Teta_Santa 
"... -Štai jūsų "krikšto" marškinėliai, ponia. Mes jūsų ateisim po minutėlės.- Išpoškino slaugė ir tik likęs kažkoks skarmalas, priminė, kad ji čia buvo.
Ji nekentė savęs už tai, kad niekada nebuvo tokia, kokios iš jos tikėjosi. Ji nebuvo jautria namų ugnies saugotoja, nebuvo trapia inteligentiška moterimi, nebuvo ir gera žmona, nuo kurios dvelktų ruošiamo naminio maisto aromatas. Viešpatie, ji net nebuvo ta, kuriai nuo galvos skausmo pagelbėtų apsipirkinėjimo terapija ar vietinės reikšmės apkalbos... Nedomino ir prisikrauti krepšį akcijinių prekių (vien tam, kad jos dabar pigiau). Ne, ji nebuvo normali moteris... Skruostu, viena paskui kitą, riedėjo ašaros...nerimo, baimės, vienatvės, neišsipildžiusių vilčių ašaros...
-...jūs jau? Viskas bus gerai, pamatysite, ponia.- Lyg nujausdama nežmonišką baimę porino slaugė.- Gulkitės ir važiuosim - mostelėjo ranka į paruoštą lovą.
Po Ja trinksėjo plytelės, slenksčiai... pro akis prabėgo virtinė šviestuvų, keletas užuojautos ir gailesčio pilnų žvilgsnių... Ji užsimerkė, kad jų nematytų. Ji nenorėjo vėl prapliupti ...
-Atvykom-atsiduso slaugė ir, palinkėjusi sėkmingos operacijos, perdavė ligonę ten esantiems.
Ant operacinio stalo buvo vėsu, bet, tikriausiai iš baimės, to nejautė. Kai seselė ėmė tvirtinti prie stalo Jos kojas, Ji prabilo:
- Neriškit, šiandien nesispardysiu...
-Kas ten jus žino, ponia-nusijuokė ir tvirtai užfiksavo likusiąją koją.-Gal kokį piktumą turit ar ką. Mes net veidus prisidengėm, kad nepažintumėt -vėl juokavo tos pačios nuoširdžios akys.
Nuogas, pririštas kūnas laukė ekzekucijos... Ji pajuto dedamą ant veido kaukę...
-Giliai kvėpuokit, tai migdomieji-pasakė akys virš galvos.
Dingo baimė, nerimas, viskas, ką Ji atsivežė į operacinę...
-Viešpatie, ji be venų!-išsigando prikimusios akys dešinėje. Adatos susmigo į plaštaką...
-Venos? -pasakė Ji, iš paskutiniųjų bandydama išlikti budri. -Mama palatoje, atneštų, tik va, nepamenu kur būsiu jas padėjusi...
-Saldžių sapnų - pro juoką ištarė akys virš galvos...
("Užrakintos moters svajos")
2012-12-16 21:03

Teta_Santa 
"....ji matė virves, kurios, kaip gyvatės, taip ir taikėsi nusigriebti bent dalį jos kūno, pažaboti bent dalį JOS EGO. Ledi nesipriešino, kaip tai bebūtų keista. Ji stebėjo kas vyksta, mėgavosi vyriško balso tembru ir pamiršo apie tai, kad jai skauda.... Tuomet, kai rankas laižė nudeginti virvių galiukai, ji prabudo! Tik vaizdu besimėgaujančios akys  kalbėjo apie tai, koks mielas šis vaizdas. Ji niekada su tuo nesutiks, jei virvėse bus JOS kūnas. Tai – agonija.... Ji visą gyvenimą yra suvaržyta: taisyklių, normų, reikalavimų, tradicijų, etikų, estetikų ir dar visokio visko... Daugiau jau nebepakels suvaržymų...JOKIŲ!
...Ji, tiesiog, pabandė ir dabar jau tikrai žino, kad tai- ne jos širdis virpėjo virvėms alpstant ant kūno. Tai ne jos akys spinduliavo besigrožint galutiniu rezultatu.... Ji virpėjo tik nuo to, kad jos trokšta, kad ji- geidžiama. Ją svaigino tas balso tembras, kuris kalbėjo, kalbėjo...nei vienu žodžiu ji nepatikėjo, bet leidosi svaiginama...
...Jei nieko nesakai, tai dar nereiškia,
Kad nieko nejauti, kad nieko nematai.
Jeigu šypsaisi – tik apgaulė,
Veržies aukštyn su...pakirptais sparnais....

(iš "Užrakintos moters svajos")
2012-12-16 20:35

Teta_Santa 
Neliko manęs

Kai pirmas sniegas užgulė laukus,
Aš pajutau – neliko daug manęs.
Neliko tiek minčių, kurios užgrius
Su dar nežinoma energijos audra.
Neliko net jausmų, kurie perpus
Kasdien iš naujo perskelia mane.
Neliko žodžių. Jie išsprūs,
Kuomet nebenorėsiu tarti jų, deja.
Ir vis dėlto mąstau- suprast turiu,
Kodėl? Už ką? ... Neliko tiek manęs....

...ji tebevarsto vėl namų, iš kurių buvo išvyta duris, tebesilabina su žmonėmis, kurie jos nekenčia, bet jai šypsosi. Ji tebežvelgia į savo vyro akis, bet jau be meilės, be pasitikėjimo.
Ji užrakino savyje moterį, nes nesugebėjo jam atleisti..." ("Užrakintos moters svajos")
2012-12-16 20:17

Teta_Santa 
Ar moterį tu sutryptą matei?
Jei ne – pažvelki į mane...
Šypsausi ir dainuoju, ir stipri esu...
Bet čia tik kūnas,
O jame...
Jame manęs nebėr...
Kaip tai skaudu bebūtų....

„...ji liko už užtrenktų namų durų. Ėjo, vedina vaikais. Apšaukta kekše, pasileidėle vien todėl, kad mokėjo šypsotis. Ne, eidama ji neverkė, nedejavo, ji turėjo apgalvoti kur , kaip gyvens toliau. Atsirado namelis, kuriame, bent trumpam, bus galima apsistoti. Tą vakarą, kaip ir visus prieš tai buvusius, ji vėl apklostė vaikus, dainavo jiems lopšines. Tiesa, dar savo trimetei dukrai turėjo paaiškinti kodėl buvo išvadinta kekše ir ką tas žodis reiškia. Tas pokalbis durklu smigo dūšion, akmeniu strigo gerklėje, bet ji paaiškino. Taip kaip yra paaiškino. Palaimino vaikus ir jau ruošėsi eiti iš kambario, kai išgirdi dukros balsą:
- Ne, mamyt, tu – ne tokia. Myliu tave, mamyt.
- Kai aš užaugsiu, mano žmona taip niekada neverks. Neleisiu taip jos skaudinti, pažadu, mamyt – pakuždėjo devynerių sūnus.
Tie vaikų žodžiai buvo jai patys švenčiausi, patys reikalingiausi jai tą vakarą.
-Dėkui ir aš jus myliu – dar įstengė pasakyti neverkdama ir skubiai nutrepsėjo laiptais į lauką.
Čia ji leido sau verkti, raudoti...leido sau, nes nieko nebuvo, šalia. Vėjas pasigavęs raudą, nešėsi ją tolyn į mišką. Sodo obelys nebyliai lingavo šakomis, lyg suprasdamos įskaudintos moters gėlą. Tą vakarą ji neteko pečių, kurių buvimu tikėjo, neteko meilės, kuri jai buvo brangi, prarado pasitikėjimą.
Užmigti ji jau nebegalėjo, nes ausyse skambėjo užgauliojimai. Akyse tebestovėjo nebylus vyro veidas, kuris net nepasivargino užstoti savo moters...” (iš “Užrakintos moters svajos”)
2012-12-16 20:05

Teta_Santa 
Skaitau tavo raštus ir kiekvieną kartą sužinau vis ką nors nauja: vardus, įvykius, datas, į kuriuos anksčiau nekreipiau tiek dėmesio. Mokausi su tavo kūriniu, tai, ką žinojau - atrandu iš naujo. Man tai labai svarbu. Taip, yra dalykų, kurių dar nesuvokiu deramai. Tikiuosi, kad ir juos suprasiu.
Sakai, kad manyje daugiau moters nei vienuolės. Kodėl?
P.S.: malonu, kad pasigedai mano ženklo, kad skaičiau:)
2012-12-16 18:07

Teta_Santa 
Praneli, o jie abu ir Viktoras, ir Harker šiandien paviešėjo. Vienas, savo drobėmis, iš kurių sklido muzika, dainavo spalvos...
Tiek daug žodžių, grįžtant iš Pilionos, pasiglemžė nutaškytas kelio sniegas. Ne, jų nepraradau, tik juos visus, jau iki manęs, buvo Viktorui pasakę, nenorėjau kartotis. Tad, žiūrėjau į cukrinį mišką, pralekiantį pro mane, ir laukiau žodžių, kurie bus tik mano.
Teplionėj sielos turi būti,
Kad ten surastum meną.
Dėmių ir linijų žaisme –
Jausmai nesuvaidinti.
Ne tu paveikslą,
Jis tave pakviečia.
Kai tyloje pasikalbat abu
Tuomet ir supranti – tai menas.
Ir žodžiai čia nereikalingi.
Namuose, kai jau kiek suvaldžiau mane apėmusį malonių įspūdžių siautulį, išgirdau Harker:

"...mėnulio naktyje rinksiu vieną po kito
baltus akmenėlius kely širdim sudėtus
gal rasiu kryptį iki ryto
kur žodis krito
šįkart
pratylėtas" (Harker)
2012-12-13 19:06

Teta_Santa 
nenuimk man vienuolės abito, Praneli. Tegul jis būna, noriu juo vilkėti Tavo palėpėje. Juk ne apdaras žmogų, o žmogus apdarą puošia.  Noriu jį papuošti, tegul ir kukliai. Nenurenk vienuolės apdaro. Net ir raganai jis mielas, Praneli.
2012-12-05 20:34

Teta_Santa 
facebook'e palikau Tau pakvietimą, Praneli. Tu pažinsi Santą, kad ir ne tokiu vardu ji bus pavadinta („Aušra” (AUSZRA) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lietuvių kalba, vadinęsis mėnesiniu laikraščiu „Auszra“, 1883–1886 m. leistas Ragainėje ir Tilžėje.) Perskaičiau ir pastėrau - per daug visokių sutapimų... O juk kažkas sakė, kad "sutapimų nebūna, Pranai" ....
2012-12-05 16:56

Teta_Santa 
...norėčiau būti šventąją, labai norėčiau. Dalinti save jau išmokau. Po trupinį kasdien dedu kitiems ant delno. Pasakysi, kad toks mano darbas, tokia žmogaus pareiga. Būsi teisus. Tačiau, kaip retai prisimename pareigas? Pareigą saugoti, gerbti, nepamiršti, puoselėti. Pareigą priglausti mažą, atstumtą, silpną. Pareigą budėti. Nežinia, kokiu pavidalu ir kada Jis pasibels į tavo namus. ...
2012-12-05 15:07

Teta_Santa 
Perskaičiusi dar vieną knygos puslapį, atsidusau. Visiems, net ir jam, nuostabiai atvedusiam mane į Palėpės Šventąją bažnyčią, parūpo numesti šydą. Kad jis žinotų, kad jis bent pajaustų, kiek daug moterų manyje! Nuo aistros deginamos paleistuvės iki prie Viešpaties kojų prigludusios vienuolės.
-Tebūnie, - tariau pati sau, (o gal Vidiniui?) - tebūnie, rizikuosiu...
-Ne, ne Sigita aš. Ne ji. Bet ir ne vienuolė, Praneli. Aš – tik moteris. Taip, meldžiuosi,  ne „Tėve, mūsų“. Paprasčiausiai kalbu su Juo. Su Tuo, kas neišjuoks, nepasmerks, supras ir mylės tokią, kokia esu.
Vienatve mano, vėl rašau tau laišką.
Pilną ilgesio ir sutryptų svajų...
Atleisk, vienatve, taip, sakiau neverksiu...
Skaudu man... ir aš dabar verkiu...
Vienatve, noriu tik suprasti
Kodėl sulaužau viską, ko ilgiuos?
Vienatve mano, drauge mano,
Vėl į tave, kaip ir kaskart, remiuos...
O taip norėčiau pult į glėbį
Ramybės ir jaukumo nemaraus...
Ir taip norėčiau pasakyti,
kad į tave.... kad dėl tavęs brangaus....
Todėl, vienatve mano, drauge mano,
Tau vėl ir vėl rašau, ir vėl tariuos...
Kaip išardyti kaukę geležinę
Po ja esu tikra... bet vis po ja slepiuos...
2012-12-05 14:34

Teta_Santa 
perskaičiau, Praneli. Ir ką gi tai, vienuolio sėklų ištroškusiai moteriškei, galiu papasakoti? O gi nieko. Jei ji nepastebi, kad šalia vyro visuomet eina ir moteris, ji - akla. Reginčioji, bet akla.
Dažnas skaito tik parašytus žodžius. O žodžiai be sielos- tušti. Tavo rašymo neliaupsėsiu, nors kiekvieno kūrinio jau laukiu.
vis galvoju, kaip gera man toje palėpėje, kur galiu būti saugi nuo visko, nuo visų. Dėkui, kad esi, Praneli. Taip norisi vėl pastūmėti Tave pirmyn, tave ir Vidinį... Tik nenoriu sutrukdyti. Labiausiai už viską nenoriu sutrukdyti, Praneli.
2012-12-02 22:34

Teta_Santa 
Nežinau ar gerai darau, Praneli,  bet vėl pabeldžiu į Tavo duris, palieku siuntinuką ir nubėgu šalin... Kad netrukdyčiau.
---
Taip, abitu dėviu... Jis dengia
mano nuodėmingą kūną.
Tačiau ne kūnu, o mintim
tave raizgau, mintim, kaip siūlu...
tau audrą sukeliu minty...
Manęs nepažinai, tačiau geidi?
Norėtumei apakt, kad
nematytum išorės manos,
Tik jaustum sielos runų giesmę...
---
"...Šiandien, šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Ryt jau viso šito nebereiks. Šiandien noriu nuolankaus tavo žvilgsnio ir žinojimo, kad niekada manęs neišduosi. Nenoriu mokyti ištikimybės.
Nereikalausiu pagarbos, jei neverta... Tad, jei nors sekundei suabejojai ar aš - Ta, kurios ieškai, kurios šešėliu nori tapti, eik šalin ir... būk laimingas. Aš - ne ta ir tu ne tas, kurio man reikia...."
(iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
---
Raganiškos tavo akys- du bedugniai šuliniai.
Dvi prarajos, kurion prasmenga širdys...
Tos juodos akys, kuriose, pražūva visos viltys...
Gerai, kad moterim gimiau, todėl sakau ramiai,
kad jos - bedugniai šuliniai ir moters ten nenuskandinti.
Tos juodos akys...Moters akys...
sušaldyti ledu jos gali, gali ir sušildyt...
---
"...jos kalbėjosi...apie norus, svajones.... apie gėles...apie vyrus...
-gražios gėlės, tavo?
- taip, dovana...- šelmiškai nusišypsojo.
-ir aš tokios norėčiau, bet...negausiu - cigaretės dūmas apsivijo orchidėjos žiedą...
-kodėl?
- visiems sakau, kad nemėgstu....nesakysiu gi, kad nedovanoja... - numesta šypsena reiškė tik vieną - apmaudą.
- o tu sakyk, kad mėgsti ir dovanos, dabar gi nedovanoja, nes nenori įžeisti gal. Nors ...argi gėle galima įžeisti?...
- būtent, negi viską vyrams reikia sakyti pažodžiui?...Negi jie visiškai besmegeniai?
-man atrodo, kad tau norisi, jog kiti mokėtu skaityti tarp eilučių. Jei sakai, kad nusispjaut tau, tai toli gražu taip nėra. Išvertus iš tavo kalbos reiškia - elkis kaip nori, tik gerbk mane...
-na...taip, panašiai kažkaip galima traktuoti.
- tai ko tyli ir nesakai nieko?...
- manai, kad reikia? Ir ką tai pakeistų?
-na, taip...esam, kokie esam. Taip, vilkas įkas, net būdamas ėriuko kailyje."
(iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
---
‚... ji sėdėjo krėsle ir, žinodama, kad nepakeis to, kas jau nulemta, kreipė savo mintis tolyn. Tolyn nuo visko, kas jai buvo brangu ir sava. Ji vertė save nejausti, nematyti ir negirdėti.... Cigaretė po cigaretės skaičiavo savo kantrybės lašus ir meldėsi, kad nepratrūktų....
...Ugningas ritmas, sodrūs balsai. Ji puola į muzikos glėbį, nes alkoholis buvo ne tai, kas jai būtų padėjęs susitvardyti...
...ji išėjo išdidi, bet....dar vienišesnė nei atėjo. Ji šypsojosi.... niekam nereikalingos ašaros. Ji juokėsi ir šoko, bet peilis jau buvo sugrūstas širdin....“
  (iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
---
"...valdovai, valdovės...kokie jie įdomūs žmonės....nori rojaus, o melstis nemoka, nori būti saugomi, bet patys nebrangina...nori visko tiek daug, o patys bijo ir trupinį paaukoti....Juk todėl ir vergaujame, todėl ir lenkiamės, kad MUMS, VERGAMS, TO REIKIA.... Negerbdami mūsų, jūs tampate dar niekingesni nei mes, po jūsų kojomis.... Tad, kad būtumėt Valdovai iš didžiosios V, tapkit žmonėmis bent iš mažosios ž... "
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
---
"...nerimas bėgiojo jos kūnu...dar kelios minutės ir jis bus čia. Tiek visko jam norėjo pasakyti...taip, ji tai jam jau sakė ekstazės pagauta..taip, jau kartojo, dengdama delnu jo akis... bet tai, ką ji ruošėsi pasakyti dabar - tikra, nuoširdu ir tyra... žodžiai bus tie patys, tik... ar ji juos ištars?..."

(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
---
Jeigu tau norisi rytų be rūko,
Jei nori sutemos tu be audrų...
Jei nori saulėto pajūrio smėlio,
Ne čia eit tau, pasuk kitu keliu....
---
Apgaubk raudoną savo širdį balta akla meile...
Eik rausvos svajonės apsupty...
Juoduoja ne skausmas...tai - tik kelias...
Tik juodas kelias žvarbioje nakty...
Ne ramybė...ne ji liečia tavo plaukus...
Tai mano rankos.... mano... ar jauti?
Šypsaisi..net sapne kai pasibeldžiu...
Žiūri, bet netiki....o gal tiki?
P.S.: kai atsibos tas periodiškas beldimas, tie ryšulėliai - palik žinią, kad jau gana...
2012-11-27 21:25

Teta_Santa 
ir dar, jei jau mane įsileidai:
"...ji ne vaikščiojo, o skraidė...Pagaliau jos sutuoktinis pažino ją, sužinojo, kad ji -Temos žmogus....Ta melo kilpa, dusinusi ir neleidusi išsitiesti, trūko... jai buvo taip gera ir lengva, juk NEREIKS MELUOTI!!!...Jam tai buvo kąsnis, kurį jis bandys nuryti springdamas...
...
-kodėl tu taip dažnai man šypsaisi? - paklausė žmonos- jau seniai tave tokią mačiau...
-man, paprasčiausiai, gera...nekenčiu meluoti ir išsisukinėti...o dabar, galėsiu ramiai pasakyti kur einu ir nebijoti, kad sužinosi iš kitų... Suprantu, tau nežmoniškai sunku suvirškinti visa tai, ką sužinojai..Bet aš gerbiu tave už tai, kad bent jau leidi būti savimi. Ką tu pagalvosi, kai aš pasakysiu, kad einu į sesiją?
...Dievai, ji- naivumas pasaulio, tikėjosi, kad jis pasakys, kažką , bet tik ne tai...TIK NE TAI....
-pagalvosiu, kad prostitutė....-ramiai pasakė vyras.
...še, kad nori- turėk dovaną už norą nemeluoti, už norą būti savimi, už tai, kad bandei apsaugoti nuo netikėtumų....štai tau ir labas rytas...
....
...ji vėl sėdėjo kabinete viena...šalia garavo ką tik paruošta kava...bet jos veide jau šypsenos nebuvo, nebuvo to džiaugsmo ir saulės akyse....galvoje skambėjo "PROSTITUTĖ"...negi, negi tikrai taip apie mane pagalvoja kiekvienas, bet to nesako...NEGI KIEKVIENAS mato manyje tik perkamą lėlę, negi taip sunku suvokti, kad yra ir kitokie žmonės?!!!
....Viešpatie, kaip veržia ta kilpa...tylos, melo, išsisukinėjimo ir nesupratimo kilpa.....aš dūstu, tik....neturiu kur pasitraukti, nes ...."
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
2012-11-22 16:23

Teta_Santa 
Dėkui, Praneli už naują ištrauką. Ji puiki. Dėkui, kad leidai man pasilikti, dėkui, kad nepasmerkei.

"...žiūri, kažką galvoji, dėlioji mintis, bet nedrįsti prieiti. Lauki kol duosiu nors menkiausią ženklą, kad tai tau leidžiama? O, ne, to nebus. Tu man per daug patinki, kad suteikčiau tokį malonumą. Judink smegenis, viliok mane, kad tave pasitiesčiau po kojomis, kad niekinčiau žodžiais ir šlovinčiau mintimis. Tapk mano angelu sargu visame kame, prisijaukink manyje glūdinį laukinį žvėrį... Ne, nesakysiu tau , nemokysiu, neparodysiu...atrask pats ir tie atradimai bus neįkainojami. Supranti, esu iš tų, kurios tyli, jei pasakysiu, paprašysiu - jau nebereikės. Taip, aš sugebu daug ką pati pasiimti, bet argi nėra maloniau, kai tau padovanoja...akimirką ramumos, dėmesio, pasiaukojimo...kai apipila nuolankumu ir noru įtikti. Ne, įtikti ne suvaidinta, įtikti todėl, kad nori to pats... Taip, tu - vergas. Bet tu ir žmogus. Taigi, kaip vergas, maldauk dėmesio, stebink, neleisk apie tave nepagalvoti ir tavęs nenorėti... Kaip žmogus, daryk tai nuoširdžiai, nes antraip pats gausi falšo dozę...Negi nori suvaidinto jausmo? Tegul ir antausiai, ir kirčiai, ir keiksmai bus nuoširdūs..."
("Užrakintos moters svajos")
2012-11-22 16:17

Teta_Santa 
"....galima sutrūkti iš pasiutimo...šitiek norinčiųjų paklusti, vergauti...o ištekam už visiškai jokios fantazijos neturinčių stuobrių...košmaras... Na, bet, gerai pagalvojus, jie turi kitų privalumų... BET MUMS REIKIA visko viename žmoguje...
... taip, valdovės, na ir kas...jie tik į akis maloniai šypsosi, kojas laižo, nes...suprantam juos. Po susitikimo .... po jo mes - tik jų gyvenimo paslaptis, gėda, kurios kratosi...štai tau ir VALDOVĖS, va, tau ir Ponios, Šeimininkės...šlykštu...
....ir dar šlykščiau, kai žinai, jog jie KITAIP NEGALI...toks gyvenimas..."
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

".....rytas...kava, kava, kava....hmmmm... velniškai gera įkristi į paduotą chalatą ir nušlepsėti į svetainę. Ten, jau nuo labo ryto vyksta veiksmas: kai kas laukia Ledi ... Kvepianti kava, mielos akys ir nuolankumas... Ne, dar man ne rytas...taip, atsikėliau, bet neprabudau... Susirangau poilsio kėdėje...
- šiandien noriu kitokio ryto...pasidaryk sau kavos...tik paskubėk...- jokio riksmo, jokio pakelto tono, net įsakmumo balse...tiesiog pasakymas...
-....taip, mano Ledi...kaip pasakysite...
- ...ne kaip pasakysiu, bet pasidaryk ką tik nori: kavą, arbatą....bet ką, ko dabar mielai išgertum...-paaiškinu.-...ir atsistok, vaikščiok atsistojęs...
Jis greitai susisuka ir grįžta su puodeliu rankoje...
-...sėsk šalia manęs...šiandien noriu su tavimi prabusti...
Jis prisėda šalia... o aš, užmetu dalį antklodės ir jam.. kailis grakščiai pridengia jo tvirtą kūną...
-...galiu paprašyti, Ledi?
-...žinoma..
-...norėčiau jus apsikabinti, jei jūs nesupyksite...
-..galvojau, kad niekada nepaprašysi...-nusišypsojau ir prigludau prie jo...
...taip , tylėdami gėrėme kavą... gera buvo jausti jo širdies plakimą, kūno šilumą...neapsakomai malonu pajusti, kaip jis vis stipriau glaudė mane prie savęs... mes apie tiek daug tylėjome...."
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

„...jis klūpėjo ...stebėjo viską, kad dedasi aplink, nors akis buvo nudelbęs į jos kojas...
-NELIESK! NEGALIMA! – pasitraukė ji, kai jis bandė pabučiuoti kojas. – Tu nesi mano vergas, todėl ir privilegija bučiuoti mano kojas – ne tau...
-...maldauju, Ledi, leiskit būti Jūsų ...aš sumokėsiu...maldauju...
-Asile, tu nelaimingas, negi tikrai tiki, kad viskas perkama už pinigus?! Aš atėjau iš ten, kur pinigai neturi tokios vertės, kur žmogus yra brangiau...
- Nupirksiu viską, ko tik norėsite, Ledi...ko tik užsigeisite, padėsiu prie kojų....
-Nupirk man sveikatą...dar tikrą meilę nupirk...nupirk pasiaukojančius draugus.....nupirk sėkmę...Cha, negali....va, tai ko verti tie tavo pinigai?  Suprask gi, pagaliau, kad pinigai – tik patogumui, jie turi vergauti tau, ne tu jiems...
...Ji kilstelėjo jo smakrą ir , žvelgdama tiesiai į jo laukines akis, kalbėjo toliau:
-AŠ NEPERKAMA, NEPARDUODAMA...jei būsiu su tavimi, tai tik todėl, kad pati to noriu, jei ne – vadinasi, nemačiau savęs tavo akyse, nemačiau to, kuris pasiaukotų, jei to panorėčiau... Tu pasiaukotum?"
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

Atleisk, Praneli, ne tokios rašliavos tikėjaisi, bet.... yra ir toks pasaulis. Įsivaizduoji, Praneli, REALUS TOKS pasaulis. Dar kartelį prašau atleidimo, jei prišiukšlinau Tavo mintis ir laiką. Jei tai bus naudinga ir įdomu - lengviau atsipūsiu.

Laiminu Tave,

Tavo Teta Santa
2012-11-21 16:12

Teta_Santa 
Kaip ir tarėmės, įmetu dar "Užrakintos moters ištraukų", kurias parašiau. Kas supras kur tiesa, o kur tik fantazijos, bet... sakei, Praneli, kad tai Tau pagelbės rašyti, tad drįstu įmesti. Iš anksto atsiprašau, kad ne viskas bus priimtina Tau:

"...neliečiamoji, išdidžioji, pasipūtėlė...taip, taip, Ji tokia, bet nesikeis. Keikit, smerkit, apkalbėkit - Ji jau priprato prie šito...
Tačiau prie tyro jausmo, prie visa gydančio jausmo....ne...
Tos akys, kuriose Ji tampa tyra, net su savo juodais apdarais; šventa, net su meilužiais ir vergais; šviesi, net verčianti kentėti; geidžiama, net jei neliesta...  Tos akys, kuriose Ji mato save... Ji skubės per lietų ir gruodą uždengti tas akis... lūpomis...."
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

"...nesuprastas... nesuprastas...." - kaip votis galvoje sukasi mintis.... Imčiau ir pasakyčiau KAS aš , KOKS aš...bet ne - išjuoks, nesupras, kels sąlygas...išvadins nesveiku ar iškrypusiu, pareikalaus skyrybų... visame kame matys tik sadistą ar vergą....
...Kokios jos keistos. Nori turėti jas dievinantį vyrą, bet nesuvokia, kad jį jau turi.... Nori išvengti rutinos, bet neįsileidžia nieko, kas padėtų ją suardyti...
(iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

"...žiūriu į save veidrodyje...paskui pažvelgiu į tave... niekaip nesuvokiu kodėl puoli man po kojomis, kodėl šlovini mane ir dievini...juk tu pats panašus į Apoloną...ne...dar gražesnis už jį... O aš...aš tik moteris...aikštinga, vulgari, grubi ir priekabi net neišvaizdi...Juk gali turėti tūkstančius jaunų gražuolių.... KODĖL?! Kodėl, mano berniuk, tu pasiruošęs pildyti visas mano užgaidas, apiberti dovanomis ir begaliniu dėmesiu? Juk mainais gauni tik mano keiksmus, smūgius, žeminimą ...juk negaliu tau pasakyti, kaip branginu tave ir , kaip svarbus man esi....taip, tu - mano vergas...randais išpuošta nugara, kaskart puolantis ant kelių ir bemaldaujantis leidimo bučiuoti kojas... tu mano žaislas... gyvas žaisliukas.... tačiau kava iš tavo rankų man skaniausia...."
(ištrauka iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")
2012-11-21 15:00

Teta_Santa 
Praneli, įmetu vieną savo ištraukėlę. Nežinau, kodėl norėjosi būtent dabar ją Tau įmesti. Kažkas kužda, kad Tau jos reikia....
"... ėjo gatve...viena, nešdama savo lemtį. Vėjas plaikstė juoda abitą. Sunešioti sandalai iki kraujo trynė kojas. Ji nejautė to skausmo kojose, nejautė šiurkščios aprangos nutrintų žaizdų.
Moteris laikė rankoje ugnį  - savo sielą, dalino ją, kad būtų šviesiau. Žinojo, kad nėra šventoji, suprato, kad tik ugnį ir tegali duoti kaip dovaną, todėl ir dalino ją ( nieko daugiau duoti negalėjo). Ėjo, neskubėdama ėjo....
Ant rankos kabėjo kraujo raudonumo karolių vėrinys. Kiekvienas karoliukas - jos gyvenimo dalis. Dabar ji įvėrė dar vieną karoliuką. Kraujo raudonumo karoliuką...palydėdama "Meilės, Vilties, Tikėjimo" malda:
"Atleiskite, Dievai, aš  - tik žmogus,
kuris atėjo čia nueiti savo kelią.
Tas kelias bus vingiuotas ir klaidus,
Visi keliai link atradimo veda.
Suteikite, Dievai, jėgų nueit jį iki galo.
Padėkit nesužeist ..."
Ji suklupo taip ir nebaigusi maldos...suklupo, nes jau neturėjo į ką atsiremti....."
(iš kūrinio “Užrakintos moters svajos”)

P.S.: labai patinka skaityti tai, ką rašai, Praneli. Jau karštligiškai laukiu kas bus kitame kūrinėlyje. Sėkmės Tau ir Vidiniui
2012-11-18 21:47

Teta_Santa 
Iki, Praneli, susitiksim. Šiandien, vakaro skaitymuose - Ana ir...Tu (nugalėjo mano puikybė ) Sakau "Tu", tikėdamasi, kad neįsižeis apyšventė moteris taip pavadinusi. Dar kartą dėkui. Ryt sulauksi atsiliepimų.
2012-11-14 18:16

Žilis_ 
Sveikas, atsiprašau, užtikau pas kopeteles Jūsų laiškelį ir nustebau. Atkartojat jos man rašytą:
"... kodėl kai kurie lieka amžinai tokie patys, o kiti vis išsineria į naują pavidalą?"
Netikėtai nešabloniškas paklausimas.
Ir netgi beveik nebejoju, kad tai dažniausiai „Rašyke" daro būtent Medis ir ... kas?
Aišku rašot apie mane, bet aš neužsigaunu, juk medis(jam ir priklauso, kaip ir mums) kas kart keičiasi , net tik pavidale bet ir kūryboj...Jonas , kurį minėjot...nenoriu išsitart, bet žinau....
2012-11-10 18:46