Labas. geros dienos linkiu. O nakties  turbūt nebuvo, kad  net nesapnavau. Betgi parašyta:
2014, rugsėjis
Saulė teka 06:45, leidžiasi 19:44, d. trukmė  12.59
Pilnatis, 18 mėnulio diena

Šiandien 11°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 12°C / 21°C, giedra

13
ŠEŠTADIENIS
Barmantas Barvydė
Programuotojų diena
Statybininkų diena
Ir duris uždarius, laikas bėga
Mergelė (08.23-09.22) — Arklys — 256 / 37

                 Šiandien sunki  diena — reikia prisiversti ir rašyti „fragmentus LAIKO ir SAVĘSP“. To rašymo gal nedaug būtų, jeigu sugebėčiau atsiminti, kur apie tai jau parašyta. Jeigu susirinkčiau viską ir sugebėčiau gerai  „sumontuoti“, tai, kaip suprantu, kažkas  būtų panašaus į knygelę.

                 fragmentai Laiko ir Savęs

  2. Pasikalbėjimai su savimi

   Manau, nebūtų blogiau, jeigu šiuos užrašus pradėčiau rodydamas į 1939 m. sausio mėn. 29 d. Tai metai, mėnuo ir diena, kuomet ten, Dzūkijoje, jos šilinių krašte, gimiau. Buvo sekmadienis. Krikštytas irgi ten,  Kabelių Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos bažnyčioje. Tai padarė klebonas Čaglys, anot kraštiečių „cikras lietuvis“, o pasak Google informacijų už tai „Lenkijos valdžios persekiotas ir baustas“.  Tačiau dėl „ cikto lietuvio“ gerokai paabejoju. Jeigu „ cikras“ kaip galėjo pakrikštyti Františeku? Tai nesutelpa į „cikro lietuvio“ kategoriją. Juolab, kad ir mano tėvas tuomet po pasaulį žvalgėsi iš Gardino ir Vilniaus kalėjimų, bet yra, kaip yra. Dar ir šiandien prisimenu motiną, dažniau šaukiančią  Pranuciu, o tėtį — Pranciškumi. Tačiau  visiems aplinkiniams buvau tik Pranas, Pranas, Pranas... Ir pats  sau taip pat — Pranas Karlonas sūnus Stefanijos ir Vinco. Tačiau  pamastymų, kodėl taip, atsirasdavo visais laikais. Kažkada, prieš keletą metų rašiau:

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
kad galim pakalbėti  —
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako,
kur gimiau,
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri, balti
kaip dzūkų kopų smėlis:
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys,
ir net visi raistai Čepkelių.

Nuo čia lig Gardino
kaip lig kalėjimo — netoli.
Ir ten sūnaus gimtadienį sutiko tėvas.
Dabar, kuomet pasikalbu su savimi,
tai guli prieš mane kaip skrynioje
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų esu,
labiau tikiu,
kad praeitis — ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu ir eilutes,
atėjusias man į akis prabilti,
kodėl neleista Vincui buvo
tą sausio rytą pamatyti
gimusio sūnaus.

Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių  sąrašo:
Pavardė, vardas?
— Karlonas Vincas.
Sprendimas?
—12 metų.

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo — netoli.
Kur kas toliau lig vardo — Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku,
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, bet, deja,
mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau:
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.
            2006-08-28

   Kad rašiau peršokęs per 75, ši aplinkybė man įsidėmėtina. Suvokiu, žinoma, kad ne vienam pasirodys: ak, kaip kvaila taip daryti! Jeigu per visą savo gyvenimą nepavalgei, tai ir  neprigramdysi.
   Suprantu ir aš, kad taip kvaila. Atsiliepdamas galiu irgi pritarti posakiu, kad šaukštai po  pietų, kad visuomet yra taip, kaip yra. Tačiau man nelabai  suprantama, kodėl turėdamas galimybę pastriksėti kad ir ant vienos kojos, to nedarau. Ir kodėl toks nuolankus susitaikstymas priimti išnokintą obuolį, net nepasidomėjus, kaip atsitikę taip, kad jis toks. Juk reikia nemažai laiko, kad toks  jis išnoktų.
   Buvo gražus birželio dar vis ilgėjančios dienos pavakarys, kai sunkiai gebėdamas pavilkti dešinę koją, gulinėjau bjauriai nusiteikęs sodo namelio „palėpės departamente“ ir masčiau apie tai, ką veikčiau, jeigu koją prisieitų amputuoti. Netikėjau, kad taip atsitiks, bet vis dėlto... o jeigu? Ir  daktaras apie gangreną, matyt, pakalbėjo ne todėl, kad  jam reikėję mane pabauginti.
   — Ak. klausi ką veikčiau?— suklustu savyje, o po valandžiukės ant popiergalio parašau:

Kai girtas būni — 
ir eilėraštis girtas.
Daug  kraujo praliejau ant sodo gėlių,
tačiau nė viena taip  gražiai nežydėjo,
kaip kaktą praskėlęs akmuo.

    — Tai va  ką daryčiau. Turbūt  meluočiau, kaip dabar.
  Ir nebuvo sunku, neatrodė nedora perrašyti šį penkiaeilį į kompiuterį ir pasiųsti į „Rašyk“ svetainę. O iš ten išgirdau:
   — Och, kokia stipri mintelė.
   — Superinis.
   — Čia tai gerai.
   — Stipru.
   — Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. Ačiū. — perskaičiusi atsiliepė  svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką. Tačiau ir  dabar nesuvokiu, kodėl kūrinėlis nutolo nuo tikrovės. Taip, kraujo būta nemažai, tačiau ne  kaktai su akmeniu susidaužius, o man nukritus nuo kopėčių ant geležinių strypų tvoros, kai pasikoriau ant jos kaip šašlykas. Beje, ne menkas, sveriantis per 100 kilogramų. Atėjus į mūzą kažkokia dvasia neleido papasakoti būtent  apie taip atsiradusiu krauju palaistytas gėles.
   — Ogi ne pirmas kartas, a?
   — Ar sakau, kad pirmas? Nesakau, — vėl kalbuosi su savimi ir atidustus kaip surūdijęs  garvežys. 

Nepyk, motinėle, 
auginusį mažą,
guzus tartum bulves nešu vis sunkiau;
neįtelpu jau į gražesnį peizažą
nei ant  žemės po kojomis savo
nei mažytėj skiautelėj dangaus.
Bet daktaras sako, esą, nemanąs,
kad velnias saviškį apleistų.

Gyvenimas mano
ne kartą per nagą
palieka dar būti šiapus.
Į peizažą  gražesnį, žinau, neateisiu
jeigu velniui parūpusi mano lemtis.
Tačiau  iš Savęsp iškrapštyti
nesileisiu ir jam.
Žegnosiu bažnyčia Žmogaus,
į angelus kviesiu pargrįžti

  — Ir vėl Savęsp? Baik cirkus krėsti. Užmiršk ją ir te ilsisi ramybėje,— priekaištingai tariu pats sau, nes išties sarmata net prisiminti, kaip neretai bandžiau įsikibti į ją, tačiau netrukus pasijausdavau išdvoktas kaip pirdalas. Esą, suprask, ir ten, ir Savęsp karalystėje iš bezdalų virvių neveja. Tačiau nepabandyti dar kartą irgi negaliu. Vėl  rodau į save, vėl įtikinėju:   
   — Jau po 75. Savas gyvenimas, anot  varno Goliaus, užrakintas, iškranktas ir reikia  manyti, kad kažkiek leista pagyventi už kažką kitą. Tikiuosi, kad šis kartas  nemeluos ir Savęspi pravers, kaip niekuomet iki šiol. Kad ir šūktelėti: aš čia! Esu! O štai ir keli paveiksliukai. Atsirado pomėgis fotografuoti ir net fotografuotis.

Pasinorėjo, kad diena būtų be naujienų. Ypatingai tų, vadinamų naminėmis. Tai, matyt, todėl, kad  senatvės gyvenimuose  jos nedažnai  būna  geresnės. Nors pasitaiko ir labai įdomių dalykų. Šit ir day.lt kalendorius, švenčiantis savo gimtadienį, pasakoja, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovas ir Lenkijos karalius Jogaila vaikų susilaukė tik su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške, kilusia iš LDK. Jogaila jau buvo pradėjęs eiti aštuntą dešimtį, o jai buvo truputį daugiau kaip dvidešimt, kai jie susilaukė pirmagimio (1424 m. gimė Vladislovas Varnietis). Pasakojama, kad prie jų miegamojo Krokuvos pilyje buvo statoma sargyba,  kuri, beja, nesutrukdė susilaukti trijų vaikų.

Rugsėjis 2014
Saulė teka 06:49, leidžiasi 19:39, d. ilgumas 12.50
Pilnatis
20 mėnulio diena

Šiandien 8°C / 18°C, giedra
Rytoj 7°C / 16°C, debesuota su pragiedruliais

15
PIRMADIENIS
Eugenija Rolandas Vismantas Rimgailė Nikodemas
day.lt gimtadienis pasveikink
Pasaulinė kovos su prostatos vėžiu diena
Tarptautinė demokratijos diena
Iš mažos gilės didelis ąžuolas išauga
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 258 / 38

    fragmentai Laiko ir Savęs

                                                                        4. Ačiū, Giedre

   Sveikos kojos prireikė greičiau negu galėjau numanyti. Tikėjausi, sulaukęs Joniniu, nuklysti į tėviškę ir uždegti laužą ant Karlonų kalnelio, šitaip pirmą kartą pasirodydamas tėviškėje, kai jau sulaukęs 75.
   Ar kas išgirstų? Ar kas pamatytų? Ar ateitų prie jo nors vienas Šklėrių sodžiaus žmogus? Tačiau iki Joninių dar dešimt dienių ir saulė,  nors lėtai, nors nedaug, bet dar ilgina dieną; šiandien ji patekėjo 04:42, o nusileis 21:56. Dar laiko yra, kad galėčiau prisėsti prie didesnio darbo, bet kad ir kiek daug jo bebūtų, o su viena koja Vidinio nepavysiu. Šį kartą jis nebuvo skubrus. Ir tuomet, kai girgžtelėjo sodo tvoros varteliai, galėjau nesunkiai jį pavyti ir, čiupęs už parankės, parsitempti atgal į Palėpės departamentą. Galėjau ir norėjau, bet... koja. Dėl jos tokios fizinės galios sumenko — net nekrustelėjau pavyti Vidinio. Netenka svajoti ir apie Joninių laužą tėviškėje. Bent šiemet tikrai — ne, o iki kitų Joninių dar marios laiko, tik mažiau tikimybės, kad jas perplauksiu.
   Vingių Jonas... Cha, — atsiminiau Vidinį ir man atrodė, kad tokios teisingos charakteristikos ir prašydamas nebūčiau galėjęs sulaukti.— Įdomu, kaip atrodęs šis tingus žemaitis senatvėje? — toptelėjo  mintis, bet akis badė popierinis šiukšlynėlis, padrikęs po grindis, kai iš paskos Vidiniui mėčiau kas bet kokių pavidalu pateko į rankas. Daugiausia popierių. Tai ir sąsiuviniai, ir  aplankai, ir išsisklaidę visokių formatų lakštai. Tušti ir išrašyti rašalais ir pieštukais. Todėl nors ir „Vingių Jonas“, bet reikėjo ristis iš lovos, šliaužioti grindimis ir surankioti taip  pažertą  makulatūrą, nes geriau, kad akys tokios betvarkės nematytų.
    Tačiau, kodėl jis taip? — vėl atbudo mintis apie Vidinį. — Kaip nesusitupėjęs paauglys. Kodėl taip, a? Kaip uodegon įskeltas. Štai ir vėl patarlė teisi: mažas kupstas didelį vežimą verčia. Ką ne taip pasakiau, kad kaip ešerys pasišiaušė?
  Lyg ir stengiausi, tačiau šliaužiodamas po palėpės grindis, nemokėjau mintyse atsikratyti Vidiniu. Ne pirmas kartas taip. Duok die, kad ir nepaskutinis, bet po panašių peštynių atsispyrimui į skrydį jėgų nebelieka. Pasiekiau numestą šratinuką, išlyginau pakeltą popieriaus lapą ir čia  pat, ant grindų rašiau.
Labas
  „Ne kartą, Vidini, manęs prašei nebūti paršų. Šįkart, kaip suprantu, nesuspėjai ar užmiršai tai padaryti. Todėl dabar tavęs aš prašau: nebūk, Vidini paršas ir žinok, kad be DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO, kuris pas mane nuo 1972 metų, yra  galingesnis, yra LIETUVIŲ  KALBOS ŽODYNAS, nepaisantis kada, kaip, koks lietuviškai sakytas žodis. Apie tai ir bandžiau prakalbėti,  betgi neleidai. Ten irgi yra tarta  apie  SAVĘSP. Cituoju, prieteliau, bet pasitikrinki.
 
   savęsp  pron. refl. sing. loc. savęspi —-savęs
   Kol atvėsi, pabandysiu, kai ką iššifruoti:
   pron. = promen personale, asmeninis įvardis
   sing. = singularis, vienaskaita 
 
   Na, o priešpiečiams siunčiu  dar ir tokį patiekalą:

Skauda sielą,
kai ištirpsta kontūrai Savęsp,
sudega žvaigždynai,
kai kalnelių žvirgždas 
vėl nelyg badauja tarp dantų —
girgžda, mala, apdalija sopuliais,
jau ir koja, regisi, svarbiau
nei, Dzievuliau, tu.
Leisk nebūti šitokiu man niekada,
juolab — įsispirt į žvyrą skrydžiui.
Čia dar bent truputį  Aš esu,
nors, žinoma, daugiau manęs jau Ten,
iš kur regi, kaip niujorkai, kaip londonai, paryžiai
nelyg rasa pakibus ant žolės.
O šienpjovy,  viens... du... ir trys...
Miklus dalgelis tavo.
Po kojom krenta Dievo įpirštas pasaulis
ir gesta saulės rasose.
.
Sapnai jau baigėsi.
Užtat kaip sapnas pats  tampu.
   Neskanu?
   Nežinau, Vidini. Patiekalas toks, kokį sugebėjau pagaminti, padėjęs lapą ant grindų ir pats ant jų išsitiesęs. Galėjau rašyti dešinės kojos per tvarstį  persisunkiančiu krauju, bet manau, jog ir taip suprasi, kad nesiunčiau tavęs, besarmačio, žudyti Dievą (ir bet ką). Norėjau, o ir dabar stengiuosi pasakyti, kad Savęsp(i) pasaulį kuriu ne iš prieveiksmio, o iš įvardžio. Išmesk iš atminties užrašą „Prieveiksmis, tapęs šalimi“ ir jo vietoje įrašyk „Įvardis, tapęs šalimi“ ir pajausi, jog ši šalis pasiima tave kaip valdovą. Nors ir  baisu ištarti dar labiau pakeltu balsu, tačiau išgirk: tokia  šalis priima kaip savo dievą. Tai dar ir todėl, kad įsitikinęs, jog įvardis yra savybinis.
Štai ir viskas. Būk drūtas.
   Laiškutis nedidelis, tačiau parašęs tokį, neskaičiau, bandydamas paredaguoti, kažkaip sušiaušti, sugarbanoti mintį, kad atrodytų pastabesnis Aiktelėjau į Savęsp, kaip darinį iš prieveiksmio ir balsas geso, klimpo, jam trūko  drąsos, pasitikėjimo savimi, atrodė, kad ir manimi bodisi. Aiktelėjau į Savęsp, kaip darinį iš įvardžio ir  balso peizažas nepažįstamai kitoks — lengvas, jautrus, smarkus it žirgas, kad, regisi, balnok ir pats sėsk į aukštą jo balną. Todėl supranti, kad netiesa, ponai, kad kaip pavadinsi – nepagandinsi. Tokiems dalykams reikalingas aiškumas, abipusis  atsidavimas, pasitikėjimas ir juos vadinti  bet kaip nebūtų protinga.
   — A-ūūū! Vidini, ar girdi, ką  sakau: nebūtų protinga. Kaip, beje, ir užliūliuoti Savęsp pasaulį savimi. Gal sakysi, kad ne taip?
   —Tai jau taip, — atsiliepė šviesus, švarus moters balsas — Tai jau taip, — pasikartojo  moteris ir tarė:— Aš čia gėlių atnešiau.
   — Giedre, tu?
   — Sakau, kad gėlių atnešiau. Pelėdai ir jo motulei, — pasakė ji ir visas Savęsp pasaulis sušvito jos atneštomis gėlėmis.

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių

Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio arfos skamba! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,

Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...   
******
    — Ačiū, Giedre, — atsikvėpiau po visą Savęspi.

Rugsėjis 2014  

Saulė teka 06:54. leidžiasi 19:32, d. ilgumas 12.38
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien 8°C / 17°C, giedra
Rytoj 8°C / 17°C, giedra

                                                                   
18
KETVIRTADIENIS
Juozapas Stanislovas Mingailas Galmantė Stefanija Stefa (kartais jau prireikia kalendoriaus, kad,  mama, atsiminčiau tave. Pyk, mama, pyk. Reikia kažką daryti, kad taip nebūtų), Elita
Lipšni kalba apmaudą malšina
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 261 / 38

-------------------------------------------------------------------------------

  fragmentai Laiko ir Savęs

                                                                 6. Panašūs

  Nemokėjau suvokti, iš kur tai. Radijas išjungtas, televizoriaus Palėpės departamente nebuvo, internetas irgi nutildytas. Ten, žemiau lubų, Leokadija pati stengėsi atsitverti nuo didesnio triukšmo. Pati neretai iš apačios beldžia į jas ir pyksta, kad čia gyvename triukšmingiau, negu pas ją. Ir šį kartą girdėjau, kad jos alsavimas ramus. Beliko pamanyti, kad neramybė atklysta iš toliau, bet erzino netgi ne ji, o tiesiog  įkyrus to paties kartojimas. Greitai įsiminiau neįmantrų  tekstą, sutilpusį septyniose  eilutes  ir vos išgirdęs eilinį išpuolį į ausis, pats atsiliepdavau deklamavimu:

Kas atsitiko, kad vėjas,
kurį kėliau, pūčiau ir sukau juo malūnų sparnus,
nutilo, nurimo — nėėėraaa...
Net  nustebti nemoku,
kad kraują užkaistų tokia netektis.
Tik tyla šit dar klausia per raidę —
kas atsitiko?

   „Aha, aha... Neduok, die, tokios tylos. Išprotėti galima nuo jos“,— pykstu, kartu ruošdamasis eilinį kartą duetu padeklamuoti tekstą. O ką daryti, kai nemoki jo nutildyti? Net nesuvoki, iš kur jis ateina. Užmaukšlinu kepure galvą,  bet  ji be ausinių  Paimu kitą, tačiau ir šita — be. Yra dar viena, tačiau žieminė. Ogi birželis, diena įkaitusi ir atrodo, kad saulė viršum galvos šiferio stogą išlydis. Ir vis dėlto ši kepurė su ausinėmis. Kažkiek pirštais pašukavęs jos kailį, užsidedu ant galvos. Ir — ką? „Kailinių reikia, ir tuomet aš kaip amžina atilsis senelis Leonas iš Subartonių“ — netikėtai atsimenu tuomet bene seniausią šio kaimo gyventoją. Dažniau ji matydavau nuokalne einantį link Gelovinės upelio, už kurio ant aukštos  Gilšės ežero pakrantės įsitaisiusi Sergejaus ir Teofilės Žukų sodyba. Žukai... Kada jie čia prasidėję, man nelabai rūpėję. Pradžioje rečiau, o paskui vis dažniau ir dažniau atkakdavau čia  susitikimams su jų vyriausia dukra ir taip tęsėsi iki kol įgrisau jai tiek, kad ryžosi pakeisti net savo pavardę. O aš, prisimindamas tą tolimą, per pusšimtį metų nutolusį laiką, rašiau:

Metai eina, praeina,
Bet kai myli, vis tiek kaip tada.
Žmonės laukė, kad Gilšė
Brangų dvarą į krantą išmes,
O išplovė daugiau negu dvarą –
Geltonkase, išplovė Tave. 
Ir dabar, apkabindamas ežero bangą,
Vis stebiuosi stebuklo galia —-
Iš mažytės širdies lig padangės
Dar nesibaigia augus daina ---
Dar vis tiek, kaip tada
Vaikšto dangūs po sielą ir gaudžia
Stebuklingi bažnyčių varpai.
--------------------------------
Būk laiminga, įsisupus į ežero bangą,
Ir prigludus prie mano širdies,
Kaip tada,
Taip dabar, žilakase.
                        („Kaip tada“ )
 
   Ir štai dabar atsimenu jį, mielą žilakasės senelį, ir vidurvasaryje nenusirėdančio kailinių. Iš tiesų, užsimesčiau kailinius ir būtume labai panašūs — abu kailiniuoti vidurvasaryje. Net ir metais panašūs. Jis dar vis truputį vyresnis, gal jau prie 80 besiglaustantis, bet tokio skirtumo nepaisoma. Net ir tuo panašūs, kad jau  nesugebu ateiti į paplentėje ant Gilšės kranto įsikūrusią uošviją. Sakau, kad ji per toli, nors ne toliau kaip anuo laiku: tik šimtas kilometrų, tik valanda kelionės iš Vilniaus. O senoliui Leonui ateiti pas sūnų Sergejų ir marčią Teofilę  dar arčiau; einant takeliu ir lieptu per Gelovinės upelę, ir puskilometrio nesugraibstysi, tačiau ateidavo retai, nes „per toli“. Einant į viena pusę reikia įveikti pakalnę, upelę ir įkalnę, grįžtant atgal —  vėl. Taigi ir pats suprasdavau, kad per toli. Matydavau, kaip sustojęs pakalnėje, daugiau - mažiau palūkuriavęs, sugrįždavo atgal į aukštą sodybą, kur prie Kampinio ežero gyveno vyresnio sūnaus  Emilijaus šeimynoje.
  — Ar pažysti, seneli? — užsimiršęs netyčia paklausiu?
  — Dabar nieko kito ir nedariau. Tik po  pažintis pavaikštau, po prisiminimus. Nors, ačiū Dievui, kad  Savęsp yra, bet mano akims dvasia turtingiau atrodo, kai ji kūne. Smagu matyti. Sensti, Pranuci,  sensti, bet neilgai taip bus, o  paskui... Bet pats pamatysi kaip paskui,— pasakė tų metų seniausias Subartonių žmogus, galbūt vienmetis su Vincu Krėvę- Mickevičiumi, bet tikra, kad kurį laiką mokėsi su juo vienoje mokykloje.
   Sapnuoju? Neatrodo, bet jeigu ir taip, žinosiu (tik atsiminti reikės), kad Savęspi pasaulyje  sapnai  neišnyksta.
   — Girdėjau, padėkojai Dievui už Savęsp. Pagalvojau, o kodėl ne man?
   — Kodėl ne tau? — linksmai perklausė senelis Leonas ir dar  smagiau padainavo atrodytų nelinksmą dainą. Nedaug. Vieną jos posmą.
     
      Kada noriu verkiu
      Kada noriu dainuoju
      Nuo sunkių vargelių
      Neišsivaduoju...
   
  „Kaip sūnus Sergejus, taigi mano uošvis,— pagalvojau.— Balsas skardus, stiprus, dainingas. Ačiū, kad užsuko, kad atsitinka va taip, kaip šiandieną, kai saulė tekėjo 04:41, leisis 21:58 ir per visą trumpą naktį švies mėnulio pilnatis. Taip, švies. Tačiau tai nereiškia, kad pamatysime. Ot, užplukdys debesys ir... ir, kaip sakoma, ant svetimo arklio toli nenujosi.
   — Seniai dainavau. O kada tai dariau Subartonyse, jau nė neatsimenu,— panoro prisiminti, šnektelėti.
   — Va taip ir išnyko Žukovka. Vis Subartonys, Subartonys. Nuo  kada? — nelinksmai atsiliepė kailiniuotas senolis ir jau atodūsiu: — Ir Žukovka  jau Subartonys. Nuo kada? O  būdavo visą  dvaro žemę apsėdusi Žukovka..
   Tylėjau. Turbūt  ilgai.
   — Nė karto negirdėjau tavęs dainuojančio Subartonyse.Tik Žukovkoje. Dažniausia, žinoma su  mano Sergeju. 
   Nusiėmiau ausinę kepurę. Senolis Leonas irgi nusirengė kailinius ir pirmą  kartą  jį pamačiau tokį lengvą, išpraustą it Gilšės  ežero lelija. Atsiminiau savo kraujo senelius — ir Feliksą, ir Simoną, Šimu vadintą, O už lango, pietų pusėj, dunksnojo kalnai — irgi balti, išprausti, žmogaus atnešti. Jaučiau dvasia, kokia gera ši diena. Ir Cezario neprireikė šaukti. Šypsojosi ir  buvo smagu, kad dar bent kelios raidės išjo patarnauti kuriamai Savęsp imperijai Taip ir pasakiau senoliui:
   — Gara diena.
   — Nebloga. Subartonyse, regis, birželio aštuonioliktoji? O  tai reiškia, kad po 75 sukako 140 dienų. Ne jubiliejus, bet sveikinu.
   — Ką?
   — Sakau, gera diena. Nors ne jubiliejų žymi, bet diena gera. Sveikinu.