Liepa 2015
Saulė teka 04:57, leidžiasi 21:51, d. ilgumas 16.54
Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena
Šiandien 13°C / 19°C, lietus
Rytoj 13°C / 18°C, trumpalaikis lietus
13
PIRMADIENIS
Eugenijus Henrikas Arvilas Arvilė Anakletas Anys
Darbas - ne vilkas, miškan nepabėgs
Vėžys (06.22-07.22) - Ožka - 194 / 29
-----------------------------------------------------
MANIAU, KAD EILĖRAŠTĮ PAŽĮSTU
neblogai, nes ir laiko nemenkai užtruko bendraujant nuo tada, kai iš pokario elementoriaus perskaičiau apie du gaidelius ir dvi višteles.
Du gaideliai, du gaideliai
Baltus žirnius kūlė...
Todėl išaugęs, subrendęs, jau nemaniau, kad Eilėraštis mane galėtų kuo nors, kaip nors stebinti. Tačiau pasirodo, kad klydau. Ir nemenkai, beje. Būtent tapus suaugusiam, sunokusiam pirmą kartą buvo lemta žvilgtelėti į jį kaip personą, sutvertą iš kūno ir pasirėdžiusią drabužiu. Atrodė, kad mano akys, „pamerktos“ į išrašytą popierių, sugėrė jį akių vyzdžiuose. Raidynas nyko, popierius irgi. Tačiau prieš akis neskubėdama kerojosi persona, pradžioje labiau panaši į Darvino beždžionę, bet jos gyvasties kontūrai, figūros apibrėžtis pilnėjo ir netrukus priešpriešiais sustojęs prakalbo Jis, Eilėraštis.
– Iš žodžio tveriasi pasaulis. Labas, vežėjau.
– Hm.
– Sakau, labas, vežėjau. O dėl mano išvaizdos nesistebėk. Pasirinkau pabūti panašus į... Betgi matai, pats spręsk, į ką labiausiai panašus. Gal į Aleksandrą Puškiną. Gal į Alighierį Dantę, Viljamą Šekspyrą ar Džordžą Baironą. Gal į Justiną Marcinkevičių ar Eduardą Mieželaitį... Gal į Vidinį, dar ką. Pavyzdžiui, į tave.
– Mane? Seniai į save žiūrėjau.
– Tuomet, matyt, verta labiau ir dažniau pasistengti panašiam į tave pabūti. Žmogui reikia save kuo dažniau matyti.
– Ir taip gali?
– Kai netingiu. Tačiau protingiau mano išvaizdas priimti kaip iliuzijas. Manau, kad šitaip ir atsitiks. Iliuzijos per žodį, pasakytą mano burna..
Tai buvo tas suaugusiojo laikas, kuomet dar nežinojau Amnezijos, nors, kaip vėliau prasitarė, mane ji buvo nužvelgusi dar lopšyje. Ar žinojo apie tai Eilėraštis, neužklydo noras klausti, tačiau smagu, kad mintyse iš man tuomet neįprasto susitikimo su Eilėraščiu išliko (ar atgijo) jo sakymas:
Tik negesink savęs
ir pasakyk kitiems, kad
kokie bebūtume –
galbūt net ir nušovę paukštį,
jis būtinai – anksčiau vėliau – ir vėl atskris,
ant vamzdžio šautuvo nutūpęs,
papasakos, kodėl jam šitaip skauda.
Dar giesmę pagiedos...
Ir suskaudėtų paukščiui dar labiau,
jeigu tavęs atskridęs nerastų.
Man tiek pakako, kad per šią, sakyčiau, nesušukuotą, atrodytų, mažai civilizuotą būtybę į dvasią įsineščiau gražų lobį. Jis, regis, visą laiką buvo čia pat, tik reikėję pasikapstyti, suklusti ir nepabijoti savęs tokio, koks esu. Nėra padėties be išeities, jeigu ir nušautas paukštis išmoksta ir atskristi, ir pagiedoti.
Tai, ką čia į posmą užrašęs, yra gerokai mažiau, negu tąkart pakalbėjęs Eilėraštis, pasirodydamas kaip kūno ir dvasios darinys.. Šis posmas nei pradžia ar pabaiga. Tai ne specialiai parinkta ištrauka; užrašiau todėl, kad iš tikrųjų drįstu parodyti kaip citatą, kurį parašyta taip, kaip buvo pasakyta. Tokios drąsos pritrūksta rodant kitas Eilėraščio to sakymo vietas, nes nesu tikras, kad jos nebūtų atskiestos ir mano vienu kitu žodžiu. Todėl nesiimu atsakomybės liudyti, ar taip užrašytais žodžiais mintis būtų tapati anai, ką tik išgirdus Eilėraštį. Pasakyta gi, kad ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Panašiai ir žodis, įkritęs į ne savą tekstą, neretai sujaukia jo natūralią, pirminę mintį. Todėl, kaip suprantu, ir citatų prigimtis yra neįsileisti į jų globojamus tekstus nieko, kas ateitų iš pašalės – iš svetimų lūpų, svetimų galvų. Tačiau tai nereiškia, kad kada buvau apleidęs norą pasiglaustyti ir prie Eilėraščio ano sakymo kitų nuotrupų, kurias atrodo, kad gal atsiminti. Kad ir netiksliai, apytikriai. Suprantu, kad per netrumpą laiką jos apsineša nuosėdomis. Bandau iki šiol atgaivinti jų originalo žodžius ir netgi galiu padeklamuoti, tačiau – kaip jau sakiau – nesu tikras, ar jie neatmiežti ir mano kokiu žodžiu. Pasilieku teisę tolimesnei nuotrupų restauracijai, tačiau šiandien jas perskaitinėju nesidžiaugdamas, kad yra taip, kaip yra.
(...) jei ką atsimeni, ar bent išgirdęs sužinai,
tai nemanyki, kad tenai tavęs nebuvo
ir nesiteisinki, kad gal ne tu,
o už tave piktesnis
tą mažą mielą paukštį šovė,
atskridusį į medį
pagiedot giesmių (...)
Dar tiksliai žinau, kad aname savo sakyme Eilėraštis dukart pakartojęs:
Tik nemeluoki savimi.
Ir nemeluok, kad nemeluoji.
Po to jį matydavau (ir kol kas matau) visokį, taip pat neretai panašų į mane. Atrodo, taip elgiasi todėl, kad iš tiesų stengėsi man suteikti progų dažniau pasižiūrėti į save. O man pradėjus šliaužti per 77 išgirdau jį pasakiusį lyg sau, lyg man, lyg visiems ar niekam. Taip su juo atsitikdavo ir anksčiau, kuomet pasako, kas jam aišku, suprantama, reikalinga pasakyti, o man tai pasilikdavo paslaptimi, bet vis dėlto ne tokia reikšminga, kad daužyčiausi po ją ieškodamas geresnio supratimo. Eilėraštis gi! ir panašūs sakymai jam būdingi.
Ne ąžuolas esu.
Eilėraštis taigi stipresnis, negu jis.
Bet kas supras,
Ir ar supras,
kad net ir paukščiui giedant
pavargstu.
Pelėda
2015-07-13 11:53:49
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-07-13 15:05:35
Eilėraščio atsiradimas… Gerai pasakyta apie personos kerojimąsi nuo Darvino beždžionės. Pasimatymai su gyvastimi prasmingi, kontūrų pilnėjimą susekiau, būvį pilnumose irgi, bet oj kaip sudėtinga viskas.
Raštas daugiau skaitymui, nebent pradėčiau savo beždžionę rengti įmantriausiais rūbais.
Vartotojas (-a): KrisoHarė
Sukurta: 2015-07-13 13:09:48
Įdomu skaityti Jūsų mintis, tuo labiau, kad pati nuolat keliu klausimus: kas Jis? Turbūt net nediskutuotina, kad bet koks eilėraštis yra neatsiejamas nuo autoriaus patirčių ir jo vaizduotės, kaip tas patirtis atskleisti... "Eilėraštis yra išgyvenimai" (Rilkė). Nėra išgyvenimo - nėra eilėraščio. Maivymosi Jis nepakenčia ir išduoda autorių bemat. Man patiko, kad Jūs eilėraštį įvardinate, kaip savarankišką herojų. Kiekvienas meno kūrinėlis yra autoriaus ir dievo kūrinys. Būtent - ir dievo. Nekalbate apie rašymo procesą, tačiau tikriausiai esate pajutę, kaip dievo ranka įmeta žodį, metaforą ar siužeto vingį... Tai, ko tikrai nesi numatęs prieš rašydamas. Tada - apie tą nereikalingą žodį... Gludinimas - taip. Jei esi tikras, kad tas žodis ne dievo įmestas:) gal čia nebe komentaras, bet taip norėjosi apie tai pasikalbėti. Kalbėjau daug, vadinasi Jūsų dienoraštis nepaliko manęs abejinga. Už tai - dėkui:)