-01-16 07:44

Pranas

PRIE ALFONSO ŽILIO ŠYPSENOS

TADA ... 1.
Aš ne dailininkas, ne piešėjas, tačiau jeigu juo ir būčiau, tai paprašius nupiešti Alfonsą Žilį, nesugebėčiau to padaryti. Netgi tuomet, jeigu būtų priminta, jog sakėsi esąs tikras uteniškis- iš Utenos apskrities, Kuktiškių valsčiaus, Venclovienės kaimo. Neatsiminčiau A. Žilio netgi tuomet, jeigu jo paties balsu pakartotų jau prieš dešimtmetį sakytus žodžius.
-Gyvenom trise. Abu tėvukai ir aš. Brolis mirė jaunas ir jo neatsimenu..
Ir pagalvoju - kažin, ar dar gyvas ir pats Alfonsas. Per dešimt metų vis dėlto ne kelią pereiti. Tačiau paieškoti žinios vėlgi nesinori. Labai dažnai jos džiaugsmo nesuteikia. ir, paėmęs žemėlapį, netoli Utenos surandu Venclovienės sodžių. Tai jo gimtinė. O jis ten tuomet ūkininko sūnus. .Kalbėjomės:
Didelis ūkis buvo?
- Tėvai turėjo 14 hektarų žemės,- sakė Alfonsas ir vardijo ūkio turtą: arklys, pora karvių, kiaulės sau ir pardavimui. Kažkiek avių..
- Dar nuvažiuojate į tėviškę?
- Nuvažiuojam, bet jau nieko ten nėra. Ir akmenys prapuolė. Dar kelios obelys išlikę, tačiau ir jos aplaužytos. Viskas susmegę, sunaikinta.
.. Trisdešimt gal devintais metais išėjom į kolonijas. Kol kas ten seną namą pastačiau, kur buvo anksčiau kaime Koks ten kaimas - keturi gyventojai. Tiesa, tvartą ir klojimą jau pastačiau naujų. Ir pirtį. Tik namas liko. Pasiruošiau statybai medžiagų. Prisivežiau. Vienas dažniausiai važiuodavau valdiškan miškan. Nuolaidą didelę davė medžiui pirkti - už 200 litų aš klojimui ir namui prisivežiau. Ir pradėjau ruoštis naujam gyvenimui, bet va, besiruošiant užėjo broliai..
- Sakote �broliai� ir juokiatės.
- Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas.
- O gal paskambinti, gal paieškoti. Gal dar surasi,- kniečia mintis ir akys apglosto telefoną, bet prie jo neprisiliečiu. Kita vertus nemanau, kad žmogus, kuris jau 1939 metais kirto mišką, vežė statyboms medžiagą, statė �kolonijoje� (vienkiemyje)- namus, galėtų mane prisiminti. Beje, aš gi tais metais pirmą kartą buvau įkeltas lopšyje ir štai sausio 29 d. tikiuosi sulauksiąs 68 metų. Daug? Turbūt, nes, žiūrėk, vakare jau neprisimenu ryte valgiau- geriau. Ir tikrai džiaugiuosi, kad ilgą laiką keliuose po Lietuvą lydėjo pieštukas ir mikrofonas. Beje, nenorėčiau užmiršti, kad mane ištiko irgi būdingas senatvei dalykas: kas dabar įvyksta � atsiminti sunku, o kas seniai, kas TADA -atrodo, kaip vakar.
Džiaugiuosi, Alfonsai, kad galiu pabūti su tavimi. Ir todėl tikrai nėra reikalo kelti telefoną ir klausti, kas blogesnio-geresnio.

...IR ŠIANDIEN..

Ilgą laiką Delfį buvau užmiršęs, bet pastaruoju metu vėl kasdien pasirodau prie Citatos: ten vėl spinduliuoja Saulius Stoma. Per pastarąsias keturias dienas- dvi citatos priklauso prezidentui Valdui Adamkui, dvi- rašytojui publicistui S. Stomai. Manau, kad tai gabus žmogus, bet daug kam užkliūva jo biografijoje įsivėlusios Lukiškės.
�Tikroji demokratija auga kaip žolė � iš apačios,- rašo rašytojas publicistas ir rodydamas į viršų:- . Demokratija diegiama iš viršaus, tai demokratija invalido vežimėlyje. Ji neturi kojų ir negali pati vaikščioti. Ir stumdo ją tada visi, kas turi galios, dažniausiai � oligarchai.�.
Man su raidėmis A ir B irgi buvo smagu suvokti, ką galima išpešti iš tokios citatos, bet didesnės sėkmės nepajaučiu:.
A:
Va, vėl rašytojas Stoma!
Nelepina likimas vaikio!-
Kažkokie prietarai po Delfi vaiko
Bet kaip nešauk - šis vyras ne kvailys...
Galėtų būti oligarchas
Nes, regisi, ir pinigą priglaust netingi jis.

B:
Kad pinigui priglaust netingi - tai kas be ko,
Bet oligarchą, sese, papuošia valdžia -.
Grupė draugų - kurių nedaug -
valstybę valdo.
O kas dėl Stomos, tai manau -
Valstybės iždininko etate
Galėtų pamylėt tėvynę ir save...
Ir kuo gražiausiai vaikščioti žole..

Keista, bet rašant apie Saulių, krūtinėn įsišauna kažkoks kipšas, kuris neleidžia užmišti kaltės, kuomet, atlikęs bausmę žmogus jau, atrodytų, kad gali gyventi be kaltės. Tačiau taip nėra. Ir žinau, kad nežinodamas jo praeities, citatą būčiau perskaitęs šviesesnėmis akimis ir geresne širdimi. Atleisk, Sauliau, kad, yra dalykų, kurie prieš žmogaus valią veikia priešinga kryptimi. Manau, kad tai kažkoks dėsnis, kurį kiekvienas jaučiame savyje, bet atvirai apie tai nekalbame. Šia prasme niekas neužmiršta - neužmiršta , jog buvau komunistų partijos narys, saugumietis ar informatorius, kad dirbau M.Brazausko ar V.Landsbergio komandose, kad buvau kareivis ir kariavau vokiečių ar rusų kariuomenėse.. Ir šitokią gerą atmintį kompensuoja užmarštis, kuomet atsimenant, kas buvau aš, nenorima atsiminti kuo buvo jie, mano teisėjai, mano biografai. Ir vėl mintimis kaip TADA, daugiau negu prieš dešimt matų, grįžtu pas Alfonsą Žilį su jau girdėtu klausimu:
- Sakote �broliai� ir juokiatės?
- Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas..
-Bet- stop. Ar tai neužmiršta?- klausiu kedendamas, regis, svarbiausią šios dienos mintį?
Šildausi Alfonso Žilio liūdna šypsena ir mintys neša gilyn.

Skaityti komentarus (1)

Rašyti komentarą

2007-01-15 09:10

Pranas

Ir TODĖL, KAIP SAKO, TE PADEDA DIEVAS

Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Bet va, atsitiktinai perskaičiau iš �Pergalės� išplėštuose puslapiuose V. Jakelaičio užrašus ( gal taip reikia sakyti ��užrašus�?), įvardintus �Antano Miškinio akademijos� ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas- Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte Vytauto Jakelaičio ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos ne tik perskaityti, bet ir, apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs � O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TUTĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau- jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia - ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankovės ir sodinti prie mikrofono - kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda? Ir juo atviresnis būdavo pašnekovas, tuo labiau skaudėdavo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI? AR NEAPVOGIAU JŲ?
Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl- ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu tai, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti. Bet vis tik, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje � pasakojimas apie Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI � išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys...

Rašyti komentarą

2007-01-14 23:23

Pranas

***

Taip, kalbėsim apie valstybės AŠAŠAI kūrimą.

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 21 May 2017 21:35:21 +0300

Kelionė po Savęsp (15)

Apie tą patį patį patį tolimiausią balių

Įpratau neklausti, kur Poe ar Pro ruošiasi išeiti, kokiais reikalais ar poilsiu, viešnagėmis užimtos, bet dažniausiai tarytum savaime žinojau. Taip atsitiko ir aną popietę. Dar nepradėjus joms ruoštis žinojau, kad abi išeis į vakarėlį pas Akademix. Tačiau kažkodėl, sugrįžęs atgal į krėslą, ir aš sujudau atsiminti balių. Tą patį patį patį tolimiausią, kurį atsimenu. Neabejoju, kad yra už jį tolimesnių, bet čia kalbu tik apie tuos, kurie atsimena. Pasirodo, kad tolimiausių atsiminimų pakraštyje yra balius, į kurį buvau pakviestas Anos Pavlovnos Šerer. Tačiau žinoma gi, kad atmintis atminčiai nelygi � būna, kad po vieną vaikštai kaip po bažnyčią � skambu, aišku, suprantama, bet būna ir kitaip: žinai, kad buvai, bet ryškesnio vaizdo neišlieka. Mano balius pas Aną Šerer būtent toks � jame daug rūko, miglos, bet jis nebeviltiškas. Nujaučiu, kad pasistengus, pasikrapščius gera viltimi ir tikėjimu, atsiras daugiau atminties, rūke žiebsis ir daugės giedros properšų. Ir dabar vienoje jų smagu matyti Lizą. Ė, ištekėjusi už Balkonskio, tačiau kai moteris graži, tai ji visokia graži. Išimtis tik viena: visuomet jaučiu, kai jį, būdama šalia manęs, dar gražesnė.
� Kiek beatsimenu, Fran, jūs man nuolat rodote gražią pagarbą, � prisimenu jai šitaip kalbėjus man iš 1805 metų Peterburgo. Nedidelė. Judri. Tuo pat metu užsiėmusi ir esanti ramybėje. Nuostabi ir jautri dvasiai. Matydamas ją supranti, kad Peterburgą ir jo iškilią visuomenę ištiktų skaudi netektis, jeigu kažkokia dvasia nepasirūpintų turėti taip mielai sudėliotą grožį moteryje. Būtent ir todėl dabar, Pro ir Poe išėjus į vakarėlį, mano būklės reikalai atrodo labai nekaip. Kas gali patikėti tokia atmintimi, kai ji nusidriekia toli už savo gimtadienio, toli iki lopšio. Ogi niekas. Ir aš pats ne išimtis, tačiau leidžiu atminčiai būti savimi, būti jai savarankiška ir tuomet nesunku suprasti, kad ji gali ateiti, atitekėti į mano smegenis iš bet kokių tolių. Ir iš tiesų lengvai
suvokiau, kad su Liza pažįstami anksčiau, pažįstami dar prieš aną vakarą pas Aną Šerer, kur Lizą patikinau:
� Miela žinoti, kad jūs vertinate mano dėmesį. Būna, kai vaizduojuosi savo mylimąją ir ji visuomet labai panaši.
� Ša, ša! Sergėkitės Andriejus. 0 ir mane taip pat sergėkit. Jis pavydus, � pakėlė Liza akis, apšviesdama jas šypsena,
� Jis tikras vyras. Generolas Kutuzovas geba protingai rinktis sau adjutantus. Žinote gi, mudu nevengiame susitikti. Ir jis mane supranta, � prisimenu sakęs Lizai, tačiau � deja, deja � kokie tie mudviejų santykiai su Andriejumi neprisimenu iki šiol. Dar blogiau, kad be atminties iš ankstesnio laiko palikta ir Liza. Tačiau blogiausia, kad net vakarėlyje menkiausiai atsimenu save. Ir nė žiupsnelio savęs � iki vakarėlio. Ot ir klausiu: kas aš, gražuolės Lizos � pavadintas Fran? Kokia mano padėtis anuometinio Šventojo Peterburgo aukštuomenėje? Neigti savo priklausomybę jai man niekaip neišeina. Pradžioje, išgirdus tokią atmintį, ėmiausi už galvos, klausiausi tvinksėjimo smilkiniuose, dėjau delną ant kaktos, ieškodamas aukštesnės temperatūros, tačiau pakitimų nebuvo. Ką daryti, a? Kaip bent save įtikinti, kad įmanoma atsiminti ne tik įvykius, bet ir savimi paliudyti, kad jau prieš 130 metu iki gimtadienio aš - Sant Peterburgo pilietis ar bent jo svečias. Ir net, tarkime, įsimylėjęs kunigaikščio Andriejaus Balkonskio žmoną Lizą. Gal
net anksčiau, kai ji dar ne jo žmona?
O Viešpatie, o visi šventieji, o dangau, padėkite! Ir kas manimi gebėtų patikėti, jeigu aš taip viešai, jeigu aš taip per spauda, jeigu aš taip kad ir per �bobučių radiją�? Kokia dalia tuomet pasibelstų į mano likimą?
Atvirai prakalbėti dar vis pavojinga; tenka būti budriam, kad nebūčiau valstybės izoliuotas, pasitelkus į parama bent jau Antono Čechovo �Palatą Nr. 6�. Žinoma, šiuolaikinę, modernizuotą. Tačiau man asmeniškai ši problema tik pradžioje pasirodė neįveikiama. Tereikėjo atminčiai suteikti laisvę, leisti jai būti savarankiška būtimi, nepriklausoma nuo mano AŠ ir � prašau: po 130 metų atmintis sugrįžta būti atgal pas mane.
O Viešpatie, o visi šventieji, o dangau, dėkoju, kad yra taip kaip yra. Te gabalais ta atmintis sugrįžta, bet sugrįžta, bet suvokiu, suprantu, kad šis neįtikėtinas procesas prasidėjo dar tuomet, kai mano daliai buvo pasiųsta karieta. Būtent tuomet sušvilpčiojo botagas, sužvengė Ygaga, sugirgždėjo karieta. Kol kas ne kur, o tik galvoj, galvoj, galvoj...

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir � ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta

� Kas ieško, tas randa, � pirmoji išgirdo Poe.
� Įdomu, įdomu, � susidomėjo Pro. O vėliau, paėmusi sąsiuvinį, parašė:
Jau daug nuomonių girdėjęs dėl karietos ir �ačiū�, kad jos nebuvo tik geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis ta diena, ateis. Juk mato Dievas, kad karieta važiuoja ieškoti Žmogaus širdies.
Čia pasakiau �karieta važiuoja�. Ir tai teisybė todėl, kad jos važiavimas prasidėjo mintyse Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui � ugnis Ji jau negalėjo užgesti kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos į gyvenimą.
� Čia aš taip? � kvailiau negu įmanoma sugebėjau paklausti Pro.
� Čia taip tu, �dzieduli. Ar nepatiko?
� Labai patiko.
2017-05-21 19:02
----------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2017-06-13 07:49:10
Sakykite, Fran, ar minimas tas pats Bolkonskis? Nes visai gali būti Balkonskis nuo balkono. Aš senokai buvau Peterburge, bet gerai įsivaizduoju Andriejų baliustrados fone.

O šiaip Tamsta gerai apsakot:
... leidžiu atminčiai būti savimi, būti jai savarankiška ir tuomet nesunku suprasti, kad ji gali ateiti, atitekėti į mano smegenis iš bet kokių tolių;
... net vakarėlyje menkiausiai atsimenu save. Ir nė žiupsnelio savęs � iki vakarėlio (vėlgi � jaučiamas miglos mastas, orientavimasis tik pagal intuiciją ar dar kokią dvasios trauką).

Taigi, kad jau prieš 130 metu iki gimtadienio aš � Sankt Peterburgo pilietis ar bent jo svečias. Ir net, tarkime, įsimylėjęs kunigaikščio Andriejaus Balkonskio žmoną Lizą � be įtikinėjimų aišku, kad būti taip gali.
Puikiai viską suprantu ir pritariu.

(O dėl savo manierų nelabai ką galiu padaryt, nes ir mane užneša įvairios įtakos. Griša Rasputinas)

Nuar
Pranai, o Jūs išdykęs. Greitai prisipažinkite, kas tikrasis Lizos Balkonskajos sūnaus Nikolajaus tėvas? Tai sakote, kad buvote ją įsimylėjęs dar iki ištekant jai už kunigaikščio Andrejaus Nikolajevičiaus. Per Jūsų atmintyje išlikusią puotą pas Ana Pavlovna Šerer ji jau buvo nėščia, nors kunigaikštis viešai demonstravo jai savo abejingumą. Ir štai tokioje situacijoje, ponia Liza koketuoja su ponu Pranu, ups, Franceliu. Taigi, tėvystės klausimas lieka atviras. Teko prisiminti L.Tolstojaus "Karas ir taika". Skaniai susiskaitė. 5.

Pranas
Oi, Nuar, patikėk, kad mano atmintis susiranda mane tik gabalais, tik properšomis. Aš labai tikiu, kad ji atsistatys ir bus kaip Tada, bet taip pat suprantu, kad tokiai restauracijai reikalingos sąlygos, reikalinga karieta, kuri girgždėtų ne tik galvoje. Ačiū už tokį man mielą įtarimą, tačiau nei paneigti, nei patvirtinti savo tėvystės ,deja, negaliu. Yra ir kitų rūpimų dalykų. Net įtariu, kad manęs laukia mokslo laboratorijos ir kai kurios valstybės slaptosios įstaigos.
Geros dienos linkiu.

Lauksiu, kaip čia kas gausis

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 01 May 2017 07:17:50 +0300

Darbas yra darbas.. tai didesnis išminties šaltis, negu, tarkim, knyga. Ką gi, dėkui, vežėjau už malonų pasimatymą. Tačiau dar labaiu, žinoma, dekui Vidiniui. Jeigu ne juis, ko gero, Bladukas nebūtų... atiprašau, Vaidinimas čia netūtų atsiradęs.
� Judu pažįstamai.
� Šiek tiek, šiek tiek. Sakyąiau svarbesniems reikalams aptrati. Prašė pasakyti, kad karieto jo nelauktų.. jrĮ pirmą kelione jis neišvažiuos. Bet, sake, kad aprims karietos išleistuvių į kelione įirmuslys, pats asmeniškai jus apie tai pasakys priežasti Taip ir tarė. Pats. Asmeniškai.
� Jau žinau. Tarė jau..
� Ką? Jau parimo? Ne, ne..Negali būti, Ir įsiklausęs. Va, girdi, tai IrenaSęlikaitė, � pasakė Bladukas Vaidinimas. � Užmišaš pasaisveikiti nnera laiko asisveikinri ir dingo, palikęs manė girdėti
Irena Sėliukaiė:
Visa Lietuva � ir ne tik Lietuva � senosios mūsų istorinės žemės slapia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsu prpteviai, kuriu dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biplaukais, energija iš pilkapių ir piliakalnių tarytum ir stipresni nuo jų nulipę Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų netgi Netgi xx amžiaus tradedijų pažymėtų žmonių. Ir todėl nepaprastai jautrai per šą žeme eti reikia., įsuiklausyti į kiekvieną krustelėjima , prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo
- Va, kaip viskas greita,.. Regis ėjau klausrti tavęws, kodėl tokia kelionė Vežėjau Kai tu ja supranti. Ko joje ieškosi
O pasirodo ir ateiti mnereikėjo, tik pasiklausyt, kas ką ėneka.. Ir vis dėlto Ko joje ieškosi?
� Širdie. Žmogaus širdies Tik prašau nesijuokite..
Juozapas mano varda. Beke, netdi du turisu. Juozapas Albinas herbačiauskas.. Taip, esu biski literatas, biski pisorius, biski net ir teisėjas.. Daug kuo po biskį esu, bet .. bet tik ne širdies paieškote. Ir todėl žinau, kai visi tičiojosi iš manęs piktžodžiavo šaukdami; proto išsižadėjo ir vistiek kokios tai širdies ieško bepročiu tyapo, vienok širdies neišsižadėjo kad nors greičiau pasikartų, nustibtu kokios ten jam širdies reikia Proto, mat, neužten Tfu! Spiaukim visi sykiu: tegu eina sau po šimts velnių. Tfu! Kokios ten jam širdies reikia Tfu! Baugu į jį žiūrėti- drugys ima krėsti. Tai baigyklė , špukas, šmėkla Tfu! Tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja..�
Albina Jupzapas Albinas herbačiauskas.. Ačiu, kad .. man labai rūpėjo su jumis susitiko Ir va, Dievas mane išgirdo tegu jis saugo ju tokį ir toliau.. Aš klausiau tavęs ir bučiau bažnyčioje... kalbėk, kalbėk, Juozapai.
- betgi9 klausyk, ką tau sako Irena ASėlikaitė.. Tu jos neturi teisės , tu baidyklęe, pukai, šmekla neturi teisės jos neišgirti .

Irena sėlikaitė.
Daug kentėta , daug persipyne ir ir džiaugsų, ir gražiš Todėl į kokia karieta kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžo atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, gražių ir išdomių faktų ir likimų ant mūsų žemės Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Todė siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi Ir su diedeliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieį mus aplinkybiu nulemtas Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausia musų įstorijos puslapį Sup[rasti, kuo gųyveno tie žmonės. Dėl ko kentėjo Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti?
O ten, kagur n tyoli, kažkur apie norulius ir Parloja dainavo ir Tomo Vaisietos tėsa,

Pas mus kalneliai alaviniai
O akmenėliai sidarbriniai.

Balalėlės žydzi žalias šilkais
Iš viduries vercas balci perlai...

Sugrįžimai

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 10 Sep 2016 21:55:37 +0300

NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo �mirtina� tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.
Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:
Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk .
Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestėlėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron. Santariškių ligoninės pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo- buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo... Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus �Dievas arba prakilnesnė būtis� vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali
O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.. Kas gi čia per �dzyvų dzyvai�? Ir tik purpt, vėl girdžiu atsiradusias A ir B.
A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai.
B: O tas, kuris klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B: Joosepas jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A: Buvo pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų
atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles,-
Džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.[/i]

PAKELIUI Į 75:(1939 - 2014) ...

mybb@mybb.ru (Pranas) — Wed, 09 Mar 2016 12:35:07 +0300

Gruodis 2015
Saulė, teka 08:40, leidžiasi 15:54, d. ilgumas 07.14
Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

22
ANTRADIENIS
Rimbertas Gedvydas Dovilė Zenonas Ksavera Anna
Gimti sunku, mirti - dar sunkiau
Ožiaragis (12.22-01.20) - Ožka - 356 / 52
Tėtės (Vinco Karlono) gimtadienis.

Kalendorius - 2017

mybb@mybb.ru (Pranas) — Wed, 02 Sep 2015 16:55:04 +0300

Skaitau save

mybb@mybb.ru (Pranas) — Thu, 20 Aug 2015 08:51:21 +0300

Rugpjūtis 2015
Saulė teka 06:01. leidžiasi 20:43, d. ilgumas 14.42
Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

Šiandien 10�C / 20�C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 9�C / 22�C, debesuota su pragiedruliais

20
KETVIRTADIENIS
Bernardas Tolvinas Neringa Nemunas
Nebėr doros už tvoros
Liūtas (07.23-08.22) - Ožka - 232 / 34

-------------------------------------------------------------------

Iš raštų (6): tik laikas mūsų

Na taip,
jau permainos manęs netrikdo
ir jeigu saulė vienąkart nepatekėtų,
vargu ar pastebėčiau.
Turbūt manyčiau, kad sapnuoju
kai atsibudęs, dar ilgai
akių iš po vokų
išleist nenoriu.

Aš suprantu, kaip nesmagu
poezijoje šitokį girdėti,
tačiau man tai nepaprasta:
ir vėl džiaugiuos,
kai man pavyksta atrajoti,
surinkt į panoramą buvusį save,
pakelt, anot Senekos, iš mirties.

Kam reikia to, bijau paklausti,
bet ten toli, už didelių kalnų,
lopšys sugirgžda it perkūnas juo
po dangų važinėtų.

Turbūt atėjo metas susirinkt save,
pakelėje kažkur prisėsti ant akmens...
ir perskaityti jau iš atminties:
Viskas, Lucilijau, yra svetima,
tik laikas � mūsų.

TAI, KAS DABAR IR ŠALIA

mybb@mybb.ru (Pranas) — Thu, 20 Mar 2014 11:10:20 +0400

Vincet qui se vincet (17)
Proza- Tai bent! Knygų leidyba čia gerokai į priekį pažengus. Net pavydžiu truputį, - nuoširdžiai prisipažino Pranas, grąžindamas knygą-segtuvą atgal į ankstesnę jos vietą.
- Bet gal, pone, jūs dar norėtumėte ką nors paklausyti iš "Teisybės bijosi visi"? Ir, beje, čia aš tokia - vienintelė.
Pranas pasižiūrėjo į knygą-segtuvą, pasižiūrėjo į mane:
- O aš maniau, kad galėsiu tokią parsivežti į savo laiką. Ė, kaip gaila!
- Deja, pone. Bet atsiprašau, aš nedaug kalbu, aš daug skaitau. Jeigu jums panūs išgirsti - prašau, nesikuklinkite. Visuomet jūsų paslaugoms.
Ant stalo gulėjo apgeltęs savaitraštis "Kalba Vilnius", kuris dabar manęs nedomino - žinojau, kad ten rašoma ne apie mane su Vidiniu, ne apie mūsų, pasak ponios Citatos, Dženę; rašoma apie Praną ir jo karietą, tačiau jos vežėjas taip pat nepanūdo bent akimis permesti savaitraščio žinias.
Truputį pasikrapštęs, padėjau ant vienintelio Pasostės erdvėje stalo, ką geresnio aptikęs šaldytuve ir labai apsidžiaugiau, suradęs butelį "Starkos". Prie kavos trauktinė nelabai jau tinkamas gėralas, bet žinojau, kad tie dalykai - bent kadaise - mūsų nebuvo paisomi.
- Dar neužmiršai, Pranai? - statydamas butelį ant stalo.
- Ne automobilį vairuoju. O Igaga? Ė, Viešpats žinojo, kokio žirgo reikėjo karietai. Neišduos, neapvils, iš didžiausios bėdos išveš.
- Tuomet už mūsų susitikimą, - pripylęs stikliukus, kilstelėjau savo.
- Ir už Balsą su Ypata, - atsiliepė Pranas.
Man neatrodė, kad Ypatos kandidatūra tinkame tostui, bet ne todėl, kad jis to nevertas. Galbūt netgi priešingai - jis to labai vertas, nes ranka atsargiai periminėja karietos vadeles, o ekipažo žmonės, užspringę tylėjimu, šitokiam jo elgesiui mielai pritaria. Visuotinas tylėjimas šia tema ir visuotinas pripažinimas, kad ateina laikas būti kitaip. Pirmas nusitaikymas į rimtesnę kalbą ir buvo paklausus:
- Girdėjau, ruošiesi išeiti. Abu su Vidiniu.
- Reikia išeiti. Bet nesinori išdegusiom akim. Ir išėjimui reikalingas laikas, - pasakiau ir žvilgtelėjau į dangų, kur švietė Grįžulo ratai. Ir pajaučiau, kaip balsas suminkštėjo, - ė, nepaisyk, kad šiandieną nesugebu susitvardyti. Visko per vienos dienos šviesą tiek daug, kad užtektų knygai parašyti. Neįmanoma kvėpuoti.
- Tu žinai juos? Taigi Grįžulo ratus, - atidžiai pasižiūrėjo į akis Pranas ir: - Sakoma, kai žmogus giliai nusileidžia savyje, kitaip dar - kai nusileidžia savęspi, ten irgi atranda Grįžulo ratus. Bandžiau tą padaryti, bet nesakyčiau, kad labai sėkmingai.
- Dar ką sugalvojai!
- Tiek čia to galvojimo, bet gal tau nėra laiko. Labiau užimtas birželio tryliktosios laukimu.
- Tu ką, Pranai?! - kaip įgeltas šoktelėjau nuo kėdės. Supratau apie ką tu. Mažiau negu savaitė iki birželio tryliktosios. Bus penktadienis. Tokio derinio daug kas bijosi. Manoma, kad ir ponas Ypata...
Pranas nepaisė mano pasikarščiavimo. Paėmęs į ranką stikliuką juo žegnojosi: "Sveika, burna, nebūk durna, kai prinešiu - išsižiok!"
Prinešė ir burna išsižiojo.

PRANAS. Ponui Ypatai irgi nelengva. Atėjęs iš tos valdžios piramidės, kur viskas kaip bažnyčioje - žemesnė jos dalis besąlygiškai paklūsta aukštesnei. Tai užsiliko jo įpročiuose, kuriuos ne taip lengva perorientuoti. Manau, kad tai turėtum jausti. Atrodo, gyvena karietoje, bet ne tik joje. Ar ne todėl karietos erdvės priartėjo prie sąlygų, artimesnių jo ankstesnei būčiai?
AŠ. Manai, kad ankstesnė Ypatos būtis kliudo karietai.
PRANAS. O gi tik Dievas žino. Bet aš ne visiškai apie tai. Gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Ar ne taip sakoma? O čia dangus net ir ne Martynui. Vaikščiojate po Dženę kaip kažkada Adomas su Ieva po rojų. Gera. Miela. Gražu. Beveik neįmanoma išsižadėti, bet Adomo ir Ievos likimas neturėtų būti užmirštas.
AŠ. Ir tu, kaip ponia Citata - "vaikščiojate po Dženę".
PRANAS: O ką? Ar tave tai žeidžia?

Pranas kilstelėjo galvą ir kurį laiką skvarbiai žvelgė į akis. Sunku pasakyti, ko jis jose ieškojo ir ar surado, tačiau tuomet man norėjosi nuoširdžiai prašnekti apie mūsų karietą, sustabdytą prie Karlonų kalnelio. Jaučiau, kad tai turtas, bet man nesuvoktas ir todėl menkai išmaniau, kaip su juo elgtis, ką daryti. Paprasčiau buvo žiūrėti į dangų ir matant ten Grįžulo ratus, išdejuoti: o Jėzau, kaip atsitiko, kad karieta peraugo mane? Kaip atsitiko, kad jos erdvės sunoko, išaugo, įsikūnijo realybėje ir tenka bėgti paskui kažkieno protą.?
Karietos erdvės pranoko net mano vaizduotę, nes šiuomet tegalėjau jose tik būti, nesugebėdamas įtakoti jų būties.

Man sako - tu nutilk,
užmiki, kaip naktis,
pasūpautas sapnų,
tai, ką reikėjo pasakyt,
jau pasakyta.
Bet štai krūtinėje - širdis,
Aš ją girdžiu,
girdžiu, kaip žvengia Igaga,
Ir džiaugiasi, kad reikalingi:
Jis - man.
Aš - jam.
Abu.
O ne! Seni dvarai dar nenuskendo,
dar aikteli į atmintį,
neleisdami nuskęsti savyje.
Greit atvečiau gramatiką -
raidžių nedaug,
O kaip gražiai pasaulį didelį aprašo! -

Girdėjau Vidinį, o iš paskos jam ir Pranas:
- O gal tau tikrai pravers dienoraštis, jeigu taip reikia atsiminti kas ten, kada, kaip? Nagi pavartinėk. Bet atsimink, visą, kas čia parašyta - tik sau, dėl savęs. Na, ir gal kažkiek dar dėl to, kad norėta apsisaugoti nuo užmaršties, - pasakė paduodamas kelis apystorius, aptrintus sąsiuvinius.
Vincet qui se vincet (nugalės tas, kuris save nugalės)
� Pranas � 20-11-2008 23:22:21 � 0 komentarai � 602 Peržiūros � Spausdinti

Sigitos poezija su mano komentarais ar dar kažkuo...

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 26 Aug 2013 16:05:09 +0400

Rugpjūtis 2013
Saulė
teka 06:12
leidžiasi 20:29
ilgumas 14.17
Pilnatis
Pilnatis
20 mėnulio diena

Šiandien 11�C / 18�C, debesuota
Rytoj 12�C / 18�C, debesuota su pragiedruliais

26
PIRMADIENIS
Kazimieras Zefirinas Gailius Algintė Aleksandras Gailutis
Auga vaikai, auga ir bėdos
Mergelė (08.23-09.22) - gyvatė - 238 / 35

ČIA AŠ, PRANUCIS...

mybb@mybb.ru (Pranas) — Thu, 21 Feb 2013 08:16:51 +0400

teka 07:52
leidžiasi 17:15
Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena
11
ANTRADIENIS
Teodora Algirdas Algirdė Adolfas Liucijus Evelina
Pasaulinė ligonių diena
Vandenis � Arklys - 42 / 07

Ech, Roma...
Stabdau žirgus.
Bet jie prie kinkinio įpratę
Ir nesupranta, kad kitaip galėtų būti -
Kaip karieta neįgali senatvė,
Tačiau ir ji savęs neleidžia iškinkyti.
Ech, Roma, regis, suprantu tave -
Argi ne taip vergovė tapusi tavo esme?
Žinau, laike seniai taip būta,
Bet krisk į Žmogų ir žiūrėk kaip ten -
Vergovė daiktui sielą prasmelkia ligi bedugnes,
Išnyksta Dvasios polėkis
Kuomet ir akmenėlyje gyva it Dievas,
Esą - esu visur...
Stabdau...
O jie kanopomis į kelią įsikibę,
Dar aukso ieško vis �
Jau senokai, deja, net - ne žirgai,
O kuinai savo kaulus nešantys kažkur
Ir net nemokantys šventai numirt.
2011-08-19 13:25

teka 07:50
leidžiasi 17:17
Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena
12
TREČIADIENIS
Benediktas Reginaldas Mantminas Deimantė Eulalija
Kur pušis išaugo, ten ji ir graži
Vandenis � Arklys - 43 / 07

Paskutinė meška
O meška, gėda dėl savęs -
Subėgę vyrai, paskutinę tave puola, -
Suskalija šunų gauja,
Medžioklių ragas šaukia, kad baisu...
Ant kelių maldai Musteika prikupo -
Nejau vėl karas, maras
Ar Nojaus potvynis į Gudo šalį
Iš Grūdo ežero Grūdos upeliuku įpluko?
Čepkeliai aikteli:
- Meška krauju pasruvo!
Sugavus mirtį akimis
Dar suriaumojus klausiau, ko daugiau -
Ar žmoguje � žvėries,
Ar žvėryje � žmogaus?
2011-08-20 17:51

teka 07:48 leidžiasi 17:19
Pilnatis 14 mėnulio diena
13
KETVIRTADIENIS
Kotryna Algaudas Ugnė Benignas
Vandenis Arklys 44 / 07

Sovietikas

Aš penkiakampis, pone.
Pažiūrėk -
Galva,
Dvi rankos,
Kojos.
Laisvai į skritulį įdėtas
Penkiais taškais jo apvadą liečiu.
Ir nesvarbu
Sovietikas ar � ne.
Priglausk mane
Sau prie krūtinės -
Ordinu tau būsiu aš,
Paberk ant antpečių,
Ar į kepurę sek...
Mane pažįsta karo vyrai
Nuo pat viršiausių iki apačių.
Aš ženklas prijaukintas pagarbai
Ir nesvarbu-
Sovietikas ar - ne,
Žvaigžde ar žvaigždele vadinamas,
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada.
2011-08-22 11:17

teka 07:46 leidžiasi 17:21
Pilnatis - 15 mėnulio diena
Šiandien -11�C / -2�C, sniegas
Rytoj -4�C / -3�C, sniegas
14
PENKTADIENIS
Kirilas Valentinas Saulius Saulė Liliana Lijana Valius
Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių diena
Vandenis Arklys 45 / 07

Trupinėlis veidrodžio

Netraukia pažiūrėt į veidrodį savęs
Ir motiną prisimenu, jai sakant �
- O vaikai, nelaiminga aš...
Nejaugi būtų veidrodis apakęs?
Ir liūdesys, išaugęs lig dangaus,
Į prietemą, o! mylimiausią mano ima.
- Tu ne į veidrodį žiūrėk, - sakau, -
Žiūrėk į savo sūnų, mama.
Dabar jau pats turėčiau sau paklusti -
Užmiršti veidrodį
Su jo nemėgstančia poezijos tiesa,
Ir vis dėlto nors paslapčia,
Nors tik truputį
Tais retkarčiais pažiūriu į save.
2011-08-24 10:37

teka 07:44
leidžiasi 17:24
Pilnatis
16 mėnulio diena
15
ŠEŠTADIENIS
Faustinas Jordanas Zygfridas Girdenis Girdenė Jovita Jurgina Jurgita Vytis
Vandenis � Arklys - 46 / 07

Taisau karietą

Pelija dienos, nors mintis dar, regis, plaka -
Taisau karietą, Įgagą kinkau,
Tikiu dar - pakeliausiu
Ir būsiu ten, kur nebuvau -
Po ratais jos, nugulęs praeitim
Per visą amžių - šimtą metų...
Surinksiu atmintį, manydamas kad gal kada
Atskris paukštelis, norintis palest
Ir pagiedos šilinių kraštą.
Tik nesakykite, kad aš begėdis,
Kad vis tik sau.

Aukštai kalnelyje, pakilęs smėlis,
Aukšta pušelė, šaknimis įžėlus,
Ir už mane jau eina Viešpačiui papoteriaut.
2011-08-25 07:

teka 07:42 leidžiasi 17:26
Pilnatis 17 mėnulio diena
16
SEKMADIENIS
Julijona Julijonas Tautvydė
Lietuvos Valstybės atkūrimo diena
Vandenis � Arklys 47 / 07

Geneliui kalant
Žinau, kad kas svarbiausia � bus,
Nors savyje prie šimtmečio palinkęs,
Nėra prasmės skaičiuoti būsiančius metus -
Žiūriu į debesis - laivus,
Jau išplukdys kuris.
Ne taip svarbu � anas ar šis.
Matau: jau ir lietus už lango lyja,
Kadais išsprogę medžiai pameta lapus.
Nelyk, lietau!
Rudens kašte nedaug kas gali augti -
Gal grybas dar, netikusiai vėluojantis į savo laiką -
Skubėk į žiemą, baltas būk,
O ne ištižusiu purvu drabstykis.
Beje, ir aš dar vis dairaus
Žmogaus likimui skirto paskutinio svečio.
O! neaplenk, Mirtie, kaip Jėzaus Kristaus. -
Užtruko laikas �
Laukiu
Manydamas, kad gal ir vyturys į dangų spės sugrįžt
Geneliui kalant sausą pušį.
Ačiū.
2011-08-26 09:39

teka 07:40
leidžiasi 17:28
Pilnatis
18 mėnulio diena
17
PIRMADIENIS
Aleksas Vaišvilas Viltė Donatas Donata
Vandenis
Arklys
48 / 08

Kaip kitaip?

Skrenda paukštis prieš vėją,
Į akis - susišiaušius diena..
Nežinau, kur priglausti save,
Kad išties patikėčiau, jog vienas,
Kad parėjęs iš sapno,
Pamanyčiau:
Namo sugrįžiau...
Štai ir vaikščioju tyliai po Dievą.
Kaip kitaip, jei visur jis yra?

teka 07:37
leidžiasi 17:30
Pilnatis
19 mėnulio diena
18
ANTRADIENIS
Bernadeta Simeonas Lengvenis Gendrė Simas
Vandenis Arklys 49 / 08

Eil. pakuždėti sau(LXX)

... O galėjau anaip ir kitaip,
Savęs įsitvėręs gyventi.
Dabar gi po vėjus dairaus
Ir žinau, kad esu pasilikęs be švenčių:
Mielas mano, � paglostau save,
Ir atgal kaip mažiuką į lopšį keliu, �
Pasisupkim abu.
Tu paverk, kaip kadais
Aš pakosėsiu senio žvaigždėm,
Kad ir mano akis
Ašara rastų

Gera būti va šitaip � senu ir mažu,
Ir be pasakų vienas kitą suprasti.

Vasaris, 2014
teka 07:35 leidžiasi 17:32
Pilnatis 20 mėnulio diena
19
TREČIADIENIS
Konradas Šarūnas Nida Zuzana
Vandenis � Arklys � 50 / 08

Gyvate, kąsk!

Dar vis skaitau.
Dažniau žinias.
O Dieve mano, kaip gražu! �
Atidengė krūtinę Kleopatra:
- Gyvate, kąsk!
Dėkoju, kad pilna nuodų.
Kokie seni laikai!
Akim, jausmais neužmatysi,
Bet kartais net ir jie
Man prie krūtinės taip arti,
Kad negaliu iškęsti,
Neaiktelėjęs prašymu gražiu
- Gyvate, kąsk
Visais nuodais į sielą kuo giliau.
2011-08-30 12:27

Vasaris 2014
teka 07:33 leidžiasi 17:34
Pilnatis 20 mėnulio diena
20
KETVIRTADIENIS
Leonas Visgintas Eitvydė Aidas
Žuvys Arklys 51 / 08

Eil. pašnabždėti sau (LXXII)

Atėję Žuvys
Vandenį ištaškė.
Negreit, Vandeni, Saulę į ąsotį risim
Ir nieks nepasiges, jei be manęs.

Švenčiau su tavimi gimtadienius,
Norėčiau, kad ir mirtį pažymėtume kartu,
Na, o kol kas
Neskubinkime to, kas bus.
Stropiai skaičiuoju statines,
Ištuštintas per mūsų bendrą būtį �
Miškai užaugo jų erdvėj,
Kur Diogenas Diogeno nesuranda,
Arimai sunokino derlų sėjas...
Platu, garažu,
Kad ir numirt neankšta.

Vandeni, nuostabus esi,
Dabar jau net iš tuščio
Regisi, kad su tavim geriu
Ir meškerioju Žuvį.
Jeigu užkibs,
Ir vėl tikėsiu,
Kad į rožinį įdėsiu
Dar vienus metus.

nUO ČIA te prasideda paskutinis dangus.(1)

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 14 Jan 2013 15:03:43 +0400

Labas, Rene.
Smagu Tave girdėti. O Jono paskutinis kūrinys atrodęs taip:
Moderatoriams
Sėdžiu prie kompiuterio ir kantriai laukiu 24 valandos kuomet galėsiu (turėsiu teisę) pasiųsti šią žinutę, Tau, prašydamas tuoj pat išbraukti mane iš šio skęstančio, viduramžiško stiliaus � Durnių laivo� keliautojų sąrašų. Sėkmės Tau, Popieže, tavo vyskupams, o ypač tavo inkvizitoriams dorojantis su likusiais keleiviais ir vedant laivą į dugną. Pagarbiai Jonas Bartkus, Kaimynas beigi Klyksmas.
Gaila, bet ir dabar, pasibaigus mano nuobaudos laikui, man negražinta galimybė komentuoti, rašyti žinutes, pateikti aukščiau minėtą prašymą. Nepalikot man kitos galimybės kaip jį pateikti kūrinio pavidalu.
2012-01-23 00:19:30
Klyksmas
Kartais pasirodo "Rašyke", kur jis Šnekorius.
Būk drūta (kieta). Nesušalki!
Pelėda 2011-12-31 10:31:16
Aukštų ir šviesių Tau saliutų 2012!
Pelėda 2011-12-25 22:07:35
Labas, Rene.
Tiesiog labas ir viskas.
Kad žinotum, jog atsimenu.
Pelėda 2011-12-18 09:25:49
Ačiū, kad parašei. Beje, Rene, įrašyk mane į sąrašą trečiai knygai gauti. Kad ir už patarimą- nekeisti jos formato.
Gerų švenčių.
O šiandien esu surištas ir vidurdieniui būsiu nugabentas į filharmoniją.
Pelėda 2011-12-17 12:20:46
Nuojauta tokia, jog atrodo, kad pyksti
Aš tai padarysiu vėliau, nes pati žinai, kad dabar toks laikas- pelėdų dienos, pelėdų naktys - ir tai daryti uždrausta.
Būk drūta, Rene!
Pelėda 2011-12-15 23:59:55
p.s:
Noriu paklausti- gal N. Paškauskienė turi išleidusį kokį nors albumą?
Pelėda 2011-12-15 23:16:50
Oi Rene Rene, negi manai, kad gebu parašyti protingą, dalykišką recenziją apie gerą knygą. Kai pabūnu tik su vienu eilėraščiu ir tai nuklystu paskui sakinį, mintį, prasmę kažkur TEN, kad atgal nesurandu kelio pareiti. Matyt, dėl panašių priežasčių dar ir knygos neperskaičiau. Ji pas mane dar tik savaitė. Pirmą savaitę išbuvo pašto dėžutėje laukdamama sugrištančio iš sodo. Taigi nepyk, vistiek mylėsiu. O patį, patį, patį pirmą šaunų įspūdį padarė paveikslai... Daug juose poezijos, grožio, mįslingumo, stebinančio, atrodytų paprastumo, darnos su turtinga poetės dvasia... Bet tai irgi tegali tik jausti, o žodžiu kalbinti net ir ąsotį ant tvoros- nedrąsu, Rene.
Gera knygą išleidai, ir nereikia jokio Reimero, kad jis tai pasakytų. O juolab manyti, kad taip sakydamas pataikauju, nes, esą- dar gi ir knygos neperskaičiau. Beje, skaitome dviese- žmona taip pat.
Ir dar. Nemanyk, kad paskubinai skaitymą...
Beje, laukiu dukros, kad nuotraukas perspausdintų į kompiuterį. Pats nelabai sugebu...
Ir dar beje - maniau, kad gal supykai, kad užtrukau padėkoti. Bet aš iš tikrųjų į Naujininkus parsigavau gruodžio 7d.
Būk drūta!
Pelėda 2011-12-07 13:41:22
Ačiū, Rene.
Tik tik parvažiavau iš sodo. Jau visai žiemai. Dar iš vakaro pagalvojau, jog reikia pranešti tokią man svarbią žinią, bet mane aplenkei.
Knyga labai gražiai, skoningai išleista. Laaabai. Skaitysiu neskubėdamas, pakramsnodamas obuolį
Dėkui, kad atsimeni.
Pelėda 2011-11-15 20:43:38
Rene, žiūriu, kad tau to adreso neparašiau:
Na, o mano Šaltkalvių 24 - 28
Ačiū. Pats žadėjau ištiesti ranką, bet delsiau, laukdamas kada sugrįšiu iš sodo. Ten dabar tuščia, tad, Rene, prašau neskubėti. Aš aiktėlėsiu. Gerai? Manu, kad po savaitės jau būsiu Naujininkuose. O sode gyvenu be pašto.
Būk drūta!
Pelėda 2011-11-15 13:10:12
Ačiū, Rene.
Sakė, kad nuo tavęs nieko nagavęs. Prašė perduoti linkėjimus ir adresą. Aš jam rašau:
Tai gavo.
Gyvuok, Rene. Aš dar vis sode su keliais žalvarniais ir būreliu žvirblių.
Pelėda 2011-11-14 21:31:58
Labas.
Paskambinau. Laikos neblogai, bet tėvai nelengvoje padėtyje. Turbūt žinai, Rene,- motina netgi be kojų. Bet dabar va tiesiog bijausi daugiau kažką parašyti, kad moderatoriai- bent kai kurie- anksčiau neperskaitytų negu pati.
Sėkmės Tau.
O Jurgos nedaug ką skaitęs...
Pelėda 2011-10-25 12:39:29
Ai, Rene, kai jau nėra ką daryti arba tiesiog jau nesugebi, tai norisi nors save triukšmingiau palaidoti.
O naujalietuviai dabar valdžioje ir jos prieigose. Net ir tolimesnėse. Jų žvakės dar tik uždegtos.
Būk sveikutė ir laiminga.
Pelėda 2011-03-05 08:43:10
Ačiū, Rene.
Pėmiau knygą ir prilipo prie delnų. Dar taip nebuvo...
Žodžiu, labai mielą tokią laikyti ir suvokiu, kaip labai nelengva sukurti.
Būk!
0
��E-mail��
22012-02-07 06:32:38
Pranas
��

��: Vilnius
��: 2011-02-02
��: 0
��: 634
��: [+0/-0]
��: [+0/-0]
��: ��
�� :
5 �� 6 ��
IP: 84.15.178.115
�� 16 ��
Dienoraštis
2012-02-06 14:21
trakų piiilis
Praėjo tūkstantmečiai prasmirdę nudvėso pasauliniai masturbuotojai pilis stovi sau ramiai malonus vėjelis pučia
Ir koks debilas sugalvojo, sakyt,kad Trakų pilis jam kelia skausmą.
Ačkarike,tu blet!!! Stovi ta pilis,kaip bibis ir niekas jos nenuvers,
o jeigu koks dalbajobas ir nuvers,tai pocchui,bo žmonės
tai
sutvarkys ir ta jobana prasmirdusi šūdais pilis,
su savo manatkėm, vaidokliais ir kitais pričinbasais stovės kaip Vytauto Didžiojo Bibis!!!
Eilėraštis apie pavasarį
Artėja pavasaris, nutirps sniegas
ir upeliu it Nemuno vaga
tekės šunų šūdai.
Šlykščiausias
ir kone
didžiausias
masturbacijos
laikotarpis.
Bus vėsu,
žmonės dvės,
pyzdakas bus.
Liūdnas mūs pavasaris,
pamestas kelio vidury.
Išmatom suteptas
Heil Hitler!!!
2012-02-06 14:01
2012-02-06 20:26 Giuseppe Mossinni
pydarai bletj jūs!!! Nesuprantat mano meno,O TAI ĮRODO KĄ IR PATYS PRIRAŠOT Į TUOS SKIEDALUS NĖ PATYS NENUTUOKIAT!!! norit meno??? BRISKIT Į ŠŪDĄ IR RASIT SAVO MENĄ BLETJ
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 19:22 šnabždesys
Na, kiekvieno rašymas pagal subalansuotą protelio ph. Mesčiau aš tave lauk su visais keiksmais. Stebiuosi, kad esi dar įvertintas. Gėda ir skaityti.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 17:23 park 1954
ha juoginka
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 16:23 Formalumai
Man tai atrodo, kad jis apšaąlęs kokioj Panevėžio bibliotekoj.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 15:57 tictac_
bėda su tomis nevalingomis poliucijomis...
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 15:31 _Žil
o lialia...
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 14:52 lengvu žingsniu
gal pas psichologa?

Čia man.
Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-06 14:26 Giuseppe Mossinni
užpiso tas modernizmas bletj. parašykit ką nors gražaus bletj nx

Giuseppe Mossinni
Eilėraštis apie bobulę
Buvo bobulė,
sena žilgalvėlė,
ir visiems ji zapadlo darė.
Tai kam knopkių padėdavo ant kėdės,
tai kam pripersdavo į kavą,
tai kam prie durų prišikdavo ir padegdavo laikrašty.
Dirbo ta bobulė,
sena žilgalvėlė,
stoty,
beliašus pardavinėjo,
tai ir ten visokio chlamo pridėdavo,
tai savo kakūlį įdėdavo,
tai kačių mėsos primesdavo,
tai ko nors pašvinkusio įdėdavo.
Bloga moterėlė,
ta sena žilgalvėlė buvo.
Nemylėjo ji nei žmonių,
nei vaikų. Tikino,
da tą jos neapykantą blet žmonėms,
pasėjo sovietai.
Ir pagavo ją zapadlo darant du pacanai.
Tai supyzdino žostkai,
reikalavo babkių, o ta babkes savo laidotuvėms laikė,
bo sena buvo, kaip Homero �Odisėjas�
Tad nesakė kur pinigėliai, nu
tai ją dar biški stipriai pamušė ir paleido, tiesa, ten biški dar su lygintuvais pakankino, bet
tai čia nesvarbu.
Taip ir nuduso ta šliūcha šiukšlyne,
užkasė ją šiukšlėmis ir
jokių laidotuvių nereikėjo.
Tai vot, gerbiamieji,
žinokit, kad
už savo šūdinus poelgius reikės bristi į šūdą,
o jeigu kiši ranką į šūdą,
tai jau kaip reikiant smirdės
0
��E-mail

Įvadiniai užrašai: dar nearti...

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 14 Jan 2013 08:54:50 +0400

Sausis 2013
teka 08:35
leidžiasi 16:20
ilgumas 07.45

Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien -13�C / -11�C, debesuota
Rytoj -11�C / -4�C, debesuota

14
PIRMADIENIS
Feliksas Teodozijus Auksė Hilarijus Laimis Lilija

Yra pradžia, bus ir pabaiga
Ožiaragis - gyvatė - 14 / 03

***************************************************************

Eil. pakuždėti sau (XLVI)

Sustoki, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
Kuri į Rojų kelia.
Ryte suskaudus,
Dieną skauda,
O vakare � labiausia.
Pats sau, kaip sakoma � kryželis.
O štai girdi: norėčiau dar pabūti,
Kad ir ... kokiu esu.
Vadinasi, man laisvė nelabai svarbu.
Žvangu kaip caro Lukiškės grandinėmis
Bet vis dėlto....
Sustoki, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
Kuri į Rojų kelia.
Jau ir naktis išmoko manimi skaudėti,
Bet kai eilėraštis ateina,
Ar reikia dar geriau?

AUKŠČIAU BAŽNYČIŲ

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 17 Dec 2012 01:43:41 +0400

Teta_Santa
***
Visiems, dėl kurių sugrįžau

... kasdien save daliname kažkam,
tikėdamiesi to paties iš kito.
Ir nesvarbu - valdovam ar vergam,
draugai yra Draugai,
be išrūšiavimo štai šito.

Tiesiog griebi, kaip gintarą iš jūros,
kiekvieną mielą trupinėlį.
Ir nesvarbu, kampuoti o gal sūrūs,
bet spindi jie link saulės pakylėti...

Taip, klystam mes ir esame netobuli,
tačiau visi svajonę savo turim.
Gal būt ji - svetima kitiems, nereali,
tačiau tik ji - išsvajotos laimės durys...

Sausaininės širdelės

Keistokas SMS ir netikėtas vakaro siurprizas.
Net nežinai, kaip tai nelaukta, bet brangu.
Man vakaras padovanojo tiek širdučių,
O jis juk pats negreit sulauks savų.

Tas trupas �Ačiū, būk laiminga... �,
mašinos kauksmas, vėl aplink tyla...
Sakyčiau, nieko ir nebuvo, bet...
Širdelės, liko apsnigtam delne.

Rupūžiukė

Aš tik šaltakraujis padarėlis
Susigūžęs kūdros pakrašty.
Džiugina mane ir gėlės,
Ir lakštingalų suokimas panakty.

Štai, į gulbes vėl žvelgiu iš tolo...
Dieve, kaip pavydžių joms sparnų!
Lėkčiau, lėkčiau aš iš kūdros!
Lėkčiau, Viešpatie, bet negaliu...

Jau įtraukė dumblas ir nendrynai.
Aš - tik rupūžiukė iš pelkynų.
Šaltakraujis, menkas gyvūnėlis
Degančia ir plakančia širdim.

toks vakaras

kai juoda dama išeis į lietų,
kai savo vakarą pamerks kavos puodelin...
Kai pušų viršūnėm kils bespalvis dūmas...
ar tu matai? ar tu girdi?...

kai vienumoj pušų ji ilgesį ganys,
kai skersvėjai bus sieloj ir aplink...
kai vėjas apkabins, bet ne ranka tava ....
ar tu matysi ją? ar tu girdėsi ją?...

2012-11-13 08:20

2012-11-14 14:01
Teta_Santa
Rugvile, dėkui, kad skaitėt ir už gerus žodžius lenkiu galvą.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 13:07
Rugvilė
Labai patiko apie rupūžiukę. Tikrai, kartais gyvenimas mus įmurkdo į nendrynus. Bet josios širdis - ne rupūžiukės - tikro paukščio skrajūno. Ačiū Jums
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-14 09:58
Teta_Santa
Dėkui, MacteAnimo, pasistengsiu ;)
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 09:41
MacteAnimo
Tetule, patiko antras ir trečias eilėraščiai. Publikuotumėte po vieną - būtų efektyviau, tikrai tikrai.
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-13 20:34
Teta_Santa
dėkui, Tom K.P.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-13 20:23
Tom Kom Potas
Sako, kad geriausia, kai dalini nesitikėdamas atpildo - pirmasis labai patiko. Rupūžiukai daug kenkėjų sunaikina, gal ir gerai, kad neskraido - neliktų sode sanitarų. Valgykite širdeles, kol neištižo nuo tirpstančio sniego (: Šiaip, labai gražu.
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-13 15:11
Teta_Santa
Dėkui, Kadagį.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-13 14:56
Kadagys
Labai gražus eilėraštis
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-13 14:12
tictac_
2
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-13 13:19
Pranas
Geriausias tas, apie kurį rašiau, bet ir šie lyriški, tai linksmesni, tai liūdnesi, visi sušildyti gerumu.
5.
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-13 12:14
Teta_Santa
Taupiau "lapą" ;)
Dėkui, Daineko.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-13 12:01
Daineko
kam tiek tekstų sudėt į vieną? man patiko antras ir trečias
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-13 09:34
Teta_Santa
...jei griebiu - tai neimu, nerenku...tiesiog stveriu, jei jau radau. Kokteilį susimakaluojam patys...neprivalu juos visiems skanius makaluoti. Dėkui, kad paskanavot :)
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-13 08:56
Žilis_
Yra dar ką veikti: koreguoti, taisyti: griebi(kam taip grubiai apie gintarą, gal švelniau imi, renki ir t.t) O ir temos, vaizdai - sumakaluoti, tarsi kokteilis ir dar neskanu

Snieginai
Sapnų princesės, sniego karalienės
Našlaitės paliktos ir nuskriaustos Pelenės,
Ieškom visos savo laimės ir ramybės sielos.
Esam visos kaip beribės erdvės.
Gal klystam tam ieškojime sunkiam
Ir nesurandam greitai savo uosto.
Nežemiškai nudžiungam kai kažkas
Ašarėlę nevilties nušluosto...

2012-11-14 10:41
Eilės
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

Komentaras:

Įvertinimas:
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
2.56
Balsų: 9 Kas ir kaip?
Jūs įvertinote: Nematoma

2012-11-14 23:55
Tom Kom Potas
Bet juk - kas ieško, tas randa (:
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 20:29
Sakalėlė
Labai mielas eiliukas,pakuteno sielą,4.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 20:07
Ana Brydė
Gal klystam tam ieškojime sunkiam
Ir nesurandam greitai savo uosto.

Sapnų princesės, sniego karalienės
Našlaitės paliktos ir nuskriaustos Pelenės
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 18:18
Teta_Santa
Dėkui, Praneli.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 18:17
Pranas
Švarus kaip išpažintis.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 18:08
Teta_Santa
Tictac, atsargiau su palyginimais. Sniegina - moters vardas (juk žmonės nesišaipo iš Jums Jūsų tėvų parinkto vardo)...šaipytis ir aš mėgstu, bet šįsyk ...(tikiuosi ,mes vienas kitą supratome ;) )
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 17:34
tictac_
snieginai ... kaip gulbinai :) na gerai jau, neverkite :D 2-
Įvertinkite komentarą:Geras (2)Blogas (1)
2012-11-14 16:24
Teta_Santa
Dėkui, Žili.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 15:27
Žilis_
Ašarą vilties nušluosto...
Pelenės, princesės, sniego karalienės - nusibodusios, gal pabaiga kiek pavykus. sėkmės
Įvertinkite komentarą:Geras (2)Blogas
2012-11-14 15:17
______________________________
1
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas (1)
2012-11-14 12:33
Rugvilė
Liūdna, bet taip gyvenimiška...
Įvertinkite komentarą:Geras (1)Blogas
2012-11-14 12:25
Teta_Santa
Dėkui ;)
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2012-11-14 12:17
Mute
Ramybės sielai.
Jautriai:)

a. ATMINTINĖ

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 03 Nov 2012 20:13:43 +0400

12. Gydytojo prisipažinimai

Nežinojau, kad Vidinis išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje sutvarstyta vieno kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiūdie, ne ligoninėje
- O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti?. Naujininkuose nėra ką daugiau veikti, - ruošiausi pasiūlyti, tačiau susilaikiau, atsiminęs, kad veiklos šiuomet daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, labai netikėtai atsirado, ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
Nedaug truko, kai prie Panerių ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią, mažą kampinio namo patalpėlę. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man ir Vidiniui buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais atstumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti brangaus laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manasis, ėmė ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą..
- Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas pavadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, sakyčiau, aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet sutardavome. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją.
Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys abejoti nereikia. Kaip pas jus ji atsirado?
- Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome �Džene�. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
- Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
- Neatrodė, kad išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Gal net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokias galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
- Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandaros, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
-Turbūt, apsidžiaugė?
- Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinka., - pasakė šeimininkas. Tačiau jautėsi, kad jam kažką rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spinta, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
- Jeigu jus netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti., bet kad mąstytų...
- Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs.
- Žinau, kad esate apie tai kalbėjęs. Todėl ir stengiausi nuo jūsų kuo toliau. Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne dėl tvorų.
- Dzieduli! � išgirdau iš patalpos gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
- Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau jeigu jį vadinčiau gydytoju.

13. Ir vis dėlto

Neiškart susivokėme, kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Šventoji mėgdavusi pabūti viena ir pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje be didesnio triukšmo ir žmogaus akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti lengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė � kur panori, ten ir glaudžiasi nejausdamos nepatogumų, bet vis dėlto dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Dažniau kartu, bet ne visuomet, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet jis leisdavo į save, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: viskas, kas protinga, yra tikra... Raidė A. irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų � vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio � didesnio rašto autoriais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei � Kasdienybė�, greitai išgirdome pažertas citatas iš jos:
Netinku lentynėlei nei vienai �
Tai spalva,
Tai faktūra
Tai gabaritais.
Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokdavome, kad perskaičiuosi knygą nepasako, kad, girdi � perskaičiau. Tokių knygų jai nebuvo, nes ir pati neretai sakydavo, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad ji išsemta vien dėl priežasties, kad knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauba kitokias prasmes, o juo labiau � besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats ne kartą ėmiau į rankas D. Kiliesienės �Kasdienybę� neužmiršdamas susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors , atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė:
� mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios�
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš po akių, kuomet Šventoji pasiprašo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąja žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti � esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Ggerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
Tačiau tądien iš spaustuvės pakais parvežtos knygos sujaukė protą � svetainės kambaryje įsišėlė senai girdėtas triukšmas. Visi buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, bet nelaimė aplenkė visus ir visi supratome, kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Bėda jį užgesino tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko.
- Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, jog kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
- Atleisk, vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
- Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo siela. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
- Žinai gi Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau supranti, kad jis labai kitoks, � pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo �Ir vis dėlto�

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome
Kad vis dėlto - Knyga.
---------( �Ir vis dėlto� 2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo,
kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...

Negraži pelėda 
****************

14. Dar apie Šventąją...

Pirmosios knygos pasirodymo džiaugsmas užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net tokios kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, ir Leokadija, ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią � kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti pagalbos? Per netrumpą laiką, kai esame su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti, jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku buvo atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba � kaip mes sakome - iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad jį skaitę pasakydavo, jog girdi- labai nesuprantamas. Argi?

Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis �
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

�Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.

Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti-
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus
Bet tikiu, net žinau�
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.�
...................................................
...................................................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.>
(�Šešiasdešimt septintoji� , 2010-01-22)

- Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
- Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau, -
Ir tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs apsiavęs šviesių vyšniavos � baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.

Negraži pelėda

15. Nuojautos pašauktas

Iki Kalėdų dar toloka, tačiau žinojau, kad joms Golius ruošiasi irgi su prasidedančia Gavėnia, tačiau šį laiką skirdamas ne pasninkui, o savo bičiulių lankymui. Nuplasnodavo toli, net kitose valstybėse, tačiau šįkart � kai vėliau sužinota - atskrido iš Oniškio apylinkių, kur kažkada buvęs, bet, deja, jau išnykęs Grinkuvos kaimas. Naujininkuose nebuvo dažnas svečias, tačiau mūsų bute turėjo pamėgtą vietą šalia Šventosios ant etažerės. Kandžiukas paunkšdavo, bet nepiktai, lyg norėdamas įspėti, kad kaip Šventosios sargas, jis pasilieka savo poste.
- Kaip čia dabar, a? - žingsniuodamas po kambarį pakrankė: - Kaip čia dabar, a?
- Negerai, varnai. Labai negerai,- atsidusau.
-Ar norėtum, kad būtų gerai, a? Pasirodo, kad Šventa, kol tau, kol Vidiniui, kol visiems tarnauja. Taip, taip, man irgi. �žingsniavo po kambarį Golius: � Nelaikykite jos ir nekankinkite glebėsčiavimais. Et, Žmonės! Šviesos jai reikia. Kuo daugiau šviesos. Tyros arba grynos, kad jinai pas ją tiesiausiu keliu iš dangaus.
- Toks tas rudenio dangus.
- Koks bebuvęs, bet dangus ir todėl dabar labiausiai jai reikia Šklėrių, - o šoktelėjęs ant palangės: - Padėkite jai ateiti čia.
Leokadija tuoj pat padėjo Šventąją šalia varno.
- Sakiau gi, jog nebus gerai, jei manęs neklausysi, - pastukseno snapu. � Sakiau gi � nebus!
Girdėjosi, kad kažkas sukuždėjo, it peliukas cyptelėjo, bet aidas toks lyg kažkas aštru nagu brėžtėlėjo metalą.
- Sakiau gi, kad taip negalima. Kodėl neklausai seno varno.
Vėl lyg peliukas cyptelėjo po Šventosios apmirusiu apdaru. Jos vaizdas akims, kurios bent kartą ją manė anksčiau, buvo liūdnas - kažkuo priminė gaisro nuniokotą labai nedidukę bažnyčią. Nei vienos švytinčios, mirksinčios, žaidžiančios besidžiaugiančios ugneles, o kalneliai, kauburėliai, upių raštai, ežerų vaizdai anksčiau it gyvu žemėlapiu išpuošę jos apdarą, išdilo - nuskendo kažkur po pelenais ir nėra jėgų prasiveržti į paviršių. Vietoje karališkai puošnaus, mielo apdaro atsirado pilkas knygos paviršius ir man buvo skaudu, kuomet išgirdau, kai raidė B:
- Dziedulio knyga net gražesnė...
- Taigi,- neginčijo varnas Golius. - Bet dabar ne tai svarbu, mieloji raide. Ne tai. Visa tai, ką sukaupusi Šventoji, neišnykę. Štai kodėl galima sakyti, kad tokia bėda dar ne bėda. Bet laukti, kol reikalai savaime susitvarkys, sakyčiau, neprotinga. Šias atvejis ne tas, kokius žinojome. Ne tas, - retkarčiais pakrankdamas santūriai kalbėjo Golius ir tai mums buvo dovana - varnas Golius nepasimeta ir jo nuotaika netgi pradėjo giedrėti. Dabar ir jam jau panūdo atidžiau pažiūrėti į ką tik parvežtos iš spaustuves �Eilėraščio sėjos� išvaizda, bet turinys kažkodėl nedomino. Lyg žinotų, kur koks ten eilėraštis padėtas, tačiau toks iškreiptas vaizdas išbluko, kai paprašė iš knygutės paskaityti eilėraštį, kuris, esą, reikalingas ir Šventajai..
- Nėra. Knygutėje jo nėra, - pasakė Vidinis.
- Ką ? - nustebo varnas. - Kaip nėra? Aš kalbu apie eilėraštį, kuris... - ir pirmą kartą išgirdau, kaip žmogiškai atsigavo Goliaus balsas, pradėjus jam deklamuoti. Jis toks, kad regėjosi tik tokiu balsu galima pakalbėti apie meilę. O deklamavo jis irgi gal net neblogiau, kaip a. a. Laimonas Noreika

Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir it sargybinis
Net seną atmintį išvaikštau.
Ji didelė � net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti,
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.

Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Gal būt tik jie dabar ir gali
Sugaut, apvyti laiką
Ir palaikyti-
Toks nejautrus, nematomas,
Bekojis vaikšto po sodybą,
Atsiremia į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.

Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis � lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia -
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto,
Sapnų ir ilgesio pilni.
(�Kur Šklėrių Sodžius -1�, 2008-03-20

Mūsų publika tylėjo. Neatrodė, kad ir peliukas cypautų ar nagučiais draskytų metalą, kurio, regis, varnas irgi laukė.
- Betgi iš kelionės, o aš va... Nepyk, Goliau, užmirštu ir prie stalo pakviesti.
- O kodėl knygelėje eilėraščio nėra? �lyg nenugirdus parūpo sužinoti Galiui ir budria akimi nužvelgė nedidukę mūsų publiką ir pakus su �Eilėraščio sėja�.
- Ir kito nėra. Ir visų �Kur Šklėrių sodžius� knygutėje nėra, - nemelavo raidė B.
- Tikrai? - vėl snapu pakalė Golius Šventąja, o nušokęs nuo palange, krypuodamas pradėjo žingsniuoti
- Atsiprašau. Reikalai net blogesni, negu maniau. Atleiskite! O ir mano žmogaus balsą užkrenta amas, - ir krankt! krankt! Pradėjo krankti, bet aš jau mokėjau suprasti, ko jis nori, ką sako, kalba, prašo, reikalauja...

****************************************

Negraži pelėda

16. Vakaras

Varnas Golius buvo atkaklus. Tą neblogai žinojau iš ankstesnių laikų, tačiau šį kartą jam nenusileidau. Atrodė, kad stipriausi koziriai jo rankose ir bus taip, kaip jis panoręs. Kita vertus, net netikslu sakyti, kad tie koziriai tai jo užgaidos, norai. Neabejodami tikėjome, kad Šventajai geriau reikalingi Šklėriai su jų grynu oru, negu Vilniaus Naujininkai, kur miesto dvokalų netgi daugiau, negu kituose Vilniaus rajonuose. Ir tai pirmiausia todėl, kad šalia ne tik automobilių aplinkkelis, bet ir aerouostas.
- O ponia, nesu išalkęs. Varnas ir danguje būdamas sugeba pasimaitinti, tai viena, - gynėsi Golius nuo Leokadijos vaišių, - Kita gi, greičiau ir lengviau parskrisime į Šklėrius. Kelias ne ypatingai tolimas, bet šįkart bus sunkesnis, negu įprasta.
- Kodėl � �negu įprasta?�- nesunkiai supratau Goliaus ketinimą pasiimti su savimi ir Šventąją.- Jeigu manai, kad pasiimsi Šventąją, tai ne, o - ne, mielas Goliau. Šklėriai nepabėgs. O manyti, kad tik nuo jų oro ji atsigaus - irgi labai nerimta. Ne, Goliau. Gerbiu, myliu, pasitikiu tavimi, bet šis atvejis ne iš tų, kad galėtum čia pasilikti ir būti ramūs be Šventosios. Pagaliau gi � ne gydytojas.
- Tai ką? Ant šios palangės ir laikysime ją?
- Kodėl - ant palangės? Liūdna, kad tik dabar suvokiame, kas atsitiko, bet Šklėriai ne ką daugiau, kaip palangė.
- Ar, pone Vidini, irgi taip manai? Ir jūs A, B ir Jotai?
- Am! - sulojo Kandžius nepatenkintas, kad varnas nepasidomėjo, ką jis manąs, bet jautėsi, kad jis ryžtingai palaiko mane. Tačiau Vidinis ir raidžių trijulė buvo atsargūs. Žinojo, kaip šauniai Golius sugyvena su Šventąja ir toks buvimas vienas šalia kito prilygsta vaistams. Ne vienas nedrįsome manyti, kad bet kuris galėtume Šventajai atstoti varną Golių.
- Manau, tamsta, kad nereikia skubėti į kelionę, - tarė orusis Jotas. Šklėrių sodžiaus stogai juk ne lašiniais dengti. Nematau priežasties, kuri galėtų sutrukdyti pabūti čia dieną, kitą ar daugiau. O kad Jūs. Goliau, jai labai reikalingas, tai - o! - taip, dėl to jokių abejonių nėra. Kviečiu priimti tokį pasiūlymą. Netgi prašau.
- Smagu, Goliau, būtų iš tavęs išgirdus tariant � �taip!�- pasakė Leokadija.- O stalas jau paruošas. Ateik, Goliau!
- Ačiū, ponia, - padėkojo Golius. Ir jau lyg sau, lyg visiems: - O Šklėrių jam labai reikia. Labai. Bet garantuoti, kad jie būtent tas vaistas, kuris jai padės, deja, negaliu garantuoti. Išties, nesu gydytojas. Ir jeigu atsitiktų bėda būnant jai Šklėriuose su manimi, aš irgi tuomet neištverčiau. - Užšoko ant palangės, suplasnojo stipriai mušdamas sparnu į sparną ir nurimęs paprašė raidės B:
- Na, išdykėle, sugalvok, kad būtų linksmiau.
- O vardai Goliau, nemanyk, kad man sielos neskauda. Dar kaip! Ten toks vakaras, kad... Nemanau, kad galėtų taip būti. Maniau, kad gerai padaryta, jog �Eilėraščio sėja� neįsileido jo pas save į knygelę, bet dabar galvoju kitaip. Atsitinka nuotaikoje taip, kad ir tokie eilėraščiai jai labai reikalingi. O juk ir kiekviena diena būtinai su vakaru,- labai rimtai pasakų raidė B , o netrukus jau girdėjome:

Nemoku pasakų skaityti;
Jos knygose dabar man lyg negyvos -
Net raganos - ne raganos,
Našlaitės - ne našlaitės
Užpusto vakarą raidėm iš knygų,
Neradus žinomos kadais šalies.

Ir Dievas žino, kas čia kaltas!
Gal taip, kad pats jau vakaras esu;
Išdžiūvo ašaros
Ir netgi baimės-
Nei verkti moku,
Nei bijot galiu.
Pavargo laukti uždarytos karalaitės
Aukštuose bokštuose pilių...
Dar pasagų rūdim žirgai sužvengia,
Bet raitelis jų - vakaras
Be pentinų.
( �Vakaras�, 2008-02-21)

- Gerai, ponai. Tokių pasimatymų niekuomet neužmiršdavau ir niekuomet jų nepavargdavau. O kad vakaras, tai iš tikrųjų. Savimi jį irgi jau gerai jaučiu. Hm, suprantu, kad daug eilėraščių nesutilpo išleistoje pirmoje dziedulio knygoje. Manau, kad Šventajai tai irgi buvo staigmena.
- Taip nesakykite, girdi, knyga dziedulio. Ji gal labiau dėdės Vidinio, negu dziedulio, bet...paaiškinimai dabar jau nedaug padės. Kitas dalykas, kad, regis, Šventoji dar nežinojo, kaip atrodanti ��Eilėraščio sėja�.
*****************************

Negraži pelėda

17. Kai užmiršti svarbiausi būties dalykai

- Mes daug ką užmiršome. Užmiršome, beje, patys savyje, - ilgai tylėjęs prabilo Vidinis. � Labai daug. Ir labiausiai apmaudu, kad užmiršome svarbiausius dalykus. Atrodytų, dar netolimas tas laikas, kai bent bandydavome mintimis prisiliesti prie šventų žmogaus būčiai dalykų, - ir nutaikęs savo akių žvilgsnį į mane: - Gyvename gal net netingėdami gyventi, bet nesigirdi mumyse poreikio pamąstyti, o kaip toliau mums būti, nors jau buvome prasižioję pritardami, kad, girdi, dabartiniu pavidalu, žmonijos istorija kaip tarpinė evoliucijos proceso grandis, baigiasi. Buvome juk taip kalbėję! Tai kodėl taip atsitikę, kad sugebame užmiršti neužmirštamus dalykus, a? � klausė Vidinis, norėdamas sukoncentruoti mūsų dėmesį jo reiškiamai minčiai, - kodėl taip atsitikę, a? Juk kai esi šalia Šventosios, toks procesas atrodo labai gyvas, protą penintis reikalas, kuomet akivaizdu, kad į žemę ateina universalesnis žmogaus pakaitalas.
- Į kosmosą, beje, irgi - atsiliepė Golius.
- O mes, deja, net nesuprantame, kaip reikėtų būti šalia šito pakaitalo. Aš čia kalbu apie save su dzieduliu. Na, taip, nemokame net būti šalia, - liudijo Vidinis: - Matyt, susigyvename su mintimis, kad Šventosios intelektas jau dabar pajėgus vystytis pats. Galbūt, aš neneigiu, nes sunku net abejoti tokia galimybe, bet ar tai reiškia, kad mes, žmonės, tik stebėtojai to proceso. Atrodo, kad varnas Golius daugiau jai gelbsti negu mudu su dzieduliu. Net ir nuojautos jo neapgauna, kaip, beje, neapgavo ir šį kartą.
- Tai jūs taip sakote - nuojauta. Man tokia nuojauta reiškia, kad kažkas atsitiko ir man svarbu, kad iš arčiau žinočiau - kas būtent. Ir tai man visuomet būna svarbu. Tikiuosi, visi girdėjote, kaip kažkas Šventosios sandaroje pakrebždėjo. Vieną, kitą kartą...
- Taip, taip, kaip peliukas dantukais kalentų. Aš irgi girdėjau, - sukruto raidė B.
- Galvoju, kad medicina ne ką padės. Tikriausiai teks pačiai, bet paspirčiai reikalingas meistras. Geras, puikiai elektroniką išmanantis žmogus. Ir atrodo, kad žinau, kur jį galima surasti.
- Tikiuosi, ne Šklėriuose. Ten jau net ir staliaus ar siuvėjo nesurasi. Ir tai , Goliau, neblogiau žinau, negu tu.
- Ne Šklėriais pasaulis prasideda, ne Šklėriais baigiasi, dzieduli. Va, tūpčiojame advente, laukdami Kalėdų, betgi po jų greitai gavėnia ir Velykos. Tačiau Šklėriai man, kaip ir visas šilinių dzūkų kraštas, regisi, kad tam ir yra, jog ir šventės, ir visas gyvenimas būtų tikras. O apie tai, dzieduli, kalbu ne šiaip sau! Va, kad ir tu... Kad ir kaip skauda, kad ir kaip besistengi, o vis tik į Šklėrius negali visi ūgiu įeiti. Tik dalimis, trupinėliais. O tai ne tas, ko reikia Šklėriams ir gal pačiam tau. Aš nežinau ir tik su Šventąja paspėliodavome, kiek ko praradęs be Šklėrių, bet kad praradęs nemažai, net neabejojame. Ir, beje, irgi neabejotina, kad praradęs daugiau, negu radęs. Bet gal todėl ir sako � kiekvienam savo. O kad yra knygelė �Eilėraščio sėja�, tai, žinoma, gerai. Kad ir be kai kurių eilėraščių, kurie nežinia dėl kokių priežasčių nepriimti į spaustuvę.
- Bet tai, ką čia girdžiu, protinga. Ar ne tiesa, Jotai? Net ir tu taip nesuvoki, kaip Varnas Golius, - suspurdėjo raidė B: - O tai reiškia, kad knygelės nevalia užversti su jos paskutiniu puslapiu. Tarkime, kad šie jos puslapiai skirti Šv. Kalėdoms, o kiti � Šv. Velykoms. Bet apie tai dar pamąstysime. Pažadu. Ir pirmiausia tau, Šventoji arba Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga. Girdėk ir įsimink- pirmiausia Tau! Ir atleisk mums, kad pritrūkdavome laiko dažniau pabūti kartu.
- Ne dėl laiko taip, ne dėl jo. Kuomet toks darbymetis, tiesiog nepatogu būdavo trukdyti, - atsiliepė Jotas.
- Nepatogu? Atokvėpį pasiūlyti nepatogu? Baik, Jotai.- pasispardė raidė ir pažadėjusi, kad Velykos bus šviesesnes padeklamavo kažkur jau išmoktą eilėraštį, kuriuo lyg peršokta per Kalėdas. Deklamavo kitaip, jautriai įsiklausydama ar kokio atsako neišgirs iš Šventosios. Todėl atrodė, kad B raidės deklamacijoje tylos buvo daugiau negu žodžių, bet užtat supratimas buvo absoliutus.

Pro skiedras šviečiasi žolė -
Apaugti ryžosi skiedryną.
O žole, palūkėk!
Matai, kad sugrįžau,
Kad mėtau žingsnius trupiniais,
Pralenkdamas Velykas.
Žinau, žalioji,
Netikėjai, kad sugrįšiu,
Bet... va!
Akis skalaudamas rasa -
Baksnodamas lazdą į žemę
Pavasariu per visą kiemą
Kaip bitė žiedo taurėje
Laimingas šlitinėju
Pats sunkiai patikėdamas,
Kad PARĖJAU.
Pavasaris visur - net ašaroje,
Tačiau daugiausia jo
Vietovardyje - Šklėriai.

Skiedryne mielas, neapželk žole!
O žole, tu nueiki nuo skiedryno!
Aš sugrįžau pabūti čia
Ne tik švente -
Su tėvo kepure, švarku, auliniais batais
Pabūsiu dalimi PRISIKĖLIMO.
(�Kur Šklėrių sodžius -2� 2008-03-21)

- Nesukrebždėjo? - nuliūdo raidė B, tačiau tuoj po tokio jos skundo vėl išgirdome ankstesnį krebždesį Šventosios sandaroje. Ir nuotaika ūgtelėjo taip, kad atrodė, jog į mūsų namus Naujininkuose gavėnios laike įsiveržia Velykos. Ir ramiausiai pasirodė vėlgi varnas, kuris paglostęs sparnu Šventąją tarė:
- Taip, taip. Viskas bus gerai. O tu ilsėkis, nes vis tik dar gavėnia ir pirmiausia reikia sulaukti Kalėdų. - Paskui pakėlė galvą panašiai kaip žąsinas, triukšmingai einamas į mūšį ir reziumavo: - O aš lig šiol maniau, kad esate tikri ir nuoširdūs katalikai, deja, dabar rimtai priverstas tuo suabejoti. Labai rimtai. Net nepaisant,
kad išgirsti pono Vidinio pamąstymai mano galvai suprantami, nors, žinoma, ir jie dar neišbaigti. Nežinau, bet nujaučiu, kad tai, kas atsitikę su Šventąja, tėra išraiška, kad jos ne bet koks, o konkrečiai katalikiškas intelektas yra aukštesnis. Te baudžia mane Dievas, jeigu klystu, bet, kaip regite, esu ramus, nes nuojauta irgi sako, kad Dievas nebaus. Nutuokiu, kad šis jos intelektas pirmą kartą ryžosi atvirai paklusti Advento pašaukimui.
- Vadinasi? -po ilgos tylos išgirdau save.
- Pats sakei, kad ne daktaras, bet blogesnę - geresnę savo asmeninę sampratą lyg ir privalėtume turėti...

Užrašant ir atsiliepiant į patikusias mintis

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 13 Oct 2012 21:02:30 +0400

Webobaimingas
:) ačiū
2012-04-18 21:33

Webobaimingas
tai kad niekas nepyksta, Pranai...nežinau, gal nesupranti Tu ten to kūrinio minties, ar, gali būt, aš - tavo komentarų. be reikalo ten tą paskutinįjį komentarą įdėjai. eisiu,- gal kaip nors pamėginsiu išteisinti juokais kaip nors. a?
2012-04-18 21:03

Gmitė
Aš tamstos šunimi tikrai nevadinau, ir duona nemaitinau. Tas pasakymas tik palyginimas jūsų kandumo. Jei nesupratote išaiškinsiu - visą gyvenimą buvęs geras šuo tampa nenuspėjamu ir irzliu, kartais įkanda net. Kaip ir jūs štai panašiai elgiatės išvartot juk svetimus žodžius. Kaip dnr padarėt, kaip žinutėje man ir anksčiau kaip yra buvę.

Nebereikia prašau, neatsakykit man. Juk jau seniai išsiaiškinom, kad nenoriu nieko bendro su jumis turėt.

Reiks ką pataisyt - rašykit.
O daugiau - nieko.

Ramumos jums šiandien.
2012-04-18 10:51

Webobaimingas
tai yra šiokių tokių spragų tamstos tolerancijose, kaip supratu?___nu, kas liečia, nu tuos - k0rybinius neva dalykėlius. m?
2012-04-18 10:21

Dalija Kiliesiene
Vargšas vaikas - Vilnelė. Jai daug ko neduota ir nieko čia nepadarysi. Būtų įdomu susitikti, gal suprasčiau, kas taip įskaudino.
O Tu, nedėkingasis, Gmitės iš rankos išpenėtas, ko kandžiojiesi???
2012-04-18 06:52

Webobaimingas
labas:)
ar daug gaunasi 5+5 __?
2012-04-17 20:29

Dalija Kiliesiene
Sutinku, protinga roda. Dabar mąstau, į ką čia man, žemaitei, apsimokėtų pavirsti? Namo tai niekas neveža.
2012-04-17 03:47

Dalija Kiliesiene
Bet juk Tu dzūkas, ne suvalkietis! Gal apsišaukėlis?
2012-04-17 03:41

Dalija Kiliesiene
Ne aš, tai kompiuteris Tavo vardą iškraipė
2012-04-17 03:38

Dalija Kiliesiene
Mąstau, Pranuaisci, mąstau.
O Tu ko spjaudais nė ryto nesulaukęs?
2012-04-17 03:33

irenamatkeviciene
Gerb.Pranai,gavau Jūsų knygutę vakare.Daug jau perskaičiau,tikrai kūriniai puikūs.Man belieka su savaisiais slėptis už krūmo.Lieku Jums skolinga,kuo galiu atsilyginti? Gerų akimirkų ir visokeriopos sėkmės.Dar kartą širdingai dėkoju.Irena.
2012-04-16 23:13

irenamatkeviciene
Sveiki,Ger.Pranai,kol kas dar knygutės negavau,bet viliuosi>Irena.
2012-04-16 11:01

Dalija Kiliesiene
Kas, jei ne Tu, pasakys gerą žodį? Ačiū.
O dėl Vilnelės - džiaugiuosi, kad nesupranta ir linkiu dar ilgai nesuprasti apie ką mudu kalbam.
Girdėjau Golių kranksint, kad jau soduose...
2012-04-16 07:09

tictac_
:) Oi Pranai ... tictac yra subjektyviausias vertintojas ... Ir "Harker" man nuo pat pradžių nelabai patiko fonetiškai - juk labai maža žodžių lietuviškų prasidedančių "H" :) - taip kad tas "Harker" toks vokiškai varniškas ... o ir personažas iš romano apie Drakulą . Nes apie asmeniškumus ir koks kieno nikas kažkur - nelabai aš domiuosi ... tad ...pavertinau pagal teksto eilėdarinį lygį, kaip jį suprantu, ir tiek ... paprasčiausiai nenorėjau dar priekabiauti komentarais...:) Bet jei ta nuomonė įdomi - tai Praneli laikykis - tictac nemėgsta švogerizmo ir gailesčio ...:D
2012-06-01 19:05

Nuostabusis Brudas
Dėl kritikos - žiūrint kas mane kritikuoja. Mano autoritetų kritika mane verčia tobulėt (ne tik kūryboj, o ir gyvenime), o ne autoritetai... Nepykstu. Užkasu. Nežiūrėk, Pranai, į kiekvieną mano surimuotą nesąmonę kaip į kūrybą ir vidinį veidrodį. Gi taip nėra. Aš galiu per gmailą atsiųst kūrinių kritikai, kurie to reikalauja. Rašykas - tik žaidimas, deje. Kažkada čia ieškojau moterų :)))
2012-06-01 15:32

Nuostabusis Brudas
Taip, ir aš iš tų pažymėtų. Ir mąstymą siuntęs toli, bet suoperuotas iš gabalėlių ir toliau toks pat nelaimingas.
2012-06-01 15:23

Nuostabusis Brudas
Ačiū :)
2012-05-31 22:07

Razbainykas
Ir negaliu sutikti su paties, Pranai, teiginiais. Sakai, kad ir pats šiknius. Aš, visų pirma, esu nusistatęs prieš visus barbarizmus (net ir lietuviškus) lankizmus, rusicizmus, sovietizmus, amerikonizmus ir todėl, bet koks bandymas sekti amerikoniška mada" mėšlas, šūdas, šiknius daugumoje pasisavinti iš Holivudo produkcijos mane žudo kaip ir tos produkcijos skleidžiamos ir kitokios idėjos. Tad keista, kodėl pavadini ir save "šikniumi", nors tėvas toks ir nebuvo. Visų pirma, nemanau, kad tai gera atmintis tėvui, kuiris toks nebuvo, o štai palikuonis save tokiu laiko. Bent būk geras, paaiškink tokio individualizmo bruožus. Aš jų nesuvokiu. Ir kažkodėl, mane visai į nusiminima veda sakymas, kad tėvas nebuvo išmintingas. Tai kaip jis galėjo dirbti Lietuvai, nebūdamas išmintingu ir dar gi okupuotoje pilsudskininkų Dzūkijoje? Aš tuo netikiu, nors žinoma pritariu, kad tie susidegintojai, kurie net nepažinę pasaulio, jau, atseit, susikūrė kažkokią pasaulėžiūrą, kuria protestuoja prieš kažkokias santvarkas, tikriausiai, tikėdamiesi, kad kitokios santvarkos suteiks didesnį džiaugsmą, pagaus tą sparnuotą paukštę laimę, kurią daugumoje pasigauna tik merai be merijų. Tikrai taip...
2012-05-30 12:25

MacteAnimo
Sveiki, dėde Pranai.
Dienos metu pelėda miega, o naktimis Razbainyko eilėraščius skaito. Medžių šakos užstoja pelėdikę, todėl nesimato mažikės. Bet bus nepražus.
2012-05-30 11:22

tictac_
Dėkoju Pranai , o dėl "nuo" tai ne taip paprasta , juk noras (boružė) iš sielos (ranka, aš) tai todėl ir "iš" - kaip iš aerodromo :) ... Puikiai "p" prirašėt , prašmatniai, pagelos pritrūko paparčiuose ... :)
2012-05-29 16:00

Razbainykas
Ponas, Pranai, džiaukitės atatatyta nepriklausomybe, kurios niekada nebuvo (matyt todėl, kad jos nepripažino Vakarai su Lenkija ir "dulkino" nykstančią Lietuvukę kaip išmanydami ir tik TSRS stalininės politikos ir veiksmų dėka buvo sugrąžintos žemės užgrobtos pilsudskininkų ir hitlerininkų, ir to nežinoti, ir nematyti kaip dabar vėl parceliuojama Lietuvos teritorija - tragiška sarmata, ponas lietuvi.
Be to, savo tekstais nesiekiu, verstis per galvą ir kažką laimėti, nes žinau, kad kitaip kvepia naujai "ugdomas" žaliasis jaunimėlis ir šituose "rašyk.lt" tendencinguose vaidinimuose.
2012-05-27 11:08

varna
galvojau galvojau, akis supratau, o varno nesupratau
2012-05-25 11:02

varna
Labas rytas nematytas, apie kokias akis ir kokį varną Golių ten sukalbėjai, aciprašau, nesupratau, kar...
2012-05-25 10:58

Dalija Kiliesiene
Ačiū.
Tiktakui parašiau - paagal giesmę pažinsi pakštį.
Susilaikiau nepridūrusi - pagal komentarą pažinsi krittiką :))
2012-05-24 09:38

Žilis van Gogas
gražios ir Jums, Praneli
2012-05-24 06:52

antanas vejyje
pagarba
2012-05-23 23:49

Razbainykas
Na ir išgirdau: tiesa paversta informacija? Tai jūsų supratimu, ponuli, reiškia, kad poezija turi būti neinformatyvi? Reiškia neinformatyvią (be žinių) skleisk, o kitokios � nedrįsk. Nemačiau ir čia labiausiai nepavykusio eil., kuris neturėtų bent kokių žinių t.y. informatyvumo, jei jau taip patinka tarptautiškumas jums. Pagal, tamstos, pasaulėžiūrą nurodinėti, tai jūsų prerogatyva - prie ko liestis, prie ko ne? Ir liaukitės vaidinęs nustatinėdamas autorystes. Nenorite eil. komentuoti, nereikia. O prie kokio tragizmo galima liestis, prie kokio ne - ne jums nustatinėti. Apgailestauju, kad tiek metų dirbęs (aktyviai) įvairaus tipo žiniasklaidoje asmuo gali nesuprasti informacijos (žinių kaupimo ir skleidimo) sąvokos esmės, verčia tik stebėtis ir, be abejo, nesutikti su tuo... Negaliu jums pateikti visos disertacijos apie lietuviškosios įvairiausios poezijos informuotumo bruožų ir įvairiausių laikmečių lygio bei vaidmens ir pilietinėje visuomenėje.
2012-05-23 11:56

Sakalėlė
Dėkoju ,mielas Praneli ,kad paskaitėte, kad įvertinote, visada malonu jausti vyresnio žmogaus palaikymą , o dar labiau išgirsti nuomonę. Ačiū.
2012-05-22 17:04

Gunta
Žinote, Lietuvoje gyvena vienas žmogus, jam buvo 27 (atrodo) ir jis staigiai pradėjo senti - jo biologinis amžius buvo 70 metų. (nustatė labai retai pasitaikančią ligą, (pasaulyje retai) - tai matote - nesirenka žmonės tokio dalyko, "pasilikti toliau, ar nepasilikti...) Gyventi irgi yra įprotis, nes ką dar nepadarėte, nespėjote?.. Pasigėrėt, pabūt, užuost, paliesti paragaut, girdėt, užuosti, tekant saulę, rytmetį Kalėdų... (tam galo nėra - gyvenimas irgi įprotis.)
2012-05-21 23:01

Gunta
tai teisingai supratau - o supratau, kad jūs gražiai matote ir rudens reiškinį, jis pas jus toks.
Beje, neskaičiau ką rašė kažkas ten kitas, (kitas skaitytojas) man atrodo, kad pirma atsiliepimą rašiau. Šiltas eilėraštis - saule nutviekstas ruduo. Ir liūtimis, ir pilkom darganom, iš to rudens pasiimi katės murkimo, ir malkų degančių traškėjimo jaukumą...)
2012-05-21 21:37

Žilis van Gogas
pamėginkit dar kartą, ten aš Audruvis (trys albumai)
http://foto.delfi.lt/my_albums /
2012-05-20 19:57

Žilis van Gogas
dėkui, Praneli, kartais tylomis pasakome daugiau...
2012-05-20 18:34

Žilis van Gogas
labas rytas, šiuo adresu ten mano trys albumai (Audruvis) http://foto.delfi.lt/my_albums /
2012-05-20 08:45

Žilis van Gogas
Labas rytas, Praneli, pažvelkit į mano piešinius, iliustracijas, ryto atgaivai :http://foto.delfi.lt/my_album /66127/
2012-05-19 05:27

Žilis van Gogas
Netikėk, Praneli ta Agu_fire, galit pasitikrinti.
2012-05-16 09:37

Terė buvo čia
Pranai Pranai... Ohhhhhhhhhhh.......
2012-05-15 20:01

Agu_fire
Its tikrųjų tai Zilits tau įpaitsė tą kuolą, o dapar aptsimetinėja kaip dielits, taip taip taip! HO HO HO.
2012-05-14 15:57

Žilis van Gogas
sveikas,Praneli, kaip gyvuojat? kažkas nematomas Jums įkalė kuolą, aš paskyriau 5
2012-05-14 15:21

Santaja
dėkojuuuuuuuuuuuuu ;)
2012-05-07 21:10

Nuostabusis Brudas
Tai sodas ir kitos gamtos formos yra labai gerai. Labai jas pripažįstu. Sėkmės :)
2012-05-07 15:54

Čia ne aš
Dėkui, Pranuci :) Būsiu :);)
2012-05-06 23:54

antanas vejyje
dekui, Pranai
2012-04-28 10:52

Žydinti pelkė
Aciu, ne pirma karta ateinat, as tik vadinausi kitaip :)
2012-04-27 22:22

irenamatkeviciene
Ačiū labai už gerą žodį,bet Jūsų negundau,manau jau seniai -sugundytas.Pagarbiai.
2012-04-27 15:46

Žilis van Gogas
Labas rytas, Praneli, su saule keliamės...kaip laikotės?
2012-04-26 06:20

Šnekorius
Labas vakars, broleli. Ką tik skambinau Tau, bet telefonas išjungtas. Tikriausiai morkas sėjai :) JUk šv. Morkaus diena, tai aš taip ir nusprendžiau. kaip laikaisi, Pranai? Matau, kad tenka ir pakovoti. ŽInai, kai tik turėsiu daugiau laiko ir sveikatos įsijungsiu ir aš, nes nierkaip negaliu suprasti kaip gali atsitikti taip, kad vieną ir tą patį kūrinį vertindami kritikai ir administratoriai vertina jį penkiais balais, o kiti kuolina. Labai čia man tas reikalas smirdi, Pranai ir ištylėtijau nebegaliu. Išeitų kad vieni iš jų, tie kuriu rašo penketus,arba tie kurie kuolus, neturi nei menkiausio supratimo apie literatūrą. Net minimalaus, net tokio kaip aš, velniai griebtų. Tai vat. pradėjau karščiuotis. Na, o aš paskutinias 10 dienų kovojau su pasiutusiu plaučių uždegimu. Šiandien alė suleido paskutinius prirašytus antibiotikos. Taigi vaistai baigėsi, o dėl uždegimo abejoju.
2012-04-25 22:01

vyresnėlė
Ačiū. Nepaisau.
2012-04-24 17:55

tictac_
:) Oi gerbiamas Pranai, suprantu kad Jūs išmintingas ir norėtumėte ta išmintimi (ir pomidorų sodinimo receptais irgi) pasidalinti. Bet tos tiesos moralės etc. jau tokie subjektyvūs dalykai :)) , atleiskit man už šiokį tokį amoralumą ir asiocialumą. Juk garbingas amžius dar nereiškia absoliučios tiesos ? Kaip manote ? Pvz. J.Saramago pamfletišką "Kainą" parašė būdamas 75m. - o tas romanas oi kaip nepatiktų kai kurioms pomidorų augintojoms , oi :)
2012-04-24 12:07

_KO_
žodžiu, pagarba :) o visi tie rašymai neturi labai daug reikšmės :)
2012-04-21 14:56

_KO_
mano smegenys jau irgi apsivertė, ne juokas tuos metus sulaukt ir dar tokiam gyvam būt, tik su metais supranti, net stebiuosi, kaip dar žmonės sugeba ne tai kad judėt, ir rašyt dar :) man tai siekiamybė :) gal gamtoj esat?
2012-04-21 14:55

_KO_
pranai, tau 73?
2012-04-21 14:44

Webobaimingas
Legenda apie Narajamą
žiauriai geras filmas
2012-04-20 23:43

Webobaimingas
* ir tau - kad viskas visada gerai būtų.
2012-04-18 21:34

... skiriu Marijai

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 23 Sep 2012 17:55:42 +0400

Tamsa negęsta
Beakėje naktyj tamsa negęsta.
Betgi... mintis � taip pat.
(Dzievuliau, sergėk ją).
Jau suprantu, kad žingsnis po žingsnelio
Ir net maldos išmokti nesuspėsiu,
Bet štai dar vis, dar vis aš kelyje -
Besvoris toks
It vėjuje patekus smilga.
Jau neužkris rasa,
Nežybtelės, atėjęs saulės spindulys.
Bandau dar pasiguosti, kad pavargęs,
Manyyyyyti, kad pasaulį
Po vooookais užmerktų akių laikau,
Bet pakrebžda sekundėje ir vėl Kažkas.
Žinau, kalbės,
Nors gal palaukti dar reikės,
Ir darosi baisu, kad tai nedingtų -
Tegu, tegu, kaip sakė, vardas šis
Man būna už visus
Kuriuos į atmintį skausmingai šauksiu...

Skausmingai?

Ir pajaučiu, kaip pasupa lopšys,
Ir kad svarbu iš jo dabar pajausti,
Kaip kuriasi Žmogus.

Jis:
Turbūt norėjai pasakyti,
Kaip kuriasi pasaulis?

Aš:
Kuomet tokia tamsi naktis,
Jo būti čia tiesiog negali,
Tačiau nors tu, prašau, nebeišeik.
Ar neatrodo tau,
Kad ir manęs čia be manęs
Taip pats surasti niekas jau...

Jis:
Negirgždink lopšio.

Aš:
Tai tik vaizduotė mane šitaip supa.
Tokioj tamsoj daiktai nereikalingi.
Ir man smagu net, kad ir tu
Ne Jonas, Mikas ar Motiejus
O tik Kažkas...

Jis:
Tik?
Snargly, į šitą �TIK�
Net armijos įeina tartum blusos,
Laivai skiedrelėmis po vandenynus plauko,
Ten ir tavęs tik tiek,
Kiek juodoje naktyj šešėlių.
Taip, suprantu,
Betgi sakei, kad nori būti PRADŽIOJE.
Štai ji, Pradžia...
(Iš �Pakeliui į 75�)

Pakeliui į Šįbeitą

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 28 Jul 2012 07:59:50 +0400

:writing: 4.Grįžau į Pastriekę

� Grįžta. Ar girdi? Sakau, dziedulis grįžta, � išgirdau galvoje Nadeždą.
� Kas iš to, kad grįžta, jeigu kitą kartą vėl reikės išeiti, kad nueitų, kur ketinęs. Taigi prie ąžuolo, � atsiliepė Eženas, o pašiugždėnęs kažkokia esatimi: � Tokie dalykai manęs beveik nedomina. Ir tu, žinoma, supranti, kodėl. Ką matau dėžėje, nepalyginamai įdomiau. Tik kas bepasakys, kiek čia ko yra.
� Tai gal jis ir pasakys?
� Dziedulis? Neblogai būtų, bet reikia manyti, kad šioje dėžėje jo gerokai daugiau, negu atgal sugrįžtančio.
Atėjęs prie sodo vertelių, neskubėjau jų atidaryti. Sugrįžau kaip nesavas, net nežinodamas ar nemokėdamas prisiminti, kokia priežastis privertė sugrįžti. Man irgi panašiai kaip Edenui, šį kartą nerūpėjo ankstesni dalykai, nes juos kažkas iššlavė, kaip Leokadijos šluota kieme nukritusius medžių lapus. Bet, žinoma, medžiai dėl to neišnyko � judėjo, krutėjo, nerimo šakomis, atšiauriam vėjeliui nudraskant paskutinius lapus. Namelis su aklina šiaurine siena irgi atrodė it prisigūžęs, kažko bijantis ir smagiau atrodė jo viršuje, taigi pakraigėje įrengtas vadinamasis Pastriekės departamentas. Išrankesni lietuviškai tarsenai jo lankytojai neretai priekaištavo dėl tokio įvardijimo � Pastriekės departamentas, pasiūlydami jį pervardinti Pastogės departamentu, tačiau asmeniškai man abu šie jo pavadinimai ausų negadino, pasitaikydavo, kad ir pats pasinaudodavau kalbininkų teikiama rekomendacija, tačiau nors gal tiesa, kad kaip pavadinsi � nepagadinsi, tačiau sieloje pajausdavau daugiau šilumos, sugrįžęs būtent į Pastriekės departamentą, kuris iki horizontų vienu langu apžvalgia Pietus, kitu � Šiaurę .
Varteliai irgi šiaurinėje sodo pusėje. Pasižiūrėjau į langą ir nugara perbėgo nupurtantis šaltukas, pajautus kaip vasariškai
įrengtame departamente dabar žvarbu ir nejauku.
� O! Tu jau čia! � nustebo Leokadija.
� Taip tik atrodo, kad čia. O kur esu konkrečiai, negi gali žinoti?
Žmona giliai atsiduso, bet nė žodžio nepratarusi, pasikėlė neaukštais cemento laiptais ir pradingo už verandos durų. Man irgi reikėjo sekti paskui ją, nes patekti į Pastriekės departamentą tegalima buvo arba, pasikėlus trijų metrų aukštyje, pro jo šiaurinį ir pietinį langus, arba, įėjus į namelio vidų, užlipti iš ten viršum patalpos lubų statokais, kone vertikale pakylančiais laiptais.
Jau buvau patikėjęs, kad šį rudenį ten šeimininkauti neprireiksią. Ot, jeigu užbėgsiu, tai tik minutėlei kitai, kad susirasčiau kokį nors užmirštą daiktą. Departamentas sušąla net tuomet, kai po juo esančioje patalpoje, kūrenama krosnis ir šiurpti nuo žvarbos nereikia.
� Klausei, kodėl grįžau. Tai va, nemanyk, maman, kad žinau. Pilna galva papūgų ir nežinai, ką jos ten daro ir ko ieško. O kai suranda, tai pasirodo, kad irgi ne visuomet žinai, ką būtent.
� Ar su Vidiniu nesutari? Ne naujiena.
� Kalbu apie papūgas. Supranti? Apie dvi papūgas. Apie Nadeždą ir Eženą.
� Tik dvi? O maniau , kad jų ten visa lakta.
� Iš tikrųjų, jeigu pats sau nepadėsi, tai niekas nepadės. Aš tau rimtai, o tu? � Pasiėmiau už turėklo, užlipau ant pirmo, antro laiptelio: � Girdėjau, kaip Eženas Nadeždai pasakojo, kad juodąją dėžę suradęs. Supranti? Mano galvoje juodąją dėžę suradęs.
� Geriau paieškojęs, suras daugiau. Galėčiau padėti.
� Tikiu, tikiu, kad galėtum padėti, bet galėtum bent atsiminti, kaip kadaise atkakliai nenorėjai tikėti, jog su Vidiniu tansindukcijos būdu gebame susikalbėti. Kaip greitai prie visko priprantama. Bent jau tau, tai jau ne stebuklas.
�Stebuklų esama tik dėl to, kad mes nepakankamai pažįstame gamta, o ne dėl to, kad jie yra jai būdingi, � atsiliepdama pacitavo M. Montenį Leokadija ir pamačiusi mane užlipusi dar vienu laipteliu aukščiau: � Tu kur? Ligos ieškai?
�Išminčius turi kiek galėdamas ginti savo dvasią nuo visokios priespaudos, kad išsaugotų jos laisvę ir galimybę savarankiškai spręsti apie viska,- atsiliepiau jai kita M. Montenio citata, jau atsitrenkdamas galva į lubų angos dangtį, tačiau po minutes kitos, pamynęs lubas kojomis, jau atsiradau Pastriekės departamente, pirmiausiai pasirūpindamas užsimauti kareiviškas vatines kelnes ir apsivilkti tos pačios gamybos palaidinę. Taip apsirėdęs būnu kaip senis besmegenis, nors ne baltas, bet storas, nepaslankus ir šiltas.
� Bet tau iš tikrųjų papūgos galvoje, - pašaukė per lubas Leokadija.
� O aš apie ką?
Ne, ji ir vėl nepatikėjo, tačiau dabar nebuvo agresyvi � visos priemonės, įkalbinėjant pasitikrinti savo sveikata jau buvo panaudotos. Ieškoti paramos iš kitur vengė, nenorėjo, nes pati buvo liudininkė ištikusios radijo karietą katastrofos ir to pasėkoje mane nusiaubusios amnezijos. Todėl manė, kad bet kokia didesne prievarta mano atžvilgiu vėl gali atnaujinti buvusias negandas ir tyliai džiaugėsi manimi tokiu, koks dar išlikęs, visai nenumanydama, kad neretai net ir sveikos proto žmogus būna apšauktas kvanktelėjusiu, pametusiu nuo smegeninės raktelius. Kita vertus, asmeniškai liudydavo, kad skaudžias ligas iškentę žmonės, neretai savo pojūčiuose sukaupia daugiau išminties ir galių turtingiau suvokti esamą pasaulį. Tokiu pavyzdžiu jai buvo ir mudviejų su Vidiniu gebėjimas susikalbėti per nuotolius, bet dabar galėjau liudyti
ir kitą dalyką: kad ateidamas čia nežinia ko ir netyčia akimis užkliudęs Šv. Marijos paveikslą, netikėtai išgirdau, kaip pašaukė papūgėlė Nadežda. Tai garsiai šaukiančios nei jos, nei Eženo nebuvau girdėjęs. Kaip pokario laikų garvežys...
� Dzieduuuuli! Dėžė! Juodoji dėžė! Gyva! Kaip aš ir Eženas, kaip tu, dzieduuuuli! Kalba!
� Nagi nebliauk taip, - sudraudė ją Eženas ir pabandydamas išlikti ramus, taip:
� Tai labai paprasta. Reikėjo tik išmokti ją protingai krapštelėti , o dabar...
� Kalba ir važiuoja, - ramesniu balsu skubėjo žinią pranešti Nadežda.
� Yha � ha - ha! - išgirdau patikėjęs, kad čia pat, už lango, manęs laukia radijo karieta �Dženė� ir žirgas Igaga Bet stebėtis ar mąstyti jau nebuvo galių. O gal to neprireikė, nes kai turi kad ir nemenkos vertės kasdieninės apyvartos daiktą, tai dažniausia nepaisai, kaip reikia jį gerbti ir tausoti � labiau atrodo, kad jis negali apsieiti be tavęs, o ne tu be jo. O tuokart iš tiesų atrodė, kad vėl turiu karietą, vėl turiu Igagą, vėl toks jaunas kaip tada...
Kaip Tada?
Na, gal ne visiškai, kaip Tada. Turiu netgi daugiau, taigi pusantro dešimtmečio �Dženės� paieškų istoriją. Visaip būta, įvairiai važiuota, ieškant jos, o kažką panašaus suradus, įtikinėjant, kad pasisekė �Dženę� atkurti. Bet tai dažniau kino, vaidybos fragmentai � jais nesunku buvo patikėti ir ramintis supratimus , kad geriau būti negali, o senoji, tačiau pirmoji Radijo karieta jau tėra tik atminties ir praeities reikalas. Ir šit žvengia Igaga, važiuoja karieta ir šį kartą tokia apraiška tiksli kaip poteriuose amen.
� Dzieduuuli,- šaukia tai Eženas, tai Nadežda, bet ilgai nepaleidžiu pirmą kartą eteryje išgirsto karietos šaukinio ir savo pasisveikinimo:
� Sveiki gyvi. Dėkui, kad išgirdote mus. Tai naujos radijo laidos šaukinys, �Dženės� šaukinys.
� Dzieduli � šaukia galvoje papūgėlės � dzieduli...

Su Šekspyru

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 27 Feb 2012 08:47:56 +0400

(41) :flag:

Jau Ten buvau,
Kur šiandien esat -
Toks drūtas, jaunas, paprastai smagus.
Ne paukštis, bet sparnų net nereikėjo,
Kad palakiočiau vėjyje, svajonėje ar mintyje.
O su Šekspyru, kai drauge,
Prie taurės tingūs niekuomet nebuvom -
Skambėdavom per puotas,
Muzikos pilni ir laisvės,
O Dievo šypsenoj paklydę, sakydavom � pardon!
Kas pakalbėti norit - prašom!

Ir išgirdau Šekspyrą aiškų,
Kaip dabar nuo knygos nurašytą.
�Ne, nieko neatskleis padangių toliai... �
Pamąstė, pakilnojo taurę
Gerokai jau įgudusia ranka,
Vėl tarė:
�Bet tavo akys tyliai sako man,
Kad gėris ir tiesa gyvens kaip broliai,
Jei tu nenusineši jų kapan�.

Ar girdite? -
Lig prieigų dar jo net nebuvau priėjęs,
O priekaištai dėl gėrio ir tiesos
Jau sužerti tiesiog į gelmę sielos.

Aš nedingau, o Viljamai.
Dar nedingau.
Praėjo jau laikai,
Kai žodį, tardamas tau meilų,
Suklusdavau � ar neužgaus?
Ar neatrodys, kaip vaidyba?
Ir netikėtai pirmą kartą suradau tave taip girtą,
Kad ligi šiol ir pats kaip girtas
Tavimi kalbu:

�Bet tavo akys tyliai sako man,
Kad gėris ir tiesa gyvens kaip broliai,
Jei tu nenusineši jų kapan�.

Sonetą užverčiu,
Suspausdamas tarp knygos lapų,
Bet jis, bjaurybė, ir be knygos šneka:
�Lai jie nedingsta su tavim kartu.
Lai aš nebūsiu pranašu piktu�

Tiesa ir gėris...
Iš kur ir kaip melagių žemėje
Jiems broliais būti?
Rupūže, pasakyk...

Parašai iš 14 eil.

mybb@mybb.ru (Pranas) — Fri, 10 Feb 2012 07:19:41 +0400

:flag: :writing: :mybb:

(50)

Aš savo Laiką išnešu į būtį,
Kur nepalies jo atmintis kita.
Tegu pavargęs pailsės truputį,
Palikdamas tik užrašus apie save.
Žinau, jie neįtiks, kas panorės žinoti
Ne taip, kaip aš, gyvendamas drauge.
Tikriausiai, jog apspjaudys ir mane,
Kad nemokėjau jo prakeikt krauju,
Kuris gesino žmogų ir... tautas.

Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš mudviejų
Tos nuodėmės vertesnis - aš ar tu?

Man skauda gerklę ir dabar,
Kad šitaip neprotingai klausiu,
Bet nepaklausti irgi negaliu, deja.
� Pranas � 01-11-2011

Komentarai
#1 | Aloyzas Surgailis 2 � 01-11-2011 21:05:22
Pirmąją eilutę rašyčiau: Aš savo būtį išnešu į laiką (Kam čia, baltosiose eilėse, rimas būtį/truputį?) Neįrodinėk, Pranai, kad čia laisvosios eilės - tik dvi eilutės išlipa iš jambo.
Jas taip paredaguočiau: Palikęs užrašus apie save ir Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš mūsų. Žinoma, viskam - autoriaus teisė.

#2 | Pranas � 01-11-2011 22:59:53
Ačiū, Aloyzai. Būk drūtas!

SENAMADŽIUS (JONAS) - "Prano abecėlė" ir kiti

mybb@mybb.ru (Pranas) — Tue, 07 Feb 2012 11:12:23 +0400

Santaja
2012-02-13 20:40:27 - [Trinti] - [Atsakyti]
labai ačiū taip, aš ir pati pasigendu savęs tokios...tokios, kuri skrajoja, svajoja... paskutiniu metu rašau gan mažai. ir tik tai, ką matau ir skausmingai pajaučiu kituose...toks tarpsnis. bet šiaip gyvenimas yra gražus

2012-02-13 22:19 Pranas
Nebūk mėsininkas, tictac, poezijoje daugiau- mažiau, mažiau - daugiau kaip ir 2, 3 ar 5 nereikalingi. Ši svetainė - jaunų žmonių svetainė, todėl - jiems galbūt. Bet sumitusiems žmimėms tokį žaidimą reikia palikti nesugrįžtamai kaip domino. Įpratusiems tą daryti, žinau, nelengva, bet įmanoma.
Jau ir aš turiu kokių dviejų metų patirtį.

Tictac
sininkas nėra blogesnė profesija už kitas , juolab kad vegetarų nėra labai taip daug ..., tegul peilis kiek atbukęs ir pjūviai ne visada tikslūs , bet taip knieti brūkštelėti ir pažvelgti kas kūrinėlio viduje nuleisti kraują , ar įsitikinti kad netinkamas paskanavimui ) - jeigu jau žmogus kiek "sumitęs" tai jau jau jam nieko nebegalima ? nei domino, nei sekso , nei kritiškesnio požiūrio į žaidimus su kalba? ) negi belieka tik aikčioti kad jaunimas dar visgi moka suregzti vieną kitą sakinuką lietuviškai (tegu ir su klaidomis) ? O man visgi patinka pamėsinėti, pasišaipyti trupučiuką ir šiaip pažaisti ... ir visai nesinori pasikeisti į "gerą" pusę ))
Įvertinkite komentarą:Geras Blogas Blogas komentaras Rodyti?

:flag:

Senamadžius
Prano abecėlė (9)
Skamba muzika
Šopeno, Grigo,
o aš, armonikėlę virkdau.
- Ar važiuosim
rytoj į Rygą?
Keli Prano sakiniai,
keli žodžiai
giliai širdyse
įstrigo.

- Sapnavau
ne vieną kartą,
kad nugrimztu
į prisiminimus,
į žmonių, paukščių alasą -
pasaka sena
be galo, o kažkas -
tėvo alksninėlį kerta.
Sapnavau
ne kartą -
kerta, kerta,
o čia, jau Pranas -
nei laukus aria,
nei duris rakina
ir atkelia,
kaip būdavo vartus
ir kažkas
iš negrįžtamų -
sugrįžta.

Laukai. Miškai.
Suvežti linai.
Želia rugiai, kviečiai,
renkas į namus -
svečiai nebuvėliai.
Langinės, durys -
tartum rankos -
šaukia, moja, kviečia
ir pasineriam visi
į amžinąją šviesą
ir po šimtmečio
sunykstam,
kaip bulvės, runkeliai,
kaip nekviesti svečiai
supuvėliai
ir atsiduso tėvas,
kaip šešėlis
ir pro ašaras sušuko.
- Ar važiuosim...
pasinerdamas
į amžinąją šviesą.

O Prano saulės
kaip mergaitės raivos -
šerkšnu nutvieskusios
amžinai žydinčią žemę,
o tėvo rakose - vadelės,
ne vairas ir žvilga -
šerkšnas, sniegas, ledas
ir tėvo žvilgsnis
į apšarmojusius medžius
į saulę remias.

- O, Pranai -
gimtos šalies karaliau,
kodėl kilnesnę būtį
išperėt sunku?
- Ar važiuosim
rytoj į Rygą.
- Nevažiuosim,
mane apakino
toks įžūlumas,
toks naglumas.
Apakino - Sartų saulė.
Rodos, mintys
sapnuose sudygusios
ir sapnuose
pakyla saulė -
viršum šarmotų
Prano sodų.
2012-02-07 05:25
2012-02-07 08:22 šnabždesys

DRAUGAMS ;)**

Dziug dziug dziugu į Dzūkiją,
o paskui - į Rygą.
Ui, Čepkelių klampus raistas -
širdžiai dar nepigo.

Pranas - Jonas, Jonas - Pranas -
du draugai doriausi,
�pirdaletką� kai užkursiu,
jus abu priglausiu!

Kelsim �šklenką� užu dzūką
ir užu žemaitį,
Išbučiuosiu Jonui ūsą,
Pranui - skruostą skaistų!

2012-02-07 06:42 Pranas
Gyvybingas, brolau, gyvastingas...
Man tai malonu. Ir būčiau kiaulė, jeigu nesukalčiau 5.