Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » Parašai » Parašai iš 14 eil.


Parašai iš 14 eil.

Сообщений 41 страница 49 из 49

41

(42)  :flag: 

Apleisk mano kapines, mielas,
Netrypki, prašau, ten žolės.
Na taip - ji išaugo iš nieko,
Bet šliaužia ir ieško, ir ieško...
Sakau, gal širdies?
Matyt, nesvarbu jai, ar plaka,
Ar šalta po žemės pluta.
Čia vaškas užgesusių žvakių
Lyg parakas kvepia,
Bet mūšių nebuvo, deja.
Kažkaip net ir pats nesuvokiu,
Kodėl toks ramus išeinu -
Be priešų, be keršto, be žodžio,
Žolės apkabintas, tyliu.

Komentarai 
#1 | new_ballsas · 24-10-2011 02:05:20 
Vietomis ritmika kažkaip stringa, gal todėl į juodraščius įdėta?

#2 | Pranas · 24-10-2011 08:14:43 
Geras pavyzdys užkrečia. O "ritmika" man ausų nekliudo, nes "parašų" kategorijos eilėraščiai jos nepaiso. Bet iš tikrųjų suprantu, kad retam kūrinėliui- proza ar eilėmis - galėtų kenkti redagavimai. Tokių gal net nėra.

#3 | Medis · 24-10-2011 18:36:03 
geras, jokių nesklandumų nesuradau

#4 | new_ballsas · 24-10-2011 23:53:37 
Skiemenys: 9-8-9-9-5-9-8-9-6-8 / 9-8-9-8 - Kaip griežtos ritmikos gerbėjas, viską sutvarkyčiau iki 3-4 posmų, 9-8-9-8

#5 | Pranas · 25-10-2011 02:22:41 
Mano varde ir pavardėje - Pranas Karlonas - yra keturiolika raidžių. Todėl "parašų" eilėraščiuose po keturiolika eilučių. Neduok die juos pavadinti sonetais. Todėl "griežta ritmika" man nereikalinga. Tiesiog noriu išreikšti savo nuotaiką ar mintelę taip, kaip tie dalykai man tuokart atrodo. Kiekvieno žmogaus parašas - vienintėlis toks, todėl žvalgytis, kaip pasirašo kiti, na, nesinori...

#6 | new_ballsas · 25-10-2011 03:49:46 
aaa, va kame esmė, supratau
#7 | Svertalfas · 25-10-2011 22:21:20 
"nelįskit į mano lavonmaišį" - parašė kartą Vonegutas. Pirmos eilutės panašiai nuskambėjo.

Nesigilinu į ritmiką.
Daug melancholijos.

0

42

:flag:  (43)

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu, 
Esą, žmogaus akiračiai  trumpi,
Pro juos net velnio šaukdamas – neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Ir nežinau, kaip pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino –
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp –

Nuščiūva angelai išgirdę,
Kaip be dangaus pasikalbu su Juo.

#1 | new_ballsas · 24-10-2011 23:09:13 
Šitą parašą, manau, drąsiai galima į poeziją dėti, kodėl į juodraščius?

#2 | Pranas · 25-10-2011 02:33:30 
Aš pasekiau, mielas , jaunas žmogau, tavo pėdomis. Ligi tavęs net ir nebuvau pastebėjęs, kad yra pozicija - JUODRAŠČIAI. Man tai netrukdo. O kaip jau esu sakęs, taisinėjimai kūrinėlio negadina.
#3 | White Raven · 25-10-2011 14:47:49 
"Savęsp" - iš pradžių pamaniau, kad čia klaida, bet prisiminiau, kad viskas gerai.
#4 | Svertalfas · 25-10-2011 22:19:02 
Senas geras posakis:
"Kai tu kalbiesi su Dievu - tai malda, kai Jis su tavimi - šizofrenija"

Sutikčiau, kad labiau juodraštis, nes kiek vidurys "išsiblaškęs" ir taisytinas, bet... kad daugumos "poezija" būtų bent panaši į tokį juodraštį.

Pabaiga tokia paprasta, tikėta, bet stipri.

#5 | Pranas · 26-10-2011 06:00:02 
Ačiū, Narcizai, už perskaitymus. Ypač už šio:

"Sutikčiau, kad labiau juodraštis, nes kiek vidurys "išsiblaškęs" ir taisytinas"

0

43

(44)  :writing: 

Tu, vyturėli, pailsėk!
Kai motorais žemelę ariam,
Ar  gali tavo giesmeles kas nors girdėt?

Kiek daug tvorų!
Kiek daug ežių priviso!
Kiek daug pilių,
Sargybos bokštais apstatytų!

Tu, vyturėli, nečiulbėk...
Norėjau Lietuvą matyt kaip Dievą -
Mažytę, gražią, vieną.
Deja, užgęsta lūkesčiai šitie.
Karčiai žvelgiu į mūšį pralaimėtą,
Bet vis dėlto - nors pralaimėjęs, bet karys,
Jeigu ne žvakę deginu, o skausmą giedu.

0

44

:flag:  (45) 

O gera TAIP,
Kad net nepamenu, kada taip buvo –
Atskrido žalvarnis ir geria
Iš kibiro, ką tik vandens pripilto.
Čia pat, nors ranką tiesk
Ir glostyki gražiai spalvotą paukštį.
Tačiau - o ne! o ne!
Nelyg baslys įstrigęs žemėje sustoju
Ir atsikvėpti negaliu.

Kas dar mane taip glostė gerumu?

Dėkoju, žalvarni, už tavo šitą skrydį
Ir nesupyk, kad čia poezijos mažai –
Tačiau girdžiu, kaip sieloje jau meldžiasi bažnyčios, 
Kur prie altorių gieda angelai...

· Pranas · 29-10-2011
Komentarai 
#1 | new_ballsas · 29-10-2011 15:06:24 
Dėl pastabėlės: jau parašiau privačią žinutę. Gal pateikiant kas nors strigtelėjo, gal neatėjo į pateikimus... Jūsų nei vieno kūrinio neišbrokavom ir neištrynėm, pateikite dar kartą

0

45

:love:  :love:

(46) 
O atsibusk, žmogau, kaip aš kadaise,
Norėdamas išvengt nelaisvės -
Pasaulis keitėsi kas dieną ir tada,
Tačiau kaip įprasta -
Išlikdamas su duona ir druska.

Linkiu ir tau pabūti, kuo buvau -
Ten nesuku numirt už laisvę,
O būt be druskos ir be duonos – NE!

Matyt, tai tas, ką reikia pavadinti priežastim,
Kuri neleidžia mums laisviems pabūti.

Gegulė pakukuos dar kartą, du ar tris,
Bet akimis užmerktomis
Kažin, ar laisvę net ir TEN,
Be duonos ir be druskos būdamas surasiu

0

46

:writing:  :whistle:

(47) 

Nedaliju savęs į akmenis - akmenėlius,
Bet jų pakanka, kad nukrisčiau,
Pataikydamas ten, kur protingiau nebūti -

Taškausi po bažnyčias, net altorius jų,
Užmiršęs, kad ir Dievas
Ateina kartais paklausyt mano maldų.

Tuokart neskauda, tik vėliau -
Kai žaizdos pradeda jų gyti,
Kuomet paklausia  iš toliau - arčiau:
- Kam reikė šitaip skaudžiai akmenis svaidyti?

Tuomet ir mano dvasioje atsiveria kaltė -
Sugrįžę akmenys, vėl prašosi į širdį:
- O tėve mūsų, grįžtame iš ten,
Kur tau panorus daug griuvėsių pasilikę.

0

47

:rain:
(48) 

Tyliai auga žolė.
Atsargiai, neužmink...
Čia pėda neataušus žmogaus
Žiedo laukia, kol dar be šalnų...

Atmintis raiko laiką kaip duoną,
Tik ar būtina čia sužydėjimo laukti?

Ten, aukštam debesy,
Jau atolas išaugo,
O už debesies vėlgi
Šienpjoviai plaka savo dalgius -
Ir tenai nesiliaujama augt ir šienauti.

Tyliai auga žolė.
Tylios mintys godas iškedena,
Kad ir kur bet prie ko prisiglausčiau jomis.

0

48

:mybb: (49) 

Pareikit bent trys iš gimtųjų namų.
Tas stalas dar vis, kurį žinot.
Ir slenkstis tas pats tarpu staktų įstrigęs,
Tik, regis, aukščiau lyg pakeltas,
Nes kojos dažniau vis kabinas.

- Senaaatvė! - girdžiu it atodūsis sako,
Bet jeigu žinočiau, kad laukiant - sulauksiu,
Su kojom kartu ir senatvę pakelčiau.

Pareikit bent trys iš gimtųjų namų.
O jeigu likimas plačiau atsivertų
Ir jeigu namai tie - per atmintį visą;
Dar Feliksą seną (dziedulį)
Prie savo senatvės priglausčiau,
Kartu ir bobulę su juo - Karoliną.

0

49

:flag:  :writing:  :mybb:

(50) 

Aš savo Laiką išnešu į būtį,
Kur nepalies jo atmintis kita.
Tegu pavargęs pailsės truputį,
Palikdamas tik užrašus apie save.
Žinau, jie neįtiks, kas panorės žinoti
Ne taip, kaip aš, gyvendamas drauge.
Tikriausiai, jog apspjaudys ir mane,
Kad nemokėjau jo prakeikt krauju,
Kuris gesino žmogų ir... tautas.

Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš mudviejų
Tos nuodėmės vertesnis - aš ar tu?

Man skauda gerklę ir dabar,
Kad šitaip neprotingai klausiu,
Bet nepaklausti irgi negaliu, deja.
· Pranas · 01-11-2011 

Komentarai 
#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 01-11-2011 21:05:22 
Pirmąją eilutę rašyčiau: Aš savo būtį išnešu į laiką (Kam čia, baltosiose eilėse, rimas būtį/truputį?) Neįrodinėk, Pranai, kad čia laisvosios eilės - tik dvi eilutės išlipa iš jambo.
Jas taip paredaguočiau: Palikęs užrašus apie save ir Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš mūsų. Žinoma, viskam - autoriaus teisė.

#2 | Pranas · 01-11-2011 22:59:53 
Ačiū, Aloyzai. Būk drūtas!

0


Вы здесь » Trys pelėdos » Parašai » Parašai iš 14 eil.