Patikėk

Jeigu dainuot išmokai, patikėk –
Jau greit ir verkt išmoksi, vyre.
Ir nesvarbu, kad ašara atrodo moteriškos giminės,
Bet ji lygiom,
Bet ji perpus su vyrais
Nuo lopšio dar.

Kaip rytui jo aušra,
Kaip žolei jos sužvilgusi rasa,
Pro ją ateina šviesuma ir laisvė.

Sukrutęs paukštis,
Be dangaus,
Dar medžio šakose
Savo paties daina
Paragina gyventi...

Jeigu dainuot išmokai, patikėk -
Jau greit ir verkt išmoksi, vyre...

Nusikaltimas

Nelinksma, ne.
Nors, regis, džiaukis ir mylėk!
Sakyk poetiškas kalbas
Ir minkyk pagyrimams žodį - 
Už lango stiklo vaikščioja žolė.
Prisirpęs sodas sprogsta pumpurais.
Pražydo gėlės.
O inkilas varnėnu gieda,
Nors irgi senas jau,
Bet dar iš mano rankų čia atėjęs,
Todėl labiau negu kiti
Turėtų būti dvasiai mielas.
Ir tu juk:
- Kaip gera, kad turi
Taip giedantį paukštelį savo...

Ilgai tylėjau, bet, žmogau,
Jau negaliu ilgiau -
Paukštelio giesmėje dar neatslūgusi mirtis.

... Kaip ir dabar,
Pavasaris tada,
Tik inkilo įkėlęs niekad nebuvau.
Mačiau, kaip aiktelėjus šūviui, nuo šakos staiga
Krauju užspringęs krenta paukštis .

Taigi, ar netaiklus šaulys?

O tu štai klausi, kaip šit gyvenu?
Aš su pavasariu kasmet einu
Į savo paukščio mirtį.

O Dangaus vartai, neatleiskite! – prašau, -
Man atleidimų šitokių nereikia.
Laikiau jį rankose –
Dar buvo šiltas.

Kiti varnėnai peri mano inkile,
Tačiau vis regisi, kad taip netikra.
Tai gal neklausk, kaip gyvenu,
Kai nežinau, ar gyvenu,
Kai su mirtim jau daugel metų,
Kai vis aiškiau iš ten girdžiu:
- Alsavimas gyvenimo neduoda, Pranai.
Nusikaltimas – net būnant laisvėje,
Turėti ją.

Sielą vis degina kalėjimas ir prašymas -
O Dieve, neatleisk...

Neapsirik...

Lėliuke, tu tyliau.
Poezija labai saikinga.
Nors ji visur,
Tačiau geriausia jai,
Kad neatrodytų bet kaip,
Net jeigu jos mažai
Ir, gink Dzievuli, jeigu daug.
Ji kaip žmogus su metais žyla.
Net būna, kai pabėgus į lankas,
Įsigeidžia pavirsti į miglotą tylą.
Tuomet žiūri - it šviečia žvaigždės pro rūkus,
Bet gal ir  - ne.
O tu, lėliuke, dar maža
Ir kai sakai, kad  peršokai per tvorą,
Pasižiūrėk -
Šįkart ten skalbinius močiutė ar mama
Kartu su tavo vystyklais padžiovė...

Ližė (II)

Daug smėlio vėjai išneša iš sodžiaus,
Bet jis iš žemės verčiasi gilios,
Sruvena venomis it kraujas,
Kad net lig šiolei gera būt su juo.
Spėlioti priežasties nereikia —
Aš neieškojau Jos kaip Lizės  –
Gražuolės burnoje šveplavo kelios raidės
Ir man tai buvo nuostabu.
Girdėdavau,
Kaip Siena virsdavo į Šieną,
Žuvis –  į Zuvį,
Pavaikščiojus po mėneŠieną
Ant lūpų likdavo jos buCinys...
Ir net Ašašnykai
Iš jos burnos
Kaip vyturys pragysdavo į dangų
ASaSnykų  ŠodZum...

Brendu per atmintį, kaip kaimo gilų smėlį,
Dėkodamas dievams, kad ji dar neišnyksta.
Banguoja Grūdo ežeras, primindamas jaunystę,
Grūda pakilus plaukia...
(O Viešpatie, pasaugo ją, mažyte,
Vingriuojančią į Merkį).

Aš jau žinau, kaip vyrai verkia,
Bet, Liže,
Net ašaroje man džiugu,
Kad nebeieškau iki šiol tavęs kaip Lizės
Po visuomet ASaSnykų dangum ZvaigZdėtu...