.       Sausis 2018     

Saulė teka 08:28, leidžiasi 16:33, d. ilgumas 08.05
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena

21
SEKMADIENIS
Agnietė Galiginas Garsė Ineza Inesa Ineta Ina
Sotus alkano neužjaučia
Vandenis (01.21-02.19) - Šuo - 21 / 03

Iš tolo macyci

Atrodė, kad pats aiktelėjau. Gal iš įpratimo. Gal netyčia. Pasitaiko  gi. Tačiau balsas buvo toks, kad ausys jo nepažino. O ir aiktelėjau ne  taip, kad  reikėję išsižioti, tačiau dvasioje subangavo ir aidėjo toli toli.  Lukterėjęs išgirstu, kad kažkas panašaus kartojasi, kad iškalbami žodžiai ar frazės lyg šiaip sau, lyg adresuoti Niekui, (Niekam).
  – Taip, taip, lyg būtų adresuoti Niekui (Niekas), – pasakau įspūdį balsu ir darėsi įdomu atsiminti, ar taip atsitikdavo anksčiau. Hmm, bene pasakysi. Tačiau šį kartą toks dalykas negalėjo pasilikti taip, kad  galėtų būti užmirštas. Frazės aidėjo per Savęsp, per jos  erdvę į  begalybę, o erdvė sava, pažįstama, išgirstama kaip Poe ir Pro poterėlis:
      Niekų valdove,
      pasakas gražiai seki..
  – Ne, Dzieduli, šįkart ne Poe ir Pro taip žinią siunčia ir netgi ne karieta girgžda.  Va, išgirdau Albiną Šiupienienę. Pagalvoju – Dievas  nubaus,  neišgirdus Radijo karietos. Bet tykiau,  tykiau, tykiau... Kodėl  turėčiau aš pasakoti, jeigu tai  gali padaryti daina. Jis – kaip ir Vilniaus dzūkų pulkucio himnas,  – pasakė Marytė Liugienė , – prašau, girdėkit:
   
Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis,
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis.
  O jeigu dar tas dzūkulis ir giesmininkas? Tuomet toliai išnyksta.
Nepasisekė Marytei Zalanskaitei padainuoti solo. Mačiau ją vieną, o  girdėjau visą  nedaugelucį pulkucį. Ir taip įtaigiai, patikimai, kad  atrodė iš karietos niekur nebuvo išėjęs. Čia repetavo, koncertavo, gyveno...

Tep graudziai giedam, tep meiliai žiūrim.
Viskuom  pasidalinam, kų pacys turim.
Kų in užancį, kų in kišenių –
Acimenam tankiai paprocį senų.

  Laiko vis daugiau ir daugiau, kai surankiojęs sudužusios karietos šukes, visą šį reikalą užmiršau. Atminties atsigavimo apie Radijo karietą pradžią žymiu  2002 metų rugpjūčio pabaigoje susapnuotu sapnu. Tiesa, abejoju, ar tai buvo tik sapnas. Išgirskime.
____________________--------------
   
DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
  – Kas  buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
  Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
  – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo,– į mano mintis ramiai atsiliepė nematomasis.
  Kažin, kur jis ir kas jis?  O įdomiausia, ką pasakytų, užklydęs į karietą dabar, po penkiolika metų. O, dangau,  kaip nepaprasta  girdėti:

Ir in karietų nūnai sulėkį
Cikimės visadu šitep regėcie
Dzūkų vienybį, dzūkų galybį –
Brangiausios šalalės visų grožybį.

Visi mes broliai, visos sesulės
Visus mus nešiojo viena motulė.
Mūsų  motulė – siera žemelė
O mūsų tėvelis  – žalias miškelis.

  Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
  – O Dieve, Dieve, –  prisimenu atsikvėpiau tuomet tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis net ir erdvė išnykusi, tik skaudus popiergalis su savo parašu: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
  – Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo,- nerimo naktyje balsas.– Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
  Deja. Vis pamanydavau, kad suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
  – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus.  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena?
  – O tu , užklydėli, paklausyk,– atsiliepiu jam, atitolęs nuo tokio jo per tris penkmečius ir uždainuoju.

Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis,
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis...

  –  Ne dūzkulis? Tuomet bent vaidink tokį, mokykis juo būti, – sakau, kaip iš pamokslo, tačiau nesusilaikau ir atsidūstu: – Ak, tirpsta, tirpsta ir dzūkuliai. Kaip ir visa Lietuva, kaip, beje, ir lietuvybė...

Sausis 2018         

Saulė teka 07:25, leidžiasi 15:37  ilgumas 08.12
Jaunatis (pilnėja), 6 mėnulio diena
Šiandien -10°C / -8°C, debesuota

23
ANTRADIENIS
(Gunda, Ildefonsa)  {Gailigedas Gunda Raimundas Armandas}

Ir tyloje perkūnai griaudžia
 
... o Adomas tyli. Tačiau kai geriau pagalvoji, tai – kažin, ar tyli, jeigu atsiminiau? Ne dailininkas, bet užmerkiu akis, o ten labai neblogai atsiranda vaizdas, kai jis su žirgu, pėstute,  pėstute, vis toliau, toliau. Ir jeigu prireiktų tarti jo pavardę, nedvejodamas pasakyčiau – taigi Kalipėda. Adomas Kalipėda.  „Lietuvio kalendoriuje“ šį pavardė minima kartu su prasidėjusiu Klaipėdos krašto lietuvių sukilimu, būtent sausio 15 diena. Jau esu taręs vienąkart apie tai, netgi ir  pašaukę:
  – Burtautai, ėgėgė! aūūū! –  Aš žinau, kas tu.  Aūūū! Ėgėgė! Sugrįžk.   Tu Burtautas.  Prisimenu tave. Pats  prisiminiau. Pats.
  Tačiau dabar padėtis darosi painesnė. Girdėdama atsiminimus, karieta irgi pradėjo smarkiau girgždėti, budintis taip, kad prisiminiau ir Šklėrių Bladuką. Prisimenate? Laikiau ant kelių titnagą ir dainavau:

Trepsi,  trepsi  kanopulės
Girgžda, karieta
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
    Oi, parvešim  šimtą  metų...

  – Tik? Tik tiek? – nustebęs klausė žmogus. Kas jis? – nelabai rūpėjo,  nes atėjo nemenkai žmonių palydėti karietą pro Vilniaus vartus. Daugiau nepažįstamų. Ir dabar, atsiminimuose, sužinojus, kad tai  būta Bladuko, jis man labiau reikalingas ir įdomus reikalingas, negu anuomet, kai negebėjai  jo pažinti. Neužtrukus pamačiau prie  karietos ateinančią Ireną Sėliukaitę.
– Tai bent, – nudžiugau. – Ar žinai, Irena, jog labai tikėjau tave čia, karietos palydėtuvėse, pamatyti. Tau tikriausiai – neįtikėtina, bet... labai.
  — Dar ko! Nemanau, kad esu blogesnė už kitas moteris ir manęs mylėti negalėtum, — nusijuokė ji, skirdamasi sau kelią kaip per žmonių turgų: — Nagi, žmonės, praleiskite, gal bent dabar vežėjas pasakys, kad  myli.
  — Myliu, Irena, tikrai, kad myliu, — pašaukiau nuo  pasostės, smagiai stebėdamas, kaip jai leidžiama lengviau ateiti. Atrodė, kad publikai įdomu, kaip miela moteris atsisveikins su karietos vežėju. Tačiau atida jai atsirado pirmiausia todėl, kad tokioms  moterims komplimentų nereikia —  Irena graži, miela, šviesi ir patraukli, kad ir iš toliau ją matant. Deja, žinojau, kad apie meilę man nekalbės. Ir šit girdime:
  — Visa Lietuva (ir ne tik Lietuva), senosios mūsų istorinės žemės savo gelmėse slepia tautos praeitį.
  — Girdi? — bakstelėjęs į pašonę, pašnabždėjo Tomas.
  — O tu — ne? Tu negirdi? — dar tylesniu kuždėsiu atsiliepiau į jo,  atrodytų, neprotingą, klausimą, bet žinojau, kodėl jis į pašonę stuksena. Radijo karieta pakeliauti po tautos praeitį jį traukė dvasinis poreikis — tai smalsus, žingeidus vyras, bet kartu ir protingas: protas vertė būti atsargiam, neskubėti ir rankioti argumentus, kurie lemtų jo apsisprendimą „už“ ar „prieš“, lipti į karietą kelionei ar, mandagiai padėkojus už kvietimą, palinkėti laimingo kelio ir sėkmingo vilčių, panašių į sapnus, išsipildymo, o pačiam pasilikti prie įprastų aktoriaus darbų. Ramybės ne kažin kiek ir ten, bet toks darbas vis dėlto jau jam įprastas ir be rizikos: kvaila norėti geriau, kai ir taip gera, kur eini – durys talentingam aktoriui Tomui Vaisietai atidarytos.
  Iš Irenos pirmo sakinio Tomas suvokė, kad tai nebus dyka kalba ar palinkėjimai, kaip įprasta juos kalbėti, pajautė, kad juos išgirsti verta, net jeigu ir apykurtis būtum. O  ji, Irena, nepašaukdama, ramiai:
  — Visur yra praėję mūsų protėviai, visur. Taip, tie patys, kurių dvasia šiandien sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Tačiau ir tuomet nedažnai pamąstome, kiek daug dar nežinomo, kiek mūsų praeityje  neatpažintų mūsų pačių, iš kur ir patys išaugę, išnokę ir norime, kad šią estafetę pratęstų mūsų palikuonys. Oi, daug ten dar nežinomų likimų, netgi  XX a. tragedijomis žymėtų. O kalbu apie protėvius, taigi kalbu beveik mus pačius, nepaisant kuriuose  amžiuose augino jie mus. — Irena giliai įkvėpė  oro, o iškvėpdama: — Kad ir kaip toli istorijoje būtume  vieni nuo kitų, bet dvasioje kaip šioje sausio 15 -oje, išridenusia karietą į Lietuvą, į tą mūsų laiką, kurioje  ji kitokia.
  Irena nutilo, bet atrodė, kad tokia tyla irgi kalba. Nežinau, kaip ši kalba atrodžiusi kitiems, tačiau, klausydamasis jos savyje, girdėjau:

Tyliu.
Nes jau žinau —
ir tyloje perkūnai griaudžia,
žaibai ugnim žegnoja
ir medžiai virsta audrose.
Išnyksta miestai, sodžiai, o mane
it pakaruoklį
pakabina ant šakos
Ir supa pradanginta Lietuva.

Neduoki tokio pragaro, dangau,
bet jei nebūti jis negali, jei yra,
tebūnie mano tyloje...

  O Irena Sėliukaitė:
  — Nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad  net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią  karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be  pagiežos, be išankstinio nusistatymo.
  — Girdi? — dabar jau aš bakstelėjau Tomui į šoną. Žvilgtelėjo, bet neatsiliepė. O man parūpo, kad, neduok Dieve, nesutriktų Irenos kalbą įrašinėjantis magnetofonas. Jutau, kad jis jos bus reikalingas, kaip bažnyčių šventoriai, kur daug kartų stebėjau, kaip dažnas žmogus, prieš įeidamas į bažnyčią, persižegnoja čia, jų šventoriuose.
 
  — Daug kentėta, bet ne tik. Visa ko čia daug: ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, su margaspalviais žmonių likimais, su šventėmis ir laidotuvėmis. Negalima jų vienašališkai vertinti. Todėl siūlyčiau į karietą eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, įsigilinti. Tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo ir ar mes esame tos jų kančios verti.
  Po Irenos kalbos publikos aplodismentų nebuvo. Jų nereikėjo, nes būtų trikdę tautos piliečius išgirsti save. Irena gi, girdėjusi už savo nugaros mudviejų  su Tomu kuždesį, pagrasė prieš akis pamojuodama pirštu:
  — Nu, nu, nu... Neužmirškite, ponai, kad kuštukai namus gadina. Nemanau, kad karietai jie galėtų padėti
_____________________________________----------------------------

Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje
Vandenis (01.21-02.19) - Šuo - 23 / 04

Tik  neklausk

Regis, ir sopėti  išmokau
apsirišęs  tyla, kaip ligoninės  tvarsčiais –
baltas,  baltas kaip sapnas.
Tik neklausk,
kaip atrodo  liga, kaip ja sopa.
Juk dejuoju ne aš.
Tai  jis, išdavystės peizažas,
Dievo  dovaną,  žmogų užmušęs,
o mane užu durų
prie jo nesugrįžti  išvaręs.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-10-26 11:33:20 Skausmingas... Kai likimas numeta tai, kas sukelia sukelia diskomfortą - tenka nori ar nenori priprasti, nes pasirinkimo dažniausiai nebūna. Tada reikia tiktai džiaugtis, kad laikinai.
Tad iki kito susitikimo be sopės!
Vartotojas (-a): Rena Sukurta: 2016-10-25 11:49:13 Su branda visko išmoksti...
Vartotojas (-a): daliuteisk Sukurta: 2016-10-25 05:37:55
Kaip susopa, kai ateina supratimas.
Vartotojas (-a): giedrex26 Sukurta: 2016-10-25 11:13:05 ...stebuklinga gelme alsuojanti Poezija...
Vartotojas (-a): Saulėlydis Sukurta: 2016-10-25 10:55:28 Sopulinga...

NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo “mirtina“ tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:
Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk .
    Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestėlėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron. Santariškių ligoninės pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir  buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
     Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat  kartojantį: kas buvo- buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo...  Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie  didino viltį, jog, pasak Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai  tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad  jis yra  ir nebūti jo tiesiog negali       
O iš ten,  kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.. Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“?  Ir tik purpt, vėl  girdžiu atsiradusias A ir B.
A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis  džiaugsmingiausiai.
B: O tas, kuris  klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks  Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B:  Joosepas  jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A: Buvo pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų
atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles,-
Džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.
                                                               (Paimta – Į „Laikas atsiminti)“

Sausis 2018
Saulė teka 7:22, leidžiasi 15:40,  ilgumas 08.18
Priešpilnis, 8 mėnulio diena
Šiandien 1°C / 2°C, debesuota

25
KETVIRTADIENIS
(Viltenė, Viltenis, Žiedė)  {Viltenis Žiedė Povilas Paulius}
Šv. Pauliaus atsivertimas, Pusiaužiemis, Kirmėlinė
Vilniaus pagarsinimo diena (Vilniaus gimtadienis)

Geriau patylėti, nei niekus kalbėti
Vandenis (01.21-02.19) –  Šuo – 25 /

_____________________________________-----------------------------------

Iš Žalčio pašto

Taip, aš –  Žaltys
ir man nebuvo laiko degti ugnyje
ir kilt iš naujo savimi
kaip feniksas iš pelenų kad
kyla.
Dievai – aukšti.
Jiems ten lengviau,
negu šliužu ant žemės būti.

Dėkoju tau, kad vis neužmiršti
pašaukt manęs kaip savo brolį.
Kada, dzieduli,  būsi pragare,
aš irgi šliaušiu į bažnyčią,
kad pasimelsčiau tavo maldomis
už buvusį tave,
už  tai, kad vėl atgal sugrįžtum

Girdžiu, kad klojasi ne per geriausia,
Bet ką tau palinkėti man geriau? –
šaltoj krūtinėj žalčio
te kailinių nereikia tau. 

Ir netriukšmauk manydamas,
kad reikia šaukti.
Kalbėk į akmenį, į medį,
kalbėk į vandenį, į atmintį,
Kalbėk į žaltį.
Kažkur vis būsiu netoli
neleisdamas aukštiems dievams –
bent žemėje, bent čia,
kur girių karalystėje ir Lietuvą užauginau –
savęs aplenkti.

Iš Žalčio pašto

Taip, aš –  Žaltys
ir man nebuvo laiko degti ugnyje
ir kilt iš naujo savimi
kaip feniksas iš pelenų kad
kyla.
Dievai – aukšti.
Jiems ten lengviau,
negu šliužu ant žemės būti.

Dėkoju tau, kad vis neužmiršti
pašaukt manęs kaip savo brolį.
Kada, dzieduli,  būsi pragare,
aš irgi šliaušiu į bažnyčią,
kad pasimelsčiau tavo maldomis
už buvusį tave,
už  tai, kad vėl atgal sugrįžtum

Girdžiu, kad klojasi ne per geriausia,
Bet ką tau palinkėti man geriau? –
šaltoj krūtinėj žalčio
te kailinių nereikia tau. 

Ir netriukšmauk manydamas,
kad reikia šaukti.
Kalbėk į akmenį, į medį,
kalbėk į vandenį, į atmintį,
Kalbėk į žaltį.
Kažkur vis būsiu netoli
neleisdamas aukštiems dievams –
bent žemėje, bent čia,
kur girių karalystėje ir Lietuvą užauginau –
savęs aplenkti.
Vandenis (01.21-02.19) –  Šuo – 25 / 04

Publicistiniai: išpažinties fragmentai

I
Kunige,
negerai atsitiko –
žegnojuosi ir mąstau:
galasžin, kas sugundė
išpažintį bažnyčiai atlikti.
Manoji dar vis ta pati,
pirmą sykį duris atidariusi,
Iš Ratnyčios į Kabelius
prieš šimtmetį parvežta.
Taip, krikštytas, kunige, aš.
Taip, katalikas esu,
bet ...  vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus,
ir Šventosios  Dvasios
iš jos kiek vėliu
į bolševiką ėjau
„Internacionalo“ giedoti.
Poterius užmiršau,
o jo, kunige – ne.
Ir dabar, kaip tada:

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.  

Kas toliau (ar toli) nuo manęs,
atsiminti labai nesunku.
Ir šiandieną į išpažintį sakau:
pats Viešpats lydėjo mane
į šitą kelionę.
sakė, sumanęs
kaip tvanu
komunizmu pasaulį užlieti.

II
Kur dingai, kunige, kur?
Ar ne biesas esi
po bažnytiniu rūbu?
Dar lig „amen“ toli,
išpažintis tik prasidėjusi.
Grįžk atgal į klausyklą.
Neužgesk tartum sapnas.
Suprantu – viskas gesta,
laužai inkvizicijų – irgi,
bet nereikia manyti,
kad po ugnies tik pelenai, pelenai...
Žemė, kunige, taip pat po ugnies.
Tik pažiūrėk, kaip protingai gražu –
Stovi medžiai kaip žvakės,
atsirėmę į priešžiemį laiką,
o lapuočiai be drabužio menkiausio,
kaip Ieva, kaip Adomas nuogi.

Ruduo gi, ruduo.
Ir Dievas tai žino ir mato,
pažymėtą kiekvieną 
sava lemtimi.

Vartotojas (-a): herbera Sukurta: 2016-10-28 21:05:54 oi, kokie ,,fragmentiški" komentarai , sakyčiau nei šiokie, nei tokie arba nei šis, nei tas, o pilnai užtektų protingojo pakeleivio...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tasSukurta: 2016-10-28 13:29:49 Gyventumėte Latvijoje būtumėte liuteronas ir nereikėtų atlikti išpažinties. Ten, esantys bažnyčioje, visi vienu metu prisimena savo nuodėmes ir prašo Dievo atleidimo(mintimis, bet ne visais varpais skambindami), o Dievas, per pastorių, atleidžia. Beje, vienu metu mano bendradarbė buvo latvė.

Ir šiandieną į išpažintį sakau:
pats Viešpats lydėjo mane
į šitą kelionę.
Sakė, sumanęs
kaip tvanu
komunizmu pasaulį užlieti.

Vau, o gal Viešpats čia niekuo dėtas? Gal vis tik visais laikais revoliucijas vykdė patys žmonės. Vieni ieškodami kelių, kaip išbristi iš skurdo, o vedė juos tie, kuriems reikėjo garbės ir turto. Todėl galutinis rezultatas virsdavo nuliu su tam tikrais pasikeitimais ir, galbūt, kai kuriuos buvo galima pasiekti be kraujo praliejimo.
Šiaip ar taip kūrinys nėra banalus, su pamąstymais, įdomus.

Vartotojas (-a):Ražas Sukurta: 2016-10-28 12:17:17 A. Baltakis, paklaustas „kada paskutinį sykį buvai išpažinties?“, atsakė: „kai rašiau paskutinį savo eilėraštį.“
Pranuci, suprask, kad ne „galinį“ ar „baigtinį“, nes už jo, už „paskutinio“ dar bus  kiek lemtis ar Dzievulis leis. Taigi: į sveikatėlę, bet ne po galinę ar baigtinę. Eilėraštis — Savęs išpažinimas, suprask kleboniškoji — taipogi.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-10-28 11:14:53 Pavadinimas sako apie fragmentus, tas ir atveriama, bet esmė, man rodos, ne įvykiuose, o ta, kad kiekvieno išpažintis vis ta pati – iš savęs giliai.

galasžin, kas sugundė
išpažintį bažnyčiai atlikti.
Manoji dar vis ta pati… > ir bus visada.

Publicistiniai: išpažinties fragmentai III

Kunigas:
Taip, ruduo, bet gražu
Ir ne rūkas, apniukusios dienos,
ne atšalęs dangus
į smegenis  telkiasi: 
išsilieja po laisvę klajoti mintis,
kai manau, kad  bažnyčia
ir ji ne dėl Dievo,
daugiau –  dėl Žmogaus 
kad išnoktų į jį kuo labiau panašus
Tačiau pasakyk, kas esi ir iš kur?
Suprantu, kad  jau sunkiai neši,
bet negi tik nuodemes
ir negi  tik savo?

Aš
Ne Kristus. Užtenka savų.
Man šis kraštas kaip rytas dienos –
saulė teka iš jo.
Buvo laikas, kai nemokėjau manyti  kitaip
ir tikėjau, kad grįšiu,
bet – ne, jau sugrįžti neteksią,
nebent kaip  dabar,
kai eilėraštį žilą rašau...
Man  labai nesunku apsigobti ir juo.
tarkim, kaip rudeniu
ar Kabelių bažnyčia.
Kaip kitaip išgalėčiau ateit prie klausyklos?
Kažkada -  pirmą  kartą  prie jos
norėtųsi, kad ir paskutinis
i6davyse neapeit7 
 
Kunigas
Šis ruduo dar su lapais
Nors vėlus, nors jau baigiasi spalis
Vienas kitas lapelis,
nenukritęs ant žemės
medyje džiūsta.
Grįžta sugrįta Šventieji Visi
Ir vėlėmis žiebiasi žvakės
va, į mano bažnytinį rūbą parodei
neužmiršęs paklausti
ar, ko gero, ne biesas po juo? 
Ne, ne biesas
I6  ba=ny2ios ne  karto  neb4gau. pasibelst - ir esu
kaip laikrodyje valanda.
O  bažnytinis rūbas, ačiū  die, nepridengs
Ir bažnyčia  nuoga  kaip  Ieva, kaip Adomas
kaip aš

Aš
Pirmą kartą taip aiškiai (gal drąsiai) girdžiu,
net manau – nenustebčiau,
jei pakviestumei vyno mišių
čia pat, prie atloriaus,
per pakylėjimą aukštą
po taurę išgerti.
Ech, kaip perkūnas nugriaustų žinia
Ligi  popiežiaus, iki Vatikano
iš  kabelių  bažnyčios
Prie šimtmetį  pastatyto
Iš Ratnyčios parvežtos..

Kunigas
Velnias gundo. Girdžiu.
bet, užeivi, per daug užtrykai –
eilė už tave vis igėja, ilgėja
kaip prie pokario duodos
kaip prie druskos ar  muilo
kelkis nuo kelių –
po mišių klenonijoje lauksiu..

ą2. Greičio pojūtis

Po kojomis
nelyg po ratais traukinių
dunksnoja sandūromis bėgiai.
Juokinga, bet girdžiu.
Neįtikėtina, bet reikalai tokie,
kad reikia gerokai skubėti.
Dar lieka daug būties, dvasia neapkeliautos,
gausa susitikimų mintyse,
peizažuose išnokus ateitis
kaip pabūrimai iš čigonės kortų...
Ir man džiugu matyti šitaip skubantį save
neįtariant, kad jau spidometras kone
prie nulio greitį rodo. Pelėda 2016-10-21 16:22:49

KomentaraiVartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-10-22 21:57:05 Kad ir kaip skubėtumėte vis tiek atrodys, kad liko dar daug neapkeliauta.
Geras kūrinėlis. Man labai patiko.

Vartotojas (-a): daliuteisk Sukurta: 2016-10-22 04:51:21 Tas, kas sugalvojo spidometrą, nebuvo romantikas.Tikėti reikia savimi, o ne metalo gabalėliu0

.Vartotojas (-a): lašasdangaus Sukurta: 2016-10-21 23:22:31 Smagus kūrinėlis su autoironijos užtaisu... patiko