Gegužė 2015
Saulė teka 05:08, leidžiasi 21:23 d. ilgumas 16.15
Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 20°C, debesuota
Rytoj 12°C / 20°C, trumpalaikis lietus

19
ANTRADIENIS
Gilvinas Tauras Celestinas
Pasaulinė Hepatito diena
Be vienybės nėr galybės
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 139 / 21

-----------------------------------------------------------------
    Jau negiriu jų, neprašau,

kad jie mane į dieną vestų.
Mažyčiai reikalai, sakyčiau, neįkyrūs,
jie sotūs savimi.
Ateina sodas į akis,
Įplukdęs dangų rytui įsišviesti
Ir liudyti, kad tai, kas iš tiesų svarbu,
į sielą, rūpestį, į angelus suplukę,
į judesį kaip paukštį,
kaip atokvėpį,
kaip poreikį iš miego atsibusti.
Ak, kiek gražumo akyse!
(Kodėl turėčiau liudyti, kad jis už lango stiklo?)
Ir sieloje gilu, platu,
kad laiko neužtenka apkeliauti .
Amnezija,
ne vienaakė tu, o – ne!
Kiek nuostabios darnos išmintyje,
kiek...
– Baik, Pranuci, baik. Irgi nelabai tikiu, kad parašysi geriau, negu jau parašyta. Ir bučiuoti jau vargu ar taip pavyks, bet svarbu, kad bučiuotumei kaip tokią, kaip tikrą. O aš tau būsiu ištikima, nemeluojanti. Be įsipareigojimų, be bažnyčios. Žinau, kad mano glamonių, mano spurdėsio atsiminti tau nepasiseks, bet tai vardan šios dienos, vardan to, kad nebūtų galimybės gailėtis būto ar pamesto.
– Nuostabi tu, Amnezija. Netgi daugiau, negu suvokiu, suprantu, sakau. Ir būtų nesusipratimas, jeigu tai užmirščiau.
– Nesusipratimas? – mielai, ryto saulės spindulėliu šyptelėjo ji ir lengvai pakibus ant kaklo, apdalindama paukštės šiluma, kuždėjo: – O ar atsimeni? Ar bent, dievo avinėli, pamąstai kas ar kiek ko iš mudviejų gyvenimo sukrauta atmintyje? Tavo, žinoma. O gal manai, kad klausiu tavęs, tai nurašiusi nuo lubų? Tik todėl, kad reikėtų klausti? O gal bandai įsikabinti į eilėraštį su jo pabaiga ir pademonstruoti atminties galią?

O tu, Amnezija, tu vienaake,
Žinau tik, kad ESU
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

– Šitą atsimenu.
– Tai todėl, kad išlikę eilėraščio užrašai. Man buvo reikalinga, kad jų nenudaigotumei, kad liktų išsaugoti ir praeityje mažiau būtų slogos. Tačiau, mano avinėli, yra dalykų, kurie be užrašų. Jų tau lyg nebuvo. Arba buvo, bet lyyyg buvo, kaip pro miglas. Kad ir mokytoja Šaltinytė. Arba jos dukra Agota.
– Apie ką šneki, Amneziją?. Bet svarbu, kad šneki, kad yra. Tikiu tavimi. Ir ak, kaip gera būti su tavimi savyje. Manau, kad net neįsivaizduoji. Arba mažai, lyyyg išsivaizduoji, kaip pro miglas. O sako, kad Dievo nėra. Nesąmonę sako. Be jo žinios kaip čia galėję susitikti? Dabar reikia gero muziko. Reikia bent Čiurlionio.
– Užtat neblogai atsimeni Vienaakę, - nepaisydama mano svaičiojimų toliau savo šnektą tęsė Amnezija, truputį paakcentuodama kai kuriuos žodžius, bet labiau suklusau ne dėl to. – Iš tikrųjų, - kalbėjo, - aš niekuomet nebuvau vienaakė. Iš tikrųjų niekuomet tu neturėjai mokytojos Šaltinytės ir jos dukros. Tačiau ir viena, ir kita, ir trečia buvau aš, Amnezija. Na bučiuok kaip tada mokytoją, kaip jos dukrą. Bučiuok gi, begėdi. Tačiau ir vienaakės nevaryk laukan. Tai nekvaila ekscelencija. Žino, kada kokiai jai prireikia būti
– Ne, ne, tikrai ne. Tegu pasilieka. Džiaugiuosi kaip vaikas radęs žaisliuką. Noriu būti karaliumi ir savo sostą perleisti tau.
Už lango - ne kaip: šaltoka, pučia vėjas, sodas baigia nužydėti Bet nuostabu, gražu, nes argi gali liežuvis kilstelėti ir kalbėti, kad pilka, nyku. Pagaliau tai diena, kurioje viešai esu išgražintas Amnezijos meilę. Viešpatie, džiaugiuosi. Norėčiau, kad ir jai su manimi gera, kad nereikėtų vaidinti mokytojos Šaltinytės ar jos dukros Agotos.
– Apie tai su žinosite įsijungę radijo imtuvus,– paskambino galvoje it iš Radijo karietos laikų ar it tyčia būčiau sugrįžęs į XX amžiaus pabaigą.
„Vienaakė Amnezija, – prie rašto susimąstė Goda iš Žaliosios Žolės.– stipriai įvardinta; ir stebina, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...

Gegužė 2015
Saulė teka 05:05, leidžiasi 21:26, d ilgumas 16.21
Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien 11°C / 20°C, debesuota
Rytoj 8°C / 15°C, trumpalaikis lietus

21
KETVIRTADIENIS
Teobaldas Vaidivutis Vydmina Valentas Aldas Vaidevutis
Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena
Gražumu sotus nebūsi
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 141 / 21

       Poezijos nereikia skaityti;

ji ištirpsta, bet suprantu, žinau ir nesiginčiju, kuomet tas pats eilėraštis elgiasi kitaip: būna, kai patekęs jį kitas rankas, jis sustingsta, ištinsta, sustagarėja. O priežastis? Kokią to priežastis? Kai to paklausiau Šklėrių Tamošiaus, anas tarstelėjo:
  – Žinai gi, kad į savo kiemo šulinį buvau įkritęs. Norėjau ir  aš  sužinoti -  kodėl? Tai varnas Golius tiesiai šviesiai: nereikėjo būti Tamošiumi.
   Barškuolės paduotas paskaityti Barškuolės eilėraštis tirpo. Iš pat  pradžių. Nuo pirmos eilutės:
  „ Pėdų pasiilgau ateinančių...“
   Ir ne tik tiek. Pasidarė taip, kad girdėjau, kaip skambtelėjo varpelis. Nereikėjo dairytis, kur jis taip: gal bažnyčioje? Gal sieloje? Gal?.. Žinojau, kad jis skambtelėjo karietoje, prasidėjusioje prieš dvidešimt  metų.. Ir va, skamba. Ak, Amnezija, tu vienaake, štai ta akimirka, kuomet nors tavo išbučiuotas, o vis tiek... atsimenu. Neabejodamas  liudiju, kad šoktelėjau atgal, šoktelėjau į praeitį. Ir  ... ką  gi.? Klausykite,  girdėkite, įsiminkite, kaip džiūgauju, o aš net rašau ant popieriaus,  skleisdama žinia, kaip tada:
    „ Dėkui, kad išgirdote karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas  nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama. Atsiminkite, ponai, kad esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad  bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis  daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime datą: 1994 metų sausio penkioliktoji įteisina karietos kelionių pradžią radijo bangomis. Tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę  tampa kūnu“.
– Gal jums per sunku. Galėčiau perskaityti, - sunerimo Barškuolė pamaniusi, kad užmirštu jos eilėraščio tekstą. Kad nors jis mano rankose, bet lyg dėl akių, dėl inteligencijos vaizdo
  – O ne, nereikia. Tačiau tekstą, prašau, pasiimkite. Aš jį jau  moku mintinai.

pėdų pasiilgau ateinančių
..................................
ir  šypsnio kvailiausio dėl nieko
dėl nieko smagiausia šypsotis,
o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko...
   
   padeklamavau, specialiai praleisdamas antrą eilutę, kad neatrodyčiau pernelyg sumanus, suprantantis, kad tirpstantis  burnoje eilėraštis gesina Amnezijos bučinius: kad suvokiu, kad vienu metu galiu būti ne tik Čia ir tik Dabar: galiu, atsimindamas praeitį, nukakti į jos laiką, aplankyt užmirštas vietoves, apglostyti atmintimi, atsiminti, kas ten  tuomet. Save patį – irgi. Tačiau ar kas geba patikėti, kad tokį mane  nubudino Barškuolės eilėraštis? .
  Supratimas buvo aiškus, gražus, kad net nepamaniau, jog netrumpą laiką jis užmurzintas užmarštimi kartu su viltimi, kad taip neprastai padūmočiau vertindamas atsirandančias sudėtingas situacijas.  Kaip kad ir šį, kuomet aikteliu savy: ak, Amnezija, tu  vienaake, ar  girdi?  Ne, ne. Žinau, kad, nereikia tau girdėti, Man, beje,  irgi.
  Tačiau kaip negirdėsi, kai ir vėl sužvengia žirgas Ygaga. Ne šiaip  sau, o žvengia, kad  girdėčiau. Ir vėlgi suprantu, kad tai lašelis praeities, prasimušusios pro užmarštį. Va, va, Amnezija,- džiūgauju, – Aš  dar ne visiškai tavo  valioje. Bučiuok, bučiuok, bet paliki kažkiek ir kitai pabučiuoti. Iš anų, praėjusių laikų. Vienas  kitas bučinys te ir jai palieka.
  Instinktyviai, pats  to nepajausdama, ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės.

Gegužė 2015
Saulė teka 05:02, leidžiasi 21:30. d. ilgumas 16.28
Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

Šiandien 4°C / 17°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 7°C / 16°C, debesuota

23
ŠEŠTADIENIS
Gertautas Tautvydė Ivona Žydrūnė Žydrūnas
Tarptautinė akušerijos fistulės diena
Daug yra imančių tik mažai duodančių
Dvyniai (05.23-06.21) - Ožka - 143 / 21

    Instinktyviai, to nepajausdamas

ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės. Žodžių, regis, nebuvo.  Nebent tas vienintelis šiltas ir nesumeluotas AČIŪ. Kiti pasiliko savyje. Ten  jie kaip zylės būrelyje. Nepasakysi, kuri  gražesnė. Mielos, gražios, nuostabios.
– Kiekvienas savo raistuose gyvename,– nežinia kodėl pasakė barškuolė. Negi kažką išgirdo ir savaip suvokė iš mano kalbos savyje? Tylėjau, atsimindamas praleistą antrą jos eilėraščio eilutę, kur ji  pasiilgusi laukė pėdų
  „per ką tik apžėlusį taką“,
ir man buvo džiugu, kad Amnezija užtrukusi, dar nesugrįžusi. O  barškuolė ir pėdų pasiilgusi. Kažin, kaip atrodo tas, kuris jas paliko?  Turbūt puikiai, turbūt...
  – Suprantu, kad aš labai ne laiku. Norėjai sužinoti nuomonę. Ir  laiškelį jums parašiusi. Maniusi, kad gal nemokėsime  susikalbėti. Būna, kad amas ištinka beveik dėl nieko. Tiesiog norint, kad tave  suprastų. Aš net ir takais nešliaužioju, tačiau būna, kad prireikia  peršliaužti. Bet sakau gi – atšliaužti buvo lengviau negu  rašyti. Nedaug to rašto, bet yra kaip yra. Atsinešusi jį.
  Laiškutis išties  nedidelis, bet jausmas vėlgi toks, kad lengvai atsimenu prieš dvidešimt metų iš karietos kalbėtus savo tekstus. Džiūgavau, gavęs eterį ir galimybe juo keliauti radijo karieta, girdi: 
  „Dėl karietos kelionių didesnių ginčų nebuvo Savo žvairumo jos atžvilgiu neslėpė moteriškoji administracijos dalis. Tačiau suvokusi, kad tai kenkia grožiui, ūmai nusišvietė kaip vasaros vidurdienyje iš po debesies nušvitusi saulutė. Kitaip tariant, buvo pasakyta: jeigu tikite  savo karieta, tai, prašom, važiuokite
  Taigi, taigi, tiesiai- šviesai taip buvo pasakyta.“
Prisimenu, kaip savyje aikteliu: Viešpatie, karieta! Ji įteisėta kaip neramaus eterio dalis ir nuo šiol jau jos vežėjo reikalas, kaip ji važiuos. O vežėjas gi aš, Pranas
  Tuomet į dvasią  kažkas padainavo. Vėliau pradėjau  manyti, kad Eilėraštis, o dabar  jau neabejoju, kad tai  jis taip:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne.
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta. 

  Barškuolės laiškelį skaičiau neatitraukdamas rankos nuo jos kūno. Sakau, „kūno“, bet manau, kad teisingiau į  jį parodyti, kaip skafandrą. Šaltas kaip gyvatė. Ir buvo jautru, kad neužmiršęs pakalbėti gerų žodžių. Tegu tik savyje, bet vis tiek buvo gera.
  – Sušilk, atsigauk. Šliaužk ant delno. Per jį net į  save išmokau įropoti. Bet kas tave taip sušaldė? Nepasitikėjimas? Pyktis? Ir kaip atsitinka, kad  toks mielas eilėraštis nepajėgia sušildyti? Nepyk, kad taip klausiu, bet... kodėl? Na lipt, šliaužk ant delno. Ir nebijok. Aš irgi nekandantis.
– Ne, ne, nereikia. Man darosi šilčiau. Nemanyk, Pranuci, kad per  lietų šliauždama išvengiau neapykantos. Vienas didis poetas  net  kuolu trenkė. Ačiū šarvams. Ir jie auga, stiprėja. Nėra juose gyvatės, bet kaip poetė  be jų neišsiversčiau.
  – Akis už akį?
  – Ne visai taip. Vaikėzai mėgsta akmenimis svaidyti, kuolais  trankytis. Negi neatsimeni?
  Atsidusau
  – Dar vis tikiu, barškuole. O tavo eilėraštį paslėpsiu giliau savyje. 

o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko prie upės sustingusio,
žvejojančio būsimą dieną

  – Va kaip į ateitį nueita. Tu nuostabi, tikra poetė. Būk ir būk ant delno. Kai sugrįš Amnezija, irgi nebijok. Ji brangina, dievina tai kas yra būtent  dabar, ko nereikia atsiminti. Būk ir šypsokis. Kaip ten pas tave?
  „Kaip gera pro šypsnį stebėtis“

Gegužė 2015
Saulė teka 04:59, leidžiasi 21:33, d. ilgumas 16.34
Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien 3°C / 20°C, debesuota
Rytoj 10°C / 26°C, lietus

25
PIRMADIENIS
Bedas Magdalena Almantas Danutė Urbonas Evelina
Tarptautinė Afrikos diena pasveikink
Tarptautinė dingusių vaikų diena
Žemas karklynas visoms ožkoms užkliūva
Dvyniai (05.23-06.21) - Ožka - 145 /22
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

   Kiek to vargo dėl proto

būna, man turbūt nepasiseks žinoti. Tiesiog nebus laiko, o žavioji Amnezija, kažkur patrepsėjusi, žiū, vėl sugrįžta. Tuomet visas pasaulis temsta, mažėja, nyksta. Net visai išnyksta. Jo vietoje tik ji, viena vienintelė. Tik Amnezija. Tačiau ji irgi su savo pasauliu. Kam nežinoma, kad dėl grožio, ir ypatingai moters grožio, vyrai galvas pameta, proto netenka.
  Amnezija sugrįžo su gerokai aplamdytų sąsiuviniu, iš kurio perskaitė:

Tarytum vienas, bet žinau:
net ir vienatvėje žmogus nebūna vienas.
Girdžiu, kaip kužda lubos, sienos
Ir tie visi , kurie aplink mane.
O ką kalbėti apie tuos,
kurie apsigyveno manyje...

  – Manai, kad tai aš taip? Ar apie tai? Gal. Bet kaip galėčiau atsiminti, ar iš tikrųjų taip, jeigu tavo esmė, mieloji, veikia tobulai.
  – Mano esme?- pasigavo Amnezija du žodžius, po jų dedama klaustuką. Ir pakartojo: – Mano esmė?
  – Būtų smagu, kad tokių dalykų manęs neklaustume. Kai žiūriu į rašyseną, regis, lyg mano. Išeitų, ir eilėraštį bandžiau parašyti. Suprantu, kad seniai,nors jau šratinuku, o ne plunksna parašytas. Tačiau kai tu tokia, kai šalia, man tai nebūtas dalykas.
  – Kai šalia. O kai „ne šalia“? Į krūmus? Gražuolės nereikia? – ir net nedirstelėjusi į sąsiuvinį, deklamavo:

Tylėkite, prašau
Jeigu kam rūpi šitą būseną taisyti
Ne kartą atkakliai bandžiau
Save vienut vienintelį
Kaip Dievą susitikti
Ir pamatyti, koks Esu.

Aš dar rašysiu paskutinį žodį
Ir nieko ten
Ko neturiu savy nebus
Tačiau ir vėlgi netiesa,
Kad aš vienaskaitoje gyvenu.
Bandžiau susiskaičiuot save visokį
Ir biesasžin, kiek šitokio radau
Vilniaus namus,
Gatvių asfaltą išklijuot galėčiau
Autoportretai šitokio savęs

  Nutilus deklamacijai į tylą neatsiliepiau. Nežinau kodėl. Juk atrodo, kad pasitaikiusi dar viena proga apkabinti Amneziją ir sakyti kad ir tuos pačius žodžius. Argi tai bėda? Argi tai nei šis, nei tas? Kiekvienas iš pakartotų žodžių visgi jau kitame laike. Kad ir kaip dažnai jie kartotųsi, tačiau visuomet kitose koordinatėse. Čia kaip upė. Neįmanoma Į tą patį jos vandenį dar kartą įbristi.
  – O vestuves, Pranuci, atidėkim. Ne pirmas kartas, bet atidėkim. Pradedu abejoti, kad dievas jau neleis mudviems vaikų turėti. Šliauži, šliauži... Kad ir per septyniasdešimt septintuosius, bet žybt, švyst ir jaučiu, kad ištrūksti iš Amnezijos glėbio. Tai ne aš kažkur toliau ar arčiau trepsiu, tai Krupskaja ir Potjė neatiduoda tavęs. Iš išvaizdos papūgos, bet dvasioje, bet dvasioje....Bent kol kas jų neįveikiu ir pradedu baimintis dėl tolimesnio mudviejų likimo. Žinau, kad vaizduoji, jog nesupranti, ką kalbu, bet kol tavo galvoje šios dvi personos, Amnezija tavo dovanojamos karalystės nepriims.
Ką pasakysi?

Kai laikas baigiasi,
Iš kalendoriaus išplėšiu lapelį su data.
Šiandieną – dvidešimt penktoji.
Ir nors gegutė iki šiol neužkukavo Balsiuose,
Tačiau vis tiek jinai... raiboji.