Vakaro kvietimas

Ryto laiškai neparašyti liko.
Diena užgriuvo,
Dar nelaukiant jos.
Ir šen, ir ten po ją -
Daug prakaito, daug dulkių, ilgo kelio,
Tačiau nesibaigia darbai
Ir kur tik nueini - vis reikalai, vis reikalai.
Nebuvo laiko pasėdėt prie stalo,
Pasišnekėti,
Po taurelę maktelėt skaniai,
Užkandant lašiniais ir laužiant duoną rupią,
Ir išsiskyrėm, nepamatę vienas kito:
Diena – manęs,
O  aš – Dienos.
Ir štai atėjo Vakaras.
Žiūriu - tik nuolaužos iš reikalų palikę,
Su skambančiais kišenėje liesais skatikais.
Tai jie, mielieji, dar alaus bokalą stato,
Dar pašviečia į veidą atmintim gera.
Ir nustembu, kai Vakaras staiga:
- Galėtume duetas, Pranai, būti.
Panašūs, temstantys abu.
Ir Saulė leidžiasi pro mus.
Bokalų nedaužykime, kad šukių ko daugiau,
Tačiau kol prie alaus –
Kodėl turėtume į tylą grimzti?
Ne aš, Naktis tave ten glaus.
Tu man čia laikinas, aš tau
Bet kai neturime geriau -
Priimkim lemtį prie alaus bokalo.
Geram duetui kaip girtuokliui,
Ir jūra iki kelių...

3.

Sustojome prieš  publiką,
O ji tąkart - tai jis ir aš.
- O Vakare, - sakau-
Turbūt nepaprasta
Įaugt ir būt žmogaus laike,
Bet kažkodėl net nejaučiu, kad tu
Dėl to norėtum pykti.
Net atvirkščiai: atrodo tau smagu,
Kad šit turi sau Praną Karlonų
Prie vyno taurės ar alaus bokalo...

Vakaras:
- Cha,  cha!  Vaišingas koks!
Gal net ir nežinai –
Ne iš bajorų jis...
Bet nepameskim kelio dėl takelio;
Juk iki šiandien daug nežino net,
Kas  iš tiesų yra duetas.
Tai juk daugiskaitos pradžia.
Todėl argi neaktualu
Suvokti jį, kaip esmę muzikų visų,
Nes po dueto jau - trio.
Be mūs dviejų - argi galėtų būti? 

Štai mato publika, kad esam du
Ir...  Ir - ką?
O! jei žinotų ji, kaip Vakarui sunku.
Kartais atrodo - krapštelėtų kas
Ir būgnai sudundėję prasiveržtų į erdves,
Užtvindami pasaulį  ilgesiu ir netektim.
Jau net ir tu ne kartą man: 
„O Vakare, praėjus tau, užgęsta saulė“...

Sustingo rankoje alaus bokalas,
Sujudę putos, liovėsi kuždėti,
O Vakaras
Kaip niekuomet toks artimas, toks geras:

- Klausyk, ką pasakysiu, Pranai, Tau:
Esi tu šunsnukis, žmogeli.
Tačiau šunų, aš, žinoma, atsiprašau,
Bet atsimink -
Su saule juk  ir mano kelias...

2012-03-10 10:16:24
Pelėda

5

Labai prašau:
- Nedink!
Ateiki į mane ir būki kaip namie
Gali papoteriauti, bet gali ir – ne.
Čia laisvas tu, tikėjimuos ir išmonėse savo,
Tiktai tegu išlieka dar langų stiklai -
Pro juo žiūrėjo tėvas, motina ir brolis mano,
Ateidavo į kambarius ryto šviesa –
Bet niekas tai gražiai nešviesdavo, kaip aukštas klevas,
Apspitęs inkilais...

O Vakare, kol dviese dar
Žiūrėkime, sukritę akimis,  pro langus
Tik šitaip galime dar atsimint save,
Kalbėt į tėvą, motiną, į brolį
Ir užsimiršt, kad vietoj klevo - tuštuma...

7.

Į darbą išeinu kasdien,
Tačiau  ne taip, kaip įprasta,
Kaip buvo neseniai
Keliauja  laikrodžiai savo keliais
Ir  nesvarbiu -
Giedos  ar negiedos gaidžiai,
Jautrios  minutės  tyloje
Užsikuriu akių ugnelę  menką -
Ten, po  vokais , dangus  žvaigždėtas  visados,
Bet kol su savo duonos guruliu burnoj
Kol žodis  aplabinęs  sielą laiko
Man gera būti prie ugnies savos
Ir laiminti širdy dar spurdantį
Jo Prakilnybę Laiką.

Žegnojuosi  ar  ne ,
Bet  poterių  bažnyčios nekartoju
Kartais  užtenka  žodžio, kai girdžiu 
Kaip  mano lūpomis jį  Dievas siunčia Žmogui .