Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
9.
O! aš ir nežinojau, kad tavo svetinės lankytojai neretai atnešdavo tau padovanoti pamokymų. Niekuomet anksčiau ir nesistengdavau pasižiūrėt kas kur – užtekdavo sutikti tave ir to pakakdavo. Dabar lyg ir pasižadėjau perskaityti tai , kas leista, o kai ką panoro turėti arčiau savęs, taigi ir šiuos surankiotus kitur ir tau padovanotus Marijos patarimus:
GYVENIMO TIESOS
Kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, reikia tylėti ir nieko nedaryti.
Jei tave jau trečią dieną darbe lenkia miegas, tai vadinasi šiandien TREČIADIENIS.
Jei žmogus tiksliai žino, ko nori, vadinasi jis arba labai daug žino, arba labai mažai nori.
Sąžinė – tai plonas balselis, prašantis nedaryti to, ką ką tik padarei.
Susitaikyk su tuo, kad vos tik prisėdi padirbėti, tuoj kas nors ir pažadina.
Jei atsirado noras dirbti, palauk – praeis.
Niekad neprasidėk su kiaule. Abu išsiterliosit, ir kiaulė liks patenkinta.
Šviesa sklinda greičiau, nei garsas. Todėl kai kurie žmonės atrodo tikri šviesuoliai, kol neprasižioja.
Aš ketinu gyventi amžinai. Kol kas neblogai einasi.
Teoriškai nėra skirtumo tarp teorijos ir praktikos, bet praktiškai – pasitaiko.
Pasakyk man, ko nori, ir aš pasakysiu, kaip be to apsieiti.
Mėgstu galutinius darbų užbaigimo terminus. Jie taip smagiai švilpia pralėkdami !
Kuo dažniau šypsokis. Žmonės iškart ims spėlioti, ką turi omenyje.
Nesistenk būti nepakeičiamas: jei tavęs nepakeis, tai negalės ir paaukštinti.
Kiekvienas darbas vertas, kad jį atliktų kas nors kitas.
Darbas mane užburia......galiu ištisas valandas sėdėti ir žiūrėti į jį.
Man ne 40......man 18 plius 22 metai patirties.
Patirtis - tai toks daiktas, kuris atsiranda iškart po to, kai buvo reikalingas...
Nemėgstu sėdėti be darbo. Be darbo aš mėgstu gulėti.
Kas moka – daro, kas nemoka daryti – moko, kas nemoka mokyti – vadovauja.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad jei į bet kurią sociologinę apklausą įtrauksite atsakymo variantą „Eik š... !", tai 87% respondentų pasirinks būtent šį atsakymą.
Jei jums užtenka pinigų, vadinasi trūksta vaizduotės.
Išminuotojas klysta dukart. Pirmą kartą – pasirinkdamas profesiją.
Jei pabandytume sukurti tylų, pigų, kompaktišką, elektros neeikvojantį dulkių siurblį, neturintį tokių nepatogių dalių, kaip laidai ir oro žarnos, išeitų paprasčiausia šluota.
Ne piniguose laimė. Laimė - kai jie nesibaigia.
Kad ir kiek su viršininku ginčysies, dirbti vis tiek reiks tau.
Visi žmonės kilo iš beždžionių, tik kinai iš triušių.
Pasirodo visi dinozaurai buvo vienodi, tik archeologai jų griaučius skirtingai surinkdavo.
Jei nerandi išėjimo, išeik pro įėjimą.
Jei nerandi išeities iš padėties, pakeisk padėtį !
Rašyti komentarą
2011-12-05 07:04
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
8.
Jau kelios dienos, kai nuotaika drumzlinesnė negu rudeniu prasidėjusi žiema. Ė, velnias! kai nėra geros nuotaikos, tai ir žmogaus buvimas netikęs – gyveni ir nejauti, koks tai turtingas užsiėmimas GYVENTI. Na, bet nuotaikos gerais norais, regis, neįmanoma pataisyti. Argi ne taip, Stasiau? Tu šią nuotaiką irgi neretai patirdavai . O čia užrašau dar vieną kūrinėlį, kuriame susitinku su Strugu. Tiesa, jis dar pagiriojasi, dar miega, bet jau darosi gaila, kad pritrūko ryžto parašyti daugiau, tačiau manyti, kad gal dar parašysiu, irgi nebūtų sąžininga. Kai jau nežinai ar gali sugebėti, tai ir žadėti neverta, tačiau šį dedu į dienoraštį žinodamas, kad tai dar nepaskutinis. Ir taip: .
PILNOS AKYS VARNŲ
Po vidudienio beržiniai pamatai buvo padėti vietoje ankstesnių, kurie prieš daugiau kaip dvidešimt metų, (1985.10.12) su visu nediduku namuku (antstatu) iškeliavo į Vilniaus Balsius. Didelio vargo sudėlioti juos taip nebuvo - klojome lyg netyčia, atrodytų, labai nepaisydami, bet sugulė lyg pagal komandą ir nebuvo smulkmenos, kuri atrodytų kitaip. Atsisėdau ant storesnio kamieno, kojos rankos apsunko, širdis - irgi. Buvo liūdna suprasti, kad ir čia būta to laiko, kuomet ir pastatų pamatai iškeliauja, nepalikdami jokių žymių. Ir, Dzievuliau tu mano, kaip gera, kad yra varnas Golius, paliepęs ir padėjęs senio lazdos galu nubrėžti buvusių pamatų brėžinį. Dabar jie va kokie! - sunkiai nugulę, baltuojantys savo šviesa ir suprantu, kad šis reginys jau niekuomet iš atminties nedings.
- Ateik, Goliau, - paprašiau tyliai, bet žinojau, kad jis išgirs ir tikėjau, kad atskridęs, nutūps ant peties ir viršugalviu prisiglaus prie veido. Bet ne, atskridęs irgi nutūpė šalia ant rąsto. Atsargiai pakaleno minkštą žievę ir, pakreipęs galvą, sužiuro viena akimi į veidą.
- Štai kaip atrodo mūsų reikalai, Goliau. Ačiū tau. Žinosiu, kad yra nepadarytų darbų.
- Daug nepadarytų darbų yra,- atsiliepė ir, pakėlęs sparną, neskubėdamas suko aplink save ratą it parodydamas, kad - antai! - tik žiūrėk, kiek tų darbų daug. Ir tėvulio sodintas, pavargęs nuo senatvės sodas. Argi galima jį užmiršti, paliekant vaismedžius negenėtus? Žolė išgulusi, nurudusi, šaukte prašosi dalgio. Net ir kiemo tvoros pradeda klibėti. Negalima taip arti prie sodybos ir miško prisileist. Ir grėbliui pavaikščioti, darant tvarką, taip pat labai reikalinga... Ė, ką čia ir bekalbėti ar rodyti? Gaspadoriaus reikia. Šeimininko reikia...
- Tu teisus, Goliau. Reikia. Ir ne tokio, kaip aš ar Vidinis. O kur jį, tą gaspadorių, surasti? Čia ne Suvalkija. Ten, sako, dar dar... Bet ir tos žemės žmones burokais vadina.
- Runkuliais, - pataisė varnas.
- Tegu runkuliais... Bet tie runkuliai "amerikonkom" važinėja. Matai, kokius milžinus išaugina.
Abu su Vidiniu po pažastimi pasidėjo, panešiojo. Tokiam ir čėrkos negaila, - nesakydamas vardo ir pavardės kalbėjau apie lovoje miegantį Stasį Strugą. - Pamiegos, išsipagirios ir vėl drebins žemę. Seniai buvau sutikęs, be pakvietimo atvažiuoti neužmiršo. Ir kelią surado.
- Pagal Varno žvaigždyną.
- Ką pasakei?
- Ponui Strugui nupiešiau savo žvaigždyną ir parodžiau, kaip reikia pagal jį orientuotis kelionėse. Kai moki ir žinai, tai labai paprasta.
- Žinoma, žinoma. Kai moki, kai žinai. Bet kaip sužinoti? Kaip išmokti? Ir įdomu, iš kur poną Strugą žinai? Pradedu suprasti, kad ne šiaip grasino, kad nušaus.
- Ne tik mane, bet ir Joną. Gal mudu pagąsdinti iš tikrųjų verta, bet nušauti nedrįs, nes jam pasakėme, kad žinome moterį, turinčią daug turtų. Galėtų visą miestą pastatyti.
- Tfu! Melagiai! Negi? Negaliu patikėti. Juk abu judu man kaip tiesos etalonai.
- Melagiai ar ne melagiai, dar neaišku, o kad ponas Strugas su savo "amerikonka" pasirodė anksčiau negu sutarta, žinoma, nelabai smagu. Kelią surado, o žodžio laikyti nemoka.
- Ar negalėtum žmogiškai, aiškiai, suprantamai? Tai ne matematika. Bet jau ir ją neblogai kremti.
- Kol kas, Pranuci, aiškiau nereikia. Argi ne taip sakote, kad, girdi ateis laikas, bus ir vaikas. Tas laikas dar neatėjo. O dabar svarbu įspėti Joną, kad neskubėtų pasirodyti. Yra dalykų, kuomet pavėluoti protingiau, negu atsirasti sutartu laiku.
- Nesigink, bičiuli. Esi girtas arba durnaropės prilesęs. Ar žinai, kas ji, durnaropė? Ir ką ji daro? Tai blogiau negu Jančiaus samanė.
- Dabar man reikia skristi. Reikia įspėti Joną. Nes jeigu Stasys pamatys jį atvažiuojant Šyvuke savo brikelėje, oi, tikrai nežinau, kas tuomet. Po to, žinoma, galima būtų juoktis, bet ar kas norės žinant, kad burna palikusi be dantų. Aš greit sugrįšiu, o jeigu Stasys atsikeltų greičiau, paprašykite, kad pažiūrėtų į šulinį. Ten jis turėtų pamatyti tai, ko, galbūt reikia mums visiems...
Golius šoktelėjo kartą, kitą ir, klestelėjęs sparnais, pakilo į kiemo dangų. Bet šį kartą jam labiau reikėjo aukšto skrydžio, todėl pakilo aukščiau negu buvome įpratę jį matyti. Beveik nieko nemokėdamas suprasti iš jo kabos, įdėmiai sekiau jo skrydį ir man atrodė, kad visas dangus prisipildo varnomis.
- Vidini, kur tu? Ar matai, kokia begalybė varnų? Pilnos akys! O Viešpatie, kas čia vyksta!
Vidinis nepasirodė, bet vienatvei nebuvau paliktas. Į atmintį įslinko sapnas. Pasijutau lyg vėl sėdėčiau su tėvu prie seno stalo. Kaip sapne. Ir vėl jis klausė:
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau? Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip nebūtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir - važiuok. Kur tu ten? Į Balsius? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu.
Žinau, kad reikia pasakyti, jog jau seniai ten, greitai sukaks trisdešimt metų, tačiau tylėti lengviau. Akys pildosi varnomis, o burna irgi netuščia, bet tylėti lengviau...
Skurdukas:( Stasys Venskaitis -aut.)
Perskaičiau atsidėjęs. Vaizdingi apmąstymai, apie gyvenimą - skolon... O gal taip ir bus? Jeigu tikėti protinguoju varnu, tai Strugas žada įnešti naujo vėjo maišą...
Rašyti komentarą
2011-12-02 14:12
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
7.
Ar nepamanei jau, kad vėl dingau ilgesniam laikui. Šį kartą dar vis tupinėju vietoje – dar vis gyvenu sode, žiūriu pro langą į žiemos laiką, bet pačios žiemos nematyti- ir nešalta, ir sniego nė kruopos. Vis tas pats gražiai užtrukęs ruduo. Įėjęs į tavo svetainę, kaip ir anksčiau surandu dar prieš Vėlines uždegtą žvakę ir pradedu galvoti, kad Vėlinių žvakės neprivalo būti liūdnos, suašarojusiomis akimis ar apniaukta širdimi. Regis, jau rašiau, kad tokią pačią uždegiau ir man skirtoje erdvėje. Beje, atrodo, kad jos gesinti irgi nesinori. Net pagalvoju, kad tai, ko gero, labai tinkanti vieta parašyti savo atsiminimams. Ar taip bus, ogi Dzievulis žino, bet tokia pogunda jau krebžda. Gal būt taip ir todėl, kad šioje erdvėje su tau uždegta žvake, jaučiu gan reikšmingą paspirtį. Gal geriau apie tai negalvoti, tačiau mano laikas jau ne tas, kad jį galima būtų tampyti kaip gumą. Reikia ryžtis: taip arba- ne. Na, o dabar kai kas iš tavo (o ir mūsų) būtų nebūtų nutikimų Šklėriuose.
Norėjome būti geresni
Nebuvo laiko parimti savyje kaip mūkelei prie kelio ir pagalvoti, kas vyksta. Atrodytų, iš anksto žinota, kad nepaisant kaip, kokiu būdu, bet ši diena mus nubogins į Balsius ir dienoraštyje paliksiu pagrindinį dienos parašą: SODO SEZONAS PRASIDĖJO. Iki vakaro dar toli, bet jau dienoraščiui parašų susikaupė netikėtai daug ir nelengva spręsti, kas svarbiau - ar nuvykti į Balsius, ar sąžiningai atlikti netikėtai užgriuvusius darbus ištuštėjusiame Karlonų vienkiemyje. Kažkodėl neabejojau, kad svarbiau pargabenti rąstus ir sudėti juos kaip pamatus. Nemaniau, netikėjau, nesvajojau, kad ant jų būtų klojami nauji sienojai ir atsirastų nežinia kokios paskirties statinys. Tačiau nepaisant to, pamatų paklojimo darbas pasirodė beesąs prasmingiausias. Nemaniau, kad dienoraštyje galėtų atsirasti svarbesnis dienos parašas.
- Sakyk, Vidini, gal bent numanai, kas čia vyksta? Anos dienos tokios tylios, be didesnio triukšmo. Nebent koks sapnas į miegą įgriūdavo. O šiandien? Taip net susapnuoti nelengva.
- Kažin, ar nesugebėtum užkurti Strugo "amerikonkos"? - negirdėjo manęs Vidinis.
- Kaip suprasti - "užkurti"?
- Juk nepaliksime vakarykščio darbo prie kelmų. Žmogus, ačiū dzievuliui, miega. Ir tegu. O mums reikalingas motoras.
Ir be tokio paaiškinimo suvokiau, kodėl Vidiniui panūdo "užkurti" Stasio Strugo "amerikonką". Po mano smegenis irgi krebždėjo ši mintis, bet Vidinis buvo ryžtingesnis. Tai retas dalykas, bet šį kartą jo ryžtui teikiau pirmumą - atsarga pasitraukė į šalį, o ryžtas, aplenkęs manąjį, rodė ką, kaip reikia padaryti, laisva valia prisiimant atsakomybę. Darbas ne be nuodėmės, bet kai nežinai, kad galima jį padaryti kitaip, imi į pašinų prisagstytas rankas kirvį ir eini į mišką kirsti malkų. Bet savigrauža dėl to neatlėgsta, vis klausia, vis jai rūpi, kaip atrodysime patys sau? Stasį Strugą lyg specialiai nugirdėme, patys ne stikliuko neišgėrę, o paskui, net pirštinių neužsimovę, grabaliojomės apie jo "amerikonką" - daiktą brangų, reikalingą, mestelėjusi į aukštesnę visuomenę, kuomet jau neriesdamas nosies, gali apžvelgti gyvenimą iš aukščiau.
O, savigrauža! neapkenčiu tavęs. Ir kažkodėl įsitikinęs, kad ne į kiekvienus namus sugebi įeiti. Bet vis dėlto - būk! Kad ir nemylima, bet būk. Bent jau po mano ir Vidinio padange. Būk!
Vidinis tylėjo, nors jaučiau, kad girdi, supranta, jog doros mūsų sumanyme nėra, bet kartu žinojau, kad ketinimo jis neatsisako. Vis dažniau žiūrėjo į namo kraigą ir jam, kaip, beje, ir man norėjosi, kad nuo ten išsižiotų, kranktelėtų, padrąsintų varnas Golius.
- O kam „kurti“? Nereikia „kurti“, - buvo įsitikinusi Šventoji. - "Amerikonka" nesunki. Į kalniuką lengva pastumti, o atgal į pakalnę su beržais pati be motoro parvažiuos.
Susižvalgėme su Vidiniu. O varnas Golius irgi:
- Kvarkt, kvark! Reikia art, art!
- Girdi?
- Važiuojam! - ryžtingai, nesižvalgydamas po žvaigždynus pasakė Vidinis.
Nuėjęs prie Stasio apklosčiau, padėjau giliau po galva pagalvę. Sapnuok, mielas žmogau, ir manyk, kad mes taip elgiamės ne be aukščiausiojo valios. Ir netrukus "amerikonka", paklususi mūsų raumenų jėgai, grakščiai ir lengvai pajudėjo iš kiemo į mišku apaugusi kalniuką. Nedaug to kelio ir gal protingiausia būtų nueiti patylėjus, net nieko negalvojant, bet, deja, žmogui visuomet norisi būti geresniu, protingesniu, teisingesniu negu yra. Su Vidiniu irgi nenorėjome būti niekšeliais ir stengėmės nueiti tą kalią ieškodami pasiteisinimų. Iš Savęspi kėlėme visas galybes ir gyvastis norėdami, kad būtume jų išgirsti.
- Pailsės, pamiegos, išsipagirios ir gerą darbą padarys, - kaip į maldą dėjo žodžius Vidinis.
- Ir vis dėlto, kas su mumis pasidarė? Negi iš tikrųjų tokie esam?
- Ne iš karto gi taip! Ne iš karto čiupt už jo "amerikonkos" ir į mišką rąstšams parsivežti. Oi, neiškart! Jis net girėti apie tai nenorėjo. Prašiau, vadinau jį Dievo mums siųstu angelu. O jis lyg be ausų. Kalbu apie ausis, nes nepasakysi, kad žmogus gali būti be širdies.
- O kaip jis su Goliu elgėsi, a? Matyt, net ir geriausiam žmogui velnias sugeba koją pakišti. Girdi, ne varnas, o velnias. Sakiau, negalima, Stasiau, taip. Geriausią, ištikimiausią Šklėrių paukštį apšauki velniu. Visi šilai jį pažįsta, gerbia, myli. Ne, Stasiau, taip negalima. Be Goliaus visas šilinių kraštas atrodytų kaip miręs. Be atminties. Nepyk, bet manyti, kad Golius prastesnis už "amerikonką" - didi nuodėmė, - gyriausi ką sakęs - nesakęs. O ar reikėjo sakyti, kuomet visą laiką buvome kartu? Tačiau, matyt, ir mudu su Vidiniu reikėjo kažkam stumti panašiai, kaip su juo į kalniuką stūmėme "amerikonką". Ir kažkodėl tokia mūza nesibaigia; kalias baigiasi greičiau, bet dar jo pabaigoje vis tik suspėjome pasakyti
- Iš tikrųjų, kai velnias net protingam žmogui koją pakiša, perkalbėti jo neįmanoma, pasakiau. O Vidinis:
- Taip ir su Stasium atsitiko. Argi pasakysi, kad kvailas? Dzievuli, saugok. Bet, esą, kalbėk, Vidini, ką nori, kas ant liežuvio užkritę. O jis, gudrutis, mat, tikrai varną nuo velnio moka skirti. Kažin, ką pasakys, kai sužinos, jog net vandens nemokėjo skirti nuo Jančiaus samanės?.
"Amerikonką" pasukome iš keliuko ir sustojome prie beržų. Skubėjome ir laiką tausojome kaip karo metais druską. O perkūneli, ne taip lengva pakrauti. "Amerikonka" trumputė, o rąstai kelissyk ilgesni.
Rašyti komentarą
2011-11-30 10:58
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
6.
Įsijaučiau ir net atrodo, kad jau iki Anapilio arčiau negu iki tavo šalelės Šakių lygumose. Per trumpą laiką rašau šeštą laišką, bet, matyt, tokia sparta todėl, kad surandu jau parašytų dalykų. Tačiau žiūriu gi, kad ir jie neretai nusišviečia lyg juos pirmą kartą būčiau atvertęs. Juk niekuomet, Stasiau, ogi niekuomet nesame realybėje susitikę akis į akį. O juolab gurkšnoje Jančiaus samanę. Kita vertus, net ir raštu liudijai:
“Mano ligos labai bjaurios, tai be vaistų nebūnu nei dienos, o cukraligės ir širdies vaistai su šnapseliu nesiderina, gali iškart sustoti širdis, todėl jau daug metelių nei į burną“
Tai sakyk, koks velnias mane prikusijo parašyti tai, ko nebuvo. Tyli? Ar turbūt galvoji, kad visiškai nukvaišau? Net jeigum ir taip galvotum, tai žinok, tu, Stasiau, ne pirmas. O šiandieną prisiminimui siunčiu nutikimą iš tavo viešnagės Šklėriuose
Prireikė Jančiaus krupniko
Istorija tokia, kad nors netikėk ja, tačiau kaip nepatikėsi, jeigu iš visur tik tegirdi, esą, ko tik žmogaus gyvenime nepasitaiko! Ir dabar jaučiu, kaip plunksna pasunkėja rankose, bandant atkurti to ryto įvykius.
- Stasiau, tau bloga? Tfu! Tfu! Nusispjauk! O žegnotis nereikia. Tai varnas Golius. Nuostabiausias šio krašto paukštis. Net nežinau, ar kur kitur toks gali būti. Ne velnias, Stasiau. Tikrai ne velnias.
- Vandens. Duokite vandens. Šalto. Iš šulinio, - dar vis neatsipeikėja netikėtas svečias.
- Iš kitur jo negausi. Tik iš šulinio, Stasiau...
- Nepadės, - pasakė Vidinis ir, palįsdamas po Strugo dešinės rankos pažastimi: - Imk iš kitos pusės. Tegu pagulės. Veskime į lovą. Kažkas neįtikėtino, kažkas ne taip, bet regim. Gal kelionėje dulkių prisikvėpavo. Bet iš kur jos? Dar nepakilę.
Po tokio galingo vyro pažastimi lįsti nereikėjo. Prieini prie jo ir atrodo, kad jau palindęs. Nesiginčydamas paklusau Vidinio patarimui ir, prilipus jam prie Strugo vieno šono, man - prie kito, sunkiai kėlėme ant kojų, kvailai patikėję, kad galime padėti jam kelyje į lovą.
- Protingiau lovą prie dėdės Strugo atnešti, o ne dėdę Strugą prie lovos, - nestokojo išminties Šventoji. Bet ir jos neprireikė. Milžinas įsitvėrė rankomis į "amerikonką," užvirto ją sunkiu kūnu, kone traiškydamas mane ir Vidinį, pavojingai atsiradusius po jo pažastimis.
- Vandens, - paprašė vėl, bet man įtikinamiau atrodė Vidinio nuojauta, kad vanduo nepadės. Atėjęs į pirkią, atsidariau seną tėvo rankų darbo spintelę. Iš tamsiausio, tolimiausio jo kampučio ištraukiau Jančiaus samanės buteliuką. Tą patį, tik keliais gurkšniais sumažėjusį, kurį kadaise į Vilnių atvežė Stasys. Pats nesuvokiu, kaip pavyko taip ilgai išlaikyti, tačiau labiau panašu, kad išlaikė jį didesnė negu mano valia, kuri, matyt, žinojo, kad tokia diena ateis ir Jančiaus samanę reikia palaikyti būtent jai.
Grįžau atgal:
- Sakyk, Stasiau, kaip laikosi Jančius. Gyvas? Sveikas? Drūtas?
- Ot žmonės! Negi suvalkietis negali susikalbėti su dzūkais? Prašau gurkšnelio vandens, o jie man į ausis kiša kažkokį Jančių. Te jis eina pas varną ant kraigo. Ne skilandžio gi prašau.
- Girdim, Stasiau, ko prašai. Bet ir savo protą turime, - pasakė Vidinis ir, paėmęs iš manęs stiklinę, padavė Strugui: - Gal dabar susikalbėsime. Ir, beje dėl rąstų parvežimo - taip pat. Nieko blogo tavo "amerikonkai" neatsitiks.
- Nu va! Argi sunku? - paėmė stiklinę Strugas ir išgėrė . Prarydamas. Vienu gurkšniu.. Ir tikrai kaip vandenėlį. Negi galėjo taip būti, pamaniau, negi vietoje Jančiaus samanės kažkas pripylė vandens?
- Nu va! Argi sunku buvo? - beveik pakartojo ką tik sakytus žodžius. - Gal stiklinės mažoka, bet ačiū. Turėtų padėti.
- Gal dar?
- Gal. - Ir sugavęs ant kraigo akimis varną Golių: - Tai ko nekranki? Krank! Pasakok, kaip apmovei mane, pragaro vaike. Sakau, kad nušausiu, jeigu man nesugrąžinsi Šyvukės. Ė, kur mano šautuvas? - pradėjo kuistis po "amerikonkos" šonkaulius: - Abu nušausiu. Ir tave, juodaodį, ir baltaodį Joną. Nemanykite, kad gali būti kitaip. - Ir paduodamas man tuščią stiklinę: - Iš tikrųjų, įpilk dar, brolau. Ir klausyk, ką pasakysiu.
Įpilti nebuvo sunku, o klausyti vis sunkiau ir sunkiau. Bet mintyse dėkojau dzievuliui, kad iš butelio pilasi tikra Jančiaus samanė. Pasakojo daug. Net vaizdžiai. Veidai išraudonavo. Akyse įšoko kipšiukai. Esą, šautuvo dar neturi, bet šaudyti išmokęs, persekiodamas merginas. Girdi, dievas davęs taiklią akį ir Šakiuose jos tai gerai žino. Pamačiusios bėga it jas vaikytųsi su šakėmis.
- Palauk, Stasiau, palauk. Kalbi taip lyg ne vandenį, o Jančiaus samanę gėrei.
- Dažniau sakau - Jančiaus krupnikas. Bet geras buvo, a? Prisimeni? Specialiai tau vežiau. Sakiau, Jančiau, man reikia ypatingos. Pranelį užfundyti. Reikia tokios, kad svilintų. Ne mažiau kaip 70 laipsnių. Prisimeni? - pakrypo į atsiminimus Stasys, o aš lūpomis glamonėjau šypseną. Jis tyli, nesako, kad išgėrė ne vandenį. Aš tyliu, nesakau, kad tai Jančiaus krupnikas.
- Tokie dalykai neužsimiršta, Stasiau.
- Sunkiai jį laikiau, kol į Vilnių nuvežiau. Atsuku kamštuką. Manau, gerklei paplauti įsipilsiu. Betgi, velnias, kaip negražu. Pauostau, pauostau. Rugine duonele kvepia. Tik seilė nutįsta iki pat batų nosių. Ir vėl užsuku. Nežinau, ar kada tokią buvau gėręs, bet žinau, kad jau niekuomet daugiau, deja, neteks tokios išgerti. Net Dzūkijoje - ne. O Jančius! Žirgas, o ne žmogus. Klausei, kaip gyvena? Kaip visi. Kas vagia. Ir gražiai vagia. Pagal valdžios įstatymus vagia - tas ir gyvena gražiai. O Jančius? Palauk, apie ką aš čia?
- O aš maniau, kad dar padėsi mums parvežti rąstus. Net apsidžiaugiau pamatęs, kad jų pusėn žvilgčioji.
- Varškė! Varškė! - sukrankė varnas. - Parveš! Parveš!..
- Patylėk, o tai tikrai nušausiu, - jau sunkiai lyg rąstą kėlė Stasys liežuvį. Galva krito žemyn ir pakelti ją buvo vis sunkiau. Pagaliau supratęs, kad protingiausia jos neerzinti, paliko ją nuleistą ant "amerikonkos" griaučių.
- Nelieskim jo. Einam, atnešim lovą. Tai geriausia, ką mes dabar galime padaryti, - pasakė Vidinis, prisiminęs Šventosios patarimą.
-----
#1 | Skurdukas •(Strugas –aut.)
Na va, pradėjau skaityti ir nustėrau... Jau ant tiek pažįstamos vietovės ir vardai, kad pradėjau čiupinėtis savo ausis. Ne, tikrai nemiegu - reiškia ir nesapnuoju.
Tu mane,Pranculi, matyt kiaurai išlandžiojai, kad taip viską žinai, o man plyšta pilvas iš juoko, bijau, kad tik bamba neatsirištų...
Rašyti komentarą
2011-11-29 10:09
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
5
Praeina žiupsnelis laiko ir - kaip girdi, - vėl sveikinuosi su tavimi. Kiti jau bara, esą, nedrumsk ramybės geram ir sunkiam Stasiui. Esą, geriems būti nelaimių žmonėms paprastai pritrūksta laiko, bet štai Stasius sugebėdavo – ir pamokymais, ir giesmelėm, ir rašiniais, ir...
- Ir, žinoma, savo svetaine,- atsiliepiu mintyse, iš kur, regis, ir dabar išgirstu jį dainuojant:
Nei aš esu durnas,
nei aš esu aklas,
bet pravipo lūpa
ir ištyso kaklas.
Bet net kai Stasio lūpa būdavo pravipusi, jis tuščiai laiko negaišdavo. Prisimenu, kad ir tuomet lūpa buvo pravėpta, bet jo pamokomi žodžiai buvo aiškūs ir teisingi.
"Pabandysiu apšviesti Pelėdos (mano slapyvardis - aut.) protą. Juk nuo senų senovės, kai dar varlės basos vaikštinėjo, mane vadino Muntu Obelieniumi ir mano prisiminimuose tai atspindi. Dar buvau Joska. Visai be pavardės, bet man taip patiko. Dar galima pavadinti Runkuliu. Ne Runkeliu, o RUNKULIU, NES PAS MUS JIE TAIP TARMIŠKAI VADINASI. Žinoma, ir įdomiau, ir pavardė daug sakanti. Pavyzdžiui:"Nagi tas kaimo runkulis - Joska." Taigi neišradinėkiva dviračio, jis jau senai važiuoja
- Gerai jau, gerai,- sakau jam, - runkuli Joska. O jis jau vėl į poeziją metasi.
Senai skraido Pelėda,
uokso neberanda.
nieko nebeėda,
tik lengvai užkanda.
Taip, Stasiau, taip- seniai jau skraido Pelėda. Tačiau jau sparnai irgi nebe tie. Tačiau džiaugsmas nedingsta. Džiaugiuosi, kad galiu atsiminti ir dar parašyti bent tiek, kiek parašau.
Lauk!
Rašyti komentarą
2011-11-27 20:45
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
4.
Nepyk, bet be didesnio polėkio ATEINU čia. Kad ir kaip spardausi, bet vis dėlto per toli esi, kad ir vėl kaip TADA. Žinau, kad ir TADA, daug kas nebuvo taip, kaip norėjosi - atsiradę keli kūrinėliai apie tavo atvykimą į mano gimtuosius Šklėrius, greitai buvo palikti sau, matyt, tikintis, kad ateis geresni laikai prisėsti prie jų ir pratęsti rašymus. Deja, taip neatsitiko... Bet dabar juos perskaitęs vis dėlto džiaugiuosi, kad ir šie keli atsiradę. Netaisau jų - palieku, kokius surandu ir vėl tikėdamas, kad gal dar ateis laikas, kai jie atgis manyje poreikiu stuktelėti senio lazda ir įsiklausyti, kokie garsai iš to sklinda. O dabar
RYTO SIURPRIZAI
Supratau, kad Vidinis jau spėjo Stasiui pasakyti, kokiais rūpesčiais mus užims ši balandžio diena. Buvo smagu, kad svečias vis dažniau žvilgteli šiaurės pusėje, kur vakar vėlai, jau užkritus tamsai ir sužibus dangui, paruošėme keturis beržinius rąstus.
Šiandien jau, regis, nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl būtent beržinius. Bet dabar tai nebuvo svarbu - reikėjo pasirūpinti, kaip juos pargabenti ir užkloti jais žemėje lazda nubrėžto kvadrato 6x6 kraštines.
- O Vidinis mane paliko, - išgirdau knygos - segtuvo skundą.
- Jeigu užmiršo, kaltinkime jo senatvę, Šventoji. O gal pamanė, kad taip geriau.
- Bet aš nesugebu užrašyti, ką jiedu kalba.
- Ne būtina mudviems žinoti, ką jie kalba.
- Tai dar neaišku, ar nebūtina. Bent jau atminimams, istorijai viskas būtina. O jeigu ko jai nereikės, pati atmes. Ne vežimas, kad ką kaip padėjai, taip ir užsilieka.
- Pakaks filosofijų. Eime. - Ir, pasiėmęs Šventąją, išnirome pro lauko duris, o po minutės sveikinomės ir kalbėjome:
- Sapnuoju daug, bet kad tave, Stasiau, kada nors susapnuočiau, ogi - ne. Net tavo Šyvukę į karietą kinkęs, o tavęs niekaip net sapnuose nepavyksta prisišaukti. Augi, storėji. Todėl, matyt, sapnuotis laiko neturi.
- Augu, storėju, bet laiko dar užtenka. Sako, dar ir mirčiai jo užteks, bet te ją sau pekla pasilaiko. Žinai gi, kad į dangų mudviems nepatekti. Kaip čia yra, jau geriau nebus. Stenkimės ir būkim čia.
- Ko gero, teisus esi. Na, o ratus gerus turi. Gražu, net pavydu matyti. O kaip laikosi Šyvutė?
Mačiau, kaip sutriko Stasys, išgirdęs klausiant apie Šyvutę. Atsargiai nuleido ranką ir pradėjo glostyti „amerikonką.“ Tokia mašina man nebuvo regėta. Nedidukė, bet kažkodėl išspinduliuojanti stiprią energiją. Net pamaniau, kad vis tik gera, kad prie žmogaus priglunda tokie stiprūs ir reikalingi jam daiktai. Mano ranka irgi nusileido ant „amerikonkos“ ir pradėjo glostyti.
- Nėra Šyvukės, - netikėtai pasakė Šventoji. - Nėra.
Stasys krūptelėjo, o ranka dar energingiau pradėjo slidinėti plieniniais „amerikonkos“ griaučiais.
- Kas tu? – akimis dėbtelėjo į knygą - segtuvą. – Irgi, matyt, „amerikonka“, ar gal net japonė. Iš ten dabar geriausi technikos atradimai ateina.
- Ne, Stasiau, ne. Mūsų Šventoji iš kitokių sferų. Net ir pajuokauti, paišdykauti moka. Būna, kad ir nusišneka. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
- Nėra Šyvukės. Užtat, dzieduli, ją ir sapnuoji, kad kinkai į karietą. Pas šitą dėdę jos nėra.
Užstojo nejauki tyla. Norėjosi, kad ji išsisklaidytų, bet įsiterpti ir sudarkyti ją, kažkodėl nebuvo drąsos. Ji užtruko ilgiau, negu buvo suprasta, kad Šventoji pasakė teisybę. Ir net neatrodė reikalinga paklausti, iš kur ją ji žinanti. Pro smegenis praslydo dar netolimi vaizdai ir man atrodė, kad matau Stasį besirūpinantį savo kelione į Vilnių. Esą, tegu Pranucis žino, tegu mato, kad dar strainom kumelaitėm važinėju. Nerimo širdyje daug, betgi nesu ištižėlis. Ne iš tų, kurie į klyną „siusiuką“ daro.
Dabar Stasys buvo peržliaugtas, persunktas tokia nuotaika, kad atrodė, jog mato besiartinančią paskutinę valandą savo gyvenime, po kurios jau tik Dievas težino kas ir kaip atsitinka su žmogumi.
- Taip, teisi jūsų Šventoji. Ji nemeluoja. Nei bričkelės, nei Šyvutės, nei kamanų, nei...
- Užtat daug pinigų, - vėl konstatavo Šventoji.
- Pinigų? Pinigų niekuomet daug nebūna. Bet kodėl vadiniesi Šventąja, o tokia begėdė, neišsiauklėjusi. Beveik akiplėša.
- Aš žinau, kad jums gaila Šyvutės. Todėl nenoriu, kad tokie dalykai užsimirštų. Kai mane ponas Ypata padovanojo dzieduliui ir Vidiniui, man irgi buvo labai nesmagu.
- Bet aš Šyvutės nepadovanojau.
- Todėl Šyvutei dar labiau nesmagu...
Vėl griaužianti sąžinę tyla ir pasimetimas, kuomet nežinai, ką kaip padaryti, kad būtų geriau ir jaukiau.
- Visus pinigus atgal atiduočiau ir dar tiek pridėčiau, kad tik ji sugrįžtų, - pasakė Stasys. O po minutėlės man. - Prisimeni, Pranuci - visas Vilnius vienu renginiu kovo 11-ją atšventė, pamatęs tokį reginį. Ir tai manęs nestebino. Ruošiausi kelionei kantriai - ploviau brikelį, suradęs varpelius, kaip pas mus sako, šorus, blizginau juos dantų pasta, kad blizgėtų kaip šunelio kiaušinėliai... Betgi atsimeni. Ir tu, ir va Vidinis. Bet ne veltui sakoma, kad apsilankius Dievui greitai jo pėdomis atseka velnias. Taip ir man atsitiko.
Tylėdami laukėme išgirsti, apie kokį velnią pasakys Strugas, bet jis nusekė dzievulio pėdomis.
- Kaip dabar atsimenu. Privažiavus arčiau Vilniaus, prie kamanų pririšau šorus. Vėl sėdęs brikan, atleidau vadeles na ir.. sužaibavo iš po Šyvutės kanopulių žiežiurbėlės. Skėlėsi kaip žaibai. Tu žinai, Pranuci, kad nemoku dainuoti, o dainavau gal net geriau kaip Eduardas Kaniava ar Virginijus Noreika...
Į Vilnių, į Vilnių
Į pasakų šalį...
Ten kur teka Neris!!!, -
uždainavo Strugas, pagautas dieviško atsiminimo, o tuo metu niekieno nepamatytas ant namo kraigo nutūpė varnas Golius ir lyg pritardamas dainiui sukrankė:
- Varškė! Varškė! Atsiprašau, kad vėluoju, bet ne be pateisinamų priežasčių.
- Velnias, - baldamas kaip kreida sušnabždėjo Strugas ir jo ranka, pakilusi žegnoti, pakibo it pirštais prilipdyta prie kaktos: - Velnias, - pasakė vėl, - ir žegnotis užmiršau. - O nuo namo kreigo Golius irgi:
- Mano varrrgas! Mano varrrgas!...
---------
# | Skurdukas (Strugas -aut.)
Hmm, kaupiu varnui varrrškę, jis man patinka, pavaišinsiu...
Pranuciui krupniko pačėdysiu, bus dar balius, oi bus...
Šį kartą tiek, Stasiau.
Būk drūtas!
Rašyti komentarą
2011-11-26 08:39
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
3.
Buvau nuėjęs į tavo svetainę pasisveikinti, bet šį kartą žinodamas, kad ten bus daugiau šviesios, kadangi jau anksčiau nunešiau į man skirtą vietą uždegtą žvakę, nepaisydamas kad jau senokai po Visų Šventų ir Vėlių. Jaučiu, kad žvakės šviesa jau manęs nevargina ir joje padaugėjo atminties apie mirusius kaip gyvus. Būna net ir taip, kai jos šviesoje pamatau gyvus kaip mirusius ir šis reiškinys intensyvėja - ir mintyse, ir matymuose. Na, o šį kartą ten palikau ir savo kūrinėlį, kuriame minimas kaip Strugas. Ketinu ir kitus savo kūrinius, kuriuose kažkaip "veikia" Stasys, nunešti ten, tik, žinoma, dabar net ir pats nežinau, kiek jų yra visur išsimėčiusių. Toks ketinimas atsirado ne be Fartūnos, Joanos ir ir Vinijos . Pradedu tikėti, kad moterys net ir pomirtinei atminčiai ištikimesnės negu vyrai. Bet, žinoma, Stasiau, tu tai nusipelnai, irgi nepaleisdavai jų iš savo kūrinių. Na, o nuo pradžios iki taško ten parašyta taip:
*****
Turbūt vis lauki, kada kreipdamasis pasakysiu, - Stasy..., bet labai nesitikėk. Abu esame gramatikai prasikaltę, bet tik todėl, kad norime, jog ištardami žodį, daugiau muzikos išgautume.
Nežinau, ar tau labai rūpi, kokias dabar reikalais užsiėmęs, bet žinok, kad jau ir diena, ir kita, o aš landžioju po tavo sukurtą ir truputį net nedemokratiškai pavadintą svetainę „UŽDARAS LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS“ ir išgirstu galvoje, kad galbūt nenusikalsčiau etikai, jeigu atneščiau čia tuos kūrinėlius, kuriuose miniu tave. O pirmasis, kuris pasitaikė, tai štai šis, iš ciklo ‚“TADA, kai buvom“
SAPNAS SU POEZIJA
Ilgai neužmigau, bet vienas nebuvau. Atrodė, kad namai dar vis pilni gyvenimo. O naktis - tik akimirka, kad, aukštai keldamas krūtinę, galėtumei giliau įkvėpti, o paskui vėl reikšmingai kilti į ryto prieblandą ir padėti jam pakelti šviesą. O kai užmigau, tai irgi neatrodė, kad miegu.
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau?
Trūkteliu pečiais, esą, dar neapsisprendęs.
- Man atrodo, kad protingiau nesugalvosi. Miškas čia pat, lentpjūvė Kabeliuose, irgi beveik panosėje - tik netingėk apsisukti ir tuščias laikas nebus. O jeigu manai, kad tau reikalingas geresnis meistras, tai... Nežinau artimesnio kaimo, kur nebūtų mano pastatyta po kelis namus. Tikrai nežinau. Ir niekas nežino, nes tokių sodžių be mano statybų nėra. Glaudžiuosi prie devintos dešimties, bet dar sveikai kosėju. Be skreplių.
Sapnas nenori, kad jausčiau, jog sapnuoju. Ir todėl kaip TADA, sėdime virtuvėje prie plataus, nelengvo, jau prieš daugiau kaip šimtmetį sumeistravote stalo. Tėvas, padėjęs rankų alkūnes ant jo viršaus, suglaustais delnais prilaiko smakrą.
- Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip būtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir važiuok. Kur tu ten? Į Kryžiokus? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu. Jau dabar galėtum ten pamatus jam kloti, rūsį įrengti. Kol dar esu sveikas, kol va toks, galėčiau smagiai padirbėti. Svarbiausia pradėti.
Be garso atskrido varnas Golius ir, nutūpęs ant palangės:
- Negi, Vincai, tavo žodžius girdžiu? Išvežti pastatytą namą iš savo kiemo! Ar žinai, ką tai reiškia. Tai ne svirnas, kuris buvo išvežtas kolūkiui "Kelias į socializmą". Nei svirno, nei socializmo. Bet, Vincai, aš netgi ne apie tai. Tu klausyk ir įsidėmėk apie ką kalbėsim. - Ir jau kreipdamasis į mane: - Sakyk, kas atsitiko, kad nesugebi priimti Vidinio poezijos? Ar irgi smegenys užspringo? Ji gal čia apie tą dieną, kai reikės tą namą išvežti. Ir negudrauk kalbėdamas, kad jeigu namo dar nėra, negali būti ir poezijos apie jį su jo laiku.
Ar girdi ką tau kalbu?- piktokai klausė Golius. Bet tuoj pražiojo storą snapą taip, kad atrodė matau, kaip iš jo išskrenda natos ir išnešioja po virtuvės erdvę:
Galvoj tuštoka
Ir širdy skurdu -
Neišprašau geresnio žodžio.
Galbūt todėl, kad ir diena
It ašara, išridus iš akių,
Per veidą nučiuožė -
Net nežinia
Kur dingsta ji,
Koks jos likimas.
- Sakau, nedūmyk akių sakydamas, kad Vidinis kalba apie tai, ko dar nėra. Poezijos tiesa dažniau priklauso ateičiai. Šiandien ji atrodo iš piršto išlaužta, o ryt, poryt jau, žiūrėk, skiedras drožia - meistrauja, - nerimo varnas ir aš žinojau, kad tokio piktoko ar net pikto jo nebuvau matęs. Net norėjosi, kad jo nebūtų tačiau kitaip manė sapnas, leisdamas Goliui vėl prasižioti, o man matyti, kaip iš ten išskrenda natos ir prakalba žodžiai, eilutės, posmai.
- Girdi? Atsimeni?
- Stengiuosi, - ir, matyt, norėdamas, kad jis manimi tikėtų, pakartojau išgirstą fragmentą:
O aš va sėdžiu ir mąstau,
Kad ar nebūtų protingiau
Maldaknygėje rasti maldą?
Nes jau ir jos, deja,
Užgeso atmintyj -
Neatmenu net "Tėve mūsų".
Bet ne todėl,
Kad buvome prie rusų -
Užgeso jos, kuomet laisvi...
Ir išgirdau, kaip netikėti kažkas sukiauksėjo, sulojo, sučiaudėjo taip piktai lyg kulkosvaidis tratintų šviną, jo salvėmis vaikydamasis po erdvę varno ir mano deklamacijas. Išvirtau iš lovos kone griūdamas. "Tfu! tfu! tfu! Koks velnias sapną subjaurojo, - pagalvojau. - Kažin su kuomi kuo nepasidalinau?" Vidinis jau buvo pasikėlęs ir jo patalpoje nebuvo, o už lango lengvai, lyg meiliai papliauškindamas per mylimos moters užpakaliuką, nerimo neįprastos išvaizdos motoras.
- Kas tai galėtų būti, a? - atsargiai žvilgterėjau pro langą, o pamatęs galingo vyro figūrą lyg nuplikintas karštu vandeniu moviausi kelnes, niekaip nesugebėdamas kojomis pataikyti į jų klešnes.
Strugas? Negi? Taip, tai jis su savo amerikonka. Aną kartą su Šyvute, o dabar štai ką įsitaisęs... Gyvena, moka gyventi žmonės, o ypatingai kuomet jie suvalkiečiai.
Buvo balandžio antroji...
• #1 |Skurdukas (Strugas- aut.)
Nusižvengiau ir aš kaip Šyvutė...Man tai įdomu. Kitiems matyt nėra laiko skaityti, geriau rašyti.
Rašyti komentarą
2011-11-24 09:00
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
2
Kai pirmą kartą parašiau tau po mirties, maniau, kad gal dažniau prisėsiu rašyti, bet taip neatsitinka. Tai šen, tai ten, o prie tavęs ateiti lyg ir pritrūksta laiko ar net noro. Ir vis dėlto mintyse vis dažniau tave aptinku, o atėjęs į svetainę vis tikiuosi, kad gal bus jaukiau. Tiesa, ne pirmas ją aplankiau ir, pavyzdžiui, Joana, parašė:
"Sveiki, visuomet grįžusi į namus užsuku čia, bet dabar taip nyku ir liūdna. Už lango lietus ir vėjas, tyliai barbendami į langą byra vėjo blaškomi lapai, stiklu rieda didelės rudens ašaros, graudu, norisi pravirkti. Ieškau pati nežinau ko, kaip trūksta išėjusio žmogaus, jo minčių, jo žodžių."[/i]
Atsiliepusi Fortūna taip
"O sako, kad nepakeičiamų nėra. NETIESA! Štai žmogaus neliko ir jau neskamba darbo kambarys nuo mūsų šurmulio ir ginčų, viskas merdėja, širdys neramios, kažko trūksta, ilgu, nesuprantama... Nežinau, ar norėtų Stasys, kad jo forumas, jo praminti takai užželtų žole, kad gyvenimas sustotų? Tikriausiai, kad ne! Tad kol turim galimybę, saugodami jo atminimą, neleiskim forumui pasidengt dulkėmis"
Paskaitau ir tyliu. Paskaitau ir vėl tyliau O Joana:
-Na štai ir pabirom, kaip žydo bitės, kažin ar susirinksime?
Aš irgi, Stasiau, abejopju: kažin, ar susirinksim, bet štai mintyse atminties apie tave padaugėjo ir pamąstų apie žmogaus lemtis taip pat.
Kaip tau ten, sekasi. Aš tau persiunčiu, regis, tavo paties surinktaS MINTIS. Čia jos mums teikė linksmybės, bet gal ir ten ne kitokie gyvena...
*****
Tinginys - tai žmogus, kuris neapsimeta, kad dirba.
Per pusę tik užpakalis dalinasi.
Meilė padeda užmušti laiką, laikas padeda užmušti meilę.
Pirmiausia pamiršti vardus, paskui veidus, tada užmiršti užsisegti užtrauktuką, o galiausiai - ir jį atsisegti...
Jei žmona iš tiesų būtų ko nors verta, ir Dievas ją turėtų.
Vedybos suteikia galimybę dviese spręsti problemas, kurių niekada neturėtum vienas.
Pagyrūnai tik lygumose kalnus verčia.
Jei kompiuterininkas darbo metu tik žaidžia žaidimus ir nieko daugiau neveikia, vadinasi, arba jis gauna didelį atlyginimą ir neturi ką veikti, arba gauna juokingą atlyginimą ir darbu yra užverstas iki ausų.
Kai moteris ieško kultūringo pašnekovo, dažniausiai ji turi omeny tik vieną kriterijų - kad jos nepertrauktų.
Kuo geresnis visureigis, tuo toliau tenka ieškoti traktoriaus.
Nežinai - tylėk. Žinai - nutylėk.
Tai tie šįsyk, Stasy Venskaiti...
Ramybės tau, nors asmeniškai netikiu, kad ji ten tau reikalinga.
Rašyti komentarą
2011-11-20 15:51
Pranas
Pranas
Labas, Stasiau
1
Labas, Stasiau.
Net pats nepatikėjau, kad taip galiu, kuomet ir dulkių tiek nemažai tavo kabinete nusėdę, ir žvakė uždegta, bet va ( girdi juk?) - Labas, Stasiau.
Nemanyk, kad girtas ar praradęs atmintį.
Atėjau tiesiog pratęsti mūsų gyvenimus.
Manau, kad galima nusikratyti mirties iluzijų ir bent ilgesnį - trumpesnį laiką pasilikti gyvenime.
Ko tyli, Vomai, Skurdukai, Strugai?
O paskutinis mano eilėraštis jau irgi senokai rašytas.
***
Nedaug reikėjo –
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu – pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį –
Čia miškas bus.
(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.
O miškas, išverstas kelmais,
Kol kas dar be sapnų atsimena save.
Taigi, iki kito karto, Stasiau.
.
Skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
1 patiko
2011-11-19 18:29
Pranas
Pranas
Sustabdė sonetu (8)
Snoro banko nacionalizavimas, regis, perima į dienotvarkę didžiausias įtampas. Pedofilai, Drąsiaus atsinaujinanti byla su informatoriumi prisigūžia, aiktelėjus žmonėms, vieną kitą litą belaikantiems bankuose. Snoro nacionalizavimas parodė į visus bankus ir niekas į juos jau nežvelgia su garantijomis: visiems atrodo manyti teisingiau, kad, esą, vagys visur ir didžiausi Lietuvoje turtai vis dėlto vienaip ar kitaip įgyti korupcijos būdu.
Dar vis sode, dar vis atsiverčiu ir savo rašymus, kuri atsiradę skaitant Šekspyrą. Šis, aštuntasis, irgi eina į poilsį su manimi. Daugiau vienas kito neegzaminuosime.
(8)
Pagrodamas savim
Bandau išgauti muziką kilnesnę
Ir sąskambiuose ataidėjusių aistrų
Prakalbint užsilikusį poetą,
Tačiau išties atrodo taip -
Žemelės kelmu nesuarsi.
Užspringsta žodis gerklėje
Ir tyloje jau net Šekspyras neprabyla.
Jam reikia, kad bent veidrody
Manos jaunystės bruožus pamatytų,
O jau tada:
„Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamta“.
Aušrinė ar Vakarė?
Na, sakyk,
Katra iš jųdviejų gražesnė?
Žinau, broleli, kad nesi kvailys -
Tai ta pati dangaus žvaigždelė.
O jeigu dar galėtum prisimint -
Tai vyturys ne tik ryte
Į dangų savo giesmę kelia!
O Viljamai, kiekkart sakiau -
Palik ramybėje mane!
Žinau,
Kad manimi į publiką nešioji savo sonetus,
Bet kaip man pasakyti, kad abu
Ištikimai dar vis tarnaujame dvasingai lyrai?
O išsišokėliai?
Jų buvo daug.
Ir bus daugiau...
Dainuokime, giedokime, Šekspyrai:
„Tu savo bruožus veidrodyj matai.
Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamtą.“
Ir štai mano dėmesį patraukusi min informacija:
"vakar perskaičiau apie 300 rašyk.lt poezijos kūrinių. iš kurių radau apie dešimt neblogų eilučių/metaforų ir du neblogus pakankamai gražius eilėraščius. manau buvo verta."
BAIBA
daug radai...nejuokauju
Skaitydamas tuos tris šimtus min perskaitė ir mano "Be sapnų", kuolais paramstyta;
Nedaug reikėjo –
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu – pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį –
Čia miškas bus.
(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.
O miškas, išverstas kelmais,
Dar be sapnų atsimena save.
min
išminties čia yra. gal daugumai nepatinka išsakymo stilius. nežinau. bet 4.
Tai tiek...
