ATSIMINIMUI (sau ir kitiems)
1942m. Ašmenos getas. Vokiečiai nustato, kad jame per daug nedarbingų žydų. Buvo duotas nurodymas Vilniaus geto policininkams žydams Ašmenos getą „išravėti“. Keliasdešimt policininkų naujomis uniformomis, vadovaujami paties Vilniaus geto policijos viršininko Saleko Deslerio, atvyko į Ašmenos getą. Kad užtikrintų akcijos sėkmę, vokiečiai į talką atsiuntė 6 lietuvius iš „ Zonderkomandos“. Tačiau S. Desleris jų paslaugų atsisakė ir žydai policininkai patys atrinko 410 senų, paliegusių sergančiųjų. O kai atrinktieji policininkų buvo pakrauti į vežimus , maldos namuose susirinkusiems likusiems buvo pasakyta, kad tokių akcijų vykdyti patiems policininkams žydams yra „ labai sunku, tačiau būtų kur kas blogiau, jeigu tai darytų lietuviai“...
Visi „atrinktieji“ buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos ir sušaudyti. Akcijai vadovavo S. Desleris, Nosonas Ringas ir Moišė Levas.
Paskui, kai akcijos vykdytojai sugrįžo į Vilnių, geto viršininkas Jakovas Gensas į savo namus sukvietė geto administracijos ir policijos atstovus, nusipelniusius žydų visuomenės veikėjus ir Vilniaus rabiną. Ir ilgai ilgai teisino žydų policininkų akciją Ašmenoje. O baigdamas labai aiškiai apibendrino:“ Tokiu būdų žydu policija išgelbėjo visus, kurie turėjo likti gyvi. Žuvo tie, kuriems jau nebuvo likę ilgai gyventi. Tegu atleidžia mums seni žydai. Jiems teko tapti aukomis, atneštomis ant mūsų ateities altoriaus.
(Iš Ferdinando Kauzono str. „ Labai liūdna pasaka“ išspausdinto „Vakaro Žiniose“ 2010m. liepos 24 d.)
Rašyti komentarą
2010-08-10 16:59
Pranas
Pranas
Stebuklai
Būna, būna, kai trijų vaikų merga dar vainikėlį saugo.
Skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
2 patiko
2010-07-26 23:17
Pranas
Pranas
***
Pranas, bet kitoks...
Skaityti komentarus (6)
Rašyti komentarą
5 patiko
2010-07-21 22:13
Pranas
Pranas
Gal žinote?
Sakau, gal žinote, apie ką ir kaip reikia parašyti, kad nors man būtų įdomu? Apie kitus net ir nekalbu...
Skaityti komentarus (4)
Rašyti komentarą
2 patiko
2010-07-13 05:40
Pranas
Pranas
Be dienoraščio
Prasmingiausiai atrodo užrašai, kurie išlikę be dienoraščio...
Skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
2 patiko
2010-07-12 10:44
Pranas
Pranas
Atsiprašau, VILNELE
Atsiprašau, Vilnele, kad į savo tekstus įsileidau tokius žodžius, kai "šikna" "subinė", bet man taip gaunasi, matyt, todėl kad labai stengiuosi būti šiuolaikiškas, beveik sekso senis - be nerių, be maironių, be to, kas buvo seniai seniai. Žodžiu, šiuolaikinis, kuomet beveik nei vienas man žinomas laikraštis neapsieina be gražios moters užpakalio.
Bet gal todėl ir graži, aaa?
0 kaip, beje, šis reiškinys atrodo poezijoje?
Skaityti komentarus (3)
Rašyti komentarą
2010-06-25 05:59
Pranas
Pranas
- ???- KLAUSIMĖLIAI
Iš tiesų, kas čia prekiauja mirusiomis sielomis? Kokia iš to nauda? Ir kam? O kad jų čia daug, akivaizdu. Pasak erdano - per 900 yra. Asmeniškai manau, kad mirusiųjų netgi daugiau.
Skaityti komentarus (5)
Rašyti komentarą
5 patiko
2010-05-10 17:12
Pranas
Pranas
ŽEGNONĖ KITAIP...
- Vidini, ar atsimeni? - paklausiau užmiršęs, kad jo čia LYG nėra. Būna gi taip ir, ačiū die, kad neretai. Tokie pasireiškimai privertė pamąsčius pripažinti, kad jeigu kažką jauti sieloje, vadinasi, iš tikrųjų taip yra; ji geriau žino ir mato, negu žmogaus akys. Ir reikia stebėtis, kad mes vis dar suabejojame savo dvasios kalba, jos informacija. Stengiuosi šitų nesusipratimų išvengti. Nesakau, kad lengva, bet kuomet, pavyzdžiui, varnas Golius siunčia žinią, kad [b]„Kartena – didelis miestas, nes ten, kartu su savo atsiminimais, gyvena ir dirba daktarė Dalija Kiliesienė“[/i] aš, žinoma, tikiu. Ir, beje, suradęs tokią progą, noriu daktarei pasakyti, kad TUOMET, kai ji žiūrėjusi pro Darbėnų ligoninės langą į atbėgančią dukrą, kad supintų jai kasas, Adomas taip pat buvo. Tai ar vertėjo parašyti: “Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manęs nieko nėra“.
Taigi, atleisk, daktare, bet netiesa, kad jo ten nebuvo. Buvo ten jis. Beje, ne tik tuomet, bet ir dabar, kai rašei tą sakinuką, kurį cituoju, užrašęs kursyvu. Ir jis dar daug kartų ateis, o mano šie žodžiai irgi nenurašyti nuo lubų. Taip, aš ir pats neretai apie esamus dalykus pasakau, kad, girdi, jų nėra. Atrodytų, kad kelionės karieta turėjusios atpratinti nuo taip sakomos neteisybės, kuri man labai akivaizdi, bet senieji įpratimai gajūs ir savaime jie neišnyksta. Sunkus darbas atsikratyti per amžių amžius įsiėdusio kraujuje įpratimo pripažinti žmogų čia esant tik tuomet, kai ji net fotoaparatas gali užfiksuoti. Jeigu daktarė tuomet būtų mačiusi dukrą pro karietos langą, manau, kad jos sakinuką skaitytume kitaip – bent taip: “Vos negrįžteliu, bet juk žinau, kad šalia manę LYG nieko nėra“.
Kai kun. Aleksandras Burba barė, kad nemoku žegnotis, man tai buvo... na, trūksta žodžio ar žodžių, kad galėčiau pasakyti. Tačiau tokia žinia karietoje, kad kun. Aleksandras Burba, vos pradėjęs keturiasdešimt penktuosius mirė beveik prieš 100 metu, nebuvo įmanoma. Karietoje jis jaunas, gyvybingas kaip prieš tuos šimtą. Jį mačiau, girdėjau, o kai barė, priekaištavo, kad nemokų persižegnot, irgi tylėjau -(esą, žegnojuosi tuščiais žodžiais, juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios.)
- Vidini, ar atsimeni? - dar paklausiau, bet jau gerai jausdamas, kad jis šalia. Suvokiau, kad ne daugiau gali pasakyti, ką pats žinau, nes vis dėlto man, o ne jam kažkaip kitaip žegnotis reikėjo mokytis. Tuomet ir jam, ir kitiems labai rūpėjo sužinoti, ką žegnodamasis darau ne taip. Per trumpą laiką po kelis kartus persižegnojau prieš Tomą Vaisietą, Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir Vidinį, tačiau nė vienas jų negalėjo pasakyti, kad žegnojuosi ne taip, kaip reikėtų ar kitaip, kaip jie. Bet negalima buvo netikėti kunigo Aleksandro Burbos žodžiais. Ir man atrodė, kad išvažiavus pro Aušros Vartus nieko tiek daug karietoje nebuvo, kaip jo, bet buvimas irgi kitoks – žinai, kad yra, bet akys nemato ir net Vidiniui negaliu pasakyti, nes lengviau mane pavadinti kvailiu, negu patikėti jausena. Tokiu būti nesinorėjo, nes vis tik atsitikę taip, kad karietos vežėju prireikė būti man. Greitai atsirado karietos dienoraštis ir pirmi jo užrašai. Smagu buvo užrašyti karietai pasakytus gerus žodžius ir galvoti apie žmones, kurie juos sakė. Pavyzdžiui, kad ir apie I. Sėliukaitę:
„Dar neseniai, rašydama savo pavardę, Irena ją rašė be taškelio ant pirmosios „e“ ir skaitydavo – Seliukaitė. Dabar abi raidės su taškeliais - Sėliukaitė. Koks mažas tas taškelis. Kitos ausys gal pavardės tarsenoje neišgirs skirtumų - SEliukaitė ar SĖliukaitė. Tačiau kaip labai reikalingas tas mažytis taškelis ant pirmosios „ė“. Ne dėl tarsenos, o todėl, kad jis paliudija, jog šiaurės Lietuvoje kitados gyveno sėlių gentis. Tas mažas taškelis ant „ė“ lyg ant žemės mažas kryželis priminimui tokios būties. Net ne gramatika, o praeitis, gimtosios žemės praeitis priminė, kaip iš tikrųjų reikia tarti ir rašyti pavardę – SĖLIUKAITĖ. Todėl būtų nuostabu, kad ir radijo karieta, tas mažas molio gabalėlis primintų, kaip reikia žmogui pragyventi mažytį mažytį jo gyvenimą“.
Parašiau, prisimenu, ir persižegnojau, bet šį kartą taip džiugiai, kad neiškart supratau, jog persižegnojau irgi kitaip – sukeisdamas žegnonės žodžius: VARDAN ŠVENTOSIOS DVASIOS, ir DIEVO TĖVO, ir SŪNAUS. Amen. Žiūrėjau nuostabos išplėstomis akimis, nežinodamas kas atsitiko, bet buvo taip gera, kad ryžtingai prie parašyto tekstuko vienu atokvėpiu pridėjau dar kelis sakinius:
„VAŽIUOSIME. Ne mes tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia ne sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Todėl ir radijo karieta tegu bus lyg mažas gabalėlis molio, iš kurio lipdant tai viena, tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio žmogaus Dievas kūrė pasaulį".
Ir dabar abejoju ar teisingai suvokiu priežastį dėl atsiradusios sieloje šviesos, to palengvėjimo, bet nemanau, kad galėjęs ką nors įžeisti, kai žegnojuosi pirmiausiai įvardindamas Šventąją Dvasią. Visi trys- ir Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia“- yra vieningi, yra vienoje Švenčiausioje Trejybėje, bet manau, jog jiems labai norėjosi, kad, atėjus į karietą, žmogus nesunkiai suvoktų jos dvasingumo pradą – antai, pažiūrėjus kokia ji neišvaizdi, bet – dėmesio! – kokios platybės atsiveria dvasiai, įėjus į jos vidų. Dabar jau apie tai galiu pakalbėti nemenkai, bet tuomet man irgi dar reikėjo išmokti persižegnoti.
Sunkiai, neiškart, net išbartas kun. Aleksandro Burbos, bet vis tik pavyko ir persižegnoti pagal karietos vidujinę sandarą. Tai kartu buvo ta diena, kai sieloje uždainavau:
Stebis, stebis nemunėliai -
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės -
Girgžda karieta.
Ir štai priedainis, o prie jo ne tik Julija Sinkis, Tomas Vaisieta su Vidinis, bet ir kunigas Aleksandras Burba.
Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų,
Visą amžių Lietuvos.
Man nesunku buvo paskaičiuoti, kad tas „šimtas“ teprasideda nuo 1894-jų. Asmeniškai gi maniau kitaip- jog tikriausiai teksią nuvažiuoti giliai į praeitį ir prireiks karietą stabdyti net ir prie karaliaus Mindaugo pilių. O čia tik 100 metų. Net gėda per tokius Atlantus skristi ar plaukti, bet dainuoti buvo gera ir iš dainos žodžių nemėčiau.
Senis švilpina botagą
Timpsi vadeles,
Dantyse pypkutė dega,
Pusto liepsneles Oi parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,-
atkaklus buvo priedainis, bet manęs tai neliūdino:
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta -
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
Skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
3 patiko
2010-05-06 13:54
Pranas
Pranas
SUKLUPDĖ KAIP KOPLYČIOJE
Retai pasitaiko dienų, kai su Vidiniu nesusitinkame. Dabar jo truputį bijojau, nes jaučiau, kodėl jam parūpo pakalbėti apie ūmai suvešėjusią atmintį. Man nereikia jo talkos, kadangi pats girdėjęs aibę pasakojimų, kad žmogaus atmintis prieš jo mirtį labai atsinaujina, pasirodo galinga ir sugeba atsiminti net menkus mažmožius iš jo gyvenimo – nuo lopšio iki senatvės lazdos. Pats suvokiau, kad mano atmintis kartoja tokį scenarijų. Veikia kaip TADA, prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų ir tiesiog nesmagu prisiminti, kiek daug išeikvojome jėgų ir laiko, bandydami atkurti praeities atsiminimus. Dabar atmintyje vaizdai savaime dėliojosi aiškiai, nuosekliai, nesuabejojant kad gal kažkas ne taip. Atrodytų, reikia džiaugtis, būti laimingu ir paskubėti užrašyti, bet taip neatsitinka. Ir šiandien ne kitaip – ketinu užrašyti, bet rankos sunkios ir reikia susikaupti, kol pagaliau pajudu ir išgirstu Juliją Sinkis.
- Mes buvome Druskininkuose. Tai vienuolika dolerių į parą. Ir kambariukas, ir maistas. Ir daktaras patikrina. Ir masažus daro. Ir purvo vonias daro. Viską duoda už vienuolika dolerių. Tai mes ten buvome penkias ar šešias dienas, - pasakoja ji, bet balsas jos silpsta. O mes - Tomas Vaisieta, Vidinis ir aš - kurį laiką tylėdami žiūrėjome į lėtai tolstančius Aušros Vartus ir dievai žino kas apie ką galvojame. Neiškart atsiminiau, kad rankoje laikau neperskaitytą Vandos ir Broniaus Baranauskų iš Utenos laišką. Kartu su juo saujoje glamžės mano raštas - prašymas dėl įsteigimo naujos radijo laidos, kurį, palikdamas karietą, Virginijus Mičiulis paliko prisiminimui. Įsimena paskutinis sakinys: "Beje, gerb. p. Mičiuli, šį pasiūlymą jums pateikiau po perskaitytos frazės: viena suprasti ir nieko neveikti, kita – suprasti ir tai, ką supranti, paversti darbu“.
- Taigis, taigis,- Vingių Jono žodžiais atsiliepia Tomas Vaisieta, kuisdamasis savo mintyse
Tylėdamas paduodu jam laišką ir netrukus išgirstame:
“Tikėkite, jūsų laidos klausėme su ašaromis akyse. Tokios laidos kaip gydomasis balzamas. Tik gaila, kad laida transliuojama per antrą programą. Dauguma Lietuvos žmonių klausosi 1-osiosios. Ar nebūtų galima Radijo karietą girdėti, pavyzdžiui, sekmadienį, vietoje radijo teatro.
-Ką? Karieta jums, gerbiamieji, įdomiau, negu teatras? Atsipeikėkite, ponai iš Utenos, - pakėlė balsą Tomas.
- Žinom, Tomai, kad esi puikus aktorius. Savo mundurą privalome gerbti kiekvienas. Neiškrisk iš karietos, - ramiai pasakė Vidinis. O Aušros Vartai, girgždant karietai ir caksint žirgo pasagomis į asfaltą, vis toliau, ir toliau. “Ačiū jums! Budinkite Lietuvos žmones! Sėkite gėrio sėklas! Sėkmės!, - perskaitė dar vieną sakinį Tomas ir grąžindamas laišką man: - O čia, matyt, tau asmeniškai.
- Skaityk, Tomai.
“ Gerbiamas vežėjau, išvažiuodamas nepamirški pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgui ir apsiginti nuo reketininkų“.
- Jus manote, kad gali reketininkai užklupti. O Viešpatie!- sunerimo Julija Sinkis. Betgi tai ubagų kraštas. Ką jie čia galėtų veikti? Ko iš tokio amato tikisi?
- Ė, klausiate, ponia, ką galėtų veikti? Kaip suprantu, laiške kalbama ne apie kraštą, o apie karietą. Dar ponas Virginijus Mičiulis įspėjo, jog nereikia manyti, kad karieta ausų neturi, - ėmė pašnekesį savo globon Vidinis. Nujaučiau, kad jis nori šyptelti, rimtai kalbėdamas apie jo paties sufantazuotus dalykus. Mums iš tikrųjų dabar reikėjo įspausti į lūpas po šypseną, pralinksmėti savyje, išsinerti iš nemielo dvasiai sąstingio ir gal net linksmai uždainuoti.
- Manote, kad jie žino, jog karietoje amerikonė?
Ir atsitiko, ko prastai neatsitinka. Vėl išgirdome jau girdėtą balsą, prabilusį išleidžiant iš karietos Nacionalinio radijo direktorių p.Mičiulį. Negalėjome tikėti, kad be mūsų trijų vyrų ir Amerikos lietuvės Julijos Sinkis, karietoje gali būti dar bet vienas keleivis. Lengviau buvo manyti, kad išgirstas balsas į ausis įplūdo iš gatvės, iš grūsties žmonių, ištikimai palydinčių radijo karietą. Dar blogiau, kad jis mums nebuvo palankus.
- Reketininkams, ponia, svarbiau sužinoti, kad pravažiuodami pro Aušros Vartus netgi nepersižegnojote. O! Tai retas dalykas. Šito iš karietos nesitikėjau. Kaip čia dabar, a? Kas man galėtų pasakyti? Jūs man, bedieviai, primenate Šliūpą. Buvo toks – Jonas Šliūpas Kvailybė manyti, kad sovietinei tvarkai išnykstant, išnyksta ir bedievybė žmoguje. Taigi, Garbė Jėzui Kristui, ponai. Klaupkite ir žegnokimės.
Ir aiškiai pirmą kartą mačiau, kaip vienas daiktas pavirsta kitu. Karietos nebuvo arba ji buvo kažkur toliau, o visas jos ekipažas suklupome Aušros Vartų koplyčioje:
O mano Motina,
Švenčiausioji Mergele Marija,
aš visiškai atsiduodu Tavo malonei ir neapsakomam Gailestingumui
šiandien ir visados,
o labiausiai mirties valandoje.
Malda nedidelė. Greitai ištarėme „ amen“, persižegnojome, bet neatrodė, kad kažkas įvyko ne taip, kaip nereikia. Tik karietoje pasidarė lyg šviesiau. Sužiurome vieni į kitus ir nesistebėjome, kad mus karietoje kaip koplyčioje suklupdė galingos išvaizdos kunigas.
- A-ja-jai! Kaip negražu, -gėdijo. - Sakau, esate tikri šliūptarniai. Ir nesakykite, kad - ne. Su Jonu Šliūpu pažįstamas nuo Amerikos laikų. Ak, Amerika! Amerika! Bet jūs nemanykite, kad gerklėje garsiakalbį įsidėjęs. Aš gi kunigas Aleksandras Burba, pasak Šliūpo - ilgaskvernis. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad man pavyko jus suklupdyti, peržegnoti ir poterį lūpose įsprausti.
Taip čia kalbėjo kunigas Aleksandras Burba ir atrodė, kad karieta jam pažįstama kur kas geriau, negu man ir Vidiniui, jau nekalbant apie Amerikos lietuvę Juliją Sinkis ir aktorių Tomą Vaisietą. Lig tol daugiau rūpinomės karietos išorę, nedaug domėdamiesi jos vidujiniu gyvenimu ir sandara. Šis nuotykis buvo pirmas, kuomet reikėję suklusti, nustebti, įvardinti kaip stebuklą, tačiau tokia mintis net neatėjusi į galvą. Dabar jau netenka aiškintis - kodėl? Karietos erdvėje kitaip būt negalėję. Vadinamieji „stebuklai“ buvo jos kasdieninio gyvenimo būties dalis arba tiksliau - jos dvasios natūrali išraiška. Dar ilgai negebėjome suprasti, kad įeidami į karietą, įeiname į kitokį dvasinį gyvenimą ir mūsų elgesys paklūsta kitokiems suvokimams, kitokiai sampratai. Ir, pavyzdžiui, Julijai Sinkis, kaip ir man, buvo įdomiau girdėti, kad kunigas Aleksandras Burba mini Ameriką, negu bent pagalvoti, kaip jis čia atsiradęs, kodėl toks savas, kad nereikia klausti nei kas jis, nei ko jam karietoje prireikę. Ne kitaip atrodė ir Vidinis.
- Karietoje turėsime du amerikonus.
- Ne toks jau esu didis amerikonas, kaip atrodau. Nebent tik šiek tiek. Kalbėdamas apie save mėgstu sakyti: „ Jo imperatoriška didenybė sveria 25O amerikietiškų svarų“.
- O balsas? .
- Nemanyk, ponas Vidini, kad jį, mano balsą, girdi. Aš čia dar šnabždu. Manau, kad bus progų jį išgirsti. Beje, nusipelnei. Nemaniau, kad be Dievo galėtumei išvažiuoti pro Aušros Vartus. Kalbėk su manimi, - paliepė ir dar kartą karietoje išgirdome Aušros Vartų Marijos maldą.
-Teisus esi, kunige, bardamas. Gėda. Man gėda. Daugiau taip neatsitiks...
- Nesek Šliūpu. Irgi žadėjo. Net buvo kiek užtilęs užkabinti šventą tikėjimą, bet greitai vėl atgijo apaštalavimui bedievystės.- O po pauzės: - Mačiau, kad nemoki žegnotis.
- Nemoku žegnotis?
- Tik žodžiai. Tušti. O juose nėra nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios. Tuščia juose, vežėjau...
Rašyti komentarą
1 patiko
2010-05-04 11:47
Pranas
Pranas
PRIE AUŠROS VARTŲ
- Gerai, Pranuci,- perskaitęs dar vieną „Karietos“ atsiminimų puslapį, pagyrė Vidinis. Anksčiau taip neatsitikdavo, bet šį kartą būtent taip: Gerai. Rašyk. Ir negalvok, ką tai reiškia.
Kilstelėjau akis ir mudviejų žvilgsniai susitiko.
- Negalvok, - dar kartą pasiūlė, o balsas jo apniukęs. Senių gyvenime tokie dalykai nestebina. Kai jau ir lazda darosi nelengva, džiaugsmai atsitolina. Jeigu vienas kitas žvirbliukas atskrenda pastriksėti ir pačirkšti - jau įvykis. Todėl sakau, toks niaurokas akių susitikimas nestebino, tačiau kitais kartais įterpdavome kokį šypsnį – vis šviesiau.
- Apie ką tu, Vidini? Sakai - „negalvok.“
- Stebiuosi, kad taip suvešėjo atmintis. Po tiek metų, po ištikusios amnezijos, o prašau – skaitai ir atrodo, kad kaip vakar.
- Ir todėl prašai, kad negalvočiau, kodėl taip.
- Man toks atminties dosnumas nepatinka. Nemanyk, kad kalbu tik apie tavo atmintį. Apie savo irgi. Žinai, kaip miršta kalnų ereliai. Aukštai, aukštai pakyla, o iš ten nusitaiko į uolą ir...
- Taip. Ir nukritę jau nebepakyla, - nutraukiau jį: - Geriau, ereli, būtų, jeigu uždaręs paskui save duris, išeitume prasivėdinti.
- Gerai. Netrukdysiu. Rašyk,- ko ne paliepė Vidinis ir neskubėdamas atgręžė man nugarą. Ji sulinkusi, išplatėjusi, atsikišusi, iššokusį į kuprą ir atrodė, kad kiaušinis, uždėtas ant jos, lengvai laikytųsi nenuridendamas.
- Linkėjimai nuo Julijos - stabtelėjo duryse.
- Nuo ko?
- Nuo Julijos Sinkis. Sapnavau, kad buvome Druskininkuose. Prisiminė tave ir kelionę karieta.
Išėjo, bet sieloje pasiliko sumaištis, nežinia, kažkokių pojūčių, vaizdu mišinys, o iš tylos kampelio šyptelėjo Virginijus Mičiulis. Jaunas, kaip TADA, kuomet Lietuvos radijo direktorius. Bet ir aš pasijutau kaip TADA, kuomet išvažiavau į pirmą kelionę. Šį dvasinė būsena irgi sujuda kaip TADA ir pradeda gyvenimą, kaip TADA parašyta Vandos ir Broniaus Barauskų laiške: „ paukštis – į dangų, // žodis – į širdį“.
Na, taip, karieta, pasak Albinos Šiupienienės neišvaizdi, bet kartu, matyt, kažkuo patraukli. Žmonės į ją spokso, lydi ją, linki geros kelionės, netingi pasakyti geresnį žodį – suprantu, kad Vilniui ji teikia kad ir nedidelę, bet vis tik šventę. Tačiau ar tik Vilniui, jeigu dar nesuspėjus iš jo išvažiuoti, mus pavijo pirmasis uteniškių laiškas? Išgirdęs šią žinią, jau nemokėjau girdėti, ką kalba Virginijus Mičiulis, nemokėjau suprasti, kodėl nekantrauja Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Tie keli sakiniai, kuriuos Lietuvos radijo vyriausiasis šefas Mičiulis perskaitė iš Baranauskų laiško, įkvėpė gerą jausmą ir labai rūpėjo grįeičiau perskaityti visą laišką. Neiškentęs tariau:
- Atsiprašau, Virginijau, tačiau kol laiškas ne adresato rankose, manykim, kad paštas savo pareigos neatliko. Netrukdykime jam tai padaryti.
- Ar manai, kad trukdau? Taip jau padaryta, kad mūsų įstaigoje laiškus pirmiau perskaito pakelės žmonės, o ne adresatas. Atidengia, perskaito, antspaudu pažymi, užrašo gavimo datą. Tik nemanyk, kad aš taip sugalvojęs.
- O ką daryti, kad taip nebūtų?
- Man kitaip daryti nereikia. Kita vertus, nežinau, kodėl reikia verkti?
- Verkti? Aš neverkiu.
- Ne apie tave, - pasakė ir apsidairęs: - Tai – ką? Ar man reikės pėsčiam pareiti? Stabdykit karietą. Tprūūū!... Užsiplepėjau, kad jus kur! Tprūū! Lig Aušros Vartų atlingavau, - sukruto Virginijus, o atiduodamas Baranauskų iš Utenos laišką: - Nesuprantu, ko jie džiūgauja. Mano nuojauta tokia, kad netikiu karieta. Na, netikiu ir neklauskite, kodėl. Matyt, Dievas nenorės jos ilgai laikyti.
- Ką apie tai galvoja Dievas, nežinau, bet Kazytė...
- Gal manai, kad karietos sienos negirdi? – neleido užbaigti Virginijus Mičiulis. Ir beveik įsakmiai:- Stabdyk! Regis, viską padariau, ką galėjau. Net tavo raštą dėl naujos radijo laidos suradau. Galbūt geriau, jog nebūčiau suradęs. Popieriai, o! jie gilesni už vandenis ir viską iškenčia, bet... Laikyk, gal kada primins ir mane, ir mano žodžius. Nemanyk, Pranuci, kad būti kvailiu lengva. Kartais sunkiau negu pagiriotis.
- Iš kur žinai?
- Kaip nežinosi, jeigu mūsų žmonos iš tos pačios parapijos.
Sudėjęs rankų delnus, apspaudė juos pirštais ir tokį tvarinį iškėlė viršum galvos.
- Sapnuokite, ponai. O kai pabusite iš sapno, neskubėkite atsistoti ant žemės,- nuoširdus buvo Virginijus, bet jo tokį apeiginį atsisveikinimą netikėtai sutrikdė Julija Sinkis.
- Suprantu, kad geras tu žmogus, ponaiti, bet jie, taigi nei Tomas Vaisieta, nei Vidinis, nei vežėjas – nepabus. Jiems reikia Druskininkų. Bet jie manęs neklauso.
- Mudu lyg pažįstami,- sukluso Virginijus.
- Teko, ponaiti, bet paklausykite. Matote, kad atvažiavome prie Aušros Vartų. Tai ne tik vartai, bet ir koplyčia, ir tavo gyvenimo keliai, ir Dievas supyks, jeigu manęs neklausysite.
- Dėl Dievo... Negerai, jeigu jis supyktų, bet dar blogiau, jeigu supyktų „gyvenimo keliai“.
Viena ranka Virginijus laikė karietos durų rankeną, o į kitą jo ranką buvo įsikibusi Amerikos lietuvė Julija Sinkis. Ir reikšmingai, įtikinamai:
-Kambarys, kur mes Druskininkuose valgėme – dvidešimt aštuoni žmonės. Buvo šeši lietuviai, o visi kiti žydai. Tai jūs žinokit, kur jau žydas eina, tai ten yra gera vieta. Tai dabar šituos Druskininkus reikia garsinti taip, kad visi Amerikos lietuviai, visos senos ledi atvažiuotų ir atvežtų daug dolerių. Labai gražūs Druskininkai. Tokie gražūs tie pušynai. Ir tas ežeras. Bet jie neateis, jeigu karietomis ieškosite širdies.
- Taip, ponia, taip, - pritardamas Julijos nuomonei paklusniai linksėjo Virginijus, o man ir Tomui Vaisietai:- Girdi, vežėjau, girdi Tomai, ką jums sako ponia Julija Sinkis...
- O sakau, kad žinau, kad kai yra doleris, gali net ir Dievą nusipirkti. Net Ameriką. O širdis? Pasakose ir karalaitės, ir karalaičiai visuomet gražūs, bet jie tik pasakose.
- Girdi, vežėjau? Girdi, Tomai? – nesiliovė klausti Virginijus.
- Girdim, girdim, - kažkas atsakė už mus. O karietos durys atsidarė ir jau už jų išgirdome skaudų atodūsį:
- O Dieve, o Aušros Vartai, padėkite jiems. Jie nežino, ką daro...
Atsidusau ir aš. Atrodo, Tomas Vaisieta su Vidiniu - irgi, o žirgas neparagintas truktelėjo karietą ir netrukus iš Vilniaus senamiesčio išnirome anapus Aušros Vartų...
Rašyti komentarą
1 patiko
[âçëîìàííûé ñàéò] 
vau.