Santaja
2012-02-13 20:40:27 - [Trinti] - [Atsakyti]
labai ačiū taip, aš ir pati pasigendu savęs tokios...tokios, kuri skrajoja, svajoja... paskutiniu metu rašau gan mažai. ir tik tai, ką matau ir skausmingai pajaučiu kituose...toks tarpsnis. bet šiaip gyvenimas yra gražus
2012-02-13 22:19 Pranas
Nebūk mėsininkas, tictac, poezijoje daugiau- mažiau, mažiau - daugiau kaip ir 2, 3 ar 5 nereikalingi. Ši svetainė - jaunų žmonių svetainė, todėl - jiems galbūt. Bet sumitusiems žmimėms tokį žaidimą reikia palikti nesugrįžtamai kaip domino. Įpratusiems tą daryti, žinau, nelengva, bet įmanoma.
Jau ir aš turiu kokių dviejų metų patirtį.
Tictac
sininkas nėra blogesnė profesija už kitas , juolab kad vegetarų nėra labai taip daug ..., tegul peilis kiek atbukęs ir pjūviai ne visada tikslūs , bet taip knieti brūkštelėti ir pažvelgti kas kūrinėlio viduje nuleisti kraują , ar įsitikinti kad netinkamas paskanavimui ) - jeigu jau žmogus kiek "sumitęs" tai jau jau jam nieko nebegalima ? nei domino, nei sekso , nei kritiškesnio požiūrio į žaidimus su kalba? ) negi belieka tik aikčioti kad jaunimas dar visgi moka suregzti vieną kitą sakinuką lietuviškai (tegu ir su klaidomis) ? O man visgi patinka pamėsinėti, pasišaipyti trupučiuką ir šiaip pažaisti ... ir visai nesinori pasikeisti į "gerą" pusę ))
Įvertinkite komentarą:Geras Blogas Blogas komentaras Rodyti?
Senamadžius
Prano abecėlė (9)
Skamba muzika
Šopeno, Grigo,
o aš, armonikėlę virkdau.
- Ar važiuosim
rytoj į Rygą?
Keli Prano sakiniai,
keli žodžiai
giliai širdyse
įstrigo.
- Sapnavau
ne vieną kartą,
kad nugrimztu
į prisiminimus,
į žmonių, paukščių alasą -
pasaka sena
be galo, o kažkas -
tėvo alksninėlį kerta.
Sapnavau
ne kartą -
kerta, kerta,
o čia, jau Pranas -
nei laukus aria,
nei duris rakina
ir atkelia,
kaip būdavo vartus
ir kažkas
iš negrįžtamų -
sugrįžta.
Laukai. Miškai.
Suvežti linai.
Želia rugiai, kviečiai,
renkas į namus -
svečiai nebuvėliai.
Langinės, durys -
tartum rankos -
šaukia, moja, kviečia
ir pasineriam visi
į amžinąją šviesą
ir po šimtmečio
sunykstam,
kaip bulvės, runkeliai,
kaip nekviesti svečiai
supuvėliai
ir atsiduso tėvas,
kaip šešėlis
ir pro ašaras sušuko.
- Ar važiuosim...
pasinerdamas
į amžinąją šviesą.
O Prano saulės
kaip mergaitės raivos -
šerkšnu nutvieskusios
amžinai žydinčią žemę,
o tėvo rakose - vadelės,
ne vairas ir žvilga -
šerkšnas, sniegas, ledas
ir tėvo žvilgsnis
į apšarmojusius medžius
į saulę remias.
- O, Pranai -
gimtos šalies karaliau,
kodėl kilnesnę būtį
išperėt sunku?
- Ar važiuosim
rytoj į Rygą.
- Nevažiuosim,
mane apakino
toks įžūlumas,
toks naglumas.
Apakino - Sartų saulė.
Rodos, mintys
sapnuose sudygusios
ir sapnuose
pakyla saulė -
viršum šarmotų
Prano sodų.
2012-02-07 05:25
2012-02-07 08:22 šnabždesys
DRAUGAMS 
**
Dziug dziug dziugu į Dzūkiją,
o paskui - į Rygą.
Ui, Čepkelių klampus raistas -
širdžiai dar nepigo.
Pranas - Jonas, Jonas - Pranas -
du draugai doriausi,
„pirdaletką“ kai užkursiu,
jus abu priglausiu!
Kelsim „šklenką“ užu dzūką
ir užu žemaitį,
Išbučiuosiu Jonui ūsą,
Pranui - skruostą skaistų!
2012-02-07 06:42 Pranas
Gyvybingas, brolau, gyvastingas...
Man tai malonu. Ir būčiau kiaulė, jeigu nesukalčiau 5.