Su Šekspyru (21) 
“Auksinei jos didybei tu lenkies“

Gražu it mūzoje
Kai šitaip apie saulę,
Bet protarpiais,
Jei protas atsigauna,
Aš noriu gatvės,
Noriu kautis,
Ir publikos, kuri maištauja.
Tas auksas vis dėlto į naudą neišeina,
Net ir karaliai, juo apsvaigę,
Išmirė, nunyko, ačiū die.
Suklusk, širdie:
Mano šalies pirkaitėj mažoje
Šekspyrą vėl ateinantį girdžiu,
Akim poetiškai sužiurusį į saulę:

“Tačiau kada, pavargus danguje,
Liūdnai pakalnėn rieda ji pro ūką...“

Ar negeriau pasižvalgyti po save
Ir, aiktelėjus, pripažint ūmai -
Kiek daug tamsos, į saulę žiūrint,
O Viljamai, išlieka žmoguje.
Tik tavo - mano ji akims liūdna,
Tik tau ir man įrydusi į ūką,
Tačiau kiti ten sveikina ją patekėjus,
Pakilę paukščiai pašaukia giesme
Ir džiaugiasi, pražydę ryto rasos.

Pasauli stebuklingas,
Dievo Žodyje esąs!
Nelengva mums įžvelgt tiesas
Net ir į saulę žiūrint -
Vieniems ji leidžiasi,
Kitiems jau teka
Ir tyli astronomas,
Nenorėdamas paneigt iliuzijas gražias
Nuo saulės nusigrįžtantiems
Nakties puse.

  (23) 

Aš netgi nemąstau,
Ar daug tiesos
Kai išgirstu:
"Kai atsisveikinsi su jaunatve,
Lai būna kam pažvelgti į tave".
Žinau tikėjimus tavus -
Esą, po žemę vaikščios mano palikuonys,
Kažkas žiūrės ir pasakys:
Jeigu ne toks, kaip aš,
Tai bent truputį panašus.

O, Viljamai, bendrapilieti mielas,
Praėjo šimtmečiai ilgi,
Bet jeigu kas ir sakęs -
Antai, jis į Šekspyrą panašus...
Tegu iškris iš mano rankų žvakė,
O ką kalbu,
Te negirdi dangus,
Bet tu tikėk:
Esi ir būsi
Su savo lūkesčiais, tiesa,
Pasaulį glebėsčiuojant širdimi.
Tai kam man tavo palikuonys,
Jeigu štai toks man ir po šimtmečių esi?

Tačiau išties
Daugsyk esu girdėjęs,
Ir kaip bebūtų miela ar graudu,
Tų žodžių neišpusto vėjai,
Vis priimu,
Vis prie širdies glaudžiu,
Nors vis giliau klimpstu į laiką,
Nors juos pakelt kaskart sunkiau.
Bet ir dabar,
Žodis į žodį vėl rašau:
"Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave".

Net nežinau, kaip man prie frazės pamąstyti:
Su duona ją suvalgyti ar lašiniais -
Žili kaip amžiai akmenys suyra,
Nuklimpsta titnaginės po žeme,
Bet nuojautose
Suplevena ta viltis gera -
O gal bent savo ūsais,
Bent barzda esu Šekspyras
Ir, Dieve duok, kad tai būtų tiesa.

(25) 

Jeigu užtektų laiko
Pakartot kelionę
Ir mintimis apvaikščioti kilnias frazes,
Turbūt meiliau gebėčiau padėkoti
Už paprastumą eilėse.

Nors žemė - Dievo obuolys - tokia maža
Ir vis dėlto ant jos išauga žmonės,
Nenugalėti mirtimi
Ir kaip stebuklai
Kito daliai jautriai atversti.

Kas tavo širdį gedulu aptraukia?

Nejau galiu manyt, kad iš toli
Į mano dvasią atsišaukęs
Va šitaip man kalbi?

Arba ir vėl: 
Gal priminė harmonija švelni
Tavos vienatvės tuštumą nejaukią,
Kurioj be draugo mielo gyveni?

Akmuo į akmenį
Tik skrydy dūžta,
Tačiau ir visa ko skeveldros byra
Pasekoje tik neramios būties.
Ar nemanai, garbus bičiuli,
Kad ir vienatvė
Gyvastį ant savo delno laiko,
Kad dar, kad dar minutę - kitą pažibėtų,
Kad dar, kad dar
Harmoniją ir muziką savim girdėtų.

Kaip dovaną gyvenimą imu aš tokį   
O ji, vienatvė, dangiškai gili -
Per ją žmogus įeina pasivaikščiot po save.
Galbūt ir mudu čia todėl kartu
Kad ji, vienatvė,
Neramioj žmogaus būty
Bent mirkteli atokvėpiu ir laisve.
Nepyki, Viljamai,
Tačiau šiandiena ją imu,
Kaip mielą draugą,
O tu, kartu su Dzievuliu,
Padėk dar pažibėti mums.

Komentarai 
#1 | vasarojus · 27-01-2012 00:08:45 
Kažkaip labai Dzievulis netinka visame kontekste, bet šiaip labai gražu. Ypatingai užgriebė širdį "Tačiau šiandiena ją imu" - kažkodėl taip.
Gerb. autoriaus norėčiau paprašyt, kad pažiūrėtų, ar gerai pataisiau klaidas, nes taip jau būna su eilėmis, kad kartais va nutinka prasmių pakeitimų, pakeitus raides ar kažką.

#2 | Aloyzas Surgailis 2 · 27-01-2012 02:01:55 
O ji, vienatvė, dangiškai gili -
Per ją žmogus įeina pasivaikščiot po save.
Gilu.
Šiandieną. Vieną kablelį reikia eilute žemiau perkelti. Kartu su Dzievuliu - gal ir galimas autoriškas išskyrimas.

  (27) 

Ilgai tylėjau,
Per ilgai,
Tačiau dabar
Prisipažinti tenka –
Nesuprantu, o Viljamai:

“Turbūt bijai tu ašarų našlės,
Kad tau gyvent vienatvėj neįgriso“.

Nejau vienatvė man – bausmė?
Tegu be ašarų gyvena ta našlė,
Juolab, jeigu manai,
Kad su jomis galėčiau būt laimingas.
Ir nesmagu girdėti, kai:

"Bet jei mirtis tavęs nepagailės,
Tai gedulas apglėbs pasaulį visą."

Nepagailės, mielasis, ne!
Tokio dalyko ji nežino -
Galinga ir didi, kai su dalgiu –
Teisinga – kai ir nemirtingą
Į savo pradalgėlę ima. 
Bet būna, Viljamai,  žinau –
Atsimuša dalgiu ir...
Žiežirbos putoja.
Bet apie tai ne man kalbėti tau -.
Sakyk, brolau,
Koks jausmas sieloje žmogaus,
Kai jis numirt nemoka?

Tik neskubėk!
Nešauk į dangų,
Kaip ryto vyturys giedoti -
Per žiemą girgždančiu sniegu einu
Ir sielą degina supykę tavo žodžiai:

"Matyt, visai tu neturi širdies,
Jei su savim lyg budelis elgies!"