Gegužė 2015
Saulė teka 04:57, leidžiasi 21:36, d. ilgumas 16.39
Priešpilnis
9 mėnulio diena
Šiandien 10°C / 10°C, smarkus lietus
Rytoj 8°C / 16°C, debesuota
27
TREČIADIENIS
Augustinas Genadijus Virgaudas Žymantė Brunonas Leonora
Pasaulinė išsėtinės sklerozės diena
Nebūk piktas - greit pasensi
Dvyniai (05.23-06.21) - - Ožka - 147 / 22
-------------------------------------------------------------
Lietus. Vilniaus Balsiuose
lietus. Neatrodė, kad reikia jo laukti. Praėjusi diena graži. Saulutė irgi pasirodydavo. Ir galima buvo tikėtis išgirsti kukuojančią gegutę. Neatsisakau jos išgirsti ir šiandien. Juo labiau, kad iš Palėpės departamento pro pietinį langą toli, Lietuvos pakraštėlyje, kur dzūkų šiliniai su Kabelių ir Marcinkonių parapijomis šviečiasi lopinėlis dangaus. Diena netrumpa: 16 val. 39 min. Taigi laiko netrūksta ir lietui palyti, ir saulei pašviesti.
O aš?
Aš irgi apniukęs, bet pakraštėlyje savęs jaučiu supratimą, kad pasirinkimas rašyti „ Skaitau save“ gelbsti iš bėdų. Suprantu, kad toks „skaitymas“ praplečia atsiminimų rėmus, pagyvina juose vykstančius procesus, viralui paskaninti įmeta žiupsnelį druskos, leidžia išsilaikyti budresniu ir neskubėti surūgti. Toks skaitymas, sakyčiau, mielai imasi paieškų išmėtyto savęs po Visur. Iš tiesų, tai aš taip: „išmėtyto savęs po Visur“. Akivaizdu, kad dar vakar nebuvau taip šliaužiantis, kaip šiandien. Dar vakar nemokėjau ir nedrįsau kalbėti aukštomis frazėmis. Šiandien jau moku, o man pačiam smagu patikėti, kad per tiek metų nieko nedariau, o tik trupinau save. Kitaip tariant: gyveni, vadinasi, trupini savo AŠ. Trupini ir mėtai. Ir todėl ar verta bandyti surinkti save iš tokios sėjos ? Ir vis tik palaimintas būk, Pranuci, prie „Skaitau save.“ Šitaip skaitydamas surandu bent kažkiek savęs. Ir ne tik. Tave, Iksai – irgi. Pagaliau, tai netrukdo šliaužti ir per nūdieną. Nesmagu tik, kad šio reikalo svarba menkiau suvoktas. Galbūt todėl, kad nesinori, jog skaudančiam senatve dar labiau skaudėtų. Patogiau palikti šį laiką su jame nykstančia Lietuva. Antai, girdžiu, kaip Vytautas Landsbergis prie Dainų Dainos sako, kad, girdi, jeigu išliktume kad ir vieno milijono tauta, vis tiek būsime. Todėl, girdi, džiaukimės.
– Tai va kokios tokelės, - atsidustu išeidamas iš pamąstymų peizažo. – Tačiau taip apie save, šliaužiantį. Ne tik fizine prasme. Dvasine, deja, taip pat. Ir ten ne kažin kas.
– O taip. Pas mane irgi panašiai: ne kažin kas,– girdžiu Amneziją.
– Švinta, Amnezija. Antai, pietų dangus jau gerokai nubaltęs, prablaivėjęs. O ten...
– O ten, po dangumi, Čepkelių raistai, ten Kabelių ir Marcinkonių parapijos
– Ne tik. Kai anuomet dainavome su Vidiniu, tai iki Liškiavos, Merkinės. Su Druskininkų miestu. Su Ratnyčia.
– Ir tai prisimeni? – nustebo Amnezija,– bet kam klausti, jeigu girdžiu. – ir jau valandėlę ramiai, be emocijų: – Neįveiksiu aš jų, ogi anė kaip. Netikėjau, kad taip galėtų būti, tačiau kai mylimo žmogaus galvoje įsitaiso papūgos, vargas ir Amnezijai, - pakalbėjo jinai. Netrukus vėl sublizgino akimis į mano akis, krestelėjo išdidžią galvą, taip subanguodama stora, nusileidusia žemiau juosmens kasa ir, sugavusi ją rankomis, taip: – Pakarsiu abu. Užsmaugiu. Kad ir šita kasa. Taip ir pasakyk nevyniodamas žodžių į vatą. Girdi?
Man turbūt nebuvo leista bent pasamprotauti pakars ar nepakars Amnezija mano galvoje apsigyvenusius Nadeždą Krupskają ir Eženą Potjė, taigi dvi papūgas, tačiau tiesa, kad net myluojamas Amnezijos man pasisekdavo jas prisiminti. Ir įvairiai. Kartais taip it iš užrašų skaityčiau save.
„Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės – Dieve gink! – žada ligoninę. Apsieita be jos, tačiau jaučiau, kad mano gyvenimas įsilieja į trečio brolio gyvenimą, kuomet du jo broliai protingi, o jis... Tiesa, pasakos jam dažniausiai linki daug sėkmės, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“– daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota Dievo – kaip gyvenu su raidėmis A ir B, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar– ne?“
Dabar jau ne, nekeista. Dabar paprasta, kasdieniška, įprasta. O keista tai, kad Nadežda Krupskaja ir Eženas Potjė užsilieka galvoje nenugalėti. Per juos atsimenu dalykus, kurie taip siutina Amneziją. Tikiuosi, kad ir šiandieną pasveikins su pasauline išsėtinės sklerozės diena.
