Traukinys kitaip (1)
                                 

  Leidžiama netikėti

Buvo laikas, kai matydamas išmėtytus popiergalius, dar lyg tikėjau, kad  verta prie jų užsidaryti it traukinio kupė. Pats traukinys galėtų net nejudėti, o vis tiek jausi, kaip žemai po tavimi bėgių sandūrose dunksi jo ratai. Žvilgtelėjęs pro langą irgi matai, kaip bėgdami atgal, keičiasi peizažai. Viskas natūralu, tikra ir nieko nėra, kas  butų tik  nuotraukose, tik atsiminimuose...
  Taigi mintis, pakeliauti tokiu traukiniu, atsirado jau sulaukus žilo plauko. Kur ten žilo! Atsirado dar vėliau, kuomet ant vieno iš popierėlių  buvo užrašyta: Pakeliui į — 75, taigi  laukiant tokio jubiliejaus ir tikintis,  kad jo  sulauksiu su šitaip įvardinta knygele. Dabar ši mintis beveik išblėso, bet kažkoks kipšulis vis dar pabaksnoja: nagi į  traukinį,  į  traukinį... Pasiskubink.
  — Ir dabar? — pasitikslina kažkas, sakykim tas trečiasis, tas iksas, kuris privertė visuomenę tikinti, kad ir sienos girdi.     
  — Deja, ir dabar, — atsiliepiu jam, o po minutėlės priduriu: 
  — Sakyčiau, kad dabar net skaudžiau.
— Nagi į  traukinį, į traukinį, — neužmiršta bakstelėti kipšulis. Ir nežinau,  atsitiktinumas taip, ar ne, bet mintyse atsimenu, kad lyg jau buvau išėjęs, važiavau, nes iš kur štai šitokia  atmintis.
Taip visuomet —
Kai kelyje
Kai sandūrose bėgių dunda ratai:
Sustok, Eilėrašti!
Mat, užmiršau kažką.
Bet kol, žmogau, yra galva
Užmiršti neturėtum.
Juolab, jog net manai,
Kad ši galva poeto.
Tegu nedidelio.
Tegu tik vietinės reikšmės,
Bet vis dėlto burnoj netuščia—
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlio triukšmą.
Ką užmiršai, sakyk!
Ar tik, kad rankos nenuplautos?
Kad širdį ėda maudulys?
Tas jausmas greitai dings.
Ramus keliauki į pasaulio kraštą,
Dėkodamas, kad veža traukinys.
Nebent pro langą
Mesk žodelį – „amen“,
Jog nemanytumei,
Kad galima sugrįžt.

  Bet tai ne svarbiausia. Užkeliu rankas ant stalo, paremiu žemyn linkstančią galvą ir kuo puikiausiai atsimenu, kad šiuos žodžius iškalbėjęs jis, taigi  Eilėraštis. Ir, beje, ne iš popieriau lapo, ne iš kažkur kitur užrašyto teksto, o iš savęs. Ir iškalbėjo juos savo balsu. Bet tuomet man irgi neatrodė, kad tai kažkas neįmanomo, kažkas iš sapno. Labiau nustebino kitas dalykas, būtent:
                        Tu – ką?
                        Išties traukinyje esu? — ir  sudejavau, kaip mažas  vaikas, pašaukdamas:
                        O mama! mama! maaaama!...
  Šį kartą patryniau akis, norėdamas pasitikrinti, ar nesapnuoju ir vėl išgirstu tą trečią:
  — Ne, ne. Tikrai — ne. Tačiau tikėti nebūtina...

--------------------------------------------

Traukinys kitaip (2)

                               Ir Žodis tapo kūnu...   
 
    Kur aš? Na taip, dabar. Šią minutę.
  Atrodytų, kvaila klausti. Blogiausiu atveju suklusk, apsidairyk, prieik prie lango, išeik į lauką ir... aiškiau negu aiškiu. Tai todėl, kad jau keli dešimtmečiai, kai nemenką dalį gyvenimo praleidžiu Balsiuose, įsitaisęs būti penkių arų sode - darže. Atėjus į šį kraštą nepasakysi, kad tai – Vilnius. Ežerai, miškai, upės... Kai atsikraustau po žiemos iš Naujininkų, iš kito Vilniaus pakraščio, taip ir užsilieku iki Visų Šventųjų ir Vėlinių. Ir vis dėlto — kur aš? Kad ir dabar, šią minutę...
    Ir, beje, netiesa, kad čia tik trise: Leokadija, šunelis Kandžius ir aš. Reikėtų daug laiko, kad parodyčiau į kiekvieną esantį bet kokiu metu, tačiau neatidėliotinų reikalų šį kartą tiek nemažai, kad tenka priskirti save, pensininką, prie labiausiai veikla užimtų žmonių. 
  Žemiau, po kupė grindimis, dunksi traukinio ratai... Nepripažinti, kad nesu traukinyje, nebūtų protinga.  Išgirstu, kaip tyliai atsiveria kupė durys ir žinau, kad tai jis, Eilėraštis. Ateina jis ir tuomet, kai jo nelaukiu, ir net tuomet, kai ir jis žino, kad nelaukiu.
  — Prisėsk, kad jau atėjai, — sakau, nepažvelgęs į jo pusę. Bet neatrodo, kad jis girdi. Neskubus, nerangus priėjo prie staliuko, atsisėdo priešpriešiais, persmeigė akimis lango stiklą, kur matosi prabėgantys kelionės vaizdai. Vis atgal, atgal, atgal į ten, kur mūsų jau būta. O  žemai, po kojoms, vagono ratų dunksėjimas. 
  — Vidinis buvo atėjęs, — sako po užtrukusios tylos, neatitraukdamas akių nuo atgal bėgančio peizažo. Supratau, kad man protingiau patylėti ir nekrustelėdamas sėdžiu, laikydamas rankomis paremtą galvą.
    — Sakau, Vidinis buvo atėjęs, — po užtrukusios pauzės kartoja.
    — Ar manai, kad negirdžiu?
    — Noriu, kad suprastum. Greitai jau mėnuo, kai pašaukėme:

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
    Pra - De – Du...
bet iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl ir vėl grįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad savo žodyje gebu
kaip alpinistas kalną
įsikibti į pasaulį —
tą, buvusį,
tą, būsimą,
tą, esantį dabar, —
  it fortepijonu paskambino Eilėraštis, bet to galėjo nedaryti. Prie šio teksto savo pavardę parašiau jau anksčiau, būtent liepos 29 d. Nespėjus atitraukti rankos nuo klaviatūros, išgirdau, kaip dvasioje sugriaudė, kaip pradėjo virpėti, tiesiog siūbuoti po kojomis visa Balsių žemė su jos ežerais, kalvomis, miškais, su Neries kalnagūbriu ir mano ant jo gyvenimu. Toks nerimas  nuaidėjo toli toliausia, net iki Šklėrių. Nebuvo abejonės, kad kažkas atsitiks, ko dar nebuvę.
  Laukti ilgai nereikėjo. Labai greitai išgirdau žinią apie Eilėraščio įsikūnijimą.
  — Neįtikėtina, — atkakęs pas mane negebėjo ramiai iškalbėti Vidinis. — Aš jį jau mačiau. Tai tikra. Įsikūnijo, Pranuci, „ir Žodis tapo kūnu“. Kaip evangelijoje pagal šv. Joną parašyta.
  Kad ir mikčiojantį, kad ir kliūvantį liežuviu už dantų,  tačiau iš pirmų jo žodžių supratau apie ką jis kalba. Atrodė, kad net laukiau, kad žinojau, pasirodančios  žinios, bijausi ir kažkur gilai savyje ieškau sprendimų, kaip būti, kuomet Eilėraštis, tapęs kūnu, pradės gyventi tarp mūsų.
  — Neišmanau, kaip reikės būti, — lyg padėdamas  man,  sau – ne sau pratarė Vidinis. — Kūno pas jį nemažai. Bet te atleidžia  Aukščiausias, nenutašytas jis, gremėzdiškas, be proporcijų, it šakėmis sumestas į krūvą. Sunku tikėti, kad tokį į bažnyčią galima įsileisti, juo labiau patikint jam altorių. 0, Dieve, negirdėk, ką čia kalbu, — pakėlė į debesis akis Vidinis…
  Jau, regis, pakako laiko atsitokėti. „Lietuvio kalendoriuje“ irgi neužmiršta parašyti, kad 2013 m. liepos 29-oji yra pirmoji Eilėraščio apsireiškimo (įsikūnijimo) diena. Tačiau nepaisant to, man vis dar vis lengviau pakelti akis į debesis, negu į priešpriešiais prisėdusį Eilėraštį. Jau ne dėl jo išvaizdos. Atsirado kaltės jausmas dėl to, kas vyksta per šį laiką. Didžioji bėda, kad iki pat paskutinės jo įsikūnijimo valandos pasirašinėjau savo vardu ir pavarde. Tai, žinoma, nereiškia, kad tokiu būdu liudiju susitapatinimą su Eilėraščiu, bet akivaizdu, kad šitokiu būdu jį atstovauju visuomenėje. Dar baugiau, jog daug kas, — o ir aš pats — įtikėjau, kad taip elgdamasis įgaunu teisę į nuosavybę: Eilėraštis priklauso man. Na, gal kažkiek Vidiniui ir niekam daugiau.
    Iš pašalės matant net neįtarsi, kokia slogi savijauta šioje dviejų žmonių artumoje. Galėtum pasakyti, akis į akį, bet net ir jos vengia susitikti.
  — Iki mėnesio dar beveik savaitė, — pasakau.   
  — Pavargau, Pranuci. Nereikėjo įsikūnyti. Betgi šaukštai po  pietų.
  „Siuvėjo jam reikia, visų pirmiausia — siuvėjo, — pagavau mintyse, slapčia atsargiai apžiūrinėdamas į žmogaus formą bet kaip sumestą Eilėraščio kūną. — Gerai sutaisytas drabužis padėtų jam būti tarp mūsų, o  mums — su juo. Ir nedelsiant, nedelsiant, nedelsiant... siuvėjo, siuvėjo, siuvėjo“ — kalė galvoje, o pasakiau taip:
  — Yra kaip yra. O ten ir toks pasakymas, kad girdi velnias dūšios, o šuva skolos neturi.
  — Nežinojai? — pirmą karta atitraukė akis nuo lango Eilėraštis. Ir aš supratau, kad ne šiaip sau, kad šitame  vieno žodžio klausimėlyje atsiveria gelmė būties, kurią mums į rankas mestelėjo Eilėraščio įsikūnijimo apraiška. Aš irgi pakėliau galvą nuo rankų.
  — Primiršęs buvau, nors, regis, labai norėjau užmiršti.
  — Labiau negu Vidinis. Tiesa?
  — Kad tai pasakytų, nemanau, kad jam reikėję ateiti pas tave.
  — Jis ne vienas. Su siuvėju buvo atėjęs...

1. Kupė su paštininke
 
Žvilgtelėjau pro vagono kupė langą ir, truputį pasidairęs, pamaniau, kad diena nebus geresnė. Jau kuris laikas, kaip bandau savo kūrybą priderinti prie gyvenimo traukinyje, bet pastangos vis dykos. Ką parašau, greit imu į saują ir, suglamžęs popierių į gniužulą, numetu, taikydamasis numesti į šiukšliadėžę. Dažniau tokie metimai nebūna taiklūs, bet šioje kupė jaučiuosi tartum karalius – tai specialiai kūrybai skirta patalpa, į kurią galiu ateiti kada panoręs. Tačiau dažniausiai ateinu įprastu laiku, lyg gyvenčiau Šklėriuose ir laike orientuočiausi pagal Lietuvio kalendorių. Dabar buvo  būtent toks metas, kai dirbau nemažai, tačiau nieko doresnio  po plunksna neatsirasdavo: man neatrodė, kad pasirodžiusius užrašus galėčiau dėti į knygą ir traukinio vadovybei raportuoti, esą, užduotis sėkmingai vykdoma. Visų tokių užrašų  likimas buvo panašus — gniaužiau juos ir, pataikydamas ir  nepataikydamas, mėčiau į  atokiau prie  kupė durų pastatytą šiukšliadėžę. Tik jau beveik prieš savaitę atsiradęs pirmasis posmas dar vis išliko nepajudinamas, kaip ir po jo atsiradusi tuštuma, neįsileidžianti nė vienos eilutės . Per dieną  jį perskaitydavau kelis kartus, tačiau irgi nė kartą nekilo mintis, kad jį galėčiau kažkaip keist, redaguoti.

Čia daug negyvėlių, lavonų,
tačiau ir gyvasties yra.
Esu šio traukinio keleivis
Ir publika visaip įsimena mane.
Vieni vardu mielai ar draugiškai vadina,
kiti net nenorėtų susitikti kelyje,
Bet ką daryti, kai esi traukinyje?
Kai vagonais vienas į kitą įsikibę?
Kai skambčiojam  likimais sandūrose bėgių,
Kai — jei  ir bėgo kas,
Bent iki šiol dar niekas nepabėgo.
 
    Tačiau šįsyk pastarosios dvi eilutės lyg užkliuvo, bet  ir šį kartą jos buvo paliktos taip, kaip pirmą kartą parašytos: jose išgirstu, kad ir nedidelę, bet vis dėlto viltį. Ir tas mažytis jos žiupsnelis vertė viltis, kad nieko amžino nėra, taigi nėra ir nieko neįmanomo. Kaip ilgai bevežtų traukinys, bet būtų neatleistina pamesti ir tą mažytę vilties kibirkštėlę atsikratyti juo, jeigu, žinoma, atsirastų toks ūpas.
    Net nežvilgtelėjęs į laikrodį pajaučiau, kad netrukus į kupė duris turėtų pasibelsti paštininkė Genė. Nebuvome sutarę, bet dėl nežinia kaip atsiradusio įpročio, Genė nepraeidavo pro šalį. Savo nepavargstantį, dar tarybinių laikų gamybos dviratį, su ant jo bagažinės įtaisytu krepšiu, palikusi atremtą prie kupė, įspėjamai paklibindavo durų rankena ir tuomet, sakydama „čia aš“, pastuksendavo į duris. Stengiuosi jas pats atidaryti ir dar tarpduryje sutikti ją šypsena. Žinodavau, kad vos pasisveikinus, tuoj suskubs kapstytis šiukšlių dėžėje – Genei skaudu matyti mano „raštus“ suglemžtus į gniūžtes ir sumėtytus į šiukšliadėžę.   
    Ir šį kartą paštininkė pastukseno, prisilaikydama savo darbotvarkės.
    — Nemanyk, kad komplimentus sakau, moterie, bet, regisi, jog  didžiausias man praradimas būtų, jeigu vienąkart neišgirsčiau tavo pastuksenimų.
    — Negi manai, kad neverta komplimento? — sužiurusi į akis, pasiteiravo.
    — Palyginus su tuo, kuo esi, komplimentas yra menkniekis, žaisliukas, — gerokai užtrukęs atsiliepiau į netikėtą jos paklausimą. — Maniau, kad tą seniai žinai. Bent nuo to laiko, kai tapai paštininke.
    — O tu nesišaipyk, nesišaipyk, — pakalbėjo ji. Pasilenkusi prie šiukšliadėžės, ėmė iš jos popierių gniūžtes ir vikriai, tiesiog  meistriškai sugrąžindavo į pirminę būseną — jos rankose gniužulai išsilygindavo į  popieriaus lapus, akims atidengdami tekstus. Dėl paštininkės šitokio užsiėmimo nesiginčijau. Visą tai jau būta praeityje. Dabar net atrodė, kad toks užsiėmimas jai teikia malonumą. Didesnę peržvelgtų raštų dalį Genė tuoj pat sugrąžindavo atgal į šiukšliadėžę,  tačiau su kita dalimi ateidavo prie staliuko, sėsdavosi įprastoje vietoje ir, padėjusi juos ant lygaus jo paviršiaus, savo delnais presavo ir lygino jų raukšles.
    — Arbata ataušo.  Bet argi kada buvo kitaip? Niekuomet negebu  tavęs pavaišinti karšta arbata.
    — Sakiau, kad man  jos galėtų nebūti, juolab dabar, kai suprantu, jog tavo rašymo reikalai ne kaip atrodo.
    — Labai ne kaip. Bet, matyt, reikia su tuo susitaikyti. Sieloje  atrodo, dar kažkas yra, dar karščiuoja, tačiau į paviršių jau neišsiveržia. Rašai, rašai, atrodo, kad rašai  būtent tai, kas reikalinga, o šit atitrauki šratinuką nuo popieriaus, perskaitai  ir tekstas tiesiog savaime susigniaužia į gniūžtę. Atrodo, kad Izidorius greitai uždarys mano kurortą,— pasakiau apie, kaip man atrodė, privilegijuotą mano padėtį  traukinyje. 
    — Tau, regis, nepatinka atšalusi arbata? Tokia man ji netgi  skanesnė. Tokia jau neskubina ją greičiau išgerti. Atšalusią galima gerti ir po dienos ar net kitos.
    — Tu apie ką?
    — Gal pats suprask, apie ką, o aš tau truputį tavimi pakalbėsiu, — pasakė paštininkė ir,  gurkštelėjus arbatos, įbedė akis į kupė langą ir neskubėdama, it Kabelių bažnyčioje kalbėdama poterį:

O į save parodydamas,
Neskubu balanų užgesinti.
Su rytu atsikėlęs,
Po traukinį lig vakaro bastaus. 
Norėčiau, kad mane, kaip ir anksčiau,
Dar nepamirštumėt Pranu (ar Pranucu) vadinti.
Tik nemanykite, prašau,
Kad šitas mano kūrinys
Galėtų jums padėt bent kuo.
O man štai gera būt su juo.
Tai pomėgis, kuomet galiu 
Mintis į užrašus rikiuoti,
Dienas, kartais net valandos skaičiuoti,
Dėlioti į savaites, mėnesius, metus,
O juos it rąstus štabeliuoti.
Va, pažiūrėkit rietuvė kokia! 
       
    — Betgi  tai...
    — Betgi tai iš šiukšlių dėžės, — neatitraukdama akių nuo kupė lango, nutraukė Genė mįslingai pradėtą mano kalbą. — Va, iš šitos pačios. Sakau, iš šitos pačios, — pakartojo ir jau atitraukusi akis nuo lango, klausė: — O toliau? Man atrodo, kad vis dėlto žuvis  užkibo ir ją galima pabandyti traukti, nesidairant ką pasakys Tikis Takis.
    — Ar jis traukinyje?
    — Ne dabar, tai vėliau. Argi tai svarbu? Bet aš čia kaip pavyzdį.  Supranti, kaip pavyzdį, — nenuleido nuo manęs akių paštininkė.   
     Supratau, ko ji laukia. Smegenyse sudejavo, suaidėjo ir dabar jau  aš žiūrėdamas pro  kupė langą, tęsiau tai, ką išgirdau iš Genės. 

Sustoja  traukinys...
Čia daug negyvėlių, lavonų,
Tačiau ir gyvasties yra.
Kas metų tiek į rietuvę sukrovę,
Jau verta pasirūpinti, kad jie
Kirtavietėje nepaliktų pūti,
Nes juk tvarka 
Net  kapuose privalo būti.
Gražiai ten medžiai auga.
Žvyro takeliai smėliu pabarstyti.
Net skintos gėlės greitai išvežamos lauk.
Sužydi tos, kur tyloje
Į žemę sėklomis sugrįžę,
Šaknim, stiebais iš tamsumos
Puošniausius žiedus šviesai kelia.
        — Puiku! Dzie dzie, puiku, Pranuci, — pradėjo dzūkuoti Genė. — Ir kūrybai kartais nedaug reikia, kad ji pajudėtų. Trupučiuką stumteli ir, žiūrėk, važiuoja, a? — Atsistojo ir, apsiglosčiusi savo aprėdus, kaip paprastai, kuomet jai aprodydavo, kad darbas baigtas, ištarė: — Tai  va!
    — Tai va, — pakartojau, — ir niekuomet daugiau nemanyk, kad tau reikalingi komplimentai.
    — Jie man buvo nebuvo. Svarbiausia, žinoma, kad esu paštininkė. Net čia, traukinyje. Argi galėjau tikėtis? Tai jau tikrai, kad — ne. Iki, —  kilstelėjo ranka su iškeltais iš šiukšliadėžės ir išlygintais „raštais“. 
    — Minutėlę, Genute! Niekuomet tavęs neklausiau, ką veiki su jais. Maniau, gal į makulatūrą. Vis šioks toks centukas į kišenę.
    — O Viešpatie! Tai bent  komplimentas! Pagaliau  sulaukiau, — net pritūpė Genė ir krūptelėjusi akimoju išlygintus popieriaus lapus su jų tekstais numetė man į krūtinę: —Še, laikyk! Negi tu, šuns vaike, manai, kad po kiekvieną  šiukšliadėžę taip, kaip šioje kupė. Negi? — Balsas jos greita atlėgo, aprimo, bet nuoskauda nesumažėjo.
    Žemai po kojomis, bėgių sandūrose, dunksėjo traukino ratai. Prie pat  nosies atsidarė ir greitai užsidarė kupė durys, palikdamas anapus paštininkę Genę su jos dviračiu, krepšiu ir nuoskauda.
      „Betgi, Gene, ką blogo pasakiau? — nemokėjau suprasti jos tokio man netikėto poelgio. — Esam gi vienos parapijos, dviejų  gretimų sodžių, Šklėrių ir Kabelių, žmonės... Na iš tikrųjų, ką blogo pasakiau?
2013-04-28 17:59

   

EILĖRAŠTIS:
Nešauk.
Žinau, kad riksmas ima,
Bet suprantu, kad jo dar bus.
Kelionė tolima,
Bet aiški kaip dangus žvaigždėtas.
Mokėk ir gerklėje
Pasergėti save,
Ir nemanyk,
Kad man tave smagu lydėti,
Tačiau kažkam reikėjo
Ir... prašau –
Žvalgaus po tavo pirmą dieną
Ne kaip atrodanti, deja,
Bet traukinys
Iš Šklėrių išvažiavo,
Todėl ir vaizdas kaip tada:
Žiema.
Vandenis vaikšto po žvaigždyną,
O nežinia
Baltesnė negu sniegas
Pusnynais patvoriais
Kalnais išaugęs...

AŠ:
Eilėrašti, kaip gera, kad tu čia.
Ką vienas bedaryčiau?
O vis maniau, kad gal ne tu,
O varnas Golius ar Vidinis
Lydės mane.
Sakyk, kuriais gi metais atsitiko,
Kai atvažiavo traukinys?
Dabar vasaris.
Dar įšalęs,
Bet jau plasnoja vyturys
Keliaudamas į gimtą šalį.
Nejau manai, kad traukinys,
Kaip vyturys
Atgal sugrįžt negali?

EILĖRAŠTIS:
Dar pakalbėsim apie tai.
Dabar gi lipk į lopšį, mielas vyre,
Ir būki toj žiemoj tikru.
O traukinys?.
Vagoną po vagono
Praeisim kaip kadaise per metus---
Mokėkim būti, kuo privalom,
Kad ne vien traukiniui
Tačiau ir mums būtų gerai.

AŠ:
Ir pamačiau,
Kai mano „amen“
Nukrito užu lango
Sniego pusnyje.
Einu į lopšį -
Gal ir vėl kažkas pasups
Ir traukinys sustojęs ūktelės:
- A - ūūūū! Tau sekasi, žmogau...
                                       (2011-02-02)

Maybe: Pelėda mielas, manau Jums čia per ankšta - reikia scenos, ot tada pasiklausytume, sudundėtų bėgiai ir tas
A – ūūūū dar ir kaip sukauktų

BEVARDIS:
Sakai, jog nori, kad pasuptų kas?
Gal kam ir keista, bet ne man
Ne vieną jau supau
Ne vieną supsiu dar.
Na, o Eilėraštis, sakyčiau,
Kad nenuovokus -
Nežino, kaip atrodo traukinys,
O jau girdžiu;
„A -ūūū! a -ūūū!
Tau sekasi, žmogau.“

AŠ:
Bet tai ne jis,  tai aš.
Dar vis manau, kad gal sustos.
Eilėraštis man nieko nepasakė
Nepasiskundė net,
Kodėl tokia dalia
Ištiko būtent jį.
Nors – ar DALIA,
Jei pats save aukot sumanė?
Esą, jam gi lengviau
Į traukinį ateiti
Ir pasilikti taip
Lyg jo nebūtų čia.
Tai dvasios ištikimas vyras -
Ir bėdoje su jais
Žinai, kad neišduos
Kaip priesaika pati,
O ne tasai, kuris prisiekia ja.       
                                                 
BEVARDIS:
Ne ginčytis čia atėjau -
Bet nežinau, ką gali jis
Kalbėti apie traukinį
Ar net vagoną jo,
Jei net kupe paklysta kaip miške.
Paklauski, pro kurias duris
Atėjo tavo palydovas
Ir atidžiai klausyk žinodamas,
Kad durų grįžt atgal nėra.
Ir pats, beje,
Savęs nelepinki lopšiu.
Tačiau bent truputį ir jis teisus -
Eilėraščiui lengviau
Nei varnui Goliui ar Vidiniui.
Tačiau ar nemanai,
Kad jis tau pasakys 
Ko atėjau ir net tikiuos
Kažką  surasti sau gražaus
Ir tavo, Pranai, lemtyje?
O Pranuciu tavęs nepavadinsiu.
Manau - kiti taip pat:
Žaidimai baigėsi,
Šiam traukinyj
Net lopšyje žaislų nebūna.

AŠ:
Betgi erdvės kiek čia!
Netgi daugiau, negu gyvenime,
Kurį kartu su Šklėriais gyvenau.
Net pamanau,
Kad nykstant kūnui
Daugėja dvasioje dangaus.
Tačiau ar man kalbėti,
Jei matai geriau
Ir jau nerūpi,
Kad sustotų traukinys.

BEVARDIS:
Aš pasakų labai nemėgstu,
Bet nuostabu man tai
Kuomet į  atmintį įėjus
Dažnai net nežinau
Kokie likimai guodžia, šildo, peršti –
Čia privalai gyventi kito lemtimi
Ir ypatingai gal
Kuomet tas KITAS dar lopšy...
O taip, erdvės čia daug,
Bet protas dar kuprotas.
Ir nepabuvęs traukiny
Dažnai savęs suprast nemoka.
Eilėraštis ateis, išeis
Jam kelio sienom neužversi,
Bet pats turėtume žinot gerai -
Tavo būtis jau keičiasi -
Net ir sustojęs traukinys
Į Šklėrius durų neatvers.
Tai ar  bereikia laukt ir šaukt:
„A – ūūū!... a –ūūū!...
Tau sekasi, žmogau“
                            2011-02-04

Laũmele : Sunkus man šis... ,,Ir nepabuvęs traukiny // dažnai savęs suprast nemoka."
     — Jūs. Laumele, labai aktyvi, gyvybinga, suspėjanti. Tokia ir būkite! O man va jau reikalingas specialus traukinys. Taip, tas traukinys toks, kuris turbūt tik po smegenis važinėja. Beje, tik po tas, kurios jau sužalotos, kaip, sakysime, mano. Kas iš to TRAUKINIO bus, man dar nelengva pasakyti. Ir nežinia AR BUS, bet man smagu ten dairytis. Manau, kad daug jau užmirštų pažįstamų surasiu.
*****

      Dalijos amarilis

Naujas reiškinys mano kūryboje: montažai

     Regis, pirmą kartą taip suklusau: o kodėl aš čia, taigi — kodėl traukinyje? Ko ieškau? O ieškau, atrodo, irgi jau senokai, jei ir vienas, ir kitas laiškas ateina datomis, parašytomis prieš metus ir seniau.  Šiandien vėl laiškas, o jame ir žiupsnis prisiminimų.
 
    Labas rytas, Pranai
    Ačiū, kad atsimeni. Reikia, kad kas nors bent retkarčiais paklaustų kas naujo po mano lubomis.
    O mano namučiuose dedasi dideli dalykai ir tai jau nuo pernykščių metų — žydi amariliai. Ar žinai, kas tai yra, kai tiesiog žiūrint kyla galingi stiebai ir ant jų skleidžiasi dideli, puošnūs žiedai? Dabar skleidžiasi mano mylimiausias, tamsiai raudonas. Aštuoni žiedai. Aš jį parsivežiau iš Paryžiaus ir jis puikiai aklimatizavosi.

    Žvilgt į datą, o  ten: 2011 - 02 - 03
    Mažytis laiškelis sunkėja. Kaip čia taip — net ir Dalijos laiškas pasiekė po dviejų metų.  Negi gali būti, kad tiek nemažai laiko, kai esu kelionėje? Bent taip neatrodo. O gal? Gal jau tiek ir net daugiau, kai traukinyje? Juk ir visas praėjęs žmogaus gyvenimo atrodo panašiai — žvilgt atgal. Ogi, Viešpatie, kaip ilgai mane laikai. Jau iki šimto priartėju, o atrodo, kiek čia to gyvenimo būta. Pūstelėjo vėjelis, sušlamėjo lapais kaip dienomis medelis ir... nėra.  Bet stop! O jeigu atsidėjus, o jeigu rimtai apie tai pagalvojus, tai vaizdas vis dėlto galingas, didelis, ne tik su žaibais ir griaustiniai danguje, bet ir su  karais, marais, gulagais, genocidais žemėje, su išnykusiomis tautomis ir žmogaus kosminėmis kelionėmis į planetas, su... Kiek daug visa ko aplink mane, šalia manęs, kartu su manimi per mano gyvenimą būta! O traukinys turbūt irgi labai greitai veža, kad ir paštas paveja tik po dviejų metų. Bet ir vėl stop: gal taip specialiai padaryta, kad šitaip neprasnausčiau progos pamąstyti ir apie savo gyvenimą, kad atsirastų ūpas ar net pareiga prisiminti tuos, su kuriais buvau, esu, gal dar kažkiek būsiu. Va, Dalija džiaugiasi, kad puikiai  aklimatizavosi iš Paryžiaus jos parsivežti amariliai. Ir todėl argi neprasminga suvokti, kad ir aš panašiai kaip Dalijos amariliai Kartenoje aklimatizuojuosi traukinyje? Dundėk, sunkusis, dundėk, ilgasis, dundėk, bėgių sandūrose ratais ir žinok, kad  toks triukšmas jau man netrukdo.  Gal net padeda, nes štai atsimenu Eilėraštį, kai aš  jam:
 
Sustok, Eilėrašti,
Nebūki traukinys,
Vienodai dunksantis į pakraštį pasaulio.
Štai ji, pirma mažo žmogaus diena —
Žiema,
Vandenis vaikšto po žvaigždyną
Ir pirmą kartą akyse
Žiba šviesa.

      Pakėliau Dalijos laišką arčiau akių, iš kurio į jas it traukiniai įšliaužia jos parašyti sakiniai:
    Bet vis tiek man liūdna, jaučiuosi įkalinta žiemos, nes esu valkata nuo prigimimo, daug takų, kelių, miestųužkaborių mano išvaikščiota su kadagine lazda rankoje, o dabar tik nuo lango prie lango, dar retkarčiais iki artimiausios kaimynės. Vargas man, nenuoramai.
    Skaitau Tavo keliones traukiniu, bet komentuoti nemoku, kaip nemokėdavau rašyti ligos istorijų dienynų— vietoj pulso, kraujospūdžio duomenų man atrodydavo svarbiau įrašyti, kad, eidama į palatą, girdėjau ligonį juokiantis, reiškia sveiksta.
 
      Žvilgt dar kartą į laiškelio datą, bet jos vaizdas tas pats: 2011- 02 - 03. Tik aš, regis, geriau suvokiu, kiek daug visa ko išmėtyta po mano gyvenimą, Todėl ar reikia stebėtis, kad jo platybėse net ir  nemenki, labiau masyvūs daiktai ar įvykiai pasimeta, jų lyg nebūta, bet šit lašelis atminties ir jame nusidriekia praėjusio laiko peizažai. O ne, iš jų košės neišvirsi, tačiau dvasia įsikimba į juos ir supranti, kaip atsargiai reikia nupūsti, nušluostyti dulkės nuo savęs, kad šioje  dienoje, net jos valandėlėje pasijaustume visas, sakau — VISAS, taigi nuo lopšio iki ką tik ištarto savo žodžio ar Dalijos laiškelio perskaitytos pabaigos:
    Jei surašyčiau mintis, kurios šauna į mano kvailą galvelę perskaičius Tavo eiles, visiems būtų gardaus juoko. O ir Tau.
    Geros Tau dienos. Pavasaris vis tiek ateis.

      „Ką gi, pasijuok, Dalia. Gal ir aš kažkaip išgirsiu šita juoką. Man pačiam, deja, nekyla noras pasijuokti. Kita vertus, ar nepaskubu taip sakyti? Juk reikia pradžioje bent atsiminti apie ką tos eilės“, — mąstau savyje ir jau šnabždu Eilėraščiui:

Net nežinau, bičiuli mielas.
Savim jau saulę pridengiu ir suprantu —
Dabar jau manyje nakties daugiau,
Pasaulis gūžiasi,
Ir Dievas jau netoks.
Net užmirštu,
Išėjęs į negrįžtamą kelionę
Namais gimtais
Nuplauti širdį ir rankas.

Nebūki traukinys, Eilėrašti,
Sustok!

    Žinoma, nesitikėjau, kad išgirs ir atsišauks, atsilieps. Ne bet kaip, beje, o kaip tada iš to tolimesnio laiko, kai ruošėmės ar jau ėjome į traukinį. Bet Eilėraštis nedelsė: pasirodė kaip tada ir net buvo pyktelėjęs, kaip tada. Švystelėjau tyliu džiaugsmu, bet tuoj  supratau, kad džiaugtis nereikia ir Eilėraštis tikriausiai manęs net neišgirdęs. Atsiminęs ar perskaitęs imu jau senokai apdulkėjusius savos kūrybos kūrinėlius ar jų fragmentus ir apglostęs, padailinęs dedu, montuoju  juos į savo gyvenimo peizažą, o tai kartu reiškia, kad kūrybinė dvasia  apsnūdo, atlėgo, bet nepaisant to, jai džiugu, kad dar sugeba patį save atsiminti. Dar vis neįsivaizduoju, kokių parametrų galėtų būti taip montuojamas peizažas, bet dabar atrodo, kad kažką panašaus patyrė Bronys Raila, į knygą  „Kodėl  antraip? “, dėliodamas savo raštus. O įsimena jis man ne todėl, kad tautininkas, ar kad prisimenamas kaip žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas; jis man labiausiai užkliūva todėl, kad šioje knygoje sudėtus  raštus įvardija„ literatūriniu žurnalizmu“: Šias mišrias rašinių serijas aš pats labiau linkčiau vadinti literatūriniu žurnalizmu. Čia  juk nuolat  siejasi, narpliojasi, persijungia, kryžiuojasi skirtingi  elementai: “gryna“ literatūrinė kritika, estetika, bet ir politika, rezistencija, Lietuvos kultūrinė ir socialinė istorija, ideologijos, okupacijos, valstybinių santykių idėjos..
    Mano „raštai“ iš visai kitokių ir labai neaukštų padangių, bet  „literatūrinį žurnalizmą‘‘ savyje jaučiu kone visur, net ir poezijoje, iš  kur neretai  pasirodydavo pilkas kaip artojo milinė ir mano bičiulis  Eilėraštis. Kai  kūryba pereina, persirikiuoja, persilieja, persiorientuoja į jos  montažą, pakanka to, kad Eilėraštis buvo ir net  nesvarbu, kada – kaip seniai ar neseniai.
    — Taip, taip, atsimenu tave, Eilėrašti. Būk kur esi ar būsi, o kur  buvai, montažams to pilnai užtenka.. Prisimenu, kaip tu ir man ir šit sakau, tiek užtenka.

Taip visuomet —
Kai kelyje
Kai sandūrose bėgių dunda ratai:
„Sustok, Eilėrašti!
Mat, užmiršau kažką“, —
Bet kol, žmogau, yra galva
Užmiršti neturėtum.
Juolab, jog net manai,
Kad ši galva poeto.
Tegu nedidelio.
Tegu tik vietinės reikšmės,
Bet vis dėlto burnoj netuščia:
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą.
Ką užmiršai, sakyk!

Ar tik, kad rankos nenuplautos?
Kad širdį ėda maudulys?
Tas jausmas greitai dings.
Ramus keliauki į pasaulio kraštą,
Dėkodamas, kad veža traukinys.
Nebent pro langą
Mesk žodelį – „amen“,
Jog nemanytumei,
Kad galima sugrįžt.

    Paskutiniai Eilėraščio žodžiai pasirodė tiesiog  grėsmingi. Jaučiau  akiduobėse, kaip plečiasi akių vyzdžiai. Ir taip:

Tu - ką?
Išties traukinyje esu?
O mama! mama! maaaama!...

    Dabar ši atmintis įvyniota tyloje ir net truputį  papudruota. Tai nereiškia, kad šiaip tiksliai atkūrus detalę, galima tuoj pat  leptelėti kaip potėpį į montuojamą savo  gyvenimo paveikslą ir būti tikras, kad darbas padarytas. Deja, jokio tikrumo nėra, o tikra tik tai, kad šituos potėpius teksią ne kartą kilnoti iš vietos į vietą, derinant juos vieną su vienu, vieną su kitais ir visais, su montažo  potėpių visuma. Tačiau šiuo metų  išties ne ką daugiau  galima padaryti, o tik laukti, kaip savyje malšins juoką  Dalija, gal net priekaištaudama dėl to, kad taip prasčiokiškai, neskoningai sudėlioti montažo elementai. Bet  dabar  man atsimena ir kiti parašai. Ir ne tik. Prisimenu, kaip pagirdamas Eilėraštį, sodriu, geru balsu, jam pritardama, uždainavo Deimantė:
              Putoja žodžiai it alus
              Ir kelia girtuoklėlių triukšmą.
    Piligrimas irgi nebuvo abejingas, pakalbėjo: Pasiimu. Paprastais žodžiais, be jokių „ratų išradinėjimų“, bet užtat kaip pasakyta, o kalbą  užbaigė:
    — Paskutinį posmą tai priimu kaip šposą. — Ir apsidairęs aplinkui, laimingai pravirko. Kaip tada prie Eilėraščio aš.
    — O mama! mama! maaaama!...
    Prisiliečiau delnais prie smilkinių, o jie karšti, jie dega.

Pelėda 2011-02-02 19:58:39 
Labas, Dalija.
Kas naujo po tavo lubomis?

daliuteisk
2011-02-03 05:51:22 - [Trinti] - [Atsakyti]
Labas rytas, Pranai
Ačiū, kad atsimeni - taip reikia, kad kas nors bent retkarčiais paklaustų kas naujo po mano lubomis.
O mano namučiuose dedasi dideli dalykai ir tai jau nuo pernykščių metų - žydi amariliai. Ar žinai, kas tai yra, kai tiesiog žiūrint kyla galingi stiebai ir ant jų skleidžiasi dideli, puošnūs žiedai? Dabar skleidžiasi mano mylimiausias, tamsiai raudonas - 8 žiedai. Aš jį parsivežiau iš Paryžiaus ir jis puikiai aklimatizavosi.
Bet vis tiek man liūdna, jaučiuosi įkalinta žiemos, nes esu valkata nuo prigimimo, daug takų, kelių, miestų užkaborių mano išvaikščiota su kadagine lazda rankoje, o dabar tik nuo lango prie lango, dar retkarčiais iki artimiausios kaimynės. Vargas man, nenuoramai.
Skaitau Tavo keliones traukiniu, bet komentuoti nemoku, kaip nemkėdavau rašyti ligos istorijų dienynų - vietoj pulso, kraujospūdžio duomenų man norėdavosi, atrodydavo svarbiau įrašyti, kad eidama į palatą girdėjau ligonį juokiantis, reiškia sveiksta.
Jei surašyčiau mintis, kurios šauna į mano kvailą galvelę perskaičius Tavo eiles, žaliažoliečiams būtų gardaus juoko. O ir Tau.
Geros Tau dienos. Pavasaris vis tiek ateis.

Pelėda 2011-02-03 10:07:32 
Ateis, būtinai ateis tas pavasaris. Bet laukti kažkaip vis nuobodžiau darosi. Ir Šekspyras jau įgrįso, nors sonetų perskaityta labai nedaug. Maniu, kad gebėsiu juos skaityti gerokai greičiau.
Tai va.
O dėl komentarų "Traukinio" ir kitų dalykėlių, visai nepaisyk. Aš irgi perskaitęs tik labai retai palieku parašą kažkokiu žodeliu. Vis standžiau supa vienuma ir aš ją mielai priimu.