Septyni eileraščiai, perskaičius Harker (Sigitos) "atsiprašau"
Harker (1)
Nė karto nemačiau,
Bet šit pasiėmiau ir panešioju.
Pavasaris atėjo, Harker,
Tik nežinau, ar daug kas čia
Atsimenam tave.
Varnėnai sename lizde
Dar kartą bando gūžtą išperėti,
O man baisu, nes:
– O Harker!
Jei mano inkilas sugrius
Ir gūžta kris neišperėta?
Žinau, į medį jau
Prie inkilo pakilti negaliu,
Bet jei galėčiau iš aukštai
Prie savo kojų jį nukelti –
Koks tuščias liktų prieš akis dangus!
Todėl ir inkilui senam
Ir gūžtai jaunai jo tikiu –
Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi
Senam sode, kur jauną gūžtą paukščiai peri
Su tūkstančiais pavasario giesmių...
Harker
(2)
Girdžiu, kaip suprunkštė šaltinis -
Jaunai, laimingai, netikėtai
It žirgas, pasiilgęs balno ir kelionės,
Ir, skardžiais šokinėdamas, nubėgo per rankas.
Truputį pagalvojus, pasakei:
– Atsiprašau
O po minutės lyg raudoj:
nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
tikštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio...
Žeme, kur visus globoji,
Tu, atrodo, ją geriausiai supratai:
Nestabdai šaltinio –
Srūva iš po kryžiaus
Ir prie jo prikalto Kristaus...
Tavo, Harker, mirtį
Tik sapnais nešioju
O tikrovėje ...
Štai kilsteliu į balną ir... šuoliuok!
Tai ne kibirkštėlės iš po žirgo kanopulių skyla.
Daugtaškiais išmarginta
Į knygą neatėjus Harker lyra
Kalbina kaip ir Tada:
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk ... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...
O Harker, regisi,
Jau greitai ir sapne išmoksiu
Nepatikėti tavo mirtimi.
Štai kilsteliu į balną ir... šuoliuok!
Harker
(3)
Tyliu.
Bet raidės degina akis.
Ir netikiu, kas parašyta:
„tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum“
Ar kas bežinom,
Kaip suskaudėjo žodžiuose tiesa,
Kol jie ant popieriaus raidutėmis sukrito?
Mažytė ir trapi kaip Dzūkija,
Save išaudusi iš lino,
Arėjo ji pabūt Žalia Žole.
Tai kas, kad jau ruduo,
Tai kas, kad greit žiema
Ryt Vėlinės, o šiandien va,
Visi šventieji renkasi į šventę –
O ji panūdo būti žolele...
Leiski, Žalioji – prisiglausiu prie tavęs
Gal ką ir ateities gražesnio pamatysiu
Ir:
„nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso...“
Iš kur paveikslas, Harker, toks
Man šitokios tiesos nereikia, ne.
Bet tu teisi likai, deja.
Tai kas, kad kilsteliu į balną
Tai kas, kad vėjais paleisti plaukai
Tai kas, kad tyloje šaltiniai alma
Žolės pasaulis, įsikibęs atmintim,
Ir tik todėl dar šitaip kalbam...
Harker
(4)
Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko –
Nei žodį tars, nei prisilies ranka.
Tačiau ir praeitis išlieka –
Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes,
Ir pajuda it burlaiviai, stiebus iškėlę,
Įtempę vėjams gaudyti bures.
Iš kur jie? Kaip, iš ko gaminti vėjai?
Kas įkvėpė jų esmėje jėgos?
Klausausi ir girdžiu – vėl švilpia,
Bet – ne!
Šį kartą Harker paskaitau:
nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...
Jaučiu tą VAKAR.
Iš savęs lipdau ir baisiai skauda –
Atrodo, imk ir savo rankom žvakę užsidek.
Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties,
Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės.
Jaučiu ir RYT
Jis negesina žvakės, bet vis tiek:
„po velnių
ką nors daryk“
Sužiūri į akis eilėraščiai ne šventei
Kas pasakys, kad jų mažai ar daug?
Kai kryžius sutelpa į mažą raidę,
Kai į bures įskridę vėjai plukdo laiką,
Nors ir be kompaso, tačiau –
Pirmyn! ..
Harker
(5)
Ilgiau negu maniau,
Bet atkakliai vis laukiau
Ir suvokiu galop,
Kad ir poezijoj kaip pasakose būna –
Jau daug dienų, kai jos eilėraštį skaitau,
O pasilieka kaip ore pakibusi neįveikta tvirtovė –
Ne lyg iš debesies, ar net vaivorykštės spalvų,
Bet siela alkana ir siunčia žinią
Dar kartą paskaityt „Atsiprašau“.
Vėl išgirstu, kaip stingstu nežinioj,
Vis nesuprasdamas, kam šito reikia –
Išėjo Harker, Dievas priėmė į dangų,
Anapilis nudžiugęs, kad poetė
Bet ir tiesų – ATSIPRAŠAU,
Antai, jinai po Žalią Žolę vaikščioja ir gieda
Pati pavirtus žolele:
Harker:
– Šok, jei skauda
Griežiu kaip girnomis dantim –
Nejau manai, kad šokt nemoku?
Jeigu ne taip gerai, kaip tu
Vis tiek ateik...
Tavo jaunystėje buvau prieš daugel metų,
Tačiau prašau –
Paduoki ranką,
Pašoksiu, kaip tada...
Harker:
- Eik, jei griūni
Griūnu?
Atleisk. Jau pasitaiko,
Bet niekuomet nebuvo taip, kai kito akys mato.
Užmiršk ir niekuomet daugiau neatsimink.
Manyk – vaidenosi.
Duok ranką ir... bėgte iš ten,
Kur griūvantį mane matei.
Taškenas Trakų ežerai
Ir džiūgauja jaunystė negalvodama,
Kad ji neamžina.
O būna, ir liga
Kaip pašinas į kūną lig širdies įauga.
Harker;
- Jei matai, geriau apak!
Nematau.
O gal tik sugebu nepasakyti
Ir nežinoti, kad ir ryt kitaip nebūsią...
Pailsėk, žolele,
Nelengviausioje žmogaus lemtyj.
Ligi šiol maniau, kad tu eilėraštį kuri :
„ tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek“
Štai kodėl abudu šokam,
Štai kodėl išėjome į kelią,
Kai atrodo, reikia griūt...
Noris, žmonės, pasakyti jums –
Gera su gražias ir mums gražiems pabūti.
Harker:
eik atgal, nors reik į priekį
Žinoma, atgal, atgal
Lig motinos krūtų
Lig lopšio,
Paniekinę senas tiesas ir netgi tą –
Į šitą upę neįbrisi antrąkart.
Harker:
jei springsti
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.
Nespringstu, nuryt nereikia,
Bet dabar sustojus, paklausyki ir manęs –
Kai ne tau žvakutė dega, -
Tai eilėraštį, parašiusį Tave,
Po velnių, pati skaityk!
Harker:
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.
**************
Harker
(6)
Pro šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
Net mano sodo inkilai,
Kur daug paukštukų išperėta,
Išnyksta iš akių ūmai,
Kai jaunatim paveikslas moteries įeina,
Gal net netyčia, bet aš netikiu
Kad galim būti,
Kur nereikia ar nenorim taip.
Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
Atrodo, klystu!
Bet jeigu - ne,
Jau senas, moterie, atleisk,
Jog negirdžiu, ką čia sakai,
Tik iš toli dar ataidi:
cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj
Tai va, jau nemažai dienų
Kai prie eilėraščio ATSIPRAŠAU
(Tavo eilėraščio...)
Norėdamas suvokt – už ką?
Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes
Ir rūkas dingsta iš akių,
Kai atmintis įsikuria šviesa.
Harker
(7)
Nusijuok tuo juoku,
Kuris naktį gesina.
Per jos pelenus tyliai ne kartą ėjau
Ir šiandieną tikiu net labiau,
Negu vakar tikėjau.
Man visai nesvarbu,
Kad nemoku įeit į bažnyčią.
Čia daug kryžių
O gėlės darželiais pražydę
O pasauli platus!
Kaip toli viens nuo kito nutolom,
Bet galvokim:
Gyvenam kartu
Ant kaktos
Aš jau upėmis laiką plukdau
Begalybėj sunku net surasti save.
Bet - valio!
Ir eilėraščiai burėmis gali man tapti,
Kad nereiktų beieškant sustot...
O plaukiu aš iš Harker.
Plaukiu į Sigą plaukiu.
Jeigu kam parūpėtų „nuo – iki“
Priglusti prie mylių
Sutalpinkite jas
Į dvi eilutes...
kada nors, kai sau atleisi
dar savęs atsiprašyk...
- harker -
