(2) 

Ir ką daryti, jeigu meilės pilnos skrynios?
Žiūriu į paukštį –
Regisi, ne jam, o man
Toks mėlynas, erdvus dangus sparnams,
Ne jis, o aš toli už horizontų skrieju,
Stebiuosi, kad pasaulis vis be pabaigos.
O Viešpatie, jeigu žinočiau, kad nėra tavęs,
Vis tiek dėkočiau tau už tokį skrydį,
Už erdvę ir už tai, kad net paukščiu pavirtęs
Neužmirštu, kaip gailiai suošia šilai,
Lydėdami į horizontų begalybę.
Ir jeigu kas dar netiki, kad neįmanoma va taip –
Ateis senatvė ir nebus kažką daugiau daryti
Kaip tik va šitaip – po dausas skraidyti.

Komentarai 
#1 | Edvardas2 · 28-09-2011 22:46:41 
Geras: žmogus – paukštis – toliai – nežinomybė. O gal žinomybė ir mūsų neviltis? Stiprus – nepasiduodanti šviesi siela.

(4) 

Į Everestą?
O, bičiuli, ačiū!
Ne alpinistas, bet ne tai svarbu -
Suglebo kūnas ir ištirpsta sveikata,
Jau tik pro akinius ir žvaigždę pamatyt galiu,
O žemiškų viršukalnių keliai
Nedaug man sielai įkvėpimo kelia,
Tačiau linkiu, kad Lietuvos vaikai,
Pakrikę po pasaulį platų,
Į jo viršukalnes įkopę, pažiūrėtų atidžiai,
Kokie aukšti mažytės Lietuvos keliai,
Kai vėliavą jos V. Vitkauskas neša.

O nuostaba! negi dėl to akių tamsoj šviesu,
Kad sugebu tikėt į šitokį lietuvišką peizažą?

Komentarai 
#1 | Edvardas2 · 28-09-2011 22:52:42 
Geras ir stiprus.

(6) 

Po prakaitu...
O džiaugsmas toks
It kas geresnį žodį įmetė į širdį.

Nepykite, kad taip giriu save.
Manau, šią jauseną jau esate sutikę,
Tačiau turbūt ir jūs kaip aš
Tiktai netyčia išgirdau,
Kaip prakaitas džiaugsmu pagirti moka.

O juk nuo prakaito lig prakaito
Arčiau negu nuo ryto iki ryto. 

Tikiu, dar bus diena, kita,
Kai ir eilėraštį juo parašysiu
Nelaukdamas, kol įkvėpimo valanda
Numes skatiką medui palaižyti.

Komentarai 
#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 29-09-2011 22:34:13 
Geros baltosios eilės. Patiko ir mintis, ir išraiška.

(8) 

Piešiu eilėraštį per visą dangų -
Nuo smilgos smėlyje prie savo kojų,
Ligi žvaigždės, kurios šviesa lig šiolei neatėjus
Ir kaip žvakutės vėjuje bažnyčios gęsta -
Tegu  nesako - kurčias, aklas ar tiesiog begėdis,
Pasilenkiu prie smilgos - Dievas kalba.
Į saują smėlio pažeriu - ir vėlgi su Dievu,
Ir taip - kur ranką tiesk, kur koją kelk ar akį mesk
Visur it šaknimis daiktais į erdvę įsikibęs Jis
Kaip begalybėje ir įvairovėje būtis.

Todėl ir aš, aplenkęs arkikatedrą einu namo,
Bijodamas ant kelio minti kojos pėdą -
Kai Dievo tiek visur ir daug
Ieškoti jo bažnyčioje, man regis, būtų gėda.

Komentarai 
#1 | new_ballsas · 01-10-2011 14:19:32 
Pabaiga - super  Va todėl aš ir nevaikštau į bažnyčią
2 | VejantisVeja · 01-10-2011 15:11:07 

"Ir taip - kur ranka tiesk, kur koja kelk ar akį mesk" - Nosinių raidžių netrūksta?
Kaži, iškabinus tokį eilių ant bažnyčios durų prieš pamaldas?  Čia nepasiūlymas tik šiaip įdomus atvejis būtų.

#3 | new_ballsas · 01-10-2011 16:02:34 
Pataisiau

#4 | Pranas · 01-10-2011 17:54:35 
Deja, ir nosinių, ir kitų klaidų, regis, ir ateityje nepritrūks. Jau aklas ir su akiniais. Atsiprašau VejantisVeją ir dėkui už paramą new_ballsui.