4. Pa... pa... pa... pamąstymai.
Žodis pamąstymas kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus ir jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardinat šį raštų žiupsnelį. Specialiai vengdavau jį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkaklia, netgi įtikėjęs, kad galiu padaryti gerokai daugiau. Būtent – kad galiu parašyti knygą.
Dabar jau sunku prisiminti, kokiam pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau tari žodį be broko. Tiktai žinau, kad tuomet savo gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus. Kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir Nykštys – vėlgi atitinkamai – Anularius, Medius,, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau pasirodė, kad ir patogiau. Pagal piršto vadą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo gyvenimo dešimtmečiuose irgi paprasčiau.
.., ir bet ...vardinat kalbinat ju iir juo šaukdamas lotiniškai -švardinant juos lotunišjaui - ūie desimtmeąiai buvo skaičiojiami karięs jis BeManu, kad jis priklauso kairės ranko kutia iš pirštū-
Tu k`_ netrumiausi atkakliaTreniravausi atkakliau,net ir pasitelkęs pasiryžęs atlikti darbą,a Po truputį ir būtent toidėl, kad laiko vis mažiau ir mažiau, pradėjau tikėti, kad jubiliejine knyga vis dėlto atsiras.
– Jeigu pritrūktų jo dar gi yrašalia yra Smikius su nepaliestu savo dešimtmeąiu. Galima būtų pasiskolinti.
– M Nejuokau. Didusis, nejuokau. Kas kelnui skolins. Kas jam ta skolą gražins...
rtgi taip Dieva, jo paveikslas šaudomas.manyti, kad šitai sušaudomas pats Dievo pavieksla.
_ O aš tuomet:
O kas šaudo. Kas tie keli baltaraiščiau. Argi ne Dievo paveikslas? žudu tema suišaudqamas kad Bet kas tuomet šaude... Irgi Dievas., prisimindęs,a vis gilaiu suvokdamas, kad suprasdamas, kad.
Betgi kas šaudį> argi ne Dievo paveikslas...
.u ateiti prie eilėrašėiua apdaužytų kuolais..
Ir ben kol kas netingiu dar ateiti prie
Taip, pasitaiko, kad nesugebu jos išlaikyti Ir tuomet atsimenu Šv. Stepono bažnyčią, persižegnoju ja. Taip, taip kol ji dar nepastatyta, žegnojuosi ne joje, o ja.
O ir ten girdžiu:
Neišeik neišeik tu ių sodžiau
Nęepaliki žolvičių žalių..
Be taves vakarai bus nuobodus
Be tavęs nebus sodžiuje daina..
Turbūu iš tem ir gagomoniaja mano...
..
jos taip ir aš neMato ir dar kaip!
Užrašas atsiminimui bent iki Motiejaus,
kol į 2016 -uosius parskris vyturiai. Iki tol, manau, apsispręsiu paklusti Motiejui ar ir toliau elgtis, kaip aš pats išmanau. Tačiau žinoma, kad geri patarimai neturėtų būti užmirštami. Ir taip:
vakvakas
Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais.
Nereikėtu
Liekis dienoraščiuose - kiek nori. Komentarai po kūriniais skirti kūriniams aptarti, ne virkavimams apie autorius.
2015-08-07 23:45
Niekas manęs neklausė, kaip tai atrodo.
ašiau jois: nebūk,bitele, m9za..tikėtinu dalyku. g patyriau jš ū matyt, jau. os subeba tai įsijausti giliau, išsiliedanos per save iir užkrėsdamosšitu efyru kitus kitus.....0
Tačiau neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:
Ir visti, kaip suprantu, Poe poeterėlis nieka, neskirtsa, į ji kiekvenas turime teise ateiti O beje ir - Gerai, kad
sako: JNiekų valdovąO ąia gi: pasakas gžažiai esi.
–,
– Uki, Pranuci iš ju kitos pasirodymo? Ar manai, kad įrodys, kas jis, Niekš karalius?
Nemanau, Didysis pirštai? Neįvardins. Pagaliau gi ir parašyata: Ir jos skaitė ir žino:
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
Tačiau neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:
1. Įžanga
Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.
Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys \\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin, negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.
Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti kilnų žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
o Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
Ir ją išvaikščioti kaip Ašašai,
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.
– Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai – ar verta dėl to vargti? – atsiliepė Pro.
Su jomis – su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebėdami susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję dar anais laikas, kuriuos judvi geriau prisimena. Jokių susitarimų, kaip mums būti, neturėta, o labiausiai užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną. (Gal suaugs?)
– O ten jau matysim, kaip kas atrodo. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe, o nuo jo sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką supratęs iš girdėto, daugiau ar detaliau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją – Poe, man nebuvo sunku.
Dabar, išgirdęs Pro, kalbančią apie Ašašai, žinojau, kodėl ji taip – ar verta man atsiminti ją, Ašašai?
– Ką myli, tą muša, – šyptelėjau jai į akis.
– Myli? – sukluso Pro. Ir lyg stebėdamasi:– O!, myli, myli, myli... Na, tuomet girdėk tuos meilius žodelius, – pasakė ji ir iš tikrųjų, juos girdėti man buvo smagu. Smagu ir dabar, kai užrašau juos manydamas, kad jie bus atversti užrašais. Tačiau te jos vardas būna Švelnioji. Tačiau vizualiai ją neblogai pavaizdavo ir Pro, iškalbėdama Švelniosios man skirtus žodžius:
„aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ::
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
(Švelnioji)
– Nagi, senuk iš Švelniosios raštų, ką pasakysi? – nesusilaikė patylėti Poe.
– Prisimenu Vidinį, Poe. Tiesą sakant, paskutiniu laiku neatrodo, kad jį užmiršęs būčiau. Vis sunkiau suvokti, kad štai mes esame čia ir nežinoti – o kur jis? Aš gi nesugebėsiu vaidyba pavaizduoti Vidinį taip, kaip Pro Švelniąją. Tačiau dvasioje prašau jo: Vidini, nors mintimis atsiliepki, kad būtų kuo panašiau, kaip tada, – pasakiau, net nepamanęs, kad pasiruošęs atkartoti veiksmą, kurį mudu su juo kažkada atlikome.
– O „kažkada“ – kada tai? – pasidomėjo Poe.
– Buvo žiema. Metų nepamenu. O mėnuo? Vasaris. Ar tik ne jo tryliktoji diena?
– Na va, tryliktoji! – sumurmėjo jai gero nelinkėdama Poe.
– Suprantu tave, Poe, bet man tai džiugi, atmintina toji diena. Vidinis irgi ja džiaugėsi ir, tikiuosi, džiaugiasi. Bent tuomet neatrodė, kad giedame, žiodami burnas. „Giedok, širdie, giedok“– skatino jis savo širdį. Aš gi panašiai raginau savo širdį. Užrašuose irgi „Giedok, širdie“ ar „Dainuok, širdie“ Nuo jų ir prasidėjo. Nuo užrašų.
Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
kad vyžų iš tavęs – manęs nepins
Ir milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.
Taip tada taręs aš. Ir nemaniau, kad galėjau daugiau pasakyti. Tačiau girdžiu: Vidinis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiančio, ilgai nereikėjo. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą Šilinių dzūkų kraštą matėme.
Vidinis:
Ir ba - la - na.
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais.
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti
– O, atsiminiau! Ir metus atsiminiau! – apsidžiaugiau tokia sėkme. – Tai, Poe, buvo 2014 metais, ir būtent... taip, taip, būtent vasario 13 d. Tačiau reikalas tuo nesibaigė. Į jos laiką sutilpo ir kiti mudviejų su Vidiniu „ pagiedoti“ posmai. Atrodo, kad ir dabar juos, kaip tada galima dėlioti ir taip, ir kitaip, o jie vis tiek atrodys padėti savo vietoje. Nesvarbu, kuris jų pirmesnis, paskesnis ar paskutinis.
Ir ne tik tu, Širdie!
giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia,
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim,
bet leisk ir mums su tavimi išbūti,
kažkur kelionėje suklupus,
suspėti leisk ištarti žodį „ačiū“,
ir užsimerkti žinant, kad esi...
O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau, duok,
kad ir iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia.
– Ir toliau? – kažkodėl šį kartą labai smalsi buvo Poe.
– Ar Jums neatrodo, kad aš, brangutės, pavargau. Ko gero, Vidinis ten, kur jis dabar yra – irgi pavargo. Ir nieko nežinau apie Švelniąją. Tačiau ją norėčiau matyti netgi labiau, negu suvokiu tokį poreikį. Kandžius paprastai nebuvo atidus bet kokio rašto perskaitymui. O tuomet, girdint Švelniąją, jo ausys kaip žvakutės pakito į dangų. Šypsena pasidarė tokia atvira, saulėta, kad jo burnoje visus dantis galėjau suskaičiuoti. Visus...
– Nėra Kandžiaus,– kažkas pasakė, – Išėjo Kandžius. Namisėda jis niekuomet nebuvo. Draugai buvome ir, beje, esame, – beveik nematomas kaip migla švietėsi kalbančio žmogaus siluetas. Miglotas jo paveikslas greitai brėško, dėliojosi ir susidėliojo į gerai pažįstamą Vaidinimą.