Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » fragmentai Laiko ir Savęsp » Lauksiu, kaip čia kas gausis


Lauksiu, kaip čia kas gausis

Сообщений 41 страница 45 из 45

41

– Kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra?
  Hmmm, trukteliu  pečiais, dar vis nesuvokdamas, kad tai  klausimas, kuris  man pradėjo rūpėti ir  kartu  nesmagu jausti, kad  nesinori, jog tai žinotų net ir pati artimiausia  aplinka, pavyzdžiui Poe (poezija) su Pro (proza). Arba net ir Šu Kandžius. Šis dar arčiau. Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti Mano Dzievuliu, nieko taip meiliai daugiau  nepaglostau, kaip jį. O pastaruoju laikui, žiū, kad Šu Kandžius aplenkia ir Mano Dzievulį – su juo  pabendraujame  dažniu  ir nuoširdžiau. Būna, kad ir ašara pažibiname.
   Šunelis ruošiasi kelionei, bet  jis nenori  šnekėti  apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikiuosi, kad  jo  ruoša užtruks. 
  – O  kur Vaidinimas?, – ir  šį kartą  įprastai   paklausė  Kandžius ir neįprastai teikė  žinią: – Ar žinai,  dzieduli, kad kai regisi, jog Vaidinimo čia nėra, jis tuo laiku būna  bažnyčioje.
   – Vaidinimas? Bažnyčioje?. Labiau  įtikėtina, jei  tartum, kad,  ačiū Die, pagaliau ir Vaidinimas   sužinojo, kur yra Vilniuje jo arkikatedra.
– Nu jo! – nenorėjo  tuo  tikėti  Šu (šunelis) Kandžius, o neužtrukus teisino  –  Bet  jos jam   ir  nereikia. Kaip ir Šv. Onos  ar Šv. Kazimiero bažnyčių  Sakė, meldžiasi, tavo, dzieduli, bažnyčioje.
  Neturėdamas ką tarti, kilstelėjau pirštą prie  smilkinio ir pabarbenau.  Te žino, kad jiems abejiems  – ir  tau, Kandžiau, ir tau, Vaidinimai – ten skambina. Tačiau praėjo  nedaug  laiko, kai pradėjau  manyti, kad ir man  pradėjo ten skambinti. Žmogus kiek  aukščiau  kilsteli ranką ir neretai tiek pakanka, kad išgirsčiau klausiant: kur  būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo čia nėra?
    Maniau, kad Vaidinimas  neįsileis kalbėti  apie  jo – ir  nesvarbu, kieno jos būrų – bažnyčias, bet  klysti  ne  tik  žmoniška, bet ir kilnu, sakyčiau – prabangu. Pradėjau domėtis turtais ir džiaugtis  suvokęs, kad jie  tokie ne kur, ne kieno, o čia jie ir mano jie 
  Taip vadinamų gerų, geresnių, geriausių progų  susitikimui su Vaidinimu neieškojau. Sutikęs  jį  paėmiau už rankos ir Salomėjos Nėries žodžiais ir  Virgilijaus Noreikos balsu padainavau:

Tu žiedelio nenumauk
nenukirpk kasų
Ilgai laukus  dar palauk
Grįšiu iš tiesų.

  Vaidinimas ilgokai tylėdamas laikė savo ranką  mano saujoje, nesidairydamas po jas, žiūrėjo kaip pro šautuvo taikiklį į kažką, kas jam svarbu ir atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks
Sužaliuos lazda
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada.

– Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – iš  kažkur  atsirado Kandžius. Ir ne tik  jis. Ir  Poe su Pro taip 



Kur būdavo Vaidinimas, kai  atrodydavo, kad  jo nėra?
Keistas  klausimas ar – ne?
Man irgi ilga laiką  taip  manėsi. Tačiau   dabar ir  į  mane  parodo keldami  sau prie  smilkinio  piršta  ir ten pabarbendami, pastuksendami nei  žodžio  nepratarę ir, kaip  suprantu, visiems  aušku, kad  nesvarbu  ką  kalbėtum, ir  kaip kalbėtum, tačiau  į  Žmogaus  netinkamas
   Dabar jau  kitaip galvoju.  Aš  toje  bažnyčioje  basas, išsiprause, tik  su  drabužėliai  gėdai  pridengti- o  absoliuti   maldininku daufuma  su  batasi Ir,  viešpatie, kiek šitaip  jie  purvo pritrypia, prineša, Į šita  mano  bažnyčia ateina  visas  mano  laikas Ir  todėl  nereikia  kalbėti, kad  jis išsitaško, išsišvaisto
   Nieko  panašaus  Jis  moka  susikaupti,, susirinkti,  susirinkti  visas  į  save  ir  aš  tšame kaike irgi  visokis  Svetimų žvakiu  man  nereikia  Galėęiau  apįviesti tik  su  savomis  Jos  čia  visos uždegtos Visos  dovanotis iš  Vandenio  rankų Ir  kai  Vaidinimas jau  reikia  išpažinčiai, jis susoitinka  su  jam reikalingais  pašbekovai. Ir  tuomet  atėjusiems  čia  su  batais  manęs  čia  nėra
Ir  nereikia iš šią  bažnyčia šnabždėti popoterias , rožančiais, pagiedojimais  Jis  jautės taip, kaip žmogaus  bažnyčioje  yra  tvarka, kuomet anksčiau ją               čia 
O  Vaidinimas  vis  delti isigudrijo ir  bažnyčioje būti  kartu ir ir  nekvailioti  kai ka stengiesi  susikaupti visa  visuma  susikaupti  į vieną...
Sarmata ir  prisipažinti, bet  neprisimenu, kad  nors  vieną haiku būčiau  bandžiusi  parašyti, - pasakį, - pasakė  Poe.
–  Matyt, kad  Dievas  tace  saugo šyptelėjo  jai  Pro.  O  manės  štai – ne. Ne  mano   raui darna, o  paklausyk Lyg  haiku, lyg – ne, bet  jaučiu  minti  ir  man  tai  malonu.  Nagi  paklausyk, – paragi,
  Sunokęs  laikas
Varpomis  ant  žemės
Kad vėl daigais atgal.
Manau, kaip  prozai  tinka Iš  jos  kokybės  neprašoma  Daugiau  masės kad  būtų  daug Kad  keliu  knygų  prireiktų, kaip L  Tolstojau „Karui  ir Taikai“ kaip A. Diuma  „ Trims  muškietininkams.  taiks
  – Būėiau  d`Artanjano  vaidmenyje  špaga  persmeigąiau Diuma  a  knyda  pervardinčia ė  „ Tris  muūkietininkus  ir  dĄArtankna, -  pasakė  Vaidinima.
  – Tai  va  ko   toje   jo  bmogau  bažnyčioje  komoma, -Dziedili,  sako  jau  it  tu  te...
  – Lyg. Bet  tai  tik  prielaidos..
  Ne taip paprasta   ateiti  į  šita bažnyčia.  Pro duris  į ja  neatsisi.
  O  ką-  Per  kaminą  Nemačiau  bažnyčios  su  kaminu
  – kad ir  matymu, nei per  lanfa,  nei po kamina, nei pro  duru  rakto  skylut... Po  šita bapšnyčia  tegalima  ateiki  pti preo šventujų  paveikslu... nors  irgi   ne  visuomet...

Nekviek  manęs į  ateitį  geresnę
Pasaulis  velnisškai pavargo
Dar  snustelsiu kaip vilkas valandėle  manka
Išėje  kelyje  už  kiemo  vartų
Dar  pasišviesiu  snelio  kauburiu  baltu
Ar  sauja  pelenų  iš  urnos

Giedokir burnos tos
Kurias  dar atminty  regiu
Aš  irgi jau iš tų kurie  gietoti
Šitoj  .... nemoka

0

42

38 -1. Bažnyčioje (I)   

Taip tik atrodo, kad čia vienas. Akmeniu mesti iš tikrųjų, regisi, nėra į ką. Paglostyti ranka irgi, regisi, nėra ką, tačiau žodžiui tarti erdvu. Ir šit jau žegnojuosi juo kaip įėjęs į bažnyčią. Jau seniai joje, seniai buvau, kaip, beje, ir prie didesnio kūrinio. Tačiau dabar susitelkęs atbūti susikaupusias skolas kaip bažnyčiai, taip ir Poe (poezijai) ir Pro (prozai).

Žegnojuosi (1):

Tai – mano laikas.
Visas. Tiek ir toks,
kaip jį jaučiu.
Neužrašytas kalendoriuose
ir be kepurės ant galvos.
Ateina laisvas iš visur –
net iš būties dar neišnokusios.
Prisimenu, kaip prezidentė Grybauskaitė
mane lopšy pasupo.
Daug sekė pasakų
ir vis giesmėm,  giesmėm:
Ei Pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim!
Mūsų mintys amžinai į Vilnių plauks!
Ir džiaugėmės abu,
kad esame lietuviai,
kad senas Vilnius
mūsų buvo, mūsų bus!

Gal manote, kad sumaniau kliedėti?
Dar ne. Dar darbas nebaigtas, deja.
Taip čia žegnojuosi,
kad žodžiai būtų lengvesni,
kad mūsų  būtų kuo  daugiau,
kad atmintį savaip
į sąsiuvinius parsineščiau

  Kažkas, girdžiu, jau taria:
  – Argi tai ne kvailystė, a? – Ir balsas aiškus kaip dalia, kuri lig šiol mane dar po pasaulį gano. Kaip nepažinsi jo, Vaidinimo, kai jis ir atviras, ir nuoširdus ateina draugėje pabūti?
  – Tyliau! – sakau. – Tyliau! Kad čia šlaistaisi neretai kaip nepažįstamas, žinau, bičiuli. O štai va tokį jau seniai mačiau. Ką pasakyti nori, pakentėk truputį. Bent kol bažnyčioje esu.
  – Jei reiktų – kunigu galėčiau būti.
  – Žinau. Ir juo ne kartą jau buvai.
  – Gerai, lai bus kaip paprašyta tavo. Pabūk, bažnyčioje, Pranuci, – pasakė Vaidinimas, tačiau neskubėjo atsitraukti; buvo ramus lyg šalimais jo visai nebūtų. Ir man buvo leista protingai pamanyti, kad daugiau tokių kvailybių nebus. Bent labai tikiuosi, kad...
  – Taip, taip, Pranuci, daugiau  tokių kvailybių nebus, – patikino Vaidinimas, nežinia kaip išgirdęs mano  pamąstymą. Jų įvardinti nesiruošiau, bet žinojau, kad geriau praeitis, neturinti mirties, negu žvalgyti po dangumi pakištą dabartį, dieną iš dienos versti Grigaliaus kalendorių ir spėlioti: o kas ir kaip toliau? Ar pagaliau nenukris ir pats dangus?
  – Ką? Gal sakysi, kad neprotingai kalbu? – užsimiršęs bakstelėjau Vaidinimą. – Jeigu neprotingai, tai ne dėl savo kaltės. Ot, ir šį kartą man  svarbiausia tai, kas ateina į galvą. Dabar. Tuoj pat. O kodėl taip? Nei laukiau, nei prašiau, nei kitaip to pageidavau, tačiau yra kaip yra. Neprotinga būtų manyti, kad taip atsitiko dėl iš anksto sumanyto veiksmo. Beje, nuojauta tokia, kad netrukus deklamuosiu. Buvo laikas, kai maniau, kad tai reikalinga užrašyti ant popieriaus ir susegti į knygą. Argi ne kvailybė, a?
  – Ša, ša... Bažnyčioje gi, – dabar jau bakstelėjęs man ramino Vaidinimas. Ir mačiau, kaip Poe ir Pro ankštais laiptais kilo ant neaukštų viškų prie vargonų. Giedos, pamaniau, ir graudinausi: Dieve, kodėl aš toks netikėlis? Kodėl? Čia taip gera, kad jeigu ir dangus užgriūtų, tai irgi būtų žvaigždėta, pagarbu, suprantama, – savijautą globstė supratimas.
  – Padėk joms, – kilstelėjęs akis į žemas viškas paprašiau Vaidinimą.
  – Tik dabar supratau, – atsiliepė jis ir citavo:

Tai –  mano  laikas.
Visas. Tiek ir toks,
kaip jį jaučiu.
Neužrašytas kalendoriuose
Ir... ir...  ir be galvos.
  – Nekvailiok. Ir „be kepurės ant galvos“, – padėjau jam teisingai prisiminti, nors žinojau, kad jam šitaip nebus geriau.
Pelėda 2017-03-18 16:49:16

Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2017-03-19 15:58:52 Laisvas Vaidinimas, dalia žaidžia žodžiuose (Ir balsas aiškus kaip dalia, kuri lig šiol mane dar po pasaulį gano).
Paskaičius ilgėliau, o tariant trumpai, Bažnyčioje žodžiui erdvu. Minčiai taipogi.
Tiesa, pastebėjau, kad kai daug erdvės, prasideda ir gaudynės (teigi viena ir tuoj prieštarauji):

Vaidinimas: geriau praeitis, neturinti mirties, negu žvalgyti po dangumi pakištą dabartį, dieną iš dienos versti Grigaliaus kalendorių ir spėlioti: o kas ir kaip toliau? Ar pagaliau nenukris ir pats dangus?
Pranas: Ot, ir šį kartą man  svarbiausia tai, kas ateina į galvą. Dabar. Tuoj pat.

Bet Vaidinimo ir Prano dialoginės gaudynės (man čiupt už kiškų, aš ant viškų) – filosofinė diskusija su savim, taigi viskas dėliojasi sava eiga, tik pabaigoj geriau būtų vis dėlto be galvos. Kam ta kepurė. Kam stabdyti polėkį.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2017-03-19 15:15:35 Nuostabu...

Vartotojas (-a): Vasara7 Sukurta: 2017-03-18 19:39:02 įdomiai susiskaitė, išmintis ir prasmė.

0

43

39 - 2. Bažnyčioje (II)    

Labai norėčiau, kad taip, kaip atsitikę, ir pasiliktų – ir  ryt kaip šiandien, ir bet kada kaip  šiandien. O čia aš  kalbu apie atsiradusį potraukį – atėjus prie atsiminimų  darbo, persižegnoti kaip atėjus į bažnyčią, persižegnoti kaip atrodo savijautoje. Žegnonė vis nauja, vis kaip atvertus naują kalendoriaus lapelį. Galbūt dėl to ir kilo pagunda netgi sunumeruoti jas.

Žegnojuosi (2)

Pavasari, nebark,
kad neskubu į tavo laiką.
Man jis per greitas – lenk, aplenk...
O aš dar vis pasilieku žiemoj,
įkėlusioj mane į lopšį,
o aš dar vis tikiuosi, kad išmoksiu
tuo pat metu ir Čia, ir Ten
nepaisant kaip toli,
minutėje erdvės
gyvenimus suglausti...
Ne šiaip sau skambinu:
Tai – mano  laikas.
Visas. Tiek ir toks,
kaip jį jaučiu

Poe (poezija) ir Pro (proza)
jau irgi metų neskaičiuoja
Vaidinimas – laimingas būt visur bet kuo,
todėl tikiu, kad laimins užmačias dievai
ir nereikės stebėtis,
kai seną lopšį prezidentai ateities
ir savo laikmečiuose supa.

Kantrybės sau linkiu
ir jums, kurie senatvėj nepavargę
kaip angelai sparnuoti ir jauni
būties minutėje ir Čia ir Ten
vienu metu
suspėjate pabūti...

   Vaidinimas jau irgi buvo pakilęs ant gūrų (viškų). Beveik  neabejojau, kad prie vargonų ateis jis ir giesmę iš savo repertuaro užgiedos. Tačiau buvę atvejų, kai giesmė pasigirsdavo anksčiau, negu vargonų muzika. Poe nepaklusdavo Vaidinimo diktatui netgi tuomet, kai jis prie vargonų ir jam tuomet prisieidavo arba patylėti, arba palikti bažnyčią be vargonų muzikos. Tačiau  bet  kokiu atveju  tai nesutrukdydavo Poe giedojimui. Netgi tuomet, kaip ji pasilikdavo viena, bažnyčia netgi labiau suklusdavo, išsirpdavo tyloje. Ir man dabar  netgi norėjosi, kad nors retsykiais, kad ir vieną kartą, bet būtinai taip atsitiktų. Tikimybė buvo, sakyčiau, nulinė, nes Vaidinimas  žinojo, kad Poe solo yra nuostabus. Taip ją  girdėdamas jis ne tik žavėjosi, bet ir jai pavydėjo.
  Ar žinojo tai Poe?
  Manau, kad taip.
  Tačiau man visuomet reikšmingas buvo bažnytinis repertuaras. Kartais nemokėdavau suvokti, kam tokios giesmės reikalingos, jeigu jose nejauti savo bažnyčios. Ne sykį ir pats taikiausi kilti su giesmininkais ant viškų prie vargonų, bet lazda buvo budri.
  –  Vėl?
  – Pajaučiau, kad noriu giedoti.
  – Ką? Ar apie – ką?
  – Dar nežinau. Giedu, kas į galvą ateina. Paskutinį kartą pagiedojau apie Ispaniją. Irgi kol neišsižiojau – nežinojau, kad taip atsitiks.
„Taigis, taigis, – pasakė  Vingių Jonas.“ – O aš žinojau šį Lazdos priežodį ir išgirdęs dariausi romesnis, bet vis dėlto nepasakęs pardon. Ir jau nesuvokiu, ar tai, ką girdžiu giedant, iš tikrųjų girdžiu:

Ispanija ne taip arti,
juolab, jei karieta keliautum,
tačiau kai baltas žiemoje,
kai lopšyje esi,
kai išspiria dangus į kitą dalią,
negreit  ateina susitaikymas su savimi
išbūt savo vergovę – Žmogų.

  – HO! – aiktelėjau net lig skausmo atsilošdamas atgal ir girdėdamas, kaip atsiliepia nugaros kaulų traškesys. Lyg  skambaliukai prie altoriaus skambtelėtų. – HO! – dar kartą aiktelėjau ir prireikė pagalvoti, kažin ar  atsikelsiu.
Lazda sužiuro į mane, aš – į ją.
   – Nuostabi Poe, – sakau jai. – Nuostabiausia! Ji visuomet žino, kas man rūpi, kur kas skaudžiausiai padėta.
Pelėda 2017-03-20 06:32:44

Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2017-03-20 10:42:44 Aš su savo maldele nenoriu skubėti, kad neprikalbėčiau nesąmonių.
Tad pasakysiu tik tiek, kad šioje žegnonėje (jau anksčiau sužinojus, kad Bažnyčia ir bažnyčioj, ir apskritai visur, kur Vidinis) ryškiausia nata – Poe solo.
Kodėl?

Vaidinimas žinojo, kad Poe solo yra nuostabus. (...)
... man visuomet reikšmingas buvo bažnytinis repertuaras. Kartais nemokėdavau suvokti, kam tokios giesmės reikalingos, jeigu jose nejauti savo bažnyčios. (...)
Nuostabi Poe, – sakau jai. – Nuostabiausia! Ji visuomet žino, kas man rūpi, kur kas skaudžiausiai padėta.

Taigi, tokie girdimiausi aidai bažnyčioje ir tiesiog pajauta.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2017-03-20 08:25:46 Ar Jums neatrodo, kad reiktų ant viškų sukelti visus tuos nuo kurių malonės priklauso eiliniai žmonės , kad jiems lengviau būtų pamatyti paprastus ir kartu nepaprastus žmones, darbščius, kaip bitės - sąžiningus mokesčių mokėtojus.

0

44

9. Nešaukite, kad šitaip būt negali

   Vaidinimas – jo pravardė.  Ją nusipelnė – kaip  ne  kartą taręs – dar paauglystėje ir pavardė  jam nebuvo reikalinga. Tų metų sausio 15 dieną karietoje jį mačiau pirmą kartą ir nežinojau, kad čia atėjęs kaip į darbą. Tik darbe  jis pasijausdavo kuo iš tikrųjų buvo. Darbas buvo esminis jo prigimties  bruožas. Pažįstami su juo nemenkai metų, bet visą  laiką, kai jį vadindavau Bladu ar Bladuku. Kodėl  ne Vladas, net ir klausti nerūpėję.  Gal todėl, kad tai  buvo linksmiausias Šklėrių sodžiaus žmogus, atėjęs prie Kūdzevario raisto būti jų žentu.
  Tąkart įgriuvusio į karietą jo nepažinau. Jis dirbo. Buvo darbe.
  – Stok!  Stok! – sudejavo kaip diegliu suskaudęs, tačiau netrukus aukštą balsą nuleidi iki šnabždesio.  Girdžiu, dainuoja. Ir būtent daina, kurią savyje  girdžiu.

Trepsi, terpsi kanopulės
Girgžda  karieta
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis paika?
 
   – Aš čia  rimtai. Ne laikas  dar, oi, ne laikas  apie Lietuvos šimtą metų  dainuoti. Gal  dar  nežinai, ką  laikraščiai  rašo? Štai kad ir „ Kalba Vilnius“. Aš  irgi neskaičiau, bet  girdėk.
  Nusiėmė nuo galvos gerokai aptrintą, nunešiotą, sulamdytą kepurę
  – Betgi  labas, vežėjau.  Ech! ir pasisveikinti  nėra  laiko. Kai  Dievas  toli, irgi  negerai,  jo  pritrūksta, bet  kai  jo  perdaug, kai  jis vienoje  karietoje, i9rgi nekaip.
  Tai, ką perskaitė Bladukas, glamžydamas  nusiimtą nuo galvos kepurę, aš vėliau perskaičiau  laikydamas rankose savaitraštį „Kalba Vilnius“  tačiau  jo skaitymas atrodė įspūdingesnis.
 
   Keistokai  atrodo, kai  žmogus  viduržiemyje  kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus  sako, kad susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti i Jėzaus Kristaus pakabinimo ant kryžiau laiką. Karieta  menkute, o  ant  vieno  jos rato  stipino užrašas; Tikime ir  abejojame,  abejojame  ir  tikime. Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti  aktorių Tomą Vaisietą.  Manytume, patenkintas jeigu  net mėgiamiausią  tėvo dainą užtraukė...

  Sužiurau į pasostę atėjusį keistuolį ir ką galvoti? Ko klausti? Kol kas gebėjau patylėti ir toliau stebėti, nes užkėlęs kepurę ant galvos, skaitovas  pratarė;
– Vaisieta.. Irgi  mat Argi  labai reikšminga, kas  kokia  daina   dainuoja.  Kam niekus rašinėti ir žmonėms kalbėti..
  Oi  tu mergele, lelijėle
Ar eisi už many, bernužėlio.

– Klausyk, vežėjau,  klausyk... Ar ne jis, Vaisieta,   čia?

  Ar eis už many bernužėlio
Ar būsi tu mano prisiegėlė

–Kas  pasakys, kad ne jis.  Nebent Tomas  Vaisieta, – pasakė Tomo balsu ir maniera padainavęs mano svečias ir džiaugėsi, kad karietoje daug darbo Labai  daug  darbo.
  – Man  ši karieta kaip  Amerikos atradimas. Gal netgi daugiau. Tačiau tu dar to nežinai. Ir aš dar to nežinau. Manyk, ką nori, bet Bladukas čia jaučiasi, kaip Dzievulio užantyje.
  Bladukas? Ką jis čia paisto? Ko prireikė? Ko ieško?-  nudiegė visą krūtinę. – Bet – ne.  Aš netikiu. Netikiu, kad jis čia?
  O  jis:
   – Kiek čia gyvensiu, tiek pakaks, bet jaučiu, kad  gyvenu,  Pranuci. O kas tuomet, kai karieta pajudės? Sunkiai įsivaizduoju. O kas tuomet, jei  surastume žmogaus širdį. Ką išgirdęs tokią  naujieną  pasakys taip graudžiai apie jos paieškas  porinęs ponas Herbačiauskas
Ir  umai  vel  išgirstpatį pati herbačiauską :
„Tautos širdies vis ieškau ir ieškau  Gyvos meilės  šaltinio skausmingai ieškau; nuo  pat  pradžios vargingo  gyvenimo  mano. Tautos  širdie vis ieškau, bet  niekur  negaliu  jos  atrasti Ir taip  einu per  svietą ir,  ir svajoju, ir  svajoju  apie Tautos Širdį.
  _  Kas  tu.
  Ką,  Sr  Bladuko nežinai. Tai  kad  aš savęs  irgi – ne. O  čia  kaip iš naujo suteptas, permontutas..   
   – Bladuka  aš  žinau. Ir  jo  vardu parašau  man  nemuilinti  akių.
    Gerai. Tad vadink  mane  Vaidinimu. Jau  paauglystėje  buvau  šaukiamas  šia pravarde.
  – O kaip nelengva patikėti, kad tu Bladukas. Betgi ne aklas ir matau, kad daug kur taip: nenori patikėti, o vis tiek  priverstas esi...

Neklausiu, augsiu
ar užaugęs  jau,
ir kaip teisingai išmatuoti ūgį,
kai ne akmuo esi
ne medis tvoroje – – –

Kuo vis giliau į Žmogų  išeinu,
gilėja kosmosas ir plečiasi  žinia –
iš ten kažkur
tarytumei Tugnuskos meteoras taigoje
įsiterpė pabūti karieta.

Prašau, nešaukite,
kad šitaip būt negali –
man į Tunguskos  meteorą rodo jos dalia
Mieliau kalbėkite, tikėkite, įtikinkite ir mane
Esą, ne  meteoras  sprogo  taigoje
Esą, nežemišką erdvėlaivį
katastrofa ištiko.
Tačiau net jeigu ten susprogusi  atominė bomba
Tai ji anksčiau, negu sprogdinom Hirosima
negu sprogdinom  Nagasakį..

– O kaip Černobylį sprogdinom
Jau  susprogdinus dar ilgai  nesakėm
Kad mokame be bombų siautėti,
Sau būti pragaru, –
  – atsiliepė Vaidinimas.

0

45

Darbas  yra darbas.. tai didesnis   išminties  šaltis, negu, tarkim, knyga.  Ką  gi, dėkui, vežėjau už malonų  pasimatymą. Tačiau  dar labaiu, žinoma, dekui  Vidiniui.  Jeigu  ne  juis, ko  gero, Bladukas nebūtų...  atiprašau, Vaidinimas  čia  netūtų  atsiradęs.
– Judu  pažįstamai.
– Šiek  tiek, šiek  tiek.  Sakyąiau svarbesniems  reikalams  aptrati.  Prašė pasakyti, kad karieto  jo  nelauktų.. jrĮ pirmą  kelione jis  neišvažiuos. Bet, sake, kad aprims karietos išleistuvių  į kelione  įirmuslys, pats  asmeniškai  jus  apie tai  pasakys priežasti  Taip ir  tarė. Pats.  Asmeniškai.
– Jau  žinau.  Tarė jau..
– Ką?  Jau  parimo? Ne,  ne..Negali  būti,  Ir  įsiklausęs. Va,  girdi, tai  IrenaSęlikaitė, – pasakė Bladukas  Vaidinimas. – Užmišaš pasaisveikiti  nnera laiko asisveikinri ir  dingo, palikęs  manė  girdėti 
Irena  Sėliukaiė:
Visa Lietuva – ir  ne  tik  Lietuva – senosios  mūsų istorinės  žemės slapia  savo  gelmėse tautos praeitį.  Visur  yra praėję  mūsu prpteviai, kuriu  dvasia  šiandien galbūt sklinda tiktai biplaukais, energija  iš  pilkapių ir  piliakalnių tarytum ir stipresni  nuo  jų  nulipę Kiek  dar nepažintų, nežinomų likimų netgi Netgi xx amžiaus  tradedijų pažymėtų  žmonių.  Ir  todėl nepaprastai jautrai  per šą  žeme  eti  reikia., įsuiklausyti  į kiekvieną  krustelėjima , prikelti tai, ką   dar šiandien  atmintis  gali  padaryti Daugybė  tokių  vietų, kad  net  nejaučiame, kad  ant kapo
  - Va, kaip  viskas  greita,..  Regis  ėjau  klausrti tavęws, kodėl tokia  kelionė  Vežėjau Kai  tu  ja  supranti.  Ko  joje  ieškosi
O  pasirodo  ir  ateiti  mnereikėjo, tik  pasiklausyt, kas  ką  ėneka.. Ir  vis  dėlto Ko  joje  ieškosi?
– Širdie.  Žmogaus  širdies Tik prašau nesijuokite..
Juozapas   mano  varda.  Beke,  netdi  du  turisu. Juozapas  Albinas  herbačiauskas.. Taip, esu  biski literatas, biski  pisorius, biski  net ir  teisėjas.. Daug  kuo po  biskį esu, bet .. bet  tik  ne  širdies  paieškote.  Ir todėl žinau, kai  visi tičiojosi  iš  manęs  piktžodžiavo šaukdami;  proto išsižadėjo ir  vistiek  kokios tai  širdies ieško bepročiu  tyapo, vienok  širdies  neišsižadėjo kad  nors  greičiau  pasikartų,  nustibtu kokios ten jam  širdies  reikia Proto,  mat, neužten Tfu! Spiaukim   visi  sykiu: tegu eina sau po  šimts  velnių. Tfu! Kokios   ten jam širdies reikia  Tfu! Baugu  į  jį  žiūrėti-  drugys  ima krėsti. Tai  baigyklė ,  špukas, šmėkla Tfu! Tfu! Tegu  mus  Viešpats  Dievas  nuo  tokio  žmogaus  saugoja..…
   Albina Jupzapas  Albinas  herbačiauskas.. Ačiu, kad ..  man  labai  rūpėjo   su  jumis susitiko Ir  va, Dievas  mane  išgirdo tegu  jis   saugo ju  tokį  ir  toliau.. Aš  klausiau  tavęs  ir  bučiau bažnyčioje... kalbėk,  kalbėk,  Juozapai.
-  betgi9  klausyk, ką  tau  sako  Irena  ASėlikaitė.. Tu  jos  neturi  teisės , tu  baidyklęe, pukai, šmekla  neturi  teisės  jos  neišgirti  .

Irena  sėlikaitė.
Daug  kentėta , daug persipyne  ir ir  džiaugsų, ir  gražiš  Todėl  į  kokia  karieta  kviesčiau sėsti  tuos, kurie  pasiryžo atvira   širdimi priimti istoriją.  Ir patys  su  atvira  širdimi, be  savo  vertinimų,  be  pykčio,  be  pagiežos  be  išankstinio  nusistatymo. Daug  kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, gražių ir išdomių  faktų ir  likimų ant mūsų  žemės Ir  negalima juos vienašališkai vertinti.  Todė siūlyčiau   eiti  atvira  širdimi, švaria  širdimi Ir  su  diedeliu  noru  suprasti  kiekvieną, nes  kiekvienas tragiškas žingsnis  bus aplinkybių  nulemtas žmonėms, gyvenusiems  prieį  mus aplinkybiu  nulemtas Įsigilinti, tai  reiškia  atskleisti  bene  įdomiausia musų  įstorijos  puslapį Sup[rasti, kuo  gųyveno tie  žmonės.  Dėl ko  kentėjo Ir  ar  šiandien  mes  esame  tos jų kančios  verti?
O ten, kagur n tyoli, kažkur  apie  norulius  ir  Parloja dainavo ir  Tomo Vaisietos  tėsa,

Pas  mus  kalneliai alaviniai
O akmenėliai sidarbriniai.

Balalėlės  žydzi žalias  šilkais
Iš viduries  vercas  balci perlai...

0

Быстрый ответ

Напишите ваше сообщение и нажмите «Отправить»



Вы здесь » Trys pelėdos » fragmentai Laiko ir Savęsp » Lauksiu, kaip čia kas gausis