– Kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra?
Hmmm, trukteliu pečiais, dar vis nesuvokdamas, kad tai klausimas, kuris man pradėjo rūpėti ir kartu nesmagu jausti, kad nesinori, jog tai žinotų net ir pati artimiausia aplinka, pavyzdžiui Poe (poezija) su Pro (proza). Arba net ir Šu Kandžius. Šis dar arčiau. Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti Mano Dzievuliu, nieko taip meiliai daugiau nepaglostau, kaip jį. O pastaruoju laikui, žiū, kad Šu Kandžius aplenkia ir Mano Dzievulį – su juo pabendraujame dažniu ir nuoširdžiau. Būna, kad ir ašara pažibiname.
Šunelis ruošiasi kelionei, bet jis nenori šnekėti apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikiuosi, kad jo ruoša užtruks.
– O kur Vaidinimas?, – ir šį kartą įprastai paklausė Kandžius ir neįprastai teikė žinią: – Ar žinai, dzieduli, kad kai regisi, jog Vaidinimo čia nėra, jis tuo laiku būna bažnyčioje.
– Vaidinimas? Bažnyčioje?. Labiau įtikėtina, jei tartum, kad, ačiū Die, pagaliau ir Vaidinimas sužinojo, kur yra Vilniuje jo arkikatedra.
– Nu jo! – nenorėjo tuo tikėti Šu (šunelis) Kandžius, o neužtrukus teisino – Bet jos jam ir nereikia. Kaip ir Šv. Onos ar Šv. Kazimiero bažnyčių Sakė, meldžiasi, tavo, dzieduli, bažnyčioje.
Neturėdamas ką tarti, kilstelėjau pirštą prie smilkinio ir pabarbenau. Te žino, kad jiems abejiems – ir tau, Kandžiau, ir tau, Vaidinimai – ten skambina. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai pradėjau manyti, kad ir man pradėjo ten skambinti. Žmogus kiek aukščiau kilsteli ranką ir neretai tiek pakanka, kad išgirsčiau klausiant: kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo čia nėra?
Maniau, kad Vaidinimas neįsileis kalbėti apie jo – ir nesvarbu, kieno jos būrų – bažnyčias, bet klysti ne tik žmoniška, bet ir kilnu, sakyčiau – prabangu. Pradėjau domėtis turtais ir džiaugtis suvokęs, kad jie tokie ne kur, ne kieno, o čia jie ir mano jie
Taip vadinamų gerų, geresnių, geriausių progų susitikimui su Vaidinimu neieškojau. Sutikęs jį paėmiau už rankos ir Salomėjos Nėries žodžiais ir Virgilijaus Noreikos balsu padainavau:
Tu žiedelio nenumauk
nenukirpk kasų
Ilgai laukus dar palauk
Grįšiu iš tiesų.
Vaidinimas ilgokai tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, nesidairydamas po jas, žiūrėjo kaip pro šautuvo taikiklį į kažką, kas jam svarbu ir atsiliepė:
Akmenys paplentėm kauks
Sužaliuos lazda
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada.
– Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – iš kažkur atsirado Kandžius. Ir ne tik jis. Ir Poe su Pro taip
Kur būdavo Vaidinimas, kai atrodydavo, kad jo nėra?
Keistas klausimas ar – ne?
Man irgi ilga laiką taip manėsi. Tačiau dabar ir į mane parodo keldami sau prie smilkinio piršta ir ten pabarbendami, pastuksendami nei žodžio nepratarę ir, kaip suprantu, visiems aušku, kad nesvarbu ką kalbėtum, ir kaip kalbėtum, tačiau į Žmogaus netinkamas
Dabar jau kitaip galvoju. Aš toje bažnyčioje basas, išsiprause, tik su drabužėliai gėdai pridengti- o absoliuti maldininku daufuma su batasi Ir, viešpatie, kiek šitaip jie purvo pritrypia, prineša, Į šita mano bažnyčia ateina visas mano laikas Ir todėl nereikia kalbėti, kad jis išsitaško, išsišvaisto
Nieko panašaus Jis moka susikaupti,, susirinkti, susirinkti visas į save ir aš tšame kaike irgi visokis Svetimų žvakiu man nereikia Galėęiau apįviesti tik su savomis Jos čia visos uždegtos Visos dovanotis iš Vandenio rankų Ir kai Vaidinimas jau reikia išpažinčiai, jis susoitinka su jam reikalingais pašbekovai. Ir tuomet atėjusiems čia su batais manęs čia nėra
Ir nereikia iš šią bažnyčia šnabždėti popoterias , rožančiais, pagiedojimais Jis jautės taip, kaip žmogaus bažnyčioje yra tvarka, kuomet anksčiau ją čia
O Vaidinimas vis delti isigudrijo ir bažnyčioje būti kartu ir ir nekvailioti kai ka stengiesi susikaupti visa visuma susikaupti į vieną...
Sarmata ir prisipažinti, bet neprisimenu, kad nors vieną haiku būčiau bandžiusi parašyti, - pasakį, - pasakė Poe.
– Matyt, kad Dievas tace saugo šyptelėjo jai Pro. O manės štai – ne. Ne mano raui darna, o paklausyk Lyg haiku, lyg – ne, bet jaučiu minti ir man tai malonu. Nagi paklausyk, – paragi,
Sunokęs laikas
Varpomis ant žemės
Kad vėl daigais atgal.
Manau, kaip prozai tinka Iš jos kokybės neprašoma Daugiau masės kad būtų daug Kad keliu knygų prireiktų, kaip L Tolstojau „Karui ir Taikai“ kaip A. Diuma „ Trims muškietininkams. taiks
– Būėiau d`Artanjano vaidmenyje špaga persmeigąiau Diuma a knyda pervardinčia ė „ Tris muūkietininkus ir dĄArtankna, - pasakė Vaidinima.
– Tai va ko toje jo bmogau bažnyčioje komoma, -Dziedili, sako jau it tu te...
– Lyg. Bet tai tik prielaidos..
Ne taip paprasta ateiti į šita bažnyčia. Pro duris į ja neatsisi.
O ką- Per kaminą Nemačiau bažnyčios su kaminu
– kad ir matymu, nei per lanfa, nei po kamina, nei pro duru rakto skylut... Po šita bapšnyčia tegalima ateiki pti preo šventujų paveikslu... nors irgi ne visuomet...
Nekviek manęs į ateitį geresnę
Pasaulis velnisškai pavargo
Dar snustelsiu kaip vilkas valandėle manka
Išėje kelyje už kiemo vartų
Dar pasišviesiu snelio kauburiu baltu
Ar sauja pelenų iš urnos
Giedokir burnos tos
Kurias dar atminty regiu
Aš irgi jau iš tų kurie gietoti
Šitoj .... nemoka