Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) VII      
 

Atėjo laikas perstatyti ir bažnyčias

  Ir štai atėjo laikas,  kai galiu manyti (ko gero, ir kitiems pasakyti), kad man nerūpi  atversti kalendoriaus lapelius. Tai, kas dar neseniai taip būdinga, taip būtina, kad atrodė, jog  neįmanoma, kad galėtų būti kitaip, dabar žiūriu į kovo 10 –osios ir pradedu baimintis, kad nekaip būtų, jeigu ir vienas šis lapelis nebus išmoktas, jeigu, pavertęs jį laiku, negebėsiu įeiti ir pasižvalgyti, kaip iš tikrųjų jis atrodo iš vidaus, koks  jis savo gyvenimu, savo publika.  Ė, varduvininkai, negi manote, kad man labai rūpi jūsų vardai? Normalu, kad jie mažutėmis raidėmis užrašyti,  betgi pasirodykite, kaip patys  atrodote? Kad ir taip, kaip Alfonsas ir Jadvygą Žiliai..
– Pratrūko? Viduje? Ar kaip kitaip tai įvardinti? –atsiliepė Poe, išgirdus mane prašnekusį  į kalendoriaus lapelį. Ir lyg sau, bet kartu su manimi žiūrėdama į kalendoriaus lapelį: – Kažin, kiek žolelių yra šieno kupetoje?
– Žolelių?
– Nežinau, kiek ten jų, bet ir nesiruošiu skaičiuoti dėl to, kad sužinočiau.
  – Na, taip. Dėl to tikrai neverta. Geriau tą laiką  sunaudoti šilinių dzūkų žemėlapiui nupiešti.
  – Arba pasiklausyti geros muzikos. Girdi? 
  – Na taip, – vėl atsišaukiau pritarimu, nors nei  muzikantų, nei muzikos nebuvo. Užtat buvo Alfonsas ir Jadvyga Žiliai ir jų kalba kaip muzika. Nuostabu girdėti nuoširdaus žmogaus kalbą. Ji man prilygsta gerai muzikai. Ir jausmas vis toks, lyg karietoje kaip tada, prieš dvidešimt ar daugiau metų. Jaučiuosi kaip istorijoje, kaip žmogaus dalioje.
– Va! va! va! Kaip žmogaus dalioje. Šito reikalo ir neišleisk iš  galvos. „Kaip žmogaus dalioje“, – dar  paskambino pažįstamas balsas, o aš sužiurau į Alfonsą ir Jadvygą.
  Kažin, ar kada buvome  išsiskyrę? – pagalvojau, bet gal atsitikę netgi kitaip – susikuria priežastys, kurios kaip mintį mesteli mane ten, kur kažkada buvęs. Ir šit sveikintis iš naujo su Alfonsu Žiliu nereikia ir girdžiu jį ne kitaip, o kaip pirmą kartą:
– Keturias klases baigiau. Mane mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas. Neklausiau, nepaisiau šitų visų...  Ir paskui, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežti ir mano mokytojus. Į vagonus mėtė vaikus. Ir išvežė mano mokytojus. Mano akyse išvežė ir  Černeckį  su Černeckienę...
 
  Kaip anuomet prie Černeckio Černeckienė, taip  dabar prie Žilio Žilienė:
– Medicina mane labai viliojo. Lietuvių kalbos  egzaminą laikiau: gavau 5 raštu, žodžiu – 4. Kitą dieną mandatų komisijoje pasakė: mes  turim  savo mokinių. Tavęs negalim priimti. Esi buožės vaikas. Nors buvo 26 hektarai žemės  Nu, mano tėvelis dar buvo Amerikoj kažkada. Tai irgi  gal šiokia tokia priežastis.
  – Nepamanyk, kad Vaidinimą matai ar girdi.  Anie yra – anie,  o aš irgi – aš, Bladukas, – pradėjo kažkiek netikėtą kalbą Bladukas iš Šklėrių, – Stebiu ir  suprantu, kad  visa tai, ką  dabar girdžiu, kažkada  reikės vaidinti. O kaip kitaip? Kaip kitaip? Kitaip negalima, Pranuci. Ir žinok, kad tai, ką dabar tau sakau, tai sakau, kuomet  jau ir aš netikiu  scenomis. Spektakliai ten dažniau, o kad va taip.. Prisimeni Vidinį?  Kur jis dabar?  Gerai, kad yra  Poe (poezija), gerai, kad  yra Pro (proza), o kur Vidinis? Būdavo, kad ir jis užtrukdavo  sugrįžti, betgi viskam saikas yra.  Ar ne per ilgai  užtruko? Pasimetė  tarp  kalendoriaus  lapelių,  pasimetė  laikuose.
– Šit kaip! – nustebo Bladuką  išgirdusi Poe – Tu  man šiandieną labiausiai tinki į porą. Tikrai, tikrai, – patikino. Padėjo ranką ant peties, prisiglaudė prie  šono ir tai  buvo nemenkas akcentas jos sakymui.
Atrodė, jai nepatiko, kad  ją matytume kaip deklamuojančią Poe. Atkakliau tuo nesikratė, tačiau neužmiršdavo priminti, kad, girdi, tai jos  sakymai, kuriems ji pranašauja išliekamą vertę.  Dabar, šalia Bladuko, jos sakymai atrodė įtaigūs, ne iš lubų nurašyti ir reikalingi. Nebuvo paprašyta dėmesio, bet jis atsirado tuoj pat vos prasidėjus „sakymą“.

Jau  pamanau, kad būna taip,
Kuomet po žiupsnį, po kažkiek
Visi laikai į vieną susilieja.
Na, gal nereik sakyti, kad VISI,
Bet iš tiesų sakau,
Kad šitiek  jų nesumatuosi –
Beprasmiška juos šitokius rikiuoti
Į laikrodžius,
              į laikmečius,
                            į kalendorius.
Juolab tuomet, kai prireikia
Ant klupsčių skaudžiai atsiklaupus
Kalbėt maldas, išėjusiems negrįžti
Ir patikėti, kad tik pasakose šitaip gali būti –
Nėra kelių, nėra, nebus, vežėjau,
kuriais atgal sugrįžti negalėtum.
O jeigu dar aiškiau –
Atėjo  laikas perstatyti ir bažnyčias
Ir iš delnų, iš prakaito žinoti –
Dievas su mumis.. 

Kas atsitiko, Poe? 

Negi  manai,
Kad pasikliaut galėčiau lemtimi tokia –
Nenori  Dievas, kad į talką eičiau jam?
Esą, visagalybėje mažam – nėra ką veikti?.
Štai poteris, prie jo –  bažnytinė giesmė
Giedok, vežėjau, Pro, Poe
Ir, žinoma, Bladukai.
Ne suokalbį, ne sąmokslą  rengiu --
Ir pasakos te  lieka, kaip išmokę būti
Mes gi,  rupūžkės, vis dėlto
Po savo  nosimis  aukštesnį dangų turim.
Ir  Dievas su mumis..

  – Tai jau  taip, tai jau taip, – atsiliepė Jadvyga  netgi iš  tolimesnio laiko, kai ji dar ne Žilienė, kai ji su Žiliu dar iki rusų.
  – Dar kada vakaruškas suruošdavo, ateidavo ir Alfonsas Tai jau žvilgčiodavo. Kartais šokt išvesdavo.  Pašokdavom,  bet taip jau labai mes nedraugavom.
  Bet laikas  greitas, o rusai greiti ir pirmą, ir antrą kartą...
– Jo tėvukas mirė gal už dviejų metų, kai Alfonsą paėmė, o mama, mat, dar pagyveno. Tai jinai, būdavo, labai dažnai ateina pas mus.  Tada dirbau jau mokykloje – parvažiavusi buvau. Šeštadienis buvo. Ir atbėgo kaimynai, kur jau visai arti prie jo mamos gyveno, ir prašė mirties aktą surašyti... jau turtą surašyti Tai jau tada nuėjau to turto surašyti ir jo mama mane apkabinusi prašė: būk tu, gera, vaikeli. Neapleisk Alponsiuko. Jeigu jau grįš, tu jį kaip nors globok.  Ir aš pasižadėjau beveik  mirštančiam  žmogui, kur už kelių (už trijų, rodos,) dienų tada  mirė. Nu tai aš visąlaik taip jo ir laukiau. Ir Dievas buvo su mumis
  Atsikvepiu. O ką man pasakyti? Buvo karieta, bet, deja, buvo. Kaip pasakyti, kad Dievas su manimi? Štai klausia, kur dingo Vidinis?  O Kandžius?  Atverstas lapelis skaudžiai žiūri į akis. Tai jau aš dairausi ir klausiu: kur jis, Kandžius. Ilgą laiką buvo su manimi,  o  kur – dabar? Sakykit, kiek reikia įvardinti stebuklų, kad jo vardas  atsirastų bent tarp Kovo 10 d. varduvininkų?
– Aš jau, Pranuci, netikiu scenomis, – vėl nelinksmai kažkiek kartojasi Bladukas. – Kad ir kaip gražiai jos įrengtos, sumontuotos. Spektakliai ten dažniau. O žmogus? Yra, yra, kur jam dingti, kai spektaklyje, bet tik iš išvaizdos. O iš vidaus? Negi ir jis su Vidiniu išėjo? O juk suprantu, kad  visa tai, ką dabar girdžiu, matau, jaučiu kažkada reikės vaidinti. Kaip vaidinti, kai be scenos? Na, kaip? Gal panašiai, kaip... Karietos gi  nėra, o atrodo, kad važiuojam. Iš kur tai atsiranda, a? Kalbėk  vežėjau, arba –  ne. Aš už tave. Neduok Dieve, kad ir šitą tavo dovaną prarasčiau. Iš ko tuomet duoną  valgysiu.
  Nespėju geriau susivokti, o  jis jau:
  – Prašom, prašom, vežėjau. Ateik, – kviečia Bladukas  į viešumą  ir jau pats save pertvarko į vežėjo personažą.  Bladuko nėra. Bladukas pranyko. Atsirado jo vietoje  Vaidinimas.

  Mokėjo jis  mane vaidinti. Ir man neretai atrodydavo, kad Bladuko vaidinamas Pranucis vertas, kad ir aš iš jo pasimokyčiau. Dabar vėlgi  girdžiu, kad, girdi, jo netrumpame ir keistokame gyvenime būta nemažai  bandymų parašyti puikių dalykų.
  – Nesakau, kad tai turėjo būti romanai, novelės. Kalbu apie  rašymą ir tik apie jį, tačiau sunki Dievo galia įslėgdavo į krūtinę nykumą ir viskas baigdavosi nepradėjus įsibėgėti. Dabar pradėjau žegnotis, bet  bijodamas, kad nepamatytų aplinkiniai ir ypatingai artimiausi žmonės. Šitai Dievui irgi nepatiks, bet man atrodo, kad pasaulyje vis dėlto bus mažiau  nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms progos pašiepti sugrįžtantį pas Dievą.
  Kalba net nežvilgterėjęs į mane, o aš žinau, kad ir toliau taip išliks...
  – Šiandien vėl stoviu prie Pradžios, – kalba Vaidinimas lyg visą mano  gyvenimo  patirtį surinkęs, – Nemanau, kad pragyventi metai atmeta  galimybę būti Pradžioje. Metai čia neturėtų  būti kliūtis, tik bėda, kad sieloje prigriozta, prišiukšlinta, ten didžiuliai sąvartynai, kad reikia gigantiškos  stiprybės ir Dangaus palaimos...  išsimėžti. Antraip, be tokių pastangų ir lūkesčių  išsipildymo, neužteks  ir tų metų, kurie dar likę. O tuomet, ką tarti? Ką pažadėti? Kam  pasiryžti? Teisybei žiūrint į  akis, vis tik priverstas tarti: kad turėdamas Pradžią, nesu įsitikinęs, jog pavyks  bent  kiek toliau nueiti už  jos. Tačiau viltis, tas nedrąsus tikėjimas „o GAL“, ima už rankos ir  kviečia..

Perkūnas,  perplėšęs dangų
Švytruoja  žaibais. 
Jau ir vasara  baigiasi.
O viltis, ačiū Die,  dar vis – ne..
            ačiū Die, dar vis –  ne;
Į pavasarį kviečia išeiti

1001 be 995 arba...     

6. Liudijau, kad „Švietėsi“

    Kai Butgailės palydėtas,  atėjau į karietą, man neatrodė, kad reikia  stebėtis tuo, ką matau ar  jaučiu. Jaučiausi kokiu neretai vaizdavausi esantis.
    Vaizdavausi?
    O kas čia nepaprasto? Neįprasto? Atėjau lyg  sugrįžęs, lyg parėjęs namo. Blogesniu atveju – lyg atėjęs į darbą, kuris žinomas, pažįstamas irgi beveik kaip namai. Taigi būta čia, išvaikščiota. Nereikia klausti, kur, kur esu.
  O stebėtis?
  Kažkas ne pro duris, ne pro langą ar kaminą atėjo. Kaip čia taip, a?
  Ogi taip,  žmogau, taip. Yra kaip yra. Dar vakar gal – ne, o šiandien –  prašau! Yra kaip yra. Tačiau ir šiandien dar žmonėse išlikęs didelis gabalas supratimo, kad  taip neturėtų būti. Tai neįmanoma. Ne reikia,  kad  būtų įmanoma. Yra  durys, ir  malonėk, meldžiamasis, ateiti – išeiti pro jas. 
  Mąstau ir taip, ir kitaip. Gal netgi ne taip svarbu suvokti, kaip reikėtų, kad būtu kuo geriau. Man  pats pamąstymų procesas svarbus. Per jį ir geresnės atminties  poreikis darosi vis aktualesnis. ir jau  bandau paklausti, kaip galima buvo apsieti ir metus, ir kitus  ir daugiau laiko be atminties, be gebėjimo  atsiminti. Kaip? Ar taip, kaip be Amerikos?
  Dabar niekas neginčina,  kad ji irgi buvo. Kaip Europa. Kartu. Viename  laike. Visą laiką buvo, bet reikėjo Kristupo Kolumbo, kad patikėtų, jog Amerika yra. Amerikai irgi reikėjo to paties Kristupo, kad sužinotų,  jog gyvena kartu po Saulės šviesuliu, kaip ir Europa girdo savo akis jos šviesa.
  O realybe, atsiverk. Ne taip paprasta žinoti kur, kada, kokia esi ir kaip, ir kuo, kokiais instrumentais paliudyti, kad esi. Lig šiol negebu savo išgiedojimais paliudyti savo susitikimų su Šv. Marija.  Atsiverčiu jų tekstus (dabar  jau  nereikia, išmokau ir  žinau  mintinai), skaitau, deklamuoju, giedu ir man  taip gera, miela, paprasta prisiminti,  bet  rodyti  tai kaip stebuklą, na – ne, taip man nesigauna. Ir prisieina  elgtis, be bet  kokių įtaigojimų: norite – tikėkit,  nenorite - ne, o aš liudiju, kad Švietėsi“ 

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
                  nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.
Erdvės nedaug čia, mano namuose,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks -
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti...

  Jau nemažai metų, kai toks laukimas. O kažin, kiek vilties, kad daug kas tuo patikės? Deja, aplink save  taip patikėjusių nematau,  tačiau yra  kitas, yra dvasinis tikėjimas, vidujinis tikėjimas, mano tikėjimas ir ar to man  nepakanka? Ir galbūt ne tik man.
  Ir vėl išgirstu, kaip ten, manyje, pirmoji pradėjo  delnai ploti Butgailė.  Beje, ar kam irgi  nesuprantama, kaip ji ten atsiradusi?
  – Aš jau įsitikinusi, – sako ji, kad tavo, Pranuci,  atmintis sugrįžta. Visa ar ne visa, nežinau, nežinau ir manau, kad niekas nesiims prognozuoti, daug jos, ar mažai. Aš  ploju, kad tavo atmintis  ateina  būti, kad ji sugrįžta. Nemanau, kad jai lengva  sugrįžti,  bet... Sakyk, kaip ji sugrįžta? Per  kokią ertmę, erdvę  ateina? Turbūt ateina, kaip  jai  patogiau. Kaip ir aš čia atėjau. Štai ir tavo bičiulis iš  Griškabūdžio per sieną...
  Šyptelėjau it žiburėlį įkūręs ir jo šiluma buvo iškalbi, sukėlė gerų jausmu reakciją. Jau įprasta, kaip  nežinodamos durų, čia visuomet atsiranda raidės  A, B ir J (jotas), nepaiso durų ir kiti, kurie man  pažįstami – nepažystami. Tokie dalykai jau nekelia, nepažadina nuostabos, tai į kasdienybę įeinantys reiškiniai, tačiau nemenkai nustebau išgirdęs, kad Kandžius padovanojo karietai, pasak raidės B, didelį, didelį paveikslą. “
  – Dieve,  bent tu nemeluok, – pasakiau taip, kad ne tik pats girdėčiau.
2017-06-15 22:35

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2017-06-23 13:01:28
Pro (ypač) įžanga – man kaip Amerika: lyg ir atrodė, kad jau yra (ją pristatęs į akis Kolumbas – tai Pelėda), bet ir vėl atradinėju.
Nors nesu visai laukinis… nujaučiu autorinės minties ištakas ir kelią. Atminties (iš)kilimo versmes.
Man pats pamąstymų procesas svarbus. Per jį ir geresnės atminties  poreikis darosi vis aktualesnis. Ir jau  bandau paklausti, kaip galima buvo apsieiti ir metus, ir kitus, ir daugiau laiko be atminties, be gebėjimo atsiminti. Kaip? Ar taip, kaip be Amerikos?

Nepaisydami sienų ir durų drauge su ta Amerika nyra ir kiti kontinentai – Jonas iš Griškabūdžio, raidės, pažįstami ir nepažįstami.
Įdomūs savęs vedimai per vaizdavimąsi, sugrįžimus, stebėjimąsi ar nebe, realybės atvėrinėjimas, nuostatos, kad užtenka durų, neigimas… siekiant giluminės atminties (kiek žmogus išgali pasiekti? Ar save iki lopšio prisimena?).
Visgi tai panašiau į nuorodas, palyginti su tuo, ką atveria Poe…

Poe su (įsi)šviečiančiu paveikslu – išskirtinai brandi. Rėmas, amžinoji šviesa ir leisk man panešioti tavo sūnų… žodžių šešėliavimas… tai jau nenarstoma, kaip ir nepakomentuojama paskutinė eilutė – Susikaupiau ir reikia laukti…

Vartotojas (-a):  nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-06-23 15:12:11
Labai jautriai ir vaizdingai nupieštas Pivašiūnų Šv. Marijos paveikslas (kopija).

1001 be 996 arba...             

Šešiolika  džekių

*******************************************
 
... kala ir kala  genys

Kala medį genys,
bet ir medis, ir jis jau kiti.
O vis tiek kaip dvasia įeinu į peizažą –
senas laikas nelieka būtu,
naujas – irgi ne vaikas.

Neįstengiu, deja, apkabinti,
matydamas šitokius juos.
Žodis labiau nusiminęs nei džiaugiasi
Gal jau laikas ištarti:
atleisk, dėl manęs  pavargai.

Bet genys negirdi – kala ir kala
ne todėl, kad mišku nuaidėtų.
-------------------------------------------
Šitas posmas juk irgi ne mano,
šitas posmas – ir jo.

Sėdime dvasioje gražūs prie stalo
ir maitinamės tuo,
ką surasti dar galim,
ieškoti išėję mišku.

Kilsteliau  kakta: išgirdę  ši  eiliu pirma karą ir – kaip  čia  taip.  Kpdėl  taiP – ieškoti išėje  mišku.
Bštem  ši  eilutė p veręia  vėl  paimti  eilėrašti ir  skaityti.  Dabat  jau irgi iškkau skautit  ne  tik  mintinai, net ir  inotanasija, skaiti taip, kaip  išgirdau ir Poe.
Tačiau, žinoma,  visa ti ką  čia kalbėjau, neprislygsta Kandžiau  dobanai. Dzieduli,  nesipiršk, tai ji  gi  ženota.  \tasi Anerikos  prezideno  žmonos paveikslas.
– Ir– ką?
– Muzikos  reikia, - dzieduli.
– O  tai  jau  mano  darbas,   Atsiliepė  Jonas iš Griškabųdžio.  Atsiprašau..  .

į Jau  pa-nes  buvau  ne tik  įasišvetusi  ekrana  ant  sieno su  su  jydančiais,  krurančiai   visaip  besireiįgioančais  reiškiniai, Man  duvo paprasčiau  žinoti,  kad  sieno  rereikia  spprogdinti, .net  nukaip, tarkime , susisiekimai per  siena  kaip pro prr – mano prajtikai ,erdvės be duršbe  urų,kad  ojo,, nes Dabar  jau  reikia  prisėsti ir mas,vaizdavausi,  kad bausi  kad   ne  Atėjės  irbi - kaip  Toks normalus, toks

Šitas paveikslas nupi betteni  Kovo  20 diena kažkas  bupriko  už 20 milijonu  dileriu. T Tačiau   dabar  jis  dovanojama  ir  tau, nepaisam kas  kur  kada   ji  nupirko.. Ir  nereikia  jo  kabinti  ant  sieno.. Ir įioje  erdvėjwe  mes  susitinke  Siena  ti – regimybe, tik tik  iliuzia,,, ne, O  paveikslakandžiau  dovana.
ur tas  Dzievulis, kuris, .. atsimenu, kaip  girdiy kai  ,   iliau  nusęgęs   atmintyem , o  jau  tuomet labai  patikimai tardavau Butgailės varda

Iš kelionių po Savęsp VIII

Daug  kartų, kur atrodę bent kiek labiau reikia, esu citavęs  Seneką

     Mintyse pasižymėjau: dar mėnuo ir bus pusė metų, kai paskutinį kartą atverstas kalendoriaus lapelis taip ir paliktas. Taigi, be šeštadalio jau pusė metų. Lyg nemažai, o (pagalvokime tik) sutalpinta vienoje dienoje. Betgi ar neakivaizdu, kokia didžiulė erdvė dar vis tuščia. Ėgi, ko klausti, kaip atsitiko, kad taip  lengvai užverčiame nepilnus  kalendorių lapelius. Atrodytų, nedideli, tačiau ir jie kone tušti. O gal tik taip atrodo? Gal tiesiog bijome, nedrįstame į  juos atidžiau pažiūrėti, pasidairyti, paieškoti ir surasti ten netgi save?
   Daug kartų, kur atrodę bent kiek labiau reikia, esu citavęs Lucijų Anėjų Seneką, dažniausia  – iš jo pirmo laiško „mielajam Lucilijui“:
   Įsižiūrėk atidžiau: didžiausia gyvenimo dalis  praeina mums darant klaidas, didelė – nieko  neveikiant, o visas  gyvenimas –  darant ne tai, ką  reikia. Ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris  įvertintų  dieną, kuris suvoktų, jog  miršta kasdien? Juk  klystame  laukdami  ateityje  mirties: didžioji jos dalis  –  jau  praeityje,  nes  prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mirtis .
– O toliau taip, – išgirdau man gerai pažįstamą Senekos šnektą: – Taigi  daryk taip, mielas  Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos.

   – Seneka? Anėjus Lucijus? Iš kur tave mieli dzievuliai čia atnešė?
   – O tu, Pranuci, taip pat, taip pat. Taupyk,  saugok savo laiką kaip Lucilijus ir padėk jį kitiems taupyti.  O kodėl aš čia? Regiu, kad nelengvi laikai atėjo. Tai su  jais ir aš.
   Po ilgiau užtrukusių susitikimų su Seneka man visuomet  ne kaip sekėsi įsitraukti į pašnekesį. Matyt, kad visuomet norisi pasirodyti iš geresnio molio lipdytu, bet dažniau gaunasi  priešingai – pasimetu ir pasirodau it nesurinktas, nesutelktas į vieną, it ne savas. Toks [i]aš man geriausiai atsimena, kai Senekai atėjus, paskubėjau dar nepasisveikinęs tart. Tolokas tas laikas, bet įsiminė.

Kalbėk…
Daug ką girdėjau, bet...
Bet tu ir vėl.
Net negaliu suprasti,
Kokia lemtis vis veja pas mane?
O gal tai aš, į užmarštį nuskendęs,
Atmintimi bandau gaivint save
Ir klausiu vis:
Nejau čia tu,
O, Lucijau Seneka,
Durim girgždėdamas, pažadinti bandai.

   Man ir dabar nelengva suprasti, ką taip  kalbėdamas norėjau Senekai pasakyti. Numanau, kad padėką, jog neužmiršta kelio ateiti ir kad jo pasakojimai praturtina dvasią, tačiau, deja, ne vienas bičiulių, klausė – apie ką aš čia? O Seneka? Kaip jis tuomet atrodė?     
   Nesutriko jis ir aną kartą.  Pasiliko patikimas sau ir savo žodžiui, kurį  jis sako. Tuomet  jis taip:

Sakai, pažadinti bandau?
Tai slėpti, aišku, negražu,
Ir nors vis stengiesi į traukinį įsėsti,
Tačiau kas kartą vis ne toks, koksai esi,.
O vis jau buvusiu,
Vis tuo, kokiu buvai.
Ne sykį – netgi su lopšiu.
Ir vaidini: esą, važiuoja traukinys,
Esą, stotelė netoli,
Tačiau kai tik stabdyti pradeda
Tuoj išgirstu –
Ne ta, ne ta, ne ta
Ir ne dabar...

   To mudviejų susitikimo liudininku buvo ir Bladukas. Nepalaukęs sužinoti, išgirsti daugiau, tuoj pašoko būti mano pusėje. Būti mano advokatu:
   – Atsiprašau, pone, tačiau turite žinoti, kad visus Vaidinimui pareikštus priekaištus prisiimu aš,  Šklėrių Bladukas. Ot taip. Aš prisiimu. Be išlygų. Tai mano paties Dzievulio  duotas amatas. Iš jo ir duoną valgau...
   – Betgi jus žinau. Mačiau, kaip vaidinote mane. Ir kaip visi, ar beveik visi, taip ir aš vadinu jus Vaidinimu.
–Tai va, tai va, – kibo į kalbą Bladukas. – Ten aš dar netikras Vaidinimas. Tai bandymas, sakytum, repeticija juo būti. Man pritrūko laiko jus geriau išmokti. Buvau girdėjęs tik vieną kartą jus vežėjui, taigi,  Pranucui sakant... – Bladukas it kažką atsiminęs pasižiūrėjo į mane, pasidairė aplinkui, kažką  pašnabždėjo tik sau ir vėl, sužiuręs į Seneką, tęsė nelauktai nutrauktą kalbą, bet dabar jau ryžtingiau. Jau  į tokį kaip įvykio liudininką neprotinga rodyti. Jis įvykio kūrėjas. Ir  jo kalba įspūdinga ir lengvai įsimena: – O kad  būtų tikra ir  akivaizdu, žiūrėkit, pone, į mane, – sako jis Senekai, – žiūrėkit ir matykit: nėra Bladuko. O kas yra, a? – dar paklausė.
     Bladuko nebuvo. Jo vietoje buvo Seneka.  Taip,  taip, Lucijus  Anėjus Seneka, bet ne ką tik atėjęs, o ankstesnis, buvęs, it atsikėlęs iš mirties, kuria, pasak jo, žmogus miršta kasdien. (Ar galėtum nurodyti  man tą, ... kuris suvoktų, jog miršta kasdien?) Ir man  šitoks Seneka įsiminė  ne tik išvaizda, bet ir veiksmu, įvykiu, būties  žiupsneliu. Aš irgi nebuvau užmiršęs, ką man tąjį kartą per Vaidinimą sakė lyg iš mirties  prisikėlęs Seneka:
     
Paimki į rankas,
Ką jau užrašęs iš manęs turi
Ir peržegnoki akimis
Raidžių lankas.
Galėtum melstis, bet regiu –
Botagas rankoje svarbiau.
Gal taip ir reik – vežėjas juk esi.

   Nuo ano laiko jiedu, Seneka ir Bladukas nepraleisdavo progos  susitikti. Tačiau susitikimas  prie 2017- 03 -10  kalendoriaus lapelio nebuvo lauktas, o vis  dėlto žinota, kad jis bus, jis – lyg  Pajautos iškalbėtas. Dar Senekai nepravėrus durų pajaučiau, kad  kažkas atėjo ir štai atsitinka taip, kaip iš anksto  netgi nesumanysi, nesurežisuosi..  Nespėjau pasisveikinti, kai sieloje kažkas atlėgo ir buvo aišku, kad aš nereikalingas panašiai kaip aną kartą. Tačiau šį kartą Bladukas, persiorganizavęs  į Vaidinimą, savo  išvaizda persimetė į mane ir tokiu sugebėjimu negali nesistebėti, bet... betgi  žodžiai?  betgi kalba? Betgi jos  turinys?  Negi tai irgi iš manęs? Ir štai  atsiranda rimtas reikalas ir man  čia  būti, kad girdėčiau, pamastyčiau, suprasčiau...

Vaidinimas.
Maniau, kad pasakysi: eik velniop!
O tu? Tegu dievai dar manyje pasaugo.
Dar neseniai atrodė,
Ak, kiek daug draugų!
Vos ranką ištiesiu ir delną spaudžia.
Dabar jau nežinau, net ką kalbėti,
Tyla, tyla, tačiau ir ji,
Ramumo neteikia, oi – ne.
Štai laiškas. Algirdas Ražinskas rašo,
(Poetas, filosofas, dar kažkas),
Bet man pakanka žodžių jo kelių:
Kai kelsi taurę
Tai pakelki bent už du.
Ir jeigu atvirai, tai, regisi,
Kad Vieno tyloje
Perkūnai pasauliniai griaudžia,
Nesigailėdami nutrenkt žaibu.
Girdi, ką tau kalbu? –
Kai kelsi taurę
Tai pakelki bent už du...

Lucijus
Tai sena, kaip ir mano laikas.
Kiek šimtmečių nuo jo?
Kone su Kristumi vienmečiai...
O Roma, kaip toli esi!
Bet vis dėlto esi tu mano
Ir tų, kurie tik tuo laiku
Su žodžiais burnoje gyvenom.
Ir tu rašyk ne iš dangaus ar nuo lubų,
Nors tavo raštų Lucijui nereikia.
Galbūt tai sutvinksės krauju
Ir tau pačiam bus įdomu
Išgirst save laike, kuris tik tavo.
Kapais ateiname vieni kitų,
Kol durys sugirgžda ir klausiam –
O Lucijau, nejau vėl tu?
Taip, aš, tačiau ir aš ne tas,
Kuriuo jau anąsyk buvau...

Vaidinimas.
Manai, kad suprantu?
Bet ar reikėtų tokį kelią eiti,
Jei viskas vėl, kaip anuomet?
Prisėsk... Tyloj nereikia žvakių degti
Ir pailsėkime bent nuo savęs.

Lucijus:
Ir tai ne nauja – pailsėkim nuo savęs,
Bet poilsis keleiviui reikalingas, – .

   pasakė Seneka, bet dabar  jam parūpo kalendoriaus lapelis. Kurį laiką patylėjo, paglostė, atsiduso lyg nupūsdamas nuo jo dulkes, paklausė Vaidinimo, ar tikrai lapelis kaip ilgai  neatverstas, kaip rodo jo data.
   –  O mielas Lucijau, šitokių reikalų sumanymuose aš tik  Bladukas. Ne ką galiu pasakyti – ir atsigręžęs į  mane: – Tavęs, Pranuci, klausia, kaip seniai kalendoriaus lapelis atverstas.
   –  Kandžius geriau žino.  Buvo ankstus rytas, kai jį atvertė.
   –  O dabar?
   –  Iki vakaro dar toli..
   –  Dar toli, – atsiliepė visą šį laiką tylėjęs Alfonsas  Žilys. Regėjosi, kad tylėti jam buvo sunkiau negu kalbėti. Tačiau balso nekėlė. Šnabždėjo kaip bažnyčioje: – Ne kažin kaip, bet mokėjau kalbėti rusiškai, bet nesakiau. Tai jie nežino. Rusiškai kalba. Vienas pasakoja. Sako, buvom pas tėvus jo nuvažiavę. Sako, tėvas ne pilno proto ir abu seneliai. Tai, sako, taip nieko gero ir  nesužinojome.  O tėvukas, kai  atvažiuoja skrabai, tai  jis apsimeta nepilno  proto..
– Tu  čia  mano žiniai,  Alfonsai?.
– Kiek laiko  praėjo, o kaip viena  diena. Ir nesinorėtų, kad taip greitai užsibaigtų.
– Ačiū, – kažkodėl padėkojo Seneka.
– Keturias klases baigiau Mane mokytojai taip jau pavertė, kad  tikras buvau patriotas. Neklausiau šitų visų... Ir rusai, kai  užėjo, pradėjo  vežti mano mokytojus. Bet  jie sugrįš. Kandžius taip pat sugrįš. Žinai  gi, kad ir kaip kitur gerai, bet namuose geriau.
Pelėda
2017-08-12 07:36:17

1001 be 994 arba ...     

7. Viešpatie, už ką mane baudi net bažnyčioje

    Paveikslas, apie kurį pakalbėjo raidė B (Kandžius padovanojo didelį didelį paveikslą), buvo čia pat, tik labai išbarstytas ir man net į galvą netoptelėjo, kad jis čia yra. Kad taip gali būti. Tačiau jis buvo. Buvo, beje, ir daug  kitų daiktų, kurie išbarstyti kaip Kandžiaus padovanotas didelis paveikslas ir todėl kaip ir jis, mano nepamatyti. Gaila tik, kad negebu įtaigiau apie tai pasakyti. Būtent įtaigiau, geriau, negu daug kartų tai bandyta padaryti. Žodžiai yra, išsišviečia ir iš popieriaus, ir iš ekranų, bet neatrodo, kad išgirsta, kad suprasta, jog neretai protingiau, apėjus duris, ateiti pro langą, pro kaminą, arba, tarkim, prasismelkti pro sieną.  Kiti vos išgirdę, kad  tokie dalykai ne iš pasakų, kad tai realybė, žiūrėk, jau paskuba sušelpti psichinių  ligoninių adresais ar kviečia greitosios pagalbos mediciną.
   Man tai kasdienybės dalykai. Tačiau tai  nereiškia, kad nepasitaiko nesmagių nesusipratimų. Sakyčiau, kartais netgi labai  nesmagių. Neįtikėtina, kad atėjęs su Butgailę į karietą, nebūčiau pamatęs nemenkai susiėjusios publikos. Vieną, kitą personą ir – tik tiek. Tenka  suklusti ir visaip pamąstyti,  kodėl taip atsitikę. Viena priežasčių, kad, galbūt, kai materija ne taip išdėliota, nebūtina, kad ji įsimintinų, būtų pastebėta, juolab įvardinat konkretų reiškinį: Praną – Pranu,  Vytą –  Vytu, ir nesvarbu ką, kai daiktas ar reiškinys  išmėtytas, išparceliuotas dalimis. Mandriau tariant, neverta kelti erzelį, jeigu materija nepasirūpina dėmesiu sau. Kita vertus, gal ji sumaniai pasirūpina savimi taip, kad sugeba ir būna taip, lyg jos nebūtų. Ir vis dėlto neįtikėtina, kad atėjęs nebūčiau pamatęs nemažos publikos. Tačiau  dar labiau neįtikėtina, kad atėjęs į bažnyčią nebūčiau jos pažinęs ir rodyčiau, kaip į karietos  pasostę.
   Dar vis manau, kad iki tam tikro laiko aplinkos  materija dėliojosi ir taip, ir kitaip, kol pagaliau atsirado tai, kad liežuvis neapsiverčia pasakyti, ką matau ar  pervardinti  kitaip. Teko pakelti ranką prie kaktos ir persižegnoti: Vardan Dievo Tėvo, ir  Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
   – Amen, –  atsakė  bažnyčia.   
   – Va kaip. Ėjome į karietą, o...
   – Ėjome į  karietą ir atėjome į ją, – pašnabždėjo  kaip poteryje Butgailė. Tai Šv. Stepono  bažnyčia. Atsimeni?
   Tylėjau. Labai tylėjau..
   – Gal reikalinga išpažintis?
   – Patylėk, Butgaile. Man dabar reikalinga tyla. Tokia, kuomet ir po užmerktų akių vokais šviesu.
   – Arti bažnyčia – toli  Dievas, – vėl kaip iš poterėlio pašnabždėjo Butgailė, o aš užsimerkiau ir  buvo šviesu šviesu.
   Betgi iš  tiesų, tai Šv. Stepono bažnyčia,  prisiminiau. Betgi ji ne kur kitur, o pačioje karietoje, – dar prisiminiau. Kada joje buvau? –  dar norėjau  prisiminti, bet atmintis išseko.
   – Niekuomet joje nebuvai. Niekuomet, vežėjau, –  už mane pasakė Butgailė. O aš žinojau, kad  ji teisingai pasakė. Ir žinojau, kad ji dar kartą paklaus, ar man nesinorėtų  atlikti išpažintį, ir  žinojau, kad ir kitų esmingai pasakyta: arti bažnyčia – toli  Dievas.

Peizažų  daug.
Vieni ateina, kad galėčiau atsiminti,
kiti įsiskverbia, kad bent akimirkoj išliktų.
Ir vis taip tik todėl,
kad mintys po Visur
kaip Dievas vaikšto.
Jei kam neaišku –
niekuomet  nebus aiškiau
kad jis šiandieną ČIA.

Renku ir aš po  trupinėlį Visagalį savyje
nokindamas pasaulį begalybės.
Atrodo, netikiu, kad šitaip gali būti
ir vis dėlto – YRA.

Yra mintis, neleidžianti save naikinti,
yra tos galios, kai sparnai
neišskęsti prie paukščio pasilieka,
o paukštis jau -  antai! ¬per tolių erdvę skrenda

   – O toliau? – paklausė Butgailė.
   Neabejojau, kaip labai jai rūpi mano atminties būklė ir kad tai susieję su kovo 10 dienos varduvininkų desanto pasilikimu
   – Viskas, Butgaile. Daugiau neparašyta.
   – Pagalvok, pagalvok, Pranuci. O dėl išpažinties nesibaimink, tačiau irgi pagalvok, kad gal vis dėlto būtų protingiau, jeigu išpažintį už tave aš  atlikčiau..
   – Viešpatie, už ką tu mane baudi net  bažnyčioje, –  nesugebėjau nepasiskųsti savyje, o iš ten  išgirdau,

O iš toli,
iš už toliausių horizontų,
Žmogus ateina, kryžių neša.
Netarsiu vardo, pavardės,
nes vienas  bendravardis jo
nuo dangaus vartų raktais skambčioja
o jis  gi pats  – į Karalystę Lietuvos
be išlygų ryžtingai rodo.

Nedingo jotvingiai
ir praeitis tautos sena
kol dar bent vienas toks yra...

   – Aš dar pagalvosiu apie išpažintį, Butgailę, bet kad tu imtumeisi ją už  mane atlikti, na... kaip čia taip? Ar ir tokie dalykai įeina į  eksperimento darbotvarkę.
   – Ne, tokie dalykai neįeina į eksperimento  dienotvarkę. Pamaniau, kad, galbūt nepasitiki savo  sugrįžtančia  atmintimi. Mielai pasitarnaučiau. Kai  bažnyčioje būnu.

************************
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-06-24 18:46:35
.     Tokių tekstų komentarus rašyti keblu. Net išsiryškinus pagrindinę idėją (kiekviena dalis ją turi, nors yra ir to, kas neišvengiamai jau būna aptarta anksčiau).
Keblumų paprastai kelia smulkūs minties vedimai ir personažai (ne visada ką nors sako). Pavyzdys – gal bus įdomu, kaip nežiniukui šviečia raidės? Senbuvės A, B ir J (jotas) pažįstamos iš matymo, gerbiamos, ir gal jos nereiškia nieko daugiau, tik pasitelktos kaip raštų pagalbininkės, na tokios stilistės? O gal ką slepia? Ėmiau vaizduotis, kad kelionė vyksta iš taško A į tašką B (tarsi atkarpomis), o J (jotas) – kaip kablys, kuriuo galima kabinti esmę... nors reiktų dar kartą pastudijuoti jų sentencijas, gal nebesiryžčiau leistis į savo filosofijas.
Kandžiaus buvimas A–B atkarpos gale tarsi pateisintų interpretacines kvailystes, bet miglotai jaučiu, kad geriau tebūnie viskas paslaptis. Gal ir Kandžius ne tik šunelis, bet ir kokia idėja? (čia jau laisvąsias interpretacijas tikrai baigiu). Svarbiausia – yra paveikslas.
 
O jis, ko gero, ir priartina prie idėjos – o ja kaip tik ir apmąstoma realybė, reiškinių išmėtymas dalimis, matymas ir buvimas, – trumpiau sakant, tai suvokimo, atminties klodai. (ir savotiškas atsakymas, kad reik žiūrėti esmę).
Citatos:
... galbūt, kai materija ne taip išdėliota, nebūtina, kad ji įsimintinų, būtų pastebėta, juolab įvardinat konkretų reiškinį...
Dar vis manau, kad iki tam tikro laiko aplinkos materija dėliojosi ir taip, ir kitaip, kol pagaliau atsirado tai, kad liežuvis neapsiverčia pasakyti, ką matau, ar pervardinti  kitaip.
 
Reikšminga patylėjimo, vidinio nusišvietimo būtinybė (Man dabar reikalinga tyla. Tokia, kuomet ir po užmerktų akių vokais šviesu.)

Prozinės dalies mintys (mano pastaba kartojasi, bet ir stilius tas kartojasi) išryškintos eiliuotoje dalyje, per Visur vaikštančias mintis, savęs rinkimą.
Na o apie baudimą – yr bažnyčia, bus ir jis – tie kankinantys klausimai. (Dievas toli?)

Pranas 
Neužmiršk, Nuar, kad ilgą laiką buvau Amnezijos, savo mylimosios, glėbyje. Atminties atsistatymo procesas dar nesibaigęs. Ir kažin - ar pavyks?
Dėkoju už apsilankymą ir dovanas.

Nuar 
Arti bažnyčia, toli Dievas. Pranai, pas Jūs bažnyčia juk viduje, jumyse. Kaip gali būti Dievas toli?
Įtraukiančios eilutės:
"Renku ir aš po trupinėlį Visagalį savyje
nokindamas pasaulį begalybės.
Atrodo, netikiu, kad šitaip gali būti
ir vis dėlto – YRA."
Įdomus tekstas: tarp abejonės prozoje ir tikėjimo pripažinimo eilėse. Matyt, jaunystėje griešinote, Pranai.5.

Luiza Šarlotė 
Išjausta ir prasminga 5

apytikris 
Aš negaliu vertinti kūrinio kai p krikščionis, nes laikau save budistu. nebe XX amžius, pasaulis traukiasi, siaurėja.
Crepuscolo 
puiku, mistiškas aprašymas, sužavėjo
ir ta eilutė "Viešpatie, už ką mane baudi net bažnyčioje..."

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) X 

Laiko niekuomet daug nebūna

    Pašnekesys tarp kovo 10 d. varduvininkų neužtruko. Prireikė kelių minučių, kai iš tuščios erdvės išniro Naubarto ranka. Tik. Laisva ir darbšti it robotas ranka. Ji ryžtingai išplėšė iš kalendoriaus lapelį ir, truputį lukterėjusi, kol prakalbės Naubartas, padavė jį man. O Naubartas taip:
  – Laikyk, dzieduli. Laiko niekuomet daug nebūna. Niekuomet. Net ir numirti laiku nespėjame. Tačiau neverta dėl to liūdėti ar kitaip sau priekaištauti. Gera žmogaus tarnystė gyvenimui reikalauja  aukos. Tai mano, varduvininko Naubarto, ir darbas, ir žodis. – tačiau peržegnojo ne žodis žodin kaip pirmą kartą:
„Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – šilinių dzūkų kraštui reikia naujo kalendoriaus“.
  Ir nei „sudie“, „nei iki pasimatymo“.
  Betgi, kantrybės, Jadvyga ir Alfonsai, kantrybės, Pranuci. Palaukim. Argi verta skubėti?.     
    – Taigi! – vienu šiuo žodeliu mudu su Alfonsu žadino Jadvyga. Ji pirmoji suvokė, kad, kaip  sakoma, mišios baigėsi ir galima (ir reikia) skirstytis, sugrįžti atgal į žmogaus tarnystę gyvenimui. Po truputį aiškėjo ir toks paradoksas: atrodytų, iš tuščios erdvės, būtis, kurios akimis nematėme, pajautose reiškėsi turtingiau, negu  matomas pasaulis. Gerai, žinoma, kad esu aš, kad  šalia regiu esančius Alfonsą ir Jadvygą, bet kartu  supranti, kad balius dar nepradėtas, jis tik  talpinasi, susisėsdamas už stalų, išsidėliodamas su muzika neapibrėžtoje erdvėje.
  – Velnias buvo, ar – ne? Du kartus peržegnojo. Bet kaip! Nei aš žinau Kabelius, nei Marcinkonis ir  Ratnyčią su jų parapijomis, bet žegnojausi, –  atsigavo pakalbėti Alfonsas.
  – Gal todėl ir žegnojo, kad žinotum, – tarė Jadvyga.
  – Tai jau! „kad žinotum“. O šiliniai dzūkai? Iš kur jie?
  – Iš ten, Alfonsai, kur anos trys parapijos ir kur užsilikę „dzieduliai“ gyvena. Marcinkonys sostine galėtų būti, – pasakiau, nekeldamas  akių nuo lapelio ir girdėdamas, kaip skaudžiai jis išsiplėšė iš kalendoriaus. Ir išties, kuo jis nusidėjęs, kad negalėjęs būti kalendoriuje. Bet – ne, reikia išplėšti, o ir Naubartas apie  tai taręs kaip apie jo darbą: „tai mano, varduvininko Naubarto, ir darbas. ir žodis“.
  Ak, Naubartai, ar reikia apie nesmagų dalyką tai reikšmingai tarti, – mintyse pakalbėjau  jam. Jo  vardas lapelyje įrašytas tarp Silvijos ir Butgailės vardų, toliau seka Emilis ir Gerardas. Ir suvokiu, kad visi jie bent po sakinį tarė, parūpinę mums  žinojimą, kad  turėtume suprasti daugiau, negu  išgirdome juos kalbančius. Šį nemenką  reikalą supratome nepasiaiškindami tarp savęs.
  – Jadvyga, Alfonsai, ar judu įsitikinę, kad gerai įsimenate, ką varduvininkai tarp savęs kalbėję? Jie nesidrovi manyti, kad  mums kažką labai reikšmingo pasakę. Daugiau negu išgirdom.
  – Kaip  dabar girdžiu, – atsiliepė Jadvyga.
  – Žinoma, –  pasakė Alfonsas.     
  – Žodis žodin – patikino papūga Nadežda.
  –  O! Ir jūs čia, Nadežda. Ir Potjė. Maniau, kad ir vėl dingsite į sapną ar kur. Tai nuostabu, kad  – ne, – apsidžiaugiau sužinojęs, kad turime tokią patikimą paramą, kad rūpestis, ar atsiminsime išgirstą varduvininkų pasikalbėjimą sunyko iki  minimumo. Buvo įdomu, kad regėjosi, jog ir aš gebu detaliai pakartoti jų pasikalbėjimą. Bet, žinoma, užtrukęs laikas atmintį naikina ir neatrodė, kad galima tokį dalyką ignoruoti.
  – Aš irgi neužmiršau, bet vis dėlto pabandykim pasikartoti, ką jie kalbėję.
  – Pasikartoti? Na, galima ir pasikartoti, bet  kad iš degtuko priskaldytum malkų, taigi taip nebūna,  Pranuci, –pasakė  Žilys,
  – Užtat labai nesunku mišką tuo degtuku padegti. Namus taip pat, mano mielas vyreli, –  atsiliepė Jadvyga ir  nesileisdama į samprotavimus, pradėjo atsiminimų. darbą.
  „Tačiau tai irgi  tik  pradžia. Tik persižegnojimas. O visų pirmiausia tuoj pat, nedelsiant, nusitaikius į  Kandžių, reikia parūpinti antrajai lapelio pusei reikalingą tekstą. Dabar ji ten tuščia kaip kapui paruošta duobė“.
    –Tai varduvininko Emilio žodis, –  tuoj pat  pranešė sakymo autorių Jadvyga ir nepanorus dairytis ir laukti, kad kas paskubėtų ateiti ir burtis kad ir į kelių  žmonių kolūkį (kolchozą), dėjo mums į ausis kitą citatą (sakymą):
 
  „Tu čia, Emili? Va tau! O jau mano akims atrodei žlugęs. Reikia būti dideliu bukagalviu, kad nežinotum Kandžiaus. Gal nesupyk, kad priminsiu, ką apie jį esi  sakęs. O gal pats susiprasi atsiminti“
  –Tai varduvininkės Butgailės žodis, –  teikė žinią Jadvyga ir pasiteiravo, – kuris toliau, ponai?
  Žvilgterėjau į Žilį, Žilys – į mane. Ir vienas, ir kitas buvome pasiruošę tai padaryti  – iškalbėti citatą iš girdėto varduvininkų pasitarimo, tačiau mudu aplenkė Nadežda Krupskaja.

  „O ką padarėm, ką darome, kad bukagalviais nepasiliktume? Tik susapnuoti Kandžių leidžiame. Ir tai tik dziedulio sapnais. Beje, kaip esu rodęs į  Kandžių, taip gerai atsimenu, kad ir atsiminti  nereikia. Mano žodžiai ir dabar kaip gyvi. Klausiau  ir sakiau:  Kas jis, Kandžius? Šuo? Ir gal dar  piktas? Tuomet atsiprašau: manęs toje  kompanijoje nelaukite.  Tačiau taip elgiausi, kad  sukrustute, kad  būčiau truputį pamišėlis ir bent  taip laimėčiau didesnį dėmesį? Pagirti už tai mane  reikia, o ne peikti, ne priekaištauti“.
  – Tai varduvininko Emilio žodis, – pranešė Nadežda Krupskaja.

  „Tikrai miela tokį tave girdėti, Emili. Tačiau rodyti į tuščią kalendoriaus lapelį, manau, kad ir aš  sugebėčiau. O ką ten parašyti? Kokiu tekstu jį užpildyti?  Savaime neužsipildys. Tai faktas. Tačiau manau, kad  geriau  pasižvalgius, greitai sužinotume, kad ne tuščiai žvalgomės. Yra,  beje, ir tekstų, tinkamų į lapelį įrašyti. Tik gal reikia pamastyti, kaip juos protingiau sukilnoti, sudėlioti“. 
  – Tai varduvininkės Silvijos žodis, –  priminė jį Alfonsas Žilys... .

  „Betgi ir vėl apsižvalgykim. Tu, dzieduli, ilsėkis. Aš čia kalbu apie Poe ir Pro. Po balius, po vakarėlius, kaip  bitės po žiedus, o prie darbo? Ar  kelio nežino, nesuranda?  Te jos ir užpildo šį  lapelį.  Pirmą iš 1001.  Ar  manote, kad  šitas  skaičius šiaip sau čia atsirado“.
  – Tai varduvininko Geraldo žodis, – pasakiau aš, bet neatrodė, kad juos pacitavęs galėčiau pasilikti neužtaręs Poe ir Pro. Ir todėl tariau: – Jos abi, Pro ir Poe, daug dirba  Daug. Net ir tuomet, kai  baliuose, kai vakarėliuose. Jos  dirba  kaip  bites. Ir  tai mano, dziedulio, žodis. Ir atsiprašau, kad jis ne varduvininko..
 
  „O  jeigu į lapelį dziedulis ką nors atgabentų iš knygos, kurią jiedu su Kandžiumi rašė? “
  – Tai varduvininkės Silvijos žodis, – vėl pacitavo Nadežda Krupskaja.

„ Dar vienas rimtas pasiūlymas. Bet kodėl tik dabar sukruntame, kodėl,  a?
    –Tai varduvininko Naubarto žodis, – paskutinę citatą priminė Jadvyga Taip jau atsitiko, kad  mokytoja ją retai pavadindavome, tačiau tokią ją  kūrė būtent mokytojos profesija. Mokėjo ateiti prie žmogaus ir pavaikščioti  su juo po mokyklą, kuomet jauti, kad joje būti labai gera ne tik dėl žinių. Iš jos akių žiūrėjo mielos, ramios,    pelėdukės. Paglosto pasitikusios tavo žvilgsnį ir supranti, kaip  viskas, kas yra aplink  tave, protinga  ir pasakiška. Nieko, nei vieno daiktelio be pasakos. Ir jos dalyvavimas atsimenat varduvininkų  pasikalbėjimą, buvo išmintingai reikalingas.
  Žiūriu į kalendoriaus lapelį ir vis girdžiu, kaip  skaudžiai išplėšiamas iš kalendoriaus, o varduvininkas Naubartas taria:
  – Laikyk, dzieduli. Laiko niekuomet daug nebūna. Niekuomet. Net ir numirti laiku nespėjame.
  Sena tai, visi žinom, kad taip, bet, matyt, jog  tie  patys  žodžiai kitoje aplinkoje kitaip deri, kitaip reiškiasi.,
  – Kažin, kaip atrodytų kalendoriaus lapelis, jeigu  jam patikėtume, ką  dabar prisiminėm iš  varduvininkų  pašnekesio, –  išgirstu Nadeždą ir suprantu, kad  apie tai ne aš vienas  pamastau.
  – Gal neskubėkim, –  sako Jadvyga, – Sugrįš  Vaidinimas (Bladukas) su Seneka, sugrįš Poe ir Pro, galbūt  dar kažkas į kompaniją  ateis...
  – O jeigu liktų vietos, tai, manau, kad  „Internacionalas“ labai tiktų, – pirmą kartą prabyla    Eženas Potjė. – Vis dėlto kažkoks nepaprastas reiškinys judinimas. Įdomu. Tačiau nemanau, kad „Internacionalas“ galėtų sutrukdyti geram  darbui padaryti, Reikėtų kaip nors su Kaziuku susisiekti.
  Kaziuku?
  – Kalbu apie Kazį Binkį O - cho, o - cho, kaip būtų  įdomu. jeigu išgirstume. Jis pirmas jį lietuviškai prakalbino.

  Pirmyn, vergai nužemintieji
  Išalkusi minia, pirmyn!
2017-08-19 18:37

Luiza Šarlotė
Jei yra nors vienas skaitytojas, tai reikia rašyti. O kitkis irgi susidomėjęs atlekia, tai jau mūsų visas pulkas!

Pranas 
Dėkui, Kitki, kad nepraėjai pro šalį. Žinojai gi, kats its vitso to,  o vis tik atėjai, kad pasakytum  savo tiesą. Bet ji, tiesa, dar labai  mainysis ir ypatingai sparčiai iki to laiko, kai jau suprasi iš ko susideda Agu Kitkits. Nesakyk, kad iš trumpos uodegos, ilgų ausų ir t.t. Reikia žinoti daugiau - iš ko susideda ir uodega, ir  ausys ir t.t. Manau, kad panašiai vyksta ir procesas, kuris, regisi, bando išlukštenti kats  gi Dievats tada. O Netsusiprateliu savęs nevadink. Geriau Žingeidus Kitkits. 

Trantsliukatoriuts Agu Kitkits 
Ir kats its vitso tsito...ats netsuprantu, nets makaciolai man galvoje nuo tsitų pokalpių, man rodots, padrikų, pet gal ats ko ir netsuprantu, nets makatciolinats man galvoj vardai vitsų tų kaip kotsė tsuvertstų tai gal man per daug arpa per mazai yra tsmegenų, pet gyvenu tsu jom ir nematau vargų, tik man nepatiko tie dievai, kurie dangum apdovanots, nets kats gi Dievats tada, jei jumts jų virtinėts atjots?
Netsutsipratėlits Kitkits

Pranas 
Jau čia seniai, Luiza, būčiau sunykęs  be tavęs,
tačiau atsitiko, kad tokioje padėtyje sutikau įkvepėją. Dėkoju. O dievai tave dangumi apdovanos.

Luiza Šarlotė 
Pirmyn, Pranuci, pimyn!

1001 be 992 arba...      

9. Butgailė besisupanti mėnulio delčioje..

    Kad ir nedidelė sumaištis, kad ir truputį  kažkas ne taip, tačiau bažnyčioje ji atrodanti didesnė, jautresnė, kritiškesnė. Neatrodė, jog Butgailė nelabai paiso, kad būtų taip, kaip įprasta. Liovęsi šnabždėti, pradėjome kalbėti pusbalsiu – bažnyčios akustika tokia, kad ir taip kalbantį išgirsti per visą bažnyčią. Didelė ji ar maža, tuomet nerūpėję, bet vėliau patirta, kad ir jos  konstrukcijoje veikia nuostata būti judria, būti kelionėje, gebėti būti visokia, orientuojantis pagal atsiradusius poreikius, kaip kuo geriau atlikti jos, bažnyčios, paskirtį. Tuokart bažnyčia daugiau atrodė kaip poilsiaujanti, poilsiui skirta vieta – kažkas išeina, kažkas neskubėdamas ateina, bet žmonių nedaug. Ir gal tik lašas, kitas iš jų, kurie atėję čia  persižegnoti ar maldą sukalbėti. Kiti daugiau žioplinėjo: vaikščiojo akimis po sienas, po lubas, apžiūrinėjo paveikslus, bet kad kur nors ilgiau užtrūktų, tai irgi – ne. Gilesnis  pažinimas šios kategorijos publikai nebūdingas. Tačiau tokia ji man buvo graži ir miela, o nesmagiausia buvo pasižiūrėti į save. Kai esi bažnyčioje, veidrodžiai nereikalingi – mačiau ir žinojau, kad geriausia būtų užtušuoti save tokį ir užmiršti, užmiršti... Tiek metų  su karieta, o  pasirodo,  jog nežinojau, kad joje vežioju bažnyčią. Ar reikia man save tokį žinoti? Taigi, kas pasakė, kad tu,  Amnezija, nereikalinga?. Kas taip išsižiojo:

Ak tu, Amnezija, o vienaake,
kad tu prapultum! –
žodyje nebūsi pagerbta, –

  Dabar jau savęs tokio nenoriu, nenoriu... Norėčiau užmiršti.
   – Tai  menkniekis, vežėjau, menkniekis, – vėl,  išgirdusi mane mintyse, pasakė Butgailė
   Menkniekis? Apie  bažnyčią mąstau. Atrodo, kad  būčiau pametęs ją ir tik dabar surandu. Kaip  tai  įmanoma? O vežėjas gi.  Vežėjas...
  – Neskubėk, neskubėk. Aš, regisi, kažką  sumaniau, kad ir bažnyčioje būtų ir šventa, ir  linksma. Taigi žiūrėk ir pasakyk, kad ir sau. Aš  išgirsiu. Ar ten, netoli altoriaus, vyrų pusėje ne anas paveikslas, kuris švietėsi?  Marijos su sūnumi nėra. Išėjusi iš paveikslo ir suprantu, kad nesugrįžta. Tačiau  mėnulio delčia pasilikusi. Atsimink,  ar tai tas pats paveikslas? Tiksliau: ar jo rėmai tie? 
  Atsiminti kaip ir neprireikė, nes Butgailė tuoj pat  tarusi:
   – Pagaliau nesvarbu ar tie, ar ne, tačiau
kad juose liūdnas, ogi akivaizdu. Paprašysiu, kad  delčia mane pasuptų kaip Mariją su jos sūnumi, bet  linksmiau, linksmiau...
  Ar taip buvo suderėta iš anksto, ar taip sutapo, tačiau vienu būreliu bažnyčioje atsirado ir Pro su  Poe, ir raidės A, B ir J (jotas), ir Jonas iš Griškabūdžio. Pasiregėjo, kad bažnyčioje pasidarė šviesiau ir tai todėl, kad į mėnulio delčią paveiksle suspėjo įsitaisyti ir Butgailė. Atsisėdo ant  kraštelio, nuleido  žemyn  kojas ir... sušvito  Švytėjo. Ir jos šviesa buvo tokia, kad nesimatė ir paveikslo rėmų, nesimatė jų aukso.
  – Viešpatie, tu esi, – pasakiau į save. – Jėzau, tu jau užaugai ir tau paveikslas ir motinos keliai nereikalingi. Tačiau ar būčiau tai žinojęs, tai  supratęs,  jeigu paveiksle nebūčiau pamatęs Butgailės.
  – O taip, gera vieta neturi būti neužimta,–  išgirdau Joną iš Griškabūdžio, tačiau kad tokio stebuklo būčiau liudininkas, ogi ir sapne nesusisapnavo.  Kas ji? Graži, kad ją kur! bet manu  dzūkulė vis tiek gražesnė.
  – Tai Butgailė, Jonai. Ji iš Žuvies žvaigždyno.
  – Aaaa! Iš Žuvies žvaigždyno.
  – Desantininkė,  žmogau. Išėjo iš kovo 10 d. kalendorius lapelio ir užsiliko pabūti.
   – O šiandien?
   – O šiandien Joninės, Jonai.
   –  Aaaa! Tai tokia šventė, kad... O  sako, kad  paparčiai visai nežydi. Betgi  tai išmanas. Melas.  Tpiū! Nežino, o sako. O kas čia, Pranuci, jeigu ne  paparčio žiedas? Kas? Žydi, oi, kaip žydi...
   Regėjosi, kad ne tik Jonas iš Griškabūdžio, bet ir kiti žmonės užmiršo, kad jie bažnyčioje. Telkėsi į vietas, iš kur patogiausiai matyti su mėnulio delčia įsišvietusią Butgailę. Ne visi žinojo, kaip iš tikrųjų atrodo Švenčiausios Marijos paveikslas,  o žinoję  –  irgi nepaisė, ką jie žinoję. Prieš jų akis mėnulio  delčioje suposi miela, jauna, nuostabi moteris. Mergina. Tačiau kas bepasakys, kai žinai tik  tiek, ką akys rodo. Ir kodėl ji negalėtų būti Švenčiausiąja Marija. Kad ir su kūdikiu ant rankų, a? Ir kodėl jai nesiryžti pradžiuginti nuliūdusiuosius? Kad ir savo grožiu, savo jaunyte, savo va tokiu stotu, išvaizda.
Netiesa,  kad  papartis nežydi ir būtų apmaudu, jeigu  kažkodėl tuo patikėtum.
     Ech mintys, mintys! Ech vaizduote, vaizduote. Ech,  atmintie, atmintie! Bet stop, atrodo, kad Butgailė užmiršusi atsiminti už mane. Įdomu, iš  kur ji žino Archilochą? Prieš Jėzų Kristų jis, bet  stop – ji neužmiršo atsiminti už mane.     
   – O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties –, ištarė lėtindama delčios supimą.
  – O širdie, širdie,– atsiliepiau atkartodamas pirmuosius žodžius.
  – Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama.
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
  – O širdie, širdie, –  dabar jau aiktelėjo arčiau manęs stovėję Jonas ir Griškabūdžio, raidės A, B ir    J.(jotas), taip pat ir Pro su Poe (proza su poezija).
  – Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai. Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie, – vėl Butgailė, o delčios supimas nurimo,  sustojo. 
– O širdie, širdie, – dabar jau aiktelėjo visa  bažnyčia.
  – Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme. Koks būdingas žmogui saikas,  visada gerai žinok, – o visa bažnyčia ir vėl:
  – O  širdie, širdie...
  Kurį laką visi tylėjome, tačiau iš paveikslo jaučiau  įtaigų, primigtiną Butgailės raginimą pratęsti  savo  išpažintį, pradėtą  anksčiau,  dar vaikščiojant  su ją, bet matydamas ją  paveiksle, kažkas keitėsi  mano  mąstymo struktūroje Mačiau ją ne tik tokią laisvą, išlakią, mielą, bet kartu ir vaizdavausi su kūdikiu ant  kelių. Kaip Pivašiūnų Švč. Mergelė  Marija...

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-06-30 13:20:56
Galima, aišku, komentuoti ir stilių (visgi tai savos bažnyčios apdaila su charakteringais puošybos elementais), bet esmingiau turbūt tai, kokias bažnyčios evoliucionavimo navas ir skliautus atskleidžia regėjimų-išpažinties visuma.

... patirta, kad ir jos konstrukcijoje veikia nuostata būti judria, būti kelionėje, gebėti būti visokia, orientuojantis pagal atsiradusius poreikius, kaip kuo geriau atlikti jos, bažnyčios, paskirtį.
(...) Apie bažnyčią mąstau. Atrodo, kad būčiau pametęs ją ir tik dabar surandu.

Ir štai iš vandenų graži išplaukia dieviška Jūratė (rašė Maironis), čia – pasirodo Butgailė berėmiame paveiksle (sako Pelėda).
 
Šiuose pokalbiuose su savimi yra prieštaravimų. Nors galima tai vadinti sūpynėmis: pasakai viena, paneigi kitu, vėl pasitinki grįžtančią mintį...

Tačiau kas bepasakys, kai žinai tik tiek, ką akys rodo. Ir kodėl ji negalėtų būti Švenčiausiąja Marija. Kad ir su kūdikiu ant rankų, a? Ir kodėl jai nesiryžti pradžiuginti nuliūdusiuosius? Kad ir savo grožiu, savo jaunyste, savo va tokiu stotu, išvaizda.

Butgailė galėtų būti Švenčiausiąja Marija? Per regą kelti džiugesį bažnyčioj? Maniau, kad tik dvasia viską lemia, o pasirodo, kad ir išvaizda...
Betgi čia kipšelis man trukdo, iš tikro aplinkui sklando Poe su Pro ir suprantamas noras išvysti šviesą, ne tik akių lygyje klaidžioti sienomis.
O ir viską sutvarko universalūs atodūsiai: Ech mintys mintys! Ech vaizduote vaizduote. Ech, atmintie atmintie! O širdie, širdie...
 
Karietoje vežiojama bažnyčia savo misiją atlieka. Bent jau pasikalbi su savim, perkratai save.
Patiko delčios ragelis. Kažką prarastą, nudilusį primena... ir pats tas suptis švytinčiam regėjimui. Šv. Mergelė delčią pildo...

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) XI   

(...) ir atsiveria  Šklėriai

(...) ir atsiveria Šklėriai.
Ogi maniau, kad išnykę kone.
Paskubėjau. Na, taip – paskubėjau,
bet argi bėda, kai matai,
kaip iš Aš (skaityk – iš  manęs)
išeina ir eina sustoti,
kur buvę kadaise,
kur likę šiek tiek ir dabar
kur bus ateity 
... vis eina ir eina
ten Šklėriai sustoti.

Taip baigiasi mano nesąmonės,
nes maniau, kad žaidžiu,
kur tuščia, kur nieko nėra.
Tik pasaka, į veidrodį žiūrint
(kad  vienas nebūčiau),
po trupinėlį kurta.

Ir regiu: vaikšto Šklėrius,
labai panašus į mane
ir tuoj pat,  vietoj „Labas“ 
priekaištą sako:
Pienburnėlis esi, nors ir žilas. 
Mano laikas toli prieš tave.
Jeigu esam panašūs,
tai be nuopelnų tau...
Lig piemens nemažai dar
reikėsią priaugti,
bet turbūt nemanai
kad žmogumi būti,
tik  tiek neužtenka.

– Labas, Šklėriau.
Dievas mato –
džiaugiuosi sutikęs  tave,
o jei girdisi tau
kad ne taip, ką sakau –
nesupyki.
Žodis buvo pirma
Žodžio  teisėje įsikūrus žmogaus karalystė,
bet Adomas kartu su Ieva
ir ten pirmesni, negu mudu.

  Darėsi alpu.
  Ieškojau  atramos neatsigręždamas, nes jaučiau, kad už pečių kažkas yra ir tik atsirėmęs supratau, kad tai  pušelė. Būtent ta, kurią  geriau atsimenu. Neaukšta, dangaus neužstojanti, net ir ne puošni, bet įsimenanti. Kiek ji man artimesnę už daug  kitų, nekalbėsiu, nes tai būtų neprotinga, tačiau ji iš toli, dar iš vaikystėje matytų  peizažų ir ošusi netoli  gimtinės kiemo, įsikūrusio prie Ūso balos smėlėtame lauke. Suvilgęs liežuviu  lūpas ir  kalbėdamas apie susitikimą su Šklėriumi, tariau jai:
  – Negi ir vėl reikia  sakyti, kad tai  pradžia?  Ne,  mieloji. Daugiau taip nerodysiu.  Jau pavargau nuo panašių „pradžių“, kurių  buvo tiek, kad suskaičiuoti nelengva. Tai ne pradžia, tai nūdienos regėjimas.  Ir tik.  Net nesitikiu, kaip kad  anksčiau būdavo, kad po jos galėtų atsirasti, kas esmingiau parodytų  į  Šklėrius. Patikėk, pušele, bent aš ir mano duona, kurią valgau, netikime, kad taip galėtų  atsitikti. Pradžia, kažkur ten, iš kur ateina daugtaškis.
  – Betgi jis čia užrašytas. Nemanau, kad sunku  suprasti, ką jis reiškia, – ramiai pakalbėjo pušelė. O aš irgi, palikęs daugtaškį ir lyg  peršokęs į kitą  kalbą, paklausiau:  .
  – Kaip manai, pušele, ar nebūtų kažkaip ne taip, jeigu šitą užrašą įkelčiau į Kovo 10 dienos lapelį?
  – Tačiau jeigu pasiūlytum kitą tekstą ten įkelti, manau, kad man irgi būtų protinga neprieštarauti. Irgi tiktų.
  – O jeigu  konkrečiau?
  – Aš dažnai girdžiu, kaip dirbi prie tekstų, o  neretai ir  paošti bandau, lyg  būčiau  tekstui  muzikinis apiforminimas. Bark, jeigu nepatinka, bet ir man irgi norisi  atsiminti  ir gyventi.
– Dėkoti tau reikia, o ne  barti.  Tačiau vis tik sakyk, kokį kitą  tekstą  siūlytum užrašyti į išplėštą kalendoriaus lapelį.
– Neskubėti. Argi  galima  buvo numanyti,  kad iš  jo išsisodins penkių žmonių desantas. Ir man kažkodėl regisi, kad jie irgi nori kažkaip įželti į  žmogaus gyvenimą. Būtų protinga sužinoti, ar desantas ne didesnis ir ar jam nepriklauso ir Šklėrius. Kalendoriaus lapelyje neįrašytas, jo nėra, bet tai nereiškia, kad taip negalėtų būti. Lapelyje  neįrašyta nemažai ir kitų vardų, bet juos kaip kovo 10 d. varduvininkus mini kiti  šaltiniai. Jų visų  mudu nežinome, bet gi matome, kad Vilkpėdėje  šalia Butgailės – Emilio – Geraldo – Naubarto – Silvijos kaip varduvininkus dar mini  Medūnę – Mintautą su Mintautę. Naumantą taip pat. Man, pavyzdžiui, labai  gera, kai  tu  mane atsimeni.
  Man irgi gera, kai atsimeni ir labai patinka. Nežinau, bet vis neatsikratau minties, kad tai lyg man paskirta. Bet jeigu ir – ne, netark teisybės, –    paprašė pušelė ir  tuoj  supratau, apie  ką  ji  pakalbėjusi. Dainavo ir ošė:

Ateik, pušie!
Dainuosim dainą       
Apie šilus, kuriais supaus -
Ten daug kas eina ir nueina,
Neradę kelyje žmogaus.
             
Dainuosime ne kaip poetai...
Štai ta neišranki vieta,
Kur kaip kare pilki kareiviai
Po mūšių pailsi ir va,

Žaizdas kraujuojančias nuplovę,
Surinkę kritusius draugus,
Ne skausmą, netektį ar šlovę -
Dainuoja dangų ir namus.

Mūsų likimuos girgžda žvyras.
Ir ne svarbu, jei kas girdės,
Kaip prie pušies pravirksta vyras,
Priglaudęs širdį prie šerdies.

Ateik, pušie, aukštais smėlynais-
Danguj tylu, bet vyturiai,
Baltom pavirtę titnaginėm
Dar supa atmintį lopšiais.

Kol kalbina sapnais išėję,
Kol laikos šuliniuos vanduo,
Kol dar ir aš Gilus Rugsėjis,
Ateik, pušele. Nevėluok...

Dainuosime ne kaip poetai –
Kai kur skausmu, kitur – maldom...
Ir dainos miršta kaip kareiviai,
Aptekę kruvinom žaizdom.

–  Na va, o aš jau ir užmiršau. Nepyk, žalioji. Girdžiu tave ošiančią, o dvasioje ir liūdna  ir  džiugu. Bet gal tik taip ir  įmanoma, kad  vis  labiau atsivertų Šklėriai. Jaučiu  tavo didelę  talką ir  visuomet  pavargęs  ateisiu  atsiremti į  tave. Prašau: negink šalin, nepravaryk...

     1001 be 991 arba...        
   

10. Jau netikėjo, kad gali atsirasti toks, kaip aš 

  Kiek metų praėję, kai pirmą kartą išgirdau Archilocho vardą? O pavardė? Kažin, kokia jo pavardę? O gal, – šypteliu mintyse, – tuomet žmonės be pavardžių? Bent jau graikai, gyvenę su Archilochu septintame amžiuje prieš Jėzų Kristų. Tačiau jis, Archilochas, man pirmą kartą tiek ir reikalingas, kad geriau atsiminčiau susitikimą su Balsu. Ir toks  dalykas  atrodęs natūralus, teisingas, tačiau dabar? Kai bažnyčioje?
  Dabar atrodė teisingiau sakyti, kad juos abu, Archilochą ir neįsivardijusią personą, kurią vėliau savavališkai įvardijau Balsu, susitikau esančius kartu. Ir abu pirmą kartą.  Gal todėl dabar ir dingtelėjo: betgi tai irgi įdomu. Įdomu tai, ar girdi, Butgaile?
  Butgailė atrodė truputi apniukusi. Matyt, žinojimas kad šituose rėmuose būta Švč.  M. Marijos paveikslas daug džiaugsmo neteikė. Taip, taip vis labiau savo nuotaika, nusiteikimu darėsi primenanti Švč. Mariją iš Pivašiūnų, kai ji su Jėzumi Kristumi ant rankų.
  – Bet ar matai, vežėjau, kad bažnyčia darosi į turgų panaši.
  Tylėjau. Regėjosi, kad tai geriau, bet kaip sustabdyti save mintyse, dvasios judėjime. Kaip? Kur tas Dievas,  katras taip  galėtų  padaryti? Galbūt  tokiu sugebėjimu labiausiai galinga Amnezija. Tačiau atrodo, kad ir ji nesugeba  užtemdyti mano atminties.  Dieve, patikėk, aš vis geriau atsimenu. Vis geriau, geriau, geriau. Jau ir  šventes  atsimenu.

Jūs klausiate:
- O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija
Nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas,
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise,
O rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
– Jau netikėjau, kad yra
Žmogus, dar galintis
Priglaust mane
Kaip moterį,
Kaip motiną
Nenupieštą,
O – gyvą.
Žinau,
Net rožinio nebeturi,
Malda nevargina tau lūpų,
Tačiau kuomet bažnyčia
Suskamba širdy,
Tai nuostabu,
Kad niekas TEN –
(Net nusidėjėliai!) –
Neklūpo.
Neįprasta šventiesiems
Prisiglobusiems mene,
Bažnyčiose matyt išdidų žmogų.
Gal bus diena,
Kai grįš jie iš dangaus,
Palikę nuovargį ramybės,
Statulų marmurą,
Paveikslų rėmus.
Ir bus palaiminti,
Su duona ir druska,
Su vandeniu ir vynu.
Į namus atgal parėjus.
O šį paveikslą, kur delčia
Daug metų supo sūnų ir mane,
Tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Su tavimi išgerčiau jos mielai
Na, o ir sūnui
                  Jėzui Kristui
Gal koks skanėstas burnai atsiras.

  – Ir tave atsimenu, – tariau žmogui iš Griškabūdžio. – Nežinau, gal ir tu nenori, bijaisi, kad parodyčiau į tave sakydamas vardą...
  – Betgi bažnyčia čia, kad ir karietos, bet bažnyčia, o  ne tavo dviejų kambarių butas, –  nutraukė  mano šnabždesį Žmogus 
  – Taip, taip,  bet su trimis langais į šviesą. Su kavos kvapu  Sakau, ir tave iš ano laiko atsimenu, ir tavo  pasakytus man  žodžius, o ne tik:
 
Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė –
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.

  – Ne, Pranuci, savo vardo nebijau. Dabar ir pats netikėtai atsimenu tai, apie ką iš anuomet šneki. Rašyk, Pranuci, skambink, kad  Žmogus iš Griškabūdžio esu Aš ir mano vardas – Jonas. Kad  Šnekorius, tai irgi tiesa.  Betgi, et, dar suspėsim  apie tai, o dabar rašyk, jog sakiau, kalbėjau, džiaugiausi ir liūdėjau, kad,  ot, gera  būtų, jeigu  taip vienas kitą, kol gyvi, išmoktume pagerbti, kaip gerbiame paveikslus, statulas ir mirusius, tuomet nereiktų švenčių liūdintiesiems ir pragaras (kaip danguje taip ir žemėje) patirtų krizę. Gerai, vežėjau, kad susipratai, o ir prakalbinti pavyko tą, kuri norėtų būti tarp žmonių. 
  – O! Pivašiūnai... Daug man senelė apie juos pasakojo. Ji po visą Lietuvą yra keliavusi, nes darbas buvo toks – tikrinti pieno kokybę visoje Lietuvoje, –  pašnabždėjo jau į paną įaugusi gražuolė.
  – Kaip kritikams – tikrinti mudviejų kokybę, –šnabždėsiu atsišaukė ProEzija ir pasaugojo: – Jeigu  bažnyčioje nebus tvarkos – negerai bus. Esi karietos vežėjas, Pranuci, ir ne kam, o tau už  tai reikėsią atsakyti. Tvarka mums irgi labai rūpi. Ir žinai – kodėl. Kritika dar ne, o tu – žinai, nes  karietos vežėjui labiau reikalinga žinoti negu jai ar, tarkim, Seimo nariui Petrui Gražuliui.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-07-03 13:51:28
Yra man čia ir nesuprasto: raides jau kažkiek išsiryškinau, Balsą pripažįstu, o išsiskaidžiusių balsų nesugaudau. Gal ir tas Gražulis čia dėl gražumo?
Bet ir nesvarbu, nes kas kam skirta, tam ir nueis.
O Amenzijai suteiktos galios – ko gero, čia slypi visuotinesnė mintis, tai ir man prieinamesnė.
Pradžioj Archilocho dėka beveik pamaniau, kad bus apie beįsižiebiančią ikilopšinę atmintį, į kurią tiek kartų visaip vykta. Bet šįkart ji dar per toli, žiebiasi labiau polopšinė: per ją eina pažįstami, ProEzija, netgi erezija…
Šiuo atminties budinimo fragmentu, kiek suvokiu, egzistenciškai liūdintieji linkę ir pralinksmėti – kalbėdami, kad dangus gali priartėti prie žemės, o čia jau būna su kuo pabūti, pasikalbėti (įmanoma tiesiogiai, o jei dar ne, kavos galima nusiųsti dausomis). Svarbiausia, kad (jei, kol) yra kam.

Aišku, visa tai pasakyta gražiau – prakalbinti pavyko tą, kuri norėtų būti tarp žmonių. Ji yra – dvasia nužengė, įžengė į dviejų kambarių butą ir bažnyčia veikia ne ką prasčiau negu kad oficialioji, statulų ir kitokių atributų apsupty.

(žinau, koks jausmas apima nuo idėjos nesupratimo, bet neatsiprašau, nes į kažkieno vidinius ar tarpusavio pokalbius įsiterpęs – kaip ūkų atplaiša, išnyksta)

**************

1001 be 991 arba...

10. 
  – Bet ar matai, vežėjau, kad bažnyčia darosi į turgų panaši.  Manau, kad tai  neužtruks, žmogus su  kryžiumi vis arčiau ir arčiau.
  – Taip, tačiau ir jis kažkodėl neįsivardijęs. Kodėl žmonės savęs bijo?  Kodėl? Kaip tokius į kalendoriaus lapelis įrašyti. Jau nešneku apie paskelbimą šventaisiais.  Arba kad  ir palaimintaisiais
  – Mūsų dienos kaip šventė? Negi nesmagu, a,  vežėjau? – pasakė Butgailė
– Aha, aha, – ištverk tokį  gyvenimą, kaip, tarkim, Teofilius Pavilionis  ir pamatysi, kaip vyšnios žydi, lyg kažkas  mano lūpomis  pakalbėjo. Ne,  ne,  bažnyčioje turgus nepasirodė, ir nebuvo taip, kaip  savo  džiaugsmą reiškė Salomėja Nėris. (O Viešpatie, betgi ir  ji  be  savo  pavardės  –ؘ nei  Bačinskaitė,  nei  Bučiene, -  iš  tijkruju, kodėl  žmonės  savęs  bijosi?  Ir regisi, kad  dažniausia tuomet, kai išeina  būti  kitur.. Net prie kryžiaus  Taip, taip, čia aš jau kalbu apie žmogų nešantį kryžių..
  – Betgi  ką  čia paistai, vežėjau. Petras  niekuomet  nebijojo  būti Petru, kaip  ir  Cidziku..
Įkvėpiau giliai į krūtinę,  iškvėpiau atgal.
    – Bet  atsikvėpti žmogui  reikia. Bažnyčiai irgi, -  atsiliepė Butgailė iš  paveikslo.

žžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžžž

Šiom dienom pas mane, brangus Fabulai, / Jei geri bus dievai, turėsi puotą, / bet, žiūrėk, atsinešk gardžių skanėstų. / Jeigu to nepritruks, o drauge mielas, / tai puotausi gerai, nes mano kapšy / vien vorai įsitaisę tinklą mezga“, – rašė Katulas savo „Lyrikoje“.