Pasibuvimas Nacionaliniame stadione

   Pats  sau šitaip taręs dar nebuvau:   
   – Taip, Pranuci, taip... Kuo daugiau senatvės, tuo daugiau ir lopšio.
   Nelengva  suvokti, kad, oi,  koks nedėkingas toks savęs užimtumas. Netgi nerandi žodžio, kuriuo galėtume tokį save išsakyti.  Ir aš štai, parašęs „užimtumas“, ir be redaktoriaus suvokiu, kad tai neatitinka savijautai, tai makalynei, sąjūdžiui savyje, tam  bevardžiui reiškiniui, kuris godus, nepatenkintas mala ir mala tavimi kaip  girnos  grūdus, o mitai  nebyra. Jų kaip nėra, taip nėra.
    Ko reikia, kad toks  procesas liautųsi? Karietos? Ot, pravažiuotų žaižaruojanti, kibirkščiuojanti, spjaudanti ugnimi,  išdegintų, viską kad ir  iki  lazdos ir argi – neužtenka? Greitai ir jos nereikės. Krūtinėje dega, kūnas karščiuoja,  smilkiniuose tvinksi. Noriu būti vienas.  Visiškai vienas. Tačiau dabar  žinau, kad taip niekuomet nebus.  Kaip, beje, ir nebuvo. Arba esi vienas, bet tuomet kaip  Dievas – esi visur.  Vienatvė yra melas. Gal netgi šlykštesnio pavidalo, kadangi juo pats sau meluoji.
   –  Ką? Sakote, ir vėl mane girdite iš A. Čechovo apysakos „Palata nr. 6“?
   Nesistebėčiau, jeigu ir taip.
   Kai tekę apie vienatvę pasidairyti iš toliau, dažniau regėjosi ji kaip bažnyčia, kaip šventovė. Apsižvalgai, pasirūpini, kad jokie skersvėjai neperpūstų, kad kuo aklesnėmis sienomis užsimurintum ir  girdimumas  ausų negadintų, kad išliktume taip suspaustoje erdvėje tik  Aš,  tik Sau. Na, lai dar ten būna leista turėti lazdą.  Dabar gi,  žiūrėdamas į tokį paveiksliuką,  mąstau  ir  suvokiu, kaip toks įsivaizduojamos vienatvės supratimas sunkiai sujaukė ramybę, vardan kurios jis buvo sukurtas, sumeistrautas. Atrodytų, galėčiau  šauniai pasijuokti,  bet  kad ir  juoko pritrūko. Durų, langų, kitokių  landų nereikia, kad Kažkas iki tol  nesuvokto, prisikeltų galingu ūgiu, tokia  savastimi, kad ir vėl  nebemoki tai pasakyti kalba, kurios  žodžiai nesutilpo  į 20 tomų žodyną. O  lazda?  Betgi  tai  visai  ne lazda, tai Poe...
   – Iš  kur tu  čia?  Kaip atėjusi? Suradusi kaip?
   – Oi, Pranuci.  Dievas su tavimi. O kol taip, tai netingėk  bent artimiausių  kaimynų, mieliausių draugų  pasisveikinti.  Tačiau man  pačiai šaunu tave tokį matyti.  Tik jau nemanyk, kad paistalais čia  atėjau  pasitaškyti.  Prisimenu, kaip rodei į save:

Esu pasaulio šio
mikro mikro dalelė –
beveik jau Niekas.

   Prisimeni?  Sakiau, Pranuci, nereikia dukart tarti  „mikro  mikro“. O gal verta visai apsieti be  „mikro“? Tarkime, eilutė sudėliota taip:
„mažytė,  mikroskopinė dalelė“
  Tačiau  tau manėsi, kad tavaip  tarius, Pranuco  dar labiau sumažės.  Ką gi, lai būna taip.  Valio! Jeigu  tau taip geriau, tegu būna „mikro miko“. Nagi sakau, atsiminkime, kaip  tai  atrodė, nes gi verta atsiminti, nes tai  prisipažinimas, koks  gražus, koks  meilus žmogui  jos pasaulis.

Tačiau vis tiek
Gebu matyt, kaip saulė teka – leidžiasi
Ir patikėti,
Kad leidžiasi ir teka dėl manęs.
Galiu mylėti
Ir galvoti, kad gal šitaip
Sutvertas ievas ir Dangus.
Ir kad pavasariais
Ne žolę dūminam pernykštę,
O savo nuodėmes sudegina žmogus.

   – Na, ko tyli?, – kaip neretai judri, laiminga buvo Poe, kad atrodė  netgi nepaiso, nemato, kaip skaudžiai ankštai esu  apsimūrijęs, apsitvėręs storomis vienatvės  sienomis,  kad net nėra kur pasitraukti, atstoti. Regis, tiesiog pati žiodina  man  burną, ir aš  paklustu  jos įkalbinėjimui:

Esu pasaulio šio
mikro mikro dalelė.
Ir netiesa,
Kad toks gražus jis būtų be manęs...

–  Ne,  ne,  anuomet, žodžio „gražus“ nebuvo. Tikrai nebuvo.  Smagu, kad čia tiek  daug  erdvės kūrybai, - buvo laiminga Poe, o  Žvakė67 įšvietė į ugnelę ir taip pat  liudijo, kad šis žodis labai prasmingai patobulino eilėraštį. Ir matėsi, kaip saulė leidžiasi, kaip teka, ir smagu  buvo  matyti, kokia gausi susirinkusi  mano poezijos gerbėjų publika. Labiau  buvo panašu, kad ji susirinkusi Nacionalini stadioną.
  – Kodėl  panašu?  Ar  blogai kūrenu ugnele? – pratarė Žvakė67
  – Betgi...
  –  Betgi  matai? O tai svarbiausia, kad  jau esi, kad  jau  gyveni juo, kad susirinko tokia publika. Kas  paskaičiuos... nė  vienos  laisvos  vietos. O  parašyta  gi: 25 000 sėdimų vietų sporto varžyboms ir 37 000 muzikos bei kitiems renginiams
   – Sveikinu,  – Pranuci. Džiaugiuosi pagaliau susitikęs su tavimi. Esu Seneka.  Lucijus Anėjus Seneka Iškiliausi  tau  linkėjimai nuo  Romos imperijos ir, žinoma,  nuo  Ispanijos atskirai.
   – Labas, Pranuci, –  reveransu sveikinosi Dženė ir girdėjau, kai skardžiai  linksmai sužvengė žirgas Ygaga
   O  Lopšys  priekaištingai palingavo, pasisupo ir žinojo, kad  kaip nuo savęs žmogus nepabėga, taip ir nuo  jo,

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-22 20:46:44
Atrodo, kad esmė – eilinis nuėjimas į save, svarstant atsiribojimo (vienatvės, apsimūrijimo)  ir kartu laisvinimosi klausimą. (Su Poe ar dar kokios dvasios pagalba ir, aišku, su fantazijomis).
Neteigiu, kad viską perpratau, bet apsistoju prie kai kurių ryškesnių tiesų-prieštarų:

Vienatvė yra melas. Gal netgi šlykštesnio pavidalo, kadangi juo pats sau meluoji. >
taip, melas, jei nesi iš tikrųjų vienas, o tik mali apie savijautas ir norų makalynę.
O kad užimtumas (savęs užėmimas galvojimais, žodžių rankiojimas) neišreiškia to bevardžio vidinio judėjimo – tiesa.
 
Kai tekę apie vienatvę pasidairyti iš toliau, dažniau regėjosi ji kaip bažnyčia, kaip šventovė. >
gal kažkuriuo žvilgsniu ir regėjosi... bet argi tai tikrai šventovė? Ne. Jokia tai ramybė ar savanoriškai išlietas Tik Aš, Tik Sau mūras... regėjimas miražinis (galima vadinti ir filosofavimu apie vienatvę).
Nesgi vienatvė yra vienatvė. Jokios ten Poe.
Nebent... smarkiai kuri, tai neigdamas...
Apskritai – mikro mikro reikalai visa tai. Bet ties prisipažinimu koks gražus, koks meilus žmogui jo pasaulis prieštaros išsiriša – aha, Poe suveikė, jautiesi kankinys ir kartu... patenkintas. Tvirtovė yra priebėga, kur gaminama makro. Va, į stadioną netelpa...
 
Pabaigoj, kai renkasi Seneka, Dženė, Ygaga, kyla Ispanija, visgi įtvirtinamas atsakymas (tikiuosi, supratau, kas ta svarstytoji vienatvė).
O Lopšys priekaištingai palingavo, pasisupo ir žinojo, kad  kaip nuo savęs žmogus nepabėga, taip ir nuo  jo, lopšio. Jo vienatvėje sukauptas stipriausias cementas įvairovei išsilaikyti ir paremontuoti tai, kas bent kiek apirę, apgriuvę.
Taigi, nuolatinis remontas...

Vartotojas (-a):  nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-22 23:08:21
Perskaičiau labai atidžiai. Beskaitydama šį kūrinį ir prisiminusi ankstesnius, padariau išvada, kad esate eruditas. Ačiū, kad rašote. Sėkmės Jums!

– Pritūpkime, Virginija. Ne todėl, kad reikėtų atgauti kvapą. Ne, ne todėl. Tango šokis manęs nevargino,– atrodė, kad  protingai  kalbu žodžius ir ne gėda, kad jie teisingi: – Jau ir  anksčiau rūpėjo, kaip išgirsti ne tik ištartą žodį, bet ir sužinoti, kaip į jį  „įsivelia“ mintis. Tik tuomet  jis, turbūt, nebūna tuščias.
   Virginija pasižiūrėjo į  mane, pračiuoždama akimis viršum kepurės ir sunku suprasti, ką pamaniusi. Gal: tiek daug erdvės, tiek daug laisvės.  Visas kosmosas į akis, į sielą.  Jis ir virš galvos, prispaudęs  kepurę. Ir po kojomis jis – eik, šleivok arba plauk, skrisk,  būk greitesniu už  šviesos spindulį.  Netingėk atsiverti ir pajausk, kad  mintis nepalyginamai  greitesnė už jį. Pagaliau nepatingėk suprasti, kad  kosmosas nemenkiau nustebęs tavimi. Biblija čia buvo  ar nebuvo, o tu, Žmogau, jau esi. Taip, taip:  esi, esi, esi...
   – Suvokiu, kad tai, ką tau pasakysiu, Virginija, tu  jau žinai, bet vis tiek pradedu baimintis, kad mano žodžiai, pasakyti už 40 šviesmečių nuo Vilniaus, neatrodytų tušti. Beje, ar greitai pasiruošusi sugrįžti į Kauną?
   – Aš dar dirbu, Pranuci. Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, betgi supranti. Pabėga ir jis. Geriausiu atveju  galėčiau surizikuoti ir kažkiek pavėluoti.
   – Gal nereikės ir vėluoti. Ko nesuprasi girdėdama, tai gal vėliau, perkramtydama.
   – Va tau! „perkramtydama“... Gerai, kad nepasakei – „atrajodama“.
   – Svarbu, kad į mus nebūtų parodyta kaip kolonizatorius. O tai reiškia, kaip beįmanydami pasistenkime  atsiriboti nuo Nasa. Kai tik išgirstu jos vardą, ( gal  slapyvardį?), man darosi  šiurpu. Ne karto jos nesu  matęs, netgi  nebėginau įsivaizduoti, kaip ji atrodanti. Kad ir kokia patraukli ji savo grožiu būtų, prižadu  ir    žmonai, ir tau, kad į savo  glėbį jos neįsikelsiu.
   – Ir tango nepakviesi šokti?
   – Ir tango nepakviesiu. Su kolonizatoriais man nepakeliu. Net nemaniau, kad tokie dalykai dar kartą  galėtų  ištikti  žmogaus dvasia.
   Labai gali būti, kad Virginija suvokusi apie ką kalbu ir jai girdėtų žodžių atrajoti neprireikė. Manau, kad  negalėjusi nenusišviesti  dar juos girdėdama, ir netgi  smagiau, negu išeidama pašokti tango, tačiau aš tai  nemačiau. Ir man gerai atsimena jos žodžiai:
  – Lig šiol, vežėjau, negalvojau apie tai.  Šiaip ar taip moteris esu ir man neprošal būtų kolonizuoti  kokį  padoresnį  vyrą.
   – Tu ją pažįsi?
    – Karalienė, vežėjau. Jau metuose, bet... bet palikime ją. Ir tavo žmona, ir aš, žinoma, tik džiaugiamės, kad  ji tau tokia nereikalinga.
   – Jau geriau te prezidentai Vladimiras Vladimirovičius Putinas ar Donaldas Trampas nusižiūri į ją kaip kelintą  nuotaką sau,  bet aš – ne. Kad ir kokia gražuolė ji būtų, aš – ne. Tačiau jeigu tokių  priesaikų  neužtenka,  tai paklausyk, ką būtent labiausiai norėjau pasakyti...
   – Taip, taip, pavojus pralaimėti kovoje, vežėjau, neturi mūsų sulaikyti nuo tokio reikalo, kurį laikome  teisingu,– pasakė Virginija neretai mano kalbose sakomus žodžius  ir tarė: – O dabar tęsk, Pranuci. Ir neužmiršk, kad man dar reikia suspėti į darbą.
   – Atsiprašau, kad  nesugebu  greičiau, ir vaizduokis, kaip  tau NASA rodo į Saulę ir ją  vadina TRAPPIST. Kaip tu į tai sureaguosi?
   – Nekaip,  Pranuci, ne kaip. Tai jau mieliau vadinti ją Džene, negu... TRAPPIST.
  Buvo netikėta, nes maniau, kad Virginija jau primiršo vadinti mane vežėju, arba jau atsisakė tikėti, kad dar galėčiau įsėsti į karietą kaip vežėjas. Ir šit  girdžiu, kad ir karietą vadina vardu.  Taigi Dženė,  Dženė... Radijo  karieta tik todėl, kad ant ratų, o Dženė, kad  myliu ją....
Nors  dainuok,  nors kalbėk, poteriauk,  nors, kaip tada:
   – Dėkui, kad  išgirdote... Tai radijo karietos šaukinys...
Tačiau  tai  nebuvo joks karietos šaukinys.  Tai buvo dvasios  šauksmas,  jos pasiryžimas iškalbėti  save  kosmosui, o  kosmosą  įsileisti  į  save. Tai  buvo veiksmas, pakuždėtas Dievo, kad, girdi, „neužmišk, Pranuci, kad esi mano atvaizdas. Kūriau ir sukūriau pagal save “...   
   Pagal save? Tikrai? Tačiau ar  tuoj  supratau, kaip reikėję  tai  padaryti neklausinėjant, ar ir Dievas moka  verkti,  moka pykti,  mylėti  kerštauti ir,  atrodo, kad netgi mirti moka Tačiau  panašieme  pamąstymams  tuomet  laiko  neatsirado. Pirmiausiai  reikėjo  pranešti žimnia;  kad  ginčų dėl karietos  kelionių  nebuvo
  – Ponai, jeigu  tikite savo karieta, tai, prašom –  važiuokite Taip  tiesiai – šviesiai  buvo  pasakyta...
  Jau  tuomet, prieš  dvidešimt  metu, tok  patikėjimas  nebuvo įprastas, kadangi ar  įmanoma patikėti tokios  karietos ,kurioa , kuria  žmogus  gebėtš  pakeliauti  toli gil;ia po praėjusius  laikus.  O  jeigu   sklandiau, tai nesikratau, kad  pats  ir  savo  burnos  klausiau:  Sakysim, pasikinkai  širka,  ar kokią  kumelaitė ir  važiuoji, iki  šimtmečio  -pagaijos, iki kiti, iki  trečio... ir taip  toliua, toliau  iki  iki  Jezaus  ktistai  ir  Senjekos  gimtadienių... Ir  dar  toliau, ir dar giliau, iki... sakoma, kad  gyvybe  žemėje  atsiradusi prieš 3,5 milijardo  metų...

– Pritūpkime, Virginija. Ne todėl, kad reikėtų atgauti kvapą. Ne, ne todėl. Tango šokis manęs nevargino,– atrodė, kad  protingai  kalbu žodžius ir ne gėda, kad jie teisingi: – Jau ir  anksčiau rūpėjo, kaip išgirsti ne tik ištartą žodį, bet ir sužinoti, kaip į jį  „įsivelia“ mintis. Tik tuomet  jis, turbūt, nebūna tuščias.
   Virginija pasižiūrėjo į  mane, pračiuoždama akimis viršum kepurės ir sunku suprasti, ką pamaniusi. Gal: tiek daug erdvės, tiek daug laisvės.  Visas kosmosas į akis, į sielą.  Jis ir virš galvos, prispaudęs  kepurę. Ir po kojomis jis – eik, šleivok arba plauk, skrisk,  būk greitesniu už  šviesos spindulį.  Netingėk atsiverti ir pajausk, kad  mintis nepalyginamai  greitesnė už jį. Pagaliau nepatingėk suprasti, kad  kosmosas nemenkiau nustebęs tavimi. Biblija čia buvo  ar nebuvo, o tu, Žmogau, jau esi. Taip, taip:  esi, esi, esi...
   – Suvokiu, kad tai, ką tau pasakysiu, Virginija, tu  jau žinai, bet vis tiek pradedu baimintis, kad mano žodžiai, pasakyti už 40 šviesmečių nuo Vilniaus, neatrodytų tušti. Beje, ar greitai pasiruošusi sugrįžti į Kauną?
   – Aš dar dirbu, Pranuci. Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, betgi supranti. Pabėga ir jis. Geriausiu atveju  galėčiau surizikuoti ir kažkiek pavėluoti.
   – Gal nereikės ir vėluoti. Ko nesuprasi girdėdama, tai gal vėliau, perkramtydama.
   – Va tau! „perkramtydama“... Gerai, kad nepasakei – „atrajodama“.
   – Svarbu, kad į mus nebūtų parodyta kaip kolonizatorius. O tai reiškia, kaip beįmanydami pasistenkime  atsiriboti nuo Nasa. Kai tik išgirstu jos vardą, ( gal  slapyvardį?), man darosi  šiurpu. Ne karto jos nesu  matęs, netgi  nebėginau įsivaizduoti, kaip ji atrodanti. Kad ir kokia patraukli ji savo grožiu būtų, prižadu  ir    žmonai, ir tau, kad į savo  glėbį jos neįsikelsiu.
   – Ir tango nepakviesi šokti?
   – Ir tango nepakviesiu. Su kolonizatoriais man nepakeliu. Net nemaniau, kad tokie dalykai dar kartą  galėtų  ištikti  žmogaus dvasia.
   Labai gali būti, kad Virginija suvokusi apie ką kalbu ir jai girdėtų žodžių atrajoti neprireikė. Manau, kad  negalėjusi nenusišviesti  dar juos girdėdama, ir netgi  smagiau, negu išeidama pašokti tango, tačiau aš tai  nemačiau. Ir man gerai atsimena jos žodžiai:
  – Lig šiol, vežėjau, negalvojau apie tai.  Šiaip ar taip moteris esu ir man neprošal būtų kolonizuoti  kokį  padoresnį  vyrą.
   – Tu ją pažįsi?
    – Karalienė, vežėjau. Jau metuose, bet... bet palikime ją. Ir tavo žmona, ir aš, žinoma, tik džiaugiamės, kad  ji tau tokia nereikalinga.
   – Jau geriau te prezidentai Vladimiras Vladimirovičius Putinas ar Donaldas Trampas nusižiūri į ją kaip kelintą  nuotaką sau,  bet aš – ne. Kad ir kokia gražuolė ji būtų, aš – ne. Tačiau jeigu tokių  priesaikų  neužtenka,  tai paklausyk, ką būtent labiausiai norėjau pasakyti...
   – Taip, taip, pavojus pralaimėti kovoje, vežėjau, neturi mūsų sulaikyti nuo tokio reikalo, kurį laikome  teisingu,– pasakė Virginija neretai mano kalbose sakomus žodžius  ir tarė: – O dabar tęsk, Pranuci. Ir neužmiršk, kad man dar reikia suspėti į darbą.
   – Atsiprašau, kad  nesugebu  greičiau, ir vaizduokis, kaip  tau NASA rodo į Saulę ir ją  vadina TRAPPIST. Kaip tu į tai sureaguosi?
   – Nekaip,  Pranuci, ne kaip. Tai jau mieliau vadinti  ją  Džene,  negu... TRAPPIST.
  Man tai buvo netikėta, nes maniau, kad Virginija jau primiršo vadinti mane vežėju, arba jau atsisakė tikėti, kad dar galėčiau įsėsti į karietą kaip vežėjas. Ir šit  girdžiu, kas ir karietą vadina jos vardu.  Taigi Dženė..

      Ašašai

Atrodytų, neturėtų taip būti, kad mąstau taip, kaip mąstau nutolęs apie 40 šviesmečių. Nemanau, beje, kad tai lengva suprasti. Ir vis dėlto tai nepanašų į rožančių, kai dažnai kartoju tą pačią frazę. Prisimenu ir motiną. Neužmiršdavo rytais atsikėlusi persižegnoti, o jeigu prisieidavo keltis kelis kartus, tai tiek pat kartų ir žegnodavosi.
    Mano atvejis kitoks. Ar rytas, ar vakaras, ar diena, neužmirštu kelis kartus sakyti: Saulės šviesa iki Žemės užtrunka apie 8 minutes ir 17 sekundžių. Kažkiek palaukęs, pakartoju vėl, kad „Saulės šviesa iki Žemės užtrunka apie 8 minutes ir 17 sekundžių.“ Paskui ir vėl. Pasikartojimai ne per vienodus laiko tarpus. Jie ne taip, kaip, tarkime, širdies plakimas. Tačiau  po kurio laiko paklausiu: „O kažin, kiek Dženės šviesa užtrunka iki Žemės, a?“ Ir  vėl ne vieną kartą taip: „kažin kiek ji, Dženės šviesa, užtrunka iki žemės?“ 
    Žinia, kad ji užtrunka apie 40 šviesmečių, man atrodo labai nekaip. Ką reiškia „apie“, kuomet jau išmokę ir valandas dalyti į minutes, o pastarąsias į sekundes, šias gi irgi „sukarpyti“ dalimis. Ir žinom, kaip nelengva  išsikovoti kad ir  sekundės dalį, kad ji užkeltų karūną ant žmogaus galvos, kad būtum pripažintas vertu įrašyti  į žvaigždžių sąrašą.  Ot, ir greičiausią pasaulio žmogų nuo  greičiausio Lietuvos  žmogaus irgi skiria sekundės dalys.  O kiek prakaito išliejama, kad tas 100 metrų būdų nubėgtas kad ir šimtąja sekundės greičiau! „Žvaigždė turi aukščiausius standartus ir į savo gretas bet ko nerikiuoja“, – netriukšmaudamas suprantu, bet man tai ne taip labai ir knieti. Man rūpi suvokti, kokiais greičiais nuskrieja mintis, nepaisant kokiomis atmatomis ji pasireikštų – kad ir iliuzijomis, kad ir svajonėmis, kad ir  nesąmonėmis, beprotyste...
    O gal jai nereikia skristi? Gal jai nereikia gaišti bet kokiai  kelionei: ar ji būtų aštuonių minučių trukmės iki Saulės, ar 40 šviesmečių trukmės iki Dženės. Kaip Dievas, ji visur...
    – Aū, Pranuci.  Aš jau namo. Truputį pavėlavau, bet specialiai, kad labiau mylėtų, – išgirdau Virginiją, ne iškart supratęs, kad jos nėra. – Kaip girdi?..
    – Puiku, Virginija.  O girdžiu be telefono.
    – Kaip be telefono? Palikau gi.
    – Ogi taip. Be. Nematyčiau, kad tavęs nėra, netikėčiau, kad tikrai tavęs čia nėra. Girdžiu kaip kažkada karietoje. Žinai gi, Džene vadinau.
   – Tai kad jau  ne tik viena aš žinau. Ar girdi?
   –  Kaip negirdėsi!
   – Aš irgi girdžiu, tik nežinau, ar kaip karietoje. Niekuomet  neteko važiuoti. O Balsas? Jis, besarmatis, ir į kitą mano telefoną prišnekėjęs. Sako, tu jį puikiai žinai. Argi galėčiau jam tuo patikėti?  Nusiteikusi  ji  perduoti saugumui kartu su telefonu.
    – Tai jau per daug, – atsiliepiau į telefoną, nežinodamas ką pasakyti. – Nežinau, nežinau, ką tau pasakyti. Gal nunešti į bažnyčią, kad  pašventintų.
    – Suprantu, kad tu, Pranuci, jį tikrai pažįsti?
    – Taip, Virginija. Nė karto nematęs, bet pažįstu iš balso. Niekuomet nepasisakęs, kas jis, – nei vardo,  nei pavardės. Pats jį įvardijau Balsu. Ir dabar taip jį ir  vadinu: Balsas. Kai kuriuos jo tekstus išmokęs mintinai. Kai kuriuos užrašęs ir paviešinęs.
   – Ir tą, kurį jis man  kalbėjęs?
   – Nežinau, apie kokį konkrečiai kalbi, bet neabejoju, kad žinau. O kur jis dabar?
   – Išeitų, kad telefone. Čia, pas mane.
   – Ir pas tave, dzieduli. Ir pas tave, – atsiliepė  Balsas iš telefono, kurį man palikusi Virginija. Ir toks ramus, patenkintas, lyg motinos žegnonė.
   – Su kuo tu ten? – išgirdusi iš už 40 šviesmečių sukluso klausti Virginija.
   – Su kuo ir jūs, moterie, su tuo ir jis, dziedulis. Bet įsiklausykite mane per du telefonus. O dar geriau, palikite juos sau, o judu klausykite. Ir Jūs taip pat, – dar kažkam pasakė Balsas. Tie suklego. Bet tame klegesyje lyg ir aš.

I.  Ačiū, Pranuci
II. Tik antras posmas gražus ir geras.
Lyg aš. Man jie visi gražūs, šie posmai, todėl ir skelbiu. Ir man regisi, kad juos girdžiu kitaip - bent jau tik ne kaip eilėraštį.
III. Tikrai gražu ir patriotiška labai.
VI. Man patiko, mielas Pranai. Tik tasai „Ašašai“ man neįprastas, tačiau jo ir žodynas, ir Dzūkija nepripažįsta. Iš kur jisai (žodelytis)? Prasmę suprantu, ji man išsirutulioja savaime, bet...
Lyg aš. Pas mane  būna, ko ir pats nesuprantu. Žinai gi, yra toks Ašašnykų kaimas. Valdžia jį kelis kartus bandė pervardinti į Kabelius antruosiuos  (Kabeliai II), bet anieji nenusileido ir dabar vėl  oficialiai vadinami Ašašnykais. Skaičiuok, jo pavadinime du „Aš“. Pas mane tiek pat, bet žodis trumpesnis. O ką ketinu parašyti, net nežinau. Norėčiau įvardinti Žmogų kaip valstybę ir Aš ten – karalius, bet yra ir kitas, kuris mane apdėlioja visokiausia prievarta.
Mintyse lengviau mezgasi, negu žodyje, bet...
– Aišku. O dabar girdėkit, – pasakė Balsas ir pirmą kartą išgirdau jį deklamuojantį mano eilėraštį

Ašašai

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu“

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapy kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur tu esi
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri Ašašai...

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-03-03 11:44:23

Apie kūrybinę painiavą, tiksliau – apie Virginijos asmenį, apie telefonų kaitaliojimą, mano balsas patylės (nors ką reiškia girdėti be telefono, jausti likusius įrašus, iš esmės suprantu), o bendras fonas, sumanymas įdomus.
 
Patiko minties greičio „matavimas“:
Man rūpi suvokti, kokiais greičiais nuskrieja mintis, nepaisant kokiomis atmatomis ji pasireikštų – kad ir iliuzijomis, kad ir svajonėmis, kad ir nesąmonėmis, beprotyste...
O gal jai nereikia skristi? Gal jai nereikia gaišti bet kokiai kelionei: ar ji būtų aštuonių minučių trukmės iki Saulės, ar 40 šviesmečių trukmės iki Dženės. Kaip Dievas, ji visur...
Patiko ir Balso vibracijų gaudymas, (Savęs) atpažinimai klegesiuose. O pagaliau apramino ir paaiškėjusi seniau nugirsto Ašašai kilmė – dabar išskaidrėjo kaip ašara.
 
… atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.
 
Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –

  35. Apkabinsim (?) laiką
     Ėjau neskubėdamas, nes kelias neatrodė tolimas ir karieta priglausta prie neįvardinto meteorito atrodė rami ir apsipratusi su neįprastos kelionės dalia. Tiesa, lyg šmėstelėjo mintis, kodėl ji sustojusi. Betgi kelionėse ko tik nepasitaiko. Buvo lengva, gera, smagu. Ir kūnas su jo senatve buvo lengvi, pakilūs kaip skraidantys akmenys. Ogi nieko, kas bent kiek sunkiau, viskas, visi jausmai tarpusavyje deri, muzikuoja:

Kažkas ne taip,
Bent šitaip neturėtų būti
Kuomet, save užkėlęs ant svarstyklių,
jau nemokėdamas nustebti,
supranti,
kad svoris dingo,
nepaisant koks esi –
ar didelis, ar storas, plonas,
o svorio – nulis. Dingo.
Tuomet jau ir akmuo
skraidyti moka.
Ir nieko nuostabaus,
jei, užsikėlęs kalną,
jį lengvą, kaip žąsies plunksnelę,
per savo dalią
pagiedodamas neši.
O jeigu dar pasinorėtų
akmenį kaip bulvę virti,
taip pat nebūtų nuostabu.

Daugkart norėjau sužinoti
kas tu, Poe...
Atsiprašau:
kas aš, Poezija, esu.

– Dzieduli, kur taip bėgi? Kas gi tave taip veja? – iškart pažinau pašaukusį Vaidinimą. O aš dar labiau nudžiungu: gera kai pradeda rinktis iš visur, net ir iš atsiminimų. Neatrodė, kad seniai jį matęs, bendravęs. Betgi kosmose kaip vežėjas pasijaučiu pirmą kartą.
– Klausiu, kur dziedulis? O ten iš visų pusių girdžiu: ką tik į karietą išėjo. Žodžiu, dzieduli, supratau, kad prasilenkėme – aš iš karietos, o tu – į karietą.
– Betgi tau tai nebūdinga.
– Tai, matyt, todėl, kad publika taip suvokia: ji eina pasižiūrėti vaidinimų. Vaidinimai paprastai namisėdos. Įsitaisę scenoje neskuba ją palikti. Še botagą, beje. Palikai skubėdamas. Vadeles taip pat.
– O kad tu kur!.. Kaip čia taip? – nebuvo smagu pasijausti:– Vežėjas, o be botago. Nagi ačiū. Toks apsilenkimas irgi vertas gražaus pagyrimo..
– O jeigu truputį papataikaujant, tai ir be botago visuomet vežėju buvai. Juk buvai, a? Ir niekuo kitu, tik juo. Bent taip iš pašalės regėjosi – be arklio, be ratų, be botago, o vežėjas. Bet ar gerai, kad taip? Labai įmanoma, Pranuci, kad botagas pražudė... na, tarkim, Šekspyrą, Getę, Puškiną. Gaila. Vežėjų mūsų tauta, regisi, niekuomet nestokojo, o štai nei vieno Nobelio premijos laureato neturime.
– Tyčiokis, tyčiokis, besarmati. O jeigu rimtai, tai... tai kas ir kaip joje, taigi karietoje?
– Skamba, kaip kad ir tuomet. Net ir iš pirmosios kelionės kaip tuomet: gyva, jautru, nors ateik ir gyvenk į 1994 metus
– Tau, Vaidinimai, nuostabu, net ir tuomet. kai meluoji..
– Meluoju? Hm. Meluoju. Ir iš kur tai į protingas galvas tokios nesąmonės sugūžėjo, susikaupė, susipresavo? Iš kur? Pasakyk man, Pranuci. Ė, Ygaga,– kur tu? – laikydamas rankose vadeles, pašaukė Vaidinimas ir sužvengė y-ha-ha-ha! taip, kad atrodė visa karieta sukruto, sunerimo, atgijo savijautoje tuo džiaugsmu, kuris ją ištiko pirmą kartą. Ir tai buvo tuomet, kai popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus lapelis atvertė 1994 metų sausio mėnesio 15 dieną. Žiema. Sniegas. Nešilta, Rytas jau persimeta į vidurdienį, o... klausyk, Lietuva! klausyk, pasauli!
    Vaidinimas dabar pasiryžo suvaidinti Tomą Vaisietą ką tik įvardintu laiku. Rodė kaip iš karietos į praeitį ir kalbėjo kaip iš Šv. Rašto:
   – Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą, du šimtus ir daugiau metų.Arba – antai! – žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu žinoti, ar jie iš toli, iš kokio Lietuvos krašto jo svečiai?
  Ir štai jau klausia įsivaizduojamą publiką:
   – Mielieji, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, galėtume pasakyti teisybę, kad atvažiavote iš Lietuvos, kurios prezidentas yra Algirdas Brazauskas, – O man aiškina: – Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytu, kad iš karietos išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
   – Ir vis dėlto tai radijo karieta, tai „Dženė“, – įsiterpiau į Vaidinimo nesumeluotą tekstą. Tačiau Savyje atrodė netgi gerokai prašmatniau. Atrodė, kad neblogai žinau „Senąjį testamentą“ ir galiu pacituoti:
  Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa! Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera , ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi: ir pasidarė vakaras ir rytas, – pirmoji diena.“
   – Taigi taigi yra pasaulyje dalykų, kad nežinai tikėti jais ar netikėti, – tarė Vaidinimas ir, laikydamas rankoje vadžias, uždėjo ją man ant pečių. Ir, Dieve, kaip gražu, kad ir tu atėjai. Tuomet neuždelsę trise uždainavome seniai negiedotą dainą, kurią karietoje vadinome giesme. Ir taip trise, susikabinę rankomis per pečius, neskubėdami ėjome ir ėjome į karietą, o daina, nepaisant kad jį ta pati, tačiau ją galima buvo dainuoti ir dainuoti. Ir man atrodo, kad iki šios dienos ji mumyse nenutilusi.

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios
Karietą seną pasikinkė
Kur reiks – liūdės.
Kur reiks – dainuos.

Jai nekalbėsim, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja
Tik apkabinsim savo laiką
Su buvusiu praeityje

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-03-06 14:39:53
Laikas, man rodos, apkabinamas kaip tik tokiu būdu. O būtent:
Būdrauja Vidinis. Kalba Vidinio Balsas iš Kosmoso... sako, kad jam smagiau ir protingiau ne mąstyti, o patirti, žinoti, kokia įvairi yra būtis. (cit. 34 giesmė Balso išdaigos).
... bažnyčia dirba. Net ir tuomet, jeigu atrodytų, kad ten tuščia ar jos netgi nėra, bet kad Viešpats yra visur, bažnyčios irgi tai žino. (ten pat).
Išdaigos pasirodė pakankamai protingos, išgirsta ir perduota rišliai.
 
Karieta sugirgžda vienaip kitaip, bet tebėra ta pati nuostabioji, vežėjas irgi niekur nedingęs (kartais išlipa pavaikštinėti aplink, bet ji laukia ir veža toliau), na o šiuo išvažiavimu pasirodo bei pasigirsta dar toks pavidalas kaip Vaidinimas. Gerai, kad ne scenoje, nes ten būtų vienaip, o kosmose viskas kitaip, jokių melų, tik kadrų slinktis.
Ilgu, platu, šviesu.

Vartotojas (-a):  spika
Sukurta: 2017-03-06 12:52:16
Labai nuoširdu, geros tiesos. Ačiū

---------------------------------

   – O  tu  gi  džiugus Vaidinimai, kai...   
Pirmiausiai  k kad  neišbazarinai   visų  planetu Berods   viena  tik...
   – O  kodėl karieta  sustojusi.. Kažkas  negerai/
   – Tai Balso  sumanymas Ir  manau, kad  nekvailai  sudūmota. Nasė (NASA) vis labiau  Vis  giliau į  dangų.. Ką  besuranda, visko  jai  reikia... ir reikia Jos ir  jos. Būtų  kvaila  nepagalvoti, kad  ji nesaka  karietos,  nesidomi  ja... Ir  kas  gali laiduoti, kad  viena  karta ir  ji  nepasirodys  su  botagu.. labiausiai   tokie  pamastymai  gasdina  žirgą  Ygagą..
–  Kalbi, kaip  fantastas...
– Tai  irgi tinka  prie  profesijoa..
Bet  aį  rimtai: kas  ir  kaip  joje?
  – Skamba, kaip  kad ten ir tuomet... Net  ir iš  pirmosios  kelioneė  kaip  tuomet... guva, jautru,  nors  atik ir  gyvenk į 1994 metus
  – Tau,  vaidiniamai  nuostabu. Net ir tuomet  kai  meluoji..
  – Tikiuosi,  bet tai dar neįrodymas. Žinau, kad tikėjimas yra kvailiu  darnas tačiau  tikra, kad  būčiau  laimingas  turėti  savo  planet...  Na, kaip , tarkim,  Virginija..   

Aš, Pranuci, nenustebsiu, jeigu kada  nors  suvoksi, kad aš – tai tu. O tu? Ar bandei kalbėti  mano  Balsu. Nemanau, kad vengsi tiesą kalbėti meluosi. Pavaikščiojus po marmurą jau nepanašu, kad  taip  galėtų būti  Gal pabandykim, a? 
  – Tu – aš? Aš – tu? į   
  –  Palauk!, palauk!.  Kad ir bažnyčia  būtumei,  vis tiek palauk. Tu įtikinėji, kad tavęs  čia  nėra. Tik  dabar to nesuprantu.  Bet  kad tai kažkada atsitiks, regisi,  neabejoji.
   – Tau  norisi, kad  aš  čia  bučiau, ir todėl  esu. Argi  man  sunku? Manau, kad ir  amato  kažkokio pramoksiu.  Ne tik  vežėjo. Kad ir vežėjo...

– Viskas?
– Ai  vežėjau, vežėjau. Kada ir kaip save įtikinėjęs. kad, neva  jau  ne vežėjas, neva be karietos, kad neva jau  seniai  ne  vaikas  ar ne jaunas , neva  dar kažkas – ne, o  iš tikrųjų?. 
Tai  eji, kad   po kažkiek laiko  aš  suvokiu,   

- tait-  tai irgi esu  tu.  Betgi tarkime,  kodėl  aš negalėčiau  manyti, kad  tu Pranusi, tampi  manimi.. Ir  kai tau  atrodo, kad  kalbiesi pats su  savimi,  tai netiesa. Aš tau  pažadu: kai norėsi pasikalbėti kad ir su  Dzievuliu, ar būtinai ateisiu ir  beje, būdamas tavimi. Tau tik  dabar  atrodo, kad  aš  tampu šios situacijos vežėjas. Kodėl gi ne, pamaniau.. Ir dar  kartą  kartoju, kad man tau   nesunkiau, kaip tau būti manimi. O kas  dėl  kristau
  – Apie kokį Kristu  kalbi?
  tai  atsisek  krutine, ir  žvilgterėji, koks ženklas išdegintas.
   
  Skaudėjo
  – Tu piktas
  – Tiek pat, kiek  tu, Pranuci.. Kaip ten pas tave

O pagalvojus...  Jėzau!  Jėzau!...
Kam  mums  dangus
Jei marmuras toks tuščias

Gal  žinai? Kai pasiuliau   ir Virginijai  ringtis  viena  plane  kaip  dovana,  jis   ilgai nedvejuoisu  pasakė, kad  girdi, dievas  myli  trejybe,  o  pasirunko  ketvirtaja, k Nacė (Nasa) ja  švadijuji  radenasa

Virginija, rinkdamasi jai  pasiųlyt a iš trijš planetų, irgi  Atsiminė  Dieva.  Girdi,  Dievas  myli  trejybe, bet rinkos  ketvurta   
  Aų  Pranuci, neprašau tokiops  privilegijos  - Rinktsi. Dar  šešipos  planetos skrieka  be įvardintos  raidėmis.. Betgi  tai  apsursa. Aš  norėčiau  turėti, ketvirtaja, bet  manu  dar  bus  surasta  daugiau, Todė ratki,