TAI, KAS DABAR IR ŠALIA

Страница: « 1 2 3 »

Сообщений 11 страница 20 из 27

Поделиться112014-03-20 09:50:58

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti VI
ProzaDu Pranai
Veikėjai. Du Pranai ir Ypata.

Nepatirti reiškiniai, neturėti daiktai, kurie istoriškai ateina į žmonių gyvenimą ir savimi praturtina vėlesnius laikus, pradžioje, jiems tik pasirodžius, dažniausiai atrodo it stebuklai. Man čia parankiausia parodyti į kiną. Dabar niekam net netopteli mintis, kad jo atsiradimas irgi priminė stebuklą. Bet kuomet “stebuklų” sparčiai daugėja, kuomet žmogus nunešė savo pėdas net į mėnulį, tai jau net tokie dalykai neatrodo stebuklingi. Tačiau, vis dėlto neįsivaizduoju atklydusio į radijo karietą žmogaus, kuris galėtų suvokti, kad iš pažiūros menkutėje karietoje talpinasi galingos erdvės. Būtų tai kinas - kodėl gi ne? Ir, ko gero, sunku net ir mūsų skaitytojus įtikinti, kad tai - ne kinas.
Karieta karietoje?
Maža to, kad karietoje. Ji ten su visu gyvu peizažu ir realybe. Imi akmenį - paimsi, glostysi Igagą - paglostysi. Sveikinsiesi rankos paspaudimu su atvykusiais karieta - irgi pasisveikinsi. Tąkart, iš karietos išlipęs jos vežėjas, nedaug paisydamas, priėjo prie manęs ir tylėdamas padavė ranką.
- Pranas, - pasakė.

AŠ. Tu? Kaip tu čia?
PRANAS. Labas.
AŠ. Labas. Tik nuotraukose dar sutikdavau. Kaip čia atsiradai?
PRANAS. Negi nematei?
AŠ. Mačiau. Nepasikeitei. Nė trupučio. Koks buvai tada, toks dabar.
PRANAS. Maniau, kad rasiu tave išvaizdesnį. Sutikęs kitoje vietoje, gal būčiau nepriėjęs. Yra panašių žmonių. Būčiau priėmęs už panašų. Svetimas, nepažįstamas, bet šiek tiek panašus.
AŠ. Gerai, kad tave sutikau. Atėjo jau tas laikas, kai net užmirštu, kad kažkur esi.
Nagi, apsikabinkim, Prany. O važiuoji tu puikiai. Maniau, kad - kaput! Ir vis dėlto atsargiau, saugok save, kad va toks ir išliktumei. Ne jaunystė, bet vis dėlto. Akmenys dar, regisi, nesunkūs, jei nesunku upes perbristi.
PRANAS. Paliktas būti tokiu. Kažkas saugo, kad kitokiu nebūčiau. Užkonservuotas laike. Kartu su visu kinkiniu - ir Igaga, ir radijo karieta.
AŠ. Bet tai puiku!
PRANAS. Dabar, kai matau tave tokį, mielai pritariu: tai puiku. Savo daliai darausi dėkingesnis, negu tavo. Pasenai. Atleisk, kad be komplimentų atkeliavau.
AŠ. Ką jau čia! Jie ne ką man padėtų...

Tuokart prie mudviejų priėjo Ypata. Buvo prisisegęs muškietininko špagą, kuri, atrodo, po truputį, diena po dienos tempė, liesino ir lieknino jo kūną ir atsiminus, kaip jis atrodė pažinties pradžioje - darė gerokai atjaunėjusio pono įspūdį. Atrodė, kad laikas per jį teka priešinga kryptimi - iš seno lipdo vis jaunesnį. Buvo žvitresnis, o ir kalbos žodžiai sugriežtėjo, išnyko ankstesnis chaosas. Kalba, sakyčiau, kažkuo priminė bandymą surikiuoti netvarką į kareivišką rikiuotę. Greitai žvilgtelėjęs į vieną ir kitą, pasakė:

YPATA. Taigi susitikote. Po kiek metų, ponai? Regis, po dvidešimt? Atsiprašau - beveik po dvidešimt. Na, ir koks įspūdis?
AŠ. Tai čia jūsų, pone, mums mestelėta išdaiga?
YPATA. Išdaiga? Net neįsivaizduoji, kas gali atsitikti Ypatai už tokias jo išdaigas. Net ir špaga neapsaugotų.
AŠ. Ir vis dėlto...
YPATA. Ir vis dėlto dabar yra taip, kaip yra. Nuoširdžiai džiaugiuosi matydamas judu susitikus. Bet neužsižioplinkite, spoksodami vienas į kitą. Atidžiau pažiūrėkite į aną karietą ir palyginkite, kaip ji atrodanti dabar.
PRANAS. Ačiū už patarimą. Mudu dabar gi, anot jūsų, spoksodami vienas į kitą, matuojamės savais parametrais. Ką tik sakiau, kad džiaugiuosi svečiu ir jo gebėjimu išsilaikyti. Tikiuosi, kad jūs irgi pritariate tokiai svečio chatakteristikai.
YPATA. Tai dėsninga. Tačiau yra ir “bet”. Mano vienas pažįstamas iš antikos laikų, stebėdamasis sakė: “koks kvailys tas, kuris bijo mirties, toks pats ir tas, kuris bijo senatvės. Kaip senatvė ateina po jaunystės, taip mirtis ateina po senatvės.”
PRANAS. O tas, kuris taip sako, kažin ar ne kvailys?
YPATA. Gerai, ponai. Jeigu likimas leis, kada nors gal pratęsime šią kalbą, bet iki birželio tryliktosios penktadienio laiko nedaug... O po jos gali ir Ypatos nebūti.
AŠ. Ką pasakėte?
YPATA. Negaiškime laiko. Gerai? Einu atsiprašysiu poną Tomą, kad šitokiu va būdu įsiterpiau į jo scenarijų.

Tomo toli ieškoti nereikėjo, jo karžygiškai griausmingas balsas girdėjosi toli, tačiau žodžių daug nebuvo, o tik: “scenarijus ne tas... aiškiai ne tas”. Buvo įsitikinęs, kad jo scenarijus jau žlugęs, tačiau net neįtarė, kaip tai galėję atsitikti. Ypata, prilaikydamas dešine ranką špagą, skubėjo atsiprašyti, o nepraėjus ilgesniam laikui ūmai užstojo erdvę tyla, o paskui vėl Tomas:
- Tfu! Tfu! Tfu!. Kad tu išsimaudytumei šitoje upėje kartu su savo špaga. Velnias tu, o ne ponas Ypata.

O sako, jei namai ne lašiniais dengti,
Išėjus galima užtrukti - katės nesuės.
Bet slysta iš po kojų netgi žemė su keliais,
Tokiu iš TEN jau nelemta ateiti,
Iš ČIA į TEN nueiti irgi nevalia.
Peizažai keičiasi, bet rėmai laiko lieka,
Praleisdami gal tik istorijos tėkmes.

PRANAS. Apie ką tu čia?
AŠ. Tai ne aš. Tai Vidinis. Mes kartu su juo vienoje erdvėje. Pasostės. Kai tik parašo kokį nors eilėraštį, tuoj išgirstu ir aš. Kviečiame į svečius. Nepasididžiuok, Pranai.
PRANAS. O ką? Ar ponas Ypata serga paraskvidekatriofobija? Kodėl jam prireikė kalbėti apie birželio tryliktosios penktadienį?

Neatsakęs į mano pakvietimą, pasidomėjo bendravardis iš ką tik atvykusios karietos.
(bus daugiau)
· Pranas · 12-08-2008 11:51:41 · 0 komentarai · 665 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
Komentarų dar neparašyta.
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai

Поделиться122014-03-20 09:55:30

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti VII
ProzaUžkonservuotas? O Viešpatie!..

Veikėjai: Pranas, Tomas ir Aš su Vidinio eilėraščiu.

Turbūt, net Tomas vargiai galėtų raštu, žodžiu ar kitokiu būdu išreikšti savijautą, kurią patyrė pamatęs, kad vyksmas - ne pagal jo scenarijų. Norėtųsi kuo realistiškiau pavaizduoti iki pragaro sukunkuliavusias liepsnas jo dvasioje, tačiau ten, pragare, dar reikės pabūti. Manyčiau, jog boksininko (kad ir Šociko) pirštinėtos rankos smūgį Tomas būtų atrėmęs lengviau, negu Ypatos neapdairų skubėjimą įsiterpti į Tomo scenarijų. Net prakalbintas Prano, su kuriuo prieš 20 metų radijo karieta išvažiavo į pirmą kelionę, negalėjo atsiminti, kas jis.
Jo pasveikintas, burbtelėjo:
- Labas, labas... Suprantu, kad turime svečių. Bet dabar jie man per gerklę lenda.
PRANAS. Kuomet nenori pažinti, gal ir svečiu - nevadink. Buvom, buvom ir dingom vienas kitam.
TOMAS. Kaip - "buvom, buvom"?
AŠ. Ot taip, Tomai! Jau kalbėjau savo bendravardžiui, kad gal geriau žmogui pasilikti užkonservuotam negu diena po dienelės bruzdėti į ateitį. Tuomet galėčiau irgi jo nepažinti, nors, va, Pranas pažino. Gal dar pasakys, ar labai džiaugiasi.
PRANAS. Pažinau, deja.
Tomas užmetė sunkią ranką ant mano peties, o kalbėjo ne tik man:
TOMAS. Palaukit, palauk! Ką čia kalbate, žmonės?
AŠ. Tomai, įsižiūrėk.
TOMAS. Gerai tau sakyti - "įsižiūrėk". Žinai gi, kokią kiaulę man kyštelėjo ponas Ypata. Ką tik pats prisipažino, kad tai jo darbas.
AŠ. Įsižiūrėk... Gal ir apie Ypatą su jo kiaule kitaip galvosime. Aš jau pradedu galvoti kitaip.

Ir tuomet, Tomas lyg meška iš po žiemos prabudusi:

TOMAS. Pranas? Karietos vežėjas? Užkonservuotas? O viešpatie! Tai kodėl gi neprisipažįsti, begėdi, kad tave angelai po dangų panešiotų. Tfu! Tfu! Neprapulk. Būk! Šias kelias dienas visą laiką galvojau, kaip išmelsti stebuklą, kurį nors valandėlei atsiųstų į mano erdvę. Duok ranką, Prany, nes bijausi, kad gali išnykti. Ir... gaudyk vėją laukuose.

Taip. Tomas pažino žmogų, sutiktą tuomet, prieš beveik dvidešimt metų. Nors apie septyniasdešimties metų, bet Tomas dar vis stiprus, grandiozinis. Ir dabar jo stiprybę savo kaulais išbandė Pranas. Stebėdamas tyliai džiaugiausi, kad tokio meškino jėga aplenkia mane - bent jau dėl to gera būti dvidešimčia metų vyresniu, kad žinai, jog kaulai išliks sveiki. Bet dabar prasidėjo tai, ką, regis, daug metų norėjau atsiminti, bet to padaryti nepasisekdavo. Suvokiau, kad pats galiu atsiminti tą pirmą radijo karietos kelionę. Tačiau pačiam atsiminti neprireikė, nes Tomas, nepaleisdamas Prano rankos, atsigręžė veidu į kelių žmonių publiką ir prabilo:
- Ponai, tai jau ne vaidinimas! Šis mielas, garbingas žmogus, būtent ir yra tas vežėjas, ir būtent toks, koks jis buvo, kuomet pirmą kartą išvažiavome radijo karieta. Visi jo - bent išvaizdos - parametrai, kaip tuomet.
PRANAS: Atsiprašau, prieš tuos metus iš tiesų važiavau su Tomu, bet tai buvo kitas Tomas. To Tomo, deja, čia nėra. Tai buvo apie dvidešimčia metų jaunesnis vyras. Kitaip tariant, negalėsime pasigirti, kad tai nevaidinimas, jeigu bandome nuklysti į tų metų prisiminimus. Šis Tomas ano Tomo neatstos. Nebent tik tokį, buvusį save, bandytų pavaidinti.
TOMAS. Va tau, bobule, devintinės. Ką daryti?
AŠ. Kažkiek lupto, kažkiek skusto. Gyvenimas su doze vaidinimo.
TOMAS. Vaidinam?
PRANAS. Tai Jūs, Tomai, vaidinkite, o man to daryti, ačiū Dievui, nereikia.

Netikėtai prie mūsų privažiavo upe perplukdyta karieta, o Igaga, atsistojus piestu ant užpakalinių kojų, sužvengė per visą Tomo erdvę.
- Iii - ga - ga!!!
Pranas kaip mat šoktelėjo ant karietos pasostės, laikydamas tą patį botagą ir vadžias, kaip ir prieš dvidešimt metų. Aiškiai jutau, kaip mano pasąmonė vėl priima poeziją iš Vidinio kūrybinės laboratorijos ir labai tvarkingai sudėlioja stalčiuose, iš kur galima perskaityti:

Dar spaudžiu kumštį.
Trinkteliu į sieną.
Ji gali griūti, jeigu nestipri.
Nesimeldžiu, bet Dievą
Nešioju sąžinėje ir širdy.
Žinau, kad iki jo kaip... amžinybės.
Kur eik, kur neik - visur jinai yra.
Peizažai jos nedomina manęs -
Šitoj plotmėj daug kartų Dievą susitikęs -
Net jeigu jį vadintume Nieku...
Iš Nieko gal tikrai nebūna Niekas,
Bet jį turėti dieviškai svarbu,
Kad bent save
Kažkur galėtumei padėti
Nekintantį -
Be atspalvių,
Be suirutės,
Be kvapų.

Sunkiai į karietą ropštėsi Tomas, nors stengėsi, nors nenorėjo paisyti, kad tie praėję dvidešimt metų, daug pakeitė ne tik jo gyvenime, bet ir asmenyje. Prireikė karietos Prano paramos, paduodant ranką, kol pagaliau ir jis ant pasostės įsitaisė šalia jo.

(tęsinys)
· Pranas · 12-08-2008 20:30:44 · 1 Komentaras · 560 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Gedi · 13-08-2008 17:47:52
Tiems, kas ankstesniu daliu nelabai suprato, jau turetu pradet aisket, kas cia vyksta. Smile Sitoj daly eilius labai patiko. O apskritai, mano nuomone apie si kurini ir paskutines dalis (nors atskiru komentaru neparasiau) jus zinote. "Valgau" kurineli cepsedama Grin

Поделиться132014-03-20 09:58:04

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

aikas atsiminti VIII
ProzaDainavome visi

Veikėjai. Visi. O pagrindiniai: Tomas. Pranas, Astė, Vidinis, Aš.

Tų laikų susiruošusi kelionei karieta turėjo atributiką. Nebuvo gausi, įmantri, įspūdinga. Jos, kaip Šiliniuose priimta sakyti, buvo "šiek tiek". Galbūt, kad elgėsi įžūlokai ir jau pirmoje kelionėje paskambino šaukiniu, tuoj buvo praminta Radijo karieta. Po mano ligų, nesėkmių buvau irgi užmiršęs jį, tą šaukinį. Užtat dabar, išgirdus, jis trenkė į patį viršugalvį taip, kad susiėmiau Astei į parankę.
- Bloga?
- Truputį pailsėsiu. Atsiminiau Audronę Meilutytę. Režisierė. Buvau užmiršęs, kad išvis tokia buvusi. Ot kaip! Užmirštame save, bet artimą - dar labiau.
O iš persikėlusios per upę karietos, Pranas skambino tuo šaukiniu ir:

- Dėkui, kad išgirdote karietos šaukinį. Beje, noriu pasakyti, kad ginčų dėl karietos ir jos kelionės nebuvo. "Ponai, jeigu jūs tikite savo karieta, tai prašom - važiuokite!". Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
BALSAS. O ką reiškia "jeigu tikite"?
PRANAS. Mūsų atveju, šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji iki šimtmečio pradžios, o gal net toliau. Ar tikite?
TOMAS. Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų. Tada dar ir iš upių galima buvo atsigerti.
PRANAS. Arba – antai! - žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli. Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
TOMAS. Mieli žmonės, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėte teisybę, kad atvažiavę iš Lietuvos, kurios prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų! Pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės pragaro velniai. Žegnotų ranka, kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
PRANAS. Ir vis dėlto tokia karieta yra. Važiuojame. Aida, Igaga, aida, mieloji...

Priėjo Vidinis, atidžiai pažvelgė į veidą ir neskubėdamas:
- Taigi yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti. Nesijaudink... O kad toks apsilpęs, gal net gerai. Sugrįžta atmintis su mažiausiomis smulkmenomis. Bet man irgi įdomiau žiūrėti į Praną karietoje, negu į tave. Nepyk ir... laikykis. Vienas Ypatos pažįstamas yra pasakęs: "Kas nenori mirti, tas nenorėjo gyventi. Gyvenimas mums duotas su mirties sąlyga, ir prie jos mes einame".*
AŠ. Tfu! Radai apie ką! Biesas nematė to Ypatos pažįstamo. Klausyk, Vidini! Karietoje Tomas ne tas, bet žodžiai išlikę. Jie ir po dvidešimt metų, kaip tuomet.
TOMAS. Beje, tikiuosi, ponai, kad su jumis neblogai pažįstamas ir suprantate, kad ne jos iš pragaro, o paprasčiausiai esu Tomas Vaisieta. Bet vis dėlto, kuomet tokia proga, manau, kad nedainuoti šventvagiška. Nagi, Pranai, vaidinti Tau nereikia, tebūnie taip, kaip tuomet.
Ir Pranas uždainavo. Ir būtent taip, kaip tuomet:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug – ir ne!
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.

TOMAS. Palauk, palauk, žmogau. "Galvoj girgždena karieta"? Hė, hė... Kad ir nemažai gyvenimėlio matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
PRANAS: Na, kam taip? Tai mano, vežėjo, galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, tik karieta.
TOMAS. Niekas kitas? O tik karieta? Radijo? Ha! Ha!.. Ką gi, jeigu "girgždena" tai neturiu teisės nepatikėti... Dabar daug kam "galvoje girgždena".
PRANAS. Dainuokim, Tomai. Dabar svarbiausia dainuoti.

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajonėj pasiilgo
Kelionės pasakos gražios -
Karietą seną pasikinkė -
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

Visi, kurie buvome Tomo erdvėje, prapliupome katutėmis. Beje, prieš tuos beveik 20 metų, sėdėdamas toje pozoje, toje karietoje ir prie to paties vežėjo, Tomas nedainavo; laikėsi nuostatos, kad kol posmai neužrašyti dainos raštu, dalyvaujant garsiam septintukui Do Rė Mi su jų kolegomis, dainuoti negalima. O juo labiau negalima dainuoti, kaip kam šauna galvon.
"Dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta", - kvietė iš minios, bet jis buvo užsispyręs ir teisinosi - esą, ne dainininkas.
Dabar jis šitaip nesakė. Dainavom visi, o Tomas, lyg norėdamas aplenkti kitus, net šoktelėjo į priekį, į vedlio poziciją.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.

________________
*Seneka.

(bus daugiau)
· Pranas · 15-08-2008 12:21:45 · 1 Komentaras · 696 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Gedi · 17-08-2008 14:22:32
Ko gero, linksmiausia dalis. Smile Taip ir stovi akyse teatro scenos vaizdas... Smile Arba... Zinot, filma "Tadas Blinda" prisiminiau. Nezinau, kodel. Siaip ar taip, vienas mano megstamiausiu mano lietuvisku filmu. Ir Tomas man Blinda primena. Keistos asociacijos, bet geros. Smile

Поделиться142014-03-20 10:00:22

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti IX
ProzaSenoje karietoje
Veikėjai: Tomas, Ypata, Aš.

Man niekada neteko būti kokio nors teatro užkulisiuose ir matyti, kaip atrodo jo aktoriai, geriau ar blogiau atlikę scenoje suvaidintus vaidmenis. Tomo erdvėje užkulisių nebuvo – vaizdas atviras kaip vaidinant, taip ir po vaidinimų. Nesunkiai suvokiau, kaip Tomui sunku būti tradicinėje, anoje arba senų laikų karietoje, bet nesugebėjau suprasti, kaip jis sugeba atkurti žodyje tai, kas buvo prieš beveik dvidešimt metų. Mačiau kaip prakaitas, prasiveržęs dulkstančio lietaus lašeliais, pradėjo stambėti, o paskui, kaktos ir nosies odai neišlaikius svorio, slydo žemyn ir kapsėjo į vešliai užaugusią barzdą.
– Tpruuu! Tpruuu, Igaga! – imdamas už rankų vežėją, stabdė karietą Tomas. – Pavargau. Taip labai pavargau, kad neprisimenu, ar kada taip buvę... Tpruuu!..
– Na jau! – regis, nenorėjo patikėti Pranas.
– Negaliu, vežėjau. Tiesiog pats nesuvokiu, kodėl taip.
Ir tuomet pašonėje pajutau Ypatos niuksą ir išgirdau:
–Sėsk! Jaunesnis nebūsi, bet manau, kad atmintis labai praskaidrės.
Pakėliau akis.
– Sėsk, sėsk, – pasakė, – bent vienai scenai. Kad vėliau nesupyktumėte: Tomas važiavo, o manęs neleido. Na, o paskui... Dievas žino, kaip paskui, bet šios progos nepraleisk.
Net nepajaučiau, kaip atsiradau vietoje Prano, kurį pasąmonėje pradėjau vadinti jaunesniuoju. Perėmiau botagą, vadžias. Tomas irgi pasijuto laisvesnis. Girdžiu kaip ir prieš dvidešimt metų:

TOMAS. Vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip ją supranti? Ko joje ieškosi?
AŠ. Šis klausimas man svarbiausias – ko ieškosi, vežėjau? Ieškosime širdies, Tomai. Tik nesijuok. Nesakyki, kad išprotėjau
TOMAS. Nesijuokiu. Žinau, kad tai ne pirmas bandymas. Juo labiau dabar nesijuokiu, kai knygų lentynoje atsirado Herbačiausko knygelė.
AŠ. Kalbi apie jo "Erškėčių vainiką"?
TOMAS. Turbūt, bet gerai neprisimenu, kaip, beje, ir jo vardų. Ten jis sako: "Tautos Širdies vis ieškau ir ieškau. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir... ir svajoju, svajoju apie Tautos Širdį.
AŠ. Perdaug norėjo. Visos tautos širdies.
TOMAS: Buvo literatas. Ir pats apie save: taip, aš biskį literatas, biskį "pisorius", biskį net ir teisėjas. Tuomet, kai kalbėjo tuos prisipažinimo žodžius, dar jaunas – turėjo trisdešimt dvejus metus. O po to gyveno dar trisdešimt šešerius. Bet kartoju: jis ieškojo Tautos Širdies ir abu šiuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis.
AŠ. Nuostabu. Mano ausiai, kaip pasaka.
TOMAS. Kaip ta pasaka jam atrodžiusi, pabandyk, vežėjau suprasti iš kito jo prisipažinimo:

"Visi tyčiojasi iš manęs, visi man piktžodžiauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies neatsižadėjo. Kad nors greičiau pasikartų, nustiptų. Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka. Tfu! Tfu! Baugu į jį žiūrėti – drugys ima krėsti. Tfu! Tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja."

AŠ. Ar tai reiškia, kad ir radijo karietai pranašauji tiek daug "tfu, tfu"?
TOMAS. Geriau nusiteikti niauriau. O jeigu būtų geriau, tuomet – valio! Bet gal tos Tautos Širdies net nėra.
AŠ. "Gal" – ne tas žodis. Tačiau džiaugiuosi, kad esate šalia manęs. Juk dėl tokių žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti. O jūs va – į karietą šalia vežėjo.
TOMAS. Nemažai tų scenų Lietuvoje jau ir sugriauta. O į tavo karietą tik todėl, kad... Bet palauk. Štai kokia mintis į galvą šovė. Tas Herbačiauskas, tas "biskį pisorius", ieškodamas Tautos Širdies, regis, surado jos ateitį, kažką iš mūsų, vežėjau, gyvenimo. Tik suvok, kaip šauniai šiandien tinka jo žodžiai:

"Šiandien reikia būti taip vadinamu "visžmogiu", tai yra tokia Ypata, kuri būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to viso ir nežinotų taip, kaip reikia. Tokie, ypač tokie didvyriai mums šiandien reikalingi. Šiandien kalvis, padėkim, privalo būti ne vien tik kalviu, bet ir poetu, o kunigėlis – ne vien tik išpažintoju, bet ir visokių mokslų, visokio meno, nors ir nepripažintu (žinoma, visuomenė) "daktarėliu".

AŠ. Vardo ar vardų neatsimeni, o tekstus kremti kaip voverė riešutus. Bet ar tai atsakymas, kodėl sėdai į tokią karietą?
TOMAS. Manau, kad galima pavadinti atsakymu, kodėl į tavo karietą.

Mieli peizažai ištrypti,
Išvaikščioti, išgulinėti...
Nėra ramybės jiems,
Ir, regisi, nebus –
Vos palieti atmintimi,
Ir pradeda skaudėti.
Ir – ech! – deja,
Jiems taip labai neskauda be manęs,
Kaip skauda man be jų.

– Nereikia, Vidini. Bent dabar palik mane ramybėje, – šūktelėjau išgirdęs galvoje jo poeziją ir kinkinys sustojo.
– Na, ir kaip? – pasiteiravo priėjęs Pranas, padėdamas nulipti nuo pasostės.
– Ateik į mūsų, į Pasostės erdvę. Ten galėsi perskaityti, ką "Kalbavilnyje" apie tave rašo. Įsivaizduok, rašo apie tave.
– Argi nuostabu? Negi "Kalba Vilnius", galėtų rašyti apie tave?

(tęsinys)
· Pranas · 20-08-2008 13:49:16 · 3 komentarai · 575 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Kaede · 21-08-2008 21:17:26
Gal po tęsinio bus aiškiau, nes daba kažkaip nepagavau "kas, apie ką ir kaip", sunkiai, nors pats kalbėjimas gražus ir lengvas.
#2 | Gedi · 21-08-2008 23:43:56
Kaede, gal butu paprasciau ir lengviau suprantama, jei pirmas astuonias dalis perskaitytum Smile
Ponas Pranai, atleiskit, kad neberasau komentaru, tiesiog toliau laukiu nekantraudama tesinio Grin
#3 | Skurdukas · 22-08-2008 13:54:18
O aš noriu pasivėžinti be bilieto, bet PRANAS botagą turi, šmagoja man per kinkas ir neprisileidžia. O jeigu rimtai, tai aš taip rašyti nemoku, tai kaip komentuoti???Grin

Поделиться152014-03-20 10:02:29

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti X
ProzaDangaus siųstoji

Veikėjai: Ponia Citata, Tomas, Ypata.

Tomo erdvėje laikas, turbūt, irgi tiksėjo laikrodžiais ar kitaip, bet nejautėme, kad jis yra. Širdys sąlo nuo atsiradusių pajautų ir neatrodė, kad kam iš mūsų rūpėjo atsiminti Tomo scenarijų ir pamatyti pagal jį sukurtą vaidinimą. Jautėme, kad atėjome ne šiaip sau - užgriuvę netikėtumai įsuko verpetu į tokią būties atkarpėlę, iš kur nebuvo įmanoma ištrūkti. Taip bent atrodė, bet vėliau paaiškėjo, kad Tomo scenarijus nebuvo užmirštas. Įdomu tik, kad tuo pasirūpino ne Tomas, o ponia Citata.
- Ponai, - suplojo rankomis ji, - miela mums čia šitaip pabūti, bet nereikėtų užsibūti. Neužsimirškime, kad atėjome pakviesti Tomo. Ateiti nebuvo sunku, o pakviesti ateiti - ne taip paprasta. Tą neblogai žinau, todėl ir prašau atsiminti.
- O taip! - atsiliepė ponas Ypata. - Tikiuosi, Tomai, kad nesupyksite, jog darbotvarkėje atsirado priverstinės korekcijos. Atsiprašau, kad neįspėjau, tačiau irgi norėjosi nudžiuginti netikėtumais. Manau, kad jie labai derės prie tavo scenarijaus.
- Duok, Dieve, kad taip būtų, - vėl pasigirdo jos balsas ir dabar jau neabejodamas sakau, kad pirmasis iš ekipažo žmonių ponios Citatos vertę karietos gyvenime pajuto Tomas. Ir vaidinimo idėja atsirado ne be jos paramos. Ji konkrečiai pademonstravo, kad atsiminimų apie radijo karietos keliones yra daugiau, negu kas nors galėjome įtarti. Tuomet, Tomui nesusivokiant, žiūrėjo jam į akis ir citavo iš jau užmiršto tos karietos vežėjo dienoraščio:

“Tomas nežinojo, kaip dreba mano širdis. Abejojau, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris sutiks ir pasakys: važiuojam, vežėjau. Buvo - nebuvo, rasim - nerasim, vis tiek važiuojam.
Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos. Jos nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau, kad ateis ta diena, kad ji privalo ateiti. Juk mato Dievas, kad karieta važiuoja ieškoti žmogaus širdies. O važiavimas jos, nepaisant kaip ką bekalbėtų ateities istorikai, prasidėjo anksčiau ir būtent galvoje, mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui - ugnis. Ji jau negalėjo užgesti, kol iš galvos radijo karieta išvažiuos į gyvenimą. Bet va koks nuotykis... Tikėk, abejok, ką nori daryk ar nieko nedaryk, o yra kaip yra: šiandieną susitikau su Aleksandru Burba.”

- Iš kur tai? - nemokėjo nei klausti, nei stebėtis Tomas, išgirdęs dienoraščio įrašą iš ponios Citatos lūpų.
- Ot, ir noriu tavęs paklausti: kaip manai? Iš kur? Jeigu tau tie dalykai įdomūs, atsimink, kad yra ponia Citata. Gal daugiau bobulė, negu mergina, bet ji moteriškė ir perspjauti per ją net ir aktoriui nepavyks.
- Kodėl taip kalbi? Perspjauti... Ar žinai, kad nesi nei bobulė, nei mergina, o geriausio aukso gabalas. Nemažas. Pagal tavo, moteriške, apimtį. Be dienoraščio skaitei prieš dvidešimt metų rašytą dienoraštį, kurio jau gal seniai nėra. O Viešpatie! Dabar jau ir aš tikiu, kad į šitą karietą tik tavo valia žmonės renkami ir siunčiami. Tu ne ponia Citata. Tu net ne aukso gabalas, tu - Dangaus siųstoji.
- Gal dar? Iš to paties dienoraščio...
- Palauk, Dangaus siųstoji. Patikėk, kad jaučiu tave, paėmusią mane už rankos ir vedžiojančią po dangų. Neleisiu tau nusileisti į žemę, kol... O, velnias! Aš, turbūt, kraustausi iš proto. Bet tai todėl, kad reikia žmogui pavaikščioti po dangų. Pasirodo ne taip sudėtinga - reikėjo tave išgirsti ir pamatyti tokią ir prašau - jau danguje.
- O laiko pamatyti lyg ir buvo...
- Taip, laiko buvo, bet nebuvo tavęs tokios, kokia dabar esi. Atleisk. Atsiminiau tėvo dainą. Nori? Ją tau padainuosiu.
- Ne, Tomai. Tėvo dainos man nedainuok. Norėčiau, kad padainuotumei savo...
- Bet tai nuostabi daina, - pasakė Tomas ir:
Oi, kur aš gėriau uliavojau
Sau jaunų mergelį pasdabojau.
- Ne, ne, Tomai, - pasipriešino ponia Citata. - Aš žinau, kad tau rūpi kažkaip kuo gražiau atsisveikinti su iš karietos išeinančiais jos vežėju ir Vidiniu. O jeigu, kaip sakai, jau atėjome pasivaikščioti po dangų, tai kodėl mums neužsukti pas kunigą Aleksandrą Burbą. Tikriausi, prisimeni?
Ir dar kaip prisimenu! - patikino ponią Citatą Tomas ir neatsiminęs padeklamavo:

Meldžiaus visur, ieškodamas tiesos.
Tačiau, deja,
Net ir savy jos neradau.
Ir vienąkart - prisimenu -
Siela prisiglaudžiau prie žodžio
Ir paprašiau:
O, Žodi! Būki mums šventovė,
Kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš.
Manau, kad nereiktų akmenų
Širdim kilnoti,
Dangaus ieškoti,
Deginat bažnyčiose žvakes...
O, Žodi!
Būki mums šventovė,
Kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš.
(“O, Žodi!..”)

Tai va - tuomet ir tokiomis aplinkybėmis buvo pradėtas kurti, vadinamasis, Tomo Vaisietos scenarijus. Apie tai sužinojau jau po vaidinimo. Ir net ne tuoj pat. Bet dabar, matyt, pats laikas sugrįžti ten, kur tas vaidinimas prasideda.
(Bus daugiau)
· Pranas · 22-08-2008 17:17:21 · 1 Komentaras · 587 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Gedi · 22-08-2008 17:25:11
Kad man tą Citatą taip gavus i pašonę... Smile O jau eiliukas, toks tikras ir subrandintas. Kaip kokio "Tado Blindos" tarybiniais laikais, laukiu kitos serijos Grin

Поделиться162014-03-20 10:22:19

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti XI
ProzaVaidinimas pagal Tomo scenarijų

Veikėjai: Ponia Citata; Tomas, vaidinantis A. Burbą; Pranas, Aš.

Tomas suvokė, kad tikėto įspūdžio vaidinimas pagal jo scenarijų nesulauks. Nepaisant, kad žmogaus siela talpi, kad ji, pasak vieno prancūzo, "juo gausiau papildoma, juo talpesnė darosi"*, tačiau jai, matyti, irgi reikalingas atokvėpis. Dabar gi, kurie buvome Tomo erdvėje, išskyrus gal poną Ypatą, įspūdžiais jau buvome gerokai priblokšti ir mūsų sieloms reikėjo poilsio. Bet pertvarkyti įvykius pagal įgeidžius – dažnai neįmanoma; Tomas irgi negalėjo atidėti vaidinimo kitam kartui. Beje, tuo metu nežinojome, kad vaidinimas sukonstruotas dviejų žmonių – jo ir ponios Citatos.
– Ponai, – pasakė, – atleiskite, kad matote mane lyg ir šeimininkaujančią Tomo erdvėje. Aktorių dalioje yra persikūnijimo galimybės ir todėl manau, kad pastebėjote, kur ką tik buvo Tomas, jo ten dabar nėra. Tai nereiškia, kad mūsų mažiau. Netgi bus daugiau. Pažiūrėkite!..
Ir štai matau, kaip prie manęs, neskubėdamas, prieina kunigo sutana apsivilkęs žmogus. Matytas, nematytas...
– Vežėjau, jūs vis dar abejojate, ar... ar sugebės ši karieta nuvažiuoti bent per kelis amžius atgal, – pasakė girdėtais prieš 20 metų žodžiais, bet tuoj pat sau: – Tfu! Ir scenarijų reikia keisti. Koreguoti tiesiog bėgant, – ir, nusigręžęs nuo manęs, paskubinęs žingsnius, nuėjo prie Prano. Jam pakartojo ką tik man sakytus žodžius ir tęsė:
– Tokios kelionės sėkme net vaikai neturėtų abejoti. O jūs? Ech! Tai juk menkas dalykas. Man, gerbiamasis, su Šliūpu teko ne tokius dalykus patirti. Gal tekę girdėti? Šliūpas. Jonas Šliūpas.
Pranas nenustebo, nepasimetė.
– Atsiprašau, bet... ne. Pirmą kartą girdžiu.
BURBA. Taip! Taip! Visur ir visiems sakote, kad esate karietos vežėjas ir todėl nebūtina žinoti, kas yra Jonas Šliūpas ar Aleksandras Burba. Reikės, žmogau, žinoti.
PRANAS. Kas atsitiko, jeigu ne paslaptis?
BURBA. Aš stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką girdžiu? Girdžiu, kaip man vežėjas sako, kad gal tai paslaptis. Beje, kaip tu, vežėjau, suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas? Kad visi kunigai – niekai. O aš sakiau ir sakau, kad tokia nepakanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatizmui, o ne apsišvietusiam žmogui.
PRANAS. Jūs apie mane? Prieš vėją nepapūsi, prieš teisybę nepasipūsi.

Pūčiau akis. Man tai buvo, vėlgi, nemenkesnis įspūdis. Pirmiausia gal todėl, kad galėjau numanyti, kas bus toliau. Jaučiausi nukritęs į laiką prieš dvidešimt metų. Jeigu ir tai vaidinimas, tai kas nevaidinimas? Net ir žodžiai tie, iš tų metų.

BURBA. Palauk! Paklausyk! Šliūpas gyveno Amerikoje, aš – Lietuvoje. Jis barė kunigus, aš bedievius. Na, ir kuriam mudviejų tikėti? Kaip žmogui atsirinkti, kurio idėjos – brangintinos, tikros, o kurio – iš tikrųjų niekai? Teisingai sakoma, kad nėra padėties be išeities. Mums teko pasiryžti kelionei kita kryptimi. Pats sumanei nuvažiuoti į praėjusius laikus. Mes skridome į ateinančius.
PRANAS. Į ateinančius? Tikėjotės pabūti juose anksčiau, negu jie pasirodys visuomenės pasauliui?
BURBA. Kad ir vežėjas, o pasirodo, supranti, žalty, apie ką kalbu. Beje, užmiršau pasakyti, kad tuo pat metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnotizavo. Na ir pasijutome kaip dvasios. Tik jaučiu – pakilau ir skrendu. Po trumpos valandėlės ogi žiūriu, kad priešais mane išniro kokia tai esybė. "Sveikas drūts, vienžemieti", – pratarė lietuviškai. "Sveikas drūts", – atsakiau, supratęs, kad tai Šliūpas. Na ir pradėjo jis padebesiuose girti savo platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties. Tai va toks triukšmelis! Nesantaika ne tik dvasioje, bet ir dangaus erdvėje. Ir tuomet... Ar žinai, kas tuomet?

Išgirdau šį klausimą kaip ir kiti – ponas Ypata, Astė, ponia Citata, Vidinis. Bet labai abejoju, ar bent vienas jų galėjo pasakyti, ką atsakys Pranas, o juolab, ar kuris jų žino, kas tuomet... Jaučiausi išimtimi, nes tikrai žinojau. Ir va, vėl kaip prieš dvidešimt metų.

PRANAS. Nepykite, tikrai nežinau.
BURBA. Šliūpas sako: "Ilgaskverni, skriskime į glūdumas ateinančių amžių. Suprask, įsikalk į galvą, vežėjau – į glūdumas ateinančių amžių! Ir ką gi? Buvau pritrenktas jo idėjų populiarumu – kur tik Šliūpas su savo pamokslais, visas pulkas žmonių paskui jį bėga ir klausosi jo pranašysčių.
Netrukus minia buvo paruošta praktiškai veiklai ir tuomet Jonas tarė: "Tegu išnyksta valdžia ir šitie ilgaskverniai, dvasios romikai kunigai"
Vos spėjo ištarti, kaip prasidėjo pjautynės. Pjovė, pjovė kol išpjovė. Kai šis darbas buvo baigtas, Šliūpas paliepė pjauti turtingesnius, kad liktų visi lygūs.

Klausiausi, o galvoje vis šviesėjo. Dieve mano, kaip vis dėlto atmintis netapati realybei. Susitikimai su ja "peršoka" atminties sukurtus vaizdus ir supranti, kad tai nesulyginami dalykai. Galbūt, pirmą kartą taip skaudžiai pajutau erdvių radijo karietoje prasmę. Neįsivaizduoju susitikimo su Pranu bet kur kitur. Ir, žinoma, neneigiu, kad tokiose erdvėse ir atmintis pasireiškia nepalyginamai didesnėmis galimybėmis. Ji jose lyg vandenyje atgal paleista žuvis, bet daiktų ar įvykių atspindžiai, kokie jie bebūtų, vis dėlto – tik atspindžiai. Realybė nepakrutinamai pasilieka savyje. Buvau laimingas, kad galvoje atsiranda gyvastis, bet pikta, kad neišmokau suvokti karietos anksčiau. Netgi to daryti nesistengiau.
"Dieve, kur aš? Ir kas aš?" – prasičiaupė lūpos, išleisdamos į erdvę atsidūsėjimą, kurį išgirdo ir Pranas su Tomu, vaidinančiu Aleksandrą Burbą.
– Ateik! – pakvietė Tomas.
– Ne. Į vaidinimą įeiti nenoriu, o į realybę – neįmanoma užeiti. Ji užimta Pranu. – Ir žvilgterėjau į Vidinį, nutilusį ir dėl kažko susimąsčiusį, bet telepatijos būdu pasiųsta eilėraštį, savo galvoje suradau truputį vėliau.

Tų priekaištų dar bus daugiau –
Senatvė juk irzli.
Be jos žinau,
Kas kaip galėję būt kitaip.
Bet kam laikyti atminty,
Kiek ko nepadariau,
Ar padariau ne taip.

Keliu ant lūpų šypseną,
Į sielą – nuotaiką geresnę,
Bandydamas įtikinti bent jau save:
Vienatvėje nėra tamsos –
Net sienos šviečia.
Ir čia labai svarbu,
Ar myli kas, ar ne...
Apsikabinę per pečius,
Pavaikščiojam išėjusių keliais –
Kiek daug kadaise buvome kartu,
Dabar – labai mažai...

("Atminties štrichas")
______________________________
* Turiu galvoje Mišelį Montenį.
· P

Поделиться172014-03-20 10:25:24

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti XII
Proza
Susitikimas su Balsu
Veikėjai: Balsas ir aš.

Į Pasostės erdvę sugrįžau, kai dar Vidinio nebuvo, tačiau ir pats ne kažin kaip gerai prisimenu sugrįžimą. Daug kas ten, svečiuojantis pas Tomą, svaigino, tačiau asmeniškai mane – labiausia susitikimas su Pranu. Jį sutikau, buvome kartu ir ne kur, o būtent prie karietos ar net toje karietoje, kuri beveik prieš dvidešimt metų. Kitiems galbūt knietės pasakyti, jog tai nenuostabu. O jeigu reikia kuo džiaugtis ir gėrėtis, tai erdvių galimybėmis sukaupti sąlygas, kurioms esant vienas būvis persilietų, pereitų į kitą. Būtent jos, erdvės, lemia, kad filosofijos ar iliuzijų fragmentai įsikūnija į realybę. Bet kaip ten bebūtų, ką kaip kiti bemanytų, dabar žinau, kad ATSIMINTI ir BŪTI toje realybėje yra du skirtingi dalykai. Beje, suvokiu, kad bet koks buvimas irgi netapatus ir pirmiausia dėl priežasties, kad į patį save, kaip ir į upę, antrą kartą neįbrisi. Tačiau daug kas Tomo erdvėje buvo kaip kadaise – Pranas, karieta, Igaga, kalbėti žodžiai, kurie nežinia kokiu būdu lūpose atsirasdavo būtent tokie, kokie jie anuomet.
Vaikštinėjau po erdvę, negirdėdamas savo žingsnių ir ką tik patirti įspūdžiai neapleido jausenos. Buvo nesmagu suvokti, kaip neprotingai dairytasi karietoje ir po jos keliones beveik užmiršus, kad žmogaus gyvenimas, kuris DABAR yra tik vienas toks ir būtent tik dabar. Prisiminiau Ypatą sakiusį, kad jo antikos laikų draugas Seneka bet kokia proga stengdavosi priminti, kad mirštame kasdien. ("juk klystame laukdami ateityje mirties: jos dalis jau – praeityje, nes prabėgusi gyvenimo tarpsnį valdo mirtis").
"Ne, nemiela man ta abejotina išmintis, surankiota iš kitų", – galėjau pasakyti prancūzo Mišelio Montenio žodžiais, bet tylėjau. Norėjosi atsispirti į save ir pasirodyti reikšmingam, pabandant nuosavu protu apibendrinti tai, kas įvyko. Ir išsižioti – ar neteisingiau patikėti, kad išnykimo prasme, mirties nėra. Gyvenimas pasiima mus savyje į praeitį ir ten gyvename. Ir klausimas tik, ką ir kaip reikia padaryti, kad iš tos praeities ateitume? Kaip pasirodyti būtent tokiais, kaip tai padarė Pranas? Atmintis, kaip jau sakiau, neatstoja, nekompensuoja būties realybėje, nepaisant kaip ji reikštųsi – pasakojimais, vaidinimais, poezija, atsiminimais, interpretacijomis...
– O sapnais? – nelauktai išgirdau Balsą.
Įsiklausiau, bet nieko, kas būtų ne taip, nesuradau. Ir vis dėlto pusbalsiu pasakiau:
– Tik jau nemanyk, kad sapnuoju.
– Sapnai ne tavo valioje, bet pasidomėti savo karietos erdvėmis, patikėk, laiko buvo daugiau negu reikia, – atsiliepė lyg kalbėtų pati Pasostės erdvė. Patylėjo, o paskui lyg ir apgailestaudamas: – Ak, žmonės! Kuris iš jūsų sugebate pasakyti, kas esate? Ką savyje turite? Duodi karietą, augini, puoselėji, tačiau ją irgi tik ausimis ir akimis žvalgote. Taip ir nesugebate įeiti į ją visa savo esybe. Ne, tai ne priekaištas, bet reikia kažkaip per kažką pasakyti: užtenka būti tik adomais ir ievomis. Reikia ne tik žinoti, bet ir suvokti, kodėl Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Tuomet kažkas atmintyje krustelėjo, pasistūmėjo ir pradėjau atsiminti, kad šis Balsas man pažįstamas. Žinojau, kad juo tuomet nesidžiaugiau. Galgi net priešingai – norėjosi, kad greičiau dingtų, pranyktų. Atsiminimai apie jį žadino aną nusiteikimą ir atsiliepdamas jam, nedaug galvojęs, pasakiau:
– Taip, Dievas. O velnias irgi turbūt: sutvėriau pagal savo paveikslą. Dabar tobulinu. Ir dar – Dievo šaukiamės kasdien, bet neateina ar retokai pasirodo, o velnias ir nešaukiamas neatstoja nuo žmogaus. Ot ir suprask, kuriam jųdviejų žmogus labiau rūpi. Būti žmogumi ne taip paprasta, kaip gal atrodo.
– Atsiminei? Pažinai, kad toks piktas?
– Atsiminiau. Pažinau, bet kad piktas, tai ne. Jau tada vadinai seniu. Ką dabar pasakytumei? Beje, ačiū už Praną. Ir bendrai – už tai, ką patyriau ir kas manyje dar neatslūgo. O su Vidiniu jau ruošiamės išeiti.
– Taip, mudu pažįstami. Tik neprašyk, juolab nereikalauk, kad pasirodyčiau, kaip Pranas. Net su karieta. O dėl jųdviejų išėjimo... Poną Ypatą prašiau, kad pagelbėtų ir tai atsitiktų kuo greičiau. Bet vis dėlto Dievas žmogų sutvėrė pagal savo paveikslą ir iš tokio tvėrinio išeina nenuspėjami dalykai. Ir dabar truputį pikta, kad susitikęs Praną, pamatęs jo karietą, palikai užmarštyje mane, pasakiusi, kad ji tau sudužo.
– Ir vis dėlto buvau, kad ir trumpam, prisėdęs ant jos pasostės.
– Betgi nesakai, kad ji tavo... Tai – Prano karieta.
– Būk. Nepaisant, kas esi – būk... Man atrodo, kad apie tave bandžiau rašyti, na, bet kaip sakau – būk. Te Dievas su tavimi, kas bebūtumei.
– Aš padėsiu tau dar kartą susitikti su Pranu. O su Dievu būkime visi.
Durų Pasostės erdvėje nebuvo, bet aiškiai išgirdau, kaip sucypė jų vyriai ir nesunkiai supratau, kad balso savininkas palieka erdvę, palikdamas, beje, džiugią žiną – reikia manyti, kad su Pranu dar susitiksiu.

Aš – senatvė.
Ir jeigu kas manot,
Kad čia liūdesio pilna,
Juo ne tik akis, bet ir kojas nuplaunu.
Ak, kokie gi jūs besarmačiai!
Tik dabar aš jaučiuosi pasaulį išmokęs –
Visi turtai many besutilpo
Ir sakydamas žodį MEILĖ
Bijausi,
Kad ji negrąžintų atgal į jaunystę.
Kaip miela ir gera,
Kad nereikia sugrįžti atgal –
Dabar ji man ne Aušrinė,
Dabar – Vakarė,
O iš tikrųjų žvaigždė ta pat

Lašina šviesą į širdį,
Ir…džiaugias širdis.

"Senatvė"

(bus daugiau)

· Pranas · 29-08-2008 11:34:04 · 1 Komentaras · 663 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Kaede · 30-08-2008 21:18:55
O šį kart nepaprastai patiko, išties, pamastymų kupinas darbas, pilnas visko už kabučių ir prieš jas. Dar dabar neatsigaunu iš apėmusio šito reikalo jausmo, tikrai gilus kūrinys. Nekantraudama laukiu tęsinioSmile
Rašyti komentarą

Поделиться182014-03-20 10:27:22

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti XIII
Proza
Kai dantys ne Dievo duoti

Veikėjai: Vidinis ir aš

Pasostės erdvę karietos ekipažo žmonės neretai pavadindavo Vidinio-Prano arba Prano-Vidinio erdve. Tai natūralu, logiška, kadangi kitos karietos erdvės - kaip, regisi, jau sakiau - vadinosi vardais jos ekipažo narių, tik visi jie jose gyveno po vieną. Mudu su Vidiniu buvome išimtis - vienoje erdvėje gyvenome dviese. Bet atsitikdavo, kuomet dėl įvairių priežasčių su Vidiniu išsiskirdavome; jis išeidavo, Dievas žino kodėl ir kur, bet lemtis ir vėl sugrąžindavo atgal. Buvau įsitikinęs, kad visam laikui ją sugebėsime palikti tik tuomet, kai išeisime kartu. Dabar plika akimi matėsi, kad toji valanda artėja. Nesakau, kad jos bijojau, bet siela vis labiau,

jautriau "klijavosi" prie erdvės ir galima buvo suprasti, kad kažkiek jos ten pasiliks. Kita vertus, ir pačiam norėjosi išsinešti erdvės su savimi tiek, kad bent užmerktomis akimis ją apčiupinėdamas, nepraeitumei pro dalykus, kurie labiausiai buvo artimi ir reikalingi. Gal tai nebuvo svarbu, nes šioje erdvėje kruopščiai išsaugojome M. Montenio pakuždėtą klausimą, o būtent: kaipgi atsitinka, kad siela, praturtinta tiekos dalykų žinojimo, nepasidaro gyvesnė ir jautresnė? Man tiek pakako. Vidinis gi stengėsi aprėpti nežinią plačiau ir kamavosi kita klausimo puse, nemokėdamas suprasti, kaip atsitinka, kad protas, sugebėdamas savyje sutalpinti mintis ir samprotavimus didžiausių išminčių, nesugeba tuo pasinaudoti ir pats pasitobulinti.
- Vidini, - bandžiau aiškinti, - manau, kad čia kalbama tik apie dalį proto, o būtent tą, kurį nešioja ne kurie subjektai.
- O aš apie ką? Akivaizdu, kad tarp tų subjektų esu ne tik aš, bet ir tu, Pranuci, - girdėdavau taip ar panašiai. Dabar, užsiminęs apie tai, noriu paakcentuoti, kad pradėję labiau studijuoti Pasostės erdvę, didesnės naudos savo protui nesitikėjome. Susitaikėme su mintimi, kad te toks jis palieka, bet turėti, bent atmintyje, žinojimą apie erdvę kažkodėl darėsi vis labiau reikalinga. Net atsiminiau jau anksčiau įrioglinta į mano atmintį Vidinio:

Kol dar laikosi dantys
Dievo duoti,
Duonos, kaip sakoma, bus.
Bet kai dantys ne Dievo,
Kai jie iš plastmasės
Stomatologo gražiai burnoje sudėti,
Ateina bėda ir dėl duonos.

Manau, kad šios septynios eilutės, suvoktos perkeltine prasme, gan vaizdžiai tapo mano dvasinę būseną, ruošiantis išėjimui iš karietos. Ir tai neatrodė nesuprantama, tačiau išgirstas Balsas sutirštino savijautą ir pradėjau galvoti, kad gal visi pastarosios dienos nutikimai kažkaip nori kompensuoti būsimą netektį. Vėl prisiminiau jo pažadą padėti man dar kartą susitikti su Pranu, bet jis, Balsas, buvo vienintelis, kuris mažiausiai teikė pasitikėjimo. Buvo atviras ir neslėpė, kad nežinia kodėl, tačiau ir jis suinteresuotas mano išėjimu. Pasak jo, esą, net poną Ypatą prašęs, kad tai atsitiktų skubiau.
- Ačiū už paslaugas, - pramurmėjau panosėje. Bet kad apie jį kažką kažkada rašiau, tai irgi faktas. Bet kur? Negi užrašuose "Teisybės visi bijosi"? Į juos kišau, kas pakliuvo ir todėl nenustebčiau, jeigu mano atmintis ten užtiktų parūpusį dalyką. Vėliau, kai į erdvę sugrįžo Vidinis, išgirdau:
- Ė, Pranuci, nemokame naudotis galimybėmis, kurias turime karietoje. Įsiknisę, įsirausę kaip kurmiai savyje. Tik šiandien kitomis akimis pamačiau ponią Citatą. Tai ne Citata, o archyvas. Toks mudviejų negebėjimas orientuotis net artimiausioje aplinkoje, ot, ir veja iš karietos. Gerai, kad ne stuktelėjus klupsčiu į užpakalius, o atsargiai, mandagiai, neužgaunant savimeilės. Niukina susipratimu, esą, senatvė. Per tvorą aukščiau bambos neperšoksi. Bet kodėl ne, jeigu šokinėji Dženėje...
- Dženėje?
- Pirmą kartą išgirdau, kai ponia Citata mūsų karietą pavadino Džene. Mums paaiškino, kodėl ji taip daranti, bet tau, Pranuci, apie tai kalbėti nereikia. Žinai. Tik atsiminti gal reikia... Pravardės, kaip ir vardai - jos neužsimirštamos, o kai tos pravardės paglosto ausis, tai neretai prasmingi daiktai įvardijami jomis. Taip pasielgė ponia Citata pavadindama karieta Džene.
- Tarkime, kad taip, tu teisus ir apie tai man kalbėti nereikia, bet įdomu. Visą laiką radijo karieta ir staiga - Dženė!
- Kas žino, gal Citatos tikroji pavardė irgi kita, bet mums ji Citata. Ir Dievas mato, o aš asmeniškai liudiju, kad ji to tikrai nusipelno. Manau, kad jeigu esi ką rašęs apie Balsą, pats tuo įsitikinsi. Atsimeni, kokius žodžius kalbėjo Tomas, vaidindamas Aleksandrą Burbą. Jie tapatūs, tiesiog perdėti iš Aleksandro lūpas į Tomo lūpas. Ir tai didysis ponios Citatos nuopelnas. Manau, kad kitoje aplinkoje, kitose sąlygose ji to irgi nebūtų sugebėjusi, bet...

Kuomet esi "Dženėje", kurioje nors jos erdvėje, manau, kad įmanoma net per savo bambą peršokti. Kitaip kaip paaiškinti tokius dalykus? Na, kaip?
- Gajus esi, Vidini. Gajesnis, negu maniau, o aš jau pavargau.
- Palauk. Pakviesiu ponią Citatą.
- Tikrai?
- Išnirkime iš savęs, eikime į žmones...

(bus daugiau)

· Pranas · 02-09-2008 14:30:27 · 2 komentarai · 575 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Kaede · 11-09-2008 09:24:41
Sunkiai man kaikur skaitės, ne viską supratau net, o ir apie citatą susibalamutinau. manau trūksta patyrimo, visgi dar daug kas man mįslės. Bet visumoj, pagavau kažkokią gilumą, buvo įdomu laukti ką dar naujo gausiu sukramtytiGrin
#2 | fun4joke · 11-09-2008 09:28:39
labai jau ilgas kurinys,ir ganetinai sudetingas..taciau laukiam tesinio Wink

Поделиться192014-03-20 10:29:22

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

aikas atsiminti XIV
ProzaNe pyragai

Veikėjai: Vidinis, Pranas, aš.

- Kur bėgi, kaip galvą pametęs. Palauk! - pašaukiau iš paskos Vidiniui. Anas gi, lyg neišgirdęs, ėjo nuėjo ieškoti ponios Citatos.
Ne man kalbėti, kad būna, kai viena diena nesutelpa į storą knygą. Pernelyg atkakliai gal nereikėtų apie tai galvoti, bet vis dažniau atsimenu, kad savo gyvenime sutalpinau jau (taigi, jau!) apie dvidešimt šešis tūkstančius dienų. Dar neseniai buvo smagu tikėti, kad gal pavyks bent knygos viršeliais aplenkti "Teisybės visi bijosi" užrašus. Ne, dar ir šiandien nesakau, kad tai visiškai žlugęs dalykas, kad užrašams nelemta išvysti šio pasaulio knygos pavidalu, bet ramybės ir tikėjimo irgi nėra. Ant stalo gulėjo apgeltęs savaitraštis "Kalba Vilnius", kuris dabar manęs nedomino - žinojau, kad ten rašoma ne apie mane su Vidiniu, ne apie mūsų karietą; rašoma apie Praną ir jo karietą. O manoji arba tiksliau - mūsiškė?
Kuomet joje jau nemenkas ekipažas, apie privačią nuosavybę kalbėti neapsiverčia liežuvis, net jeigu nejaustumei, kad pirmuoju smuiku pradėjo groti ponas Ypata. Apie jį kelias žodžiais persimetėme ir su Pranu, mums būnant Tomo erdvėje. Prisimenu, kaip jis:

PRANAS: Ponui Ypatai irgi nelengva. Suprantu, kad čia atėjęs iš tos valdžios piramidės, kur viskas, kaip bažnyčioje - žemesnė jos dalis paklūsta ir už darbus atsiskaito aukštesnei. Tai užsiliko jo įpročiuose, kuriuos ne taip lengva perorientuoti. Manau, kad tai turėtum jausti. Atrodo, gyvena karietoje, bet ne tik joje. Ar ne todėl karietos erdvės priartėjo prie sąlygų artimesnių jo ankstesnei būčiai.
AŠ: Manai, kad ankstesnė Ypatos būtis kliudo karietai?
PRANAS: Ogi tik Dievas žino. Bet nemanau, kad jau praleistas tų sūnų laikas, iš kurio semiamasi stiprybės. Kaip ten? Primink. Man geriau prisimena: Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas...
AŠ: Suprantu, kad nori išgirsti iš Vinco Kudirkos tautiškos giesmės: Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. O! Kiek daug neteisybės joje. Juk neteisinga manyti, kad toji praeitis priklauso tik ponui Ypatai. Kaip neaikčiotume, ji jau priklauso ir tau, Pranai, kartu su prie Nemuno aušusiu nauju rytu.

Pranas kilstelėjo galvą ir kurį laiką skvarbiai žvelgė į akis. Sunku pasakyti, ko jis jose ieškojo ir ar surado, tačiau tuomet man norėjosi nuoširdžiai prašnekti apie mūsų karietą, sustabdytą prie Karlonų kalnelio. Jaučiau, kad tai turtas, bet man nesuvoktas ir todėl menkai išmaniau, kaip su juo elgtis, ką daryti. Paprasčiau buvo žiūrėti į dangų ir, matant ten Grįžulo ratus, išdejuoti: o Jėzau, kaip atsitiko, kad karieta peraugo mane? Kaip atsitiko, kad jos erdvės sunoko, išaugo, įsikūnijo realybėje ir tenka bėgti paskui kažkieno protą.
Karietos erdvės pranoko net mano vaizduotę. Dabar galėjau jose tik BŪTI, nesugebėdamas įtakoti jų būties.

- Ėgi, bendravardi, atkelk vartus, - išgirdau įsiminusį Prano balsą. Ir nemokėjau suprasti, kodėl "atkelk vartus!", kai karietoje gyvename be vartų, bet nepaisant to, jie kėlėsi. Erdvės darėsi daugiau. Atsiminiau ir, regis, galėjau cituoti iš biblijinės "Pradžios knygos": "Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa".
Bergždžias dalykas bandyti nupiešti stebuklą, kai per kelias akimirkas apgaubia nauja aplinka ir akyse atsiranda peizažai, kuriuos gal tik sapnas tegali sukurti. Nebuvo laiko stebėtis ir galvoti apie reiškinio prigimtį, bet žinojau, kad kuri tai sielos kartelė atsivėrė ir išėjo arba leido sau pabūti materijoje. Prisiminiau poną Ypatą.
- Ė, nebūtų Ypata, jeigu ko nors nesumąstytų, kaip ne žmonės, - prakuždėjau, tačiau išgirdau, kai pasąmonėje ir, regis, tik man atsiliepė Balsas:
- Kaip Dievo, taip ir pono Ypatos vardo be reikalo neminėkim. Tai aš. Tęsiu tau duotą savo pažadą, Pranuci. Brangius svečius reikia priimti pagarbiai.
- Ačiū, Balse, - kiek palaukęs pasakiau mintyse, bet į sąmonę jau gulėsi Vidinio siunčiami eiliavimai:

Esu žmogus.
Bet toks,
koksai dabar,
jau būt nenoriu.
Atėjo laikas pataisyt save -
Žiupsnelį po žiupsnelio,
Paėmus iš šventovių,
Surinkti į materijas
Ir kuo stropiau įmūryt sieloje.

Nebūtų joj erdvės -
Tikriausiai patylėčiau,
Neužsiimdamas statybomis,
Jei kalnas ten ant kalno.
Dabar žinau -
Erdvės žmogaus sieloj
lig proto pakraščių,
Dangaus gal net daugiau
Negu jo turi Dievas.

Esu žmogus,
bet toks, koks aš dabar,
jau būt nenoriu.
Praėjo noras sutvertam
pagal paveikslą Dievo būti. -
Jaučiu pagundą
Ir statyboje į Dievą būti panašus.

- Labas, Pranai. Žinojau, kad atvažiuosi. Va, kokia erdvė tavo garbei. Aš ir pats ją tokią pirmą kartą regiu. O Vidinis irgi nori būti panašus į Dievą.
Sugrįžau į Pasostės erdvę manydamas, kad gal mintys atlėgs ir galėsiu ramia galva apvaikščioti įspūdžius ir tuos potyrius, kurie labai nelauktai užgriuvo svečiuojantis Tomo erdvėje. Pasirodo, kad ir čia ne pyragai. Nekviestas neprašytas prabilo Balsas, pernelyg netikėtai užgriuvo Pranas, o ir savyje tiek daug visa ko girdisi, kad nežinai prie ko susikaupti.
O diena dar nesibaigė...

(bus daugiau)
· Pranas · 05-09-2008 12:29:52 · 2 komentarai · 685 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Gedi · 06-09-2008 23:52:08
Nu idomu idomu, kuo cia viskas baigsis Grin Eiliukas - super Smile
#2 | Kaede · 11-09-2008 09:36:18
Kažkoks nebylus veiksmas, atrodo viskas vyksta viename \moguj, labai panašu į vidinį pasaulį, su savom Ypatom ir BAlsais. Tikrai įdomu
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.

Поделиться202014-03-20 10:32:04

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti XV
ProzaIrenos linkėjimai

Veikėjai: Pranas ir aš.

– Va, kokia erdvė! – tą patį kelis kartus kalbėjau Pranui nepaisydamas, kad pats jos atidžiau neapžvalgęs: – Yyy ga ga gaaa! – nekantriai ir pratisai sužvengė žirgas lyg kažką manyje atsimindamas. Priėjau, pašukavau pirštais jo nukritusius karčius, patapšnojau per sprandą: – Gražus tu, Igaga. Nuostabus! Ir aš žirgą turiu, bet manasis apie dvidešimčia metų už tave vyresnis. Bet vardas jo irgi Igaga.
– Yyy ga ga gaaa! – vėl sužvengė, nesuprantamu ilgesiu išrasodamas akis. Pranas jo nedraudė. Sėdėjo įprastoje vežėjo vietoje ir net neatrodė, kad jam čia įdomu.
– Lipk, Pranai. Nemaniau, kad taip greitai atsirasi. Ir dar su karieta. Ačiū, kad neaplenkei.
– Jeigu džiaugiesi, sau dėkok. Stengiuosi nebūti ten, kur manęs nelaukia.
– Kaip suprasti – "sau dėkok"? O, kad tikėjau, jog susitiksime, tai irgi ne nuo lubų perskaičiau. Kas žino, gal ir dabar mudu stebi būtybė, padėjusi susitikti. Ją vadinu Balsu. Nė karto jos nemačiau, tik girdžiu.
– Būna, būna, kuomet girdi save, o manai, kad kužda ar kalba dangus. Tiek to, palikime ją ramybėj. Bet palauk! – nelauktai atsiminė, – regis, kalbi apie tai, kas ir mane aplanko. Prašė, kad atvažiuodamas būtinai pasiimčiau dienoraštį ir kitokią smulkmę. Ė, ateik, – ir pasikuisęs pakojyje, ištraukė iš ten ir padavė nemenkai aptrintą, apdaužytą juodos spalvos nedidelį, bet gan sunkoką lagaminą. – O dėl dienoraščio... Tu tikrai norėtumei jį pavartyti? Nežinau, ką ten įdomaus sau galėtumei surasti.
– O čia kas? – kilstelėjau juodą lagaminą.
– Paliksiu tau amžinam naudojimui. Smulkmė, bet kai sudėjau, pasirodė, kad truputį sveria...

Tuokart lagaminas man rūpėjo mažiausiai. Negalėjau suprasti, apie kokį dienoraštį prakalbo Pranas. Todėl delsiau, temdamas laiką ir norėdamas susivokti, bet toks darbas greitų rezultatų beveik nedavė.
– Šioje dėžėje – ir dienoraštis?
– Nežinau, kam tau jo prireikė. Sakiau Balsui, kad nuo tavęs nieko neslėpiau. Galėtum atsiminti.
– Neslėpei, Pranai. Tikrai ne, bet...
– Tau linkėjimus siunčia Irena, – skubėjo atsiminęs pasakyti.
– Sėliukaitė?
– Šį kartą ji, o kitą kartą – gal kita Irena.
– Stop, Pranai! Stop, mielasis! Nežinia, ar kitas kartas bus. Dabar gi – stop. Regis, pradedu atsiminti, kaip išvažiavai į pirmą kelionę. Ir ji, Irena, buvo nuostabi. Ypatingai tuomet, kai linkėjimus į karietą dėliojo, – skubinausi kalbėti, vis įterpdamas "stop", kad Pranui nesutrukdant į smegenis įplūstų dar vienas pluoštelis atsiminimų. – Stop! Aš ją girdžiu, Pranai...
Bet kaip iš tikrųjų buvo, o gi dievai težino. Gal girdėjau, gal atsiminiau, bet jeigu atsiminiau, tai kitaip – ne tik žodžius, bet ir jos balsą, kalbėjimo manierą ir ją pačią – aukštoką, liekną it pušelė ir gražią. Kalbėjo:

"Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva – senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukų energija iš pilkapių. Tartum stipresni nuo jų nulipame. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų! Kiek daug netgi XX a. tragedijomis pažymėtų žmonių. Todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausant į kiekvieną krustelėjimą, prikeliant tai, ką dar šiandien galim padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę priimti istoriją atvira širdimi – be pykčio, pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, bet neapsieita ir be džiaugsmų. Todėl karietoje norėčiau matyti atviros širdies žmones, kurie gebėtų įsigilinti ir suprasti kiekvieną. Taip būtų atverstas bene įdomiausias mūsų tautos istorijos puslapis. Tuomet jau ir visumoje galima būtų kalbėti apie supratimą, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti?"

Man neatrodė, kad bent kiek ilgiau užtrukau klausydamasis Irenos Sėliukaitės prieš gabalą metų kalbamų žodžių. Kitaip, matyt, atrodė Pranui, nes būnant laike užkonservuotam, atmintis, ko gero, beveik nereikalinga. Aš gi buvau išspjautas iš to laiko ir kiekvienas žodis iš ten – dvasiai reikalingas. Vidinis lyg panoręs mane paremti, taip:

Man sako – tu nutilk,
užmiki, kaip naktelė,
pasuptas sapnų,
tai, ką reikėjo pasakyt –
jau pasakyta.
Bet kol krūtinėje širdis,
ir ją girdžiu –
girdžiu, kaip žvengia Igaga,
Ir džiaugiasi, kad reikalingi:
Jis – man.
Aš – jam.
Abu.
O ne! Seni dvarai dar nenuskendo,
dar aikteli į atmintį,
neleisdami ir mums nuskęsti savyje.
Atsiverčiau gramatiką.
Raidžių nedaug,
o kaip gražiai pasaulį didelį aprašo.

– O gal tau tikrai reikalingas bus dienoraštis, jeigu taip reikia atsiminti, kas, ką ten, kada sakęs? Kad ir Irena. Ė, paimk, palaikyk iki nereikės. Bet atsimink: visa, kas čia parašyta – tik sau, dėl savęs. Na, ir gal kažkiek dar dėl to, kad norėta apsisaugoti nuo užmiršties, – pasakė paduodamas kelis apystorius sąsiuvinius, aptrintus ir nudėvėtus kaip juodasis lagaminas. Ir lyg greičiau norėdamas užmiršti: – Girdėjau, ruošiesi išeiti. Abu su Vidiniu.
– Reikia išeiti. Bet nesinori išdegusiom akim. Ir išėjimui pasiruošti reikalingas laikas, – pasakiau ir žvilgtelėjau į dangų, kur švietė Grįžulo ratai. – Bus laiko. Pakalbėsim. Ir nepaisyk, kad šiandieną negaliu susitvardyti. Tiek daug visko užgriuvo, kad neįmanoma kvėpuoti. Nors knygą rašyk.
– Tu žinai juos? Taigi Grįžulo Ratus, – atidžiai pasižiūrėjo į akis Pranas, – sakoma, kai žmogus giliai giliai nusileidžia į save, ten irgi atranda Grįžulo Ratus. Irgi bandžiau tą padaryti, bet nesakyčiau, kad labai sėkmingai.
– Betgi lipk, Pranai, iš vežimo. Atrodo, kaip svetimi. Nepažįstami. Kaip čia taip? Atvažiavai ir atrodo, jog net nenori, kad kojos apšiltų...
· Pranas · 09-09-2008 16:03:13 · 1 Komentaras · 636 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Pranas · 09-09-2008 19:21:46
Banifacijau, Jūs nuostabus. Iš tikrųjų- yhaha.
Štai ką reiškia klausa.
Beje, dėl to karietos žirgo... dėl Igagos.
Gedi man irgi labai padėjo, kad bent artimus pažinčiau.