Parašai (12) 
Pasupki, paliūliuoki ant bangų - 
Nedidelės, aprimo...
Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo –
Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų,
O gelmėse audroto vandenyno,
Kaip žvakėj degančioj – ramu.

Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos.
Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs –
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.

Be "labas rytas" eidavom į atmerktas akis,
Gelmėm povandeninėm užgesinę dangų –
Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys,
Arimų šiluma ateidavo pasnaust ant mano rankų.

 

(14, 15, 16) 
Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei atminti

* * *

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties,
Tik reikia dar suprast, ką čia sakau.
Žinau tas kapines,
Nors jau seniai buvau
Ir nebuvau nė karto,
Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių,
Pradėjai jau gyventi po mirties.
Gal ir nebūsiu, neateisiu ten,
Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą
Ir  kur Varėnė maudos jo glėby.
Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas -
Gebu be tavo kryžiaus būti su tavim -
Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs,
Aludarį Žaldoką vaidinau.

* * *

Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Į sceną tiesiai, geno lydima, ėjai
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Gyvenam, Dalia, savo dalią,
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus tavimi.

* * *

Tenai aukštai, kur akys neįžiūri,
Į klasę vėl sugurgom būt kartu – 
Visi iš nuotraukų, be atminties ir supratimo,
Kad šitaip čia sugrįžtam saujom pelenų –
O kelias, Dalia, jau be kryžių eina,
Net upę už parankės pavedžiot gali
Ir akmenys, iškritę iš paminklų,
Vėl laisvėje ir nedejuoja mirtimi.
Todėl tebus ir mano žodyj pasakyta –
(Jis irgi įkvėptas aukštos erdvės)
Ar ne todėl regiu, kaip skaudų rytą, 
Eilėraštis, išėjęs į laukus sėjos,
Žegnojasi vardais, likimais, atminimais
Ir duona, jau suvalgyta kadais...

· Pranas · 05-10-2011 01:04:43

#1 | Edvardas2 · 05-10-2011 14:59:00 
Tiesiog srove į pačią širdį, nors nieko nepažįstu. Ačiū.

#2 | Ragana · 05-10-2011 16:41:19 
Visko nei per daug, nei per mažai, o dėmesį išlaikė nuo pradžių iki galo. Patiko.

#3 | vasarojus · 05-10-2011 17:25:30 
Labai gilus ir išlaiko savyje iki pat galo. Super.

(18) 
Čepkeliai, atsibuskite,
Ant kraujo jos sukūrę ugnį -
Į datą atslenka dar vienas nulis
Ir paskutinė Lietuvos meška.

Greit šimtas penkiasdešimt jau,
Kai suurzgė mirtim,
Krauju per visą kraštą ištekėjus.

Ar nereikėtų kelti Kryžių kalną,
Kad atmintim kaip nuodėme nudegintų kiekvieną?

Gilėja kraujas
O sapnais matau,
Kaip atkakli meška per savo mirtį plaukia.

Atleisk, žvėrie,
Ne vieną kartą dėl tavęs verkiau,
Norėdamas įaugt kaip atgaila į Kryžių kalną.

_______
* 1883 m netoli Musteikos nušauta paskutinė Lietuvos meška.
· Pranas · 07-10-2011 16:23:47 · 5 komentarai · 96 Peržiūros ·   

Komentarai 
#1 | new_ballsas · 07-10-2011 16:24:51 
Skubėt nors laiko neprašai,
Iš mūsų lieka... parašai...

#2 | Pranas · 07-10-2011 20:22:55 
Ačiū, Aloyzai, už smagų komentarą
Tačiau ir baramas esu, kad nemoku matematikos:
"Kruvina aritmetika 1883+150=2033 m. (ar greitai jau?)"
Aiškinausi, kaip įmanydamas:
"Deja, artimesinės datos, bent panašios į jubiliejų, nėra. O dėl greitumo? Man greit 75. Net baisu pagalvoti, kaip greitai. Kita vertus - ar neverta pastatyti Kryžių kalną? Tam irgi reikalingas laikas, o šį darbą, mano galva, jau reikėtų pradėti kuo greičiau".

#3 | Aloyzas Surgailis 2 · 08-10-2011 09:07:16 
Aš čia nekomentavau. Pardon.

Redaguoti | Trinti #4 | Pranas · 08-10-2011 11:34:33 
Žioplį kaip ir kvailį, ir bažnyčion muša.
Atsiprašau, kad taip apkūltas per apsirikimą paminėjau tavo vardą. O tau adresuotą komentarą peradresuoju new_ballsui.

#5 | new_ballsas · 08-10-2011 13:08:39 
Nieko nemušim, nei Prano, nei ko nors kito  Duok, Dieve, mus iš viso tokio amžiaus sulaukti kaip jūs, kur jau ten kalbos apie atidumą ir klaidas...

(20) 

Turbūt kartojuosi, kai šitiek parašyta,
Tačiau eilėrašty kaip laikrodyje
Laikas nesustoja.
Galbūt tik mintimis gali kartotis,
O datomis jų – niekada.
Nušluostau dulkes, bet ne rytą,
Ne dieną, vakarą ar naktį,
Kuomet kas buvo parašyta,
Suspurdus sielai, atsivėrus žodžiui,
Ir išminčiai palaiminat sakmes.
Žinau, kaip skauda, jeigu posmas merdi,
Užspringsta neapykanta arba melu -

O mano Džiaugsme! didis Varge!
Kol tu man toks, vadinas  - gyvenu.