Net labai neprašau, kad tikėtų
jog būtis  it tokia  gali būti –
žodis  skamba
Gieda  Šklėrių  gaidžiai kaip padūkę
o  prie Ūso  balos Karlonai
Įsikibę  į  maža kalneli...
Kur  kablys  palubės
Laiko lopšį nuleistą  prie žemės...

Ėgi, ponai  dzūkeliai,
Apsirėdę  linu
Grikių  košės  skaniai  prisivalgę,
Neišnykite tyliai, kaip išnyko linai
Neišdžiūkit kaip balos...

Ten,  lopšy –  mokykla.
Kur  jos  veidrodžių salėje
Kala  mokslus ir  laiko  egzaminus
Europa
Ša,  tyliau
Gieda  škleįiu  kaid-iai kakriekų...
pat  Europa

u  salėke Ir  jos  vei

Kam  tiek  daug  man  žinoti an reikia  žinoti  tiek daug.
Ir  Ispanijos  man  jau  nerteikia...
Gieda  Šklėriu  gaidžiai -  kakaruiekųųų..
Usom  balos  pakraš
Diedu vienkiemis apsitvėręs  tvora –
Miškas  įalia –
AStkeli  vartus  ir  š  kiem  ateis..
–  Kakariekū!

Savęsp: 12. fragmentai

Poe -  ne angelas
ir nuoširdu,
kad į save nerodo juo.
Kur pažiūrėk – beveik visur:
ateina, pakalba,
po visą lopšį neršia,
grimasų  tūkstančius išmokus,
ir būna,  kad, paslėpusi save,
po  veidrodi (ar bent po sceną)
nešioja jai  parūpusią personą
O  jos tuomet –  nėra.
Anąkart, žiū,
sustojo prieš mane
– Esu Francickas  Frankas, –  tarė. –
Kaip tu dabar
ir  aš  kadaise lopšyje
Tačiau, deja, tai  būtas  laikas
– Betgi... betgi esi, matau.
– Atostogauju kai pavargęs ir miegu,
o akyse sapnų nebūna.
o šiaipgi  visąlaik kare, kare, kare.
Bet ji, Ispanija, dėlto tiktai  aukščiau
Kaip ir fašizmas.
– Kai šitaip  sąžiningai rodai į save
Ne ką , žmogau, bepasakysi.
– Tikrai ne ką  – nusijuokė  Franko 
Ir žiū: ogi Poe sušvito kaip aušra,
iš prieš akis sustojusio portreto.
– Nebark  manęs, – pasakė  ji
– Anądien  klausei, kodėl  Dievas verkia.
Prisiminiau  Ispaniją  ir  aš.
Franko prisiminiau
Kol  lopšyje, kol be žmogaus,
gyveno be fašizmo.
Lopšy – visi tarp lygių lygūs ir laisvi
ir Hitleris, ir Stalinas, ir Musolinis...
O kas toliau? Po jo?

Ar nemanai, Ispanija,
To  tikroj  žmogaus  neliko
Save piliertiniais  karais  sudegino... kodė žmogus
pilietiniais karais  save   sudegino...ir kaip?  Kodėl?
Kaip  atsitinka, o  Ispanija
kada pilietiniais karais
Žmogus save  sudegina...
Kaip  auga Stalinas?

Sukurta: 2008-09-30 14:40:39

"Dievo dovanų neišmokstama"
Bet:
"Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė:
Sutvėrė jiedu, vyriškį ir moteriškę."

Visų Šventųjų naktį

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau ir savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.

Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų matėme, o kai kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
Va ką apie tai parašę Žalios Žolės poetai.
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu.
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai. Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent, į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939 metai.
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų.
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :“Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš atminties ištraukė Taurijos parašą Astė ir lyg pasidžiaugdama. – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog pragare.
2007-11-01 16:48:04
P.s:

Astė Parašė komentarų: 2008-11-29 - 20:09:32 Anonimas
O kodėl Astė?...

giedrex26 Parašė komentarų: 8480 2007-11-01 - 19:35:45
...Jos taip trūko čia...ačiū, Pelėda, už nuostabią deivę Astę, kurią jau spėjome pamilti ir šis šventas sopulingas vakaras daug šviesesnis tapo...

Karilė Parašė komentarų: 2250 2007-11-01 - 18:21:09
Taigi taigi. Paleidot į svietą Astę. Konkrečią. Dvasingą. Realią. Labai realią. Mielą. Žiūrėsim, ką Ji toliau veiks. Lauksime atklystančios į žaliąžolę ramunių pasiskint...

Sodininkas Parašė komentarų: 1260 2007-11-01 - 18:04:23
Mielas Pelėda...Ne, mielas Pranai, iki ašarų mane nustebinote ir pamaloninote. Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė? Žodžiu, su didžiuliu dėmesiu perskaičiau šią intriguojančią ir šiek tiek mistišką novelę, bent jau man labai labai įdomią ir jaudinančią. Duok Dieve Jums sveikatos, mielas kolega, mano amžiaus gerasai žmogau, o taip pat sėkmės visuose gyvenimo vieškeliuose ir vieškelėliuose, vedančiuose į gėrio ir grožio šalį, kurioje gali atgimti net sena prieškario nuotrauka ir užgimti nuostabioji Astė. Ji iki amžiaus pabaigos išliks mano atmintyje, kaip svajonių mergelė, kaip pasakų deivė, o gal kap prieškario, vaikystės laikų, Pabaiske, kuriame gimiau, o gal Vikšnabrastyje, iš kurio ištrėmė ir amžiams išskyrė mūsų šeimą, kaimo mergaitė, padėjusi berniukams ištraukti mane iš sodželkos, kurioje skendau...
Nesigailiu, kad įdėjau į svetainę šią nuotrauką iš tėvų albumo. O juk prieš mėnesį jau norėjau ištrinti, kaip ištryniau šalia jos buvusią nuotraukėlę, kurioje aš gulėjau vežimėlyje, o mama (dar gyva) ir krikštamotė (jau seniai Anapilyje) stovėjo parugėje, gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke... Ir mane stabdė kažkokia nuojauta, kad nereikia kol kas jos trinti...Ir nuojauta neapgavo. Dabar nuotrauka tartum iš naujo atgimė, kartu su a.a. tėvu, atgulusiu Krasnojarsko krašte ir su krikštamote, besiilsinčia, ačiū Dievui, gimtojoje šalyje.
Džiugina, kad išliks ir kai kurių mano bičiulių parašai po nuotrauką, kad juos perskaitys ir kiti, o ne tik aš ir mano šeimos nariai.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, mielas Pranai - Pelėda, už šią nuostabią staigmeną Visų Šventųjų dieną. Būkit ilgai ilgai drūtas ir laimingas, kiek gali būti laimingas senatvės keliais keliaujantis žmogus, ne jaunėjantis, bet galintis sutverti gerą ir nuostabią mergelę Astę.

radaa Parašė komentarų: 5262 2007-11-01 - 17:53:25
galima butu dar daug minciu palikti po siuo kuriniu, taciau nesinoretu jo (per didelemis kalbomis) supaprastinti. ) Sia diena jis tiesiog privercia suvokti ir priimti dar kitaip.

radaa Parašė komentarų: 5262 2007-11-01 - 17:50:44
gilus iprasminimas... paveike labai, tarsi pasibeldimas is ten i cia ir atvirksciai. Tarsi neimanomas kontaktas vakar- siandien ir, dziaugiuosi siuo kuriniu- duoda sveikatos rytojui....

Savęsp: 15. fragmentai

  Tas pats laikas žmoguje atrodo kitaip negu laikrodžiuose. Laikrodžiuose jis nemoka kitaip net pajudėti: tik – tak, tik – tak ir tik tiek. O žmoguje? Čia jis kur kas įvairesnis, spalvingesnis ir netgi kantresnis. Sunkiai suvokiu, kaip reikia ilgame kelyje išbūti, kad vaizdas, nekeisdamas savęs, išliktų toks, kaip tada. Nupieštas ant popieriaus ar, tarkim,  išaustas drobėje, jis, prarasdamas tapatybę, mainosi, keičiasi kur kas greičiau. Nenorėjau, kad Ją taip greitai pamatyčiau, bet burnai atrodė  kitaip. Ji žiojosi taip, kad ir man rūpėjo, su kuo ji.
 
   – Matai? – išgirstu.
   – Ką?
   – Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, – pasakė Astė ir atsidususi: – Žmonės pamato, išgirsta, suspėja ir ten, ir šen, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! – ragino.
   – Taigi matai, kad žiūriu.
   Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos – juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingos. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
   – Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
   – Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, – pritarė jai Klevas.
   Įdomu  atsiminti  ir kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
  – Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
  Su Aste mudu susižinojome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs ar net manyje (Savęspi) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau iš savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
   – Vėl tu čia, Aste? – pirmą kartą pavadinau ją vardu.
   – Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas. –Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar... Sunkiai  beįsivaizduoji, ko  paprašysiu,
   Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas „dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
   – Nupiešk, Pelėda, mane.
   – Negi nežinai, kad nemoku piešti?
   – Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau – nupiešk...
    Ši valanda dabar irgi visai artima ir ji netolsta, tačiau, deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Numanau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė į ranką  pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė –
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Ir tu tikėk manim,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

  Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks. Ieškojau  tuščio, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri – teko priglausti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo su  jame parašytu eilėraščio posmu. Greit vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, aštuonių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man  neįsivaizduojama, kaip tai galėjusi iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką:
   – Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
   – Skauda! – sudejavo nupieštomis lūpomis.
   – Bet...
   – Skauda, baik darbą, Pelėda. (Tuomet ji mane vadino Pelėda).
   Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė ir... ir, kaip sako liudininkai,  tuomet teištariau: o Dieve,  tebūna tik šviesa, tik šviesa, tik... Pats gi dabar taip mielai man skambančios frazės neatsiminiau. Ir taip atsitikę, kai visi Lietuvos laikrodžiai skambino vidurnaktį, išlydėdami į kelionę Spalį ir sutikdami Lapkritį.
   – O metai? Kokie tai metai, – neiškentė kantriai  tylėjusi  Pro, bet tuoj pat suvokė, kad  klausti  nereikėję, nes, pasak jos,  tokus dalykus protingiausia  sužinoti iš Inter'os.
   – Aš dar nebaigiau, Pro, nes, atsiprašau, gerklė kaip tuomet  užsikimšo ar užsismaugė. Tai  buvo 2007 metų Visų Šventųjų naktį.
  – Būtent, –  neiškarto supratau, kodėl tokia žinia  nudžiugino Pro ir ji puolėsi kartoti: būtent, būtent...
Pelėda
2017-01-29 11:03:55

Vartotojas (-a):  nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-01-29 21:15:03

Taip, anksčiau nuotraukos buvo tiktai juodai baltos. Visai gražu buvo, o be to man atrodo, kad žmonių išvaizda buvo geresnė(švelnesni veido bruožai) negu spalvotose. Lyginau 2 panašias nuotraukas (tą pačią diena fotografuota).
Kūrinys man labai patiko. Daug išminties.