Gegužė 2015
Saulė
teka 05:25
leidžiasi 21:07
ilgumas 15.42
Pilnatis
Pilnatis
21 mėnulio diena
Šiandien 5°C / 19°C, debesuota
Rytoj 8°C / 14°C, debesuota
10
SEKMADIENIS
Antoninas Putinas Sangailė Viktorina
Kito nemylėjęs, mylimas nebūsi
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 130 / 19
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dienoraštis
2015-05-10 13:12
Antrą knygą buvau sumanęs
įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti. Kur tekę ilgiau būti, iš po pakampes išmėtytų rašinių reikėję atsirinkti pažymėtus kelionių karieta tematika. Taikiausi knygelę turėti paminint dvidešimtmetį, kai ji, radijo karieta, neretai pravardžiuojama „Džene“, išvažiavo į pirmą kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau:
– Dėkui, kad išgirdote. Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje ir sakau, kad jeigu kas paspėliotų, jog, girdi, per devyniasdešimt devintąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai, patikėkite, kad – ne.
Ir tikrai savijautoje pasijaučiau, kaip karietoje.
– Per devyniasdešimt devintąsias? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį kažką po ja paburbėjo Eilėraštis. Tačiau manęs tai neveikė, nes, regis, buvau pasiryžęs sekti varno Goliaus pavyzdžiu – gyventi nesibodint gyvenimu, gyventi paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, į materiją panašią į vašką ir lipdyti, lipdyti... Ir metus, ir dešimt, ir šimtą ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti:
Nerimsta Laikas,
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.
Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus nelyg Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.
Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?
Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso,
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir – Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime...
Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas netgi nepamąstau. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis, irgi neatrodo reikalinga. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir žinau, kad nors gyvasties akimirkoje esame visokie, ir ne tik žmonės, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis kartus jos daugiau, bet... tik tiek. Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Ir suprantu, kad man jos pakanka, kad žinočiau, kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi.
... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala. Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip. Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė.
O devyniasdešimt devintosios Velykos?
Jos dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kurią savo rašybą ir pasiimti į knygą. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti kitaip. O kad geriau įsisąmoninčiau, dar ir taip:
Aš nekaupiu savęs
į atmintį didesnę,
jei kas kišenėj sutalpintų –
AČIŪ Jiems.
O Dievas vaikščioja po smegenis, po sielą
ir net nemirkteli,
kad Laikas stabtelėtų prie manęs.
--------------------
Karilė Verdenė
Mielas Praneli, Jūsų eilės, pamąstymai, tai stiprus asmenybės kokybės atspindys ir aukštas įvertinimas. Visada skaitau, žaviuosi, semiuosi išminties ir galvoju. Kiek daug žmogus turi nueiti kelio, kad taip jausmingai, suprantamai, išraiškingai ir be galo subtiliai paliestų ( lyg praeinant pro šalį ) kito žmogaus širdį. Nuostabu! Sėkmės kūryboje ir begalinės stiprybės!
Marija Makuniene pritariu Karilei,bet nebutinai daug reikia eiti ,Pranas turi didele jautria sirdi zenges kad ir viena zingsni pamato tai ko kitas ir placiai atmerktomis akimis neregi.Lietuva dar ir laikosi kad yra joje tokiu zmoniu kaip gerbiamas Pranucis.
Pranas Karlonas
Ačiū, Marija, kad mokate gražiai žmogų matyti, o tuomet taip maždaug ir gaunasi, kaip parašėte. tačiau esu kaip ir kiekvienas iš mūsų. Žmona keliskart taikėsi iš namų išvaryti.
Janina Staškevičiūtė Mažeikienė Pranuli, šviesuolis JŪS mūsų. Be Jūsų kūrybos, išminties, patirties , dvasios didumo ir tokio estetiško subtilumo ir gerio užtrokštumėmė nuo dabartinės esamybės, kaip tos žuvelės.
Pranas Karlonas
Baikime šitas liaupses. Labai prašau. Man nejauku. Sėkmės visiems linkiu geriausios. Pavasarių savyje.
Marija Makuniene ai gal ir taikesi ta jusu zmonele isvaryti i giria grybuciu parinkti,nes uz rasyma pinigeliu maza.
Dėkui, kad išgirdote...
Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
- Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 -ąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos į dangaus lašelį. Sako, laimingi laiko nepaiso, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau tuo neabejoju. Štai vėl išsitiesė rankos į „Radijo karietą“, su kuria daug kur buvęs, bet labai nelengva atsiminti - kur būtent ir kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą.
Manau, ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų, nes kažin - ar bėdų mažiau? Pradedu tikėti, kad tokie šimtamečio užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo devyniasdešimt devintųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuoti“ pagarbiausiu joms būdu.
Ir taip:
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. Lietuvos eteryje pasigirdo Radijo karietos šaukinys. Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:
Nauja laida „Radijo karieta.“
“Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.“
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pranas Karlonas, režisierė Audronė Meilutytė.“
Jau negalėčiau tiksliau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl karietos kelionių. Yra išlikęs juodraštis rašto, adresuoto tuometiniam Lietuvos radijo direktoriui Virginijui Mičiuliui. Pradžioje jo ten taip:
„Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, kad jį būtina pertvarkyti į „Radijo karietą“ Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus kelionių laikas. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams sumanymams įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą ir... aida – keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar kas kitas panorės. Manau, kad taip atsirastų Radijo karietos auditorija- neapibrėžta, beje, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
„Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes užpildyti ją prasmingu turiniu.“
Raštas didesnės apimties. Manau, kad prie jo dar sugrįšime. Tačiau dabar neverta delsti ir sakau, kad pirmoje karietos kelionėje buvo A ir B, dažniau vadinamos Ate ir Bėte ir linksminusios mus vaidinimais. Taigi, šūktelėsiu: dėėėėmesio! Štai kaip atrodo fragmentas iš pirmojo:
A: Dėkui, kad išgirdote Radijo karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.. Atsiminkite, ponai – esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime data: 1994 metų sausio 15-oji įteisina Radijo karietos kelionių pradžią. O tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę tampa kūnu.
B: Beje, kalbant apie jos atsiradimą, didesnių ginčių nebuvo. Savo žvairumo jos atžvilgiu moteriškoji administracijos dalis neslėpė. Tačiau galop buvo pasakyta:“ jeigu tikite savo karieta, tai, prašom, važiuokite“. Taip tiesiai- šviesai.
A: O ką reiškia „jeigu tikite“?
Mūsų atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums dar vienas klausimas- ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten.. Tad dar kartą- ar tikite, kad tokia transporto priemone gali būti?
(Į sceną atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, it nubaidydamas A ir B, (aštiššš, išdykėlės!) ir žiūrėdamas toli, toli į TEN, kur žmogaus akys nemato):
T. Vaisieta:
Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš rieškučių atsigeri vandens, žinodamas, kad jis švarus it krištolas, neužterštas, kad tai vanduo, buvęs Lietuvoje prieš 100 ir daugiau metų.
Arba- antai! –žmogus. Gerai atsimenu, kad pats stovėjau prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka Radijo karieta, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti ar jie iš toli. Iš kokio Lietuvos kampelio jo svečiai.
Taigi, mieli žmonės, girdintys ar matantys karietą, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis galėtumėte pasakyti teisybę, kad atvažiavę iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės – tai pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi ir skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus namus
Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti.
(Vėl scenoje ant bačkos purptelėjo pirmoji iš abėcėlės)
A: Pone aktoriau, jūs žmogus jau publikai gerai žinomas. Ir garbės gal daugiau nereikia. Kai jos per daug, irgi negerai, nes sulenkia žmogų. Nors esate tvirtas, bet vis tiek. O mes savo karjerą tik pradedame. Va, paklausykite. Ateik, sesele,- pašaukė Bėtę ir kaip iš Dainų dainelės:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne
Kaip atmintis apie jaunystę-
Galvoj girgždena karieta.
- Gana, gana,- pasakė raidėms Tomas Vaisieta.- Skriskite, išdykėlės. Dar jaunos ir tos garbės susikrausite. Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. – Stabtelėjo, pagalvojo ir užbaigė:- Bet jeigu kalbėtume apie Radijo karietos vežėjo galvą, tai Dievulis žino, kaip ten yra. Gal ir girgžda..
Iš tikrųjų šis dalykas realybėje atrodęs kiek kitaip. Tą – „ar tikite?“ – bent po kelis sykius į eterį iššaukėme kiekvienas, išskyrus gal A ir B. Atrodė, jog labai norėta, kad mus girdinti publika patikėtų kelionės sėkme. O Atė ir Bėtė pasirodė kaip labai talentingos papūgėlės. Nebūtinai vaidinimuose sakė tai, ką kur girdėjusios. Alsavo gimtosios Abėcėlės nulemta prigimtimi, sugebėdamos vaidinimuose padaryti kažką puikesnio, protingesnio, reikalingesnio karietos geresnei nuotaikai.
O atsiliepę klausytojai tikino, esą, taip, jie tiki karieta, nes ji NESUSTOJANTI. Daug jų nepavargdami laukė progos pasivažinėti ar net nukeliauti į išnykusius giminių gyvenimus ir ten pirmą kartą su jais pasisveikinti. O Jonas iš Griškabūdžio, pavyzdžiui, taip: „Kaip netikėsi, jei ant rato stipino parašyta: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“ Tai tik puiki pradžia tolimesnei kelionei. Irena iš Kauno, atidėjusi į šalį Senekos „Laiškus Lucilijui“ kaip kareivis: „tikiu“!
Ir, žinoma, net žyniams nebuvo lemta prasitarti, kad ateis diena su valanda, kai karieta suduš į šipulius lyg norėdama nepalikti pėdsakų, o vežėjui už jo keliones, kaip ordinu padėkos... amnezija.
O! kaip toli toli tie laikai, bet - gal ir kvaila - man karietos reikalai rūpi lig šiol. Dėl įvairių priežasčių ir poreikių, bet šiuokart, kai esu it liūnu aptekęs sunkiu amžiumi, daugiau baiminuosi, jog neduok die, kad nepatekčiau į fantazijos, o ypatingai į amnezijos spąstus. Atsivertęs gi „Lietuvio kalendorių“, įrašiau, kaip dabar suvokiu, bene esmingiausia savo gyvenimo frazę - įsipareigojimą. Kad ten ji nedūlėtų, neliktų užmiršta, neretai paimu ir pasiunčiu į viešumą kaip, sakysim, Ilzei Butkutei, pakvietusiai į naujausios poezijos skaitymus:
„Norėčiau bent pažiopsoti, o kaip bus - Dzievulis, Ilze, težino. To paslankumo jau nelabai daug palikę. Tiesa, įpykęs pasižadėjau, kad dar suvalgysiu 99-jų savo Velykų 99 kiaušinius, o paskutinį balių surengsiu truputį vėliau, būtent 2039 m. sausį, pasirodžius Vandeniui“. Pelėda 2011-07-12 07:38:03
GRŪDOS EŽERAS (Ašašnykų)
