Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.

Вы здесь » Trys pelėdos » Čia aš, Pranas Karlonas » TAI, KAS DABAR IR ŠALIA

TAI, KAS DABAR IR ŠALIA

Страница:   1 2 3

Сообщений 21 страница 27 из 27

21

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Truputį kitaip XVI
ProzaTruputį kitaip...
Veikėjai. Tie patys, t. y. Pranas ir aš

Mano pastangos apsimesti linksmu, net laimingu ir įšvirkšti gyvasties į Prano nuotaiką buvo bergždžios. Pasiliko, koks atvažiavo - atrodė, kad jam mieliau, neišlipus iš karietos, pasilikti įsėdėtoje vietoje ir ilgai nedelsus palikti Pasostės erdvę. Kiti žiūrėdami į mudu, ogi niekaip nepatikėtų, kad buvo laikas, kuomet buvome kartu. Netgi viena karieta važiavome, norėdami surasti ne tik Žmogaus širdį, bet taip pat nukakti kuo toliau į praeitį. Dabar sunkiai galėjau vaizduotis, kur karietoje atsirasdavo man vietos, kai joje visa pasostė užimta Pranu.
- Bėda man su tavimi, Pranai. Jeigu neišlipsi iš karietos, galėsiu kalbėti, kad didesnės bėdos neturėjau. Atrodo, bijai, kad neužimčiau tavo vietos.
- Duok Dieve, kad didesnių bėdų žmogus neturėtų. Tokios bėdos jo nesunaikins, - atsiliepė ir jau lipdamas nuo pasostės, - bet kad man čia nejauku - irgi teisybė. Jau sakiau, kad per tuos metus pasenai ir tokiu būti nenoriu, - šyptelėjo truputį pralinksmėdamas: - Manau, kad Dievas protingas ir nepasiųs tau minties keistis karietomis. Tai iš tikrųjų būtų nelaimė. Ligi šiol tegalėjau tik vaizduotis, kaip ji atrodo, o dabar matau... Iš tavęs, koks buvai anksčiau, tik vardas belikęs. O kur tu dabar toks, kaip anksčiau? Kur?

Deja, nežinojau, kur aš toks, koks buvau anksčiau. Bet greitai vėl galvoje pasimaišė išsilaikę ten žodžiai, kurių nepamirštu ir vis dažniau atvirai pasikartoju, lyg bijodams jų netekti, nors žinau, kad taip neatsitiks, nes po kiekvienos pragyventos dienos jų tiesa darosi aiškesne, nepaneigiama. Taip, Mintie, klysčiau ateityje laukdamas mirties, kuomet mano atžvilgiu, didžioji jos dalis jau praeityje. O ką ji daro su tąja mano mirusia dalimi, nesiseka suvokti, tačiau įsitikinę, kad be tos dalies negebėčiau būti ir toks, koks esu. Kai mirtis žmoguje palieka gyvastį, gal neteisinga ją taip vadinti MIRTIMI, bet kuomet susitikus po kažkiek metų, jau nesi atpažįstamas, belieka pripažinti, kad tas, kuri pažintų - MIRĖ. Jo nėra.

- Džiaugiuosi, Pranai, kad bent žinai, koks aš anksčiau, - pasakiau, - bet kad kiekvienas savyje nešiojame mirti, tai...
- Stop! - ryžtingai nutraukė mano žodžius Pranas. - Būtent šito aš ir bijausi. Tavo karietos erdvės manęs nestebina. Manau, kad jas suvokiu. Bet man reikia, kad ir aš būčiau suvoktas. Negi manai, kad tarp neįmanomų dalykų yra atsisakymas savyje nešioti mirtį? Ar supranti, ko klausiu?
- Sunkiai. Labai sunkiai, - prisipažinau, nepaisant kad mintyse nesunkiai nusipieščiau vaizdą, kuris visuomet toks, koks šiandien. Bet kuomet jis tas pat ir tas pats - kažin, ar jis gyvena. Ir Pranas, jeigu jis visuomet toks, kažin, ar jis gyvena? Ar tokio buvimo apmatai kažkuo neprimena mumijos, apie kurią su nuolaidomis charakteristikoje galima pasakyti - gyvas balzamuotas lavonas...
Palikus karietą ir paėjus keletą žingsnių Pasostės erdvė sumažėjo, priimdama ankstesnį jos būvį. Bereikėjo tik slenksčio ir durų, kad pajustume įėjimo į patalpą pojūtį... Čia visi daiktai sugrąžinti ir išdėstyti, kaip buvę, ir bendrauti darėsi patogiau... Etažerės lentynėlėje pasidėjau Prano dienoraščio sąsiuvinius, o greta jos juodąjį lagaminą.
- Garbė Jėzui Kristui. Čia jau galima ir pasisveikinti, būnant kataliku, - pasakė ir paragino tęsti pradėtą pašnekesį, - Sakai, kad sunku suvokti, ko klausiau? Negi?
- Per amžių amžius. Amen, - paskubėjau atsakyti į katalikišką pasveikinimą ir tęsdamas šneką: - Suprantu, kad kalbi apie žmogaus nemirtį. Va, esu toks ir būsiu toks. Juk taip?
- Ne visiškai taip. Kad būčiau toks, man reikėjo apie penkiasdešimt metų mirti savyje nežioti ir priimti jos darbų pasekmes. Bet štai atėjo diena ir aš tariu: stop. Dabar jau aš noriu būti toks, koks esu ir taip jau visada.
- Štai kaip! - nustebau, - ir, regisi, kad tau tai pasisekė. Be jokių abejonių, esi toks, kokį prisimenu prieš tuos metus. Neįtikėtina, bet mirtis tave paliko. Taip ir knieti pasakyti - Amžinasis Pranas, jo karieta ir žirgas Igaga.
- Beveik, - pasakė Pranas ir atsiduso būtent tuo pat metu, kai išgirdau Vidinį, telepatijos būdu atsiuntusį:

Giedok, širdie!
Tiek daug kapų aplink...
Ir užmiršties ne ką mažiau.
Nereikia į aukštybę keltis,
Kažkur skrajot padebesiais,
Kad paregėtume save žmogaus dalioj -
Atsiverčiu eilutę vieną, kitą
Neparašytų knygų ir giesmių
Ir it danguj žvaigždutė
Ašara
akyse
žiba - - -

Giedok, širdie, per ašarą.
Ji ne akmuo,
Kurį užantyje gali nešioti -
Nuo pat Adomo ir Ievos
Pagal paveikslą Dievo
Būti žmogumi
Deja, dar vis nemokam.

Giedok, širdie.
Abi jūs... oi, kokios mažytės,
Lakštingala ir tu.

- Jis tave taip dažnai kankina? - paklausė Pranas, supratęs, kad mano smegenis drumsčia Vidinio poezija.
- Blogiausia, kad tai daro lyg tyčia, kuomet nenoriu ar nepatogu girdėti. Kartais pamanau, kad ketina mane net į savo mirtį pasiimti. Nemaniau, kad tai būtų blogiausias dalykas, kol neišgirdau, kad galima kažkaip sustabdyti savyje mirtį.
- Galima. Tuo įsitikinęs. Ir man atrodo, kad toks eksperimentas vyksta. Manau, kad ir mūsų karietos yra to eksperimento dalis. Kartu su jų ekipažais, žinoma. Ir ne tik...
Pakėliau akis į Praną ir laukiau, ką jis dar pasakys.
· Pranas · 19-09-2008 15:48:43 · 1 Komentaras · 646 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Gedi · 23-09-2008 00:34:18 
Na, pirmiausia atsiprasau, kad uztrukau su kurinelio perskaitymu. Bet geriau veliau, nei niekada. Smile Na, idomiai susiskaite mirties savyje nesiojimo teorija. Ir man vis dar imponuoja tas asmenybes susidvejinimas ar susitrejinimas. Smile Tai va, keliu akis as i ekrana ir laukiu, ka cia pasakys vel Pranas Smile
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.

0

22

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti XVII
ProzaVai tu rugeli...
Veikėjai: Pranas ir aš.

Ilgai, pratisai, protingai sužvengė Igaga. Ir tuomet, paėmęs Praną už rankos, paprašiau, kad jis paliudytų, kad visą tai, ką matome, girdime, net ką kalbame, nėra mano smegenų veiklos sutrikimo pasekmė.
- Tu ką! Juokauji? Ar taip tavo senatvė rodo?
- Nepyk, bet man ši diena, kaip... Na, net nežinau, kaip ją įvardinti. Tai keliuosi į dangų, nesutalpindamas džiaugsmo, tai lyg į pragarą kas stumtų. Tfu! Te prasmenga visi filosofai, o pirmiausia, žinoma, Seneka. Dabar jis man šiepia dantis.
- Seneka? Liucijus Anėjus Seneka? - nustebo bendravardis.
- Taip, Seneka. Tas pats, apie kurį Montenis sakė: "Nori atsikratyti mirties baimės? Pasiskaityk Seneką." Bet vienas dalykas skaityti, o kitas dalykas... Atleisk, Pranai. Tai baisu.
- Kas baisu? - atidžiai ir giliai pažvelgė į akis. - Kas baisu? - pakartojo Pranas. - Niekuomet nepamaniau, kad kada nors pratarsi tokius žodžius apie savo numylėtinį.
- Deja. Kitokios išeities nematau. Patikėjus juo, reikia pripažinti, kad tu, Pranai, atkeliavai iš mano mirties, - sunkiai, kaip atrodė, iš mano burnos nukrito šie žodžiai, bet bendravardis išliko ramus. Net pamaniau, kad jie nepalietė jo sąmonės. Priėjo prie lango, pro kurį nesmagiai akis baksnojo ištuštėjusi tėvų sodyba. Ant palangės žydėjo nenuvystantys Taurijos padovanoti kardeliai. - Tu girdėjai, ką sakiau? - klausiau, nesulaukęs atsakymo, tačiau Pranas nepasidarė skubresnis.
- Suprantu, kad tau nebaisu suvokti, jog visi ateiname iš mirties, - pagaliau išgirdau, - baisu tau pasidarė pajutus, kad aš atėjau būtent iš tavo mirties. Na, taip. Kvaila tai neigti, bet argi ką tai keičia? - ir paglostydamas kardelius lyg jiems, lyg sau, lyg niekam: - Reikėjo mirti net žvaigždei, kad atsirastų gyvybę dovanojanti planeta.
- Tu apie ką?
- Et, tai - ne svarbiausia. Norėjau suprasti, kodėl karietą sustabdęs prie sodybos vartų, neapsigyvenai namuose? Dabar suprantu, kodėl.
- Tau geriau sekasi negu man. Atėjai, pamatei, nugalėjai. O aš lig šiol dar nežinau, kodėl pasilikau gyventi karietoje, nors namas ir su langais, ir su durimis.
- Ten daug mirties ir tau ten būti baisu. Kad ir kiek skaitytumei Seneką, o mirties bijaisi. Jis tavęs nuo tokios baimės negelbsti.
Taip ištarti Prano žodžiai neatrodė pikti. Gali būti, kad jų smūgius švelnino mano nusiteikimas prieš save. Dvasioje pykau ir teisiau save už nesugebėjimą gyventi namuose, kuriuose buvau įkeltas į lopšį. Gimtieji namai, bet, - o Viešpatie! - kaip nelengva atrakinti duris, peržengti slenkstį ir įnirti į šaltą tuštumą.
- Kalbėk, Pranai. Bark. Nežinau kaip man pasiteisinti. Sakai, bijausi namų, kuriuose tiek daug mirties. Gali būti, kad yra ir baimės, bet va kalbėjai apie eksperimentą. Kažką panašaus irgi jaučiu. Pradedu manyti, kad kažkam yra svarbiau, jog sumanytas eksperimentas pavyktų ir nusispjauti jiems kaip atrodo mano poelgis. - Ir pradėjau deklamuoti Vidinį:

Dabar jau nesvarbu - supras kas, nesupras.
Net molis nesvarbu,
Kuomet lipdyti negali.
Tik retkarčiais pažiūriu ir sunkias rankas,
Bandydamas pasaulį atsimint,
Kurį kadaise kūrė.

Bet atmintis taip pat, kaip rankos sunkios,
Sparnais nulepusiais pašauto paukščio.
Žiūriu, kaip gesta vakaras ar rytas aušta.
Apkurtę ausys negirdi garsų.
Tik sieloje giliai dar
Mažas šaltinėlis murma,
Norėdamas pakilt,
Ateit į burną
Ir išsilieti melodija
Numirti paliktų
Namų.

- Sakyk, ar jis, taigi, Vidinis, tau nemeluoja? Ar savo apglostymais neaptemdo sąmonės? Perduok jam mano žodžius, tik te nesupyksta. Yra gi pasakyta, kad niekas kitas žmogui tiek daug blogo nepadaro, kaip jis pats sau. Ar supranti, ką sakau?
- Net pačiam keista, bet dabar tave knieti pavadinti "amžinuoju Pranu". Negi toks visą laiką būsi? Ir po šimto, ir po kelių šimtų metų? - kalbėjau, neatsakydamas į Prano klausimą. Man norėjosi, kad išgirstų, jog nesu abejingas jo būčiai. Norėjosi pašnekesį sukonstruoti taip, kad bendraudamas su juo galėčiau verstis jaukiau. Bet taip neatsitiko. Jautri įtampa neslūgo. Atsiradusios mintys tuoj pat geso, trūkinėjo. Negebėjau jų saistyti ar dėlioti vieną prie kitos. Dabar lyg suprantu, kad kuomet procesas vyksta dvasios apraiškose, sulipdyti jį į vientisą apsireiškimą gal net neįmanoma. Jauti, kad mintis išnyksta, tačiau po kurio laiko, žiūrėk, net nelaukiant atgimsta, atsikuria, reikalaudama užfiksuoti neginčytiną mirties ir prisikėlimo sąsajų saviraišką. O kažkur toli toli dainavo. Ar tik ne Paulina?

Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
Tik tu pabūgai plieno dalgelio...
· Pranas · 17-10-2008 12:29:49 · 2 komentarai · 629 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Narcizas · 17-10-2008 12:34:29 
hm. annksčiau skaitytos dalys man paliko gilesnį įspūdį. labiau patraukdavo savo keistu vidiniu pasauliu, asmenybių portretais, kurie atrodo ima ir apsigyvena skaitytojo galvoje.

o ši dalis - tuštoka. daug betikslių pokalbių, kurie neveda niekur.
#2 | Gedi · 18-10-2008 03:43:24 
Myliu Seneka Grin Kalba apie mirti ir jos baime man patiko, bet kaip ir Narcizui, pritruko kitu veikeju. Gal siokio tokio Citatos saltakraujiskumo. Dar patiko pirmas eiliaus posmelis. Smile
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai

0

23

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

v

0

24

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Buvo buvo kaip nebuvo... (XIV)
ProzaUžkrito amas - bandžiau kalbėti, bet žodžių nebuvo. Pamanęs, kad Vidinis atnešė ir padavė į rankas nežinia ką, bet tik ne mano užrašus, po pirmų perskaitytų sakinių nesunkiai juos pažinau. Tekstai pedantiškai tvarkingai atspausdinti gerame popieriuje, puslapiai sudėlioti eilės tvarka ir apglėbti knygos viršeliais, kuriuose net pavadinimas įspaustas.

TEISYBĖS VISI BIJOSI
(užrašai su poezija ir vaidinimais)

Vidinis nelaukė, kol atsigausiu ir išspausiu iš burnos žodžius. Lyg nematydamas mano nustebimo:
- Po truputį, po truputį ir va, surinkau ką suradęs. Bjauru, kad viskas išmėtyta. Dabar paimi į rankas ir prašau - skaityk, braukyk, taisyk. Žodžiu, daryk tikrą knygą. O ją daryti reikia. Kokia žmogau atmintis bebūtų, ją reikia palikti. Vieni tai daro kryžiais, paminklais, kiti dar kitaip, bet galima ir taip.
- Vidini, tu velnio neštas ir pamestas dar prie mano lopšio.
- Nebark! Puslapiai neįrišti. Šiokia tokia racionalizacija: galima juos išimti ir vėl į vietas grąžinti. Kaip segtuve, bet... ne visiškai taip. Va, pažiūrėk kaip, - rodė Vidinis ir lengvai išėmė iš "knygos" lapą su parūpusiu man tekstu: - Prašau. Tai, regis, ko ieškai. Bet tai dar ne viskas. - Sugrąžino lapą atgal į Knygą-segtuvą ir, kažką spustelėjęs, padavė man. Tuoj išgirdau klausiant:
- Jūs, pone, tikrai geidžiate, kad perskaityčiau įžangą?
- Būkit mielas. Padarykite mums malonumą.
Ir iš knygos-segtuvo pasigirdo skaitymas.

"Paduodamas pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli - Karlsonas! Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis - bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos vežėjas. Pažintims imlesni žmonės jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš."
- Ačiū, - pasakė Vidinis, o knygai-segtuvui nutilus, jau man: - Atrodo, kad rašydamas bent šią įžangą, - dar buvai Karlonas.
- Gal? - negebėjau atsiminti.
- Gerai. Skaitykite toliau, - paprašė knygos-segtuvo Vidinis.
- O gal norėtumėte girdėti Karlono balsą? Skaitymams jis nelabai tinka, bet... gal taip bus nuoširdžiau.
- Puiku! - apsidžiaugė ir jau po minutėlės girdėjau save:

"Taip, mielieji, esu buvęs tos Radijo karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti. Po karietos žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai - rašalo. Tačiau jeigu kas, perskaitęs užrašus, juos užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad juos perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į jo dvasią, sugeba pakeisti žmogų ir tuomet jis pasaulį išvysta gerokai kitokį, o neįtikinamiausi dalykai tampa realybe, su kuria ir kurioje reikia gyventi."

Įžangos skaitymas pasibaigė ir aš, nesuvokdamas kaip reikia elgtis:
- Negi, Vidini, manai, kad dar galiu ką pasakyti?
- Padėkok, - atsakė ramiai, žvilgsniu parodydamas knygą-segtuvą. Bet nesuspėjus pareikšti padėką, iš ten atsiliepė:
- Suprantu, kad norėjote išgirsti užrašą apie Balsą. Taip juk?
- Žinoma, žinoma, - pritariamai pakinkavau galvą. - Galima tai daryti ir mano, ir ne mano balsu. Kaip jums geriau. - Ir tuomet tyloje kaip bažnyčioje per pakylėjimą, išklausėme, kas dar taip neseniai atrodė labai svarbu, bet pasirodžius knygai-segtuvui kaip mat buvo užmiršta. Ir štai testas:

* * *

DAR PRIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau pradedi...
Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta.
- Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienut vienutėliai.
- O Dieve! Dieve! - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise šefui nuneštas popiergalis su žodžiais: "atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti".
- Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas. - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O Balsas:
- Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs pridūrė:
- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
- Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti?
Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Aš kvėpuoju ir jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pasakyti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu.
· Pranas · 18-11-2008 12:05:03 · 2 komentarai · 636 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Narcizas · 18-11-2008 12:56:24 
patiko.
hm. Balsas... kažkur ir aš "Balsą" turiu panašų... užsirašęs.
įdomi man tematika. knaisiojimas po visus šituos... Balsus
#2 | Gedi · 18-11-2008 17:08:43 
Na va, artejame prie reziume. Tai, kas dar nebuvo aisku, pradeda aisketi. Knyga... Na, is gyvenimo knygos lapu, deja, neisimsi, bet va idet, zinoma, galima. Patiko vis apie save primenanti Laiko paralele. Sitos eilutes istrigo labiausiai: "Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena?" Zodziu, nenusivyliau ir si karta. Smile

0

25

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Ne pyragai (XV)
Proza- Kur bėgi, kaip galvą pametęs. Palauk! - pašaukiau iš paskos Vidiniui. Anas gi lyg neišgirdęs, ėjo, nuėjo. Ir, matyt, žinodamas, kur ir kodėl. Bet dar vis tikiuosi: - Grįžk gi! Prano laukiu!
Ne man kalbėti, kad būna, kai ir viena diena nesutelpa knygon. Pernelyg atkakliai gal nereikėtų apie tai galvoti, bet vis dažniau atsimenu, kad savo gyvenime sutalpinau jau ( taigi, jau!) apie dvidešimt šešis tūkstančius dienų. Kiek tuštybės jose! Ir va dabar... Gal nereikėtų verkšlenti, apgailint neišsipildžiusias viltis, nes į krūtinę, kaip man atrodė, įgriuvo nemenkas gabalas dangaus. Tegu nedrąsiai, tik nusileidus į dvasią, bet vis dėlto vyliausi ir buvo smagu tikėti, kad bent "Teisybės bijosi visi" užrašus pavyks aplenkti knygos viršeliais. Tiesa, prie jų liečiausi retai, vis atidėdamas užbaigiamus darbus. Ir menkai įtariau, kad prie jų ne dėl smalsumo prisėsdavo Vidinis.
Išgirdo jis, neišgirdo šaukiant, bet Pasostės erdvėje pasilikau vienas.
Paėmiau į rankas knygą-segtuvą ir iš tiesų pažiūrėjus - paprasčiausia knyga, kurią jau moku "prakalbini", bet suprantu, kad toks jos įvardijimas neteisingas.
- Kaip vadinsim - nepagadinsim. Gal šarmanka? Gal kakarinka? Gal gramofonas? Gal ryla arba te ir lieka, kaip pirmą kartą pakibo ant liežuvio. Knyga-segtuvas, - nepaisė Vidinis.
Dabar, jam nesant, panūdau atlikti eksperimentą. Pasikuisau etažerėje ir, suradęs prirašytą lapą, įsegiau knygoje.
- Ačiū, - pasakė. - Galite neabejot dėl apsaugos.
- Žinoma. Dėl apsaugos neabejoju. Net ir dėl to, kad tekstas toks, kad tik yra. Galėtų net nebūti. Tai antras užrašų "Teisybės bijosi visi" įžangos variantas. Manau, blogesnis negu anas, anksčiau skaitytas.
- Ką gi. Reikia pasiklausyti, - pasakė knyga-segtuvas ir mano balsu:

"Užrašus bandžiau dar kartą perskaityti, bet, deja, taip sunkiai, kad net akiniuotos akys vos įžiūri. Dar blogiau, kad ir atmintis nepanoro liudyti ištikimybę aprašytiems dalykams. Nežinau kaip tai vertinti, bet jaučiu jėgą, kuri šiaip taip padėjusi suregzti užrašus, dabar lyg norėtų atsiriboti nuo dažnai beveik neįtikėtinų dalykų tiesos, kuriai ištikimybę prisiekiau vienintelio Lietuvos karaliaus vardu. Todėl pasilieku ištikimas čia parašytiems žodžiams, o jeigu atsitiktų, kad jie bent kiek klaidina, tai priimu kaip nuodėmę, už kurią atsiskaitinėsiu jau Anapilio karalystėje. Taigi, Vardan Dievo ir sūnaus... Ką parašiau, neišmetu nei vieno žodelio, o kadangi kitą kartą juos perskaityti man jau Dievulis laiko neduoda, tai nieko geresnio jums, mielieji skaitytojai, palikti jau negebu. Tikėkite manimi, o aš jūsų ateinančių lauksiu ten, iš kur kai kam vis dėlto pavyksta sugrįžti. Čia kalbu ne apie Jėzaus prisikėlimą. Tai, ko gero, šių užrašų didžiausioji nelaimė.
Sudie čia, šio pasaulio šviesoje, nors kol esame kartu bent Žodyje, regisi, kad taip kalbėti negražu ir neprotinga."

- Stebuklas. Dar vienas. Kai, atrodo, Dievui reikėtų pasiųst amžiną atilsį, jis siunčia stebuklus, - pasakiau, išklausęs ką tik įsegtą seno, jau užmiršto ir nereikalingo teksto skaitymą.
- Stengiuosi dirbti dorai, sąžiningai. Tik tiek, - pasakė knyga-segtuvas. Ir tuoj pat: - Pone, manęs daug neklauskite. Daug nekalbu. Aš daug skaitau.
- Suprantu, mielasis.
- Bendravardi, atkelk vartus, - išgirdau Prano balsą. Ir taip pat nemokėjau suprasti, kodėl "atkelk vartus!", kai karietoje gyvename be vartų, bet nepaisant to, jie kėlėsi. Pasostėje erdvės daugėjo ir buvo panašu, kaip Biblijoje: "Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa".
Vežėjui bergždžias dalykas bandyti žodžiu aprašyti reiškinį, kai per kelias akimirkas apgaubia nauja aplinka ir akyse atsiranda peizažai, kuriuos gal tik sapnas tegali sukurti. Nebuvo laiko stebėtis ir galvoti apie reiškinio prigimtį, bet tikėjau, kad kuri tai sielos kartelė atsivėrė ir išėjo arba leido sau pabūti materijoje. Prisiminiau poną Ypatą ir manydamas, kad šios išdaigos vyksta jo įtakojamos, panosėje šnabždėjau.
- Ė, nebūtų Ypata, jeigu ko nors nesumąstytų, kaip ne žmonės, - tačiau išgirdau, kai pasąmonėje atsiliepė Balsas:
- Kaip Dievo, taip ir pono Ypatos vardo be reikalo neminėkim. Tai aš. Tęsiu tau duotą savo pažadą, Pranuci. Brangius svečius reikia priimti pagarbiai ir va taip, atlapojus sielą.
- Ačiū, Balse, - kiek palaukęs pasakiau mintyse, bet į sąmonę jau gulėsi Vidinio siunčiami eiliavimai:

Esu žmogus.
Bet toks, koks aš dabar
Jau būt nenoriu.
Atėjo laikas pataisyt save -
Žiupsnelį po žiupsnelio,
Paėmus iš šventovių,
Surinkti į materijas
Ir kuo stropiau įmūryt sieloje.

Nebūtų joj erdvės -
Tikriausiai patylėčiau,
Neužsiimdamas statybomis,
Kai kalnas ten ant kalno.
Dabar žinau -
Erdvės žmogaus sieloj
Lig proto pakraščių,
Dangaus gal net daugiau,
Negu jo turi Dievas.

Esu žmogus,
Bet toks, koks aš dabar,
Jau būt nenoriu.
Praėjo noras sutvertam
Pagal paveikslą Dievo būti - - -
Jaučiu pagundą
Ir statyboje į Dievą būti panašus.

- Labas, Pranai. Žinojau, kad atvažiuosi. Va, kokia erdvė tavo garbei. Aš ir pats ją tokią pirmą kartą regiu. O Vidinis irgi nori būti panašus į Dievą.
... Sugrįžau į Pasostę manydamas, kad gal mintys atlėgs ir galėsiu ramia galva apvaikščioti įspūdžius ir tuos potyrius, kurie labai nelauktai užgriuvo svečiuojantis Tomo erdvėje. Pasirodo, kad ir čia ne pyragai. Nekviestas neprašytas prabilo Balsas, amu užspringdino knyga-segtuvas, pernelyg netikėtai užgriuvo Pranas su senąja karieta, o ir savyje tiek daug visa ko girdisi, kad nežinai prie ko susikaupti.
O diena dar nesibaigė...

0

26

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Laikas atsiminti XVII
ProzaVai tu rugeli...
Veikėjai: Pranas ir aš.

Ilgai, pratisai, protingai sužvengė Igaga. Ir tuomet, paėmęs Praną už rankos, paprašiau, kad jis paliudytų, kad visą tai, ką matome, girdime, net ką kalbame, nėra mano smegenų veiklos sutrikimo pasekmė.
- Tu ką! Juokauji? Ar taip tavo senatvė rodo?
- Nepyk, bet man ši diena, kaip... Na, net nežinau, kaip ją įvardinti. Tai keliuosi į dangų, nesutalpindamas džiaugsmo, tai lyg į pragarą kas stumtų. Tfu! Te prasmenga visi filosofai, o pirmiausia, žinoma, Seneka. Dabar jis man šiepia dantis.
- Seneka? Liucijus Anėjus Seneka? - nustebo bendravardis.
- Taip, Seneka. Tas pats, apie kurį Montenis sakė: "Nori atsikratyti mirties baimės? Pasiskaityk Seneką." Bet vienas dalykas skaityti, o kitas dalykas... Atleisk, Pranai. Tai baisu.
- Kas baisu? - atidžiai ir giliai pažvelgė į akis. - Kas baisu? - pakartojo Pranas. - Niekuomet nepamaniau, kad kada nors pratarsi tokius žodžius apie savo numylėtinį.
- Deja. Kitokios išeities nematau. Patikėjus juo, reikia pripažinti, kad tu, Pranai, atkeliavai iš mano mirties, - sunkiai, kaip atrodė, iš mano burnos nukrito šie žodžiai, bet bendravardis išliko ramus. Net pamaniau, kad jie nepalietė jo sąmonės. Priėjo prie lango, pro kurį nesmagiai akis baksnojo ištuštėjusi tėvų sodyba. Ant palangės žydėjo nenuvystantys Taurijos padovanoti kardeliai. - Tu girdėjai, ką sakiau? - klausiau, nesulaukęs atsakymo, tačiau Pranas nepasidarė skubresnis.
- Suprantu, kad tau nebaisu suvokti, jog visi ateiname iš mirties, - pagaliau išgirdau, - baisu tau pasidarė pajutus, kad aš atėjau būtent iš tavo mirties. Na, taip. Kvaila tai neigti, bet argi ką tai keičia? - ir paglostydamas kardelius lyg jiems, lyg sau, lyg niekam: - Reikėjo mirti net žvaigždei, kad atsirastų gyvybę dovanojanti planeta.
- Tu apie ką?
- Et, tai - ne svarbiausia. Norėjau suprasti, kodėl karietą sustabdęs prie sodybos vartų, neapsigyvenai namuose? Dabar suprantu, kodėl.
- Tau geriau sekasi negu man. Atėjai, pamatei, nugalėjai. O aš lig šiol dar nežinau, kodėl pasilikau gyventi karietoje, nors namas ir su langais, ir su durimis.
- Ten daug mirties ir tau ten būti baisu. Kad ir kiek skaitytumei Seneką, o mirties bijaisi. Jis tavęs nuo tokios baimės negelbsti.
Taip ištarti Prano žodžiai neatrodė pikti. Gali būti, kad jų smūgius švelnino mano nusiteikimas prieš save. Dvasioje pykau ir teisiau save už nesugebėjimą gyventi namuose, kuriuose buvau įkeltas į lopšį. Gimtieji namai, bet, - o Viešpatie! - kaip nelengva atrakinti duris, peržengti slenkstį ir įnirti į šaltą tuštumą.
- Kalbėk, Pranai. Bark. Nežinau kaip man pasiteisinti. Sakai, bijausi namų, kuriuose tiek daug mirties. Gali būti, kad yra ir baimės, bet va kalbėjai apie eksperimentą. Kažką panašaus irgi jaučiu. Pradedu manyti, kad kažkam yra svarbiau, jog sumanytas eksperimentas pavyktų ir nusispjauti jiems kaip atrodo mano poelgis. - Ir pradėjau deklamuoti Vidinį:

Dabar jau nesvarbu - supras kas, nesupras.
Net molis nesvarbu,
Kuomet lipdyti negali.
Tik retkarčiais pažiūriu ir sunkias rankas,
Bandydamas pasaulį atsimint,
Kurį kadaise kūrė.

Bet atmintis taip pat, kaip rankos sunkios,
Sparnais nulepusiais pašauto paukščio.
Žiūriu, kaip gesta vakaras ar rytas aušta.
Apkurtę ausys negirdi garsų.
Tik sieloje giliai dar
Mažas šaltinėlis murma,
Norėdamas pakilt,
Ateit į burną
Ir išsilieti melodija
Numirti paliktų
Namų.

- Sakyk, ar jis, taigi, Vidinis, tau nemeluoja? Ar savo apglostymais neaptemdo sąmonės? Perduok jam mano žodžius, tik te nesupyksta. Yra gi pasakyta, kad niekas kitas žmogui tiek daug blogo nepadaro, kaip jis pats sau. Ar supranti, ką sakau?
- Net pačiam keista, bet dabar tave knieti pavadinti "amžinuoju Pranu". Negi toks visą laiką būsi? Ir po šimto, ir po kelių šimtų metų? - kalbėjau, neatsakydamas į Prano klausimą. Man norėjosi, kad išgirstų, jog nesu abejingas jo būčiai. Norėjosi pašnekesį sukonstruoti taip, kad bendraudamas su juo galėčiau verstis jaukiau. Bet taip neatsitiko. Jautri įtampa neslūgo. Atsiradusios mintys tuoj pat geso, trūkinėjo. Negebėjau jų saistyti ar dėlioti vieną prie kitos. Dabar lyg suprantu, kad kuomet procesas vyksta dvasios apraiškose, sulipdyti jį į vientisą apsireiškimą gal net neįmanoma. Jauti, kad mintis išnyksta, tačiau po kurio laiko, žiūrėk, net nelaukiant atgimsta, atsikuria, reikalaudama užfiksuoti neginčytiną mirties ir prisikėlimo sąsajų saviraišką. O kažkur toli toli dainavo. Ar tik ne Paulina?

Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
Tik tu pabūgai plieno dalgelio...
· Pranas · 17-10-2008 12:29:49 · 2 komentarai · 628 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Narcizas · 17-10-2008 12:34:29 
hm. annksčiau skaitytos dalys man paliko gilesnį įspūdį. labiau patraukdavo savo keistu vidiniu pasauliu, asmenybių portretais, kurie atrodo ima ir apsigyvena skaitytojo galvoje.

o ši dalis - tuštoka. daug betikslių pokalbių, kurie neveda niekur.
#2 | Gedi · 18-10-2008 03:43:24 
Myliu Seneka Grin Kalba apie mirti ir jos baime man patiko, bet kaip ir Narcizui, pritruko kitu veikeju. Gal siokio tokio Citatos saltakraujiskumo. Dar patiko pirmas eiliaus posmelis. Smile
Rašyti komentarą

0

27

  • Автор: Pranas
  • Администратор
  • Pranas
  • Откуда: Vilnius
  • Зарегистрирован: 2011-02-02
  • Приглашений: 0
  • Сообщений: 1925
  • Уважение: [+0/-0]
  • Позитив: [+0/-0]
  • Пол: Мужской
  • Провел на форуме:
    21 день 13 часов
  • Последний визит:
    2024-10-12 21:03:06

Vincet qui se vincet (17)
Proza- Tai bent! Knygų leidyba čia gerokai į priekį pažengus. Net pavydžiu truputį, - nuoširdžiai prisipažino Pranas, grąžindamas knygą-segtuvą atgal į ankstesnę jos vietą.
- Bet gal, pone, jūs dar norėtumėte ką nors paklausyti iš "Teisybės bijosi visi"? Ir, beje, čia aš tokia - vienintelė.
Pranas pasižiūrėjo į knygą-segtuvą, pasižiūrėjo į mane:
- O aš maniau, kad galėsiu tokią parsivežti į savo laiką. Ė, kaip gaila!
- Deja, pone. Bet atsiprašau, aš nedaug kalbu, aš daug skaitau. Jeigu jums panūs išgirsti - prašau, nesikuklinkite. Visuomet jūsų paslaugoms.
Ant stalo gulėjo apgeltęs savaitraštis "Kalba Vilnius", kuris dabar manęs nedomino - žinojau, kad ten rašoma ne apie mane su Vidiniu, ne apie mūsų, pasak ponios Citatos, Dženę; rašoma apie Praną ir jo karietą, tačiau jos vežėjas taip pat nepanūdo bent akimis permesti savaitraščio žinias.
Truputį pasikrapštęs, padėjau ant vienintelio Pasostės erdvėje stalo, ką geresnio aptikęs šaldytuve ir labai apsidžiaugiau, suradęs butelį "Starkos". Prie kavos trauktinė nelabai jau tinkamas gėralas, bet žinojau, kad tie dalykai - bent kadaise - mūsų nebuvo paisomi.
- Dar neužmiršai, Pranai? - statydamas butelį ant stalo.
- Ne automobilį vairuoju. O Igaga? Ė, Viešpats žinojo, kokio žirgo reikėjo karietai. Neišduos, neapvils, iš didžiausios bėdos išveš.
- Tuomet už mūsų susitikimą, - pripylęs stikliukus, kilstelėjau savo.
- Ir už Balsą su Ypata, - atsiliepė Pranas.
Man neatrodė, kad Ypatos kandidatūra tinkame tostui, bet ne todėl, kad jis to nevertas. Galbūt netgi priešingai - jis to labai vertas, nes ranka atsargiai periminėja karietos vadeles, o ekipažo žmonės, užspringę tylėjimu, šitokiam jo elgesiui mielai pritaria. Visuotinas tylėjimas šia tema ir visuotinas pripažinimas, kad ateina laikas būti kitaip. Pirmas nusitaikymas į rimtesnę kalbą ir buvo paklausus:
- Girdėjau, ruošiesi išeiti. Abu su Vidiniu.
- Reikia išeiti. Bet nesinori išdegusiom akim. Ir išėjimui reikalingas laikas, - pasakiau ir žvilgtelėjau į dangų, kur švietė Grįžulo ratai. Ir pajaučiau, kaip balsas suminkštėjo, - ė, nepaisyk, kad šiandieną nesugebu susitvardyti. Visko per vienos dienos šviesą tiek daug, kad užtektų knygai parašyti. Neįmanoma kvėpuoti.
- Tu žinai juos? Taigi Grįžulo ratus, - atidžiai pasižiūrėjo į akis Pranas ir: - Sakoma, kai žmogus giliai nusileidžia savyje, kitaip dar - kai nusileidžia savęspi, ten irgi atranda Grįžulo ratus. Bandžiau tą padaryti, bet nesakyčiau, kad labai sėkmingai.
- Dar ką sugalvojai!
- Tiek čia to galvojimo, bet gal tau nėra laiko. Labiau užimtas birželio tryliktosios laukimu.
- Tu ką, Pranai?! - kaip įgeltas šoktelėjau nuo kėdės. Supratau apie ką tu. Mažiau negu savaitė iki birželio tryliktosios. Bus penktadienis. Tokio derinio daug kas bijosi. Manoma, kad ir ponas Ypata...
Pranas nepaisė mano pasikarščiavimo. Paėmęs į ranką stikliuką juo žegnojosi: "Sveika, burna, nebūk durna, kai prinešiu - išsižiok!"
Prinešė ir burna išsižiojo.

PRANAS. Ponui Ypatai irgi nelengva. Atėjęs iš tos valdžios piramidės, kur viskas kaip bažnyčioje - žemesnė jos dalis besąlygiškai paklūsta aukštesnei. Tai užsiliko jo įpročiuose, kuriuos ne taip lengva perorientuoti. Manau, kad tai turėtum jausti. Atrodo, gyvena karietoje, bet ne tik joje. Ar ne todėl karietos erdvės priartėjo prie sąlygų, artimesnių jo ankstesnei būčiai?
AŠ. Manai, kad ankstesnė Ypatos būtis kliudo karietai.
PRANAS. O gi tik Dievas žino. Bet aš ne visiškai apie tai. Gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Ar ne taip sakoma? O čia dangus net ir ne Martynui. Vaikščiojate po Dženę kaip kažkada Adomas su Ieva po rojų. Gera. Miela. Gražu. Beveik neįmanoma išsižadėti, bet Adomo ir Ievos likimas neturėtų būti užmirštas.
AŠ. Ir tu, kaip ponia Citata - "vaikščiojate po Dženę".
PRANAS: O ką? Ar tave tai žeidžia?

Pranas kilstelėjo galvą ir kurį laiką skvarbiai žvelgė į akis. Sunku pasakyti, ko jis jose ieškojo ir ar surado, tačiau tuomet man norėjosi nuoširdžiai prašnekti apie mūsų karietą, sustabdytą prie Karlonų kalnelio. Jaučiau, kad tai turtas, bet man nesuvoktas ir todėl menkai išmaniau, kaip su juo elgtis, ką daryti. Paprasčiau buvo žiūrėti į dangų ir matant ten Grįžulo ratus, išdejuoti: o Jėzau, kaip atsitiko, kad karieta peraugo mane? Kaip atsitiko, kad jos erdvės sunoko, išaugo, įsikūnijo realybėje ir tenka bėgti paskui kažkieno protą.?
Karietos erdvės pranoko net mano vaizduotę, nes šiuomet tegalėjau jose tik būti, nesugebėdamas įtakoti jų būties.

Man sako - tu nutilk,
užmiki, kaip naktis,
pasūpautas sapnų,
tai, ką reikėjo pasakyt,
jau pasakyta.
Bet štai krūtinėje - širdis,
Aš ją girdžiu,
girdžiu, kaip žvengia Igaga,
Ir džiaugiasi, kad reikalingi:
Jis - man.
Aš - jam.
Abu.
O ne! Seni dvarai dar nenuskendo,
dar aikteli į atmintį,
neleisdami nuskęsti savyje.
Greit atvečiau gramatiką -
raidžių nedaug,
O kaip gražiai pasaulį didelį aprašo! -

Girdėjau Vidinį, o iš paskos jam ir Pranas:
- O gal tau tikrai pravers dienoraštis, jeigu taip reikia atsiminti kas ten, kada, kaip? Nagi pavartinėk. Bet atsimink, visą, kas čia parašyta - tik sau, dėl savęs. Na, ir gal kažkiek dar dėl to, kad norėta apsisaugoti nuo užmaršties, - pasakė paduodamas kelis apystorius, aptrintus sąsiuvinius.
Vincet qui se vincet (nugalės tas, kuris save nugalės)
· Pranas · 20-11-2008 23:22:21 · 0 komentarai · 602 Peržiūros · Spausdinti

0

Страница:   1 2 3

Вы здесь » Trys pelėdos » Čia aš, Pranas Karlonas » TAI, KAS DABAR IR ŠALIA