Munduras mano – Laikas
Savęsp: 17.
Nenujaučiau, kad kažkas savijautoje taip greitai keisi ir tai, kas vakar atrodė rimta, pagarbu, reikšminga, pastovu, nepajudinama, dabar ištižo, nutekėjo kaip išlydyta geležis ir tampa akivaizdu, kad nors geležis, o teka, o bėga. Panašiai kaip upės. Atrodytų, neįmanomas dalykas, jeigu neatsimintum, kad geležies tekėjimui prireikia aukštakrosnių, prireikia ugnies ir aukštų temperatūrų. Todėl ar verta stebėtis ir rodyti į tekančią geležį. Išprunkšdami ugnikalnių lavą, teka kalnai. Prunkščia, kunkuliuoja ir teka Saulė. Žvaigždynai taip pat. Ne kitaip elgiasi ir gimtasis Vandenis.
Argi dėl to ginčijuosi? Žinoma, kad – ne, pamąstau. Tačiau kad taip atsitiktų, kaip yra, reikalinga priežastis. Tokie dalykai neatrodo mano galvai reikalingi, tačiau neretai pajaučiu, kad kažkas aikteli, šūkteli Ir tuomet kažką tariu. Lyg atsiliepdamas. Aną kartą taip.
1.
O tu nepyk
kai aš parodau į save,
it angelą: girdi, matyk,
koks nuoširdus, koks paprastas ir geras.
Galbūt kažkiek ir šitokios materijos yra,
tačiau munduras mano – laikas.
Iš ko išaustas? Irgi nežinau,
bet nujaučiu, kad iki lopšio
gerklės apykaklė nespaudė,
nebuvo įprasta derėtis,
kuo būti, o kuo – ne...
Kaip žodis neištartas –
net nežinai, kad toks yra.
– Pala, pala, neskubėk,– prisimenu stabdė mane redaktorius. – Sakai, „munduras tavo – laikas“,– pakartojo ir pagyrė, prašydamas tai padaryti ir kitus. – Man patinka, patikėk. Man toks vaizdelis patinka. Poe, kaip manai? Galėtum tarti ir Pranucui geresnį žodį.
– Blogiausių niekuomet nesakau. Iškenčiu savyje. Kita vertus, daug apraiškų suprantam, kai žodis dar neištartas. Kaip yra kelionė iki lopšio, panašiai taip ji yra ir iki žodžio.
– Patinka pafilosofuoti?.
– Kodėl „ pafilosofuoti“? Tai realybė. Tai būties apraiška. O kad mūsų pajautų instrumentai neretai išmėtyti rūdims įsiėsti, tai irgi realybė, – nemandrai pakalbėjo Poe..
– O aš jums parodysiu nedidelį piešinį. Jis man labai įtaigus. Nežinau kodėl, bet įtaigus, – dar jautriau sukruto kalbėti redaktorius. – Pirmiausia, sakyčiau, savo nedidele apimtimi. Visą piešinį galima uždengti nykščiu, bet kas iš to, jeigu jis dabar man matosi ir apkastas, matosi iš po žemės. Pasitaikė vieną kartą pamatyti ir, prašau – pradėjau matyti ir tai, kas po žemę. Pranucis dabar neretai Ispanija mini. Tikiu, kad ir šį kartą nebus apsieita be jos.. O aš ją pradėjau matyti po žeme.
2.
Ne šiaip sau rodau į Ispaniją,
prie šono kardą sau segu,
vieni gal žino, kiti – ne,
bet iš tiesų
kaip Biblijoje pasakau:
kai žemėje kažkur sugriaudžia karas,
lopšiai tuoj pat išgirsta jo negerą būdą
ir kraujas prateka upeliais –
kas pasakys, kur dingsta jis toliau.
– Pala, pala, – vėl stabdė redaktorius,– Aš irgi tuoj paklausiu, kur dingsta jis. Taigi kraujas. Gal tai kartu bus ir atsakymas,– dar pasakė jis ir nerangiai prisėdęs ant žemės, pavirto ant šono, ištiesęs dešinę ranką, atgniaužė delną, truputį praskėtė jo pirštus. Nebuvo nuobodu matyti dramblotą žmogų, savimi dėliojantį vaizdą, kad juo iškalbėtų mintį ar matymą, tačiau suvokęs, kad užsiėmė pakalbėti apie anksčiau man kalbėtą dalyką, pasakiau:
– Redaktoriau, gal nereikia?
– Aš irgi maniau, kad nereikia. Be ar tikrai nereikia? Maniau, kad ir laikas būtas. Bet ar būtas? Įdomu, ką apie tai pasakys mūsų mielosios.
– O! ačiū, ačiū.– padėkojo Poe.
– Pirmiausia reikia suprasti, kad ši, ant emės numesta ranka ne mano. O jeigu vis dėlto ji mano,
tai vis tiek reikia ją ištraukti iš peties, kad viena pati sau savarankiškai gulėtų ant žemės. Tai va, – giliau atsikvėpė redaktorius, nenuleisdamas akių nuo rankos delno, o paskui sužiuro į Pro (prozą) ir paklausė; – Ką dar reikia padėti ant delno, kad laumės atstotų nuo manęs. .
Pro truktelėjo pečiais;
– Gal truputi daugiau smegenų.
– Truputį klysti, Pro. Reikia galvą ant jo padėti. Tik galvą. Žmogaus, žinoma O toliau: ėgi, kur jūs, duobkasiai Ir tu, kunige. Prašykite, te atsiveria žemė tokiai dovanai priimti..
.
3.
Žmogau, nesupk manęs
Paleiski lopšį plaukt krauju
Aš – savanoris į Ispaniją.
Prie šono kardą sau segu,
tik nemanau, kad juo galėčiau laivę iškovoti.
Žmogaus dalia – vergovė.
Kaip kažkada,
kaip šiandien,
taip rytoj.
Net jeigu jis karalius,
popiežius ar imperatorius,
tai nekeičia esmės.
Nepamačiau, kaip redaktorius padavė po paveikslėlį Pro ir Poe, kurį, pasak jo, nufotografavęs po žeme. Man jis tokį buvo dovanojęs anksčiau. Ir užrašęs: Tai mano Jėzus Kristus. Neabejojau, kad ir Pro su Poe perskaitė (ar netrukus perskaitys) tokį įrašą. Tuomet abi jos susikaupę žiūrėjo į ranką su žmogaus kaukole saujoje, kuri švietė žemės tamsoje.
Pelėda
----------------------------------
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Tokios vergystės, kaip karaliaus, popiežiaus bei imperatoriaus labai daug kas norėtų. Kad tai pasiektų, daugelis nedvejodami parduotų velniui sielą, bet pretendentų nelaimei, tokių žmonių jau šalinasi net velniai.
[/url] 