Trys pelėdos |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » Trys pelėdos » Parašai » Parašai iš 14 eil.
(32)
Žiūrėjau į tave pražydusią, o tulpe,
Ir negalvojau, kad senatvėje esu -
Vienam mažam žiedelyje sutilpo
Aukštakalniai, žvaigždynai, net dievai,
Kuriuos krauju iš protėvių nešu,
Perkūnui griaudžiant mintyse
Ir praeitim it atminimais lyjant...
Nesu iš tų, kuriems ši žemė amžina –
Pats savo akimis mačiau –
Net ir kapai išnyksta: buvo ir nėra.
Bet tau, gražuole, neskubu sakyti –
Gal net ir bites neišvysi,
Kai žiedas ges be rudenio šalnų,
Tačiau be užmaršties ir vėl pražysti.
(33)
Kai paimu kažką ant savo rankų
Iš sunkiai prakaitu suvirintų daiktų,
Pats Dievas pakelia akis į dangų
Ir išgirstu:
- Sakiau, kad aš į Žmogų panašus.
Argi galėčiau šį pasaulį taip sutverti,
Jeigu ne tu?
Ir man, Žmogau, ne gėda nusilenkti
Ir patikėt, kad liksime panašūs visada.
Nereikia veidrodžio...
Man jo tikrai nereikia.
Tai kas, kad vienas ir dievų kitų nėra,
Kai atvaizdas įspraustas Žmoguje,
Užtenka vieno, kad suspėčiau būt visur...
(34)
O krūtinė nurimsta it štiliuje jūra,
Vis giliau nuo bangų ir prie dugno arčiau.
Įpratau jau įkelt į sapnus vandenynus
Ir po gelmę jų vaikščiot laivais,
Kaip tada, kai dar jaunas
Ir laiko nebuvo sapnams,
Kai net mirtį mokėjau be baimės bučiuoti.
Nežinau, kaip už šitokį laiką dėkoti,
Už gyvenimą dieviškai drąsų,
Kuomet su mirtim už parankės eini –
Be dangaus virš galvos
Ir be šiaurės pašvaisčių,
Prisidengęs skaudžiausia laivų geležim,
Kad po gelmę galėtum pavaikščiot.
· Pranas · 20-10-2011 01:03:48 · 3 komentarai · 82 Peržiūros ·
Dalintis
Komentarai
#1 | new_ballsas · 20-10-2011 01:07:42
Kaip visada, didelis energijos užtaisas Nuostabu skaityti neilgą kūrinį, į kurį tiek visko sutalpinta...
Suabejojau tik dėl vieno žodelio, gal Aloyzas patikslins - "štiliuje". Gal turėtų būti "štilyje", nes vardininkas "štilis", o ne "štilius"... O gal čia ir tas atvejis, kai galima dvejopai, kaip pvz., rudens / rudenio... Nežinau...
Redaguoti | Trinti #2 | Pranas · 20-10-2011 08:14:11
Ačiū. Gerai suabejojai. Netyčia pasirodžiau su savo prigimtimi- kaip šilinių arba Marcinkonių krašto dzūkas.
#3 | Aloyzas Surgailis 2 · 20-10-2011 16:57:54
Nemanau, kad tai dzūkavimas. Na, po šilaines nesiknaisiojau... Šilinių nešvenčiu.
(35)
Klausau save ir išgirstu –numirėlis jau kalba,
Nors žvakės dar neuždegtos, o jau...
Ir pirmą kartą šitokiu savim žaviuos
Lyg aukso gyslą netikėtai radęs.
Giedrėja akyse rūku apniukusi diena
Ir žvaigždės priartėja taip,
Kad net paglostyti galiu -
Ir gieda sakinys, kurį siunčiu iš ten:
- Čia, proto prieigose,
Prie tiesos arti,
Žirgus iškinkęs, kalbinu žvaigždynus,
Išnyksta manyje bažnyčioj suvokta mirtis...
O ne, aš ne numirėlis -
Būtis visatos, į kurią kaip dangų įsispyręs.
(36)
Ši atmintis dažnam nereikalinga.
Pakėlę nuotraukas, tiesiog į ugnį meta -
Esą, ar reikia atsiminti, mama,
Kaip išeini į mirtį?
Ir aš, beje, iš atminties galiu prikelt ne vieną
Paveikslą tavo jaunesnių dienų -
Dar mažas toks,
O tu vis skubanti su grėbliu, pjautuvu
Ar bėganti ravėt daržų...
Tavim išvaikšto rudenys bulviakasiais
Prišaudo staklės drobių, o gandrai
Ir žiemoje kabina lopšius palubėj.
Bet aš, o mama, nuotraukų mirties nedeginu,
Vis burlaivius lipdau, kad ašaroje bent
Dar plaukiotum kartu.
(37)
Na ir tikėki savo akimis!
Mažam taškelyje sutilpusi žvaigždė...
Atrodo žarija didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu gėlė.
Todėl ir vėl save paraginu mintim -
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.
Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių
Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –
Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs pamatys -
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu savęs nerodo...
· Pranas · 21-10-2011
1 Komentarai
#1 | new_ballsas · 21-10-2011 12:14:40
Ir taip, ir taip žiūriu, atrodo, kad "taškelyje dangaus" nereikia iš abiejų pusių kableliais išskirti...
O dėl minties, ir šį kartą labai stipru
(38)
Tu mano pragaras.
Bet vėl ir vėl tikiu -
Nepasibaigs jis dar šiandieną,
Dar cykiai neskubėdamas išeisiu
Į šaltą sausio dieną
Nuskint gimtadieniu pražydusios gėlės.
Atrodo, būta jų tiek daug,
Kad gėda laukt dar vieno žiedo ar kelių –
Seniai jau taurės nekeliu,
Nelaukiu dovanų,
Į kojas ir rankas pripilta švino –
Kažkas sunkia ranka ir kaklą apkabino.
O pragare tu mano, dar užtruk,
Nes kur bebūtum, reikalingi vyrai...
(39)
O ką daryt iš mano meilės,
Kai širdį dirbtiną įdės?
Jau nemažai eilėraščių parašęs
Ir regisi - nė vieno be širdies.
Aprimsta mintys ir jausmai atslūgsta,
Tik nepaleidžia ūkti fabriko dalia -
Žmogus esu, o štai dabar
Metalą ir plastmasę neša į mane,
Net ten, kur buvusi širdis.
Nejau eilėraščiai melu apaugs?
Bijau prognozių kaip cunamio,
Kuris galėtų vandenį iš Baltijos išliet.
Nejau širdies vardu pripaistėme tiek melo,
Kad jau atėjo laikas ir Dievu nebetikėt?
22-10-2011
#1 | Medis · 22-10-2011 23:37:23
Ką ir pasakyt, Praneli, tai asmeninė Jūsų poetinė išraiška ir mintys, tai - gerai, būkit
#2 | menulis41 · 23-10-2011 19:17:07
Jau niekas nebetiki dievu pranai.
(40)
Pelija dienos, nors mintis dar, regis, plaka -
Taisau karietą, Įgagą kinkau,
Tikiu dar - pakeliausiu
Ir būsiu ten, kur nebuvau
Po ratais jos, nugulęs praeitim
Per visą amžių - šimtą metų...
Surinksiu atmintį, manydamas, kad gal kada
Atskris paukštelis, norintis palest
Ir pagiedot šilinių kraštą.
Tik nesakykite, kad aš begėdis,
Kad vis neužmirštu savęs.
Aukštai kalnelyje pakilo smėlis.
Aukšta pušelė, šaknimis įžėlus,
Išeina Viešpačiui papoteriaut.
· Pranas · 23-10-2011
#1 | Medis · 23-10-2011 10:50:06
Gražios trys paskutinės eilutės
(41)
Gyvenimas atslūgsta manyje.
Taip jūros grįžta iš audrų pavargę,
Galiu pabūt po vieniša žvaigžde
Ir džiaugtis, kai tyla,
Užliejus sielą, atminimais kalba.
O jų, dzievuliau, būta nemažai -
Reikėtų gal surankioti, bet irgi,
Ar reikalingi kam praėjusių dienų aidai,
Senolio girios tankmėje, atrodytų, pradingę.
Bet gal todėl neapvogtas jaučiuosi dar -
Kad girioje laikau kažką tik savo,
Ir jeigu ten to džiaugsmo ne tiek daug -
Matau, kaip dideli laivai iš okeanų
Nežino kelio, kaip atgal namo parplaukt.
Вы здесь » Trys pelėdos » Parašai » Parašai iš 14 eil.