Trys pelėdos |
Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.
Вы здесь » Trys pelėdos » Parašai » Parašai iš 14 eil.
(22)
Gražuole mano, nusidėk!
Ir pasakyk nors vieną kartą MYLIU.
Žinosiu - melas tai, tačiau vis tiek
Net ir gyvatė iš odos išnyra.
Aš jau seniai į velnią į vyniotas -
Net kryžius skausmą kenčia, kai nešu,
O gera, kai žinau, kodėl kuprotas
Ir sveikas protas lieka būt kartu.
Na žinoma, tyliu, kai pasakai man - liaukis,
Bet ir tylėjime mintim kartus -
Skinu tau rožes jau šalnų pakąstas
Ir semdamas į saują mirusiųjų plaukus
Tau į kasas storas storas
Kartu su savo pragaru pinu.
(23)
Kuomet gyvenimas nenori,
Tai neatrodo, kad išeit sunku,
Tačiau esu juk savanoris,
Tad net pasiramstydamas lazda,
Numirt suspėsiu visada.
Keliu dienas kaip rytas aukštą saulę,
Manydamas, kad bent svajonėse
Palis lietukas ir žaliuos žolė,
Bet atkakli ir apdairi senatvė
Savęs net ir už auksą neparduoda -
Įsikabinusi į lazdą, ir į delnus,
Į širdį, kojas, į mintis
Vis teškinasi sopuliais kaip verdanti buza
Ir džiūgauja, kad esanti ištikima.
(24)
Padovanojo lyg nedaug -
Pavasario truputį,
Su pražydėjusia balandyje gėle,
Bet šitame pavasario TRUPINYJE
Gražiausius žmones sutinku.
Ir štai kaip poterį bažnyčioje kalbu,
Kad neišeitų jie į nežinios takus,
Kad neišnyktų laimės paieškot kitur.
Žinau, tik dulkė tu, o Lietuva, esi,
Bet su tavim išaugom kosmose gražiausi.
Ir man dabar nepaprastai svarbu
Išrėkt šią žinią, kiek pakelti gali toliai,
Kad Lietuvai, mano sielos šventovei,
Ir kosmoso dievai ateitų nusilenkti.
· Pranas · 12-10-2011 16:27:51 · 1 Komentaras · 54 Peržiūros ·
Dalintis
Komentarai
#1 | Edvardas2 · 13-10-2011 18:33:51
Nebe taip, kaip anksčiau, kituose.
(25)
Palikim pasakas, kurios pabodę
Ir nesiguoskime, esą, senatvėje ir vėl vaikai.
Smagu, jeigu gali pasididžiuoti,
Kad gėlės tau dar žydi kaip kadais
Ir jų neskindamas, neši padovanoti
Į toliuose nubridusias dienas.
Aš irgi ten ėjau jaunu pabūti,
Tiesiog su pievomis gėlių pilnom
Ir būdavo - daug kartų užkukuodavo gegutė -
Akis, esą, įspiginęs nelauk,
Kad kas tau pasakytų:
- Ak, koks diedas!
Išėjo su gėlėm pas paneles,
O visą kelią kaip bažnyčia gieda...
(26)
Visaip atrodau... Kaip ir jos,
Į posmą susirinkusios eilutės.
Kartais dėkoja, kad po nemiegą dairaus,
Bandydamas į laisvę bent mintim ištrūkti –
Nors žino, kad deja, deja
Net sieną pradaužyt kakta lengviau,
Negu išeit iš mikroskopiškai mažyčio geno.
Ir štai diena, kuomet ir čia
Pasaulis begalybėje sukritęs –
Baisu, kad neužspringtumei žvaigžde,
O mikroskopiškai žmogaus mažytis genas
Nežino kaip ir kur galėtų pasidėti,
Kad nepranoktų savimi dangaus erdvės.
O gene! Nejaugi Viešpats man ir tu esi?
(27)
Ištižėli, nejaugi tu, tai – aš,
Kuriam pamokslų daug kalbėjau?
Nesimeldžiau, tačiau tikėjau,
Kad jie sausroj lietum palaimina tave
Ir moko augt ir būti, kai tiesa
Negailestingai kliudo sielą.
Išeik iš prieglobsčio ir te netrūks
Drąsos man pažiūrėti į akis -
Dejuoja lūpose sunokęs laikas,
Eilėraštis išlaksto į šukes -
Štai tau akmuo nenutašytas!
Būk vyriškas ne tik poeto žody -
Įsprausk į smėlį atminčiai it kryžių
Ir nežinok, kad aš, ištižėli, tai - tu.
· Pranas · 15-10-2011 15:03:22 ·
Komentarai
#1 | new_ballsas · 15-10-2011 15:04:42
Įdomus. Tik vienas kažkuris iš parašų buvo patikęs labiau
(28)
Nemanau, kad jos – kapinės – šventos,
Neapykantos galgi daugiau,
Nei jėzuito širdy,
Užrakinusio Vilniaus bažnyčių duris,
Kad, o Dieve, tavęs nepašaukčiau
Net savo mirtim.|
Na taip, nebuvau prezidentas,
Arkikatedra irgi nerūpi visai,
Nes žodyje mano, Dzievuli,
Bažnyčios be užraktų vaikšto,
Durys atviros kaip kareivių kapai.
Aš tikiu šiom bažnyčiom ir tuo,
Kad gebu išpažinti tave per save -
Jėzuito nereikia, atleisk iš tarnybos...
(29)
Ką pasakyt daugiau
Net jeigu užsimerkęs jį regiu?
Naktis išsprūsta iš Dzievulio rankų,
O sieloje atokvėpis erdvus:
- O mažas, nediduke mano krašte,
Dėkoju tiems, kas numetė po kojom man kelius,
Kad nors akimirkai galėjau šitokį surasti.
Kvėpuoju kopom it dangus paukščiu,
Kuris nemoka nusileisti
Ir miršta skrydyje, paleidęs vėjuose sparnus.
O jeigu paukštį neregėtą čia kuriu,
Tai jau ir pats esu jo dvasioje belaisvis:
Gražu ir žmoguje, kai Dievo žodyje gražu,
Kuris sutiškęs kopomis užliejo dzūkų kraštą
(30)
Ten smėlį papučia,
Maži kalneliai vaikščioja.
Žinau, atgal į ten negrįšiu,
Tačiau jeigu reikėtų rinktis -
Šklėrius ar Paryžių -
Vėl augčiau ant kalnelio Karlonų,
Žalios šalies žaliam glėby šilų,
Kur šviesai žiebti skaldytos balanos.
Ištirpsta atmintyj šedevrų menas,
Jau neberūpi kur save ir kaip padėti -
Tačiau, o Dieve, kaip labai norėčiau
Nors kartą dar išgirst iš Ūso balos,
Kaip kurkia varlės
Chorai gieda sonetus Petrarkos.
(31)
Ateina laikas
Kai tyloj griaustiniai sproginėja,
Skeveldras atminties išmėto kuo plačiau –
Labai nedaug dar senti liko,
Kai detonuodama ir ji,
Širdis, susprogs.
Padange, būk šviesi -
Te paukščiai jos skeveldras lesa,
O gintaro sakais nusijuokia pušis -
Sugrįžta į tėvynę reemigrantai
Turtais aptekę, bet nuogi.
Savo šaly savęs neatpažįstu,
Tačiau ir čia kažkas jau kala Kristų,
Įteisindami Dievo sūnumi...
· Pranas · 17-10-2011 15:01:13 · 1 Komentaras · 57 Peržiūros ·
Dalintis
Komentarai
#1 | new_ballsas · 17-10-2011 15:02:32
Gintaro sakais nusijuokia pušis - įdomiai, netikėtai, originaliai Anksčiau kiek teko skaityti, tai visada verkdavo
Вы здесь » Trys pelėdos » Parašai » Parašai iš 14 eil.