Kad ir kaip ką berodytų ant stalų atversti ar ant sienų iškabinėti kalendoriai, tikintis per (ar pro) juos apžvalgyti bent apytikriai savyje sukauptą laiką (reikėtų tarti „ patirtį“ ) oi! kaip neįtikėtina. Štai pagal juos, kalendorius, jau pusiaužiemis, jau, esą, „Šv. Pauliaus  atsivertimo“ diena (sausio 25-ji). 
Tačiau man iki jos dar toli. Kai ušklydau į sausio 22-ąją, tai iki šiol po ją kapstausi. Tai nereškia, kad mano kalendoriuose jos nėra, kad akys užakę, užtemę, nemato ar dar kaip. Ir dabar girdžiu kaip laimingai kartu su Pranu aikčiojom apie šauniausią dovaną Rašyk’ui, o ir tautos visuomenei, kurią, regėjosi, žiniasklaidos akivaizdoje „TUOJ PAT“    įteiksime adresatui į rankas. Nedrąsu buvo  paprašyti sau palankių šventovių, kad žegnone palaimintų mudviejų ryžtą „persikvalifikuoti“, tačiau tai nebuvo paslaptis. Ir šit pagaliau ta valandėlė, kuomet sustaugė geležinis Vilkas.
  Pasižiūrėjau į save ir suprantu, kad savęs, taigi Prano, nematau, bet jaučiu, kad netuščias, tarkim –
ne Niekas.
– Neniekas? Nagi, nagi... Hmm, ar teisingai išgirdau? Sakot, Neniekas? Betgi, tamsta, savyje jo tikrai neturiu, Eilėraštis aš Ir mane šaukia Betdeja. Taip ir Pranas. Rašydavo gi: Bet kablelis deja ir trys taškai ( Bet, deja...)   
  Per pajautas žinojau, kad Pranas šalia, bet jis,  apturėjęs žmogaus kūną ir tokį savo akimis pamatęs pirmą kartą, nežinojo kaip su juo elgti ir kam tiek daug jo reikia – sunkus, nerangus, išsipustęs visokiais kvapais. Iš tiesų, kam to reikia ir kaip nepritarti žydų patarlei, kad „ jeigu Dievas gyventų Žemėje, žmones jam išdaužytų langus“.  Ir vis dėlto,  ne tai svarbiausia. Buvo akivaizdu, kad  TUOJ PAT mudviem su Pranu nepavyko patapti dovana, kaip to tikėtasi. Atsitiko kitaip, bet irgi kaip pagal patarle, tikiuosi, lietuvių: „daug  norėsi – mažai turėsi“.
– Tamstai nepatinka  būti  Eilėraščiu.