Pranas
Pranas
Kažin, kaip ežeras atrodytų jei taip?
Palijo daug
Per naktį lijo
Ir ežeras Balsys,
apniukęs tarp krantų
Graži lemtis,
kai žemė su dangum
pasikalba protingai lietumi.
Kiek ko jis laiko savyje?
Kaip savo meilę išpažįsta?
Ar turi tą,
kuri mokėtų apkabinti
kaip kad Amnezija mane?
Lemtis jį dar kaip į Kryžioką rodo,
nuo dugno kalaviją atminčiai iškėlus.
Lašas po lašo...
Kažin, kaip ežeras atrodytų, jei taip?
Kai lyja – tegu lyja iš peties
ir matematika lietaus po lašą neskaičiuoja.
Bet ką žinau aš apie jį,
jei ir Amnezija į mano lūpas lyja bučiniais?
Upelis įteka.
Upelis išteka.
Peizažas nuostabus,
kaip rojaus nuolauža,
skeveldra jo...
Banguok, Balsy.
Banguokime abu.
Gražu, kai užmiršti, kad apnetikęs,
Ir šliauždamas tave
į karalystę Savyje,
Balys- Kryžioke, nepailsdamas nešu.
Skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
2015-05-19 16:56
Pranas
Pranas
Mažyčiai reikalai
Jau negiriu jų, neprašau,
kad jie mane į dieną vestų.
Mažyčiai reikalai, sakyčiau, neįkyrūs,
jie sotūs savimi.
Ateina sodas į akis,
Įplukdęs dangų rytui įsišviesti
Ir liudyti, kad tai, kas iš tiesų svarbu,
į sielą, rūpestį, į angelus suplukę,
į judesį kaip paukštį,
kaip atokvėpį,
kaip poreikį iš miego atsibusti.
Ak, kiek gražumo akyse!
(Kodėl turėčiau liudyti, kad jis už lango stiklo?)
Ir sieloje gilu, platu,
kad laiko neužtenka apkeliauti .
Amnezija,
ne vienaakė tu, o – ne!
Kiek nuostabios darnos išmintyje,
kiek...
– Baik, Pranuci, baik. Irgi nelabai tikiu, kad parašysi geriau, negu jau parašyta. Ir bučiuoti jau vargu ar taip pavyks, bet svarbu, kad bučiuotumei kaip tokią, kaip tikrą. O aš tau būsiu ištikima, nemeluojanti. Be įsipareigojimų, be bažnyčios. Žinau, kad mano glamonių, mano spurdėsio atsiminti tau nepasiseks, bet tai vardan šios dienos, vardan to, kad nebūtų galimybės gailėtis būto ar pamesto.
– Nuostabi tu, Amnezija. Netgi daugiau, negu suvokiu, suprantu, sakau. Ir būtų nesusipratimas, jeigu tai užmirščiau.
– Nesusipratimas? – mielai, ryto saulės spindulėliu šyptelėjo ji ir lengvai pakibus ant kaklo, apdalindama paukštės šiluma, kuždėjo: – O ar atsimeni? Ar bent, dievo avinėli, pamąstai kas ar kiek ko iš mudviejų gyvenimo sukrauta atmintyje? Tavo, žinoma. O gal manai, kad klausiu tavęs, tai nurašiusi nuo lubų? Tik todėl, kad reikėtų klausti? O gal bandai įsikabinti į eilėraštį su jo pabaiga ir pademonstruoti atminties galią?
O tu, Amnezija, tu vienaake,
Žinau tik, kad ESU
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.
– Šitą atsimenu.
– Tai todėl, kad išlikę eilėraščio užrašai. Man buvo reikalinga, kad jų nenudaigotumei, kad liktų išsaugoti ir praeityje mažiau būtų slogos. Tačiau, mano avinėli, yra dalykų, kurie be užrašų. Jų tau lyg nebuvo. Arba buvo, bet lyyyg buvo, kaip pro miglas. Kad ir mokytoja Šaltinytė. Arba jos dukra Agota.
– Apie ką šneki, Amneziją?. Bet svarbu, kad šneki, kad yra. Tikiu tavimi. Ir ak, kaip gera būti su tavimi savyje. Manau, kad net neįsivaizduoji. Arba mažai, lyyyg išsivaizduoji, kaip pro miglas. O sako, kad Dievo nėra. Nesąmonę sako. Be jo žinios kaip čia galėję susitikti? Dabar reikia gero muziko. Reikia bent Čiurlionio.
– Užtat neblogai atsimeni Vienaakę, - nepaisydama mano svaičiojimų toliau savo šnektą tęsė Amnezija, truputį paakcentuodama kai kuriuos žodžius, bet labiau suklusau ne dėl to. – Iš tikrųjų, - kalbėjo, - aš niekuomet nebuvau vienaakė. Iš tikrųjų niekuomet tu neturėjai mokytojos Šaltinytės ir jos dukros. Tačiau ir viena, ir kita, ir trečia buvau aš, Amnezija. Na bučiuok kaip tada mokytoją, kaip jos dukrą. Bučiuok gi, begėdi. Tačiau ir vienaakės nevaryk laukan. Tai nekvaila ekscelencija. Žino, kada kokiai jai prireikia būti
– Ne, ne, tikrai ne. Tegu pasilieka. Džiaugiuosi kaip vaikas radęs žaisliuką. Noriu būti karaliumi ir savo sostą perleisti tau.
Už lango - ne kaip: šaltoka, pučia vėjas, sodas baigia nužydėti Bet nuostabu, gražu, nes argi gali liežuvis kilstelėti ir kalbėti, kad pilka, nyku. Pagaliau tai diena, kurioje viešai esu išgražintas Amnezijos meilę. Viešpatie, džiaugiuosi. Norėčiau, kad ir jai su manimi gera, kad nereikėtų vaidinti mokytojos Šaltinytės ar jos dukros Agotos.
– Apie tai su žinosite įsijungę radijo imtuvus,– paskambino galvoje it iš Radijo karietos laikų ar it tyčia būčiau sugrįžęs į XX amžiaus pabaigą.
„Vienaakė Amnezija, – prie rašto susimąstė Goda iš Žaliosios Žolės.– stipriai įvardinta; ir stebina, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...
Skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
2 patiko
2015-05-18 09:28
Pranas
Pranas
Juokiasi. Ir taip neskaniai,
įkyriai, atgrasiai, kad ausis sopa Atrodo, kad priepuolis ištiks.
– Kas atsitiko, moteriške. Kuo galėčiau padėti? Kaip?
Tačiau ji juokesi taip, kad supranti, jog užsiimti kažkuo kitu, kad ir žodį tarti, jai neįmanoma. Juoku užimta visa jos esybė. Pasimetu ir galvoju, kad, ko gero, paklydau savyje, kur tylos triukšmas ypatingas ir kai jis adresuota asmeniškai tau, jo niekas kitas negirdi. Net ir Vidinis – ne. O jeigu kam pasitaiko išgirsti, anieji kviečia daktarus.
Pajaučiau, kad moters juokas adresuotas man ir... ką daryti? Reikėjo laukti, kentėti, ištverti ir prisipažinti, kad nors ir skaudžiai, bet vis dėlto suprasta ir savo ranka jau suspėta parašyti:
Po tolumas žiūrėta kažkodėl,
O tai, kas taip arti, kas savyje,
nedaug stebėta.
Pastaruoju laiku (o ypatingai įšliaužius į 77 – tuosius), reikalai labai pasikeitė. Kai pasitaiko matyti ar išgirsti parodant į Žmogų kaip planetą, tuoj atsakau savuoju, regis, jau tapančiu trafaretiniu.
– O gal netgi daugiau
Gal modelis Visatos tu, Žmogau?
Tai ne teiginys kad yra būtent taip. Palieku dideles erdves abejonei, bet atsiradęs poreikis nusileisti į save giliau, o ten pasidairyti atidžiau, apaugo, vaizdžiau tariant didesniais muskulais. Vis dažniau nueinu į erdves, kuriose dar nebūta. Lipau į jos kalnus, plaukiu vandenimis, leidžiuosi į požemius. Prasidėjęs Vilniaus Balsiuose sodo sezonas su nešilta, bet sodais sužydusia geguže, nepakeitė atsiradusio poreikio, bet dabar pasidarė neramu, kad man skirto moteries juoko neišgirstų dar kažkas ir nepakviestų daktarų. Juolab, kad į Santariškes labai netoli. Bet va. Nutilo. O moteris, regiu, kaip ir daug kitų, miela ir graži. Gal net jaukesnė, gražesnė, labiau pritaikyta mano akių skoniui.
– Neatpažįsti? Vienaakės nepažįsti? Ech, kiek čia to laiko praėję, kai man eilėraščius rašei. Tačiau mieliausias mano siela anas, iš 2006 metų. Buvo rugpjūčio 17 –oji.
O vienaake,
Kad tu prapultum! -
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia -
Sustojo smegenys,
O akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau iš kur ir kam jie čia.–
išmetė į ausis vienuolikos eilučių porcija moteris ir atsidususi žodeliu „Puikuma“! įsisiurbė akimis į manas. Jos nuostabios, gražios, atsidavusio, kaip mano Kandžiuko, mano šuns. Nebūtų vienos akies, nė trupučiuką nesuabejočiau, kad tai ji, Amnezija.
– Ko tyli? Atsiliepk. Ir būtent šituo, iš 2006 metų
Sunku pačiam įtikėti, kad tai gebėjau padaryti, o ... padariau.
Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrody
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...
– Nereikia „būk sau, aš sau“ Dabar jau nereikia. Ir taip nebus. Myliu. tave, Pranuci. Ir ne žodžiais, o darbais. Kaip Tėvynę. Ir mylėsiu iki saulės užtemimo. Betgi pamatysi. Amnezija tavo eilėraščių dar sulauks. Bučiuok, Pranuci, kaip tokią, tikrą, o ne kaip artistę, kaip scenoje, kaip apsimetėlę..
Rašyti komentarą
2015-05-17 10:09
Pranas
Pranas
Pradedu manyti, kad
save skaityti nepaprastai sunku ir pagalvoju, kad šitas darbas netgi nepradėtas, nors jau viešai sakęs, girdi, SKAITAU SAVE. Ir iš tikrųjų taip tikėta. Štai ir aplankalas įvardintas tokiu, tarkim, sumanytos knygos pavadinimu, bet tai tik paskaitinėjimai. Tik. Lest iš vienur, lest iš kitur, iš kitų vietų lest, lest, lest, o kad taip, kaip abėcėlėje nuo A iki Ž, taip nepavyksta. Vidinis jau suspėjo leptelėti:
– Melagis esi, Pranuci. Bet ar naujiena? Kiek beatsimenu taip. Taigi nuo lopšio.
– Dzingul dzingul ačiū už gėles, - atsiliepiau eilute iš dainos posmo, bet nepiktai, mintyse pripažindamas, kad jis teisus. Šį kartą Vidinio nebuvo, tačiau ne taip, kad visiškai. Kuomet vaikšto kaip dvasia, vaikšto po atmintį, paperši, paskaudina krūtinėje, kur nuo jo bepasidėsi? O po pusiaudienio laiką Palėpės departamente trepsi keli laikrodžiai, bet laikas dėl to nesidaro greitesnis, nors jie atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. –Eik. O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, jau nėra, kaip ir jo paties“.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?..
Eik, Vidini, eik. Jis ten. Tuomet gruodis, bet be sniego. Kaip dabar sušalęs gegužės vidurys – gegutei pakukuoti. Ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. Kelių dienų, o jau tuomet...
– Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Taip, tuomet jau tiek Bet ar tiek yra daug? Beje, o tau?
– Man?
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Persimeti į išgrynintą dvasioje AŠ. Ir nėra prasmės aiškintis, kuris pas kurį svečiuose: aš pas Vidinį, ar jis pas mane. O gal abu – ir Vidinis, ir aš - pas tėvą? Nepaisant, kad dabar jis Gardine.
Ak, rupūžke, šit lestelėjęs vėl atverčiu kitą puslapį, kur
irgi juodai ant balto mano ranka parašyta;
Ramu. Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.
Man sako -
Kur gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...
O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.
Dzievuliau mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
– Ar vėl sapnuoji? Vėl karietą?- išgirstu žmoną. Ji žemiau, po Palėpės departamento grindimis, tačiau susikalbame. Geriausias girdimumas kai ji, užlošusi į viršų veidą kalba žiūrėdama į lubas, o aš – žiūrėdamas žemyn, į grindis. Atrodytų, tas pats daiktas, ta pati pertvara, ir vis dėlto iš vienokio matymo tai vadinama grindimis, iš kito – lubomis.
– Tai kad ne, žiburėli. Skaitau save.
Rašyti komentarą
2015-05-16 11:00
Pranas
Pranas
Skaudus it primuštas
bundu iš sapno, suspėdamas suprasti pirmuosius praradimus, nes teiraujuosi:
– O karieta kur?
Pramerktos akys jau nemato, tačiau ausys dar girdi jos nutolstančią dainą.
– Vidini, o tu? Storuli, ėgi, kur tu?
Vidinio nebuvo.
Paėmiau seniai rankose laikytą „Eilėraščio sėją“, verčiu lapus, ieškodamas karietos dainos, bet ir jos nesurandu. Ir nemoku suvokti - kodėl? Tokia puiki, o... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip ką tik su storuliu dainavom ar dar geriau, ir, žinoma, sutariant su choru. Tačiau yra kaip yra ir dainos teksto „Eilėraščio sėjos“ knygelėje nėra. Kodėl?
Dar kartą perverčiu knygelės lapus.
Tarkim, kad bet kur ir bet kokia proga jos dainuoti nereikėtų. Kita vertus, kas tas sinjoras, kuris imtųsi atsakomybės diktuoti nuorodas žmogaus dvasiai,- aikteli galvoje, – ir savijauta tokia, kad vėl lyg į sapną pasineriu, tačiau šį kartą atmerktomis akimis ir einu, kur man labiausiai reikia. Jau metai, kai nebuvau atėjęs prie tėvų kapų, bet dabar einu toliau, einu į XX amžiaus paskutiniųjų metu paskutines dienas.
– Vidini, neatsilik,– timpteliu save už skverno,–- reikės dainuoti.
– Visaip žmonės kraustosi iš proto. O kadangi irgi esame žmonės, turime tokią teisę,- atsiliepia.
Kaip niekuomet lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu, pastato prie iškasto kapo, pakištomis apystorės virvės. Jaunesni sodžiaus vyrai, nesunkiai kilsteli nelengvą tėtės karstą, užneša jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami nuleido gilyn į smėlio kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas, matyt, kopai auginti. Nuleistą karstą kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu, užmetė ant jo saują samėlio. Tiek ir tereikėjo, kad duobkasių iškastas smėlis kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos. Ji ant jo net ir tuomet, kai užsikėlęs ant kaklo, jodindavo savo anūkę Dainą. Tai ji prisiminusi atnešė dzieduliui kepurę. Turbūt nešaukė, bet vis tiek girdėjau:
– Dzieduli, kepurę užmiršai.
Susiėmiau už Vidinio puspalčio skverno it pabijojęs, kad
nenuslysčiau į duobę kartu su atgal sugrįžtančiu smėliu:
- Mums dar reikia pagiedot, Vidini...
Tai va, kokia puiki tiesa,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.
– Priedainio nereikia,– lengvai stuktelėjo į pašonę Vidinis. Tačiau žinojau, kad jo nebus, nes ir choro nebuvo. O dabar pastebiu ir kitą dalyką, būtent, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. Toks psichologinis reiškinys, kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia pabūti. Tokių dalykų net sapnuoti nereikia.
– Taip, Pranuci, mums dar reikės padirbėti. Suprantu, beje, kad giedoti prisieis dažniau negu dainuoti. Ir tas „dzingul dzingul – kojomis į priekį“ gerklėje vis aukštesnę natą kelia. Ar kad toliau girdėtųsi?
– Nebūtinai, kad toliau, kai bobausiai ir briedžiukai ausyse pradeda augti.
Rašyti komentarą
2015-05-15 14:29
Pranas
Pranas
Lašas po lašo...
Taip, taip, nuo seno žinoma, kas atsitinka pasėkoje, kai lašas po lašo. Kur kas mažiau žinome, kas atsitinka, kai diena po dienos. Ilgą laiką man irgi tai nelabai rūpėjo, bet prieš dešimtmetį, gal du atsirado poreikis suklusti. Ir dabar neretai pamatau storulį. Šiandien po vidurnakčio irgi. Neaukštas. Tačiau nelengvas. Per 100 kilogramų sveria. Matau gulintį ant nugaros, aukštielninką ir iki krūtinės apkaltą lentomis. Ramus. Net ir rankos užkeltos ant jos – anė krust. Akių vyzdžiai užspausti vokais. Iš toli išgirstu atvažiuojančią karietą.
– Pagaliau. Svarbu buvo tikėti ir, prašau, atvažiuoja, - burbteliu ir suprantu, kad tas storulis esu aš. Gal ne visai toks, bet beveik . Dar diena kita, dar... ir žinau, kad būsime sutapatinti taip, kad bet į kurį iš mudviejų beparodytum, vis tiek būsiu aš. Niekas, net pats dzievulis dėl to nesuabejos.
– Nesuabejos? Taip nekalbėk, Pranuci. Tai aš, Vidinis, - atsiliepia į mano mintis lentomis iki krūtinės apkaltas storulis.
Nepasakyčiau, kad dažnai kabinuosi į sapnus. Galbūt, kad atmintyje jie ilgiau neužsilaiko, tačiau kai sapne išgirstu karietą, reikalai klostosi neprognozuojami. Dažniau ją greičiau išgirstu, negu pamatau. Tai todėl, kad išgirstu dainuojančią dainą, kurios ir muzika, ir žodžiai iš mano kūrybos. Įdomiau, kad ir dainuojama mano balsu. Taip atsitiko ir šį, jau nežinia kelintą kartą.
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Oi, atvažiuoja karieta
Nuvežt dangun į balių.
Ir šį kartą nesuabejoju, kad daina dainuojama mano balsu. Tačiau ankstesniais kartais nepasitaikė, kad dėl to reikėtų ginčytis su storuliu. Į padainuotą ketureilį tuoj pat choru atsiliepdavo priedainis. Protingas, linksmas, guvus.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
O dabar? .
– Nemanyk, Pranuci, kad į muštynes velsiuosi, - užbėgęs priedainiui į priekį, ramiai pasakė storulis ir palinguodamas galva:– Nesuvokiu, kas su tavimi darosi. Kodėl taip knieti pasisavinti kas tau nepriklauso. Tai ne tik mano balsas, bet aš pats juo ir dainuoju. Ar girdi? Aš. Vidinis. Ir muzika, beje, mano.
– Va, va. Tuoj sužinosime, kad ir žodžiai tavo, Vidini.
– Žodžiai tavo, Pranuci. Man nieko nereikia, kas ne mano. Man jau nereikia, kas mano, bet užtat teisybė darosi kaip oras reikalinga. Reikia ja kvėpuoti. Gyventi reikia ja. Pasišviesti po užmerktomis akimis. Žvakių ten neįsineši. Bet, et, argi suprasi? O reikia, būtinai reikia, Pranuci – pakalbėjo ir aukščiau kilstelėdamas balsą: - Angele, gesink mano žvakes
– Be žvakių? Betgi to tikrai nenusipelnei. Ne, ne, be žvakių tau negalima, Vidini.
– Pranucis sakosi, kur kas daugiau nusipelnęs. Galbūt, galbūt. Bent jau tikra, kad dainos žodžiai jo parašyti. Argi sunku pasitikrinti, kaip iš tikrųjų atrodome po užmerktomis akimis,– samprotavo storulis, keldamas kūną iš sukaltų lentų iš savo aukštielninko gulto su ant krūtinės padėtomis rankomis ir jį užleisdamas man.
– Dainuok, Pranuci, dainuok...
– O kodėl – ne, kai žodžius žinai? Tik va, kaip į muziką pataikyti?
Kai nusipelniau kiek geriau
Šalelėj trispalvės gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.
O choras irgi:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiais padabinta
Aukso karieta.
Rašyti komentarą
2015-05-14 05:52
Pranas
Pranas
Atšalus Naujininkuose radiatoriams
jau kitą dieną persikrausčiau į Balsius ir, užkūręs krosnį (pečiuką), kūrenu lig šiol. Manęs jos šiluma beveik nešildo, nes atliekantį nuo sodo darbų laiką praleidžiu vėjų perpučiamame Palėpės arba kitaip – Pastriekės departamente. Tai, kas parašyta gyvenant sode, parašyta būtent čia. Ot, ir dabar sėdžiu, priglaudęs stalą prie pietinio lango, bet iš tikrųjų manęs čia nėra. Užsiėmęs gyvenimu, kurį, regis, net menkai nutuokdamas, renčiau, kūriau, ieškojau jo tokio ir ištrūkti iš jo jau nesiseka. O ar norisi, irgi savęs neklausiu. albūt ir laiko tokiems dalykams pritrūksta. Ir vis dėlto šioje palėpėje, o ypatingai, kai sėdžiu prie, stalo, manęs dažniausia nebūna. Nematau. Neregiu. Pastriekės departamento taip pat, nepilnų penkių arų valdos, vadinamu sodu – irgi ne. O kur tuomet būnu aš, vėlgi ne taip lengva pasakyti. Gal prisimenate, kaip aname rašinyje ūktelėjau:
– Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
Tai laukinio šauksmas. Šauksmas į erdvę. Tai šauksmas žmogaus, kuris kad ir stengiasi, o vis tiek neprasimuša išeiti iš savęs. Tai šauksmas žmogau, kuriame visi toliai, atstumai susispietę jame. Ir vaikšto jis po šį įmantrų, sudėtingą, atrodytų bekraštį pasaulį, neišeidamas iš savęs.
Dar iš tolį pamačiau, kaip driežo inkliuzas plukdo gintarą į Nidą. tikėdamas sustabdyti vėjų ir laiko pustomas jų kopas. Savijauta tokia lyg laukiau šio reginio, lyg žinau, kad prasidėjęs pušimi ir jos sakais, jis, išnokęs ir tikras, būtinai pasirodys mano akims. Tuomet ir manyje savo būtimi aiktelės ne tik dešimtmečiai ar net šimtmečiais, o ir visas laikas nuo atsitiktinumo, kuomet driežas pakliuvo į pušies smalos nelaisvę.
Stoviu, žiūru, matau, mąstau. Ne tik apie pušį, jos sakus. Mąstau apie daug ką. Net ir apie laiką. Savo ir ne savo
– Tuščias reikalas apie jį mąstyti, jeigu jis toks greitas, - išgirstu gaidelę savyje, tačiau šį kartą ja nepatikiu.
– Ak, kaip tai nuvalkiota, – atsiliepiu panosėje, – Greitas, greitas, greitas... O kur galva pamano, jį visur randi. Ir karste be jo nepasieinama. Tačiau tik dabar, regisi, suprantu, kad laikas supresuotas maišinyje su smala gintaru virsta.
... prasideda ir vėl kažkas. Bet kas?
Svarbiausia nemeluoti savyje,
Bet kaip, jei nežinai tiesos,? –
skambtelėjo paskutinėmis eilutėmis eilėraštis „77 (ne taip, kaip būdavo)“ , o galvoje it šviečiasi. It šviesiau. Jau neatrodo, kad tokia muzika galėtų pasibaigti poezijos kūriniai. Protingiau patikėti, kad palikęs Palėpės departamentą, išėjau savyje dar toliau, išėjau į Tadą ir esu pušies smalos ir driežo neįtikėtino projekto liudininkas, būtent – sumeistrauti save ateičiai.
– Ei, mielas Pranai, dažniau džiugink savo rašiniais, - išgirstu Audrių Matonį.
– Norėčiau, Audriau, bet kaip tai padaryti. Kaip? Jau net mano paties anksčiau parašyti eilėraščiai nepasiduoda korektūrai, bet... . Žiūriu į gintarą, driežo plukdoma į Nidą ir stengiuosi, kad būtų apsieita be melo.
Iš kokių amžių ateini?
Inkliuzo drieže, prie širdies priglusk.
Jos negiriu. Ir ji pavargusi,
ir ji tingi net poterį kalbėti.
Jau išsipustė, išsitaškė,
bet vis dar pajuokauja į save,
girdi, beesanti nelyg riestainyje skylė –
kremti ją be dantų,
ir, Dieve, kaip gražu,
kad sugebi juos buvus atsiminti.
Inkliuze driežo, pasakos išsekę,
baugu taip tarti girdint kaip širdis pavargus plaka,
bet stengiasi ant kojų išlaikyti be lazdos,
su šypsena ir akyse, ir lūpose...
Sakyk, iš kokių amžių ateini?
Kokia lemtis į smalą, į nelaisvę metė?
Ir aš dar vis šliaužiu per savo dalią
ir nuostabu tikėt
kokia graži, inkliuze,
laukia ateitis.
Tegu ne gintarinė, kaip tava,
bet vis dėlto, bet vis dėlto
ir mano lemtyje pušelė.
Rašyti komentarą
2015-05-12 10:07
Pranas
Pranas
Pamačiau save „Pavasario Balsiuose“
Čia dar žmona, šunelis ir sūnaitis Ignas. Žmona priekaištauja, girdi, į bomžą panašus. Persirenk gi, puošnesnis būk. Ir nors paklusau, tačiau kelnių klyno užtrauktukas taip ir pasiliko prasegtas. Tai irgi puikai parodo, kaip atrodau išėjęs peršliaužti per savo 77- tuosius. Pamatęs tokį ne vienas pasijuos, nusijuok, nusišypsos, o man nesmagu. Pasilikęs vienas pasiėmiau tekstą, tą pirmąjį, atvertusį eilėraščių ciklą „Šliaužiu“. Skaičiau jį ne pirmą kartą, tačiau dabar pajutau, kad perskaitau kitaip. Nuo pat pradžios, nuo jo pirmųjų eilučių.
Sunkiausia nemeluoti savyje.
O ir savim į aplinką taip pat.
Net jeigu ir gramatikai skaudėtų
Išgirdus šitokį beraštį
Su dūmais kalbą pučiant į akis...
Nemeluoti savyje? Chm. Ir savimi į aplinką? Chm. Išties, iš kur seniui tiek drąsos? Negi nemelavau? Kad ir tada, pirmą kartą išvažiavęs karieta? Nors tuomet netgi ne toks senas. O štai juodu ant balto parašyta;
„Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti i xx amžiau pradžią ar net į gilesnius laikus. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
Perskaičius ausis užgriuvo tyla, tačiau atrodė, kad ją galima ir akimis matyti, panašiai kaip mokyklinę lentą, ant kurios, mokantis rašto, daug ir sunkai rašyta kreida. Ir nors dabar skaitau iš 1994 metų sausio laikraščių iškarpų, bet taip lyg ant juodos lentos kreida užrašytą tekstą.
„Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai greit pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Atrodo, kad patenkintas, jeigu prisiminęs savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė.“
Skaitau save? Negi? Tą, kuris prieš dvidešimt metu? Negi? Susigauti jausmuose ne paprasta, kai čia pat ir kitas tekstas, iš 2015 metų pabaigos:
Matau, išaušo dar viena diena.
Šviesos truputi lyg daugiau.
bet atsitiko, kad jaučiu
ne taip, kaip būdavo anksčiau,
kad šį pasauly jau ne širdyje,
o saujoje tarp pirštų gniauždamas laikau.
Ir byra jis smiltelėmis, vis barstos,
vėtosi kaip Nidos kopos.
Ar manote, kad jeigu saujoje
tai jau nesopa?
Nežinau, kaip veiksmas toliau - gal greit, gal vėliau save rodys ar visai išblės, išnyks, bet faktiškai čia kalbu apie jau anksčiau pradėtą, bet pamestą sumanymą pabūti būtojo laiko kelionėse kartu su esamu šiuomet savimi. O kad tai ne šios dienos sumanymas, galima išgirsti ir iš čia ištraukomis deklamuojamo eilėraščio „77 (ne taip, kaip būdavo,)
Antai, matau – driežo inkliuzas
gintarą į Nidą plukdo
sumanęs šitaip kopas suturėti.
Šios eilutės man labai mielos, prasmingos. Nesunkiai suvokiu, kad dalis eilėraštį skaičiusiųjų ne ką išgirdo iš jų. Manau, kad taip bent dalinai todėl, kad neprisiminta gintaro kilmė. Ši materija tik per laiką tokia, o kažkada, prieš nežinia kiek metų, dienos šviesą išvydo kaip pušies sakai.
– Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
Ausyse tylu. 0 sieloje? Ar tik ne karietos žirgas Ygaga sužvengė? Ar tik ne botagu pašvilpė vežėjas?
Rašyti komentarą
2015-05-11 15:54
Pranas
Pranas
Nepaisant kokiame krašte
būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj pat akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Nuojautos atkakliai prievartavo patikėti, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią kitokią šalelę nesu taip dažnai iš arti ar toli nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: šiliniai. Ir kaip jau įpratęs, rodau į juos nuo pasienio su Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Man būna smagu, kad ir labai pavargusį, čia tokį greitai užmiršti. Dvasia greitai atsigauna ir, matyt, todėl suprantu, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą prisiglausti arčiau savęs ir kažką paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, o, atsiradus poreikiui, paskaityti save. Dažniau iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks. Jis šviežias ir gal nesuvirškintas kaip derėtų, bet:
O nemanyk, Žmogau,
kad nenorėčiau būt gražus,
nenuodėmingas,
su knyga, kaip sėtuve
javams ir medžiams sėti
Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,
dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga
dejuoja karieta,
O aš, beje, taip pat. Gal net skaudžiau,
nes šitiek daug turiu –
net šilinius.
O ne, nereikia man kalbėti, kad
nuo čia prasideda tėvynė.
Bet ar tik tiek?
O žodi,
kilstelki aukščiau
ir būk nelengvas akmenėlis,
žinojau visąlaik
labiau nepaprasta,
kad čia p r a s i d e d a Žmogus –
šilinių kraujas, jų bažnyčios,
šaltiniais suteka į sielą
ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.
nelyg žalčiai sušalę
ant krūtinės susirango.
ieškodami sau šilumos.
Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,
Atėjus pažiūrėti į save
Na, taip. Matau: yra Pranucis.
O Žmogus?
Žvalgausi, ieškau, ir..
Dieve, apsaugok!
Nesakau, kad nesurasiu jo,
bet vėjas pučia į akis,
žalia pušis atsiremia į petį.
Žinau, miške negieda vieversys,
bet nuo krūtinės galvą kilsteli žaltys
ir neskubėdamas žodį po žodžio kalba:
– Ir taip:
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje pirmą kartą pasigirdo radijo karietos šaukinys. Aš irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į žmogų. Kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, o dabar giedok, Pranuci. Jeigu neatsirastu kam dainuoti, aš padėsiu. O Žmogus, kaip suprantu, irgi išeina iš miško, iš šilinių. Išeina, Pranuci,– pakalbėjo geltonausis, o kilstelėjęs galvą dar aukščiau, uždainavo:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug - ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...
Rašyti komentarą
2015-05-10 13:12
Pranas
Pranas
Antrą knygą buvau sumanęs
įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti, nes po visur sumėtytus raštus reikėję atsirinkti žymėtus kelionių karieta tematika. Ir taip turėję atsitikti po dvidešimt metų, kai ji išvažiavo į pirmąją kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau liežuviu:
– Dėkui, kad išgirdote. Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje ir sakau, kad jeigu kas pasakytų, jog, girdi, per devyniasdešimt devintąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai tikrai, kad – ne...
– Per devyniasdešimt devintąsias? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį kažką po ja paburbėjo Vidinis. Tačiau manęs tai neveikė, nes jau tuomet buvau pasiryžęs sekti varno Goliaus pavyzdžiu, gyventi nesibodint gyvenimu, gyventi paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, materiją panašų į vašką ir lipdyti, lipdyti... Ir metus, ir dešimt, ir šimtą ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti parašais.
Nerimsta Laikas
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.
Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus nelyg Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.
Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?
Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso,
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime...
Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas netgi nepamąstau. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis, irgi neatrodo reikalinga. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir žinau, kad nors gyvasties akimirkoje esame visokie, ir ne tik žmonės, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis kartus jos daugiau, bet... tik tiek. Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Ir suprantu, kad man jos pakanka, kad žinočiau, kad Laikui ir Visatai tokie reikalai nerūpi.
... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala. Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip . Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė
O devyniasdešimt devintosios Velykos?
O, jos dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus ir pasiimti juos į knygą. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti kitaip.
Čia reis 12 įkėlimas.
