Pranas
Pranas
***
Maniau "Rašyk" susilaukė ilgai lauktos pertraukėlės apsivalymui, tačiau, regis, klydau: išėjusieji vėl sugrįžta. Ir visai nesvarbu, ar jie genijai, ar tik taikosi į genijus. Kur kas svarbiau suprasti, kad "Rašykui" su tokiu grįžusiųjų balastu atsinaujinti labai nelengva. Ypač tokiu metu, kai tenka pripažinti, kad negeri kvapai, kaip ir žuvyje, atsirado ir jo galvoje..
Rašyti komentarą
2 patiko
2013-04-29 06:46
Pranas
Pranas
***
Prireikė pagalvoti, kol pagaliau apsisprendžiau nekreipti dėmesio nė į poeziją, nė į prozą kaip tokias, o pabandyti prisiliesi prie literatūrinių, (gal tiksliau prie nelabai literatūrinių) montažų. Kokia gausis košė, dar ne visiškai suvokiu, bet traukinys jau važiuoja ir jo kryptis aiški – važiuoja į sukaktuvinį 75 metų jubiliejų. Nežinau, kiek man dar liko ištvermės tokiai kelionei, bet, regis, galiu būti visų žanrų mišinio puoselėtoju Viename ir manau, kad niekam nevalia dėl to su priekaištais kištis į tokį mano gyvenimą.
Traukinys išvažiavo jau vakar, stabdyti jį jau nebūtų protinga. O kad tokiems sumanymams įgyvendinti trūksta proto, tai argi man vienam?
(Ne)literatūriniai montažai: „Traukinys“ (1) ☺
Skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
2013-04-28 07:42
Pranas
Pranas
***
Sunkiai sužaliuoja pavasaris, bet jau jau... Vyturio čia, miško ir sodų teritorijoje nebūna, tad, mano supratimu, ir pavasaris ne tikras, ne valstietiškai - lietuviškas. Bet kai pasistengiu išgirsti, tai tiesiog ausyse kaip danguje pakyla ir... girdžiu.
Rašyti komentarą
2013-04-25 06:57
Pranas
Pranas
Iš mano nekultūringų komentarų
Pagarbiau, Senamadžiau, apie Tikį Takį, o juolab, kai jie kartu su Gunta. Geeeenijai. O Tu? Tave ir vėl utėlės, blusos apkandžiojo. Taigi,lenk galvą ton pusėn ir nebezdėdamas klausyk, ką pasakys.
Ak, tu Senamadžiau, Senamadžiau!
Kita vertus nežinau. ką jis darytų be tavęs, manęs. Skaityti dar perskaito, nors dažniausiai nesupranta apie ką, o rašyti visai nemoka. Rašau tau 5 su sąlyga, kad su TIKIU perpus pasidalinsi.
Na, o jeigu rimtai, tai šitos uodegos eiliuje visai nereikėjo, nes jame išgirdau kažką dar pas tave neskaityto, pavyzdžiui:
- Kaip gyveni,
ar be vandens
tavo upės
ledu pasidengs?
Ligi šiol, beje,maniau, kad to vandens pas tave jau jokie kritikai neišgarins.
Skaityti komentarus (3)
Rašyti komentarą
2 patiko
2013-04-19 08:09
Pranas
Pranas
***
Vakar su varnėnais - į sodą.
Varnėnai dar tyli, mes gi jau tauškame
Skaityti komentarus (5)
Rašyti komentarą
3 patiko
2013-04-05 17:04
Pranas
Pranas
Pasigamino vaikucį
Dzieduli, būdama 11 metų pasigaminau vaikucį.
Nepyk, dzieduli, kad tokia mano kreiva rašysena, bet tai tiesa, kurios ir aš pati bijausi. Mano vyras mudviejų nepalieka, bet jis bijosi prisipažinti viešumai, kaip kadaise bijojai ir tu. Tavo atvira išpažintis būtų didžiausia parama visiems mums, dar pilnametystės neužaugusiems tėveliams.
Ryžkis, dzieduli. Būk drąsus ir išmintingas. Dievas padės tau ar ne, bet tu pasiliksi tautoje pavyzdys.
Drąsos tau, išminties. Laukiam ir mylim.
Pasirašo: Aš ir Jis (nujauti gi...)
Skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
1 patiko
2013-04-04 21:35
Pranas
Pranas
Sumaniau prisipažinti
Kai panoro "Rašyke“ truputį atitolti ir taip padaryti paslaugą savo neįkyriu buvimu, tuomet ir prisiminiau sąžiningai tarnaujantį „Dienoraštį“. Jis lyg nuošalėje: kas užklys, kas neužklys. Man regisi, kad didesnių ginčų dėl raštų, kurie paliekami šioje nuošalėje, lyg ir nebūta. Nekabu apie kai kurios rūšies provokacijas. Niekaip negaliu suprasti, kad kažkam reikalingi turėti savo dienoraščiuose įrašus, kaip, sakysim šis: ko jai čia maltis kaip blusai ant byb...
Na taip, paskutinių dviejų raidžių citatos pabaigoje nesiryžau ištarti, bet man smagiau pasakyti, kad gausi „Rašyk“ publiką beveik nesureagavo. Tad ir galvoju, kad šioje pozicijoje žmogus tėra paliktas pats sau – te pabūna su savimi, te prisimena, pamąsto, užrašo, kas jam atrodo reikalinga. Ir tai, matyt, nereiškia, kad tokia pozicija konservatyvi, sustabarėjusi. Bent aš taip manau, kad mano atveju ji gali reikšti judėjimą į jubiliejinę 75 metų sukaktį. Taigi „Dienoraštis“, mano galva, nebloga vieta realizuoti savo sumanymą, kitaip tariant – renkuosi jį kaip vietą, kuri netrukdo nei svetainės administracijai, nei jos jaunai ar senai, jau įkritusiai į senjorų būtį, publikai. Kita vertus, tai patogu asmeniškai ir man, kadangi čia pat, šalia jau beveik 1000 didesnės – mažesnės apimties kūrinėlių, patalpintų nuo 2006 metų kovo mėnesio. Toks sutapimas, kad pirmasis yra, stambiausias, o šiandienis – smulkiausias, tiesiog aiktelėjimas:
O!
Kiek paukščių daug,
Pavasario neradę,
Į dangų mirtimi sugrįžta...
Tačiau tikiuosi, kad man labiausiai pagelbės tematika. Beje, ar reikia? Ar reikia senatvėje žmogui imtis parašyti atsiminimų (gal) knygą, juolab, kad daugiau tikimybės, kad ji pasiliks neparašyta?
Tai darau ne dėl būtinumo, ne dėl reikalo, o skatinamas potraukio pabūti prie raidės. Ne be pagrindo tokį mane pamatęs, jaunas, energingas žmogus energingai ir protingai mestelėjo:
— Dar vienas grybas, nepailstantis plunksnos kilnojime.
Nuovargis jau senokai atsiradęs, bet dabar jau su juo savo darbais kartu dalijamės: tai užmirštu ir pametu rašyti, tai atsimenu ir vėl pradedu, dažnai net pakeisdamas sumanyto darbo pavadinimą. Tačiau tai irgi esmės nekeičia, kadangi neįmanoma net ir mažiausios atkarpėlės peršokti einant keliu, kuris gyvenimo mestelėtas po tavo, būtent po tavo, Žmogau, kojomis. Ir kaip aš bekeisčiau savo „raštų“ pavadinimus, trumpai - drūtai jis išreikštas pavadinimu
Pakeliui į 75
[1939 – 2014]
Dabar tos kelionė liko nedaug. Tai, žinoma, ne didelė paguoda. Ir net prasitariau Galindui, ar nevertėtų 75 užbraukti ir jo vietoje įrašyti 100. Tai įvyko gerokai anksčiau, dar 2012 rudens pradžioje. O jam palūkuriavus pats ėmiausi betikslio darbo. Tiesa, užrašyti nebuvo sudėtinga ir užrašas, mano galva, atrodęs neblogai.
PAKELIUI į - 100
ArbA
Kalnais užgriuvęs
— Kaip, kaip? Kalnais? Tai jau tikrai taip,— vėl Galindas ir, norėdamas prakalbinti savo bičiulį: — Girdi, Nikai, kokiomis aukštomis natomis mūsų dziedulis gieda?
— O ką? Te gieda. Ausys dėl to nenukris,— atsiliepė abejingu, tiesiog mieguistu balsu Nikas.
— Bet tu įsivaizduok, kokie tie kalnai turėtų būti. O! nuo jų viršūnių net svaigu žvilgterėti žemyn. Bet, žinoma, giesmė graži. — Ir jau man: — Giedok, dzieduli, kad toks ūpas. Tik va pagalvojau, ar nereikėtų pridėti dar bent metų, kurių prireiktų tokiam jubiliejui atšvęsti. Įsivaizduoju stalą kaip kelią — per visą Šklėrių sodžių, apspitusį svečiais ir dainuojantį „ Ilgiausių metų linkime“.
— Smagu, Galindai, su tavimi šnektelėti. Ir svarbu, kad ne niekus malam. Apie jubiliejinę puotą nepagalvojau. Dėkui, mielasis.
O Nikas, paduodamas atsisveikinimui ranką, įdėmiai sužiuręs į veidą, tačiau lyg miške:
— Aū! aūūū! Dzieduli, aūūūū!
— Dar sapnuoji, Nikai?
— Ačiū. Išsisnūduriavau. O šaukiu netgi ne miške, o kalnuose. — Ir vėl kaip anksčiau: — Aū! aūūū! Dzieduli, aūūūū!— Ir jau taip:
— Kvaila, ar – ne? Niekuomet kalnuose nesu buvęs, tačiau jausmas toks, kad iš tiesų kaip kalnuose. Sakyk, kokių kalnų čia judu su Galindu pripaistėte?
Galindas, gavęs proga, padainavo:
Po aukštus kalnus vaikščiojau,
Saldžias uogeles rankiojau...
Smilkiniuose pradėjo tvaksėti: kalnai, kalnai... Jie ir dabar neatslūgę ir galvoju, kaip padaryti taip, kad jie atrodytų beprotiški, bet vis dėlto nepraradę skonio, kramsnojant raidę, sakinį, strofą. O galvoje atsikvepia perskaityti M. Montenio žodžiai:
[i] "Čia labai nuoširdi knyga, skaitytojau. Iš pat pradžių įspėju, kad nebuvau užsibrėžęs jokių kitų tikslų, išskyrus šeimyniškus ir asmeniškus. Visiškai negalvojau apie naudą tau ir šlovę sau Tokiems užmojams mano jėgos per menkos...
Rašyti komentarą
2013-04-03 10:48
Pranas
Pranas
***
Tiek daug šią naktį sapnavau –
Net ir japoniškai išmokau padainuoti.
Iš tikrųjų, bet kada taip atsitiko, nenutuokiu ir dabar. Rytas gražus. Sniego dar daug, bet ir saulė, atrodo, nusiteiksi visą dieną šviest.i
Kažkam reikėjo, jeigu taip –
Grimzdau į vandenį laivais
Ir atkakliai tikėjau:
Atomas progresui reikalingas.
Rašyti komentarą
2013-04-02 04:46
Pranas
Pranas
***
Nuplauk žaizdas.
Te jos užgysią po mirties
Ir niekuomet, bičiuli, nemanyk,
Kad tai auka,
Kuri bent truputį šventa –
Surinkęs nuodėmes savim,
Į šitą ugnį įeinu,
Kad dūmai jos
Negraužtų gedulu akių.
Iš Beveik popiežiaus Pranciškaus enciklikos “Barba non facit philosophum“
Skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
2013-03-31 14:16
Pranas
Pranas
Žegnoju visus, pradėdamas nuo MilČiaus:
Gero Tau Ryto, ir Dienos, ir Vakaro, ir Viso prasmingo gyvenimo. Būk!
