Iš kelionių po Savęs (Ašašai) XIII 

Pakeliui į gilėjančią atmintį...

   Poe (poezija) ir Vidinis... Kuo  jie man  skirtingi? Arba Pro (proza)  ir Vidinis?
   Apie tai pamastau atsargiai, bijodamas atvirai prisipažinti, kad abi  jos – ir Poe, ir Pro – labai  reikšmingai man jį, Vidinį, pakeičia. Baru, peikiu save, kad vis rečiau jį pašaukiu: Vidini, kur tu? O kai išgirstu atsišaukiančius Vi, Di ir Ni pritrūksta dvasios pamanyti, kad gal dabar už jį vieną kažkas kažkaip įsitaisęs gyvena trise. Ir gerokai jaukiau, paprasčiau gyventi, kai šalia yra Poe ir Pro, vėlgi  nepaisant,  kad ir per jas irgi  jautriai pajaučiu Vidinį. Kaip jis sugebėjo taip išsibastyti, išsibarstyti, išsimėtyti? Kaip  laikrodis laiką. Ar gali taip būti? Ar tai ne mano peties pastangos pateisinti savo egzistenciją, kai Vidinio reikmė nemenkai sumažėjo? O nuo kada tai prasidėjo, kažin, ar kas  bepasakys, tačiau prisimenu, kaip jis neretai įnikdavo dainuoti apie karietą, kuri ne ta, ne ta, ir dar kartą sakau – NE TA. Ji mums nepriklaususi. Nežinoma.  O Vidinis lyg  pats jos  vežėjas būtų – gieda ir vaidina jį.
   – Poe ar Pro, kuri arčiau? Pasakykite, ar kada apie Vidinį kaip karietos vežėją esame rašę?– parūpo pasidomėti.
   Atsiliepė Pro.
   – Lengviau pasakyti, dzieduli, ko mes apie jį nerašėme. Ir aš, ir Poe, o ir dziedulis.   
   – Na taip. Bet vis dėlto. Pavyzdžiui, ką tu iš parašyto apie jį geriau atsimeni?
   – Paieškosiu archyve. Gerai? Nereikės atmintį varginti.
   – Turėčiau ir pats atsiminti. Gal truputi niuktelėk,  stumtelėk. Jaučiuosi, kad pakalnėje  stabtelėjęs.
  – O kur Vaidinimas? – vėl  Pro. – Jis Vidinį irgi išmokęs  mintinai. Neblogiau kaip Seneką, – pakalbėjo ji, bet padaryti gerą paslaugą jai irgi buvo slaunu. Ir netrukus išgirstu kaip iš skaitomo teksto:
   
    Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
   „Eik, Vidini,– paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties“.
   O laikrodžiai, it  nežinodami ir  nenorėdami  patikėti, trepsėjo: nė –ra? nė – ra? nė – ra?...
   Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. O jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek – daug, jeigu jau ir man per sprindį iki aštuoniasdešimt?
 
   – Pro, tu mano tekstą skaitai. – nesunkiai  atsiminiau sunkų rašymą, nors nepasakyčiau, ar kada lengvo būta. Dabar gi bet koks rašymas netgi pasunkėjęs. Kad ir paskutinis. Toks nedidukas, bet va skaito žmogus, o perskaitęs kalba į visas keturias pasaulio puses, kad, girdi, toks tekstas panašus į grindų šlavimą po sunkaus darbo
   – Tu, dzieduli, vėl man priekaištus sakai?
   – Todėl tau? Ne tu viena tokia, Pro. Ir kodėl manai, kad  tai priekaištai?
   – Tekstas apie Vidinį kaip karietos vežėją greičiau už kitus į rankas pakliuvo. Lyg kažkas specialiai  padavė. Nesakyčiau, kad ieškojau. Tikrai – ne, – pasakė Pro ir padavė jį man pačiam paskaityti. Tačiau irgi pajutau, kad skaityti man jo dabar nereikia, nes praeitis persimeta ne tik į atmintį, bet ir į mano būseną. Atrodė, kad esu ten, kaip parašyta. Mintys plaukioja, klajoja, kamuoliuojasi pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.
   Pro irgi  nelaukė, kad uždainuosiu Vidinio žodžiais sukurtą giesmę.
 
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

   – O ! – pašaukė  Pro, – Choro reikia. Choro, dzieduli, reikia. Kur jį dabar gausime. Tu, aš.  Kas  dar? Ar girdite? Mums  choristų reikia! Choro reikia! – garsi buvo Pro, bet tuoj, kaip ūmai pakilo, taip ūmai nuslūgo, įleisdama į ausis tylą. Ir man jau  neprireikė suabejoti, kad girdžiu Ne Tą karietą, girdžiu jos daina, girdžiu chorą:   
 
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

    Tylos reikėjo daugiau, negu turėjome, tačiau taupant ją, dar gebėjau suvokti, kaip man atrodo, nelengvą dalyką. Ne taip svarbu, kaip toli ar netoli praeityje paliktas laikas; kur kas svarbiau, kad jis buvo ir bet kokiu metu bet kokiame kalendoriaus  lapelyje gali ateiti ir pasirodyti netgi per savijautą. Taip, buvo toks laikas, kuomet girdėdamas Vidinį prie jo giesmės Ne Toje karietoje tiesmukiškai  manydavau, kad mano mielas bičiulis, ko gero, įsitikinęs, kad jis yra ne čia, kur iš tikrųjų yra, o ten, anoje karietoje, kurios nėra. Ir netgi ne jos keleivis jis ten, o vežėjas.
    Ir va, sakykite, ką dabar man tarti, kai jo čia nėra, tačiau, pašaukus jį, išgirstu, kas dar taip  neseniai  atrodė neįmanoma: ir karieta darda, ir žirgas žvengia, ir choras gieda. O ir aš pasijutęs solistu.
  Solistu?
  – Nagi, Pranuci, neužmik, – girdžiu Vidinio balsą. Ir paklusnus jam žiojuosi giedoti.
 
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiunčia mišias –
Kviečiu visus į šventę.

  Girdi kas mane ar –  ne, bet choras – neabejotinai, nes kur dar galėčiau jį taip gerai išgirsti, kaip atsiliepiantį į mano pagiedojimą.

Dzingul, dzingul – kojomis į priekį
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiumi dabinta
Aukso karieta.

  – Ėgi, kaip čia  taip atsitinka, Pro. – pagaliau atsigavau iš tokios būsenos.
  Vidinio nebuvo, tačiau būnant su Pro ar ir Poe, ir ypatingai kai jos abi,  niekuomet nemokėdavau patikėti, kad jo nėra. O šį  kartą netgi  ištariau:
   – Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti. Kad ir taip, kaip dabar. – O Pro ir  Poe irgi neužmiršau: – Ko tylite?  Netikite?
   – Kodėl taip manai, dzieduli,– pasiteiravo Poe.
   – Ogi  todėl, mielosios, kad ir aš nelabai tikiu.
   – Ir turbūt pasakysi, kad jau laiko nebus patikėti?
    Patylėjau, bet tik  todėl, jog susikaupčiau, kad lengviau išsakyčiau mano  galvai sunkią mintį.
    – Man atrodo, kad savo pajauta senokai žinau, kad Vidinio karieta gyvenimui prasmingesnė negu mano „Dženė“ Žinojo, matė, suprato kas nors tai ar ne, tačiau su juo buvome labai  panašūs. Ir ypatingai tuomet, kai jis tyčia netyčia ant galvos užsidėdavo mano tėvo kepurę. Tuomet  jau ir pats  nemokdavau atskirti, kur tėvas, kur Vidinis. O  ir aš į juos labai panašus.
   – Ak štai kaip!  Betgi irgi parašyta. Tavo, dzieduli, parašyta, – išklaususi mano kalbą pasakė Pro, o Poe, prisiminusi dar „neataušusį“ nuo rašymo eilėraštį, teištarė jo pavadinimą: „Kraujas ieško savų.“ Jo teksto jai perskaityti neleido Pro, matyt, pasirūpinusi, kad prasidėjęs pašnekesys nebūtų per daug išdarkytas.
    – Palauk, Poe, palauk. Suspėsim, o dabar  atsiminkime, ką dziedulis parašė apie savo tėvužio kepurę, – pasakė ji, ir pasiėmusi atgal man atneštą rašinį, skaitė iš jo nemenką ištrauką.
 
    Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl kaip tuomet mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
   – Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: – Mums dar reikia pagiedoti, Vidini ...
 
   – Taip, taip,  mums dar reikia  pagiedoti, Vidini, – atsiliepiau į Pro skaitomą tekstą ir ji nepabarė, nepriekaištavo, neprotestavo. Ir jai, turbūt, atrodė, jog taip reikia, kad tokio pobūdžio netikėti intarpai surengti aukštesnės būties, kuomet į ją, panašiai kaip į bažnyčią, ir ateinama, ir išeinama persižegnojus. Tačiau ar verta  manyti, kad žegnonė privalo būti tik tokia, kaip ją atlieka bažnyčia? 
  Jau gerokai anksčiau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina vėlgi tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur labiausiai reikia būti... būti būtent dabar, neatidėliojant, visa  dvasia pasineriant į suteiktą progą. Ir tie, kas norėjo girdėti, girdėjo ir  žino, kaip man  tai  pavyko.
 
Aš.
Tai va kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

Choras:
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, manęs bernužėlio,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.     

   – Taip, Vidini, mums dar reikės daug pagiedoti,– mąsčiau vienas sau, bet atsiradęs sujudimas dėl to netilo. Buvo smagu suvokti, kiek daug atsiranda erdvės kad ir ant delno. Nemenkiau kaip žvaigždėlapyje.
Pelėda, 2017-09-04

Sąsiuvinio skaitymas -     

Vidinis atnešė sąsiuvinį ir pradėjo skaityti:
Tėvas padėjo šaukštą  ant stalo ireveik  sudejavo.
- Nežinau, sūnau, iš  kur tu toks atsiradai,.Kažkokios pasakos,  filosofijos tavo  galvoje. Ak  viešpatie, nebausk tėvų  jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu.
- Duonos  nėra,- pasakė  motina. Ir truputį patylėjusi tęsė:- Keista, aplinkui žemė, žemė. O  duyonos  nėra. Nedidelė žmogaus  burna, o pasirodo, visą  duona  suvalgo. Ir kas  daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas  kažką  laai tauraus paslėpė  nuo  mūsų gal jam  knieti sužinoti, kaip versis  jo tvėrinys, kai ant stalo nelieka  duonos.
- Fė, atsiliepė tėvas,- abu labu Motiona ir  sūnus, Nors dėk ant galvos  kerpurę ir  ėk iš namų.
Sūnus šyptelėjo ir pasakė
- Teve, aš tave  myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau..
                                             
                                                          2.

Mani ilgame ir keistame  gyvenime buvo nemažai  bandymų parašyti puilių dalykų. Nesakau, kad tai turėjo  būti romanai, novelės. Kalu apie  rašymą ir  tik, tačiau sunki Dievo galia įspūsdavo į  krūtinę nykumą ir viskas  baigdavosi keliomis  frazemis. Dabar pradėjau žegnotis, bet  bijodamas, kad nepamatytų aplinkiniai, ir ypatingai artimiausi  žmonės. Šitai  Dievui irgi nepatiks, bet  man  atrodo, kad pasaulyje  vis dėlto  bus mažiau  nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms progos pašieptį  sugrįštanti pas Dievą..
Šiandie  vėl stoviu prie  Pradžios. Nemanau, kad pragyventiū metai atmeta  galimybę  būti pradžioje. Metai čia neturėtų  būti kliūtis, tik bėda, kad sieloje prigriosta, prišiukšlinta, ten  didžiuliai savartynai, kad reikia  gigantiškos  stiprybės ir  Dangaus palaimos.. išsimėžius. Antraip tok pastanų ir tų  metų, kurie  likę iki  karsto, be  abejonės, neužteks. Šia  prasme  galėčiau  drasiai teigti, kad turėdamas Pradžią, nesu įsitikinęs, jog pavyks  bent  kiek toliau nueiti už  jos. Et  viltis, tas nmedrąsus tikėjimas , o GAL ima už rankos ir  kviečia..

                                                    3
Tie namai  dar  gyvi, dar  gyvena  tėvas ir   motina.
Daug  metų praėjo, kai iš traukinio išlipau  nedidelėje  geležinkelio stotelėje. Ėjau ieškoti  SŪNAUS.. O viešpatie,  kaip  viskas opasikeitė. Nesitikėjo, kad tai Šklėrių padangė, bet keli žmonės, išlipę iš vagono  buvo Šklėrių ir Kabelių  gyventojai, vieni  suko  viena, kiti- priešinga pryptimi.. et  vis dėlto  norėjosi pačiam  surasti tuos  namus ir dėjausi užsiėmęs- krapščiausi lagaminėjyje, laikdamas kol  ūsiu paliktas  vienas. Kuomet tai  įvyko, palipėjau  ant  nedidelio kalniuko ir sustojau, žiūrėdamas, kaip tolsta  nuvažiuojančio  traukinio uodega. Ton pusėn geležinkelis  tiesus it strėlė. Ir tarp medžių iki paties  horizonto padūmavusi toluma.
                                                     -4-
Vieversys  nutilo. Nutilo netikėtai., lyg  būtų  nutrūkusi  smuiko strūna. Vytas atidžiai akimis .. ieškodamas  nutilusio  paukščio. Apipešioti. Lyg iš kautynių išėję, kareivių pulkai, plaukė debesys ir dangus  uvo apniukęs,  murzinas, prisiglaudęs  prie \žemės. Giesmininko  nesurado, et  Vytas  ž\inojo, kaip elgiasi šis paukštis- liovesis  čirenęs, kaip akmenukas kulversčia krenta žemyn ir susilieja   su žeme.. nemoka pavasari  be  dainos  būti vieversys  danguje. Nėra jo, ir  nera pavasario, tos šventės, kuri  vaikšto po sielas kai geroji dvasia ir tuomet  joje  šviesa, stiprybė tos  viltys ir  visa. Kas, klas laimingais  spinduliais apšviečia  žmogau  kelią į ateitį.
Divuli  jo dėdė, neretai pasakydavo, Vyturių žemė et jam  ji uvo  nediodelė- ties  jo sodyba, ten, kur jo laukas. Žemė  nebuvo derli- grikių, rugių, lubonų ir  bulvių žemė, bet  dėdė  pukdavo išgirdęs šią  teisybę kibdamas į  ginčą, didžiavosi, kad  jo lauko sidžiausdias turtas yra  vieversiai. Vyturiai, bač, žino, iš kur lengviausia į  dangų pakilti,-sakydavo  dėdė Sodiečiai neliko  skolingi ir  vadino  vieversių Dieuliu.
- Ak tu,  nudžiugo Vytas, pajutęs  dėdės teisyę. Bet tai atsitiko po daug  metų, kai pavargęs ir liūdnas  sugrįžau į tėviškę. Vytas turėji būti geru, teisingu  žmogumi, jautė  kojomis ir širdimi į tėviškės .. ir su  jos paukščiais, bet  jis  dar  nesuvokė  jos  visos, tai buvo tik  maža  dalelė, bet kartu pradžia, kai jaunas žmogus pradeda  samoningai suvokti turtą  ne  kišenėje, maiše ar  svirne
O  danguje  vis tie labai  paniurę  debesys. Tai irgi turtas, bet  Vytui dar neuvo tekę  girdėti, kad kas  girtų debesų  grožį.

                                                 5

_0 Vytai, ėgi kur tu?
- Petras?-  nustebo  vaikis, išgirdęs  vyriausiojo  rolio balsą ir  mato, kai anas  nesidairydamas ateina į  jo pilį. Tai  buvo platoka ir  negili  duobė- pilna  smėlio, alta. Anksčiau čia ateidavo žaisti, bet tai  buvo anksčiau- čia užgzdavo,  urgzdavo  mašinos, įspausdamos  smelyje  gilias lentgalių  vėžes. Ir  vykdavo inirtingi  mūšiai- tratėjo kulkosvaidžiai,  pokšėjo traukiniai, bumbsėjo  mombos. Visi šie  karo garsai nenutildavo kol užkimdavo  burna Ir paskui ilgai tekdavo rinkti išdaužyta techniką- įvairius rakandus ir  žuvusius  karo lauke-  medinius  kareivėlius.
Bet žaidimai pasibaigė ir pasiliko tik  vieta . Dabar  Vytą m čia traukdavo atokumas- ateidavo paskaityti arba tiesiog pabūti vienas. Pastaruoju  metu tai  buvo savotiškas užsiėmimas- svajodavo iki užsimiršimo. Panašiai, kaip anksčiau karaudavo. Bet kariauti  būdavo lengviau.
                                            6.
Ši nemaža ir  ir  mano akimis žiūrin, gan keista  istorijai prasidėjo 1992 metų sausio antroje pusėje. Jau  buvo vėloka, kai paskambino Vitas,  mielas ištikimas ir geriausuias  bičiulis. Nedaug, kam pavyksta pragyventi iki žilų paausių ir plikės  viršugalvyje išsaugojant  vaikystės  draugystę,  bet ir diena iš  dienos  gyventi jaučiant  jos  dvasinį peną  sielai. Bet šįkart  manęs laukė siurprizas
- labas  seni. Ačiū kad dar nenumirei?
- Laukiu tavęs, Antraip logas  bųčiau draugas, neužleidęs  geram  bičiuliui eilės.
- Gerasio darai, pagyrė  Vytas. -Tik ilgai reikės  laukti.,-  nuteikė nenuliūdinęs  vitas, bbet pasirodė kad tąkart  jo galvoje uvo pritrenkiantis sumanymas, jis, matyt, irgi skubėjo, kad kas  neišsklaidytų  jo vaizduotę, bet  jis  buvo  biznierius. Ir pakėlęs  telefoną  jis  vis dėlto jautė, kad  kitoje  laiko nemažą  krūvą pinigų, kuriuos teks mesti į ugnį. Bet ar  pakils iš jų  baltasis  Feniksas/ Tai  būtų gražus, didelis  dalykas ir  galima  būtu  mirti. Bet tokie užmanymai  be parametrų Ir pagaliau  net  jie yra, tai  uvo  reikalingas ilgesnis laikas ir  gilesni apmastymai. Bet jis ir  buvo rizikos žmogus. Ir  nors  jo tas skamutis neuvo įperigojantis, bet  vis dėlto šitaip  buvo pravertos  durys į Dievo pašnibždėta žmogaus  veiklos pasaulį.
- Klausyk, seni. Prispausk  rageli stipriau prie ausies, o aš skaitysiu..
/ Skaitė/

                                                -7-
Vytas liovėsi skaitęs ir laukė ką pasakysiu.
Tai buvo apsakymėlis, kuri parašiau  prieš 25-30 metų- buvau jaunas, sveikatos skolintis nereikėjo, tačiau išb šis kūrinėlis  liko neužaigtas. Ši nelaimė  mane persekiojo iki šiai dienai- atrodydavo  gražiai pradedu, bet greitai pavargstu ir jausdamas ir jausdamas, kad negaliu išlaikyti kvėįpavimo, atidėdavau darbą  kitam kartui, tačiau taip toli, kad rankos  jo jau niekuomet  nepasiekia. Vitas  surinko nemažai šios  makulatūros, vis sakydavo, kad Dievas žino, ką  darop ir, vadinasi, žino, kodėl aš nierkaip neįstengiu užbaigti savo rašinių ir žino, kodėl Vitui malonu  juos rinkti. Bat tai, kad  juose papasakota beveik  visa  jo  biopgrafija, tai man aišku. Manyčiau, tai  buvo paskata šiai kolekcijai surinkti, et Vitas jo  lyg nepastebėdavo- lyg  ji šiap sau. Irbsergėtų, kad  bent tokiais  popierias nebūtų prišiukšlintas pasaulis
- Ką tai reiškia,- padelsęs paklausiau.- O skaitai  ne kaip.. Galėtum geriau.
- Man atrodo, kad  neiškęsiu ir tuoj pat atbildėsiu pas  tavę Bet- ne. Aš tau siunčiu automobilį atvažiuosi. Tik nesiginčyk. Daugiau nekalbu, siunčiu automobilį, nes  reikia  skubėti
Vitas padėjo ragerli, o aš palikau pražiota  burna. Tai viršijo man  žinomomas “ katastrofiškas” Vito poelgio  normas, bbet nepergyvenau. Žmogaus  amžinoji paslapties esmė yra tai, kad  jis beveik visas susikaupęs savyje, tik ten  jis yra toks, koks  yra, o į išorę išleidžia  savęs laai nedaug- tik tiek kiek reikalauj aplinkyės., bet ir  šiuo atveju nereitai pasikliaujama  vaidyba. Man tai nenaujiena. Ta puikiai žinau, kad tik Dievas gali pažinti ir  nupiešti žmogų jo dvasios erdvėse. Beje, šitokį supratima įgijau didele  kaina. Tai iškentėtas supratimas, o ne  surastas raštuose Ir  būtent tai sudaro jos  vertę.
Skustis  ar ne,- apčiupinėdamas  barzdą,- svarsčiau ir  nusprendžiau  jos neskusti. Jaurėbė,- nepiktai  mintyse pagalvojay apie  Vitą. Sumanė,  matyt, pasigerti, ot, ot ir renka  kompanija,  naktialda. Bet tai  buvo tik  maskuotė, o sieloje jutau, kad Vitas įsiaudrino ne  dėl  kompanijos ir ne  dėl pasigėrimo.
  Paskutinieji  man “raštai” Vito kolekcijoje  atsirado  maždaug prieš  pusmetį, Ir netyčia  su jais prisipažinimas, kad  man  ilgame  ir keistame  gyvenime  buvo dau buvo daug  bandymų parašyti  puikių dalųkų. Nasakau, kadvtai turėje  ūti romanai, novelės ar  kitokio poųdžio  kuriniai kalbėjau apie  rašymą, prasitardamas, prasitardamas  kad  sunki dievo  valia įpūsdavo į  krūtinę  nykumą ir  visas  kurinys  baigdavosi  keliomis  ftazėmis. Vitui tai nebuvo naujiena , bet ir jis nežinojo, kad  neseniai pradėjau žegnotis ir kad  dodžiausioji mano aimė ta, kad nepamatytų aplinkiniai-,mypač artimesni žmonės- ir ypatingai  jis,  Vytas.
Ilgai griozdžiau, po keletą  kartų pakilojau savo  biliotekos knygas, ieškodamas šių užrašų, bet  jų surasti nepavyko Ir prisiminiau, buvo toikia  frazė- Žinau, kad  mano baimė žegnotis dievui nepatiks, bet  man atrodo, kad  pasauluje  vis dėlto  us  mažiau  nuodėmių, jeigu neduosiu  žmonėms apšiepti sugrištantį pas Dievą  žmogų.. O paskum  sutikęs  vita, vis laukiau, kad  jis man primins apie  tai, tačiau buvo neįtikėtinai kantrus, net pradėjau abejoti savo įtarinėjimu. Et  vėlyvas skamutis  ir jo užsispyrimas ekstra susitikti rimtu reikalu panudino  nusiteikti jo kandžiai pajuokai.
Betgi pats  kaltas, kad  mėtaisi ‘išpažinties užrašais  tačiau  vistiek pasizadėjau  duoti į snukį, kad  nesugebėjo  surasti tinkamesnio laiko, kone prikėlė iš patalo. Laikrodžio rodyklės  artėjo prie vidurnakčio. Kieme  cyptelėjo automobilio stabdžiai ir  netrukus pasigirdo dūrų skambutis.
Atvažiavo..
                                                  8
Oi keikei, oi  keike. Ne. Tu žodžiais  keiksmų nesakai. Visi tavo perkūnai  sproginėja  širdyje. Bet žinok, kad tai pavojinga  sveikatai. O šįkart tau nenusibosiu  su savo pirklystėmis. Atrodo, turiu įdomaus pasakyti. Nors  naktis, bet kava reikės užsigerti Na,  vilkis  savo  drapaną ir eik į  svetaine Ko čia dabar tupinėji.
Viskas gerai. Niekas  nedega ir  neketina  degti, bet reikalas toks, kad  tikrai negalėčiau užmigti. Tai ne jaugi per  nakti pačiam  su  savimi kalbėtis/ Nusprendžiau  tave parsigabenti;
neskubėjau  pulti jam  ant kaklo. Raukiau  nosį, taisiau  piktą  veido išreaišką, bet tokie dalykai  man nesiseka . Tai buvo  nuoširdus  sutikimas. Nuoširdumas  neapgauna.
- Tai kas atsitiko. Verdi. Verdi kaip pokario metais  ruginė  uiza  puode.
- Ruginė. Tui. Bet sakau- eikime į svetainę. Jauti/ tai, seni,konjako garai.
Vitas paslaugiai padėjo  nusivilkti  puspaltį ir  mudu nuėjome į svetainę. Kurią  jis kitąkart  vadindavo  užkandinę. Gyveno gerai, bet tik tą  dieną  buvo lemta  sužinoti, ką  tai reiškia. Įvirtau į pamėgtą  fotelį ir ištiesiau  kojas, laukdamas išgirsti, kas  ji  jaudina ir  nesitikėdamas, kad tai  galėtų  ūtio svarbu  man. Bbet šį kartą  apsirikau ir išgirdęs, kad  nori  mane  nupirkti pripiliau  stiklą  konjako ir nermirktelėjęs išgeriau iki dugno.
- Gal  dar vieną?
- Kaip įsakysite, pone.- Prisipyliau ir  vėl išgėriau., visu  kūnu jausdamas šiltą, gerą it  mylimos  moters glamonę. Užkaito  veidai. Šiluma pasiekė ausų  kraštelius..
Vytautas irgi prisipylė, išgėrė, butelį  pastatė toliau.
- Jaučiuosi  kaip pas  čigoną  ar turguje  arklys.
- Nevaizduok džentelmeno,-  nutraukė  Vitas.- Pinigai yra pinigai. Žaidžiama   tik šutauo- arba už juos perki, arba pardiodi. Jie  emocijų nežino, bet savo darą išmano  gerai. Kita  vertus, nekik prie žodžių ir klausyk, ką  tau išmano  geriau išmanantys ž,onės.
- Tuo geriau išmanančiu čia. žinoma,  būsite ir  Jūs, pone.
- Ačių, kad  bent tai suvoki., -  Vitas atsistojo,  norėdamas pasiektim utlį, bet susilaikė ir pasilenkęs  arčiau  mano veido pasakė-Pinigai mano dideli, todėl  verti , kad  galėčiau didelį darbą padaryti. Todėl ir tu, seni, čia. Todėl ir aš  nerandu  vietos. Žmonės  miega o aš va, tave,pašepelįm privalau konjaku girdyti ir dar pinigus  mokėti Nemažus. Bet svarbu  ne  milijonas, o kad  darbas būtų padarytas gerai.
Norėjau pasakyti, kad iki  milijono,  mielasis, nemoku suskaičiuoti, bet  vito akys buvo piktos. Tai  uvo nauja  jo elgsenoje, šitokiu jo  netekę  matyti.
- Tai  ko tu nori. Sakyk. Netempk  gumos. Ir  konjako  duok. Jeigu užsimojai girdyti, tai  girdyk.
Dabar sakau, duok Dieve  žmonėms  daugiau tokiu  naktų. Tačiau  ne  keista, kad tokio aiškaus  dalyko man seniai nepasitaikė sukrauti. O kai tas pavyko, išsitraukiau piniginę, pats  pasišaudamas  girdyti bičiulį brangiausiu  konjaku, bet  buvo naktis ir reikėjo gerti, ką  spintoje turėjo  milijonierius.
Man  visai  nestebino tai, kad šis žmogus  kažkokiu  ūdu sugeėjo sukaupti didelius pinigus. Mane  nustebino, kad žmonėse pasklidusi  jos neteisybė, kad esa, pinigai gadina žmones. Menki, jie žmonės, jei pinigai  juos  sugadina taip. Vito jie  negadina,  Bet ar  neatsitiko kažkas  baisaus , nepataisomo  su  manimi/ Aš ilgai negalėjau patikėti, kad  jis  siūlo už  jo  milijonus  susukti  kino  juostą. Ir  ūčiau lengviau patikėjęs, jeigu jis  ūtų pasakęs, kad parytyje išlauš  banko seifus iš užvogs  milijoną, kad užmuš žmogų ar padarys  kitoki  baisų  nusikaltimą. Gėda. Tačiau  gėda- ne  bausmė. Žiuriu į save ir  matau, kad visuomenėje  toks netikęlis  ne  vienas, o teismo  mums  nėra. Tai bent tu, Vitai, teisk, savo panieka  mane., kad patirtoji  gėda  neatlyžtų iki grabo.
Taip rašiau dienoraštyje, kurio susikaupė (?)
                                          9
Sveikas, pasauli.
Tutbūt nemokėjau tavęs  matyti, bet tai  mano kaltė. O gal  nusikaltimas?-Rašiau dienoraštyje,  sugrįžęs iš  Vito namų.- Man gėda, kad aš  toks, bet didesnė  gėda, kad paklydau tarp savęs ir žmogaus. Kurį laikiau tarp  geriausių  bičiulių. Pie  Tave čia, rašau, Vitai. Tu  tas  žmogus. Aš ilgai negalėjau patikėti kilniu tavo žygdarbiu, kai išvertęs iš  kišenės ( o tiksliau iš maišo) krūvą pinigu pasakei:- Imkite.. tepadeda  jie išgirsti Lietuvą  kaip  mūsų  tėvynę. Tepadeda  jie  suprasti, kad esame ir  kodėl tokie  esame Aš skiriu šituops pinigus  Lietuvai įvardinti  žmonių širdyse.
Ta  naktis  it pasaka. Paskui, kai jau supratau, kad tai ne pavelavęs  naujametinis pokštas, sužinojau, kad  Vitas pinigus deda į kultūros  aruodą. Nežinia, kaip prisiminiau  tą patį apsakymėlį, kurio jis pradžia paskaitė telefonu.
“Ak, tu, - nudžiugo Vitas,pajutės  dėdės  žodžiuosę teisybę. Ir  vis  ieškodamas danguje  vieversio. Tai  uvop to amžiaus  jaunikaitis, kai suaugesni dar nepripažįsta jam  vyro teisių., lyg  ijo, kad  nmeįsileistų į savo tarpą  žmogau, kuris pranoktų  juo savo dvasios  kilnumu. Jie, suaugusieji, net nesuvokia, kad tokiu elgesiu naikiną gėrį, meilę ir patys apsineša  dumblu nes  nėta jiems kaip vyras  vyrui  pasakyti, jog  melstis žmogui reikia ne  sukniuus tamsiame  kampe, lenkiant  galvą prie  grindų, Melstis žmogui reikia prie to altoriaus, kuris  Dievo rankose- jis  visuomet dievo rankose Ir  vyturys iš to  altoriaus., kuris  čiulba pakilęs į padangę  tik todėl, kad padėtų žmogui pakel;ti  galvą ir pamatyti, tuos  rūmus, kuriuose  gyvena.
Vitas irgi žinojo šią paprastą  tiesą, bbet  vyresnieji  jį vaidino piemeniu ir varė  ganyti kiaules.. Tiesa, jis negalėjo, kaip  vyturiu Dievulis, pasakyti, kad turti savo  lauką, bet  jis  mokėjo valandų valandas  kaip laukas aukštylnenkas gulėti ir nepavargdamas žiūrėti į dangų. Uvo kantrus  kaip akmuo ir laimingas, kad  moka  melstis  maldomis, kurios kaip meilė- banmguoja, kilnoja  krūtinę, atsidusta ir  nusišypso- ir  viturys, išgirdęs  šitą  maldą- vėl pakyla į dangų, virpa ir  čirena, ir tokio mažo jio pilnas pasaulis.
Atmintis  matyt, nedaug apgavo. Irt Vitas,  pakėlęs antakius ir išplėtęs  akis, nepakrutėdamas išklausė  šį monologą ir pasakė:
- seni, bet tai beveik žodis žodin.
- Beveik? Tikėjausi, kad  apsieisi be “beveik, kad  pripažinsi, jo žodis žodin. Bet tokiau- nors šauk. Neprisimenu. Kas čia galėtų  būti. Yra, vadinasi, akimirkos žavingos. Bet  Vitai, ar  nujauti, Griūva pasaulis. Mano akyse  jis  griūva, O kartu ir ta neteisybė, kai pinigai gadina žmones Menki jie žmonės, jeigu  juos galima  sugadinti. Tavęs  nesugadino.
- Man  ju dar pakaks, kad sugadintų. Bet  juk iš tikrųjų, tave  noriu   nupirkti. Tai reikės šį darbą  dirbti. Reikės pasaugoti, kad  pinigai dirbtų
- Nebūk merga,-.ramiai pabarė Vitas ir tęsė:- Rizika yra rizika. Ir įdomiau, kai ją  lydi tokia pati palyda Tuomet  nėra  abejonių, kai užsidegus klojimui, sudegs  visas  jame  sukrautas derlius. Aš nepakenčiu profesionalizmo, aš  noriu  juoktis ir gal suteikti   malonumą  kitiems  pasijuokti. Ir man  atrodo, kad imdamiesi  darbo kurio nemokame- Ir  kitus  pajuokinsime. Ir patys pasijuoksime. Tai labai idomu. 

                                                 10
To nakties laiko nepastebėjome. Ir kai išaušo  rytzs,  vėlyvas rytas- irgi nepastebėjome. Ir kai  butšelis  ištuštėjo, ir kai kitas atsirado- viskas  buvo kaip sapne., ir  jeigu  baigtųsi šis pasakojimas, nepatikėčiau, kad  mūsų  laukia nemažas  romanas.
- Lietuviai eina į  mūšį?
- Iš  kur mums  daar žinoti? Kad  diletantai. Einame  ieškoti.
Ir  vis  dėlto jau tuomet pajutau kažkokį užsispyrimą, kad šitaip  nusiteikti negalima. Tai nebuvo  gailėjimasis  Vito  pinigų. Tai  buvo ta  nuostabi proga pasirodyti  visuomenei  su veliava, kuri žmoguio leidžia atsiskleisti. Būtent ši aplinkybė tapomsvarbiai priežastimi atsirasti idėjai, kuri ir galėjusi atsirasti tik,tuomet, kai prie  Dievo  duotos ….. .. ..  laisvai pridedamos  galimybės  ją  realizuoti., apibrėžia  turtsa.
Au žinojome, kad  gyvensime  neilgai, kad perdaug apsunkinti skrandį tokiuose  mūsų metuose pavojinga ir  vis  dėlto pasirodome  gyvenimui  gobšūs. Kai  Vitas pasakė, kad reiktų pradėti  nuo 1863-jų, man pasirodė, kad aš  jį suprantu ir ir  neuždelsęs  atsiliepiau-  juoktis, tai  juoktis..
bet  ne, iš savo tautos istorijos  juokiasi tik bepročiai.
- Rytoj  važiuosiu į turgų, pirksiu  lazdą. O viešpatie, kad  nors nepaslystume, nesugriūtume.,- pirmą  kartą  išgirdau  jo susipūpinusius žodžius.
- Nupirk ir man,- paprašiau  jo  mintyse Prašiau  Dieva,  kad  ent  jis nebūtų su tais, kurie norės  juoktis. Na, o tau,  mielas žmogau, tokia teisė duota.;
“ Bet  jis mokėjo  valandų  valandas kaip laukas aukštilnenkas  gulėti
ir nepavargdamas ir nepavargdamas žiurėti  į dangų, -šgirdai  Vitą/b
- Ir  viturys,, išgirdęs  šitą  maldą, vėl pakyla I  dangų, virpa ir  čiurlena ir tokio  mažo  jo- vėl pilna padangė.
Vitas  ne t užsimerkė Toks saldus  džiaugsmas apkaino jo krūtinę. Išnyko debesys, bet tamsos  nebuvo- raudoni,  linksmi ilgi  ugnies liežuviai laižėsi po akių  vokais- ir ši šviesa akino.- plėšte plėšė  nuo žemės ir kėlė ten, kur  virpa- gieda  vyturys.
- neijok, Vytuk.,- girdėjo šaukiant  dėdės Vyturiu  Dievulio   balsą. Aš taui  dovanoju  lauką Vyturiai,  rač, žino iš  kur lengviausia  į padangę pakilti.
                                       11
Atrodytų, kad dienos turįjo būti pilnos veiklos, reikalingi ar  nereikalingo  ruzdesio, tačiau  buvo kitaip- aš aptingau, labai aptingau, lyg  ūtų reikėję  ruoštis ilgai ir sunkiai kelionei pas   numirėlį., vis pykstant,kad jis  mirė. O jeigu  kitaip negalėjo, tai  kodėl  mirė taip toli. Apsunkau. Atrodė  visas esu prigrūstas  geležiniu  luitų. Kažką  daryti,  juo laiau tikintis  sėkmės- buvo neįmanoma. Bet tomis  dienomis mano dvasinė  būsena  ar tik  neuvo pati ta, kai jai paklusius  ir jai patikėjus telieka sąžiningai ir  dorai prisipažinti- vyreli, tavo laikas  praėjo. Viskas,, kas tau dar pallikta, tai sentimentai sau   ir prtaėjusiam  laikui.rašyk, skausmingus prisiminimus, kaip tą  kiekvienus ,  nuoširdžias  manas, kad tai didžioji jo pareiga juos  tip, kad  jie būtų gražūs ir  vienintėlai tokie teisingi.
Dienos  slinko  lėtai,  nūdmai ir  buvo daug laiko, kad  galėčiau  suvokti, jog  jo ne šiap sau,, kad tai lemtingas ženklas  galybės, kuri  vis  dėlti neužmiršusi, kad žmonių  gyvenimo, jų likimų negalima paleisti iš savo rankų. Yra  kalendorius, kuris nežino, kaip tą  galybę pavadinti- bet jame  niekas nepakeičiama . Ir sapnai, perskaitę  jį išdykauja. Kiekvienas savaip, kai ką pranešdami žmogui iš  jo ateities
Nyki tų dienų  tuštyė lyg ir liūdytų, kad mano tos  Galyės kalendoriuje  buvo tuščia, o kažkur toliau nupiešta  bebaigianti  degti žvakė- aplink  ją gražiai ryškios spalvos- dar  uvo leista pažaisti, pasigraudenti ir viltis, bet nuojauta  nenorėjo lepinti eprasmiais  žaidimais. Nuojauta  buvo teisinga ir vargino tais  sunkiais  betono luitais, versdama  suprasti realybę kaip tokią.
Tik po geros  savaitės  buvau paliktas pats  sau. Ir  norint, žinoma, kad galėjau suprasti savo beviltišką  padėtį: nami ir ju nuotrauka, kur  kur galima tik ateiti ir tik prisiminti., kai iš to naudos tik  kiek  tai reiškia - subbanguoja dvasia. Veiksmas dar  vyksta, bet dar  nuotrauka  rėmuose reikalinga, bet  ji jau negali ištrūkti ir jai elieka  laukti ir tikėti.
Bet  nepasakysiu, kad  gyvenimas   buvo  visiškai tuščias., jeigu tik sutiktume, kad ir šešėliai tos besikeičiančios, paslaptingos, neturinčios apibrėžtų  kontūrų, ištižusios  dėmės, tą  jų maišatis  gyvenime turi kažkokią  prasmę. Jie užpildo  tuštumą, kuri- bent man- visuomet sunki. Ir  nedrasu sakyti, kad gal idealios tuštumos išvis  nėra.
Praeinat šiai dvasinei  negandai- krizei,  kažkodėl apsidžiaugiau  kad jį  buvo.ir geriau už  fizikus  žonojau, kad juodos  spalvos geriausia absorduoja  šviesą Su ją  sukaupdama ir šilumą. Taip ateina  kita pradžia., galima  sakyti, naujų reiškinių, ir atrodo, kad nesumeluojant sau ir  kitiems , galima  manyti, kad pamokos  dar  nebaigtos. Ir kviečiamas  pasirodyti ką pats  galėtumei parašyti ant to savo likimo kalendoriaus  lapelio.