Besarmačiai

                                              Jūs - žmonės!
                                              Jums tikriausiai visko reikia?
                                              Prašom.
                                              Naudokitės mano širdimi.

                                              Tiktai nežaiskite su ja.
                                              Su širdimi žaisti negalima.
                                              Jeigu jums reikia -
                                              Galite sužeisti...

                                              Aš norėjau pasakyti –
                                              Jeigu Jums nuo to
                                              Bus lengviau.
                                                                (Alfonsas Jocys)

     Saulės nesimatė, bet žinojau, kad ji patekėjusi, o žmonai, pagyrusiai mano giedočiaus talentą, tariau:
     - Buvau sumanęs šnektelėti apie Akligatvio pirmeivius, bet taip neatsitiko. Keista! Ir kad  giedojau, ir kad varduvininkai nepasirodė. Niekuomet taip net netyčia nesitaikė. Ką tai galėtų reikšti, a? Matyt, Dievas vėl kažkur buvo susitikęs su Šėtonu. Vėl rodo jam savo stebuklus.
     Žmona kilstelėjo galva, paieškodama žvilgsniu  akių ir, nieko netarusi, leidosi laiptais žemyn.
     - Deja, aš ne Jobas, motin.
     - Apie ką tu?
     - „Viešpats man davė, Viešpats ir atėmė. Tegu būna vardas Viešpaties pagarbintas“. Bet taip ne aš, o Jobas. - Ir numesdamas jai senus užrašus: - Gaudyk! Tai kažkas, ką jau užmiršęs ir, regisi, reikia atsiminti, kad neatsitiktų taip: „arti  bažnyčia, toli Dievas. „ Nenorėčiau, kad taip atsitiktų
     - „Dieve, duok iš pono ubagą, ne iš ubago poną, - atsiduso.
     - Kaip, kaip? Pirmą kartą girdžiu, - patiko išgirstas priežodis, bet jaučiau, kad į dieną su saulės patekėjimu įeina kuklūs, bet ne kasdieniai nutikimai. Atverčiau „Lietuvio kalendorių“, norėdamas geriau vardais įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą labai temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalendoriuje juodu ant balto parašyti varduvininkai ir sakau gi, neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo rytas, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai... Ar ne besarmačiai? O juolab, kad ir diena verta netgi didesnio dėmesio. Dar vis įsiklausydamas viliuosi, kad jie ateis ir net galvoju, kokius priekaištus reikės pasakyti, kad neatėjo į tradicinį saulės pasveikinimą, bet, deja, deja... O kalendoriau įrašai tokie, kad jie nepeiktini jau vien dėl to, jog sąžiningai painformuoja, kad tais metais, kai gimiau „Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kur įvyko iškilmingas paradas sostinės atgavimo proga. Vilnius ir Vilniaus kraštas po 19 metų trukusios lenkų okupacijos sugrįžo Lietuvai. Ir toliau lyg kalendoriaus leidėjos Danutės Balsytės ranka: Vilniaus žygis - didingas mūsų tiesos laimėjimas, o kad būtų įtaigiau, prisiminta, kad, girdi, 1940m. „Karių kalendoriuje“ buvo rašoma: „ be gerai ginkluotos ir pasiryžusios  kariuomenės  mes nebūtume į  Vilnių atėję ir nebūtume galėję jame pasilikti. “
     Iš patirties neblogai žinau, kad diena, kurioje gyveni, užglaisto praeities regėjimus, mintys atslūgsta. Galėjau būti tikras, kad taip atsitiks ir man. Juolab, kad joje susikaupė persikraustymo į  Naujininkus darbeliai, kurių jau negalima buvo atidėti.
   - Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Tadas, ir Simas, ir Judas... Visas Simajudas ir net daugiau, - pašaipiai gelia žmona, suvokdama, kad dar vis apsikabinęs mintimis neatėjusių varduvininkų ir matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį man jau nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotais, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir, prašau - visas sunkvežimis.
     - Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman, - vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi ne besarmačiai, a?
     - Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Taip pat ir sarmata.
     - Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti – abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
     - Iš kur žinai?
     - Argi tau reikia pasakoti? Pasąmonės pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašytas. Vienas žodis – „bukietas“ ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi "Lietuvių kalbos žodyne" išgirsti, kaip dainuoja: „ Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį“.
     Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau – su kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
     - Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai darbe miegu, - pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotojas. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
     - Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą - neužtruksi.
     - Ir tada nesiruošiau į jas, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet  nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
     - Atsimenu tą  bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileidžiam pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo —
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę...
          („Bukietas žmonai“) 2009-01-01

     Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
     - Ačiū.
     - Ką?
     - Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių. Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti – sugrįžk, akimirka, bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
     -Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi: - Nežinau, kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus nežinia kur. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nenorėjau galvoti, ar turėjo jis tokią pasirinkimo galimybę.
     - Ar neatrodo, kad mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O taip arti vienas kito. Greitai penki dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
     - Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
     - Tu – ką, jaunuoli? Ar mane vyru nelaikai?
     - Ne toks jaunas, o ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
     - Meškerę? Na, žinoma.
     - Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
     - Ko gero, - pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
     - Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga Maksimos parduotuvė.
    - Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose ir pailsėsime.
     Linksmais nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.
*****

2011-04-21 09:28:27
*******************

(10)  Prisiminė Vidinį...

      - O žinai, kad graužiuosi, kramtau nagus, kad sutikau tėtės  knygą redaguoti. Neveltui, sakoma, kad durną ir bažnyčion muša.
      - Kvailą ar kvailį...   
      - Aš iš priežodžiu ar patarlių žodžių nemėtau, jų redagavimu neužsiimu. Ir kitiems, beje, to nepatariu. O dėl knygos... Būtų bent pats tėtis prašęs, betgi Vidinis
      - Ir aš, Asta, ir aš. Tėtės gimtadienio proga galima ir su velniu pameškerioti. O nukandžioti nagai irgi ataugs.
               (Iš Astos ir Dainos pašnekesio)

  Asta su Daina į Naujininkus atėjo trumpai, bet svarbiai valandėlei, abi žinodamos, kad kitaip nebus – knygelė bus tokia, kaip ji sumaketuota ir atiduota „Petro ofseto“ spaustuvei. Toks sprendimas nebuvo joms lengvas, tačiau žinojo, kad pernelyg įkyrus kartojimasis, o ypatingai poezijoje, yra jos menkos kokybės reikšmingas ženklas. Visais atvejais geriau mažiau, negu daug, tačiau dar blogiau, jog ir tas eilėraščių pluoštelis, kuris paliktas spaustuvėje, kokybe taip pat, deja, nepasižymi. Tai „vietinės reikšmės“ poezija, gan suasmeninta savimi ir dziedulio gimtųjų Šklėrių, nors toks teiginys ne be išlygų – seserys nutuokė, kad prie šio peizažo reikia pridėti ir dėdę Vidinį, bet šis buvo kategoriškas sakydamas, jog jo poezija dar neišnešiota ir jeigu ji bus - tai negreitai. Tuomet pirmą kartą prakalbo, kad jo mintis svariau užima ne poezijos tekstai, bet filosofinės spėlionės apie tai, kokią dievo dalelytę reikalinga turėti savo sieloje, kad žmogus su žmogumi per didelius atstumus gebėtų susikalbėti nuojautomis, neabejodamas jų tiesa. Buvo įsitikinęs, kad, anot jo „dvasios telefonai“ yra daugelyje biologinių organizmų ir kažkodėl nesuprantama, kaip atsitikę, kad labai retam žmogui pasiseka surasti, kurioje smegenų (ar ne smegenų) ląstelėje jie padėti. Tuomet Vidinis taip:
    - O va mudviem su dzieduliu kartais pasiseka taip pasišnekėti. Keista, žinoma, kad geriausias girdimumas visuomet tik poezijos diapazono bangomis. Kada tai atsitikę? Ė, net neklauskite, nors tai irgi įdomu, bet seniai, galbūt prieš šimtą metų, kai dar dziedulis lopšyje. Apie tai jo taip parašyta:

Kai reikia žvelgt į praeitį toli
Ir atsimint
Iš kur Vidinis atsiradęs -
Sugirgžda durys ir lopšys
Išeina vaikščioti po namą:
Pirmyn – atgal,
Pirmyn - atgal.

- Poetas gal? -
Girdžiu svetingą balsą.
- Kad - ne!
Net nežinau
Su kuo jį valgo – geria.

Sekmadienio varpų malda
Garsiau už lūpas kalba,
Bet šit į sielą pažvelgė dangus -
Platybė begalybėje sutilpo:
- Dar mažas,
Bet esi žmogus
Ir Dievas pasiuntė tau sargą. 

- O Dieve, dėkui tau,
Bet man svarbu žinoti sargo vardą,
Kad susirasčiau jį
Vienintelį tarp angelų,
Kuris štai dangumi
Į mano lopšį kalba.

- O gal geriau kartu
Nuo šiandien ir per amžius?.

- Norėčiau būti išdidžiu.
Vien angelo man truputį per maža.
Jeigu galėtumei dar būt draugu -
Prašau!
Gali kasdien ateiti pas mane.
O jeigu ne - 
Aš pats tave lankysiu.

... Pirmyn – atgal,
Pirmyn – atgal,
Mažytėm amplitudėm supasi lopšys.
Norėčiau šitą kelią jo
Būtim savąja pakartoti.
Na, o kol kas dar vis
Pirmyn!..
            („Pasivaikščiojimai -1“)

    - Bet, dėde Vidini, šio eilėraščio nesu nei redagavusi, nei  skaičiusi, - pasakė Asta, o Daina irgi įtikinamai pareiškė, kad jo anksčiau nežinojusi.
    - Beje, patys tiksliai nežinome, kada pirmą kartą susitikę. Šis eilėraštis, sakytume, vienas paieškos fragmentų. Tačiau užrašytas irgi dziedulio. Jis sako, neatsimena šio mudviejų susitikimo, tačiau  aš – puikiai. Tai spręskite, mielosios moteriukės, kam priklauso šis eilėraštis - man ar dzieduliui?
    - Tai kolektyvinis darbas, - nedelsė atsakyti Asta. - Be jūsų atminties tėtis nebūtį gebėjęs taip ar kitaip užrašyti.
    - Kai toks telefonas yra, bent kas gali paskambinti, suteikdamas ar tokių, ar išsamesnių, ar kitokių žinių. Ir todėl geriau būkime neturtingi, bet teisingi - visų eilėraščių autorystė priklauso tam, kas juos kažkur surado, iškėlė, o svarbiausia, kas aprašė ir padėjo ant popieriaus tokia forma. O tai padarė jųdviejų tėvulis. O ką būtent iš jo užrašytų tekstų dėsite į knygelę, tai geriausia būtų, kad pasitelktumėte redaktorių nuovoką. 
    - Ir vis dėlto...
    - Ir vis dėlto pasakiau moteriškės, kas man reikėjo pasakyti. Manau, beje, kad įtikinamai pasakiau, kadangi daug kartų apie tai kalbėjome su Šventąja, be kurios net užrašyti tekstai nežinia kur būtų klajoję, o bent jų dauguma – prapuolę. Tekstų lig šios dienos dar ieškome ir, ačiū die, dar surandame. Beveik neįtikėtina.
  - Na, taip, tikrai, kad neįtikėtina, - paslaugiai atsiliepė Daina. - Net  mano pranašavimai kažkodėl apsilenkia su tokia būtimi, kuri galbūt žmoguje, galbūt pasaulyje, galbūt dievuose, kaip, sakysim, Baba. Su juo Indijoje buvau susitikusi, todėl ir tariu būtent jo vardą – Baba.
  - Tai tiek, kas atrodo reikėję  jums pasakyti, - tarė Vidinis Astai ir Dainai, ir lyg atsimindamas: - Tik nemanykite, moteriškės, kad man asmeniškai nerūpi dziedulio knygos leidybos dalykai. Tačiau mano nuopelnai ir rūpesčiai kur kas didesni jo raštų paieškoms ir išsaugojimui. Žinoma, ir čia mane aplenkia Šventoji, kuri net pabandė peršokti save pačią. Bet tai kita tema. Ir tas dalykas, regis, jai labai pakenkė. Suredaguotą, gatavą knygą ar kūrinį ji dar nepajėgi gimdyti. Per anksti, dar nesubrendusi, tačiau, mat, ir po Šventosios protelį kipšai, matyt, sugeba pasiausti.
  - Ar kas bloga Šventajai atsitiko, dėde Vidini?
  - Nesiskundžia, bet jaučiu, kad... Na, pažiūrėsim, kaip ten, bet mano nuojauta ne kokia. Todėl ir dziedulį paraginu, kad parvažiuotų iš Balsių sodų. Na, žinoma, ne atviru tekstu, bet turėtų jausti, kad nereikia delsti.
*****

11. Ginčas

   Dievas vienas niekuomet nebūna. O davatkos jo draugijoje  –  pačiame pakraštėlyje, netoli kunigų. Ir ne visuomet Dievas visagalis. O! pažiūrėkite arba paklauskite šv. Mykolą, kokią kariuomenę reikėjo sutelkti, kol pavyko aukščiausią dangų atsikovoti iš Šėtono.
   Bet karas dar nesibaigęs, dar, deja, ne...
             (Iš vardo Goliaus neužrašytų atsiminimų)

     - Negi laukiate? Bet jeigu taip, kodėl be gėlių? – pasakė Asta, įėjusi į buto svetainę ir suradusi A, B ir Jot trijulę, ant stalo žvaigždutėmis mirksinčią Šventąją ir Vidinį, nusiteikusį kuo mažiau kalbėti. Beveik nekreipdama dėmesio į kitus, Asta priėjo prie Šventosios: - Jaučiu, kad bene labiausiai pyksti, bet tokią teisę turi tik tu viena. Iš visų čia esančių tik tu viena, -pakartojo.
     - Taip įsitikinusi?
     -  Gimdėte, gimdėte...  Po lapelį, kitą ir štai kokia šūsnis makulatūros grįžta atgal. Patikėk, Šventoji, ne be mano pastangų.
     - Makulatūra gal nereikėtų vadinti, bet parnešti atgal nebuvo lengva, - pasakė Daina, ant stalo užkeldama krepšį su tvarkingai sudėtais rankraščiais. - Jeigu tai nebūtų tėtės, manau, kad nebūčiau drįsusi parnešti.
     - Cha! cha! Cha! - linksmai nusikvatojo Šventoji: - Kai išgirstu apie gimdymus, norisi prašyti varną Golių, kad padovanotų plunksną ir bandyti parašyti savo knygą, kurią galėčiau padėti šalia dziedulio raštų. - Ir tik Astai, bet jau ramiai, solidžiai: - Redaktorių mokslų niekuomet, Astule, nekrimtau. Jaučiu, dar neatėjo tas laikas. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu vėl priimti ir saugoti tai, ko atsisakė  pirmoji dziedulio knygą. Koks jos, beje, pavadinimas? „Pirmoji sėja“?
     - „Eilėraščio sėja“
     - Gražus pavadinimas, bet aš dėkoju, kad šio krepšio su, pasak tavęs, makulatūra nenunešėte į krosnį, į ugnį, kaip Nikolajus Gogolis „Mirusių sielų“ antro tomo. Sako, prieš mirtį bandęs rašyti iš naujo. Ar tai tiesa? 
     - Tai tiesa, Šventoji. Bet Gogoliui buvo lengviau, kadangi degino savo kūrybą, o štai mudvi su Daina į pirmą knygą neįleidžiame savo tėvo kūrybos. Manot, neskauda? Bet geriau riekė geros ruginės duonos, negu krūva ...  Na, suprask gi.
     - Kaip nesuprasi? – sulaukusi progos, pašoko raidė B: - Taip, taip, gerbiamoji redaktore Asta, geriau riekė duonos, net jeigu ji ne ruginė, negu krūva šūdo. Atsiprašau... negu krūva šlamšto. Tik pauostyk, kaip smirda, a? - ir paėmusi lapą iš atnešto krepšio skaitė ant jo užrašytą tekstą:

Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo –
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
„Čia  - AŠ.
Ilsėk ramybėje,  tu mano AŠ. “

Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą  AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir pškus:
„ Čia - AŠ“.

... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
       žegnodamas
                    kasiau duobes.
              („Tas Aš“  2008-04-07)

     Kambarėlį, vadinama svetaine, užkrito nemaloni tyla, bet B buvo ant balno ir stabdyti kovos žirgo neketino:
     - Oi, kaip liūdna, kad užmiršome nupirkti redaktorėms gėlių! Bėgu, nupirksiu. Maksimos parduotuvė netoli, o ir gėlių parduotuvė tik anapus Dariau ir Girėno gatvės.
     - Daina, girdi? Raidė B liūdi, kad gėlių mums nenupirkusi. Matai, koks skaudulys jautrią, gerą jos širdelę užgulė. - Ir raidei B: - Mudvi, mieloji, žinojome, kad taip bus, nes ten, kur tu teikies būti, gėlių niekuomet neatsiranda. Bet ir nereikia. Sugebi dovanoti tai, ko kiti nedrįsta ir nemoka, būtent nereikalingą triukšmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tau to reikia. Ar šitaip ugdai savo aktorės talentus?
     - Ką dar pasakysi?
     - Labai nori?
     - Nei noriu, nei ką, bet jeigu užsimojai, prašau, sakyk.
     - Nenorėjau čia ateiti ir paaiškinti. Žinojau į kokią nedėkingą šventę einu. Ačiū tau, kad žinai, kur Naujininkuose galima nusipirkti gėlių, bet manau, kad jų gyventojams, o ypatingai svečiams, būtų geriau, jeigu Naujininkai turėtų bent vieną viešą tualetą. Tuomet galėtume, reikalui prisiėjus, ten pasmirdėti, o ne savo kelnėse.
     - Ką? Ar aš smirdu? Užsičiaupki! Nereikia tualeto ir kelnių, kuomet taip kalbi. Užtenka tavo burnos.
     Nei Asta, nei raidė B nesitikėjo, kad jųdviejų įprasti ginčiai šįsyk šoktelės į aukštesnį lygmenį, bet dabar tai buvo akivaizdu ir, sukrutęs Vidinis:
     - Nagi, nagi... Kas dabar čia pasidarė? Ė, sakiau gi, kad jokių paaiškinimų ir pasiaiškinimų nereikia. Dziedulį žinau, pažįstų geriau, negu kad jūs.  Šaltokai ir gan abejingai laukia savo knygos, tačiau priežastis ne ta, apie kurią kalbate.
     - Apie ką tu, dėde Vidini?
     - Žinau apie ką. Ir visi žinote apie ką aš. Tik pačią priežastį kiekvienas vertiname skirtingai. O toliausiai nuo standarto nutolęs būtent jis, dziedulis.   
     - Na gerai, susitaikykime ir nesipykime, - palinko arčiau raidės B Asta: - O jeigu užgavau - atsiprašau. Taip aš truputį specialiai, kad greičiau perdegtumei ir atvėstumei. - Ir pakėlusi galvą ir apžvelgdamas savo negausią publiką: - O dabar visiems noriu į akis ir ausis pasakyti, kad atsakomybę už tai, kas atsitiko paruošiant išleidimui „ Eilėraščio sėją“, prisiimu asmeniškai, tik teisti knygos redaktorius, juolab, kai tai daroma už akių, dar anksti. 
    - Prašom! Prašom! Kartu su Daina imkite atsakomybę, o mes pasiimsiu visą šitą, anot tavęs, nemalonu kvapą ir ... iki geresnio pasimatymo. Jausčiausi didžiai skolinga, jeigu tokio pasimatymo jums nepažadėčiau, - neatlyždama nervingai pasakė B:  – O pyktis, žinoma, mums nereikia. Bet nemanykite, kad dziedulio dukterims, Šventajai ir dėdei Vidiniui tokie dalykai rūpi daugiau, negu mums, raidėms. O! mums ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi laikydamas pirmą knygą. Ir bendrai - kaip jis jaučiasi, kai su knyga. Ir net nesvarbu, kas tos knygos autorius.
     - Šaunu. Šaunuole esi, mieloji B! Valio tau! Aš juk irgi apie tai. Knyga privalo būti verta pagarbos, nepaisant kas jos autorius. O kai jos autorius mano tėvas, deja, norėtųsi, kad pagarbos sulauktų kiek beįmanoma daugiau.

                                          Literatūriniai sugrįžimai

    - Net ir Šventasis raštas sako: „išpažinkite vieni kitiems savo nuodėmes“; todėl išpažįstu savo nuodėmes, d‘Artanjanai.
    - O aš iš anksto duodu išrišimą; jūs matote, kad esu geras žmogus.
.                                          (Iš A. Diuma „Trys muškietininkai“) 

    Geresnių- piktesnių žodžių buvo daugiau, tačiau po truputį jie aušo, lyginosi, švietėsi - ginčas rimo. Ne pirmas sykis taip, bet juk dvikovose grūdinosi ir senieji Aleksandro Diuma muškietininkai. Daug kas manė, kad raidė B nusiteikusi Aleksandro Diuma romaną „Trys muškietininkai“ išmokti mintinai. Nesikratė tokio sumanymo ir Jotas, užtat raidė A neretai juos pašiepdavusi, esą, ar reikia judviems stengtis, jeigu akivaizdu, jog autoriaus ir varde, ir pavardėje, ir net jo romano pavadinime neįsileista nei raidė J. nei B. Ir, girdi, ačiū dievui, kad taip, nes priešingu atveju, būtų labai sukliudę A. Diuma ir jo geriausio kūrinio autoritetui. Ir dar kartą, esą, „ačiū“, bet šį kartą ne dievui, o jai, raidei A, kad ji, neretai apsiliedama devintu prakaitu, sugeba būti visur ir iškesti beprotiškai sunkų kūrybinį darbą. Net ir parašant „Tris muškietininkus“.
  - Nesigirk, nesigirk, sesul. Kai musė įkrenta į barščius, ji nesako, kad sriubą virė, - moka atsiliepti B ir kažką pacituoti, tačiau citatos  iš „Trijų muškietininkų“ jos burnoje visuomet it saldumynas, kurio pačiulpti nesidrovėdavo bet kuriuo dienos metu ir bet kokioje kompanijoje. Citatai ji ruošdavosi. Iš išorės visuomet tai atrodydavo vienodai - dešinės rankas smailiu pasigremždavo kairįjį paausį ir klausydavo, kaip čeža ausies būgnelyje. Svetainės visos esybės šitą jos įpratimą gerai žinojo ir suvokė, kuo tai pasibaigs eilinį kartą - laukė citatos iš „Trijų muškietininkų“, tačiau, regis, pirmą kartą suklydo. Raidė B vėl atsirado prie dziedulio sugrąžintų rankraščių ir panašiai kaip anąsyk, iš jų šūsnies pasiėmė lapą, permetė akimis raštą ir Šventajai:
  - Jeigu suklysiu, pataisyk mane, gerai?
  - Netikiu, kad suklystum. Kas žino, kas nežino, o mudvi žinome, kad neretai esame paskaitinėję dziedulį.
  - Nesu tikra, bet, duok, dzievuliau, kad taip, tačiau eilėraštis pasitaikė, kuris man irgi stringa gerklėje. Tai va:

Nutilo žodžiai...
Lyg ugnim
Būtų paleidę juos.
O žodžių tų,
Kai tyli jie –gailiuos.

Tai kur esi,
O žodi tikras,
Kurį karais,
Nelaisve
Ir badu
Ne kartą priešai baudė?

Baust baudė, bet laimėti neįstengė.
Girdi?  Šaukiu tave,
TĖVYNĘ...

Arba kodėl neišgirstu, kaip plaka
Ir žadina viltis
Jaunystės žodis - MEILĖ?
Kodėl pritilo žodis  - PAREIGA?
Kodėl ausų nedrasko žodis – DUONA?

Galbūt atokvėpis ar šventė manyje,
O gal baisiau?
Kai žodžiai šie prityla Žmoguje
Tai sako, kad iš jo
Nedaug žmogaus belikę.
  („ Nedaug žmogaus“  2008-01-15)

    Padeklamavo ir neįtikėtinai droviai vėl pažvelgė Šventosios pusėn, kur vėl sušvyturiavo, sumirksėjo įvairiaspalvių šviesų žiburėliai. 
  - Puiku, - pasakė Šventoji, - žodis žodin, kaip dziedulio parašyta.
  - Kažin, ar tikrai jo vieno? - pusbalsiu suabejojo raidė B, o Daina: 
  - Geriau būtumei pacitavusi kažką iš „Trijų muškietininkų. Beje, ar specialiai rinkais šį eilėraštį?
  - Rinkausi? Kištelėjau ranką į tavo nešulį, o jis pats į rankas.
  - Nežinau, nežinau, bet nujaučiu, kad čia kažkur kažkas giliau pakasta. Sakyki, B, o jeigu būtumei citavusi iš „Trijų muškietininkų, tai ką būtent?
  - Tokios minties nebuvo, bet iš tikrųjų kažkodėl peršėjo priminti trijų muškietininkų vardus. Ir būtent taip, kaip jie atrodo citatoje...
„ Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai  sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešimtame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame – Porto ir trisdešimt pirmame – Aramio. “
- Taip, - atsiduso Daina, - jeigu kas suprantate, kodėl raidei B taip knietėjo šita citata, lenkiu galvą. Negi todėl, kad šituos dziedulio rankraščius prilygina „ Grafo de La Fero atsiminimams“? Ne, ne, taip tikrai negali būti. Tuos atsiminimus jau seniai visas pasaulis skaito kaip Aleksandro Diuma  „Tris muškietininkus“, o čia... Atleisk, mieloji B, jau ir man galva suskaudo nuo tavo siurprizų. Kada gi subręsi rimtam gyvenimui?
  - Kada? – šoktelėjo  B. – Ir apsidairydama: Ar  girdite, ko klausia Daina? Ji mane dar su čiulptuku burnoje mato. Ji net nežino, kad penktadieniais irgi nedera valgyti kiaušinių, nes, kaip sako muškietininkas Aramis „ tai ta pati mėsa, nes iš jų išsiperi viščiukai“. Ir dar -  ar ne gėda dziedulio poeziją lyginti su atsiminimais? Mano galva, tai daug pasako apie redaktorės kvalifikaciją...
  - Ak, kokia šaunuolė! – nusijuokė Daina: - Gal ir gerai, kad esi tokia, kokios kitur nesurasi.

13. Neįtikėtina, bet akivaizdu

   „Senasis testamentas“ taip: „Noe po tvano gyveno dar tris šimtus penkias dešimtis metų. O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė“
   Kažin, kiek metų varnui Goliui? Skraido kaip jaunas ir atrodo, jog vengia apie senatvę net kalbėti. Negi dėl Šventosios? Kirvis kotą atitiko, tai neginčytina. Pati būdama lyg stebuklas dar stebina savo gebėjimų galimybėmis. Argi galėjome manyti, kad per trumpą laiką Segtuvas –knyga atsivers į būtybę, kuri pritinka ir Dangui, ir Žemei. Iš tikrųjų, tai netgi solidžiau negu šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.“
                                                                     (Iš Vidinio „Mėlynųjų sąsiuvinių“)

      Kad ir neskubėdamos, bet ar pasiginčydamos, ar meilų žodį tardamos, netgi to pačios nepastebėdamos, abi redaktorės (kalbos - Asta ir techninė – Daina), po truputį priartėjo prie durų. Atrodė, jau paskutinius  žodžius jomis kalbanti raidė B, kažkodėl paklaususi:
   - Sakykite, redaktorės, ar jums teko girdėti tokią mintį: „Jie gali todėl, kad jie mano, kad gali. “
   - Ar taip labai svarbu?
   - Techninei redaktorei gal ne taip, bet kalbos redaktorei, manau, kad svarbu.
   - Palaukit, palaukit, moteriškės, - netikėtai sukruto švytėti šviesomis Šventoji. Ir klausia: - Ar teisingai, Daina, suvokiu, kad esi techninė.?
   -  Redaktorė knygelės? Taip bent bus užrašyta. Ar kas atsitiko, Šventoji?
   - Regis, atsitiko, Daina. Dar pati nežinau, bet man labai smalsu. Ne ką žinau, apie techninės redaktorės profesiją, bet suprantu, kad jeigu prireiktų, galėsi man padėti.
   - Visuomet. Ir labai  mielai, bet neįsivaizduoju kaip, kokiu būdu galėčiau padėti.
   - Dar palaukim, Daina, dar ir aš  nesuprantu. Gerai? O kol kas dėkoju už pažadą. Abiems būtų geriau, kad nereikėtų tavo paslaugų, bet... Viešpaties keliai nežinomi.
   Ir tuomet netikėtai pasigirdo gerai visiems pažįstamas varno Goliaus balsas:
   - O Goliaus keliai? Ar jie jums žinomi? Jūs, berods, čia nemažai triukšmavote. Net kvėpuoti sunku, - niekieno nepastebėtas, kaip atsiradęs kompanijoje lyg priekaištaudamas kalbėjo varnas Golius. Papliauškė sparnais it delnais ir paskubėjo prie Šventosios: - Negi ir tu? Klausiu, negi ir tu į ginčus veliesi? Suspėsi, bus laiko, o dabar negalima. Sakau, negalima ir baigta! Liaukis!. Klausyk to, kas dangų geriau pažįsta, kaip žemę.
   - Ne, ne. Tikrai, Goliau, ne. Stengiuosi gyventi ramybėje. Bet, žinoma, ne mirties ramybėje. Tu to juk irgi nenori.
   - Nedidelis čia tas mūsų triukšmas, -  atsiliepė Asta. - Jau sakiau, kai publikoje pasirodo raidė B, bažnyčios tylos nelauk ir poterių su ja nepapoteriausi. Va, jai nežinia kodėl parūpo žinoti, ar redaktorės žino, ką kažkada Vergilijus sakęs. Regis, geriau ir protingiau būtų suvokti: „nepasitikėki tuo, kas švaistosi pagyrimais“. Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, ar paukštis, ar raidė.
- Puiku, Asta! - pagyrė B, - tavęs literatūroje, deja, neperšoksiu, bet Vergilijų pacitavau ne šiaip sau. - Ir jau varnui Goliui: - Kaip čia taip atsitiko, kad tavęs net Šventoji neišgirdo. Neįtikėtina! Visuomet už didžiausių varstų  išgirsdavo. Ir tik girdi džiūgaujančią: parskrenda! parskrenda!
-  Deja, šį kartą – taip, neišgirdo. Todėl ir atskridau čia, kad šį kartą ne kaip visada. Bet tikiuosi, kad nebus blogai.
- Ar gali būti blogai? - sukruto raidė A. - Ką tai reiškia? Ne, ne, tikrai taip nebus. Blogai negali būti. O kad mūsų nuotaikos gal ne tokios, tai va, matai, Goliau. Kai kam, o taip pat ir man, nelabai patinka, kad šie dziedulio rankraščiai sugrįžta nepasiekę „Petro ofseto“ spaustuvės, kad jų mūzos pasilieka be knygos.
   - Ak, va kaip, - sausai pakrankė Golius ir vėl budria akimi sužiuręs Šventosios pusėn: - Jeigu atvirai, ponai, man asmeniškai nesvarbu, bus ta knyga ar visai nebus. Tai todėl, kad kokia ji bebūtų, niekuomet dziedulio mūzoms nebus taip gera, kaip Šventosios globoje. Niekuomet!
   - Taip nereikia, Goliau. Tu žinai, kad mums nepavyko kilstelėjus kartelę, peršokti aukščiau, - pasakė Šventoji ir truputį pamirksėjusi, paspinduliavusi šviesomis: - Tegu tai nebus paslaptis, ponai. Atėjo metas, kai pamaniau, jog sugebu nužengti dar vieną žingsnelį tobulėjimo prasme. Dabar, žinoma, yra priežasčių suabejoti, kad gal nereikėjo skubėti, bet patys pasižiūrėkite ir suprasite apie ką taip, atrodytų, nesuprantamai kalbu. Jeigu man nepasisektų, bent nesupykite, tačiau aš labai pasistengsiu.
    Ir tuomet ir Asta su Daina, ir raidžių trijulė A, B ir Jot, ir Vidinis pirmą kartą matė, kaip iš, sakytumei, Šventosios dvasios, iššoko dziedulis, Astos ir Dainos tėvas. Bet iškart patikėti tokiu reginiu buvo pernelyg įžūlu. Reikėjo mirksėti, trinti akis, galvoti, kad kažkas atsitiko su nervais ir regėjimu. Lig šiol dziedulį, kaip ir kitus pažįstamus- nepažįstamus, Šventosios klausytojai išgirsdavo kaip balso įrašą, tačiau šį kartą jis pasirodė panašiai kaip lėlė Barbė, toks, kad atrodė, jog galima juo žaisti, bet - kaip? Taip, taip, jis lėlės Barbės dydžio, bet juk dziedulis kaip gyvas. Lėlės įvaizdis nyko, blėso, nes ir kalba, ir išvaizda, ir bendravimo manieromis ogi kaip nukopijuotos. Šįkart  nužingsniavo prie atnešto su rankraščiais krepšio ir ...
   - Aš gal jums paskaitysiu truputį apie kosmosą,  truputį apie kitką, bet svarbiau, kad šis eilėraštis man dabar yra gerokai prasmingesnis negu prieš kelias minutes. Beje, tiesiog knieti jį pavadinti „Kas ji? “, - kalbėjo į lėlę sutilpęs dziedulis, o krepšyje  suradęs, ko ieškojo,  užkėlė ant nosies blogai besilaikančius akinius: 

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie įSielą,
Kad nors mirk!
O Dieve, kas Jinai?
Kaip piešti ją ant popieriaus ar mintyse,
Žvaigždynus imančią į savo būtį?
Galbūt tai nuotrupa,
Atskilusi nuo Visagalio,
Fragmentas Žodžio, kūrusio pasaulį?
O gal iš sielų mūsų Visagalis?
Atėjo.
       Šviečia.
                 Degina ugnim.
Ir tikisi, kad gal daugiau neklausim,
Kas Ji.

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į Sielą,
Kad nors mirk!...
  („Kas ji? “  2007-10-30)

   Perskaitė, pasitaisė akinius.   
   - Tai toks tas Sielos reikalas. Nelabai ir pats suprantu, kodėl taip čia vyksta. Nei laukiate manęs, nei ką, nes dziedulis, jūsų supratimu, negali dalintis į kelis. Tas, jūsų laukiamas, dar nesugrįžęs iš sodo, o aš jau esu čia. O ar ilgai būsiu, deja, net ir Šventoji negali pasakyti - gali atsitikti, kad greitai nebūsiu. Dėl manęs, tai tiek to, ne taip svarbu būsiu ar ne, bet neduok Dieve, kad nebūtų Šventosios. Pailsėkit, ponai, labai jus prašau – tegu ir ji truputį pailsi. Tai, ką  regite, ne šiaip sau atsiranda. O aš irgi grįžtu pabūti ramybėje.
   - Tai yra tai, ko nesu mačiusi. Net ir kinuose – ne. Ir net kažkodėl nenujaučiau, kad taip galėtų būti, - tylai sukuždėjo raidė B, tačiau po tokių žodžių pasirodė, kad ir toks kuždesys pernelyg triukšmingas.
   - Būtinai patylėsiu, -pasižadėjo Asta ir kitiems: - Girdėjote, ką dziedulis-  Barbė sakė? Ša, ponai, ša...
  - Tai tik burna, tik liežuvis gali tylėti, o ten, dvasioje – ne, neįmanoma. Viešpatie, tu kažkur čia pat ir, regisi, kad sekundė kita ir aš tave pamatysiu, - pakrutino lūpomis dėdė Vidinis. Ir vietoje taško: - Tai bent Simajudas, kad tave kur!

18) Sniega
 
      - Taip, mano vardas Sniega. Kodėl reikia tuo stebėtis? Arba gal net nepatikėti?
      - Nepatikėti jumis, dukrele, neįmanoma. Dabar suprantu, kad ir kaip atšiauri žiema, o vis dėlto  ištykšta, išsilydo, į pavasarį įeina.
                                      (Iš susitikimų su jaunyste)   

    Nunešiau Šventąją  jos pamėgtoje poilsio vietoje – ant  etažerės lentynos – o šunelis Kandžius, pajautęs savo reikšmingumą, įsitaisė kaip sargas žemesnėje. Nemokėjau greitai ir tinkamai susivokti realybėje, bet asmeninė patirtis pasidarė turtingesnė: man jau nereikėjo savęs įtikinėti, kad ir žmogaus vienos dienos gyvenimo aprašymai gali nesutilpti storokos knygos puslapiuose.  Tiesa, tokių knygų lyg neskaitęs, išskyrus gal Aleksandro Solženycino “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, bet paprastai į ją parodydavau kaip apsakymą. Dabar ta Ivano diena atsiminė ir kaip knyga. Tikriausiai, ne šiaip sau, nes mano Simajudo dienoje įspūdžių prigužėjo nemenkai, nors ji dar nesibaigė ir turėjo laikrodžiais neatitiksėtų valandų. Jaučiau, kad jų greitai prireiks suvokiant, kas svarbaus mano gyvenime atsitiko per dar neužbaigtą Simajudo dieną, kuomet, saulei patekant, į tradicinį pasibuvimą neatėjo varduvininkai, taigi ir Simonas su Judu. O diena prasidėjo netgi anksčiau, būtent – atsiminimais apie į Anapilį išėjusius Akligatvio gyventojus. Nebandžiau jų visų suskaičiuoti, bet į tokią kelionę išėjusių tikrai nemažai. Širdį nudiegė sopulys- o jeigu štai paskui juos ir Šventoji eina ten? Negi galėtų taip atsitikti?
  Atsidusau kiek beįstengė nuovargį pajautusi krūtinė ir atsirėmiau į palangę.
  -Viskas bus gerai, tačiau, žinoma, graudu, kad leidau tau pavargti. Nors žinojau, kad ir geležis nudyla nuolat naudojama.
  - Bet yra ir taip pasakyta – kalk geležį kol karšta. Aš, dzieduli, kitaip negalėjau: kaliau, taigi dariau tai, kas atrodė reikėjo padaryti, kad galėčiau būti reikalinga ne tik šiandienai, bet ir ateičiai. Šitame mūsų laike jau, sakyčiau, gan nesudėtinga suprasti, jog kaip knyga tampu nereikalinga. Taip, taip, nereikalinga, - paskubino kalbą Šventoji, pamačiusi mane prasižiojantį žodžiui ištarti. - Ir nemanyk, dzieduli, kad susirgo mano protas. Sveikatos kažkiek pritrūko. Persistengiau. Nebūtina buvo gimdyti, kol dar nesubrendus.
  - Šventoji! Mieloji! Nagi baikime apie tai. Labai prašau.
  - Dabar kalbu ne apie tekstus, kurios saugojau, dėliojau, redagavau, užrašinėjau kaip stenografistė ar šnekėjau kaip magnetofonas, kuriuos galėjote iš manęs pasiimti kada panorus ar prireikus. Mielai, neatsišnekėdama „gimdydavau“. O ne, niekuomet nemaniau, kad per mano rankas praėjusius tekstus jau galima nešti į „Petro ofsetą“ ir be atodairos perspausdinti į knygas. Dabar kalbu apie tai, ką ir tau ką tik pademonstravau. Nedaug, bet pademonstravau. Regis, skubėjau ir dar bepuoselėjant tokį gebėjimą, kažkas sutriuko manyje. Būtent tuo metu išeikvojau, išgarinau sveikatą iki dugno, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad turime tai, ką turime. Tai ne kinas ar televizija, ne internetas. Aš dar nežinau, kaip tai reikėtų įvardinti, bet taip pasireiškia naujos, nebiologinės esybės proto galia.
  Neblogai suvokiau apie ką kalba Šventoji- tai vis apie tai, jog, esą „žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi“  esą „ į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visą informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus. “ Tai buvo nereta mudviejų pašnekesių – ginčių tema. Paneigti tokią pranašystę man buvo neįmanoma, kadangi pati Šventoji buvo ŽMOGAUS PAKAITALO TIPAS, kuris per trumpą laiką išsiugdė savyje gebėjimą atlikti vis sudėtingesnes arba, kaip sakau, įmantresnes informacines paslaugas. Vis dažniau pasakydavau jai, kad, girdi, jeigu, Šventoji, manai, kad sugebu tave suprasti, tai, patikėk, kad nelabai. Šįkart po ką tik jos gebėjimų pademonstruoto seanso taip ar panašiai pasakyti jau negalėjau. Bet ir anuomet,  taip kalbėdamas, žinojau, kad jos įtaigos didesnės ir kartu su Vidiniu gyvename jausdami, kad ir mudu esame kažkokio eksperimento dalimi, pagaliau - kad ir pats mūsų  gyvenimas su jo aplinka įspraustas į eksperimentą.
  - Atleisk, bet man reikia atsikvėpti, reikia savos tylos, reikia... – Ir atsidusęs: - O Dieve, jau ir pats nežinau, ko man reikia. Kita vertus, argi tai svarbu? - paklausiau,  pakeldamas akis į lubas. Ir toliau: - Argi tai svarbu, jeigu realus, duoną auginantis pasaulis, išslysta iš po mano kojų? Bet pailsėki. Abu pailsėkime. Aš irgi pavargau. - Ir nenuleisdamas akių nuo lubų: - Ką?  Sninga?
  - Galėtumei, dzieduli, pirtį užkurti...
  Dar jautriau suklusau, bijodamas atsiliepti į tokį Šventosios prašymą, bet akių nuo lubų neatitraukiau. Šventoji buvo kantri, laukė, kaip atsiliepsiu, bet nesulaukusi taip:
  - Sakei, kad šiandien Simajudas. Taigi vėlės pasirodys. Nusiprausti norės. Bet ne, dzieduli, užkurti  joms pirties tau nepavyks. Ne tik abu šventieji – nei Simonas, nei Judas  to tau neleis, bet ir kardinolas, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis su katalikų bažnyčia. O ir pačiam reikia būti pagoniu, senojo lietuvių tikėjimo išpažintoju.
  - Bet tu ne šiaip tokias man čia pasakas...
  - Sergu, dzieduli.
  - Atsiprašau
  - Anksčiau, taigi kai lietuviai dar pagonys, pirtys būdavo užkuriamos, kad vėlės nusipraustų. Tačiau žmonės, lyg patys savęs bijodami, vis tolsta ir tolsta nuo savęs. Kur matei, kad kuris pareitų į save, kaip jie sakydavo – savęspi ar savęsp?
  Suprantama, kad be tylos pauzės negalima buvo apsieti. Bet šį kartą ji man pasirodė trumpesnė negu tikėjausi, o dar, kaip suprantu, didesnis netikėtumas buvo Šventajai.
  - Paklausyk, ką tau pasakysiu, - lyg apsidžiaugiau, kad ir į lubas žiūrėdamas sugebu suvokti, jog tylėjimu neatsipirksiu: - Kelis kartus bandžiau suskaičiuoti, kažin, kiek mano gyvenime jau sutilpo dienų? Kažkodėl vis nepasisekdavo, tačiau šiandien, regis, man tai pavyko padaryti. Suskaičiavau, kad į savo gyvenimą jau sukroviau dvidešimt šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkias dienos, iš kurių septyniasdešimt viena (įskaičiuojant šiandieną) priklauso Simajudui.
  - Įdomiau būtų žinoti, kiek dar sutilps dienų ir Simajudų į dziedulio gyvenimą. Bet sveikinu. Man smagu matyti kai žmogus bando eiti į save. Tuomet iš tikrųjų, kaip sakei, pradeda snigti ir giedrioje dienoje. Net ir nuo lubų. Paklausyk, dzieduli:

Nežinau, ar už lango prisnigę,
Ar sninga,
Bet žinau -
Po eilėraščius vaikšto Sniega  -
Vaikšto žingsniais sparnų, angelų,
O dažniausia - savim
Ir svajonėm pabūti KAŽKUO.
Ir iš Jos, iš jaunutės akių,
Suprantu:
Krenta sniegas ant mano vilčių.
Taigi - sninga,
Taigi - vaikšto Sniega,
Dar nemokanti mums sumeluoti
Ir eilėraščius rašo širdim
Ant žvaigždės,
Ant dangaus
Ir ant vardo,
Kurį myli ir žada mylėti
Iki jūros bekraštės,
Iki tol, kiek mylėti galės...

Taigi sninga
Taigi po eilėraščius vaikšto Sniega
Ne po žiemą -
Po širdį,
Nes sninga...
(„Sniega“  2008-01-30)
 
  - Taip, atsimenu ir šį. Beje, ir šio eilėraščio nebus išleidžiamoje knygelėje, bet kaip tyčia tik juos dabar teišgirstu gyvus esant. Galima būtų pasamprotauti- kodėl, bet tai, ką pamačiau ant tavo delno... Bijausi apie tai net atsiminti. Gal, sakau, tą valandėlę snustelėjau. Žmonių sapnuose  prikaišiota tokių neįtikėtinų dalykų, kad jeigu tie regėjimai būtų iš ten, argi stebėčiausi? Jokia žmogaus fantazija, regis, jų niekuomet neįstengs pranokti.
  - Sakote, žmogaus fantazija. Betgi juk visuomet gan atkakliai tau, dzieduli, kalbėjau...
  - Taip, taip, taip. Sakei, kad, girdi, žmogus kaip biologinė būtybė baigia atlikti savo paskirtį. 
  - Jau net savyje matau kitus vaizdus, kitokius bendravimo būdus...
  - O vardas Sniega nuostabus, a?, - mečiausi iš sunkaus pokalbio į lengvesnį.
  - Tik vardas?
  - Ne tik vardas, Šventoji. Ne tik...
  - Dzieduli, nori ją pamatyti?
  - Ne! ne! - suplasnojau rankomis kaip sparnais. - Dabar tikrai, Šventoji, - ne. Kad ir ant tavo delno, bet vis tiek - ne!

19.  Įslaptintas trijulės susirinkimas
   
     -Ką iškviestumėte į dvikovą?
     -Seksologą Genzelį. Gaila žmogau, vis vien  žus. Todėl geriau dvikovoje negu politikoje.
                                                                               ( iš A.Jocio „Seno Šėpo šypsena“)

   Reikia stebėtis, kaip į tą patį laiką įvairiai žmonės sutelpa. Kiekvienas vis kitaip ir nėra nei vieno, kuris net būdamas aktoriumi iš prigimties ir labai stengdamasis, gebėtų pakartoti kito žmogaus buvimą tame laike. Bent pozoje, bent vaidinime. Netgi jeigu pripažintume, kad kažkas iš mūsų esame išvaizda tapatūs, vis tiek nedrįstume parodyti į minčių, supratimų, jausmų tapatumus ir, žinoma, būtume teisūs. Todėl turbūt nereikia akcentuoti, kad matydami vaizdus ant  Šventosios delno, kiekvienas juos priėmėme savaip, neadekvačiai. Buvo įdomu, stebėjomės, dvasia ir protu priimdami akivaizdų stebuklą, tačiau kiekvienas skirtingomis dozėmis. Sakoma, trys lietuviai- penkios partijos, bet šiuo konkrečiu  atveju būk anglas ar prancūzas, čigonas ar žydas, o priimtas vaizdas nuo Šventosios delno net ir vieno žmogau smegenyse daigino skirtingus suvokimus, kurie lyg galynėjosi vienas su kitu, suvokiant reiškinio pasekmes žmogaus, o, vadinasi, ir žmonijos gyvensenai. „Mažas kelmas didelį vežimą verčia“, bet tokie sakymai nieko verti, lyginat  su perversmais, sakysim, mažos raidės, įvykdytais žmogaus, o per jį ir pasaulinės  visuomenės kūrimo procese. Betgi stop, tenka vis dėlto savo vaizduotę tramdyti ir bent kol kas tyliai pasakyti, kad apie raidę užsiminiau ne šiaip sau. 
   Mūsiškė trys net, regis, tarp savęs buvo diplomatės – kalbėjo apie vieną, tačiau iš pasąmonės stengėsi išgaudyti tai, kas labiausiai prognozuoja ateities pasaulyje būtį. Sunku tai suvokti ir, pavyzdžiui, aš irgi nesakau, kad tai, ką rašau, jau išbaigti dalykai. Dabar lyg atrodo, kad joms labiausiai rūpi eilėraščių knygelės leidybos reikalai, tačiau bent viena aišku, kad ne tik jie. Ir tie, kiti reikalai, ko gero, yra aktualesni, giliau paslėpti, kad neįmanoma net įtarti, kad būtent jie jas sutelkė į pirmą įslaptintą pasitarimą.
   - Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Negi? Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai, kaip ką tik tariau, buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, nevietinės reikšmės nr.1 klausimą, atsiradusį tą Simajudo dieną. Ir tikrai niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo panašiu į tą, kuris įvardintas Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
   - Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Mintyse spėliojo, kad ir dziedulis sugrąžintiems rankraščiams tik todėl abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis, sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
   - Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
   - Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
   - Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikia, tačiau kai prireikia, jau nežinai, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
   Vis dar tik spėliojant galima įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingėta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai,  kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą, apsaugotą nuo viešumo vietą buvo irgi puoselėjamas lyg laukiant kažko svarbaus. Negi Simajudo, kai artimesnėje prie staliuko lentynoje bus atneštas krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščiais? 
   - Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
   - Neskauda?
   - Skaudėjo, bet dabar - ne.
   - Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet  sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks  protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio  rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis  ar...
   - O ne, ten dulkių nėra. Ten švariau negu bažnyčių altoriuose. Yra priežasčių manyti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra kitaip juos realizuoti. Ir manau, kad  skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
   - Jotai!
   - Aš dabar taip pradedu manyti. Anksčiau it kažkas dirgino, kad taip manyčiau. Ir štai dabar, po Šventosios seanso... Beje, labai abejoju, ar dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
   - Gerai, - šį kartą  jau Jotui pratarė raidė B ir pakvietusi prie stalo ir palaukusi, kol susės,  padėjo   lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad taip atrodys būsimos knygelės apdaras.  Ant  rudo lapelio šviesiomis raidėmis  eilėraščio fragmentas:

Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl tuo metu
negaliu nemylėti –
net ir priešai palieka mane“.   

   O po juo parašas: Pr. Karlonas
   - Iš kur tai? – beveik be balso raidė A.
   - Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime „Eilėraščio sėja“. Matote? O kaip atrodo tas Pr. Karlonas reikia žiūrėti čia, - kaip jai atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio pusę. 
   - Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A. - Ak! kaip žmogui reikia  jaunystės!
   - Skaityk, kas šalia jo pavardės skliausteliuose parašyta.
   - Neakla.Pranas Karlonas (Pelėda).
   - Sakei, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio   
   – Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
   - Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios ne gaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
   - Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
   - Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį „šiukšlynėlį“ sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus – vieną pusę dėdei Vidiniui, kitą – dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti padeklamavo:

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
      („Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

   - Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
   - Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
   - Tai antra dziedulio knyga...
   - Būtų antra. Bet ar tik jo?
   - Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
   - Mes?
   - Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.

(20)  Trijulės sutarimas

   Todėl sakau: „Nenoriu būti abstinentu, nes mano sąmonė sveika. Nenoriu gerti  antidepresantų. Kam man to reikia? Michailas Žvaneckis yra puikiai pasakęs: „Kas aš toks, kad negerčiau? “
                  (Iš pašnekesio su Vytautu Šapranausku) 

  Jotas neskubėjo, nors pagal geno paliepimą kitaip elgtis net negalėjęs, tačiau atrodė, jog kartais delsia specialiai, kad šį savo charakterio bruožą paryškintų publikos akims. Galiausiai atsitikdavo kaip patarlėje - tiesiai arčiau, aplink greičiau. Nepritarė A ir B sprendimui slaptus susirinkimus rengti taip arti, kad šunelis Kandžius net neišeidamas iš namų, suuostų tokios įstaigos pogrindyje atsiradimą. Jotui neatrodė, kad reikalingas slaptumas, parengiant antrą poezijos knygelę. Priešingai, buvo linkęs paatvirauti, šitaip skatinti ir kitus bendradarbiauti, pasak jo“ neypatingai svarbiam reikalui“ arba bet surinkti argumentus, kurie atidėtų šiuos reikalus iki „kada nors“. Tačiau pati slaptų susirinkimų idėja Jotui irgi atrodžiusi reikalinga. Jo suvokimu raidžių trijulė šiame bute Naujininkuose, kaip, beje, ir sodo namelyje Balsiuose, labiausiai atviras padalinys. Žvilgt mintimis į varną Golių – skraido daug ir toli, bet be didesnių pasipasakojimų, žvilgt į Vidinį ir dziedulį - kartais oi, kaip toli vienas nuo kito nutolę, o stebėtis reikia, kad susikalba be telefono, net vienas kitam poezijos kūrinius persako ar padeklamuoja. Taip, neslepia, kad  jų smegenyse kažkas atsivėpė, bet kas būtent - patys nežino, ir tokį sugebėjimą vadina įvairiai - pastaruoju laiku transindukcija. Žvilgt į Šventąją... Matyt, tik ji viena težino ar net nežino, kiek jos galioje ko sukaupta. Žvilgt į Kandžių -  visų sargas, bet geriausiai jaučiasi šalia Šventosios. Tik Leokadija it  bitulė dūzgia, tūpia nuo žiedo ant žiedo ir prie surinkto medau kviečia visus. Tiesa, kai susipyksta su dzieduliu, draugės publikai tenka apsieit be medaus, tačiau ir tuomet nesislapsto - rašo „slaptus“ laiškelius ir padeda saugoti taip, kad kiekvienas gelėtų perskaityti.
  „O ką, jeigu ir juos sudėjus į būsimą knygą, -mąsto Jotas, bet visos mintys irgi kol kas sugludę savyje. Aršiausiai sąmonę krebždena aiškėjantis supratimas, kad gražiausias, geriausias abėcėlių  laikas praeina, įsiprasminant žmogaus nebiologiniui pakaitalui..
  - Jotai, ar vėl užmigai? - neiškentė raidė B. Būna, kad laikas brangiau negu auksas. Taupykim, broli.
  - Taip. Būna kaip sakai, kad laikas brangiau negu auksas. Šia prasme jį jau seniai taupau. Ir dabar  noriu pirmiausia pasiūlyti kitą susirinkimą surengti bet kur, tik ne savųjų panosėje. Ši patalpa gal tebūna, kai kaip sodo namelyje „ pastogės departamentas“. Gerai, kad žmonės ateina, pasikalba, kad durys nebūna uždarytos. Kitą kartą į šią slaptavietę slaptais reikalais tikrai neateisiu.
   - Nemanyk, kad  šito nesuprantame. Betgi reikėjo nuo ko pradėti. Tad būk mielas ir negadink nuotaikos, o gera pradžia -  pusė darbo.
   Jotas jau buvo spėjęs peržiūrėti sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai „Eilėraščio sėją“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Jau ir dziedulio suspėjęs paklausti, kodėl „Eilėraščio sėja“ palikta be „Pušelės“?  Anas suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.
   - Ir be jos, be „Pušelės“, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.
   - Betgi ne kartą kalbėjai, dzieduli, kad šiliniui, šilų žmogui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.
   - Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
   - Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausinėti . - Tikriausiai net nepamanei, kad ją galėtų ištremti į makulatūrą.
   Jotas matė, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad lengviau nueiti negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
– Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.
                  („Pušelė“ 2007-11-06).
     
Jotas atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.
   - Ko, broli, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk gi, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
   - „Pušelės“ ieškau.
   - Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.
   - Va kaip! - ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus. - Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.
   - Oi, ne! Oi, ne! - pasipriešino raidė A. - Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“. 
   - Atrodo, kad bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, visą šitą šiukšlyną sudėsime į knygą būtent va tokia tvarka. Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knyga?                                     
   - Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai tai ne tas pats.
   - Puiku, kad abu tokie protingi, - įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.
   - Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.
   - Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip? - akimis parodydama ir rankraščius, - Lyg ir sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalingą pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.

                               Reikalingas Vidinis

   Kai seserims Atei ir Bėtei atrodė, kad susirinkimas baigtas, Jotas nepakrutėdamas dar vis sėdėjo prie stalo ant masyvios liepinės kulbės. Atsisėdo ant jos atsitiktinai, net nepaisydamas, ką pakišo po sėdynę. Po panašaus tipo slaptavietes, išskyrus kelis bunkerius, jam neteko vaikščioti, tačiau žinojo, kad prabangos jose ieškoti netenka. Vėliau pamatęs, kokį daiktą aptūpęs, atsiminė, kad dziedulis kulbę atvežė iš Šklėrių, kai buvo nukirsta galinga šimtametė liepa ir supjaustyta malkoms suskaldyti. Tačiau jos kamblio kulbes ištiko kitokia lemtis- niekas nedrįso užsimoti kirviu ir suskaldyti jas malkų pagaliais. Didesnė dalis buvo nuritentos į sodą ir ratu sustatytos aplink ugniavietę, dar kelios kulbės pasiliko šalia skiedryno po kluono pastrieke ir kurį laiką laukė kelionės į Vilnių. Va ši, pirmoji iš kamblio, buvo atgabenta į buto rūsį, kitos trys - nuvežtos į sodą Balsiuose. 
   - Jotai, op! Balius baigtas... Ar ir vėl snūstelėjai?
   Jotas neskubėjo ne tik atsikelti, bet ir atsakyti. Tik po geros valandėlės, pražiojęs burną lyg iš tikrųjų būtų pažadintas iš miego:
   -Aga. Kitaip net neįmanoma taip rimtai padirbėjus. Net ir pasapnuoti suspėjau. Palaukit, moteriškės, tikrai atsimenu, - net nudžiugo ir paduodamas vieną ranką Atei, kitą Bėtei: - Ratelį šokom. O kur Vidinis?
   - Žiūrėk, sese, Jotas išprotėjo.
   - Dar ne viską pasakiau. Ratelį šokom, o viduryje jo liepa.
   - Liepa?
   - Ta, kurios jau seniai nėra. Felikso ir Karolinos...
   - Išprotėjo,- dar kartą pasakė Bėtė, bet dabar pusbalsiu.-  Jokio Vidinio čia nebuvo. Negalėjo būti.
   - Aš pasakoju sapną, Bėte, -  pasakė Jotas ir nustebusiai: - o liepa va kur, pastalėje. - Paleidęs Atės ir Bėtės rankas netikėtai stipriai, net lengvai paritino kulbę nuo stalo ir gaudydamas A ir B rankas: - Šoksim. Ratelį, - ir temdamas jas aplink kulbę, uždainavo:

   Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio,
   Kaip raibasis sakalėlis vyšnelių sodely...   

   - Jotai! Kas tau? Tu sergi? Baik kvailioti! Baik!
   Paleidęs seserų rankas, Jotas sugražino kulbę į ankstesnę vietą ir kaip susirinkimo metu, užmetė ant jos savo užpakalį:   
   - Ne velnio aš nesergu. Sarmata. Kaip čia dabar, a? Klausiu, kaip čia taip, a, kad prireikia tokių dalykų. Tfu! Tavęs klausiu, Bėte.
   - O ko tu dar galėtumei klausti? Tik manęs. Man šio susirinkimo prireikė, kad protingiau padarytume šventą darbą. Ir, žinoma, dirbtume neabejodami, ar reikia jo ar nereikia. O tu, besarmati, slaptavietę šokių sale pavertei. Žegnokis, antikriste.
   - Judu kaip norite, o man čia daugiau nėra ką veikti, - tarė Atė, žengdama link siaurų ir žemų durų, bet tuoj pat atsigręžusi: - Jotai, iš tikrųjų manai, kad mūsų tokie susirinkimai nieko verti, nereikalingi?
   - Kaip ką tik įvykęs, žinoma, kad tokie nereikalingi. 
   Lig šiol, kaip žmonėse sakoma, nevizginant uodega, galima buvo kalbėti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Tačiau ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriai jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakakdavo atsirasti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydyta į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad tiesai gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti. Tačiau šis kartas atrodė kitaip.
   - Hm, net ir nepamanėme, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,- lyg sau pamąstė Jotas ir jau Atei: - Devyni amatai- dešimtas  badas. Bet mūsų atvejų protingiau tarti: Dalgės tinti tingėjo - šienaujant pilvą skaudėjo[/i] arba Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi.
   - Gerai, gerai. Žinome tavo priežodžius - patarles. Sakyk, ką užsimojęs?
   - Argi nesakau? Ir ne tik dabar. Net ir kviesdamas šokti apie Felikso ir Karolinos liepos kamblį. Galėjo gyventi, žaliuoti, ošti, bet... Kai tampi kolūkio pirmininku ir manai, kad esi „raibasis sakalas“ - įsimeta rūdys ir galvos smegenyse. Tuomet jau net nesuvoki, kad mums reikalinga parama. Šiuo atveju dėdės Vidinio labiausiai.
   - Dėdė Vidinis buvo – nebuvo. Matyt, Jotai, nori pasakyti, kad jo konsultacijas mums labai reikalingos.
   - Ką tik išgirdome „Pušelę“ Gal kuri žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
   - Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metų prireiks, kol sutversime knygą.
   - Ir vis dėlto, - neatlyžo Jotas.
   - Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B. - Kviesk dėdę Vidinį, tik, žinoma, ne dabar ir ne čia. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje.  O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
   - Ir Vilniuje, beje.
   - Ką?
   - Sakau, ir Vilniuje jie yra. Žinoma, gatvės pavidalu, ramiau pasakė Jotas ir įtaigiai: - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia ne tik taisinėti, redaguoti. Svarbiau išjausti juos kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstume imtis šio darbo. Aš tikrai - ne.
   - Aš irgi – ne,- negaišdama atsilieptė A.
   - Manote, kad aš kvailesnė negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
   - Atsimename, kaip ne kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas eilėraštis „ Šešėlis“. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir eilėraščio įtaiga pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį Bėtei, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės  pradėjo kristi į ausis, kažkur – gal sieloje? - leistis giliau:

Čia šešėlis ant sienos.
Nebijoki, žmogau -
Vaikšto mirusių sielos,
Tyli žodžiais dangaus.
Jis toks geras, mažytis -
Jo nebauskim tamsa.
Už langų ima švisti,
Neatėjus žiema.
O ugnelė kūrenas-
Šilta, gera, ramu.
Snaudžia kaminas senas,
Dūmai kvepia mišku.
O tave aš mylėsiu -
Gal tu mano sūnus?
Ir malda palydėsiu
Į Aukščiausio namus.
Neskubėki, šešėli,
Grįžt iš žemės dalios.
Pailsėki, pabūki
Tu prie savo mamos.
Verpsiu šiltą tau šalį
Iš vienatvės dienų
Ir numirus, sūneli,
Aš tave auginu.
***
Iš žvaigždės spindulėlis
Ir lemtis – iš žvaigždės.
Klauso žodžių šešėlis
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo,
Kad jis mamos sūnus.
Mažas, mažas šešėlis
Lanko ilgesiu mus...[
               ( „Šešėlis“,  2008-02-04)

   - Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė Atė. – Jeigu taip, tuomet jo dar nepažįstu. Panašiau, kad šitaip galėjęs Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.

Pas daktarą

                                    Dzingul, dzingul dzinguliukai
                                    Mokos  broliai dobiliukai,
                                    Seserys  - rūtelės...
                                                        (Iš girdėtos dainos)

  Sugrįžau atgal prie Šventosios. Šunelis Kandžius pasitiko nepiktu urzgimu.
  - Nežadink, begėdi. Negi nesupranti?
  - O tu, dzieduli, ar supranti, - pamosavo uodega. Ir susirietęs puslankiu, padėjo snukutį ant priekyje ištiestų kojyčių. Akys liūdnos, rudos, žvilgančios ir nejudančios it sagos.
  - Tai kad nelabai, Kandžiau, - burbtelėjau panosėje, numesdamas ant palangės sąsiuvinį.
  - O! taip nereikia, dzieduli.
  - Protingas tu šuo. Nedidelis, bet protingas.
  Šventosios žiburėliai nutilę, nemirksi. Regis, nei vieno ženklo, kad galėtų atkusti. Kitais atvejais tai nebūdavo pretekstas susirūpinimui -  prieidavau, paglostydavau, spustelėdavau vieną, kita mygtuką ir, žiūrėk, pradeda mirksėti, šviesti, alsuoti lyg busdama iš gilaus miego. Tačiau į tokį gilų miegą ji įkrisdavo retai - dažniau ir ilsėdamasi budėjo, uždegusi vieną kitą švieselę. Dabar gi liesti  ją rankomis, spragtelėti mygtuku nebuvo drąsu.  Bet ausyse atgijo kažkada pasakyti Vidinio žodžiai, esą, savęs atsiminti negebame, o prašau – nesurandame laiko numirti.
  - Nemanau, kad  mirčiai skirtą laiką galima būtų bet kaip iššvaistyti, - sakė, tačiau netrukus, lyg ką tik pasakytus žodžius iš naujo perklausęs: - Bet juk ne bet kaip tą laiką švaistome! Ne bet kaip!
  Dabar šie taip jo pasakyti žodžiai sėdo vis giliau į smegenis. Pats nelabai gebėjau suprasti, kokios prasmės ten išsirpsta, tačiau netrukus ryžtingai paėmiau Šventąją nuo etažerės, kaip ir anksčiau  glaudžiau prie krūtinės:
  - Nespirgėk, brangute, nespirgėk! Nemanyk, kad negebu save pareikšti ne tik ketinimais.
  - Dzieduli!
  - Sakau, nespirgėk. Netoli mums nueiti. Labai netoli, bet nueiti reikia. Dėl viso pikto, kaip sakoma.
  - Dzieduli!
  - Daug kam ši diena šviečiasi tik kaip Simono ir  Judo vardadienių, o man – ir atlaidai. Dažnai esi buvojusi bažnyčiose, bet žinau, kad niekuomet ligoninėse. Yra, deja, ir tokie žmogaus  gyvenime dalykėliai. Dabar suvokiu, kad ir ateinančiam žmogaus pakaitalui šitokia įstaigėlė bus reikalinga. Jau reikalinga.
  - Dzieduli. Aš gi dar nepakaitalas. Panašiau,  kad jo gemalas. Ir tik truputį geriau apčiuopiamoje jo vystimosi stadijoje.
  - Nespirgėk, Šventoji!...
  Neatrodo, kad bent kiek numaniau, kaip atrodys šį neilga kelionė, nes net ne kaip prisimenu, kaip uždariau buto duris, tačiau išėjus į netolimą Darbininkų galvelę tuo pat metu kūriau ir  deklamavau:

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi,
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu, 
Esą, žmogaus akiračiai  trumpi,
Pro juos net velnio šaukdamas - neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Nelengva pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino –
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp –
Nuščiūva angelai, išgirdę
Kaip be dangaus pasikalbame su Dievu.

  Kandžius lyg geriau išmanydamas, kur mums reikia būti, išbėgo į priekį ir neskubia ristele rodė kelionės greitį ir kryptį. Beje, kai šią deklamaciją, gal kiek paredagavęs, po daugiau kaip pusmečio pasiunčiau mielam bičiuliui Ražui, tai anas atsišaukė:
  - Ar nepadauginta, Dzieduli? - pirmiausia išgirdau ir karčiai šyptelėjau, o visas laiškelis atrodęs taip:
  „Ar nepadauginta, Dzieduli, kad vis su angelais, vis su dangum ar dangumis, net su pačiu Dzevuliu, o kaip gi mes, čia pažemėj -daliuteisk, raželis nusitrynęs ir kiti Žalios pievos žiogai ir laumžirgiai, boružės, vabalai, laumelės pripėdintas drobeles – likimėlius Grūdoj ar Merkyje skalbia... užsidarysi dar Savęsp, o mes visi lyg našlaitėliai...
Negerai, drįstu ištarti, Pranuli... “
  Aš, žinoma, atsakiau mielam bičiuliui, bet jau negebėdamas atsiminti, ką jaučiau šitaip rašydamas tas keturiolika eilučių. Kiti dar vis pasako, girdi, sonetas, bet gal įdomu išgirsti ne tik ką  Bobų radijas kalba, bet ir ką paplepa atsiradusios dvi papūgėlės:
  - O dziedulis rašydamas niekuomet neužmiršta, kad būtų keturiolika eilučių. Ar manai, kad tokiame amžiuje labai protinga?
  - Negi manai, kad nusitaiko į sonetą. O ne! Tai tik jo parašas  Tai keturiolika raidžių. Suskaičiuok:
Pranas + Karlonas = 14.
  - Aaaaa! - per minutę nusitęsė papūgėlės nustebimas, o tuomet, Simajudo atlaidų dienoje, aš irgi net nepastebėjau, kaip sustojau prie man reikalingų durų.
  - Jūs  kartais gal pažįstate Arūną iš Konarskio -49. Kadaise ten dirbo. Dažnai minėdavo jus, kaip savo mokytoją. Buvo įsitikinęs, kad Vilniuje kito tokio elektronikos meistro nėra.
  - Negaiškim laiko plepalams. Sakyk, ko nori? -nebuvo draugiškas.
  Iš po švarko atlapo išėmiau Šventąja. O meistras tik mestelėjęs į ją akimis
  - Pone, betgi iki pirmo šiukšlynėlio jums tikriausiai žymiai arčiau, negu ateiti pas mane. – Ir atsidusdamas: - O, Viešpatie! Betgi gal iš šiukšlynų  tokius niekalus čia ir atneša.
  - Pone! Jūs vienintelė viltis. Dėl užmokesčio nesiderėkime.
  - Manau, kad Arūnas iš Konarskio jums pasakė, kad  turiu pirmos klasės boksininko kategoriją. Ką  manote apie tai?
  Sielojai sugnybė, greito žodžio neatsirado ir mane aplenkė Šventoji:
    - Atidžiau, dzieduli, pažiūrėk į šį daktarą. Vargšas net neįtaria, kad gali būti pacientų, kuriam jis mažiau negu šundaktaris.
  - Man jis nereikalingas. Aš sveikas, - atsiliepė Kandžius., o Šventoji:
  -Ir taip, - tęsė Šventoji:

O Dieve, šovinių nėra.
Tik gilzės tuščios mėtosi aplink.
Aš išeinu atbuliniu – ATGAL,
Palikęs iššūkį – PIRMYN!
Nebus to šuolio, kuris priešą trypia
Ir sega pergales į vėliavų šilkus...
Užsimiršau,
                kad jau anksčiau -
                kai pajutau,
Kad mintimis pernykštėm gyvenu, 
Reikėjo melstis apkasais,
Net pergalėm
Ir, žinoma,
Iššaudytais ir gilzėm išbarstytais šoviniais.
                              („Užsimiršau“,  2007-02-15)

  - Ne, ne, dzieduli, dar mūsų ne visi šoviniai iššaudyti...

24. Neiškart suvokėme,

kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Niekuomet nemėgdavusi pabūti viena, Šventoji net pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje, kur mažiau triukšmo ir žmonių akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti nelengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi, nejausdama nepatogumų, bet dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Retsykiais kartu, bet dažniau atskirai, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet nusileisdavo į save, kaip sakydavome – į Savęspi, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: „viskas, kas protinga, yra tikra“...  Raidė A irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoritetais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei  „Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš ten:

    „Netinku lentynėlei nei  vienai –
    Tai spalva,
    Tai faktūra
    Tai gabaritais.“

  Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokėme, kodėl, perskaičiuosi knygą, nepasako, kad, girdi – perskaičiusi. Tokių, taigi perskaitytų knygų jai nesama, nes ir pati neretai sako, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad jie išsemti vien dėl priežasties, kadangi, pasak jos, knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauna kitokias prasmes, o juo labiau –besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats  ne kartą ėmiau į rankas Dalijos Kiliesienės „Kasdienybę“, norėdamas  susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors, atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė. Kad ir taip:
  „Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies  duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino  gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
  ...Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš akių, kuomet Šventoji pasiprašydavo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąją, žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Gerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
  Tačiau tądien užsitęsęs apie laukiamą iš spaustuvės knygą sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai taip girdėtas triukšmas. Visi mintimis buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje, ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, kol visi supratome, kokie atžarūs, neteisingi, savanaudžiai esame. Ginčai už,Šur  kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Būtas  šurmulys užgeso tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko. 
  - Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
  - Atleisk vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
  - Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo sielą. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
  Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
  - Žinai gi, Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau  supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo  „Ir vis dėlto“

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis  žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome   
Kad vis dėlto - Knyga.
  ( „Ir vis dėlto“  2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar  bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...

                     25. Pirmosios knygos laukimo

šurmulys užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, žmona Leokadija  ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią – kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti  pagalbos?  Per netrumpą laiką, kai buvome su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti,  jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba – kaip mes sakome -  iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet  jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi per mūsų galvas trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
  Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad  jį skaitę pasakydavo, jog, girdi, labai nesuprantamas. Argi?

Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis –
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja  -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

    "Netikėt negali -
    Mano namas prie kelio.
    Čia ateina pabūti
    Pasauliai visi.
    Oi aukštai, oi aukštai
    Skraido mylimas varnas,
    Jam dainuoja Šventoji knyga.

    Man galbūt net nebus
    Pasakyta čia būti-
    Plėšo vėjai likimais
    Ir knygų lapus 
    Bet tikiu, net žinau“
    Mano mylimas varnas
    Apkabins ir dangum prisiglaus.“
.............................. .....................
.............................. .....................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.
  („Šešiasdešimt septintoji“ ,  2010-01-22)

  - Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
  - Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau.
  Ir  tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs, apsiavęs šviesių vyšniavos – baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.

1. Trijulė A, B ir J

- Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save matytų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Kol nereikia žinoti, tačiau kai prireikia žinoti, pasilieka daug tuščios vietos ten, kur turėtų būti tavo sesulė.
- Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs,- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
- Neskauda?
- Skaudėjo, bet dabar - ne. Gal koks angelas tokią mintį siuntė, bet dabar žinau, jog dėl jos ne gaila galvą paguldyti, kad taip ir būtų užrašyta: „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir paduosime dzieduliui į rankas, kad ir jis, kaip anas: imkit mane ir skaitykit... Arba bent panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, aš - Lietuvos pilietis. O kad šis pilietis protingas... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama atsigauti nuostabos apimtiems bičiuliams, paėmė lapą su eilėraščiu „Ateik, Pelėda“

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
           („Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

- Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
- Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų.
- Tai antra jo knyga...
- Būtų antra.
- Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
- Mes?
- Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.

                       
                           2. Pušelė

     Jotas jau buvo vertęs šūsnį atliekų, kuri pasiliko išleidžiant knygutę „Eilėraščio sėja“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą sruvo suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Prisiminė, anksčiau dziedulio klausęs, kodėl jo eilėraščių rinkinėlis paliktas be „Pušelės“? Suglumo, bet ne taip, kad nebandytų parodyti į priežastį.
- Ir be jos, Jotai, miško ten daug, - pasakė
- Betgi ne kartą kalbėjote, kad šiliniui miško niekuomet  nebūna per daug.
- Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
- Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį. Tikriausiai net nepamanė, kad ją galėtum išmesti į makulatūrą.
     Jotas mate, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad geriau nueiti, negu kalbti apie keturių posmelių  Rudninkų  apylinkėje jo surasta ir apdainuotą pušelę.

                      Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
– Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.
                                        (Pušelė“ 2007-11-06).
       
Jotas gerai atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet ir jį aplenkė raidė B.
- Ko, Jotai, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
- „Pušelės“ ieškau.
- Suradai. Nekalbėk niekų. Ji tavo rankose.
- Va kaip!- ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus.- Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.
     - Oi, ne! Oi, ne!- pasipriešino A.- Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“.   
                                     
                           

                         3. Nustebimas

Nevizginant uodega, manau, galiu pasakyti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriam jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakanka ateiti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydytą į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad jos supratimams gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti.
- Hm, ar galėjome numanyti, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,-  pamąstė Jotas.
- Dėdė Vidinis buvo- nebuvo. Matyt, nori pasakyti apie jo konsultacijas, kad jos mums labai reikalingos,- atsiliepė A ir paklausė: - Sakykite, kuris žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
- Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metu prireiks, kol sutversime „Ateik, Pelėda“
- Ir vis dėlto, - neatlyžo A.
- Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B, - Kviesk dėdę Vidinį. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje, kuri kažkur irgi čia. O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
- Ne apie tai tu, B,- ramiai paprieštaravo Jotas. - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia taisinėti, redaguoti, o svarbiausia išjausti, kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstame imtis šio darbo. Aš tikrai- ne.
- Aš irgi – ne,- negaišo atsiliepti A.
- Manote, kad aš kvailesne negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
- Gerai atsimename, kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas dziedulio eilėraštis „Nustebimas“. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir įtaiga jo pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį B, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės, po posmelio pradėjo kristi į ausis, kažkur leistis giliau:

Ką tu sakai?
Kad pragaras didesnis?
Kad ten smagiau net
negu danguje?
Sakai, ten kunigai
su nuodėmėm nelyg rožančiais vaikštinėja,
ant rankų tėviškai po viešumą
nešiodami savo vaikus.
O ponai ten nežino pinigų.
Smala aplipę, meilei atsidavę,
aplanko suguloves, nebijodami žmonų,
O žmonos irgi laukia sugulovų savo.
Betgi nutilk!
Erezijom žemelės nebeterški,
Tačiau ir aš daug ką,
kaip man sakai, maniau -
Nyku bažnyčioje,
Nykiau dar maldoje.
Tačiau nykiausia žmoguje,
jei toks šventai nenuodėmingas
dar iki šiol kur nors yra.
              („Nustebimas“, 2006–10–17)

- Fu! Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė A. – Jeigu taip, tuomet jo nepažįstu. Panašiau, kad taip sumontavo Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.
                                           
                                    4. Františekas

- Kur tu?
- Ė,, kažkur reikia prasivėdinti, bet neklausk – kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust.
Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vis dažniau vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man gera buvo pasilikti su pirma ką tik ir „Petro ofseto“ spaustuvės gauta knygele, bet žinojau, kad galėjo būti geriau. Atsitiko mat taip, kad ant jos viršelio nebuvo parašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų, bet taip pat be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose šalia mano pavardės leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau , beje, kaip mano literatūrinį slaptažodį. Parvežus knygas į namus Naujininkuose, atsargiai jas išpakuodamas, teištarė:
- Manykim, kad kaip pirma, ne taip blogai.
- Kalbi lyg žinotumei, kad bus kada geriau.
- Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk „op“ ,bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Bet kad esame melagiai, tas tiesa.
- Melagiai?
- Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentu, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su ten parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygoje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
- Betgi tu žinai, kodėl taip.
- Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Ne taip svarbu, Františekai..
- Na, palepini tu mane. Ačiū. Františekas! Františekas... Kas tau koją užmynė?
- Nors vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
- Ar manai, kad meluoju.
- Atsiversk knygelę. Net nesvarbu, kokį puslapį, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, kaip nenorėjai ir eilėraštis „Františekas“ išlikęs joje.
- Juokauk toliau. Esi lietuvis, tautos be subtilaus humoro žmogus,, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis, nusiėmė jau anksčiau uždėtą ant galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu –tylu,
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.

Man sako,
Kur, esą, gimiau,
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri
kaip
dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai..

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuli mano,
Varge mano,
Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo - netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar,
kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų,
Geriau tikiu,
kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia,
Iš jos į dabartį nešu
ir laikraščių
skausmingas
eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
tą sausio šventą naktį
gimusio sūnaus.

„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"
Pavardė, vardas
- Karlonas Vincas.
Sprendimas
-12 metų.“

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
tačiau mano varde
ir Lietuvos juk
negirdėti.
Todėl labai prašau
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.
(„Františekas“, 2006-08-28)

Taip eilėrašti skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, Savęspi, po sielą kas akimirka aušo- geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų panoramoje.
***********
                                         

                                             5. Karieta

Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad tai jie ir manydamas, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik ir jos kaip tėvo jau nėra.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko. Kelių dienų, o jau tuomet... oho! Jau devyniasdešimt ketveri. Bet gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad dainuoju:

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

Aš:
Tai va, gyvenime puikus
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietos su jos kryžium..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.
                    ( „Karieta“. 2006-04-04)

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau į rankas „Eilėraščio sėja“, verčiau lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki daina... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru.
******************

                 6. Nedaugelio žingsnių kelionė

Vidinis ėjo neskubėdamas, nepaisė pavėluos – nepavėluos nurodytu laiku susitikti su trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo dainuojant „Karietą“. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas pasakyti Pranucui. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su raidėmis A, B ir J. Jų pilnas butas, net norėdamas niekur nuo jų nepasislėpsi ir šit reikėjo ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. „Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė“. Ir atsimena:
- Ui, kai negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio dvasios knygelėje daugiau – tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, kaip lašiniai keptuvėje čirškėsiu, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna, kada nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na pagalvokite, kas žino, kada eilėraštis geras, kada - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam. Net jeigu tarp jų yra ir dėdė Vidinis su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk , kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis. Manau, kai atsipotrysite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta..
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą raidė B ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir vis pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau.
- Nečiauškėk B, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:

Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu –
Gal šiandien?
O gal – ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(„Pyktis“ 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęs net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį, tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių.. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto „regis“. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas sutrukdyti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.
-----------------------------