Pranas
Pranas
Taisau karietą
Pelija dienos, nors mintis dar, regis, plaka -
Taisau karietą, Įgagą kinkau,
Tikiu dar - pakeliausiu
Ir būsiu ten, kur nebuvau,
Po ratais jos, nugulęs praeitim
Per visą amžių - šimtą metų...
Surinksiu atmintį, manydamas kad gal kada
Atskris paukštelis, norintis palest
Ir pagiedot šilinių kraštą.
Tik nesakykite, kad aš begėdis,
Kad vis neužmirštu savęs.
Aukštai kalnelyje, pakilęs smėlis,
Aukšta pušelė, šaknimis įžėlus,
Ir už mane jau eina Viešpačiui papoteriaut.
Rašyti komentarą
2011-08-21 13:57
Pranas
Pranas
Pagerbkime niekšus arba....
... arba komantaras į komentarą.
Ir vis dėlto, mielas Senamadžiau, manasis tekstas kur kas geresnis, net ir informacijos prasme. O kad kas nežino, kur Grūdo ežeras ir Grūdos upelis ar Musteika, tai jų problema. Manau, kad ir pats dar kartą perskaitysi mano eilėraštį, jeigu tau tikrai RŪPI POEZIJOJE turėti bent nedidelę konkretybę, na, kad ir Anykščių siauruką, o NEPALIKTI JO ŠURUM BURUM valioje - myliu per myliu ir dar trečiame aukšte myliu... Tai mergaičių ir jų kupletų reikalas.
Būdamas "Rašyke" pagirtas tarp mergaičių, jau buvau liovęsis apie tai kalbėti. Prašau, medžiu - nesistenki POEZIJOJE pasirodyt protingenis už bet ką, o ypatingai, kurie arčiau dalykų, apie kuriuos jie prabyla, kurių temose, kaip kad ir mano - ne tik meška. Labai būčiau nustebintas, jeigu atsiprašytumei už tai, kad ją panaudojai savo smegenims mankštyti.. Ot, kad būtumei parodęs į kelias nemenkas GRAMATINES KLAIDAS, kurios mano eilėraščio tekste yra, pasakyčiau AČIŪ, o dabar sakau- dėkui.
P.s: Beje, padaryk bent ką, bent truputį, kad dar po metų visa Lietuva minėtų savo istorijos vieną didžiausių savos ESATIES tragedijų - LIETUVOJE PASKUTINĖS MEŠKOS ŽŪTĮ. Labai noriu, kad tokį prašymą išgirstų ne tik poetai labai geri(5), bet ir (labai negari(1). Net ir "Rašykų" administracija bei kritikai su savo mergaitėmis.
O gal manote, kad nieko nevertas pasiųlymas? Gal labiau svarbu, kaip išravėti paskutinę paskutiniausią pikdžiolę iš net ne savo daržo, kuri, beje, dažniausiai tinka geriausiems vaistams? Na, o mūsų motinų,- labai prašau- jeigu kam prireiktų argumentų, čia neminėkime...
Rašyti komentarą
1 patiko
2011-08-13 18:54
Pranas
Pranas
Edita,
dauguma čia įsitikinusių, kad esame labai dideli poetai, kaip kad ir šis, kuolą parašęs. Betgi tai bailys, tai erkių giminei atstovaujantis ypata. Tokie poetais niekuomet nebūna. Tikri poetai, arba bent galintys jais būti, žūsta dvikovose, kaip Puškinas, kovodamas už savo garbę. Yra čia ir tokių, mano akims, pavyzdžiui, GLP. Bet pažiūrėk, kiek čia bijančių net savo slapyvardžių. Bet drąsa dar nepadaro rašančio poetu. Ji nepadarys tokiu ir manęs ir absoliučios daugumos, kurie rašome. Tokių pulkas, na "o vienas kitas" galbūt... Vis dėlto poetu reikia gimti. Poezija ne profesijos dalykas ir vis dar nemanau, kad jos galima išmokti.
Taigi, Edita, tos dvi paskutinės eilutes lyg ir viso eilėraščio minčių santrauka.
*****
Sūri šunelio ašara.
Gal net sūresnė nei žmogaus.
Nors dar ne senas -
Tik dešimtis, kai vaikščioju su juo.
Ir vis dėlto įkeltas būt poezijon nenori -
Suskalija, kai jam kalbu:
- O nuostabus, ištikimasis broli,
Padėk man būti poetu,
Ir bent truputį paaukok ištikimybės,
Kad nenuklysčiau velnias žino kur...
- Au! Au! - mano Kandžiukas loja, -
Toliau negu prieš veidrodį
Tavo draugai – poetai nenuklysta.
Neerzinki savęs praėjusia jaunyste
Tegu!
------
O vienas kitas-
Ne į pulką čia.
Skaityti komentarus (3)
Rašyti komentarą
7 patiko
2011-07-01 08:40
Pranas
Pranas
Kelionė į balių V
Aldona Vederaitė iš Pautenos
- Tu pilnai įsitikinusi, kad mes tikros papūgėlės?- paklausė viena.
- Nesupratau. Klausi, ar mudvi - mudvi?
- Klausiu, nes labai abejoju ar mudvi - mudvi.
- O kas dar galėtume būti?
- Nežinau, bet pasižiūrėk atidžiau- šita mūsų laisvė panaši į tarnybą. Tiek galim, kiek dziedulio smegenys leidžia. Kai jos mūsų nepastebi, atrodo, kad ir mūsų nėra.
- Kaip jos galėtų mus pastebėti, jeigu nebūtume?
- O! apie tai nepagalvojau. Na, žinoma - kaip? Įdomūs tavo klausimai.
Prasmingi. Išgirdusi juos irgi jaučiuosi lyg prie kažkieno smegenų pririšta.
Šyptelėjau arba, anot Arvenos, šypt!, išgirdęs tokį tauškėjimą. Ir gera, kad papūgėlės užima bent nedidukę dalį gyvenimo, kuris dabar gan šykštus, atrodytų, tokiems niekams, taigi ir papūgėlėms išgirsti, o juolab jomis pasirūpinti, kad paplepėtų. O man gera, jos mane atpalaiduoja, išjudina iš sąstingio ir tą „šypt“ priimi kaip dovaną. Net ir tuomet, kai esi muziejuje, kurį kartais jau norisi pavadinti mauzoliejumi. Bet atsiprašau. Atrodo, kad sugebu išeiti iš Savęspi į pasaulį, kuris bendras visiems. Ir atsimenu, kaip Stasys Žlibinas laukė, kad pakviesčiau į balių. Bet ar pakviečiau? Neatrodo ar bent neskubėjau, nes labai norėjau, kad mudviejų pašnekesys pirmiausia pasiliktų, koks jis iš tikrųjų buvęs, kaip jis užrašytas. Ir, regis, pasisekė. Apsidairiau, bet Stasio jau nebuvo, bet vis tiek atsiminiau. Galbūt todėl, kad gero žodžio negailėjo ir štai „Kalba Vilniaus“ savaitraštis liudija:
S.Žlibinas
‘Klausytojams (radijo) maga žinoti, kaip Jūs, tiek daug keliaudamas po Respubliką, lakstydamas po įvairiausias įstaigas, šnekindamas atsakingiausius pareigūnus, suspėjate pasirengti laidoms? Kalbėdamas apie tėvą sakėte, kad laukiate kol labai pradės skaudėti. O dabar? Ar esama tokio skausmo, kuris nepraeina, žurnalistinio skausmo dirbant šioje redakcijoje
Atsakiau tuomet:
Aš
[i]Šitaip klausdamas primenate, kiek nemažai žmogus gali padaryti. Tačiau aš ne toks greitas. Būna juodų dienų, kai užsidarau savyje lyg minėti Jankelio ir Jenkeliuko akmenys. O dėl širdgraužos... Prisimenu, kaip labai nenorėjo manęs įsileisti į šią (laidų užsieniui) redakciją. Viena iš priežasčių, kad ilgai dirbau tuomet jau nepopuliarioje „Tėviškės“ draugijoje. Esą, ar gali būti ten doras žmogus? Įtarinėjimai, žinoma, palieka randus. Aš manau, kad dorų žmonių yra visur. Kai būdamas Dieveniškėse išgirdau kunigą Domą Valančiauską, cituojant Šv. Raštą, tai iškart patikėjau tų žodžių dangiškumu. O jie tokie: Dievą mylintiems viskas išeina į gerą.
S. Žlibinas
„Jeigu nebūtumėt žurnalistas, kokią profesiją rinktumėtės?
Prisimenu: Stasys šypteli. Taip tuomet jis, bet dabar it kažkas gabalą žvaigždės būtų į burną ir man įmetęs. Į archyvo duris pasibeldė ir buvau tikras, kad sugrįžta kaip Tada, prieš beveik dvidešimt metų mudviejų interviu. Atidariau duris, ir – o Dieve! Pažįstama - nepažįstama, bet girdžiu:
- Ačiū Dievui, kad suradau archyve. Šiaip tai tikrai būtumėt manęs nepažinęs, bet kai archyve... Čia atmintis geresnė.
- Ir vis dėlto?...
- Ir vis dėlto Stasys Žlibinas neateis. Užsiėmęs savo baliumi. Jeigu neklystu, liepos 2 d. sukanka 75
- Geriau, kad neklystumei, nes aš irgi taip manau.. Bet tiek to – neateis, vadinasi, interviu iki jo pabaigos neperskaitysime. Teks dainuoti,- pasakiau, o atėjusioji besišypsodama man tiesiog į veidą:
Spaudžia skausmas širdelę širdelę,
Kam išleidau mergelę mergelę.
Sugrįžk, sugrįžk, mergužėle,
Man be tavęs taip ilgu.
- Oi, Aldona! Betgi tai tu! Viešpatie, kaip tavęs pasiilgau.
- Džiaukis, kad pirmuoju numeriu į balių nepakvietei Stasio Žlibino. Antraip?.. Betgi gal dar, atsimindamas savo guzus, suvoki, ką reiškia – antraip?
Nebežinau, kaip ji atsirado mano glėbyje - mažutė, išdykusi, kantri, mokant pyki ir mylėti.
- Aldona, tie tavo guzai tik smegenis praplaudavo. Dabar jose mažų mažiausiai dvi papūgėlės.
- Norėjau ir aš tapti Radijo karietos“ istorike, bet... bet kaip tau, taip ir man kažkas trukdo išvesti į kelią. Bet ar taip labai būtina, kad jinai kaip tuomet – su anuoju Pranu ir ana Aldona Vederaite Ar nepakaktų pakartoti kelionę, atsimenant ją.
- Atsimenant? Tu gali ją atsiminti?
- Betgi aš Aldona Vederaitė iš Pautenos. Žinau, kad ne pirmoji įsėdau į Radijo karietą, betgi taip pat žinau, kad Tomas Vaisieta labai džentelmeniškas žmogus.
- Ar kas tuo abejoja?
- Perskaičiau tavo jau keturias atkarpas "Kelionės į balių". Nesi Dievo avinėlis, bet nemeluoji. Beje, jeigu abejoji, ką Tada ar Tuomet prieš beveik dvidešimt metų pasakęs Stasiui Žlibinui, tai neabejok.
Aš
“O, aš jau paminėjau kai ką iš savo biografijos. Vien dėl to mano svajonė neįgyvendinama . Norėčiau būti kunigu.. Ne dėl sutanos, dėl altoriaus... Kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
S. Žlibinas
“Liaudies patarlė byloja, jog žodis kartais išskrenda žvirbliu, o sugrįžta jaučiu. Ar pritariate tai žmonių išminčiai‘
Aš
„Gal ne apie kiekvieną žodį šitaip sakoma. Štai pacitavote laišką, kurį parašė Liepių šeima iš Šilutės. Man tie žodžiai - turtas, nuo jų atrodau gražesnis, bet stengiuosi suprasti, kad, Dieve, Dieve...koks dar skurdžius esu Tėvynės ir Žmogaus žurnalistikoje. Mano žodžiai sugrįžo, kaip matome, laiškeliu iš visai kito Lietuvos krašto, kur dar reikės eiti“
- Aldona, tu Dievo vaikas, - pasakiau imdamas ją už rankos ir vesdamas į archyvą.- Nepyk. Archyvas ne radijo karieta, bet... bet čia labai daug pažįstamų. Net abejoju, ar galėtų tiek Radijo karietoje sutilpti.
***
Du kiškiu vydamas, nė vieno nepagausi
Rašyti komentarą
2011-06-29 10:09
Pranas
Pranas
***
Kelionė į balių IV
"Matau tave sapnely"
Stasys žiūrėjo į mane įdėmiai, atsargiai, bet matėsi, kad savyje pasimetęs - ne daug iki liepos 2 d. beliko, o tuomet... O tuomet skaičiuokite, žmonės - visi informacijos šaltiniai išnešioja žinią, kad gimė 1936 m. liepos pradžioje. Jubiliejus ar ne, gal net nelabai svarbu, nes ateina metas, kurį peršokęs jau kiekvieną dieną priimi kaip šventę. Na, o ši diena primena ne tik gimtadienį, bet kartu atseikėja ir 75
- Ne, Stasy, nemanyk, kad kalbu apie tavo balių. Užtenka savų bėdų. Tokios puotos dar turbūt nebuvo, bet turbūt todėl, kad niekam nepavyko sukviesti reikalingiausius baliauninkų. Mat tie, reikalingiausieji, po visas šalis išsibarstę - net ir po Anapilį. Beje, darykis linksmesnis. Ar nori, kad padainuočiau?
- Betgi tu... tu... Tu dar ne velnio nepavargęs. Tu dar vis, sakyčiau, Pranucis. Beje, ar žinai, kas pirmais tave taip pavadinęs? Jeigu nežinai, tai esi ne tik begėdis, bet ir senis besmegenis.
- Atsimenu. Taip mane vadinti panoręs garbusis „Kalba Vilniaus“ vyr. redaktorius Algis Kratulis. Žinai tokį? Tiesa, tai padarė gerokai anksčiau, negu juo tapo.
- Sakei, nori padainuoti. Dainuok!
Sunku pasakyti, koks biesas truktelėjo liežuvį. Pražiojau burną ir:
Gromatėlę parašiau, parašiau,
Sakalėlį paprašiau paprašiau
Nešk nunešk tu, raibasai ,
Gromatėlę mergelei.
-Velniop, taip negalima. Jokiame mudu ne archyve. Mes , Pranuci, sugrįžome į jaunystę. Į 1993 metų sausį.
- Tai kad tų metų, Stasy, jaunystė mūsų irgi žila.
- Bet ne pensininkai dar. O to, oi oi kaip užtenka. Sakiau tau ar ne, kad man pasaulyje gražiausi trys dalykai – jūra, dangus ir moterys.
- Sakei, bet kitaip: moterys, jūra ir dangus.
- Žmona jau priprato, nepyksta. Jau kada esu sakęs, kad moteris protingesnė už vyrą. Galėtų prezidente būti. Ir ką matom? Dalią Grybauskaitę, - džiugus buvo Stasys, bet atsiminęs, ko atėjęs, pakalbėjo ir paklausė kaip tada, beveik prieš du dešimtmečius:
S. Žlibinas:
„Jūsų trumpus pokalbius, reportažus, komentarus girdžiu dažnoje laidoje. Jie labai įvairūs. Nepamirštate teisės, etikos, moralės , ekonomikos, politikos problemų. Matyti, jog daug keliaujate po Lietuvą, aplankote vienišus, dar neretai skriaudžiamus žmones, nepagailite jiems paguodos ir tvirtybės žodžio. Kas skatina tai daryti?
Atsikvėpiau archyvo priplėkusiu oru, paglosčiau nugeltusį „ Kalbą Vilniaus“ savaitraštį ir taip pat kaip tuomet:
AŠ:
Sakote, kad daug keliauju po Lietuvą. Mintimis kur kas daugiau ir kojos (o varge varge!) jų nepasiveja . Ne jaunystė ir, žinoma, reikia džiaugtis, kad bent tiek sugebu. Tačiau jau dabar žinau, kad ateityje sau labiausiai priekaištausiu būtent dėl to, kad per labai ilgą savo gyvenimą nesugebėjau pamatyti visos Lietuvos.
Mielas žmogus kalbininkas Mindaugas Rastenis balsu mąstė apie tai, kaip labai Maironis norėjo prikelti iš kapų nors vieną senelį, kad išgirstų bent vieną gyvą jo žodelį. Priešmaironiniai, o ir jo laikai - buvo skurdūs radiotechnika. Dabar turint tokią radiotechniką, regis, ir po tūkstančio metų galima būtų prakalbinti. Tačiau seneliai, kaip ir Maironio laikais, išeina į žemę taip, kad jų prakalbinti nepavyks nei dabar, nei vėliau. Todėl be nuolatinių pasikalbėjimų su jais dvasiškai skursime ir toliau vartysime jiems pastatytus kryžius, paminklinius akmenis, kuriuos, jeigu tik kas pirks, vešime į turgų.
Kalbėdamas su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, paprašiau jį, kaip Invalidų draugijos pirmininką, papasakoti apie Lietuvos invalidų žemės reikalus. Grįžęs į redakciją susirūpinau – ar taip galima klausti? Ar kas nors neužsigaus? Yra, yra, sakau, tokia žemė. Ir ne tik ji viena, yra ir kitos liūdnos žemės: našlaičių, ubagų, našlių, černobyliečių... Jos tiksliausiai suregistruotos tautos likimų knygoje. Tačiau jeigu kas pasakys, kad tokios knygos irgi nėra, tai kaip ją parodyti? Reikia išeiti į kelionę, pabūti ten, kur Ariogalos kapinėse palaidoti partizanai, reikia tuščiame, erdvame lauke pastovėti prie vienišo klevo ir atspėti čia buvusius vienkiemius, reikia pėsčiomis nueiti iš Turgelių į Šalčininkus, kad nepaklustum žmonėms vien tik barantiems melioraciją. Tačiau tai dalykai apie kuriuos pasakoju Vilniaus radijo laidose. Vadinasi, blogai pasakoju, jeigu dar kyla abejonių, kad Lietuvoje yra neapykantos ir meilės, didelė pavydo, dar didesnė gobšumo ir kitokių žemių. Bet vis dėlto pati didžiausia - Žmonių Gerumo žemė.“
Stasys palingavo galva, bet dabar ne taip, kaip anksčiau. Paskui apsidarė aplinkui, lyg norėdamas pamatyti jam bent vieną iš trijų gražiausių dalykų. Tačiau nei moters, nei jūros, o ir dangaus per archyvo užaklintus langus nesimatė. Aš kantriai laukiau, ko dar paklaus kaip TADA ir štai:
S. Žlibinas:
“Gal prisimintumėte įdomiausią savo darbo akimirką ar susitikimą su žmonėmis:“
Aš:
Yra fantazijos susitikimai. Jie man irgi įdomūs. Eidamas iš Dieveniškių į Poškonis, pakelėje pamačiau du akmenis. Pasirodo, kad šieji – Jankelis ir Jankeliukas – archeologiniai paminklai. Ar manote, kad jie man ne pašnekovai? Kažkas kažkada atėjo čia, pamatė šiuos akmenis ir pasirūpino, kad juos savo globon priimtų valstybė. Tai kodėl nebūti optimistu, jog bus padaryta ir taip, kad valstybė jaustų pareiga rūpintis ne tik akmenimis, bet ir žmonėmis Tai man irgi įdomi darbo akimirka. Tačiau klausimas man negailestingas, nes negaliu jo apeiti Tik jaučiu, kad yra daug dar nepasakytų dalykų. Neseniai vėl suradau užrašus apie tėvą, atstatinėjantį Šklėrių kryžius. Aukščiausias, kaip ir anksčiau - “kazimierinis“. Galvoju, kad mes, žurnalistai gedimės gražiai, išmintingai pakalbėti apie savo tėvus, kol jie dar gyvi ir tik paskui... Kalėdų dieną tėvui suėjo 86-eri. Jis dar pakėlė stikliuką ir pasakė: vaikai, man jau gana! Aš šitaip dar nesakau. Gali būti, kad tėvas, kiek palaukęs, ištars ir kitus žodžius: sūnau, ir tau gana. Tu vyriausias.
Kaip politinis kalinys į Lukiškių kalėjimą jis buvo įgrūstas man dar negimus. Įgrūstas dvylikai metų. Klausia, kodėl apie jį, gyvą, ir apie jo mirusius draugus, lenkų okupuoto Vilniaus krašto politinius kalinius, aš nieko nepasakoju. Sakyti, kad tėvas Vincas irgi už Lietuvą sėdėjo kalėjime, nenoriu, nes jaučiu, kad kitaip reikėtų. Todėl laukiu, kol pradės labai skaudėti. Tegul, sakau, noksta žodis ir tas būsimas laikas...
Atsikėliau ir nepaleisdamas savaitraščio iš rankų ir prikišdamas jį arčiau akių, pasitikrinau, ar iš tikrųjų išsilaikė taip, kaip tuomet buvo pasakyta. Tačiau užrašas buvo nepriekaištingai tikslus, bet už jo ir archyvų sienų viskas pasikeitę ir tai, kas buvo, jau niekam nerūpi.
- Ko, Stasy, nedainuoji? – paklausiau.
- O ko į balių nekvieti? Beje, dar noriu paklausti...
- Neskubėk klausti, mielas žmogau. Gera neišeiti iš to laiko. Todėl ir prašau- neskubėk klausti. Žinau, kad kiaulyste būtų pasilikti ten, bet šiame laike kartais taip kaulus sugelia, kad... kad atrodo net išsižioti nesugebėsi. Nagi padėk!
Ar mane jau pamiršai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai?
Kas naktelę per naktelę
Matau tave sapnely
Rašyti komentarą
2011-06-29 10:01
Pranas
Pranas
Kelionė į balių IV
"Matau tave sapnely"
Stasys žiūrėjo į mane įdėmiai, atsargiai, bet matėsi, kad savyje pasimetęs - ne daug iki liepos 2 d. beliko, o tuomet... O tuomet skaičiuokite, žmonės - visi informacijos šaltiniai išnešioja žinią, kad gimė 1935 m. liepos pradžioje. Jubiliejus ar ne, gal net nelabai svarbu, nes ateina metas, kurį peršokęs jau kiekvieną dieną priimi kaip šventę. Na, o ši diena primena ne tik gimtadienį, bet kartu atseikėja ir 76
- Ne, Stasy, nemanyk, kad kalbu apie tavo balių. Užtenka savų bėdų. Tokios puotos dar turbūt nebuvo, bet turbūt todėl, kad niekam nepavyko sukviesti reikalingiausius baliauninkų. Mat tie, reikalingiausieji, po visas šalis išsibarstę - net ir po Anapilį. Beje, darykis linksmesnis. Ar nori, kad padainuočiau?
- Betgi tu... tu... Tu dar ne velnio nepavargęs. Tu dar vis, sakyčiau, Pranucis. Beje, ar žinai, kas pirmais tave taip pavadinęs? Jeigu nežinai, tai esi ne tik begėdis, bet ir senis besmegenis.
- Atsimenu. Taip mane vadinti panoręs garbusis „Kalba Vilniaus“ vyr. redaktorius Algis Kratulis. Žinai tokį? Tiesa, tai padarė gerokai anksčiau, negu juo tapo.
- Sakei, nori padainuoti. Dainuok!
Sunku pasakyti, koks biesas truktelėjo liežuvį. Pražiojau burną ir:
Gromatėlę parašiau, parašiau,
Sakalėlį paprašiau paprašiau
Nešk nunešk tu, raibasai ,
Gromatėlę mergelei.
-Velniop, taip negalima. Jokiame mudu ne archyve. Mes , Pranuci, sugrįžome į jaunystę. Į 1993 metų sausį.
- Tai kad tų metų, Stasy, jaunystė mūsų irgi žila.
- Bet ne pensininkai dar. O to, oi oi kaip užtenka. Sakiau tau ar ne, kad man pasaulyje gražiausi trys dalykai – jūra, dangus ir moterys.
- Sakei, bet kitaip: moterys, jūra ir dangus.
- Žmona jau priprato, nepyksta. Jau kada esu sakęs, kad moteris protingesnė už vyrą. Galėtų prezidente būti. Ir ką matom? Dalią Grybauskaitę, - džiugus buvo Stasys, bet atsiminęs, ko atėjęs, pakalbėjo ir paklausė kaip tada, beveik prieš du dešimtmečius:
S. Žlibinas:
„Jūsų trumpus pokalbius, reportažus, komentarus girdžiu dažnoje laidoje. Jie labai įvairūs. Nepamirštate teisės, etikos, moralės , ekonomikos, politikos problemų. Matyti, jog daug keliaujate po Lietuvą, aplankote vienišus, dar neretai skriaudžiamus žmones, nepagailite jiems paguodos ir tvirtybės žodžio. Kas skatina tai daryti?
Atsikvėpiau archyvo priplėkusiu oru, paglosčiau nugeltusį „ Kalbą Vilniaus“ savaitraštį ir taip pat kaip tuomet:
AŠ:
Sakote, kad daug keliauju po Lietuvą. Mintimis kur kas daugiau ir kojos (o varge varge!) jų nepasiveja . Ne jaunystė ir, žinoma, reikia džiaugtis, kad bent tiek sugebu. Tačiau jau dabar žinau, kad ateityje sau labiausiai priekaištausiu būtent dėl to, kad per labai ilgą savo gyvenimą nesugebėjau pamatyti visos Lietuvos.
Mielas žmogus kalbininkas Mindaugas Rastenis balsu mąstė apie tai, kaip labai Maironis norėjo prikelti iš kapų nors vieną senelį, kad išgirstų bent vieną gyvą jo žodelį. Priešmaironiniai, o ir jo laikai - buvo skurdūs radiotechnika. Dabar turint tokią radiotechniką, regis, ir po tūkstančio metų galima būtų prakalbinti. Tačiau seneliai, kaip ir Maironio laikais, išeina į žemę taip, kad jų prakalbinti nepavyks nei dabar, nei vėliau. Todėl be nuolatinių pasikalbėjimų su jais dvasiškai skursime ir toliau vartysime jiems pastatytus kryžius, paminklinius akmenis, kuriuos, jeigu tik kas pirks, vešime į turgų.
Kalbėdamas su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, paprašiau jį, kaip Invalidų draugijos pirmininką, papasakoti apie Lietuvos invalidų žemės reikalus. Grįžęs į redakciją susirūpinau – ar taip galima klausti? Ar kas nors neužsigaus? Yra, yra, sakau, tokia žemė. Ir ne tik ji viena, yra ir kitos liūdnos žemės: našlaičių, ubagų, našlių, černobyliečių... Jos tiksliausiai suregistruotos tautos likimų knygoje. Tačiau jeigu kas pasakys, kad tokios knygos irgi nėra, tai kaip ją parodyti? Reikia išeiti į kelionę, pabūti ten, kur Ariogalos kapinėse palaidoti partizanai, reikia tuščiame, erdvame lauke pastovėti prie vienišo klevo ir atspėti čia buvusius vienkiemius, reikia pėsčiomis nueiti iš Turgelių į Šalčininkus, kad nepaklustum žmonėms vien tik barantiems melioraciją. Tačiau tai dalykai apie kuriuos pasakoju Vilniaus radijo laidose. Vadinasi, blogai pasakoju, jeigu dar kyla abejonių, kad Lietuvoje yra neapykantos ir meilės, didelė pavydo, dar didesnė gobšumo ir kitokių žemių. Bet vis dėlto pati didžiausia - Žmonių Gerumo žemė.“
Stasys palingavo galva, bet dabar ne taip, kaip anksčiau. Paskui apsidarė aplinkui, lyg norėdamas pamatyti jam bent vieną iš trijų gražiausių dalykų. Tačiau nei moters, nei jūros, o ir dangaus per archyvo užaklintus langus nesimatė. Aš kantriai laukiau, ko dar paklaus kaip TADA ir štai:
S. Žlibinas:
“Gal prisimintumėte įdomiausią savo darbo akimirką ar susitikimą su žmonėmis:“
Aš:
Yra fantazijos susitikimai. Jie man irgi įdomūs. Eidamas iš Dieveniškių į Poškonis, pakelėje pamačiau du akmenis. Pasirodo, kad šieji – Jankelis ir Jankeliukas – archeologiniai paminklai. Ar manote, kad jie man ne pašnekovai? Kažkas kažkada atėjo čia, pamatė šiuos akmenis ir pasirūpino, kad juos savo globon priimtų valstybė. Tai kodėl nebūti optimistu, jog bus padaryta ir taip, kad valstybė jaustų pareiga rūpintis ne tik akmenimis, bet ir žmonėmis Tai man irgi įdomi darbo akimirka. Tačiau klausimas man negailestingas, nes negaliu jo apeiti Tik jaučiu, kad yra daug dar nepasakytų dalykų. Neseniai vėl suradau užrašus apie tėvą, atstatinėjantį Šklėrių kryžius. Aukščiausias, kaip ir anksčiau - “kazimierinis“. Galvoju, kad mes, žurnalistai gedimės gražiai, išmintingai pakalbėti apie savo tėvus, kol jie dar gyvi ir tik paskui... Kalėdų dieną tėvui suėjo 86-eri. Jis dar pakėlė stikliuką ir pasakė: vaikai, man jau gana! Aš šitaip dar nesakau. Gali būti, kad tėvas, kiek palaukęs, ištars ir kitus žodžius: sūnau, ir tau gana. Tu vyriausias.
Kaip politinis kalinys į Lukiškių kalėjimą jis buvo įgrūstas man dar negimus. Įgrūstas dvylikai metų. Klausia, kodėl apie jį, gyvą, ir apie jo mirusius draugus, lenkų okupuoto Vilniaus krašto politinius kalinius, aš nieko nepasakoju. Sakyti, kad tėvas Vincas irgi už Lietuvą sėdėjo kalėjime, nenoriu, nes jaučiu, kad kitaip reikėtų. Todėl laukiu, kol pradės labai skaudėti. Tegul, sakau, noksta žodis ir tas būsimas laikas...
Atsikėliau ir nepaleisdamas savaitraščio iš rankų ir prikišdamas jį arčiau akių, pasitikrinau, ar iš tikrųjų išsilaikė taip, kaip tuomet buvo pasakyta. Tačiau užrašas buvo nepriekaištingai tikslus, bet už jo ir archyvų sienų viskas pasikeitę ir tai, kas buvo, jau niekam nerūpi.
- Ko, Stasy, nedainuoji? – paklausiau.
- O ko į balių nekvieti? Beje, dar noriu paklausti...
- Neskubėk klausti, mielas žmogau. Gera neišeiti iš to laiko. Todėl ir prašau- neskubėk klausti. Žinau, kad kiaulyste būtų pasilikti ten, bet šiame laike kartais taip kaulus sugelia, kad... kad atrodo net išsižioti nesugebėsi. Nagi padėk!
Ar mane jau pamiršai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai?
Kas naktelę per naktelę
Matau tave sapnely
Rašyti komentarą
2011-06-27 10:23
Pranas
Pranas
Kelionė į balių III
Prieš Jonines
Net nepastebiu arba gal nenoriu prisipažinti, kad archyvas vis daugiau pasiglemžia mano laiko. Svarbiausia priežastis, matyt, kad savo laike jau pasidariau neapsukrus – laikas praeina, kaip visuomet – nei pasiskubindamas, nei lėtėdamas, tačiau kojos, rankos ir net smegenys jau nesuspėja kartu su juo. Kad ir kaip besistengtumei, tačiau fizinė žmogaus būtis privalo verstis savais dėsniais. Gal todėl prieš Jonines vis dažniau sužiurdavau į dangų, aptrauktą lietingais debesimis, o šventės išvakarėse Jonui iš Griškabūdžio parašiau:
Sveikinu, Jonai.
Linkiu Tau ko geriausio.
O šios dienos laukiau, nes jau anksčiau reikėjo suprasti, kad man iš svetainių, o ypatingai iš šios, jau senokai reikėjo išeidinėti. Dar čia kurį laiką pasiliksiu kaip pasyvus stebėtojas - jeigu kas sveikinsis- pasisveikinsiu, o šiaip tai ne man tau pasakoti, kad Joninės tokiam prisipažinimui labai tinkamas metas- saulė aukščiau jau nepakyla.
Beje, pasilieku būti dienoraštyje, bet ar ilgai, irgi nežinau, nes saulutė jau vis žemyn, o aš bandau įsikurti kitoje svetainėje.
Antras laiškas parašytas nesitikint, kad kam nors būtų įdomus, todėl įkėliau į dienoraštį, palikdamas kelias dienas neužverstą.
Su švente, būkim laimingesni!
Ne visuomet laukiame, ko norime.
O šiemet Joninių laukėme turbūt visi. Net ir darželinukai - jiems irgi nereikės eiti į darželius.
Na, o man tai tinkama proga pasakyti, kad ne tik Saulė jau nekyla aukščiau, bet AŠ taip pat.
Iš aktyvesnio kūrybinio gyvenimo išeinu. Bandysiu dar pabūti prie dienoraščio, bet man irgi dabar svarbiau su juo būti kitur.
Daug kelių kelelių buvo, o paliko vienas - pats plačiausias ir įspūdingiausias... Eidamas juo stengsiuosi nieko neužmiršti ir iš čia, "Rašyk" sutiktųjų. Jeigu kažkas mano, kad čia turiu nors vieną nemielą man žmogų, tai, žinoma, labai klysta.
Atsiprašau.
Bet miške laužų nekūrenkime.
Man atrodo, kad ir "Rašykai" , net Joninių nesulaukę, sudegino ne vieną ne tik kūrėją, bet ir ŽMOGŲ.
Dienoraštis
2011-06-23 21:38
Nelinksma, kaip ir dangus, į kurį žiūrėjau, spėliodamas lis ar ne, juolab, kai lietaus – bent viršum Vilniaus Balsių - jau tikrai nebereikia. O papūgėlės vėl:
- Ha! Pasimetė žmogus.
-Ne jo kaltė. Toks amželis. Atsikeli nuo stalo jau spėjęs užmiršti ką valgęs- gėręs. Bet kodėl tu taip „pasimetė žmogus"?
- Atrodo, kad užmiršęs, ko įslinko į archyvą. Pašaukim kartu: Dzieduli, aūūūū!. Turbūt ieškai „ Kalba Vilnius“ su interviu iš 1993 metų. Dzieduli, atkusk! Čia atėjus nūdienos dalykai neturėtų rūpėti.
- Taip manote? – atsiliepiu ir iš tikrųjų išgirstu Stasį Žlibiną, kuris klausia, būtent kaip tuomet. Tik aš pats, regis, priimu jo klausimą kitaip - lyg atėjo pažaisti, smagiau laiką jaunesniuose metuose praleisti.
S. Žlibinas:
“Kokie jūsų kaip redaktoriaus, o galbūt ir asmeniniai ryžiai su užsienio lietuviais? Ar gausus redakcijos paštas?“
AŠ:
“Paštas Guodos Litvaitienės žinioje . Tiesa, savaitę ar dvi juo rūpintis buvo patikėta man. Tačiau po keleto bandymu parašyti laiškų autoriams - pasitikėjimas išnyko. Pasirodo, jog nemoku rašyti laiškų, nemoku išreikšti redakcijos kolektyvinės nuomonės. Ir ačiū Dievui, nes iš tikrųjų jaučiu, kad nepaklūstu nei didesnių, nei mažesnių „ komunų“ dvasiai. Čia, mano galva, įdomiausia, kad sakau taip aš, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos auklėtinis.
O paštas sumažėjęs, jis kupinas bėdų ir liūdesio - klausytojai labai skundžiasi, kad blogai mus girdi. Štai ką rašo Irena ir Eugenijus Slavinskai iš JAV:
„Jūsų valandėlė yra labai laukiama mūsų namuose. Ir būna didelis nesmagumas, kai dėl mums nežinomų priežasčių jų negirdime. Būkite sveiki, drūti ir vis leiskite mums žinoti, kas dedasi Tėvynėj“ Todėl sakau, kad ryšiai ne kokie: myli ten mus, kasdien laukia, bet eteryje dažnai ūžesys. Ką galiu padaryti aš ar, sakykime, Andrius Užkalnis, kad mus geriau girdėtų? To vyrelio bent balsas galingesnis. Man belieko tik liūdėti kartu su Jonu Lianga, Vladu Bilevičiumi, Regina ir Jurgiu Mikailais, su daugeliu kitų klausytojų, kurie tapo artimiausiais žmonėmis. Manau, kad mūsų redakcija yra svarbus akcentas valstybės politikoje. Išeivijos pasitikėjimas tautos išrinktaisiais- pašlijęs. Vis dar pasako: ačiū, ačiū už jūsų žodinę meilę mums, bet jau neužmiršta paklausti- kodėl, mielieji, nepaspaudžiate tokio mygtuko, kad imtuvuose pasigirstų normalūs radijo balsai iš Lietuvos.
Tik Audrius Braukyla neriasi iš kailio, reikalaudamas ir prašydamas redaktorių, kad šie mažiau kištų reporterinių įrašų, kad perpasakotume Lietuvos gyvenimą iš studijų savo privačiais balsiukais.
Stasys Žlibinas:
„Kokios temos labiausiai domina mūsų išeivija?
Minutė, kita, tačiau vietoje mano atsako - archyvinė tyla. Išgirdau Stasio klausimą, bet į akis sužiro vienas po kito draugai, bičiuliai, bendradarbiai iš to jau atitolusio laiko. Jų daug, gerokai daugiau, negu ką ik išvardijau, bet štai Marius Šlapakauskas. Sunkiais žingsniais nutaušku prie uždegtų karsto žvakių. Žiūriu ir negabu pažinti - Mariau, negi tu? Negi tu, kuris visu dešimtmečiu už mane jaunesnis? Kaip tai įmanoma? Tu su žvakėmis, o aš su gėlėmis. Sudiev, brolau! Nepyk, kad net nepersižegnojau atėjęs. Tik dabar ant rankos matau rožančiau. Išeidamas būtinai persižegnosiu. Būtinai.
- Dzieduli, aūūū!- išgirstu papūgėlę. - Dėdė Stasys nori žinoti...
Susikaupiu, pakeliu aukščiau galvą ir jau vėl kai prieš tuos beveik dvidešimt metų:
AŠ:
“Manyčiau, tėvynės tema, nes mūsų laidose apie kitką bemaž nebūna. Žinoma, pirmiausi žinos. Regis, dar ne taip seniai klausytojai gėrėjosi puikiu šio darbo meistru Edvinu Butkumi. Gražiai eteryje pasirodė Audrius Matonis. Dabar žinios irgi iš dviejų burnų – iš Rimos Jakutytės ir Audriaus Užkalnio. Na, o aš su savo žmoniškųjų bėdų tema – visuomet laidos uodegoje. Toks jau esu.“
- Jaučiu, kad pavargote, - atrodo girdžiu Stasį Žlibiną ir lyg guodžia:- Pailsėk, Pranuci. Kai interviu jau archyve, niekur nedings. Juk ne karo metas. Pailsėk...
- Aš tą, Stasy, regis jau daru. Tik galbūt reikėjo tai daryti gerokai anksčiau... Ir į balių kviesti taip pat anksčiau.
- Į balių? - pažiūrėjo į akis.
Rašyti komentarą
2011-06-23 21:38
Pranas
Pranas
Su švente, būkim laimingesni!
Ne visuomet laukiame, ko norime.
O šiemet Joninių laukėme turbūt visi. Net ir derželinukai- jiems irgi nereikės eiti į darželius.
Na, o man tai tinkama proga pasakyti, kad ne tik Saulė jau nekyla aukščiau, bet AŠ taip pat.
Iš aktyvesnio kūrybinio gyvenimo išeinu. Bandysiu dar pabūti prie dienoraščio, bet man irgi dabar svarbiau su juo būti kitur.
Daug kelių kelelių buvo, o paliko vienas - pats plačiausias ir įspūdingiausias... Eidamas juo stengsiuosi nieko neužmiršti ir iš čia,"Rašyk" sutiktųjų. Jeigu kažkas mano, kad čia turiu nors vieną nemielą man žmogų , tai, žianoma, labai klysta.
Atsiprašau.
Bet miške laužų nekurenkime
Man atrodo, kad ir "Rašykai" net Joninių nesulaukę, sudegino ne vieną ne tik kūrėją, bet ir ŽMOGŲ.
Skaityti komentarus (4)
Rašyti komentarą
4 patiko
2011-06-13 12:38
Pranas
Pranas
Kelionė į balių II
2. Niūniavau „Berniukus“
Grįžtu į savo archyvą. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių, matyt, daugiau negu kituose, kurie, kaip ir manasis, priskiriamas kategorijai – Asmeninis. Ilgą laiką visai užmirštas buvo, tačiau jau atsiradusi net trauka - gal ne kasdien, bet per savaitę ateinu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla lyg atgyja. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį ar daugiau ir net padainuoja. Todėl ir aš bandau įteisinti supratimą, kad senatvėje, kai klausa atbunka priimti pavasario balsus, atsiradus archyve, netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. Po truputį ji įtraukia mane į savo būtį - valau dulkes, skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man jau tai nenuobodu - užsimiršta, kad už archyvo pulsuoja gyvenimas, ten - visa jo didžioji gyvastis. Ir štai šįsyk girdžiu, beje, visai neblogai:
- Ne, nepykstu, Liucijau. Pasitaikius progai pasakysiu, kad, mielas Pranai, nesmagu buvo tave girdėti šaukiant: „Liucijau, kur tu“? Kaip atsitiko, kad užmiršai pašauki Stasį Žlibiną. Ne Liucijus, o Stasys paliko archyvams tavo interviu.
- Matyt, dziedulis suklydo. Atminties jau nepakelia , o akys, kad ir ne Žlibino, bet apžlibę.
- Baik, Liucijau. Šiandiena nėra ūpo priimti tavo juokelius.
- Pranucis jau žinojo šilutiškių Liepių šeimos laišką , kai jis dar nebuvo išspausdintas mūsų savaitraštyje. Jam jį perskaičiau anksčiau. Štai ir visa algebra.
- Nemanyk, Liucijau, kad man labai rūpi tas laiškas, o kad Pranucis bando kažką atsiminti iš praeities - džiugu, pagirtina.
Neiškart gebėjau susivokti. Ir patikėti, kad girdžiu Liucijų Vanagą ir Stasį Žlibiną. Abu anuomet dirbo savaitraščio „Kalba Vilniaus" arba, kaip sakydavome, Kalbavilnio redakcijoje. Net dabar manau, kad būtų natūraliau, jeigu Stasį būčiau išgirdęs dainuojantį jo tekstų žodžiais sukurtas gausias dainas. Mudu nebuvome geriau pažįstami, bet taip atsitiko, kad iš tikrųjų 1993 metų žiemą būtent jis parengė mudviejų pašnekesį, pavadindamas jį „Čia Pranas Karlonas“
- Ak, velnias!, - nestipriai nusikeikiau mintyse, apgailėdamas, kad pritrūko aiškumo pirmame „Kelionės į balių" rašinyje. Ir vėl mintyse: - Klausk, Stasy, kaip anuomet:
"Jūsų balsas eteryje skamba dažną vidurnaktį. Tą dzūkišką jo priegaidę jau spėjo gerai įsiminti daug klausytojų Lietuvoje , o, neabejoju, ir už jūrų marių. Klausytojai, man regis, laidas užsienio lietuviams pamėgo už jų operatyvumą, objektyvumą, reportažiškumą, įtaigų komentarą. Jūs- vienas iš septynių žurnalistų, dirbančių laidų užsienio lietuviams redakcijoje. Mūsų savaitraščio skaitytojai apskritai domisi RTV žurnalistais. Juolab, kad apie juos, ypač radijo bendradarbius, nieko nežino Tad tarkite apie save keletą žodelių.
AŠ: Gimiau lenkų okupuotose žemėse - Varėnos rajone, Šklėrių kaime. Mano likimo ženklas – Vandenis, įspraustas 1939- ųjų sausio 29 dieną. Pribuvėja buvo sulinkusi kaimo bobutė Kukauskė. Žurnalistas esu savamokslis Išsilavinimas? Jeigu tikite, kad dekretais iš žmogaus galima atimti tai, ką jis kažkur išmokęs, tai man dar liko vidurinis. Tiesa, kai mokaisi pokario metuose, o tėvas sėdi kalėjime, vidurinis išsilavinimas paaukštėja. Neužmiršau, kad žmonės padėjo augti ir duonos guruliu, ir geru žodžiu. O duonos šilinių žemėje, kur Marcinkonys, Kabeliai, gimtieji Šklėriai, buvo mažai. . Užtat tik „dzyvykis“, kiek daug gerumu sušildytų žodžių. Grybų būdavo mažiau. Tačiau laikai pasikeitė. Čia dabar jau daugiau grybų. Tai bobulė taip ir nesužinojo, kad priėmė „tikrą karį“. Baigęs Kabelių septynmetę ir Varėnos ( Senosios) vidurinę mokyklą tarnavau Baltijos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų povandeniniuose laivynuose. Gal ir nereikėtų čia prisiminti, erzinant save ir kitus, bet... būtent ten įstojau į „garsiąją „ partiją. Ne dėl duonos, o dėl... kulkos Tai buvo 1962 metais, kai Šiaurės jūrų keliu išėjau į Kubą.
Glostau per beveik dvidešimt metu nugeltusius, jau nuo sudūlėjimo lūžinėjančius savaitraščio puslapius. Tai, kas reikėjo, archyvas padarė ir nepastebiu, kad niūniuoju „Berniukus“.
„ Reikėjo berniukams padangių gilių
ir aerodromo pilkųjų kelių...
Vis giliau į atminti spraudėsi ir Stasio Žlibino veido bruožai. Pagalvojau, betgi – o biesas!- čia labai nebloga vieta susitikimams su draugais, pažįstamais, bent jau tais, kuriuos žino ir mano archyvas. Dar nenumaniau, kad galiausia atsitiks taip, jog užsidaręs čia, parengsiu ir „Kelionės į balių“ maršrutą.
- Kas dar jums įdomu? - paklausiau.
„Kokiais kriterijais vadovaujatės rengdamas eilinę laidą mūsų tautiečiams užsienyje?“
AŠ: Pagrindinis kriterijus, ko gero, ir bus supratimas, kad jeigu gali žmogui padėti -padėk. Ne dėl Dievo, Tėvynės, dar ko; visuomet dėl jo paties.
Sieloje atgimsta, pagyvėja ir, regisi, jaučiu, kaip po kojomis įslysta praėjusio šimtmečio žemė. Ką bepasakytum, o akivaizdu, kad nors esu, bet manęs čia labai nedaug. Jeigu kam prireiktų ieškoti manęs didesniu kiekiu, tai nori nenori, o tektų grįžti į mano ir dviejų pasaulinių karų šimtmetį, į XX amžių. Bet suprantama, tai nereiškia, kad galėčiau atsisakyti bent tiek savęs, kiek esu šiame amžiuje. Privati nuosavybė šia prasme tikrai yra neliečiama. Ir man reikalinga net ir tai, kas vyksta prie šios "Kelionės į balių“.
„Daug ilgesio, priminė dienoraštį, bet buvo įdomu skaityti, o gal tiksliau dėl to ir buvo įdomu, na man bent jau“, - atsiliepė skaitytoja, pasivadinusi Humaniste, į pradinę „ Kelionės...“ dalį.. Abi papūgėlės sukluso, matyt, norėdamos išgirsti, kokiais žodžiais atsiliepsiu. Žinoma, ačiū Humanistei. Bet aš ir pats jaučiu, kad sumanytas rašinys turbūt nepaklus vienai kuriai kategorijų. O ir- antai! „ Kūrybingame“ surikiuoti nekurie kūriniai į grupę „Be kategorijos“. Numanau, kad „ Kelionė į balių“ turėtų surinkti nemenką puokštę kategorijų, bet būtų smagiausia, jeigu užtektų laiko ir valios ateiti su parašytu kūriniu į kurią nors spaustuvę. Bet, žinoma, ir ožka ištekėtų, jeigu pinigų turėtų.
Rašyti komentarą
2011-06-12 12:28
Pranas
Pranas
Kelionė į balių
Liucijau, kur tu?
Būna, kai pradedant sumanymą, atrodo, jog jis toks aiškus lyg Dievo pakuždėtas, bet po dienos kitos pamatai, kad, deja, Dievo ten su žvake nesurasi. Panašiai atsitiko ir man, todėl anądien Mariui rašiau:
„Labas, mielas žmogau.
Norėčiau, jog ištrintumei mano paskutinį kūrinį. Suvokiu, kad šios serijos kūrinius dar reikia gerokai pašlifuoti, kadangi sumanęs juos sudėti į antrą savo knygelę. Bet nelabai tą daryti skubu, kadangi atsirado mintis "pavažinėti " Radijo karietos keliais. Taip kadaise vadinosi (Radijo karieta) radijo laida, o jos sumanytoju ir vežėju buvau aš. Man dabar šis darbas lyg ir smagesnis, negu taisinėti jau beveik parašytą "Negražią pelėdą".
Atsiprašau, kad trukdau.
O pasirodžius karietai, drąsiai sėskite ir važiuosime kartu. Ispanijai ir ispanėms tave gerbti ir mylėti tai netrukdys.
Būk drūtas!“
Marius įvykdė mano prašymą ir net pagyrė, girdi, „malonu girdėti, kad dirbate prie savo tekstų, tobulinate“.
Ech, Mariau, Mariau! Ką tau pasakyti?
Prieš kurį laiką, matyt, kažkur netoli apylinkėje atsirado dvi papūgėlės, kurios neretai pasidairo ir po mano kiemą. Ir štai išgirdau:
- Girdėjai? Radijo karieta, kaip karalių rūmai...
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprasti, kad važiuos.
- Sunku patikėti, kad važiuos, jeigu jos vežėjas... Betgi pati matai, kaip jis atrodo. Pavojinga važiuoti ir jam, ir tiems, kas įsidrąsintų važiuoti kartu su juo.
Atsidusau.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant jau užlenktas ir dešiniosios rankos smilius, supranti, kad šalia jo esantį didįjį pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties labai nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma ir dabar, jau prieš kelis metus pradėjęs aštuntą dešimtmetį, neretai pagalvoju, kad ne sarmata būtų, jeigu ir jį įveikčiau. Ir, beje, ne bet kaip - bent jau ne mirksėdamas savyje ir nesibaimindamas, kad tai, kas man gražu ir gera, kitiems taip neatrodo.
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį galėčiau praleisti prasmingiau, kaip pasilikdamas naivus ir bandydamas pranokti tą save, kuriuo pasaulyje esu nuo 1939 metų sausio 29 dienos.
Neblogai suprantu, kad dabarties žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, bet jeigu nėra padėties be išeities, tai manau, kad man neblogai pravers būtent tos dvi papūgėlės. Tai pirmiausia todėl, kad pats nuo savęs neužsnūsčiau, antra vertus, klausydamasis jų kažkaip lengviau, net aiškiau ir guviau prisimenu būtus dalykus. Taigi, ne tik Radijo karietą.
Ir dabar man jau rūpi ištarti Liucijaus Vanago vardą.
- Liucijau, kur tu?
Tyla užspiegė ausis ir aš pirmą kartą po beveik dvidešimties metu taip gyvai atsiminiau ši judrų guvų žmogų, tuomet dirbusi „Kalba Vilnius“ savaitraštyje.
- Liucijau, kur tu?
Net, regis, nesuvokta, kaip greitai išsibarstė draugai, pažįstami ir jau dažnai nebežinau nei kur jie ir kur jų reikėtų ieškoti. Vis dažniau nusileidžia mintis su žvake rankoje lyg norint taip apšvisti kelią į Anapilį.
Nelengva buvo surasti „Kalba Vilniaus“ savaitraštį, bet jį suradus, tas, prieš dvidešimt metų būtas laikas, lyg priartėjo. Iš ten pasigirdo Liucijus Vanagas, skaitantis į redakciją atsiųstą laišką.
“Dažnai klausomės radijo laidų užsienio lietuviams. Jeigu dieną nespėjame išgirsti žinių, tai minėtų laidų metu sužinome svarbiausius įvykius, kurie neretai ir plačiau pakomentuojami. Per radiją girdime keleto žurnalistų balsus, bet labiausiai laukiame dzūkiškų Prano Karlono žodžių. Jis beveik visada mums prisistato taip paprastai: „Čia Pranas Karlonas“. Tikrai nuoširdūs to žurnalisto pasakojimai apie bendravimą tiek su paprastais kaimo žmonėmis, tiek su valstybės vyrais. Gerbiama redakcija, ar negalėtumėte nors truputį papasakoti apie šį žurnalistą. Žinokite, jog domimės ne tik laidomis, bet ir tais žmonėmis, kurie jas rengia, kurių (ypač radijo), mes niekada nematome.“-savo laiške mums rašo šilutiškių Liepių šeima . Tad tenkiname jų prašymą, kalbamės su [b]Lietuvos radijo laidų užsienio lietuviams redaktoriumi Pranu Karlonu.:“
- Ak, Liucijau, kaip man dabar norėtųsi paduoti tau ranką, apkabinti pečius, patapšnoti, bet va - net nežinau kur esi ir net... gyvas ar ne. Bet va ši, pastaroji aplinkybė, mane ryžtingai stumteli sugrįžti atgal ir prisiglausti prie tuose metuose sutiktų žmonių.
- Ką? - sučiauškė papūgėlė: - Ak, kaip neįdomu!
- Nekalbėk už visus, - atsišaukė kita.
- Nemokyk, ką man daryti- nedaryti. Laisvos gi, ne zoologijos sode ir ne prie medžio šakos pririštos.
- Dziedulis irgi ne zoologijos sode. Irgi laisvas.
- Tu jį dzieduliu vadini?
- Kaip visi.
- Betgi ir Pranucis gerai. Kiti girdėjau dar Pelėda pašaukia. Irgi atsiliepia.
- Tikriausiai už Vidinį. Vadina jį ištikimuoju.
- Ak, kaip norėčiau, kad ir mudvi viena apie kitą sakytume: ištikimos. Net ir tuomet, kai bandysime užlenkti tą dešiniosios rankos didįjį pirštą.
- Būkime papūgomis, bet tik ne kvailėmis. Užlenkei ir kitos išeities nėra, kaip tik pradėti devintą dešimtmetį.
- O ką? Jeigu patinka...
Rašyti komentarą
