Ech, Roma...
Stabdau žirgus.
Bet jie prie kinkinio įpratę
Ir nesupranta, kad kitaip galėtų būti -
Kaip karieta neįgali senatvė,
Tačiau ir ji savęs neleidžia iškinkyti.
Ech, Roma, regis, suprantu tave -
Argi ne taip vergovė tapusi tavo esme?
Žinau, laike seniai taip būta,
Bet krisk į Žmogų ir žiūrėk kaip ten -
Vergovė daiktui sielą prasmelkia ligi bedugnes,
Išnyksta Dvasios polėkis
Kuomet ir akmenėlyje gyva it Dievas,
Esą - esu visur...
Stabdau...
O jie kanopomis į kelią įsikibę,
Dar aukso ieško vis –
Jau senokai, deja, net - ne žirgai,
O kuinai savo kaulus nešantys kažkur
Ir net nemokantys šventai numirt.
2011-08-19 13:25
2011-08-19 23:35 Prosto moluno
Didi tiesa tai jau ne melas žinotų raštą pasimokytų iš čia verkšlenančių bet kur jau gyvuliui tik miega atsistojęs kol krenta timpčiodamas keturias skirtingas kojas. Taip neramiai. Ramiai dar neišmoko nes nepasiūlė jam žmogus elektrošoko.
2011-08-19 14:25 Senamadžius
Arkliai
Prie kinkinio įpratę,
Kitaip galėtų būti -
Kaip karieta neįgali senatvė
Tačiau ir ji savęs neleidžia iškinkyti
ir net nemoka
Šventai, ramiai numirti.
5.
2011-08-19 13:45 Veritas de Futuro
Galėtų gyventi ir
tokia miniatiūra:
Stabdau...
Žirgai, kanopomis į kelią įsikibę,
Dar aukso ieško vis –
Senokai jau, deja, net ne žirgai,
O kuinai, savo kaulus nešantys kažkur
ir net nemokantys šventai numirt.