Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.

Вы здесь » Trys pelėdos » Su Šekspyru » Su Šekspyru

Su Šekspyru

Страница:   1 2 3 4 5  

Сообщений 11 страница 20 из 42

11

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

:writing:  :rain: (10) 

Man gera apkabint tave
Su šimtmečiais, kuriuos buvai.
Tik ar teisinga taip sakyt - buvai?
Oi, kaip skaudėtų, jei kažkaip staiga
Pajausčiau, kad dingai
Ir mano amžiai be tavęs gyvena.
Beje, didybės man nereikia,
Nors nemanau, kad savo kelyje
Gebu aplenkt „Otelą“ ar „Hamletą“,
Ar „Juliui Cezariui“ žemai nenusilenkti,
Ar nesiglausti prie „Makbeto“.
Bet būna, kai išgirdęs kalbant sonetu
Atsigręžiu ir, užsimiršęs kur esu,
Šaukiu lyg angelų apsėstas:
- O Viljamai, o drauge ištikimas mūzai!
Palaiminkim tas paslaptis didžias,
Kuomet ir vėl kartu
Ant žemės pakraštėlio susitikę
It žuvys nardome po okeaną tarp žvaigždžių.
Žinau, man bus girdėta, ką sakysi -
Bet aplinka ne ta, ne ta...
Gerai prisimenu tą sykį, kai:

"Tu motinai - jos atšvaistas  esi
Kruopelė  jos jaunystės aromato."

Dabar jau ir jinai kažkur toli,
Tačiau krūtinėje pabudus nuojauta šviesi,
Kad ir iš ten ji savo sūnų mato.
Sakyki, Viljamai,
Užspringdamas sunkia mintim,
Ar gali būti taip -
Gal tik Anapilyj
Ir tegalėsime aprėpt Visatos begalybę
Su praeitais ir būsimais laikais.
Man nelinkėk:
"Tegu senatvė būna tau šviesi
Ir pro vaikystės langus saulę mato."
Iš molio esame visi.
Jis savo paskirtim nesensta -
Paminkai, palipdai
Kad ir tą patį per tą patį,
Ir patiki, kad krosnyje jau žiedžias naujas kūrinys...

Komentarai 
#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 21-11-2011 06:31:10 
Sveikinu jubiliejinio randevu su Iečiapurčiu proga. Na ir kaip? Aš į malonesnę draugiją įsibroviau - įspraudžiau savo knygą tarp Annos ir Marinos. Nei išspyrė, nei paspruko - kenčia.
#2 | Pranas · 21-11-2011 07:59:16 
Ai, ai, nelabai supratau... Kalbi apie savo knygą. Norėčiau ją turėti. Manau, kad ir aš iškentėčiau, kaip Anna ir Marina. Mielai pasiųsčiau savo, kad ir pats kentėtum...
#3 | Aloyzas Surgailis 2 · 21-11-2011 16:20:56 
Turėsiu galvoj. Gal po Naujųjų...
#4 | new_ballsas · 21-11-2011 18:41:32 
Aš irgi noriu knygos

0

12

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

:mybb:  (11) 

Sunerimau, išgirdęs tariant –  "veltkleidy..."
Ir atidžiai dairausi – negi man?
Turtai tie – kur,
Apie kuriuos kalbi?
Kaip juos švaistyti, jeigu jų nėra?
Bet tu ir vėl:
"O, veltkleidy žavingas, iš aruodo
Slaptų gėrybių savo nešvaistyk!"

Kadaise taip girdėdamas
Kvatojausi linksmai
Ir – ak! – kaip būdavo šaunu
Paniekint priekaištus, net jeigu jie ne man.

Na, o dar...
Iš kur? kodėl tu čia?
Net šypsena laiminga puošia burną.
Man tiek nedaug belikę šitoje būtyj!
Tik paklausyk, jau girgžda vartai
Anapilio šalies atkeliami.

Manau, kad prisimindamas anas dienas
Pažaisti atminimais nūsti
Ir bent dabar išgauti gerą žodį iš manęs
Ir sau, Šekspyrai, ir jaunystei mūsų.
O taip, tebūna jis protingas ir teisus!
Bet kaip tai padaryti įtaigiau?
Galbūt iš tolo pasitinkantį 
Prakalbinti pačiu tavim?

"Ką  tau, laisvam, gamta laisvoji duoda,
Tai duoda ji skolon tik vienąsyk"
 
Ateiki, Viljamai Šekspyrai,
Girdėdamas save iš mano lūpų,
Paspauskime rankas
Kaip praeitį patyrę vyrai,
Kuri – gerai ar negerai –
Jau niekuomet neliks be mūsų...

0

13

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

:canthearyou:  (12) 

Ką pasakyti tau,
Kuomet girdžiu:
„Patsai save tu mulkini be galo,
Pats sau parduodi ir patsai perki“.

Džiugu, kad žodžiai šimtmečius išlaikę,
Lig šiol smuikuoja sonetu.
Žvaigždė manoji jau užgesti bando,
Bet aš žinau, kaip galima
Lyg feniksui pakilt iš pelenų,
Todėl nepaisau pranašystės tavo,
Kuria taip baugini:
"O ką padėt galėsi tu ant stalo,
Kada ateis mirties diena sunki.“

Šekspyrai mielas,
Kai būtyje šioje esi,                 
Ar nesvarbiau girdėt, ką sako Dievas,
Ir nemanyt, kad pomirtis
Net dvasią niekina nebūtimi?
Mes net ir raidėje išliekame, jei ji tikra. 
O Dievas išmone nebūna niekada,
Nes jis į amžinumą rodo.
Ne taip svarbu,
Kaip piešia jį bažnyčios -
Jam reikia, kad būtų Adomas su Ieva,
Ir to pakanka, Viljamai Šekspyrai,
Kad ateitim kažkur spurdėčiau
To fenikso iš pelenų pakilusio dvasia.
Tad nebaugink, esą:
"Lai tavo grožis ateičiai išlieka
Kol žemė jo nepavertė į nieką."

Klajoja begalybėje mano dalia.
Ir jeigu atsikvėpsiu,
Tai vėlgi ne mirtim,
O savo Motina – Žeme.

0

14

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

:rain:  (13) 

Nesuprantu,
Kodėl taip skaudžiai atsitikę,
Kad apie tamsą gero žodžio negirdėti.
Bet...  Dieve! Kiek gražių dalykų
Tiktai per ją tegalima regėti.

Kas nebežino,
Kaip puošni padangė
Žvaigždynais iki begalybės nusėta,
Kiek daug kiekvienas dieviško išbandėm
Po užmerktų akių tamsa.
Ir būna taip,
Kad tik tamsoj tave sutikęs,
Aš atidžiai stebiu, koks man šviesus.
Tik nesupyki, Viljamai Šekspyrai,
Kada girdėdamas tave
Jau pats citatomis šaukiu.
“Bemiegis laikas dirba pamažu
Ir rodo mums didingą savo meną“

Stebėk!
Paglostau akmenį -
Sunkus ir glaudžiasi prie žemės kaip įspraustas.
Ir ąžuolas šakojasi, priimdamas žaibus,
Jaunystę protėvių mūs matęs.
Banguoja jūros,
Gaudžiai okeanai
Ir neištirpsta Arktikos - Antarktidos ledai.
Man nuostabu žiūrėti į pasaulį,
Kuris veikiau atrodantis kaip amžinybė...
Jau bent mintim daugsyk keliauta aplink žemę
Po iškeltais žvaigždynais danguose,
Todėl gal užgesinki, Viljamai Šekspyrai,
Šias dvi soneto eilutes:
“Bet tai kas miela ir gražu
Šiame pasauly neilgai gyvena“,

Net ir laivai tiktai lig dugno skęsta,
Kur ten nematomi, tačiau tikri –
Ilgai negrįžtantys iš okeanų
Gyvena, dirba, tiki lemtimi
Ir pažiūrėk –
Žili kaip kerpės jie sugrįžta
Muziejais arba bent jų dalimi.
Ir kas bežino, kiek ilgai dar plaukios tie laivai
Seniai seniai nuskendę ligi dugno...
Gesink, mielasis, tas soneto  eilutes:
"Bet tai, kas miela ir gražu
Šiame pasauly neilgai gyvena“

0

15

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

:x (14) 
Tau lengva nuorodas diktuoti man,
Parodant laikinumą esamos būties,
Bet pasakyki - negi taip blogai,
Kad daug kas šiam pasaulyje
Išlieka neilgai?

Žiūriu į reiškinių esmes,
Kurios parodo trumpalaikį tapsmą
Ir pajaučiu, kai žodžiuose giesmės,
Dėl vasarų, palikusių mus žiemoje,
Taip netikėtai skauda.

"Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama
Žalioji vasara nuo mūsų bėga".

Bet man kur kas būtų skaudžiau,
Jeigu per amžius likčiau lopšyje.

Žalioji vasara,
Kaip ir pražydusi gėlė,
Kaip aš su lopšiu savo ir lazda
Įstrigome ne amžinai -
Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
Po kojomis iškritęs girgžda.
Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
Kai šitaip balta, balta, balta,
O žuvys plauko po ledu.

Kalbėk ką nori, Viljamai Šekspyrai,
Bet mano sieloje nešalta -
Pražydo gėlės atminimais
Ir sieloje, ištirpęs ledas,
Pavasariu subėgo plaukti į upes.
Net pelėda jau manyje neūbia -
Kažkur aukštai padebesy
Sparnais pilkais plasnoja
Vyturėlis mažas
Ir lyg į pačią ausį dainele:
- Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama...

Komentarai 
#1 | Atsuktuvo_Sunus · 30-11-2011 02:58:15 
Tema gal ir nuvalkiota, bet sueiliuota gražiai ir tikrai įkvėpia kažką nuveikt šitame gyvenime

0

16

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

:writing: (15) 

Man reikia,
Kad pasaulyje dalia,
Kaip ši  - nekisdama išliktų:
“Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė. “

Aš trokštu, Viljamai,
Net pokyliuose būti su mintim,
Kai noris, išbučiavus žodį,
Kaip poterį prasmingai jį kartoti
Ir nemanyti, kad kažkas ne taip.

Manęs dar čia nebuvo, kai kiti,
Paarę lauką, rodė į tave.
Taip sužinojau, kaip sunokti širdimi,
Net ir pasaulį piešti pagal ją,
Nepaisant, kaip atrodo galvai.

Aš pritariu cituotai čia
Tavo dviejų eilučių kalbai
Ir knieti ūbtelėti bent per savo kaimą,
Jog iki šiol dar esame nesuvokti
Ir Dievas nesupranta, ką sukūręs,
Adomą pavadinęs žmogumi.
Ar ne todėl, jo dukterys ir sūnūs,
Savo teise maištaujame prieš jį?

Dangus seniai po sielą vaikščioja kaip rojų
Ir netiesa, kad metuose pasenstam ten -
Žmogaus aukštybėse,
Jo sieloj spiečiasi žvaigždynai,
Bet jeigu norite, tai net ne aš -
Adomas ten bučiuojas su Ieva.

0

17

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Su Šekspyru (16) 
Tie suvokimai, Viljamai, man sunkūs:
„Maža stiklinė celė,“
O joje –
„Kvapnių žiedų laki dvasia.“
Ji uždaryta, bet, pasak tavęs:
„Tau primena kas vakarą, kas rytą,
Kaip tu džiaugeisi saule laukuose“.

Net iš soneto nesmagu girdėti,
Kai atmintis daugkart tą patį semia.
Ar nemieliau klausyti, kaip žiemoj šiaurys
Savo dantim sušalusiais kalena?
Ten neseniai čireno vieversys
Ir iš aukštos padangės matė,
Kaip rasoje nukritus, saulė teka
Ir viskas it ant delno -
Ak, miela! Nuostabu!
Bet ten, kur saulė laukuose,
Tai prakaitas, o Viljamai,
Ne tik kad per akis -
Net ir pro... kelnes varva.
Paklausk po saule laukuose, suradęs žmogų,
Kiek džiaugsmo jo krūtinėje sutilpę.
Ir nenustebk išgirdęs,
Kaip nuovargyje jo vilkai sustaugia.

O taip! Po saule rašalas išdžiūsta greitai,
Bet prakaitas, bičiuli - ne!
Ir būna, kai žiema man nepabosta
Su pasakom prie židinio
Ir nuovargiu darbymečio
Nualinta dvasia...

0

18

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Su Šekspyru (17) 
Ir aš, beje, taip nemanau,
Kad senio būtimi reikėtų džiaugtis -
Sukumpęs kūnas aiži ir nedaug
Sveikatos net ir sieloje išlieka,
O tai, kas kitada
Laiminga ir gražu,
Tik atsiminti tegaliu.

Sunkus tas laikmetis - žmogaus senatvė,
Kad ir meluodamas ją pagiri,
Bet ji net ausimis kurčia.
Girdi per skausmą - girgžda kaulai,
Nors dieną - naktį lazdomis ramstai.
O priekaištus jai, Viljamai,
Ir pats ne kartą išsakei
Tik kai laimingas – ar girdėsi?

„Skubėk surinkti vasaros kvapus
Į vieną brangų indą krištolinį “

Tačiau ne vaistas juk ir tai -
Nes alkano kvapais nepamaitinsi.
Ir vis dėlto džiaugiuosi atmintim,
Kad niekuomet mums poreikio netrūkę
Pabūt drauge, kaip traukinio kupe,
Nors ir žinau, kad nepadės -
Važiuoja traukinys,
O bėgių sandūrose ratai
Nelyg  vilkai išalkę kala dantimis:
Jau ne esi,
Jau tik esė.

Skaityk, o Viljamai, jaunyyystės sonetus,
Juos myliu net tuomet, kai kliedi,
Esą, skubėk:
„Kol tavo valdose žiemys kraupus
Grubia ranka gėlių dar nenuskynė“...

Pranyko  daug iš to, kas buvo kažkada,
Bet ačiū die, kad ne Tėvynė.

0

19

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Su Šekspyru (18) 
Keistoka, kai matau –
Šekspyras pinigus skaičiuoja.
O taip, materija ši išdidi!
Bet kažkodėl ne liūdna,
Kad lig šiolei neišmokstu
Pagirti jos, apvaikščiodamas širdimi.
Man, regisi, geriau
Į žvaigždę žiūrint, patikėti,
Kad mano lauknešėlyje dar laiko daug –
Suspėsiu, kur einu – nueiti,
Bet būčiau vaikiškai naivus,
Jeigu prašyčiau, grįžtančio sulaukt
Arba į tavo garbę įsikibęs,
Kartočiau sąlančiu balsu:

„Kaip tas, kuris su indėliu kartu
Vėliau dešimteriopą pelną gauna.
Taip dešimtsyk laimingas būsi tu,
Jeigu turėsi įpėdinį jauną."

O! nemanau visai,
Kad įpėdiniai pakartoti gali
Jaunystę mano, o joje – mane,
Ir tie keli charakterio bruoželiai
Ar pojūčiai, tapatūs širdyje,
Į atmintį tik skaudulį įlies
Primindami, kas šit beliko iš manęs.
O Viljamai, galėtum atsidusti
Prie buhalterijos skaudžios –
Tegu nebūna įpėdiniai skurdžiai,
Tegu nelaukia mano dovanos,
Nes protingiau atrodo,
Likt kartu širdies beribėje erdvėj,
Neleidžiant jiems sugrįžti atgalio,
Į mano bruožus ar charakterį,
(Gink dieve!) – juo labiau.
Pasaulis kuriasi kasdieną,
Palikęs būtį protėvių,
Tapsena per naujas erdves –
Kas buvo – buvo!
Ir tegu nesikartoja,
Bent kol ieškosime
Nemirtingumo dėl savęs...

· Pranas · 07-12-2011 10:38:54 · 0 komentarai · 24 Peržiūros ·

0

20

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Su Šekspyru (19) 
Daugsyk skaičiau
Ir, glamonėdamas žodžius,
Dėliojau sieloje,
Kur jiems turėjo būti gera
Ir nežinodavau, ką reik daryt,
Kai jie pakildavo į karą
It  kulkų švinas atviri
Ir nusitaikę neprašaut pro šalį.

Ko, Viljamai,
Taip skaudžiai į akis žiūri?
Negi manai, kad man smagu tave kankinti
Ir barti sonetu, kuriuo
Žadėjai man negreitą mirtį:

„Dėkingų savo ainių akyse
Tu dešimt kartų būsi atkartotas“

Atrodytų, kokia puiki dalia
Kaip šitaip džiaugias žemės žodžiai
Ir šviečia publikai tuo atvaizdu,
Kurį jaunystėje nešiojau.

O Viljamai, bičiuli, taip mylėjęs,
Kad  pats savęs nepaisęs, man buvai dosnus,
Aš noriu sugrąžinti idėjas klaidžias
Ir visą, iki paskutinio veido bruožo
Kitokiai lemčiai atiduot save -.
Net neišgirsti atmintyj, esą:

„Ir iš  mirties nelaisvės išvaduotas
Ją pasitiksi širdimi drąsia, -

Nes tavo atvaizdas nežus  vis viena
Net ir tada, kai būsi po velėna“.

Prie jos, velėnos,
Jau nubiro mano žingsniai,
Ir patikėki, Viljamai, kad nebaisu.
Net keista, kad ne čia, Žeme,
Išeinančius juos siela girdi,
O girdi ten, nueinančius dangum -
Jei netgi panorėtumei nebūti
Nebūti neįmanoma, Poete ir Žmogau.
Ne angelai po sielas vaikščioja ir šitaip tiki,
Tai AŠ, fantazijomis nugalėjęs mirtį,

Tai AŠ, atėjęs žodyje
Prie įvairovės būtyje priglust.
Velėna gi
Te želia žaliai žolele,
Dainuojantį kitaip mane,
Dainuojantį nenykstančių dalia...
· Pranas · 09-12-2011 20:26:00 · 0 komentarai · 22 Peržiūros ·

0

Страница:   1 2 3 4 5  

Вы здесь » Trys pelėdos » Su Šekspyru » Su Šekspyru