TAI, KAS DABAR IR ŠALIA
Сообщений 1 страница 10 из 27
Поделиться22013-02-15 15:25:14
Nubudau po vidurnakčio. Tokie dalykai ne naujiena , tačiau šį kartą nutiko taip, kad nubudau be šunelio Kandžiaus „bučinių“, kai esi priverstas keltis ir eiti į lauką. Miega ir dabar jis, o aš štai jau atmerktomis akimis gyvenu Įsimylėjusiųjų (Šv. Valentino) dieną, nors iki jos aušros dar toloka ir galvoju apie Merkinės kryžkelę, nelabai suvokdamas, kodėl man ją prireikė susapnuoti. Suprantu, kad be nieko ir sapnai neatsiranda, nors šis labai neaiškus, drunzlinas, tačiau žinau, kad kažkaip dalyvavau dvejose eismo nelaimėse; vienoje – kartu su tėčiu, kuris į Anapilio šalį išėjęs 2000 metų rudenį, kitoje – su uošviu, išėjusiu dar dvejais dešimtmečiais anksčiau.(1979)
Kokia to priežastis?
Ogi dievai žino, kokia. Bet suprantu, kad šituo užrašu galiu pradėti dienoraštį – knygą, apie kurią mąsčiau jau turėdamas jos pavadinimą. Būtent:
Čia aš, Pranas Karlonas
Netgi bandžiau patalpinti pirmus užrašus, tačiau jie „nelipo“, atrodė negyvi ir taip įvardintai knygai nereikalingi. O dabar štai atsikėliau iš lovos ir, paėmęs tušinuką, užrašau tai, kas, mano galva, pasufleruota per sapną, o užrašo pabaigą liudiju data:
2013 m. vasario 14 d. (03:20)
Taigi, sveikinu pats save su pradžia, po kurios nežinia ar kas bus, ar – ne, bet, regisi, kad turėtų kažkas būti, nes tikra, kad aš , Pranas Karlonas ir tikra, kad dar esu čia
*****
Поделиться32013-02-15 15:28:16
Labas, Rene.
Smagu Tave girdėti. O Jono paskutinis kūrinys atrodęs taip:
Moderatoriams
Sėdžiu prie kompiuterio ir kantriai laukiu 24 valandos kuomet galėsiu (turėsiu teisę) pasiųsti šią žinutę, Tau, prašydamas tuoj pat išbraukti mane iš šio skęstančio, viduramžiško stiliaus „ Durnių laivo“ keliautojų sąrašų. Sėkmės Tau, Popieže, tavo vyskupams, o ypač tavo inkvizitoriams dorojantis su likusiais keleiviais ir vedant laivą į dugną. Pagarbiai Jonas Bartkus, Kaimynas beigi Klyksmas.
Gaila, bet ir dabar, pasibaigus mano nuobaudos laikui, man negražinta galimybė komentuoti, rašyti žinutes, pateikti aukščiau minėtą prašymą. Nepalikot man kitos galimybės kaip jį pateikti kūrinio pavidalu.
2012-01-23 00:19:30
Klyksmas
Kartais pasirodo "Rašyke", kur jis Šnekorius.
Būk drūta (kieta). Nesušalki!
Pelėda 2011-12-31 10:31:16
Aukštų ir šviesių Tau saliutų 2012!
Pelėda 2011-12-25 22:07:35
Labas, Rene.
Tiesiog labas ir viskas.
Kad žinotum, jog atsimenu.
Pelėda 2011-12-18 09:25:49
Ačiū, kad parašei. Beje, Rene, įrašyk mane į sąrašą trečiai knygai gauti. Kad ir už patarimą- nekeisti jos formato.
Gerų švenčių.
O šiandien esu surištas ir vidurdieniui būsiu nugabentas į filharmoniją.
Pelėda 2011-12-17 12:20:46
Nuojauta tokia, jog atrodo, kad pyksti
Aš tai padarysiu vėliau, nes pati žinai, kad dabar toks laikas- pelėdų dienos, pelėdų naktys - ir tai daryti uždrausta.
Būk drūta, Rene!
Pelėda 2011-12-15 23:59:55
p.s:
Noriu paklausti- gal N. Paškauskienė turi išleidusį kokį nors albumą?
Pelėda 2011-12-15 23:16:50
Oi Rene Rene, negi manai, kad gebu parašyti protingą, dalykišką recenziją apie gerą knygą. Kai pabūnu tik su vienu eilėraščiu ir tai nuklystu paskui sakinį, mintį, prasmę kažkur TEN, kad atgal nesurandu kelio pareiti. Matyt, dėl panašių priežasčių dar ir knygos neperskaičiau. Ji pas mane dar tik savaitė. Pirmą savaitę išbuvo pašto dėžutėje laukdamama sugrištančio iš sodo. Taigi nepyk, vistiek mylėsiu. O patį, patį, patį pirmą šaunų įspūdį padarė paveikslai... Daug juose poezijos, grožio, mįslingumo, stebinančio, atrodytų paprastumo, darnos su turtinga poetės dvasia... Bet tai irgi tegali tik jausti, o žodžiu kalbinti net ir ąsotį ant tvoros- nedrąsu, Rene.
Gera knygą išleidai, ir nereikia jokio Reimero, kad jis tai pasakytų. O juolab manyti, kad taip sakydamas pataikauju, nes, esą- dar gi ir knygos neperskaičiau. Beje, skaitome dviese- žmona taip pat.
Ir dar. Nemanyk, kad paskubinai skaitymą...
Beje, laukiu dukros, kad nuotraukas perspausdintų į kompiuterį. Pats nelabai sugebu...
Ir dar beje - maniau, kad gal supykai, kad užtrukau padėkoti. Bet aš iš tikrųjų į Naujininkus parsigavau gruodžio 7d.
Būk drūta!
Pelėda 2011-12-07 13:41:22
Ačiū, Rene.
Tik tik parvažiavau iš sodo. Jau visai žiemai. Dar iš vakaro pagalvojau, jog reikia pranešti tokią man svarbią žinią, bet mane aplenkei.
Knyga labai gražiai, skoningai išleista. Laaabai. Skaitysiu neskubėdamas, pakramsnodamas obuolį
Dėkui, kad atsimeni.
Pelėda 2011-11-15 20:43:38
Rene, žiūriu, kad tau to adreso neparašiau:
Na, o mano Šaltkalvių 24 - 28
Ačiū. Pats žadėjau ištiesti ranką, bet delsiau, laukdamas kada sugrįšiu iš sodo. Ten dabar tuščia, tad, Rene, prašau neskubėti. Aš aiktėlėsiu. Gerai? Manu, kad po savaitės jau būsiu Naujininkuose. O sode gyvenu be pašto.
Būk drūta!
Pelėda 2011-11-15 13:10:12
Ačiū, Rene.
Sakė, kad nuo tavęs nieko nagavęs. Prašė perduoti linkėjimus ir adresą. Aš jam rašau:
Tai gavo.
Gyvuok, Rene. Aš dar vis sode su keliais žalvarniais ir būreliu žvirblių.
Pelėda 2011-11-14 21:31:58
Labas.
Paskambinau. Laikos neblogai, bet tėvai nelengvoje padėtyje. Turbūt žinai, Rene,- motina netgi be kojų. Bet dabar va tiesiog bijausi daugiau kažką parašyti, kad moderatoriai- bent kai kurie- anksčiau neperskaitytų negu pati.
Sėkmės Tau.
O Jurgos nedaug ką skaitęs...
Pelėda 2011-10-25 12:39:29
Ai, Rene, kai jau nėra ką daryti arba tiesiog jau nesugebi, tai norisi nors save triukšmingiau palaidoti.
O naujalietuviai dabar valdžioje ir jos prieigose. Net ir tolimesnėse. Jų žvakės dar tik uždegtos.
Būk sveikutė ir laiminga.
Pelėda 2011-03-05 08:43:10
Ačiū, Rene.
Pėmiau knygą ir prilipo prie delnų. Dar taip nebuvo...
Žodžiu, labai mielą tokią laikyti ir suvokiu, kaip labai nelengva sukurti.
Būk!
Поделиться42014-02-01 06:56:26
Nepyk, kad nėščias savimi -
gimdysiu ,koks esu,
ar net didesnį.
Ir nežinau, beje,
Kiek dar tokių manyj
Kuriuos gebu iš lukiškių išnešti.
Ir man smagu lig smegenų tikėti
Jog štai ir aš gebu
gyvybę žemėje įsėti,
Dvasia išėjęs į laukus.
Nepyk,
kad nėščias savimi
Ko, regisi. negali būti, bet yra.
Gal dar truputį vaikščiosiu debesimis,
Tačiau gimdysiu lietuje.
Поделиться52014-02-01 07:50:18
Kai lyja
Kad ir nedaug
Žiūriu i Dieva
Nors lig šiol jo nepažįstu
Be vis dėlto kažkuo
Jau panašsu į Jėzų Kristų..
Ir truputėlį neamagu
Kad nelabai nežpažįsti
Ar jis ant kryžiau.
kuri nelenfgvai nesš
ar aš, kuri jam reikia nešti
O Jėzau, iki šiol dar vis praša
Padėk man nusiimti kryžiu
Ir regisi, kad užmiršau
kad pats esu jam kryžisu.
Ar ar ar
su kryžiumi, kur jis ant jo
Поделиться62014-03-20 09:34:34
Laikas atsiminti I
Proza1. RYTAS SU VIDINIU
Scena I
Veikėjai: Vidinis ir Pranas
Tų metų gegužės pabaigos - birželio pradžios rytus su Vidiniu sutikdavome labai panašiai - vis nepraleisdavome progų pakalbėti apie neaiškius nusiteikimus ir miglotus pažadus krestelėti save iki smegenų sukrėtimo, atsibusti ir ryžtingai atsikratyti sielai brangių, bet, deja, jau neaprėpiamų dalykų. Žolė, matyt, irgi norėtų, bet ateina laikas, kai ji gelsta ir pradeda džiūti net derlingiausioje žemėje. Abu suvokėme, kad esame panašūs jau į gerokai apgeltusią ir susikaupusią greitam džiovimui žolę, bet įdienojus ir vėl aprimdavome, atidėliodami reikalingus sprendimus. Vienas tokių rytų atrodęs taip:
VIDINIS. O gal nevažiuojam, a?
PRANAS. Reikia, Vidini. Tą net geriau žinai. Reikia.
VIDINIS. Pabaigą mes visi žinome. Dėl jos Dievas neleidžia klysti. Bet iki pabaigos dar kažkiek yra laiko. Būtent šį laiką ir norisi panaudoti pagal savo supratimą ir galimybes. Prašysime, kad toli mūsų nelydėtų. Tai labai svarbu.
PRANAS. Svarbu?
VIDINIS. Labai, Pranai.
PRANAS. Nemanau, kad kas panorės lydėti į Vilniaus Santariškes ar net mažesnius kilometrus. Nebent Astė iki Margionių sodžiaus ištvers. Mudu jau nereikalingi, Vidini. Abu panašūs į Šklėrių sodžių. Nyksta? Na, ir tegu...
VIDINIS. Todėl ir susiruošei palydėti į ligoninę?
PRANAS. Baik. Žinai, kad ne todėl. Tiesiog savęs be tavęs jau neįsivaizduoju ir, regis, nemokėčiau būti be tavęs. Anksčiau dar ištverdavau, o dabar…
- Dėkui, - padėkojo Vidinis ir nutilo. Tylėjau ir aš, jausdamas, kad Radijo karietos Pasostės erdvę užtvindo laikas. Kažkodėl atrodė, kad jis svetimesnis. Bent jau ne toks, kokį norėtum paglostyti ranka kaip savo ir džiaugtis, kad jis yra. Į pritvinkstantį karietos Pasostės Erdvėje laiką atsirado kažkas sunkiau suvokiamo. Žmogui įvairiai kalbama apie jo lemtis, apie būtinumą susivokti savyje ir nesistebėti, kad atsitinka taip, kaip atsitinka. Suvokdami savo nuvertėjimą karietoje, jutome, kad ir laikas mumis bodisi ir tampa svetimesnis.
Įprasta maniera Vidinis pasiėmė "Vakaro ŽINIAS". Vertė jas, peržiūrėdamas atskirus puslapius.
- Dėkui, Pranai, - pakartojo dar kartą, o iš anekdotų skyrelio perskaitė: "Moteriškos problemos yra niekas palyginti su vyriškomis, dėl kurių kilo moteriškos".
VININIS. Va taip, Pranuci.
PRANAS: Ar manai, kad reikia juoktis? Tiesą sakant, nelabai suvokiu, apie ką čia kalbama. Apie kokias problemas?
VIDINIS. Problemas nesunku prisitaikyti, bet smagu, kad apie tai kalbama anekdotų skyrelyje. Gal ir savas galėsime ten perkelti. Beje, jau turėtum savyje girdėti eilėraštį. Ką tik sukilnojau. Įsiklausyk.
PRANAS. Ė, Vidini, Vidini… Net neįsivaizduoji, kaip atrodanti savijauta, kuomet nešioji eilėraščius lyg savus ir žinai, kad jie atsiųsti į sielą ar smegenis kito kūrėjo. Taip, girdžiu. Jau girdžiu jį, Vidini.
Skrenda ir skrenda...
Žinau - atgal neparskris.
Skrenda ne paukščiai,
Skrenda laikas iš mano būties.
Šlama, čeža, švilpauja metų sparnais.
Atmintis jų nenori apleisti,
Bet skrenda ir skrenda
LAIKAS
Iš mano būties.
Ir staiga sužinau,
Kiek turėjau jo daug.
Dabar gi,
Po apnykusią erdvę dairaus
Ir nejaukiai paklausiu
Suskaudusią širdį:
- Ar jau?..
("Skrenda")
Su Vidiniu buvome vienu du Pasostės Erdvėje. Tokia erdvė (dviems asmenims - viena), ji karietoje vienintelė. Galėję užmerktomis akimis ją išvaikščioti skersai išilgai. Čia praleistos gausios dienos, naktys, rūpintąsi ir nerimauta užsimirštant, kad nieko amžino nėra. Matyt, ir Radijo karietoje, kaip kitur, kol jaunas, kol sveikas, atrodo, jūros marios iki bambos. Brisk ir perbrisi. Ir tikrai, kad perbrista nemažai - daug kur būta, pamatyta, bet, va, subrendo laikas, kuomet prireikė ligoninių Vilniaus Santariškėse. Už Vidinį, būdamas keliais metais jaunesnis, dar stengiausi nepasiduoti, užpudruoti negalias. Sunkiau tokia maskuotė sekėsi Vidiniui. Tačiau kaip jėga jėgą įveikia, taip negalė - sveikatą. Plika nuovoka regėjosi, kad delsti jau pavojinga. Po ilgų, atkaklių įkalbinėjimų, Vidiniui sutikus "pasiremontuoti", rengiausi jį palydėti į Vilniaus Santariškes, o pats budėti netoliese esančiuose Balsiuose. Dabar gi, perskaitęs eilėraštį, visą tokį nusiteikimą verčiau aukštyn kojomis.
PRANAS. Bėgam, Vidini.
VIDINIS. Ką?
PRANAS. Sakau, bėgam. Dinkim. Suprantu, kaip kiauliškai atrodys toks poelgis, bet... bėgam. Nepaisant nieko. Blogiau nebus, kaip yra. O ir laikas parankus. Vieni į užsienius išvažiavę, kiti į Druskininkus, Palangą, o mudu... Bėkim.
VIDINIS. Hm. Tikėk netikėjęs, būtent apie tai ir aš galvojau. Jeigu nori, pasakysiu, kur sumanęs sustoti.
PRANAS: Aukštakalnyje.
VIDINIS. Iš kur žinai?
PRANAS. Gal, Vidini, tu man pasakyk, iš kur žinau?
VIDINIS. Sulipom. Difuzavomės vienas į kitą. Ir žinok, žmogau, kiek savęs yra kitame. Bet ne, mes nebėgsime. Mes pernelyg solidūs, kad taip pasielgtume. Levas Tolstojus mums irgi ne pavyzdys. Jis genijus, o mes daug kur ir kuo buvę, bet, deja, jau... buvę. Supranti? Buvę, buvę, buvę... Net ir karietos vežėjais. Ne, ne. Mes nebėgsime. Bent kol kas.
PRANAS. Nesakau, kad šiandien ar ryt. Dieną kitą luktelėkime.
VIDINIS. "Esu tas, kas būsiu, o ne kas buvau". Romenas Rolanas. Bet tenesupyksta dangaus sūnūs. Dažnai su jais ginčijuosi. Jiems ligoninių jau nereikia, o mums, deja, deja...
PRANAS. Tu greitesnis, Vidini. Ir, matyt, kad jau niekuomet nepasiseks tavęs aplenkti.
VIDINIS. Esu tas, kas buvau, o ne kas būsiu. O kas būsiu, tai tik truputį daugiau už tą, kas buvau.
PRANAS. O! Ir vėl, kaip dažniausiai.
VIDINIS. Šįkart, sakyčiau, gerokai kitaip negu "kaip dažniausiai". Ką tik perskaičiau tavo knygą "Teisybės visi bijosi".
PRANAS. Knygą? Juokauji? Tai buvo užrašai, bet jau ir jų nėra. Maniau, kad bent kurį laiką jie mane džiugins. Buvo vilčių, bet taip neatsitiko.
VIDINIS. Ten daug "i", bet dažnai be taškų. Juos būtina parašyti. Ir "Vakaro ŽINIOS“ trumpai - drūtai.
PRANAS: ???
VIDINIS: "Turėtumėte greitai atlikti dalykines ir buities užduotis, o vėliau skirti dėmesio tiems, kas mus myli". Suvoki?
PRANAS: Tiki horoskopais?
VIDINIS: Tais, kurie "Vakaro ŽINIOSE".
· Pranas · 23-07-2008 16:40:24 · 7 komentarai · 668 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | spekis3kartu · 23-07-2008 16:46:01
Pageidautume, kad kabutės visame kūrinyje būtų vienodos. Jos gali būti dvejaip rašomos: " ... " arba lietuviškos „ ... “.
Turinys visai sudomina, bet gal šiek tiek buitiškas stilius. Norėtųsi ko nors tokio hmmm... labiau atspindinčio vaizduojamą susidvejinimą, dvylypumą. Labiau atskleisk abu charakterius. Gal kokiu pamąstymų daugiau reiktų, ne tik dialogų tarp Prano ir jo antrojo "aš".
Laukiame tęsinio.
#2 | raktazole · 24-07-2008 02:09:33
Hm. Kas tikrino?
Būtų neblogai kūrinį vizualiai paskaidyti, nes sunku skaityti nepametant minties. Drama, proza, poezija - mišinukas. Gal ir neblogai. Realistinis - gerai, bet kaip sakė spėkis norėtųs ryškesnės intrigos. O gal tiesiog mano kaip skaitytojo amžius ne tas pilnai suprasti.
#3 | Gedi · 24-07-2008 05:05:50
Nekantriai laukiu tęsinio. Smile
#4 | Junona · 24-07-2008 08:49:56
Pykit, nepykit, bet man - neįdomu... Sad
Kapstymaisi po vidų, kuriame ne kažin kas yra -užknisa.. . Smile
#5 | spekis3kartu · 24-07-2008 13:04:41
raktažole, kaip autorius pateikė, taip ir įkėliau. Ne mano reikalas, kaip jis vizualiai atrodo. Ar kaip turi atrodyti. Tuo rūpinasi autorius. Pataisiau tik klaideles. Smile
#6 | raktazole · 24-07-2008 13:29:24
Speki, dėl skaidymo pastaba buvo autoriui. Tiesiog radau dar klaidelių (kaip ir dar keliuose skaitytuose darbuose, tai neišlaikiau, nepaklausus) Geriau pagalvojus, aišku tokiam vaizdiškai sugrūstam tekste jų pilnai galėjo likti.
#7 | Narcizas · 24-07-2008 23:30:39
dialogai su savimi mane visada zavejo.
Поделиться72014-03-20 09:39:27
Laikas atsiminti II
ProzaTik retsykiais sėdintis Ypata
Scena II
Veikėjai: Ypata ir „Balsas“
Savo erdvėje prie stalo, ant plataus suolo sėdėjo Ypata. Sunku pasakyti, ar kas iš karietos ekipažo žmonių matė jį sėdintį, kuomet jis vienas. Tai buvo judantis, vaikščiojantis, rečiau stovintis ir tik retsykiais sėdintis Ypata. Prisėsdavo irgi tik verčiamas reikalo – pavalgyti, išgerti puoduką kavos, retsykiais pabūti kompanijoje. Šį kartą prisėdo šventam susikaupimui, kad mąstydamas geriau galėtų išgirsti atsakymus. Akimis neieškojo pašnekovų – plika žmogaus akis jų nemokėjo matyti, bet ausys buvo klausios. Ypata aiškiai girdėjo sprendimus, kuriems dažniausiai paklusniai pasiduodavo. Ir dabar, parėmęs rankos delnu smakrą, prakalbo:
YPATA. Betgi būkime sąžiningi. Abu jie – ir Pranucis, ir Vidinis – dar jauni. Pranuciui be kelių penktadienių pasninko – septyniasdešimt, o Vidinis metais, kitais už jį vyresnis. Nereikia norėti, kad sugebėtų orientuotis geriau už tuos, kurie savo metus skaičiuoja šimtinėmis. Man rankos nekyla perimti Radijo karietos vadeles iš Prano. Liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad galime apsieiti be jų paslaugų.
BALSAS: Taip, ponas Ypata. Daug padaryta, bet ne tiek, kiek reikėjo. O pastaruoju laiku daugiau dūsavimų, poezijos. Regisi, kad jiedu jau savo mantą kraunasi ir padėk jiems netrukdyti išeiti ten, kur eina. Po gerų žmonių kojomis visuomet guli Dievo patiestas kelias.
YPATA. Tas teisybė, bet ir man, ir visiems mums su jais ne taip jau bloga. Blogiau būtų, jeigu jų neturėtum.
BALSAS. Kas atsitiko su tavimi, Ypata?
YPATA. Žemės trauka irgi nepaprastai didelė. Jau buvau suspėjęs ją užmiršti. Sugrįžo atsiminimai, o apsirėdžius žmogaus kūnu – lyg ir žmogumi tampu. Net džiaugiuosi, kad taip mielai pasisekė įsiterpti į žmonių pasaulį.
BALSAS: Dabar ne apie tai, Ypata. Jiedu tegul eina tuo keliu, kurį po jų kojomis paklojo Aukščiausiąsis. Ir tu, sakau, netrukdyk ir padėk jiems. Suprantam, kad nelengva bus, bet kelionė jiems pagal jėgas – turėtų ištverti. Ruošk kelionei juos protingai, atsargiai, paguodžiant, kad visuomet bus laukiami sugrįžtant.
YPATA. Meluoti?
BALSAS. Ypata!.. Iš tikrųjų, kas atsitiko su tavimi?
YPATA. Negi man reikia manyti, kad Radijo karieta bus įstrigusi it baslys prie Karlonų kalnelio ir lauks, kada jie sugrįš? Ir ar sugrįš? Man būtų gaila ne tik šitaip trūnijančios Radijo karietos, bet ir savęs. Ir visų, kurie karietoje. Laukti galima dieną, dvi, o ne...
BALSAS. Norėjai patarimų. Mes patariame. O kaip kas bus, vienas ponas Dievas žino. Karietoje išauginta ne viena Erdvė – tai nežemiški dalykai. Bet, matyt, žemiškam protui jų esmės nebus lemta suvokti iki dugno.
YPATA. Anot Vingių Jono – taigis, taigis... Bet norėtųsi, kad mūsų neištiktų Katrės likimas. Šatra trakšt – lūžo ar kaip ten, o Katrė keberiokšt nuo vežimo. Ir mirties patale. Niekas taip netelkė karietos darbo, kaip Vidinis. Tai faktas.
BALSAS: Ne apie tai dabar, Ypata. Iki. Bet dažnai mūsų netrukdyk. Elkis kaip tavo dvasia rodo. Ir kūnas tavo tebūnie tik dėl stoto, dėl pavidalo. Kad muškietininko špagą galėtumei prisisegti.
YPATA. Juokitės, juokitės, jeigu tai juokinga.
BALSAS. Amen. Iki kito karto.
YPATA. Amen. Bet atsiminkite – teisingai pasakyta, kad kvailių visur yra, bet manau, kad danguje daugiausia. Nepykite. Kai esi ne tik dvasia, bet ir kūnas, visokios mintys į galvą lenda.
BALSAS. Ypaataaa!…
YPATA. Et, ką čia bepadarysi, o jeigu nuoširdžiai ir atvirai, tai paklausykite, kaip skauda tai sielai, kuri kūne:
Tiek išgyvenus
Jau net mirt nemoki –
Randi save visur,
Randi visokį.
Gyvybės formose skaičiuodamas save,
Į žodį įskverbiu patvarią mintį:
Numirti – nereiškia nebūti.
Numirti – reiškia tik kitokią būtį.
Ir sužinau,
Kad netgi ašara mana
Kitai gyvybės formai
Regisi kaip jūra.
Labai tikiu, kad kažkada
Ir aš joje
Jūreivis
Būsiu...
(„Tikiu“)
BALSAS: Vidinis?
YPATA. O kas juos supaisys. Gal jis. Gal Pranucis. Gal abu kartu.
Ypata atsitraukė nuo stalo ir, sudėjęs rankas už nugaros, pradėjo vaikštinėti po erdvę. Taip buvo lemta, kad niekas pernelyg nepaisė, iš kur ir kodėl šios erdvės. Atrodė lyg karietos ekipažo žmonių atmintį veiktų specialus eteris, kuris įpratina atsiradusius kasdienai dalykus priimti be emocijų. Savo erdves karietoje turėjo Tomas, panelė Astė, ponia Citata. Net nė karto neaplankiusi karietos poetė Giedrė. Kuomet žmogus sapnuoja, jis nežino, kad gyvena sapnuose, ir tik atsibudęs retsykiais bando suvokti, kokia neįprasta realybė leido jam pagyventi kitokioje būties sandaroje. Karietoje bažnyčia, biblioteka, visa kotedžų provincija, lyg siūlanti užklydusiam žmogui priimti savo kitokią būtį ir pasinerti joje prie profesoriaus Mykolo Biržiškos kažkada pasakytų žodžių: „Jeigu jau niekuo netikite, tai tikėkite stebuklu“. Gal net tuo, visų didžiausiu, kuomet dvasia susiranda ir gali pasiimti viską „pagal poreikius“, kad galiausiai užbaigtų suprojektuotą pagal Dievo žodį Žmogaus statybą.
– O Viešpatie! Betgi taip dabar, o tuomet, prieš penkiolika – dvidešimt metų... Net neįtikėtina, kaip tuomet ne taip, – pakėlęs į aukštį akis, sudejavo Ypata, kur mėlyname dangaus fone švietė Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai.
(bus daugiau)
· Pranas · 26-07-2008 11:51:16 · 6 komentarai · 730 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Junona · 26-07-2008 16:13:16
Hm... Lyg ir būtų intriga (vidinio balso ,dabar dar- ir Ypatos dialogas) , bet... visko labai daug. Ir Žemaitės Katrė, ir Mykolas Biržiška, ir pafilosofavimai a la kosmoso tema.... Smile Žodžiu, autorius (bent jau iš tų dviejų ištraukų man tokia susidarė nuomonė), skaitytoją paskandina žodžių, potyrių, netgi, sakyčiau, savo "filsofinės patirties" lavinoje, neatrenka esminių dalykų, kuriuos norėtų išsakyti.
Na, kadangi rašoma, jog bus tęsinys, gal tie esminiai dalykai dar išryškės? Smile
Bet vis tiek reiktų dar taisyti, gryninti, kas norima pasakyti ...
#2 | Pranas · 26-07-2008 16:32:11
Ačiū, Junona, bet laukti mano kūrinėlio tęsinio neverta, nes, kaip supratau, Jūs ir pirmo gabaliuko neskaitėte. O šiaip kažkoks sakymas ir nepasakymas autoriui faktiškai nieko neduoda. Tik prislopina jo jauseną. Man asmeniškai tai jau ne taip svarbu, o paaugliamas, kaip Jūs, žurnalistė, sakėte, tai labai svarbu... LABAI.
Tikiuosi, kad nepyktelėjote.WinkWinkWink
Sėkmės.
#3 | Gedi · 26-07-2008 17:23:50
O man, pavyzdziui, skandinimas "žodžių, potyrių, netgi, sakyčiau, savo "filsofinės patirties" lavinoje" butent ir yra tas stilius, kuri su malonumu skaitau. Man nereikalingas saltu faktu papunkciui isdestymas. I kurini megstu isijausti, pajusti lyrinio subjekto emocijas, patinka detalemis sukurta atmosfera. As suintriguota, zodziu, ponas Pranai. Smile Kritika lieka kritika. Visiems neitiksi, o as laukiu tesinio. Wink Kurkit, Pranai, kurkit. Smile
#4 | Junona · 26-07-2008 19:09:19
Pranai, skaičiau abu gabaliukus, beje. Ir abu - šiaip sau, beje... Smile Tik nereaguok taip skausmingai, dėl Dievo! O diskusija rodo, kad yra visokių nuomonių. Tai geriau, nei spengianti tyla ... SmileWink
Aš viską iškart supratau, nelaikyk manęs mažvaike... SmileSmileSmile
#5 | Narcizas · 27-07-2008 20:19:40
hm. tam tikros visumos (ar bent tai, ka esame laikyti visuma) zmogaus daliu ir elementu iskyrimas, isryskinimas? kazkiek gal ir mano taip megiama fantastika. bent jau tokia isvada persasi kol kas. o siaip - idomus kurinys.
#6 | Ferrfrost · 27-04-2009 13:16:51
Eilerastis nuostabus! As visad skaitau jusu darbus, man jie prasmingi ir ismintingi, malonu praleisti laika skaitant tokia proza!
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Поделиться82014-03-20 09:42:44
Laikas atsiminti III
ProzaSu kuo valgoma “paraskvidekatriofobija”?
Veikėjai: Vidinis, Pranas, Astė
VIDINIS. Kada savaitės penktadienį žymės mėnesio 13-oji?
PRANAS. Būtent penktadienį? Tai bent klausimas. Į tokius dar niekuomet neteko atsakinėti. Bet gal nesupratau?
VIDINIS. Turbūt, reikalo nebuvo klausti. Įsidėmėk: birželio tryliktoji derinyje su penktadieniu čia pat. Iki jo laiko beveik nelikę. O skubėti ir išeiti iš karietos išdegusiomis akimis nesinori.
PRANAS. Taip. Juolab, kad ir po birželio tryliktosios bus šeštadieniai, sekmadieniai ir ištisos savaitės su penktadieniais.
VIDINIS. Bus. Bet mums, regis, parankiau rinktis tryliktos dienos penktadienį. Beje, sakyk, vežėjau, ar žinai, ką reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”?
Lėtai, atrodytų, net labai tingiai pasukau galvą, pakeldamas akis aukščiau, kad atidžiau žvilgtelėčiau į Vidinį. Jau kuris laikas, kai tikėjau ir laukiau, kad dvasinė difuzija tarp jo ir manęs išplėtos savo galią ir ateis valanda, kuomet ne tik Vidinio poezija gebės persimesti į mano atmintį ir būti, tapti lyg sava, mano paties išdainuota, išgiedota. Dabar gi ir vėl suklusau, bandydamas išgirsti savyje pojūčių tėkmę, jų almą, tačiau neatrodė, kad reiškinys progresuoja. Tos mintys, kurios nesudėtos į posmus (būtent, į posmus arba, sakykim, į mūzą) savaime nesiskverbė į mano smegenis ir suvokimą; reikėjo paties Vidinio kalbėjimo, kad jos būtų išgirstos ir suprastos. Ir va - į mudviejų erdvę, vadinamą Pasoste, atėjo Astė. Ir tuomet, net nespėjus jai prakalbėti:
PRANAS: Aste, žmogus net susapnuoti nemoka to, ko šis ponas manęs klausia. Ar žinau, kas yra... Ot, matai? Net ištarti nesugebu.
VIDINIS. Ką reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”?
PRANAS. Nori protingą pavaizduoti. Tik kažin, ar ir šį kartą pavyks?
ASTĖ. Labas, vyrukai. Mano sielai yra labiau rūpimų dalykų. Va, žiūriu, kur nešuliai? Lagaminai? Nematau. Atrodo, kad per ponios Citatos galvą vėl vėjai praūžė, palikdami apkalbų išvartas. Sklando gandas, kad ruošiatės į Vilnių.
VIDINIS. Į Vilnių visą laiką reikia būti pasiruošusiems. Bet yra tinkamesnis laikas ir mažiau tinkamas.
ASTĖ. Ko gero. O ką reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”, na, nežinau. Pirmą kartą girdžiu. Suvokiu, kad gal net lietuvių kalbos žodynai jo negirdėję. Žodžio pabaigoje girdžiu “fobija”, o tai reiškia - “baimė”. Gal šis žodis reiškia tokią baimę, kuri pereina net į ligą. Žinoma, spėju.
VIDINIS. Sukiesi apie tą pačią ašį. Paraskvidekatriofobija yra sunki liga. Daug žmonių serga ja. Įtariu, kad ponas Ypata taip pat.
PRANAS. Dar ko! Neprisimenu, kad kada nors poną Ypatą būčiau matęs sergantį. Net ir nusičiaudint jo nesu girdėjęs.
VIDINIS. Praeitų metų, ir būtent balandžio 13 dienos, karietos dienoraštyje yra įrašas, kad netikėtai sunkiai susirgo ponas Ypata. Pasižiūrėkite į kalendorių. Balandžio 13 d. sutapo su savaitės penktadieniu.
PRANAS. Sakykim, kad taip. Na, ir kas? Argi tai nenatūralu? Kodėl Ypata negalėtų susirgti?
ASTĖ. Palaukite, berniukai. Kad daug žmonių bijosi mėnesio tryliktosios, visi žinome. Regisi, kad pradedu suvokti, ką reiškia “paraskvidekatriofobija”. Manau, dar kažkas labiau bijosi mėnesio tryliktosios derinio su savaitės penktadieniu. Ar neprašaunu, ponas Vidini?
VIDINIS. Tiesiai į dešimtuką, panele. Daug žmonių serga šia liga. Net labai žinomų. Napoleoną, pavyzdžiui, irgi vargino savaitės penktadienio ir mėnesio 13 dienos derinio fobija. Jokių svarbių reikalų, jokių mūšių nebuvo. Getė irgi visą parą neišlįsdavo iš patalo.
O paklausykite, kas rašoma apie kompozitorių Arnoldą Šenbergą.
“Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį “harmonija” ir mirė be dvylikos minučių dvyliktą”.
PRANAS. Hm. Atrodytų, protingiau galvoti, kad mėnulis nukris ant galvos. Bet jeigu rašo...
VIDINIS. Toks mėnesio tryliktosios ir savaitės penktadienio dienų derinys pasitaiko kartą ar du kartus per metus. Šie metai tokį derinį turi tik kartą - birželio tryliktoji žymi mėnesio antrą penktadienį. Kiek ligonių vėl...
PRANAS. Ir ponas Ypata. Bet vis tiek neįsivaizduoju, kad ir jis - ligonis.
VIDINIS. Tai tik prielaida, kad Ypata serga šia liga. Prielaida, mielieji. Iki tryliktosios - nepilna savaitė. Bus matyti, kaip iš tikrųjų.
PRANAS. Tai todėl ir sakei, kad mūsų persikraustymui iš karietos mėnesio 13-oji yra palankiausia?
ASTĖ. Suprantu, kad ponia Citata apie judviejų kelionę į Vilnių vis dėlto nesapnavo.
VIDINIS. Kada tas mūsų išvykimas, Aste, kol kas tik Dievulis težino. Mes dar neapsisprendę. Bet kad iki birželio 13 d. neišvyksime, tai tikrai, kad - ne.
ASTĖ. Ačiū, kad nors iki tiek - ne! Yra, yra, deja, dalykų, kurie neleidžia kalbėti patarimus ar reikšti savo nuomones. Bet sakau, gal praleidę šį birželio tryliktosios derinį su savaitės penktadieniu, palaukite kito.
VIDINIS. Kitas toks derinys bus tik 2009 metų vasario tryliktąją...
ASTĖ. Ir jūsų supratimu, kad tai jums labai ilgu laukti? Truputį daugiau, kaip pusmetis.
VIDINIS: Paklausyk, Aste. Čia aš apie save...
Ir štai atėjo laikas,
Kai jau nereikia jo -
Įstrigo atplaiša į dalią iškentėtą.
Net nežinau,
Kokiu supratimu laikaus -
Nei nusijuokti,
Nei mylėti jau nemoku.
Atėjo laikas toks, deja -
Kai nieko jau ieškot nereikia,
Jei ką turi, tai vis - perdaug, perdaug...
Sakyk, ar gali būti dar kažkas liūdniau?
ASTĖ. Išmėtytas esi, Vidini. Ir labai. Kaip ir Pranas. Abu jūs labai išmėtyti. Ir jeigu Dievas man padės, galbūt, kada nors, judu abu surinksiu į vieną geriau, negu tie balti ligoninių žmonės. Tačiau, nepaisant to, pabandykite ir patys save surinkti į VIENĄ.
Sėkmės, berniukai.
· Pranas · 29-07-2008 17:37:02 · 0 komentarai · 587 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Поделиться92014-03-20 09:45:43
Laikas atsiminti IV
Proza"Kalbavilnis"
Veikėjai: Vidinis, Pranas
Astei išėjus iš Pasostės erdvės, ne iškart pastebėjo ant stalo paliktą savaitraštį "Kalba Vilnius". Ir Vidiniui, ir man buvo miela žinoti, kaip gražiai ūgtelėjo karietos panelė, tačiau, artėjančių permainų nuojautoje, dažniau kūrėm planus, kaip reikės gyventi ateityje ir neliko laiko džiaugtis, gėrėtis tuo, kas yra, ar atsiminti, kaip kas buvo. Tik nukaukšėjus greitiems Astės žingsniams ir Vidiniui prisėdus prie stalo, jo akys užkliudė laiko nugeltintą savaitraštį. Kurį laiką, tylėdamas žiūrėjo į apgeltusį laikraščio popierių ir jautė sieloje, kaip kuriasi posmai. Nesiekė šratinuko, nes irgi jautė, kad kūrinėlis nebus įtaigus - nebūtų gaila, jeigu tuoj pat išnyktų iš atminties, neleisdamas atsiminti. Aš stovėjau prie lango, kur ant palangės žydėjo Taurijos padovanoti kardeliai. "Jiems čia gera, - galvojau, - nemenkas laikas praėjo, o jie nemeta žiedelių".
PRANAS. Vidini, kas pirmiau - Taurija ar Tauragė?
VIDINIS. Dar viena spręstina problema? Ech, Pranuci, Pranuci... Tuos sprendimus, kuriuos galima palikti spręsti kitiems, palikim. Mums užtenka savų. Įklimpom. Dievas mums, matyt, dar vis duoda kantrybės. Manėm, pykšt pokšt, ir darbas bus padarytas. Deja, taip neatsitiko. Bet kaip nekalbėtum, o Dievui, mano supratimu, rūpi mūsų darbas. Neleidžia ne tik jo numesti, bet ir paramą siunčia.
PRANAS: Turi galvoje Astę?
VIDINIS. Ji ne tik žada mudu surinkti į vienetą, bet net tiki, kad surinkimo darbą galime ir patys atlikti. Kai savimi jau patys netikime, ji dar vis tiki.
PRANAS: Ak, štai kodėl tu taip:
Dairos ir dairos
Padangė plati,
Į ką atsiremti -
Nežino.
Nežino, kad
Vyzdžiuose
TAVO akių
Įstrigo gimtinė.
O ten, kur norėtų nuplaukti,
Jai nelemta plaukti...
Aprėpusi dieną ar naktį,
Vis dairos ir dairos
Padangė plati
Už mane.
Už kitus.
Net už tuos,
Kuriems nesvarbu,
Kas buvo - nebuvo,
Kas bus ar nebus.
Nieko amžino, sako,
Ko galima būtų netekti.
VIDINIS. Kažkas kliūva. Neišbaigta mintis, bet gal irgi norint padėti. Bet, Pranai, paklausyk, ką tau perskaitysiu iš jau beveik užmiršto savaitraščio.
Neatsigręžiau. Neatitraukdamas akių, žiūrėjau į kardelių žiedelius, o Vidinis neskubėdamas atsargiai pakėlė "Kalba Vilnius". Astė ji paliko atverstą, mėlynu pieštuku storai apibrėžusi tekstą, anot jos, "berniukams perskaityti". Tekstas nedidelis. Vidinis jį perskaitė vienu akių užmetimu, bet pasiliko savitvardoje, pirma leisdamas išsikalbėti eilėraščiui. Dabar irgi nekėlė balso ir atrodė, kad didesnio poveikio jis jam nedaro.
VIDINIS. Ko tyli?
PRANAS. Skaityk.
Palūkuriavo, pažioplino, bet po kurio laiko perskaitė:
"Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: "Tikime ir abejojame".
Ne, žmogeli. Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą užtraukė."
PRANAS. Va kaip! Betgi tai tiesa! Taip ir buvo, Vidini, tikrai taip ir buvo. Kaip dabar atsimenu. Žiema. Sausis. Jo vidurys. Taip, Vidini, tai buvo sausio 15 dieną.
VIDINIS. Čia irgi taip parašyta.
PRANAS. Vistik tu, Dieve, esi. Vistik žodis pirma. Jis pirma net tuomet, kai reikia atsiminti. Klausyk, Vidini, ir atsimink.
Tuo laiku suskambo telefonas.
VIDINIS. Skambina. Pakelk ragelį.
PRANAS. Klausom... Taip, taip. Mes tuoj pat.
Pranas dar palaikė rankose nutilusį telefono ragelį. Paprastai karietos erdvės susisiekdavo balsiagaudžiais. Tai, sakyčiau, garsiakalbio atmaina, bet ji buvo patogesnė. Reikėjo turėti Radijo karietos ekipažo nario statusą, ištarti - kad ir mintyse - erdvės pavadinimą ir ryšys pradėdavo veikti. Ši ryšio priemonė negriozdė Erdvės daiktais ir talpinosi nežinia kur arba tiksliau - visur.
VIDINIS. Astė?
PRANAS. Ė, kaip nelaiku. Visi jau ten, pas Tomą, susiėję. Prašo paskubėti.
VIDINIS. Paimt "Kalbavilnį"?
PRANAS. Ne, ne. Tegu būna. Jau buvau užmiršęs, kad dažniau būtent taip ir vadinome - "Kalbavilnis". Ė, kaip nelaiku, bet...
· Pranas · 30-07-2008 11:49:11 · 6 komentarai · 586 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | spekis3kartu · 30-07-2008 11:50:44
Vėlgi nesugebate suvienodinti kabučių visame tekste.
Pakankamai netvarkingas tekstas gramatiniu požiūriu.
#2 | Mirta · 30-07-2008 12:52:32
Senokai neskaičiau Jūsų Radijo Karietos žygių. Mažu ir primiršt jau spėjau. Ale vis užmetu kartas nuo karto akį. Iš tikrųjų, labai žavi stilius, ir sarkazmo daug, ir rimties.
#3 | Skurdukas · 30-07-2008 20:08:55
Prano kūrinių nemoku komentuoti.Turi savo stilių. o ką patarti, jei pats taip nemoki. Gana sudėtingas kūrinys, perpintas eilėmis. Skaitant reikia įsijaustiWink
#4 | Gedi · 30-07-2008 20:54:54
Uzemus kvapa, laukiu tesinio... Smile
#5 | Junona · 31-07-2008 11:35:03
Vis mąstau, kodėl žmonės rašo? Iš poreikio išsisakyti? Iš kompleksų? Iš noro kažką "palikti po savęs"? Iš kvailumo? Matyt, viskas kartu ir dar šimtas kitų priežasčių. ( Tai skiriu ir sau, nes irgi po truputį rašau). Perfrazuojant žinomą posakį, galima būtų pasakyti: "duok paskaityti, kaip rašai, ir aš pasakysiu, kas tu". Tai šia prasme, Pranai, Tu man - žmogus be jausmų . Nėra, blyn, jausmų Tavo kūryboje! Man tokia kūryba, nepyk, neįdomi, gali būti ir kalba turtinga, ir siužetas įmantrus, bet kai nėra jausmų kūrinyje - tai tik žodžių rinkinys, frazės, a la literatūrinis žaidimas. Man toks žaidimas - neįdomus. Taip, žinau, tai subjektyvus požiūris, bet visi mes- subjektyvūs, deja. Tik nesupyk, Pranai (mano vyro vardas irgi Pranas, beje Smile )
#6 | IXAON · 31-07-2008 12:45:12
Kūrinyje reikia rasti ir gerų., ir blogų, ir siektinų, ir kritikuotinų dalykų, tada viską susintetinti ir gausis recenzija.
Recenzija šiam kūriniui - nesigaus.
Nes beveik nėra gerų ir siektinų dalykų. Paviršutiniškos aliuzijos į ŽŽ tinklapį (Taurija - vietos vartotoja, Tauragėje gyvena viena judošiukė-moderatorė). Pseudo sąmonės srautas, iš kurio geriausiai suskamba "Kalbavilnis". Pseudopokalbis su Vidiniu (balsu, suprask).
Kūrinys be idėjos, be polėkio, be turinio. Visa idėja - kažkas vyko sausio 15d., susio viduryje.
Perskaityt tokį kūrinį tolygu kramtyt išmestą kramtomąją gumą. Neįdomu, neskanu, netikra.
Nepykit, bet prastai.
Rašyti komentarą
Поделиться102014-03-20 09:48:10
Laikas atsiminti V
ProzaNe tas scenarijus.
Veikėjai: Tomas, Astė, Pranas, Vidinis, Ypata, Citata.
Tomo erdvės nebuvo įmanoma atpažinti. Kur aukštos lubos, kaip ir kitose erdvėse, švietė Grįžulo ratai, tačiau po jais tvyrojo nešaltos, besniegės žiemos peizažas, leidžiantis sočiai pasiganyti akims, stabdant jas kur prie miškelio, kur prie kalvelės ar pievų lygumos. Išvaizdžiau atrodė upės, panašios į Merkį, kairysis krantas. Su užupiu jis kilstelėtas aukščiau, kad nesunku būtų dairytis po apylinkę iki pat miško. Norėjosi manyti, kad nuo ano upės pakraščio prasideda Šiliniai, įsiūbavę Dzūkijos miškus lig Čepkelių ir viso pietinio Lietuvos pakraščio.
ASTĖ. Ai, ai, kaip negražu, ponai! Vėluojam kaip pirmos klasės mokinukai.
VIDINIS. Atsiprašom. Pati kalta, Aste. Užkliuvom už tavo atnešto savaitraščio ”Kalba Vilnius”.
TOMAS. Būna ir blogiau. Man irgi norėjosi atidėti vaidinimą dienai kitai. Pasirodo, yra dalykų, kurie labai raiškiai nušvinta, jei tik nepatingi susikaupti ir pabandyti atsiminti. Tai, turbūt, pradedam, a? Regis, nieko neužmiršom. Ponas Ypata yra, ponia Citata su panele Asta čia. Vidinis su Pranucu irgi pagaliau atsirado. Įskaičiuojant mane - visas karietos ekipažas. Bet dabar jis toks skaitlingas, o tuomet...
- O! Jau važiuoja. Žiūrėkite dešiniau, ponai. Marcinkonių keliu.
- Karieta? Iš išvaizdos panaši į mūsiškę.
TOMAS. Taip, ponai. Tai mūsiškės prototipas. Ją, regis, pavyko atkurti, bet kaip, kokiu būdu - šito jau negalėčiau pasakyti. Erdvėje nebuvo sunku sukurti žiemos peizažą. Ir būtent tą, turėtą tų metų sausio viduryje, kuomet pirmą kartą išvažiavome karieta.
PRANAS. Girdite? Igaga. Iš žvengimo pažįstu.
TOMAS. Paklausykite ir išgirskite bent porą mano žodžių. Neapsirinku atsimindamas, kad pirmi priekaištai radijo karietai buvo geravaliai: kodėl ne lingė ar vežėčios, brička ar bričkelė?
PRANAS. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas? Pagaliau žiema gi. Tai kodėl ne rogės ar važis? Atsakydavom - turim, ką turim. Karietą.
TOMAS. Priekaištauta ir dėl to, kad į karietą pakinkyta Igaga. Esą, kodėl kumelė?
PRANAS. Sakydavom vėlgi panašiai. Turime, ką turime - kumelaitę, kurią nusipirkę Kumelionyse. Tiesa, dabar jau Kurmelionys, o Kumelionys - tik prisiminimuose.
TOMAS. Matyt, kažkada ten žmonės mylėjo kumelę. Gal todėl, kad turėdami ją, galėjo tikėtis ir greito ristūno, ir kovos žirgo, ir paprasčiausiai darbinio arklio.
Taip kalbėjome, kol iš atidardančios karietos per erdvę nuvilnijo daina, privertusi suklusti ir patikėti, kad palikdami savą laiką, nusikėlėme į praėjusį. Dainos žodžiai aiškūs lyg juos skaitytume iš popieriaus. O melodija irgi pažįstama, kad ne vienam pračiaupdavo lūpas.
Stebis stebis nemunėliai -
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo pasagėlės,
Girgžda karieta.
Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos.
Šimtą metų, šimtą metų -
Visą amžių Lietuvos.
ASTĖ. Betgi, pažiūrėkite, žmonės, kaip gražiai atrodo Igaga! Galva aukštai, karčiai krenta, uodega išriesta kaip paukščio sparnas. O kojos, oi, kokios jos miklios! Nagi pažiūrėkit! Akių negaliu atitraukti!
Senis švilpčioja botagą,
Timpsi vadeles,
Dantyse pypkelė dega,
Pusto liepsneles.
Išgirdus dainuojant, bergždžias reikalas tikėti, kad galima ką nors sudominti pasakojimais. Bet taip neatrodė Tomui, man - irgi. Gal dėl priežasties, kad pasijutome esą tos praeities įvykių dalyviai.
TOMAS: Prisimenu, kad kviesdamas mane į karietą, apie priekaištus vežėjas nekalbėjo. Vis gyrė. Sakė, Tomai, visas Vilnius ir bent pusė Amerikos lietuvių žino, kad tai ne karieta, o tiesiog stebuklas. O tu, esą, Tomai, lyg vienuolyne būtumei uždarytas - dar spardaisi, dar neapsisprendi, važiuoti ar ne. Prisimeni, vežėjau? Juk taip kalbėjai? Ir barei. Girdi, užteks dvejoti, sėsk karieton ir, aida - važiuosim. Ne mūsų kaltė, kad palikti be reklamos ir kad, pasak pono Terlecko, “visos politinės jėgos Seime, be žodžių, susitarė slėpti tiesą nuo kasdien apgaudinėjamos tautos”. Matyt, jautė ir Seimas, kad radijo karieta jam neparanki.
Klausiausi Tomo ir žinojau, kad kalba prieš nemažai metų sakytais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų karietos pradžia ankstesnė - kai jos dar nebuvo. Ji važinėjo ir girgždėjo tik galvoje. Tai buvo svajonė, kurios nepasisekė išlaikyti paslaptyje. Vaikščiodamas po Vilnių ir sutikęs pažįstamus ir net nepažįstamus, vis pasigirdavau: aš turiu karietą. Jūs tik pažiūrėkite, broliai ir seserys, kokia ji nuostabi! Ir atsitiko nuostabus dalykas - žmonės patikėjo. O patikėję, nebuvo abejingi ir stengėsi padėti.
Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna...
Važiavimas buvo linksmas, nuotaikingas ir, žiūrint iš šiapus upės atrodė, kad karieta nežino, jog kelias pasibaigia neprivažiavus jos. Visi atrodėme smagūs, nuteikti linksmo karietos važiavimo. Net ir ponas Ypata dainos priedainiu labai neblogai talkino gerai nuotaikai - jo balsas buvo sodrus, jaunas, labai atitolęs nuo išvaizdos, kurioje gūžėsi nemažai metų. Bet staiga šurmulys šiapus upės pritilo. Igaga, minutėlei stabtelėjusi prie upes kranto, tuoj pat ryžtinai su karieta įšoko į jos tėkmę, aukštai viršum savo nugaros ir karietos pakėlusi purslais vandenį ir kinkinys įstrižai upės plaukė į mūsų krantą.
- To dar nebuvo, - pasakė sunerimęs Tomas...
- Tikrai, kad to dar nebuvo. Igaga, kas su tavimi atsitiko? Kas tau protą sumaišė, - lėtai sumaliau žodžius, bet baimė pradėjo tirpti. Kinkinys yrėsi greitai ir po keleto minučių Igaga įsikibo kojomis į aukštoką krantą ir, ištraukus karietą iš vandens, sustojo, galingai suvirpino kūną, nutaškė nuo savęs vandenį ir buvo laiminga, kad sugebėjo padaryti neįtikėtiną triuką.
- ĮĮĮ - ga ga ga, - sužvengė.
TOMAS. Ponai, atsiprašau! Scenarijus ne tas. Aiškiai ne tas! - atsikratęs nuostabos, pašoko kaip įgeltas Tomas. Kažkas koją pakišo! Paniekinti sumanė! Ne! Ne! Scenarijus ne tas!..
(bus daugiau)
· Pranas · 08-08-2008 11:49:29 · 4 komentarai · 803 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Narcizas · 08-08-2008 20:11:24
ko gero prleidau keleta sios istorijos daliu, bet skaitant atskirai ir si taip pat paliko ispudi.
gal kartais uzsizaidziama su dialogais, bet konkreciai, kur negerai - pirstu parodyti negaleciau.
#2 | Gedi · 09-08-2008 01:05:53
Žaviuosi šiuo jūsų kūriniu. Laukiu tęsinio. Smile
#3 | Skurdukas · 09-08-2008 05:52:49
Aukštos kokybės kūrinukas, vis persipina su eiliukais, o tai labai malonu skaityti ir atrodo šiuolaikiškai. Ne viską ir aš skaičiau, pražiopsojau, bet perskaitytais gėriuosi.Wink
#4 | Junona · 09-08-2008 10:50:05
Aha, visi giria. O man - šimtaprocentinis subjektyvizmas. Deja, manęs tokie dalykai, kai nuolat įsitempęs turi mąstyti, o ką čia gudrutis autorius norėjo pasakyti, nežavi. Matyt, esu "nesubrendusi" tokiai literatūrai, sorry...Smile
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai