(11)
Senai meldžiausi ir maniau, kad niekada
Į burną poterio daugiau nedėsiu -
Tebus ramybė man ir Dievui danguje.
Po pakampes namų paslampinėsiu,
Žiūrėsiu, kaip nuo medžio krenta lapas
Ir it išminčius tarsiu, kad, girdi,
Savo dalia abudu esame panašūs,
Tačiau dabar, kuomet būtis plačiau atrodo,
Visais keliais į poterį einu,
Nes šitaip eina gimtas Šklėrių sodžius,
Sustojo laikrodžiai prie mano lopšio
Ir nieko kito nebeliko -
Vėl reikia augt ir būti žmogumi,
Tik gal ne taip, kad viskas vėl į naujo...
2011-03-22 05:07
2011-03-22 20:28 Linas Umbrasas
Nusuprantu už ką trajakus deda... liuks!