(2) 

Žinau, kaip žydi rožė.
Ir likimus ne kartą jos stebėjau.
Taip pat ir tą, apie kurį sakai:

„Nuo rudenio šalnos nuvyto...
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.“

Negreit, o Viljamai, negreit.
Tik po žiemos.
Bet ir po jos,
Dar nemenkai palaukus.
Ir nežinau, beje,
Ar gera jai toj vietoj augti,
Kur įžūliai pasiautėjo mirtis.

Tačiau geriau, atrodo, žemėje nėra.
Kur koją mink –
Daugsyk kažkas jau mirė čia anksčiau.
Ir nesvarbu, ar šalnoje, ar kaip kitaip,
Ar rože būdama, ar gyvastim kita.

Net nežinau,
Kiek dar užtruksi pas mane, 
O beproti Šekspyrai mielas,
Ir Salomėja Nėris meldės kaip šventam
Manydama, jog tu esi poetų Dievas,
Kai žodyje – dangaus šviesa,
O ir tiesa, kuri
Kaip dukart du kad – keturi.

Tačiau dabar – lig kito karto vėl,
Šventovėje eilučių tavo.
Man miela pamąstyti apie tai,
Kaip visa kur gražiai su mirtimi gyvenam.
Paglostau šalnoje ir aš
Poezijos raides kelias, 
O paramstyti sijomis namai
Tavo vardu vėl atgimimą rašo.

Komentarai 
#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 03-11-2011 13:24:31 
Gerai su Šekspyru šekspyriškai. Tik dėl kirčiavimo rašyčiau: Ar būdama rože bei Ir Salomėja meldės kaip šventam. Beje, upė - Neris, o mūsų poetės pseudonimas - Nėris. Sėkmės!

#2 | Pranas · 03-11-2011 14:12:18 
Tai jau taip, Nėris. Ačiū.

#3 | Pamirsta · 05-11-2011 19:20:50 
ačiū. Nuostabios eilės. Lengvai skaitosi. Gera

  (4) 

Tave skaityti vis kitaip išmokstu,
Todėl ir lyros nededu į šalį
Ir šiandien kaip tada girdžiu -
Esą, susižavėjęs savimi.
Esą, nedorėlis esu.
Esą, tuščiai eikvoju grožio lobį.

Bet leisk man persižegnot tavimi.
Tu jau šaly, kuri manęs dar laukia.
Tai paprašyki jos: te užtrenkia duris!
Man tos būties tikrai nereikia.

Kuomet dangun negieda vieversys,
Girdžiu, kaip patvorį apspitę, žvirbliai čirškia
Ir te nedrįsta čia užklyst šaulys.

Man gera atsikvėpt net į mažytį nieką
Ir kaip bažnyčioje, priklaupus prie altoriaus,
Pagarbint gyvastį vien tik todėl, kad ji yra.

Išbrauki iš soneto savo eilutes:
“Tu, kaip šykštuolis, viską  pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.“

Štai plunksna, popierius ir rašalas ant stalo,
Naktis, pilna akimirkų džiugių
Kai nieko kito, o tik judu du,
Gražiai žiūrėdamas jai į akis rašyk -
Gražuole mano,
Pagailėkim Prano,
Nelyg šešėlis vaikščioja ir meldžiasi tavim,
Ne su manim -
Su juo pabūk šitoj naktyj...

Tyli?
Kodėl, o Viljamai Šekspyrai?
Iš kur šykštumas tavo toks, brolau?
Kodėl net mintyse netopteli,
Jog tavo Lyrai
Su manimi gal net būtų geriau?

Komentarai 
#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 06-11-2011 22:41:18 
Labai gerai, tik paskutinėje eilutėje sukeisk vietomis žodžius: Su manimi gal būtų net geriau.

#2 | Pranas · 07-11-2011 07:36:17 
Iš tikrųjų, Aloyzai, sakau, kad pagal tavo natą geriau - muzika švaresnė. Ačiū ir būk drūtas.

  (6) 

Žinau, ko nori klausti, bet neklausk.
Diena tokia, kad man nerūpi,
Ar kas iš būto žavesio belikę.
Paglostau paminklus tautos savy
Ir atmintį, kurią turiu.
Štai plynė ta, o Viljamai Šekspyrai,
Kur „Žalgiris“ kadaise liejo kraują -
Reikėjo pergalės
Ir net savęs nepagailėta: 
- Mirtie, atkąski mūsų tiek, kiek reikia
Ir dink ir čia, pajutusi sotumą.

Jogaila rožinį pakėlęs laiko,
O Vytautas atšiaurų kalaviją.

Sakyki, prie kurio glaudiesi?
Ir rodyki, kaip tikrą savo sūnų:
“Pažvelk, štai mano atžala jauna,
Geriausio žilo plauko puošmena,
Gyva jaunystės mano dalelytė“.

Aš nesakau, kad linksma man,
Palikus pergalę, į dangų žengti,
Bet prieinu prie Vytauto
Ir pirmą kartą jam sakau:
- Didysis.
O atsigręžęs padėkoju tam,
Kas mirtiną man kirto smūgį -
Pasaulyje reti stebuklai,
Kai netgi nežinai,
Kad nemirtingas.

Bet - stop! Aš, regis, paklydau savy
Ir tavo priekaištų jau neišvengsiu.
Žiūrėki, Viljamai, į mano blėstančias akis:
Kiek džiaugsmo ten!
Kiek nuostabos gražiausios!
Nėra gražuolės tos,
Kurios glėby
Tu šitiek palaimos sulauktum.
Tai kam tau klaust,
“Kur mano žavesio likučiai šiandien“?

#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 12-11-2011 07:25:59 
Kažin ar palaima kirčiuojama dar ir kitaip negu 1 kirčiuote.

#2 | Pranas · 12-11-2011 08:27:31 
Taip, taip. su tavimi, brolau, nepasiginčysi. Na, o kai kitą kartą mane agituosi už pensininkų aplodismentus Kubiliui, tai nerodyk į "gerbūvį." Pensininkams kuriama gerovė.

#3 | Aloyzas Surgailis 2 · 12-11-2011 21:30:14 
Na, o kai kitą kartą mane agituosi už pensininkų aplodismentus Kubiliui, tai nerodyk į "gerbūvį." Pensininkams kuriama gerovė.
Nepiršk man savo minčių ir žodžių.

| Pranas · 12-11-2011 22:18:07 
Tai vis tas PATS Edvardas-2 kištelėjo koją ar suminkštino ir šiaip jau minkštas smegenis.
Tas pats višausias atsiprašymas, kurį ką tik pasakiau kitur.

#5 | Aloyzas Surgailis 2 · 13-11-2011 21:25:19 
Kam čia poną Edvardą painioji? Suklydai - yra galimybė savo komentarą redaguoti.

#6 | Pranas · 14-11-2011 09:00:23 
Nesimaišsiu Tau daugiau po kojom, tai ir klysti nereikės. O suklaidino mane ne Edvardas, o Edvardas -2, kuo kaip dvynys panašus jam.
Būk drūtas!

    (8) 

Pagrodamas savim
Bandau išgauti muziką kilnesnę
Ir sąskambiuose ataidėjusių aistrų
Prakalbint užsilikusį poetą,
Tačiau išties atrodo taip -
Žemelės kelmu nesuarsi.
Užspringsta žodis gerklėje
Ir tyloje jau net Šekspyras neprabyla.
Jam reikia, kad bent veidrody
Manos jaunystės bruožus pamatytų,
O jau tada:

"Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamta".

Aušrinė ar Vakarė?
Na, sakyk,
Katra iš jųdviejų gražesnė?
Žinau, broleli, kad nesi kvailys -
Tai ta pati dangaus žvaigždelė.
O jeigu dar galėtum prisimint -
Tai vyturys ne tik ryte
Į dangų savo giesmę kelia!

O Viljamai, kiekkart sakiau -
Palik ramybėje mane!
Žinau,
Kad manimi į publiką nešioji savo sonetus,
Bet kaip man pasakyti, kad abu
Ištikimai dar vis tarnaujame dvasingai lyrai?
O išsišokėliai?
Jų buvo daug.
Ir bus daugiau...
Dainuokime, giedokime, Šekspyrai:

"Tu savo bruožus veidrodyj matai.
Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamtą."

Komentarai 
#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 16-11-2011 16:19:42 
Kad ir nukandai vieną nosinę, bet gerai.