Kelionė po Savęsp (13) 
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi
Džiaugiausi ir, beje, labai džiaugiuosi iš Poetų kalvės girdėdamas lyg ir apie naują žanrą literatūroje – proeziją. Tai Pro (prozos) ir Poe (poezijos), susiėjusių į bendrą tekstą, darbų išraiška. Patikėti nelengva. Todėl kaip gebėdamas stengiausi pasitikrinti išgirstą žinią, kol pagaliau Pro ir Poe kone vienu balsu ištarusios „žiūrėk“, kištelėjo po nosimi užrašą.
Žiūrėjau ir skaičiau:
Sakyčiau retas ir itin gyvas / ekspresyvus proezijos (Pro ir Poe) atvejis.
Ir parašas atspauduotas, antspauduotas Poetų kalvės sunkiu kūju.
– Ir kas iš to? – žvilgčiojau tai į Pro, tai į Poe.
– Tarp mudviejų santaikos padaugėjo, – pasakė Poe,
– Poe nuosavybėje širšių sumažėjo. Ar bent mažiau geliančių užsiliko, – savaip pritarė jai Pro.
– Tariu „proezija“, kad ir tyliai, mintyse, tačiau irgi kažkodėl jaučiuosi laimingas. Keista, –prisipažįstu aš.
– Tai labai natūralu. Ponas Akademix mus į balių kviečia. Vakarėliu jį vadina, tačiau mes žinome, kad reikia kopėčių, reikia kilstelėti į viršų, kad pamatytume, kas kaip ten atrodo. Net nuo kur iki kur įsiruošęs pono Akademix balius. Visa „Rašyk“ aukštuomenė talpinasi.
– Taip, taip, visa, – burbtelėjau panosėje ir prisiminiau Aną Pavlovną Šerer. Tai buvo ne taip seniai; 1805 metais. Tuomet dar rytas, kai gavau nuo jos pakvietimą.
„ Si vous n`avez rien de mieux afaire, Monsieur le comte, et si la perspective de passer la soirėe chez une pauvre malade ne vous effraye pas trop, je serai charmee de vous voir chez moi entre 7 et 10 heures. Annette Scherer. “*
– Žinau, ką reiškia geri vakarėliai, bet kada juose buvau, jau ir prisiminti neįmanoma. Nebent kai karietoje būnu, – pasakiau dar vis neatitraukdamas akių nuo atsiminimų.
– Na va kaip smagu! Bus proga palyginti, kaip atrodo vakarėliai, surengti Akademix, – apie ateitį pasakė Poe.
– Kodėl sakai – bus?
Dar nežinojau, kad į Akademix surengtą vakarėlį esu pakviestas ir aš. Pasirodo, kad šį kartą iš tiesų pakviestas. To negalėjau tikėtis. Net ir skaitant jo pakvietimą dar vis neatrodė, kad esu Pranas, kurį jis tikisi suradęs – jau seniai visiems tik dziedulis, dziedulis, dziedulis, o karieta pasauliui lyg užmiršta, o juolab kad esu buvęs jos vežėju. O ir Prano vardas apnykęs, nukankintas iki Pranuco, iki suvaikėjimo. Tačiau žinojau ir tikėjau, kad garbingasis Akademix nemoka apsirikti ir, nušluostęs dulkes nuo Pranuco, surado Praną, surado tai, ko kažkodėl jam prireikė. Ir juo buvau aš.
Labas, Pranai! Gal užsuksi į vakarėlį? Bus mergikių, vynciaus ir zakūskės
Vakarūška organizuojama mano teritorijoje, kuriai priklauso ir mano kišenės.
– Sunku patikėti, o ponios, – perskaitęs ir kartą, ir kitą, pasakiau Poe ir Pro. – Akademix puikiai žino, kad karieta sudužo po šešerių jos kelionių metų. Galima sakyti, kad XXI amžius prasidėjo tokia skaudžia netektimi. Suprantama, kad neegzistuojantys dalykai mokslui nerūpi. Akademix ne išimtis. Kodėl dabar parūpau? Ar kad gegužė tokia šalta?
– Šiandieną jau – ne. Matyt, sureagavo į jo kvietimą ir gegužė, – nusišvietė Poe.
– Labiau įtikėtina, kad Akademix išgirdo mano užrašytą šnektą, tarkim, interviu, – savo argumentacijai pareikšti susikaupė Pro. – Ten labai raiškiai paakcentavau, kad, girdi, nemokame būti karietos keleiviais. Ją daužome, niekiname, laidojame, o iš tikrųjų karieta važiuoja. Suprantate, ponai? Karieta važiuoja. Dabar vėlgi sakau, kad jeigu rašinį aptiko Poetų kalvės, labai neprotinga būtų manyti, kad jo nežino Akademix, kad apsiėjo neapčiuopęs, nepasižymėjęs pieštuku, neįkėlęs į skubiausiai apmąstomų darbų dienotvarkę šito mano regėjimo: karieta važioja. Tai kaip žinia, kad Kristus prisikėlė.
– Atleisk, o aš tik dabar, Pro, suprantu tavo žodžius. Tik dabar. Prieš kelias dienas pats juos sukroviau ir proezijos tekstą, o va...
– Tai ir mudvi su Poe dėl to kaltos. Taip, taip. Aš atsiprašau ir suvokiu, kad ne šiaip sau poniomis pavadinai. Vidinis, beje, irgi. Karieta persikelia į dvasinį pasaulį, o tai, kaip suprantu, ne paprasta. O mes palikome tave, Pranuci, su tuo pačiu botagu, su tuo pačiu vežėjo garderobu, taip ir neišvilioję išeiti iš karietos pasostės. Na vieną, kitą, gal trečią kartą. Duobėje palikome. Tačiau štai išsikapstei, o tai, kad sugrįžta atmintis iš 1805 metų, – o Viešpatie! – aš, taigi Aš, visa ko mačiusi Pro (proza) ir pati nelinkusi patikėti, bet užtat girdžiu, atsimenu aitvarus. Reikia manyti, kad jie sugrįžta.
Mažyčiai aitvarai po sielą sklando,
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.
Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudina, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi – kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?
O šeštas ar dešimtas
Irgi išdaigų pilni ---
Atėję meldžiasi
Ir, vandenį iš čiaupo leisdami,
Nuo kojų nuodėmes nuplauna.
Paskambina raktais
Ir juokiasi:
Dabar, vyruti, eik!
– Va, va, o jūs rodote į mane ir šiepiate kaip miegantį. Tai Savęsp pasaulio būsena. Ar gali taip atsitiki, jeigu karieta išvažiavusi į dvasinį pasaulį? Ir taip sumaniai išvažiavusi, kad ir aš dažnai nepatikiu. Ir net aitvaras, sėdintis ant slenksčio, man darosi nepatikimas.
– Manykim, kad už tave patikėjo Akademix, – pašmaikštavo Poe.
– Užtat man labai įtaigi pasirodė Pro nuomonė, kad tokia būtis kiekvienam mokslininkui yra įdomus tyrinėjimų objektas.
O ten ir aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
– Ir aš, Pranuci, noriu rojaus,
Jeigu jis Vilniuje
Ar Palangoj.
– Atsiprašau. Ir aš noriu pabūti su aitvarais. Ne dėl to, reikalinga ar nereikalinga aš jiems, bet kad proEzija neprarastų savo veido. Gražus jis ar negražus, bet norėtųsi, kad ji būtų pažįstama iš veido. Visiems, – pakalbėjo Poe. Žinojo, kad pašnekesys tuo neužsibaigs, bet karietos reikalai darėsi solidesni, parūpę ir publikai, kuri rimtų dalykų nevengia kaip ir pasakų. Ir nemenkas įtarimas, kad jais susidomėjo ir akademinė grietinėlė.
Tiek aitvarų, kad Dieve, Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi –
Netikras jis,
Jame tiesos nerasi.
Kaip Kristus prikalta ji vinimis,
Bet paprašyk... ir aitvarai,
Parneš su kryžiais ją
Tik būk su jais,
Tik jų klausyk.
-------------------------------------------
* Jeigu jūs, grafe, neturite geresnių sumanymų ir jeigu ne ypatingai jus gąsdina vakaro perspektyva pas nelaimingą ligonę, tai aš būsiu labai laiminga šiandieną jus pas save matyti tarp septintos ir dešimtos valandų... Ana Šerer.
Pelėda
2017-05-14 10:23
Pranas
Netikėk Agu Kitkiui. Prieš kažkiek metų Teresiukei apsuko galvą, tai, regisi, dabar užsimojęs taip padaryti su tamstos galva. Melagis jis. Paskaityk, ką jis man parašė.
Tu atėjai ryte ir itspliumpinai vitką kats dar puvo likę, taip?! Ir dapar vitsats girtutėlits, taip?! O kad su tamsta brendžiuką gėrė, tyli. Geriausiu atveju belieka patikėti, kad neatsimena nei ką ir su kuo gėrė, nei ką valgė. Todėl pagal save ir rodo į kitus, kaip, pavyzdžiui, į mane:Ir dapar vitsats girtutėlits, taip?!
O už visą kitą dėkoju...
Nuar
Svarbiausia nepaslėpti po dulkėmis pačiam savęs. Ir be mūsų pastangų jos gulasi sluoksniu ant sielos, kartu su mūsų neįgyvendintais troškimais, nusivylimais, baimėmis ir vienatve. Juk taip malonu stovėti vėjyje, net jei jis žvarbus, kai jauti dulkes lekiant į šalį. Todėl reikia eiti, kai draugai pašaukia vardu. Ir dar į vakarėlį. Netikėta kūrinio dalis. Kitokia, tačiau darniai gulanti į visumą. Puikios eilės, šį kartą tapusios šios dalies traukos centru. 5.
P.s. Geras buvo vakarėlis. Ir aš buvau, su Kiškeliu brendžiuką su obuoliais gėriau.
