Labas, Rene.
Smagu Tave girdėti. O Jono paskutinis kūrinys atrodęs taip:
Moderatoriams
Sėdžiu prie kompiuterio ir kantriai laukiu 24 valandos kuomet galėsiu (turėsiu teisę) pasiųsti šią žinutę, Tau, prašydamas tuoj pat išbraukti mane iš šio skęstančio, viduramžiško stiliaus „ Durnių laivo“ keliautojų sąrašų. Sėkmės Tau, Popieže, tavo vyskupams, o ypač tavo inkvizitoriams dorojantis su likusiais keleiviais ir vedant laivą į dugną. Pagarbiai Jonas Bartkus, Kaimynas beigi Klyksmas.
Gaila, bet ir dabar, pasibaigus mano nuobaudos laikui, man negražinta galimybė komentuoti, rašyti žinutes, pateikti aukščiau minėtą prašymą. Nepalikot man kitos galimybės kaip jį pateikti kūrinio pavidalu.
2012-01-23 00:19:30

Klyksmas
Kartais pasirodo "Rašyke", kur jis Šnekorius.
Būk drūta (kieta). Nesušalki!
Pelėda 2011-12-31 10:31:16 
Aukštų ir šviesių Tau saliutų 2012!

Pelėda 2011-12-25 22:07:35 
Labas, Rene.
Tiesiog labas ir viskas.
Kad žinotum, jog atsimenu.

Pelėda 2011-12-18 09:25:49 
Ačiū, kad parašei. Beje, Rene, įrašyk mane į sąrašą trečiai knygai gauti. Kad ir už patarimą- nekeisti jos formato.
Gerų švenčių.
O šiandien esu surištas ir vidurdieniui būsiu nugabentas į filharmoniją.

Pelėda 2011-12-17 12:20:46 
Nuojauta tokia, jog atrodo, kad pyksti
Aš tai padarysiu vėliau, nes pati žinai, kad dabar toks laikas- pelėdų dienos, pelėdų naktys - ir tai daryti uždrausta.
Būk drūta, Rene!

Pelėda 2011-12-15 23:59:55 
p.s:
Noriu paklausti- gal N. Paškauskienė turi išleidusį kokį nors albumą?

Pelėda 2011-12-15 23:16:50 
Oi Rene Rene, negi manai, kad gebu parašyti protingą, dalykišką recenziją apie gerą knygą. Kai pabūnu tik su vienu eilėraščiu ir tai nuklystu paskui sakinį, mintį, prasmę kažkur TEN, kad atgal nesurandu kelio pareiti. Matyt, dėl panašių priežasčių dar ir knygos neperskaičiau. Ji pas mane dar tik savaitė. Pirmą savaitę išbuvo pašto dėžutėje laukdamama sugrištančio iš sodo. Taigi nepyk, vistiek mylėsiu. O patį, patį, patį pirmą šaunų įspūdį padarė paveikslai... Daug juose poezijos, grožio, mįslingumo, stebinančio, atrodytų paprastumo, darnos su turtinga poetės dvasia... Bet tai irgi tegali tik jausti, o žodžiu kalbinti net ir ąsotį ant tvoros- nedrąsu, Rene.
Gera knygą išleidai, ir nereikia jokio Reimero, kad jis tai pasakytų. O juolab manyti, kad taip sakydamas pataikauju, nes, esą- dar gi ir knygos neperskaičiau. Beje, skaitome dviese- žmona taip pat.
Ir dar. Nemanyk, kad paskubinai skaitymą...
Beje, laukiu dukros, kad nuotraukas perspausdintų į kompiuterį. Pats nelabai sugebu...
Ir dar beje - maniau, kad gal supykai, kad užtrukau padėkoti. Bet aš iš tikrųjų į Naujininkus parsigavau gruodžio 7d.
Būk drūta!

Pelėda 2011-12-07 13:41:22 
Ačiū, Rene.
Tik tik parvažiavau iš sodo. Jau visai žiemai. Dar iš vakaro pagalvojau, jog reikia pranešti tokią man svarbią žinią, bet mane aplenkei.
Knyga labai gražiai, skoningai išleista. Laaabai. Skaitysiu neskubėdamas, pakramsnodamas obuolį
Dėkui, kad atsimeni.

Pelėda 2011-11-15 20:43:38 
Rene, žiūriu, kad tau to adreso neparašiau:
Na, o mano Šaltkalvių 24 - 28
Ačiū. Pats žadėjau ištiesti ranką, bet delsiau, laukdamas kada sugrįšiu iš sodo. Ten dabar tuščia, tad, Rene, prašau neskubėti. Aš aiktėlėsiu. Gerai? Manu, kad po savaitės jau būsiu Naujininkuose. O sode gyvenu be pašto.
Būk drūta!

Pelėda 2011-11-15 13:10:12 
Ačiū, Rene.
Sakė, kad nuo tavęs nieko nagavęs. Prašė perduoti linkėjimus ir adresą. Aš jam rašau:
Tai gavo.
Gyvuok, Rene. Aš dar vis sode su keliais žalvarniais ir būreliu žvirblių.

Pelėda 2011-11-14 21:31:58 
Labas.
Paskambinau. Laikos neblogai, bet tėvai nelengvoje padėtyje. Turbūt žinai, Rene,- motina netgi be kojų. Bet dabar va tiesiog bijausi daugiau kažką parašyti, kad moderatoriai- bent kai kurie- anksčiau neperskaitytų negu pati.
Sėkmės Tau.
O Jurgos nedaug ką skaitęs...

Pelėda 2011-10-25 12:39:29 
Ai, Rene, kai jau nėra ką daryti arba tiesiog jau nesugebi, tai norisi nors save triukšmingiau palaidoti.
O naujalietuviai dabar valdžioje ir jos prieigose. Net ir tolimesnėse. Jų žvakės dar tik uždegtos.
Būk sveikutė ir laiminga.

Pelėda 2011-03-05 08:43:10 
Ačiū, Rene.
Pėmiau knygą ir prilipo prie delnų. Dar taip nebuvo...
Žodžiu, labai mielą tokią laikyti ir suvokiu, kaip labai nelengva sukurti.
Būk!

Kai lyja
Kad ir nedaug
Žiūriu i Dieva
Nors lig  šiol jo nepažįstu
Be  vis dėlto kažkuo
Jau panašsu į Jėzų Kristų..
Ir truputėlį neamagu
Kad nelabai nežpažįsti
Ar  jis  ant  kryžiau.
kuri nelenfgvai nesš

ar  aš, kuri jam reikia  nešti

O Jėzau,  iki  šiol dar  vis  praša
Padėk man  nusiimti  kryžiu
Ir regisi, kad užmiršau
kad pats  esu  jam kryžisu.
Ar ar ar
su kryžiumi, kur  jis  ant  jo

Laikas atsiminti II
ProzaTik retsykiais sėdintis Ypata

Scena II
Veikėjai: Ypata ir „Balsas“

Savo erdvėje prie stalo, ant plataus suolo sėdėjo Ypata. Sunku pasakyti, ar kas iš karietos ekipažo žmonių matė jį sėdintį, kuomet jis vienas. Tai buvo judantis, vaikščiojantis, rečiau stovintis ir tik retsykiais sėdintis Ypata. Prisėsdavo irgi tik verčiamas reikalo – pavalgyti, išgerti puoduką kavos, retsykiais pabūti kompanijoje. Šį kartą prisėdo šventam susikaupimui, kad mąstydamas geriau galėtų išgirsti atsakymus. Akimis neieškojo pašnekovų – plika žmogaus akis jų nemokėjo matyti, bet ausys buvo klausios. Ypata aiškiai girdėjo sprendimus, kuriems dažniausiai paklusniai pasiduodavo. Ir dabar, parėmęs rankos delnu smakrą, prakalbo:

YPATA. Betgi būkime sąžiningi. Abu jie – ir Pranucis, ir Vidinis – dar jauni. Pranuciui be kelių penktadienių pasninko – septyniasdešimt, o Vidinis metais, kitais už jį vyresnis. Nereikia norėti, kad sugebėtų orientuotis geriau už tuos, kurie savo metus skaičiuoja šimtinėmis. Man rankos nekyla perimti Radijo karietos vadeles iš Prano. Liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad galime apsieiti be jų paslaugų.
BALSAS: Taip, ponas Ypata. Daug padaryta, bet ne tiek, kiek reikėjo. O pastaruoju laiku daugiau dūsavimų, poezijos. Regisi, kad jiedu jau savo mantą kraunasi ir padėk jiems netrukdyti išeiti ten, kur eina. Po gerų žmonių kojomis visuomet guli Dievo patiestas kelias.
YPATA. Tas teisybė, bet ir man, ir visiems mums su jais ne taip jau bloga. Blogiau būtų, jeigu jų neturėtum.
BALSAS. Kas atsitiko su tavimi, Ypata?
YPATA. Žemės trauka irgi nepaprastai didelė. Jau buvau suspėjęs ją užmiršti. Sugrįžo atsiminimai, o apsirėdžius žmogaus kūnu – lyg ir žmogumi tampu. Net džiaugiuosi, kad taip mielai pasisekė įsiterpti į žmonių pasaulį.
BALSAS: Dabar ne apie tai, Ypata. Jiedu tegul eina tuo keliu, kurį po jų kojomis paklojo Aukščiausiąsis. Ir tu, sakau, netrukdyk ir padėk jiems. Suprantam, kad nelengva bus, bet kelionė jiems pagal jėgas – turėtų ištverti. Ruošk kelionei juos protingai, atsargiai, paguodžiant, kad visuomet bus laukiami sugrįžtant.
YPATA. Meluoti?
BALSAS. Ypata!.. Iš tikrųjų, kas atsitiko su tavimi?
YPATA. Negi man reikia manyti, kad Radijo karieta bus įstrigusi it baslys prie Karlonų kalnelio ir lauks, kada jie sugrįš? Ir ar sugrįš? Man būtų gaila ne tik šitaip trūnijančios Radijo karietos, bet ir savęs. Ir visų, kurie karietoje. Laukti galima dieną, dvi, o ne...
BALSAS. Norėjai patarimų. Mes patariame. O kaip kas bus, vienas ponas Dievas žino. Karietoje išauginta ne viena Erdvė – tai nežemiški dalykai. Bet, matyt, žemiškam protui jų esmės nebus lemta suvokti iki dugno.
YPATA. Anot Vingių Jono – taigis, taigis... Bet norėtųsi, kad mūsų neištiktų Katrės likimas. Šatra trakšt – lūžo ar kaip ten, o Katrė keberiokšt nuo vežimo. Ir mirties patale. Niekas taip netelkė karietos darbo, kaip Vidinis. Tai faktas.
BALSAS: Ne apie tai dabar, Ypata. Iki. Bet dažnai mūsų netrukdyk. Elkis kaip tavo dvasia rodo. Ir kūnas tavo tebūnie tik dėl stoto, dėl pavidalo. Kad muškietininko špagą galėtumei prisisegti.
YPATA. Juokitės, juokitės, jeigu tai juokinga.
BALSAS. Amen. Iki kito karto.
YPATA. Amen. Bet atsiminkite – teisingai pasakyta, kad kvailių visur yra, bet manau, kad danguje daugiausia. Nepykite. Kai esi ne tik dvasia, bet ir kūnas, visokios mintys į galvą lenda.
BALSAS. Ypaataaa!…
YPATA. Et, ką čia bepadarysi, o jeigu nuoširdžiai ir atvirai, tai paklausykite, kaip skauda tai sielai, kuri kūne:

Tiek išgyvenus
Jau net mirt nemoki –
Randi save visur,
Randi visokį.
Gyvybės formose skaičiuodamas save,
Į žodį įskverbiu patvarią mintį:
Numirti – nereiškia nebūti.
Numirti – reiškia tik kitokią būtį.
Ir sužinau,
Kad netgi ašara mana
Kitai gyvybės formai
Regisi kaip jūra.

Labai tikiu, kad kažkada
Ir aš joje
Jūreivis
Būsiu...
(„Tikiu“)

BALSAS: Vidinis?
YPATA. O kas juos supaisys. Gal jis. Gal Pranucis. Gal abu kartu.
Ypata atsitraukė nuo stalo ir, sudėjęs rankas už nugaros, pradėjo vaikštinėti po erdvę. Taip buvo lemta, kad niekas pernelyg nepaisė, iš kur ir kodėl šios erdvės. Atrodė lyg karietos ekipažo žmonių atmintį veiktų specialus eteris, kuris įpratina atsiradusius kasdienai dalykus priimti be emocijų. Savo erdves karietoje turėjo Tomas, panelė Astė, ponia Citata. Net nė karto neaplankiusi karietos poetė Giedrė. Kuomet žmogus sapnuoja, jis nežino, kad gyvena sapnuose, ir tik atsibudęs retsykiais bando suvokti, kokia neįprasta realybė leido jam pagyventi kitokioje būties sandaroje. Karietoje bažnyčia, biblioteka, visa kotedžų provincija, lyg siūlanti užklydusiam žmogui priimti savo kitokią būtį ir pasinerti joje prie profesoriaus Mykolo Biržiškos kažkada pasakytų žodžių: „Jeigu jau niekuo netikite, tai tikėkite stebuklu“. Gal net tuo, visų didžiausiu, kuomet dvasia susiranda ir gali pasiimti viską „pagal poreikius“, kad galiausiai užbaigtų suprojektuotą pagal Dievo žodį Žmogaus statybą.
– O Viešpatie! Betgi taip dabar, o tuomet, prieš penkiolika – dvidešimt metų... Net neįtikėtina, kaip tuomet ne taip, – pakėlęs į aukštį akis, sudejavo Ypata, kur mėlyname dangaus fone švietė Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai.

(bus daugiau)
· Pranas · 26-07-2008 11:51:16 · 6 komentarai · 730 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | Junona · 26-07-2008 16:13:16 
Hm... Lyg ir būtų intriga (vidinio balso ,dabar dar- ir Ypatos dialogas) , bet... visko labai daug. Ir Žemaitės Katrė, ir Mykolas Biržiška, ir pafilosofavimai a la kosmoso tema.... Smile Žodžiu, autorius (bent jau iš tų dviejų ištraukų man tokia susidarė nuomonė), skaitytoją paskandina žodžių, potyrių, netgi, sakyčiau, savo "filsofinės patirties" lavinoje, neatrenka esminių dalykų, kuriuos norėtų išsakyti.
Na, kadangi rašoma, jog bus tęsinys, gal tie esminiai dalykai dar išryškės? Smile
Bet vis tiek reiktų dar taisyti, gryninti, kas norima pasakyti ...
#2 | Pranas · 26-07-2008 16:32:11 
Ačiū, Junona, bet laukti mano kūrinėlio tęsinio neverta, nes, kaip supratau, Jūs ir pirmo gabaliuko neskaitėte. O šiaip kažkoks sakymas ir nepasakymas autoriui faktiškai nieko neduoda. Tik prislopina jo jauseną. Man asmeniškai tai jau ne taip svarbu, o paaugliamas, kaip Jūs, žurnalistė, sakėte, tai labai svarbu... LABAI.
Tikiuosi, kad nepyktelėjote.WinkWinkWink
Sėkmės.
#3 | Gedi · 26-07-2008 17:23:50 
O man, pavyzdziui, skandinimas "žodžių, potyrių, netgi, sakyčiau, savo "filsofinės patirties" lavinoje" butent ir yra tas stilius, kuri su malonumu skaitau. Man nereikalingas saltu faktu papunkciui isdestymas. I kurini megstu isijausti, pajusti lyrinio subjekto emocijas, patinka detalemis sukurta atmosfera. As suintriguota, zodziu, ponas Pranai. Smile Kritika lieka kritika. Visiems neitiksi, o as laukiu tesinio. Wink Kurkit, Pranai, kurkit. Smile
#4 | Junona · 26-07-2008 19:09:19 
Pranai, skaičiau abu gabaliukus, beje. Ir abu - šiaip sau, beje... Smile Tik nereaguok taip skausmingai, dėl Dievo! O diskusija rodo, kad yra visokių nuomonių. Tai geriau, nei spengianti tyla ... SmileWink
Aš viską iškart supratau, nelaikyk manęs mažvaike...  SmileSmileSmile
#5 | Narcizas · 27-07-2008 20:19:40 
hm. tam tikros visumos (ar bent tai, ka esame laikyti visuma) zmogaus daliu ir elementu iskyrimas, isryskinimas? kazkiek gal ir mano taip megiama fantastika. bent jau tokia isvada persasi kol kas. o siaip - idomus kurinys.
#6 | Ferrfrost · 27-04-2009 13:16:51 
Eilerastis nuostabus! As visad skaitau jusu darbus, man jie prasmingi ir ismintingi, malonu praleisti laika skaitant tokia proza!
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.

Laikas atsiminti IV
Proza"Kalbavilnis"
Veikėjai: Vidinis, Pranas

Astei išėjus iš Pasostės erdvės, ne iškart pastebėjo ant stalo paliktą savaitraštį "Kalba Vilnius". Ir Vidiniui, ir man buvo miela žinoti, kaip gražiai ūgtelėjo karietos panelė, tačiau, artėjančių permainų nuojautoje, dažniau kūrėm planus, kaip reikės gyventi ateityje ir neliko laiko džiaugtis, gėrėtis tuo, kas yra, ar atsiminti, kaip kas buvo. Tik nukaukšėjus greitiems Astės žingsniams ir Vidiniui prisėdus prie stalo, jo akys užkliudė laiko nugeltintą savaitraštį. Kurį laiką, tylėdamas žiūrėjo į apgeltusį laikraščio popierių ir jautė sieloje, kaip kuriasi posmai. Nesiekė šratinuko, nes irgi jautė, kad kūrinėlis nebus įtaigus - nebūtų gaila, jeigu tuoj pat išnyktų iš atminties, neleisdamas atsiminti. Aš stovėjau prie lango, kur ant palangės žydėjo Taurijos padovanoti kardeliai. "Jiems čia gera, - galvojau, - nemenkas laikas praėjo, o jie nemeta žiedelių".
PRANAS. Vidini, kas pirmiau - Taurija ar Tauragė?
VIDINIS. Dar viena spręstina problema? Ech, Pranuci, Pranuci... Tuos sprendimus, kuriuos galima palikti spręsti kitiems, palikim. Mums užtenka savų. Įklimpom. Dievas mums, matyt, dar vis duoda kantrybės. Manėm, pykšt pokšt, ir darbas bus padarytas. Deja, taip neatsitiko. Bet kaip nekalbėtum, o Dievui, mano supratimu, rūpi mūsų darbas. Neleidžia ne tik jo numesti, bet ir paramą siunčia.
PRANAS: Turi galvoje Astę?
VIDINIS. Ji ne tik žada mudu surinkti į vienetą, bet net tiki, kad surinkimo darbą galime ir patys atlikti. Kai savimi jau patys netikime, ji dar vis tiki.
PRANAS: Ak, štai kodėl tu taip:

Dairos ir dairos
Padangė plati,
Į ką atsiremti -
Nežino.
Nežino, kad
Vyzdžiuose
TAVO akių
Įstrigo gimtinė.

O ten, kur norėtų nuplaukti,
Jai nelemta plaukti...

Aprėpusi dieną ar naktį,
Vis dairos ir dairos
Padangė plati
Už mane.
Už kitus.
Net už tuos,
Kuriems nesvarbu,
Kas buvo - nebuvo,
Kas bus ar nebus.

Nieko amžino, sako,
Ko galima būtų netekti.

VIDINIS. Kažkas kliūva. Neišbaigta mintis, bet gal irgi norint padėti. Bet, Pranai, paklausyk, ką tau perskaitysiu iš jau beveik užmiršto savaitraščio.

Neatsigręžiau. Neatitraukdamas akių, žiūrėjau į kardelių žiedelius, o Vidinis neskubėdamas atsargiai pakėlė "Kalba Vilnius". Astė ji paliko atverstą, mėlynu pieštuku storai apibrėžusi tekstą, anot jos, "berniukams perskaityti". Tekstas nedidelis. Vidinis jį perskaitė vienu akių užmetimu, bet pasiliko savitvardoje, pirma leisdamas išsikalbėti eilėraščiui. Dabar irgi nekėlė balso ir atrodė, kad didesnio poveikio jis jam nedaro.

VIDINIS. Ko tyli?
PRANAS. Skaityk.
Palūkuriavo, pažioplino, bet po kurio laiko perskaitė:
"Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: "Tikime ir abejojame".
Ne, žmogeli. Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą užtraukė."

PRANAS. Va kaip! Betgi tai tiesa! Taip ir buvo, Vidini, tikrai taip ir buvo. Kaip dabar atsimenu. Žiema. Sausis. Jo vidurys. Taip, Vidini, tai buvo sausio 15 dieną.
VIDINIS. Čia irgi taip parašyta.
PRANAS. Vistik tu, Dieve, esi. Vistik žodis pirma. Jis pirma net tuomet, kai reikia atsiminti. Klausyk, Vidini, ir atsimink.

Tuo laiku suskambo telefonas.

VIDINIS. Skambina. Pakelk ragelį.
PRANAS. Klausom... Taip, taip. Mes tuoj pat.
Pranas dar palaikė rankose nutilusį telefono ragelį. Paprastai karietos erdvės susisiekdavo balsiagaudžiais. Tai, sakyčiau, garsiakalbio atmaina, bet ji buvo patogesnė. Reikėjo turėti Radijo karietos ekipažo nario statusą, ištarti - kad ir mintyse - erdvės pavadinimą ir ryšys pradėdavo veikti. Ši ryšio priemonė negriozdė Erdvės daiktais ir talpinosi nežinia kur arba tiksliau - visur.

VIDINIS. Astė?
PRANAS. Ė, kaip nelaiku. Visi jau ten, pas Tomą, susiėję. Prašo paskubėti.
VIDINIS. Paimt "Kalbavilnį"?
PRANAS. Ne, ne. Tegu būna. Jau buvau užmiršęs, kad dažniau būtent taip ir vadinome - "Kalbavilnis". Ė, kaip nelaiku, bet...
· Pranas · 30-07-2008 11:49:11 · 6 komentarai · 586 Peržiūros · Spausdinti
Facebook shareDalintis
Komentarai
#1 | spekis3kartu · 30-07-2008 11:50:44 
Vėlgi nesugebate suvienodinti kabučių visame tekste.

Pakankamai netvarkingas tekstas gramatiniu požiūriu.
#2 | Mirta · 30-07-2008 12:52:32 
Senokai neskaičiau Jūsų Radijo Karietos žygių. Mažu ir primiršt jau spėjau. Ale vis užmetu kartas nuo karto akį. Iš tikrųjų, labai žavi stilius, ir sarkazmo daug, ir rimties.
#3 | Skurdukas · 30-07-2008 20:08:55 
Prano kūrinių nemoku komentuoti.Turi savo stilių. o ką patarti, jei pats taip nemoki. Gana sudėtingas kūrinys, perpintas eilėmis. Skaitant reikia įsijaustiWink
#4 | Gedi · 30-07-2008 20:54:54 
Uzemus kvapa, laukiu tesinio... Smile
#5 | Junona · 31-07-2008 11:35:03 
Vis mąstau, kodėl žmonės rašo? Iš poreikio išsisakyti? Iš kompleksų? Iš noro kažką "palikti po savęs"? Iš kvailumo? Matyt, viskas kartu ir dar šimtas kitų priežasčių. ( Tai skiriu ir sau, nes irgi po truputį rašau). Perfrazuojant žinomą posakį, galima būtų pasakyti: "duok paskaityti, kaip rašai, ir aš pasakysiu, kas tu". Tai šia prasme, Pranai, Tu man - žmogus be jausmų . Nėra, blyn, jausmų Tavo kūryboje! Man tokia kūryba, nepyk, neįdomi, gali būti ir kalba turtinga, ir siužetas įmantrus, bet kai nėra jausmų kūrinyje - tai tik žodžių rinkinys, frazės, a la literatūrinis žaidimas. Man toks žaidimas - neįdomus. Taip, žinau, tai subjektyvus požiūris, bet visi mes- subjektyvūs, deja. Tik nesupyk, Pranai (mano vyro vardas irgi Pranas, beje Smile )
#6 | IXAON · 31-07-2008 12:45:12 
Kūrinyje reikia rasti ir gerų., ir blogų, ir siektinų, ir kritikuotinų dalykų, tada viską susintetinti ir gausis recenzija.
Recenzija šiam kūriniui - nesigaus.
Nes beveik nėra gerų ir siektinų dalykų. Paviršutiniškos aliuzijos į ŽŽ tinklapį (Taurija - vietos vartotoja, Tauragėje gyvena viena judošiukė-moderatorė). Pseudo sąmonės srautas, iš kurio geriausiai suskamba "Kalbavilnis". Pseudopokalbis su Vidiniu (balsu, suprask).
Kūrinys be idėjos, be polėkio, be turinio. Visa idėja - kažkas vyko sausio 15d., susio viduryje.
Perskaityt tokį kūrinį tolygu kramtyt išmestą kramtomąją gumą. Neįdomu, neskanu, netikra.
Nepykit, bet prastai.
Rašyti komentarą