Pranas
Dar šis tas, ko nereikia pradanginti...(1)
Pagalvojęs, ką reikėtų prasmingesnio prisiminti iš 1939m., prisiminiau, kad gimiau be Lietuvos. Girdėjau šnekant, kad ji kažkur už Merkio, bet kadangi Marcinkonių kraštas su jų šiliniais - kitoje jo pusėje, tai Lietuva čia negalėjusi ateiti. Turbūt nenorėjusi kojų sušlapti, kadangi ir tuomet vietomis per Merkį, sako, galima būdavo nesunkiai perbristi. Labiau panašu, kad svarbesnė kliūtis buvusi ne upė, o... Juzefas Pilsudskis. Jau keturi metai, kai jo gyvo nėra, bet vis tiek Juzefas yra Juzefas Pilsudskis. Jis pasirūpinęs daugiau negu Dievas, kad net po jo mirties dar vis būtų taip, kaip buvo.
Atsimenu, kai švęsdami pirmos savaitės gimtadienio sukaktį, būtent – vasario 4 d.(taigi, sekmadienį) su Vidiniu priėmėme priesaiką būti ištikimi vienas kitam. Tuomet jis ir pranešė man, kad esame Geltonojo Žemės Tigro įkvėpti ir , matyt, ne be tokios moralinės paramos, pirmą kartą savarankiškai, be namiškių, pagalbos, sugiedojome Šv. Marijos himno posmelį:
.
Te mums sielos neužvaldo .
Išdidumas niekados,- .
Broliams meilę jis atšaldo .
Jiems padaro daug skriaudos... .
.
Dabar, skaičiuojant septyniasdešimtuosius, jau vien todėl esame kažkuo panašūs į tigrus, kad dar urzgiame, dar rodome kvėpavimą, tik, žinoma, nemalonu, kad atmintis, lengvai pakeldama tolimiausius atsitikimus, jau neapglėbia to, kas buvo dar taip neseniai. Kad ir vakar:
O VAKAR: .
"Ryte perskaičiau V. Medžio eilėraštį „išeinu“ ir vienu žodžiu Jam palinkėjau sėkmės. Taip pasitaikydavo ir anksčiau: „Sėkmės!“ Tačiau šį kartą linkėjimai pasisuko juoda puse. Jau greitai Viktorui parašiau: .
„Tik dabar, gavęs žinią, kad mirė švogrius, supratau, kaip negražiai pakomentavau, parašęs tą žodelį. Taip rašydamas galvoje, žinoma, turėjau kūrybinę sėkmę. Visai nepagalvojau, kad tokius linkėjimus galima suprasti ir kitokia prasme.
Taip jau atsitiko, Medi. .
Atsiprašau, kad taip neapdairiai pasielgiau.“
Ir dabar iš to Jo eilėraščio „ išeinu“ galvoje aidi: .
"išeinu pro duris nė nesakęs
į mažą uždarą celę .
kur kvepia dažais ir mediena
niekas minčių nesudrumsčia
liejas skvarbus terpentinas".... .
Na, ir po to greit mano tas Medžiui -" SĖKMĖS!" su pažymiu 5.
-Dabar galvoju, kad nesuvokęs eilėraščio ir bendrai, bet kokio rašto turinio, niekuomet nesėsk atsiliepti. O suvokti eilėraščių turinį neretai, deja, labai sunku ar net neįmanoma, - guodžiausi Vidiniui.
- Tu čia ne šiaip sau? -paklausė. .
- Ne šiaip sau, Vidini. .
- Po truputį išeini? .
- Taip. .
- Tai GAL už tokį apsisprendimą po granionką? Aaaa? .
- Ne tik „gal“, bet reikia. .
*******
P.S:
Atsiprašau, kad niekaip nesugebėjau atkurti eilėraščio fragmento formos. O tie matomi fone taškeliai irgi gelbėjo padėtį kaip nors tvarkingiau surikiuoti tekstą.
Suprantu, kad reikia eikti į mokyklą.
Skaityti komentarus (6)
Rašyti komentarą
4 patiko
2008-02-06 12:10
Pranas
Pranas
LAIKAS ATSIMINTI SAVE
Galvoju, ką man atsiminti iš 1939 metų....
Regis, ir tuomet Šklėriuose žiema. Tik ne tokia- ir sniego aukščiau tvorų, ir šaltis toks, kad ausys tuoj prisvyla. Žiema tokia, kad vėliau tokios už poliarinio rato nesurasdavau.
Taigi, atsimenu žiemą, kad, Dieve, duok visiems turėti tokias ir nesušalti...
Kitas mano supratimu įdomus atsiminimas, tai pirma kelionė iš S00ausio į VOOasarį.
Ne šiaip sau sakoma, kad, girdi, Dievas myli trejybę- buvau trijų dienų, kai išvykau į tokią kelionę ir ją laimingai baigiau. Prisimenu, kad palydoje labiausiai buvo gerbiamas dėdė Vandenis, kuriam pagarba išliko iki šių dienų:
- Ačiū, dėde Vandeni, už iki šių dienų išlikusį vandenį, Vidinį ir GANIONKĄ...
Dar vienas atsomintinas tų dienų prisiminimas, tai pomėgis skaityti eilėraščius. Dievai žino iš kur tai, bet dar labiau nesuprantama, kad vis kaulindavau paskaityti Anos poezijos.... Niekas nežinojo, kas ji, toji Ana ir visi manydavo, kad kalbu apie Šv. Mariją. Todėl ko-ne- ko, o Šv. Marijos giesmių prisiklausiau daugiau negu Šv. Kazimieras.
Te nesaisto, te nešvaisto
Žemės geiduliai manęs
Jie aptemdo ir sulamdo .
Tuos, kurie jiems pasives
Taigi taip prasideda prisiminimai apie save.
Pats laikas, nes po manęs tik antkapio akmuo teatsimins, koks šaunus vyras Dzūkijos šilinių krašte gyvenęs.
Skaityti komentarus (3)
Rašyti komentarą
2 patiko
2008-01-19 15:48
Pranas
Pranas
SKANIOS JUMS KAVOS, BABRUNGAI...
Užverčiu aną puslapį ir manau, kad panašių dienoraščiui neprireikės daugiau.
Linkiu sėkmės visiems, kuriuos vienaip ar kitaip minėjau. Būkite laimingi! Net tikiu, kad šitas laikas irgi nepraėjo veltui. Na, pagyvensime - pamatysime.
Nuoskaudos yra nuoskaudos. Su jomis kaip ir guzais, nelabai patogu žmogui gyventi. Tik sakau, kad į žmones, persisvėrusius per 20 metų, nereikėtų žiūrėti kaip į piemenis. Amžius dar labai jaunas, bet jis labai tinkamas būti pamatams, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas. Ir Babrungui parašiau:
„(...) manyje nėra pykčio ir pasakiau tai, ką pasakiau, kad susiprastų, pagalvotų. Juk jau jaunystė čia tokia, kuri neretai tarnauja prie altorių, priiminėja iš žmonių išpažintį ir dalija Šv. Sakramentą, sakykim, Dievo kūną kitiems“
Na, žinoma, tiems kurie ateina į bažnyčią, panašiai kaip mes į RAŠYKUS
Beje, Babrungai, skanios Jums kavos...
Pranas Karlonas.
Skaityti komentarus (4)
Rašyti komentarą
6 patiko
2008-01-18 17:21
Pranas
Pranas
„Šiąnakt įkalsiu už tave. Kuolą kitą.“
Palinkėjęs Vilnelei labanakt ir ištaręs čia pacituotus žodžius, Linx Ming Kimmas feat Joake Kimmas išėjo vykdyti savo pažadą. Sunku pasakyti prie kokio eilėraščio pritūpė, bet manau, kad prie „Grįžtu“. Čia gal nevertėtų jo kartoti, bet dėl geresnės ir patogesnės orientacijos:
Grįžtu namo.
Jau niekur nekeliausiu.
Žiūrėsiu į lubas.
Ramstysiuosi į sienas.
Dangus toks baltas kaip dažai!..
Visagalybėje sutilpęs Dievas
Per pusryčius, pietus, per vakarienę
Paduoda šaukštą.
(O tai vadinasi, kad sėdžiu dešinėj,
Kad prie Karaliaus pašauktas dalios...).
Jau vardą užmiršau žmonos.
Jo vietoj angelas gyvena.
Lėkštėj iš puodo įpila sriubos
Ir duonos riekėmis papjausto...
Grįžtu namo.
Jau niekur nekeliausiu...
Bet va Vilnelei atsitiko kažkas panašaus kaip su tuo, apie kurį sako patarlė: Skaito knygą - mato špygą. Jau ne pirmą karta prašo parodyti, kur tai pasakyta. Ot, ir paskutinėje žinutėje:
Vilnelė durnelė
Citatos neparodysit? Tai kurgi ta jūsų teisybė, jei pagrįsti negalite? Kažin, ar tikrai "Gaila laiko", ar tiesiog negalit savo žodžių pateisint. Na bet - tebūnie. Neturit ką pasakyti, tai ir nereikia 
Kaip matote, jau parašiau, citatą iškeldamas į pavadinimą, kad nereikėtų skaityti knygoje. Kita vertus, mano supratimu RAŠYKŲ poetai mane priėmė pavydėtinai gerai. Man atrodo, kad jiems patiems labai smagu turėti tokį gajų senį- muša, o jis negriūna, Ir kuomet išgirsti: kas tu esi daktare Zorge – prieš savo valią daraisi pasauline įžymybe. Ir atmintis praskaidrėja. Net atsiminiau S.Nerį:
Vilnele, bėk į Viliją,
O Vilija - į Nemuną..
Nežinau, gal jau tuomet galima buvo priekaištauti S. Neriai už jos tokius palinkėjimus, bet gal tuomet upių vandenys buvo švaresni. Dabar gi matome, kiek daug bjaurasties ir nuodų Lietuvos upėse. O mažesnėse netgi daugiau, ir įtekėjus joms į Nemuną, senajam žiliui nedaug džiaugsmo. Galbūt ateityje atsitiks ir bus taip, kad į Nemuną bus leidžiama įplaukti tik apvalytų upių vandeniui. Ir nei Vilnelė į Viliją, nei Vilija į Nemuną neįplauks, nepraplaukdamos pro valymo įrenginius. Dabar, deja, deja..
Na, o dabar pagalvokime, argi negalima taip parodyti į lietuvių poeziją, kuri visumoje susideda iš kiekvieno poeto kūrybos? Su purvinais batais po ją, manau, kad nevertėtų vaikštinėti. Nesu ypatingas poezijos žinovas ir kuomet man davė teisę vertinti kūrinius nuoširdžiai stengiausi jos atsikratyti ir, pavyzdžiu, rašiau; PAULIAU, GERAS ŽMOGAU...
Daug ko "Rašykuose" nežinau - nežinojau kaip atsisakyti ir pirmojo vertintojo kategorijos, todėl administracijoje (regis, ten susiradau Paulių) parašiau:
"Pauliau, geras žmogau, Tavęs nebijau, padėk man atsikratyti ir neturėti 1-ojo laipsnio vertintojo teisės. Iš vaikų amžiaus išėjau. Nežaidžiu. O kai man reikia ką pasakyti apie kūrinėlį, aš nesidroviu tai pasakyti parašydamas. Jeigu patys negalite, pasakykite man, kaip tai reikia padaryti. Aš nenoriu kūrinėlius vertinti lygiomis teisėmis su tais (ir būti jų tarpe), kurie tai mielai daro būdami anonimais. Bjauriausias dalykas bijoti savęs, jau nekalbant apie pasirodymą viešumoje.
Dėkoju."
Iš tikrųjų, nesinori, kad kas manytų, jog gerą kūrinį vertiniu panašiai kaip tą daro poezijos aksakalai "Rašykuose," nedrįsdami net savo slaptažodžius pasakyti.
Praėjo ne tiek daug laiko, kai sužinojau, kad nebūti tokiu- neįmanoma:
RAA: "Tokio anuliavimo visam laikui ar kažko panašaus nėra, tačiau tas pirmas lygis, kaip žinia, yra suteikiamas, cituoju: "Pirmas lygis vartotojui suteikiamas parašius tris kūrinius, kurių įvertinimo vidurkis, balsavus ne mažiau kaip keturiems 5/6 lygio vartotojams, yra didesnis arba lygus 3 balams arba tris recenzijas, kurios (atitinkamai) turi būti įvertintos ne mažiau kaip 3,4 balo." Dabar pas tave yra 13 kūrinių, kurie atitinka šiuos reikalavimus, tai, kad panaikintum savo lygį, tau reikia 11 iš tų kūrinių 5/6 lygio vartotojų vertinimus sumažinti iki kol jie nesieks trijų balų ARBA tereikia tuos kūrinius ištrinti. Žinoma, trynimas kainuoja ir tu skelbei darbus ne tam, kad ištrintum, tai, manau, lieka pirmas variantas. Be to, kaip supratau, tau yra svarbiau komentarai, o ne įvertinimai.
Tai tokios alternatyvos, rinktis tau
O Vilnelė piktoks taip:
"Paulius šiek tiek klysta - net panaikinus kūrinius lygis nepasinakins. jis suteikiamas vieną kartą ir visiems laikams"
Tuomet, apibendrindamas, kas čia parašyta, sau pačiam pakomentavau:
Žodžiu, yra kaip yra - būk tuo, kaip tau pasakyta ir ginčai baigti. Arba nešdinkis velniop iš puslapio AŠ DAR NEBAIGIU, bet...
Reikia sustot, neapkraunat sunkiais tekstais tų, kas norės pagalvoti ir atsiliepti komentarais. Taigi, pirmoji mintis turėtų būti, kad vis dėlto aš ne šiaip sau kalbu apie vertintojus, kurie bijosi pasisakyti, kas gi jie, ir ypatingai tuos, kurie vertina kuolu. Juk visi žinom, kad dažnai jis atsiranda prie kūrinėlio kaip pykčio, keršto išraiška ar už save, ar už savo kolegą, kaip šiuo atveju atsitiko, pvz. su Linx Ming Kimmas feat Joake Kimmu- CHAIMU..
Dabar Vilnelė vis dar skaito knygą ir džiaugiasi.:
Vilnelė durnelė
Kurioje vietoje jis parašė, kad ateina jūsų bausti kuolais? Parodykite man tą citatą. Kitaip pasirodys, kad jūs nemokate skaityti, ką mes parašėme ir man daug panašiau į šį variantą. Beje, kaip tiek metų pradirbęs žurnalistikoje turėtumėte žinoti, kad dažniausiai visai nesvarbu, kas pasakyta citatoj, daug svarbiau, kokiame kontekste ji panaudota.
Beje, kuolų aš jums esu davusi gerokai daugiau, nei jis. Tad, matyt, ne tam savo dienoraščius skiriate.
Rado kuo pasigirti
Tačiau dvasinis žmogaus skurdas reiškiasi ir kitais būdais...
Rašyti komentarą
1 patiko
2008-01-16 08:28
Pranas
Pranas
KUOMET YLA LENDA IŠ MAIŠO
Pasirodžius dienoraštyje įrašui „DARRRRRKOS PARGINTAS...“ paskubėjo atsiliepti kažkoks feat Joake. Neiškart supratau net ko jis nori, bet žinutė tokia;
Linx Ming Kimmas feat Joake...
Va. O aš jus webmaster'iui paskundžiau. Kažkaip taip susiklostė.
Nei buvo labai įdomu, kad skundė, nei už ką, nei galėjau įtarti, kad šio "aukštalygininko" nemalonės susilaukiau būtent dėl dienoraščio. Labiau tikėjau, kad gal paskaitė mano kūrinėlį " Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje.“ Na, ir norės pasakyti savo samprotavimus. Bet pasirodo- ne. Pasirodo, kad jo tikslas įbauginti mane, apie ką parašė Vilnelei, kad, girdi, „senolis labai liūdi“. Bet tai buvo šio studento, mėgstančio alaus barus, eilinis melas.
- Ne, nelabai liūdžiu,- parašiau, o žodis žodin taip:
Pranas
"Senolis jau liūdi"
Jeigu Jums šviesiau nuo to, galiu tikrai paliūdėti. Bent revoliucijos labui.
Beje, būna, kad ne kiekvienas senolio laikų sulaukia. Taigi galėtumėte tokia mano padėtimi akių nebadyti.
Jums nuoširdžiausiai linkiu, kad taip neatsitiktų.
Ar Jums ir vėl vaidenasi gąsdinimai?
Tuomet žegnokitės.
Linx Ming Kimmas feat Joake:
- Ne, čia jau ne žegnotis reikia.
Nežinau, ką sumanė šis aukštalygininkas, tačiau žinau kitą dalyką. Irgi labai niekšingą . Daužė jis mano kūrinėlius kaip įmanydamas. Ir vis kuolais, kuolais. Ir svarbiausia, kad džiaugdamasis, girdamasis ,pvz. kad ir Vilnelei:
Linx Ming Kimmas feat Joake...
Gerai. Jei pati nenori saugotis ir gintis, senolio šedevrą ištrinsim Revoliucinės Liaudies vardu. Einu pas Web'ą)
Tačiau kol jis nuėjo pas Web'ą darė kitus žygdarbius.
Linx Ming Kimmas feat Joake...
Labanakt, Vilnele. Šiąnakt įkalsiu už tave. Kuolą kitą.
2008-01-14 02:03
Linx Ming Kimmas feat Joake...
Aš tai tą bjaurastį trinčiau. Čia gi magiška ataka.
2008-01-14 09:49
Tada, kai jis tuos kuolus " kalė" dar nežinojau, kad tai Lietuvos universitetų žmogus- STUDENTAS, pasivadinęs čia tuo lietuviškiausiu RAŠYKUOSE LINX MING KIMMAS FEAT JOAKE. Tačiau, kaip matote, dabar žinome jau visi. Yla iš maišo lenda. Turbūt sužinosime ir tikrą vardą ir pavardę. Man tai reikia pirmiausia todėl, kad ilgus metus dirbau žurnalisto darbą ir nesu slėpęs savo vardo ir pavardės. Beje, RAŠYKUOSE irgi nepasislėpęs, kaip ten parašyta taip iš tikrųjų yra - Pranas Karlonas. Dabar džiaugiuosi bent tiek, kad dingo įtarinėjimai ir galiu parodyti, kaip atrodo "kuolų kalėjas" ir todėl mano parašas suranda tikrą adresatą. O tuomet nežinodamas kas jis, rašiau taip:
"Jeigu 5,6 lygio vertintojai rašo vienetą net nepaaiškinę, kodėl jie tai daro, jie yra ŠŪDLANDŽIAI ARBA ŠŪDVABALIAI. Dar blogiau kai jie ir savo slapyvardžio nepalieka. Po žmogaus jausmus - jauno ar seno ir bet kokio-jie neturėtų teisės knaisiotis. Deja, tokių esu matęs ne tik , sakykime, poezijoje, bet ir gyvenime. Ten jie jau pavojingi...
O gal manote, kad aš čia dėl to vieneto? Esą, jaučiuosi labai įžeistas? Patikėkite, tokie dalykai jau seniai manęs nejaudina."
Taigi dabar jau čia kalbama ne apie "5, 6 lygio vertintojus“, o apie vieną jų, kurias jų bendroje bačkoje smarvę vis dėlto skleidžia.
Tai, kas man labiausiai skaudėjo, aš, regis, pasakiau. Nesiginu: taip, skauda, kai Tave vertina tokio lygio vertintojas, kuris net nesupranta, kas juodu ant balto parašyta- po kiekvienu sakiniu mato juodą magiją, Ji jam vaidenasi net skaitant.
Kol kas dar mano dienoraščio toji pabaiga neištrinta.
Įdomu, ar ir jūs ją suprasite, kaip čia minimas .
Linx Ming Kimmas feat Joake...
Ne, jokios profesionalios nuomonės nebus. Traktuokit mano tekstą kaip maksimalistinę reakciją. Kur atsakas žymiai stipresnis, negu jo dingstis verta. Skirtas parodyt žmonėms, kad reikia valdyt liežuvį.
Pirmas ėjimas: ignoruoti Vilnelės ironiją.
Antras: sugretinti Vilnelės niką - ironišką - su realiu pasityčiojimu iš žmogaus. Sutapatint tuos vaidmenis.
Trečias - štai ši vylinga frazė: "Esu įsitikinęs, kad Vilnelė atsimins kada nors mūsų tokį susirašinėjimą geriau negu bet kokį mano eilėraštį". Mano akim čia grąsinimas.
Žodžiu, puikiausia magiška ataka.
2008-01-14 11:46
Beje, pasakysiu, kad Vilnelei rašiau: „Vilnele, pažiūrėkite mano dn. Jeigu kas ne taip- ištrinsiu“.
Vilnelė durnelė:
„Netrinkit - tebūnie, kaip yra, nieko nenorėčiau jame ištrinti ar pakeisti“.
Tai kol kas tiek. Kol kas...
Skaityti komentarus (17)
Rašyti komentarą
18 patiko
2008-01-13 23:03
Pranas
Pranas
DARRRRRKOS PARGINTAS...
I
Sakoma, kad kariamas ir šuo pripranta, bet, žinoma, tai ne tiesa: kai karia, tai ir pakaria, o patarlė vis dėlto savaip, girdi- pripranta. Man RAŠYKUOSE nelengva, bet... nepakars.
Jau kelinta diena, kai TEN. Svetainė man pažįstama senokai, su ją niekuomet nebuvau atsisveikinęs, tačiau labiau "prilipau" prie e'KŪRYBOS, dar ne taip seniai persivadinusios ŽALIA ŽOLE - ji santūresnė, solidesnė. Nors ir ten pasitaiko "visokių vėjų", tačiau vis dėlto ramybės joje daugiau. Nemanau, kad ramybė skatina žmogaus kūrybingumą, turbūt priešingai, bet, matyt, ji labiau reikalinga solidesnio amžiaus žmonės - Dievas jau gretai pradės skaičiuoti paskutinius septinto dešimtuko metelius. Nemanau, kad tai daug, kai tikiesi sulaukti per 100. Ir vis dėlto net ir sveikam žmogui senatvė smarkiai įtakoja jos gyvenimo būdą, jausmus, o per tai ir kūrybą. Jau buvau primiršęs, kad RAŠYKUOSE turiu pradėjęs rašyti dienoraštį. Ir tikrai dabar menkai nebeatsimenu, ką ir apie ką ten rašęs. Manau, kad greitai jį perskaitysiu, o šiandien mane savotiškai atsiminti paskatino Darrrrrkos parašyta žinutė:
„ Labai gražus dienoraštis, tik be reikalo jauteisi nejaukiai. Džiaukis savo senatve. Juk ji tavo turtas, o ne gėda"
.
Ir štai po daugiau kaip devynių mėnesių vėl grįžtu prie dienoraščio, bet, žinoma, ne todėl, kad džiaugčiausi tokiu turtu. Grįžtu prie jo be jokių įsipareigojimų, nes paprastai jų neįvykdau: norėsiu- rašysiu, norėsiu- ne. Manau, nieko neatsitiks, jeigu dn. rašysiu dvejais egzemplioriais - vieną laikydamas ŽALIOJE ŽOLĖJE, kitą- RAŠYKUOSE. Beje, turėti jį RAŠYKUOSE paragino ir:
Darrrrrka
Būtų tikrai įdomu paskaityti tęsinuką
************************
II
Iš kontaktų su RAŠYKAIS (1) *****
Persimečiau mintimis su "Vilnele- durnele" iš Rašykų. Ir anksčiau norėta tai padaryti, bet prisirengiau tik šiandien. Parašiau:
"Ė, tas jau Jūsų "Vilnelė durnelė" -ne arba - fė! Stenkimės būti netgi didesni, negu esame. Nerodykime į save blogiau, tą geriau sugeba daryti kiti..."
Atsakė: " O man ir taip (pri)tinka" Vėl parašiau, tik šį kartą su atsiminimais: "Esu tris kartus vyresnis ir daug dalykų atsimenu iš toli. Atsimenu, kuomet vieną savo klasiokėlį Kabelių septynmetėje pravardžiavome "durnelės vaiku" - man ir po daug metų tai nesmagu prisiminti. Aš gerai žinau, kaip jam tai "patikdavo". Motinai taip pat. Bet, žinoma, Jūs teisi, laikai keičiasi, supratimas-irgi. Nepykite kad sutrukdžiau pašaliniais reikalais."
Atsakymo laukiau ir tikėjausi, kad sulauksiu, bet nesitikėjau, kad jis mane pradžiugins. O vis tik pradžiugino:
Vilnelė : " Nepykstu, gerbiu jūsų nuomonę. tiesiog jaunystė - kvailystė, arba vilnelė - durnelė man taip reikia. turbūt kvailas kaprizas, bet reikia"
Esu įsitikinęs, kad Vilnelė atsimins kada nors mūsų tokį susirašinėjimą geriau negu bet kokį mano eilėraštį. Todėl va lyg ir šviečia širdyje Žmogaus šviesa...
Gerai būtų, kad tai perskaitytų ir Viktoras MEDIS, šiandien nelinksmai rašęs:
"krenta akmenys it žodžiai sunkūs,
kaip sniego gniūžtės iš širdies.
neprisiglaust
nei apkabinti –
krūtinė šąla" --- 2008-01-09---
Skaityti komentarus (4)
Rašyti komentarą
8 patiko
2007-03-02 12:21
Pranas
Pranas
Amžinaatelsis
Taip, šiandien jau kalendorinio pavasaio antroji diena. O pirmąją t. y. vakar, būdamas vienu iš daugelio „ rašyk“ svetainės vartotojų, gavau pasveikinimą:
2001 metais (kovo 1 d. - pr.) pasaulį išvydusi svetainė, savo 6-ąjį gimtadienį pasitinka turėdama beveik 8 tūkstančius vartotojų, 45 tūkstančius publikuotų kūrinių, 2,9 tūkstančius recenzijų, 1,7 tūkstančius straipsnių ir beveik 6 šimtus rašytojų aprašymų, ne kartą apdovanota įvairiuose interneto puslapių konkursuose. Per šeštuosius metus svetainė augo, keitėsi ir plėtėsi - atsirado naujas „Tekstų“ modulis, įvykdyta daug mažesnių ar didesnių pakeitimų, atnaujinimų.
Džiaugiamės ir šia gražia proga sveikiname visus svetainės vartotojus, kadangi tik jūsų dėka “Rašyk“ auga ir tobulėja!"
Bet būtent vakar atkakliau pamaniau, kad laikas dar labiau įeiti į save ir būti Ypata, kuriam nelabai svarbu, kaip kas tavo elgesį vertina ir iš viso - ar kas žino, kad dar esi ar ne. Visa tai neturi jokios reikšmės, bet šitas „neturi jokios reikšmės“ pasireiškia, matyt, tik tuomet, kai esi Savęspi, Savyje. Jeigu ten tavęs nėra, jeigu tu ar Šen ar Ten, tai nemanau, kad galima izoliuotis nuo bet kokių nuomonių.
Nesakyčiau, kad labai judrus esu svetainėje „Rašyk“ . Kiek aktyvesnis turbūt „e‘kūryboje“, bent jau ji labiau už kitas lipo prie širdies. Todėl dabar pirmas reikšmingesnis poslinkis – dažniau prasivėdinti atėjus į Savęspi. Žinoma, reikia stengtis matyti kas kur yra, bet jeigu atsitiktų, kad ir tai neįdomu, tuomet irgi nereikia sieloti.
Matyt, kad didžiausią porciją tokios įtakos panašiems pamąstymams padarė almanacho „e,kūryba -2006“ pristatymas Vilniuje (vasario 28 d.) A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Atvirai sakant nelabai jaučiausi gerai –visi jauni, gražūs, smagūs, o aš nors dar gyvas, nors vaikščiojantis, kvėpuojantis, bet jau AMŽINAATELSIS. Daug ten buvusių jau mano anūkai- man greit 70 m, - o kai kuriems jų – dar vis iki 20 m. t. y. tris su puse kartų mažiau. Žodžiu yra taip, kad atsinešęs butelį degtinės nedrįsau ištraukti jo iš diplomato. Pirmą kartą išeidamas iš namų su buteliu, jį parsinešiau atgal.
- Tai jau nelinksma, - pasakė žmona. Ir aš patylėjau. Tik vėliau:
- Ir ausys nieko vertos. Regisi, klausai, stengiesi, o jos tai girdi, tai negirdi. Ačiū dar, kad akys teikė džiaugsmą, gal todėl dabar va... jau verkti nori.
Vienatvė.. Ją žmogus, matyt, renkasi tuomet, kai tiki, kad jam joje bus patogiau, laisviau negu būnant viešumoje.
„Gražios renginio nuotraukos", - pagyrė IM. O aš taip noriu, taip labai noriu, kad manęs jose nebūtų, arba kad ten toks, koks prieš 40- 50 metų.
Deja.
Atsilošiu kiek dar galiu ir trepsiu į paskutinę erdvę tikėdamas, kad gal joje bus jaukiau.
Skaityti komentarus (5)
Rašyti komentarą
4 patiko
2007-02-21 23:32
Pranas
Pranas
Paskutinis pasveikinimas Vandeniui
Paskutinis Vandenis, kurį pasveikinau, buvo Ana. Rašiau:
Labas, Anuška.
Noriu pasupti – ak, kokia maža! Bet va koks dangus nepaisant, kad vasaris - su Mėnulio jaunatim. O ir Vandenis dar pripuolė prie lopšio ir supa: auk, būsi poete.
...Ir užaugo poetė Anuška, žmonėse ir tikruose dokumentuose vadinama Ana Aleksandravičiene. Bet kas gi tokius dalykus paiso – ir dabar dažniau jinai kitiems Anuška. O man – irgi. ------------------------
Nuoširdžiai sveikinu, Anuška, su tortadieniu. Ir jaučiu, kiek daug apie jį spiečiasi norinčių tą proga Tave pabučiuoti į žanduką. Būk laiminga, poetiška dideliems ir mažiems, būk ne tik su poezija, bet ir proza, kurioje sakinukai irgi čiulba kaip Lietuvos girių paukšteliai. Žodžiu, lai būna taip kaip rašei ir prašei:
Neuždaryk futliaro.
Nenutildyki klavišų –
Akordeonas net vienatvėje
Lai gros
Kai bus sunku, kai kryžkelėje klysi –
Pavysiu.
Pagrok, Maestro, -
Širdis poeto Tau
Akomponuos.
Dar kartą: būk laiminga, Ana.
Ir va kitą dieną po šitų sveikinimo žodžių t. y. vasario 19-ją Saulė mėnesiui laiko įėjo į Žuvų ženklą.
Bandžiau parašyti eilėraštį, bet jis nei šioks nei toks. Bet buvo nebuvo pasiliksiu jį dienoraštyje. Kūryba sekasi vis sunkiau ir svarbiausia, kad nėra noro rašyti. Gali būti, kad tai paskutiniai mano eilėraščiai.
Prausia žuvim
Ir žvaigždynai išeina- pareina.
Įplukdytas Dangun
Virš likimų suspurdo Žuvų...
Jo nepaisau -
Jau savo Likimą turiu,
Bet žinau - gimsta kūdikiai,
Duonai tiesia rankas,
Astrologė Volmer
Irgi rūpesčiais kaktą suraukus —
Kokią lemtį žvaigždynas įsegs
Ir neleis išsisegti lig ... amen?
Mintys girgžda, kaip Dievo tiesa -
Nežinai ar yra ji, ar- ne.
Zodiako ženkle
Saulė gimusius prausia žuvim.
2007 m. vasaris 19 d.
Rašyti komentarą
2007-02-15 05:29
Pranas
Pranas
GIEDRĖS DOVANA
„Labai retai taip anksti keliuosi, o šią naktį taip atsitiko- atsikėliau pusė keturių nesuprasdamas, kokia tokios nemiegos priežastis. Praėjo dar pusvalandis ir, suradęs Jūsų laišką, nusišviečiau kaip mėnulis danguje. Ir kaip kitaip!
Toks laiškas negalėjo ilgiau užsigulėti neperskaitytas. Kažkokia gera būtybė pažadino, pasodino prie atsiųsto eilėraščio ir va dabar pats šviečiu, nors dangun kaip mėnulį kabink.
Džiaugiuosi ir labai dėkingas Jums už tokį puikų, mielą, Pelėdai padovanotą eilėraštį.
Būkite laiminga, Giedre, dabar ir visuomet“.
Tokį laiškelį pasiunčiau dar prieš penktą valandą , O dabar dar kartą perskaitau Giedrės atsiųstą laišką ir pasidedu jį atminčiai į skrynią. ***
Labas, Pelëda, sveikinu su Valentino Diena, teaidi toli Jûsų MEILËS DAINA MOTULEI
Ta proga siunčiu Jums savo eilėraštį ,parašytą prie M.K. Čiurlionio paveikslo GĖLĖS.
M.K. Čiurlionio nutapyti yra keturi NUOSTABAI GRAŽŪS, bet labai
skirtingi paveikslai pavadinimu GĖLĖS ,tačiau visus juos jungia Meilės Diadema, spindinti neapsakomai žavia Šviesa . Giedrė Milukaitė GĖLĖS / Eilėraštis to paties pavadinimo M.K. Čiurlionio paveikslui / Skiriu Pelėdai ir Jo Motulės Gėlėms
Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve ! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių
Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...
Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio arfos skamba ! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai
Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,
Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra ! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --
Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių... Labai pagarbiai Jūsų bičiulė Giedrė.
Rašyti komentarą
1 patiko
2007-02-13 06:49
Pranas
Pranas
Pro mokyklų langus...
Kai klausausi Alfonso ir Jadvygos Žilių pasakojimų, atrodo, kad girdžiu daugelio panašaus likimo žmonių gyvenimus. Ir dažniausia jie kaimų ar bažnytkaimių žmonės. Šiandien gi iš savo įrašų ištraukiu kalvio dukros Jadvygos pasakojimą.
JADVYGA:
Tėvelis tai turėjo 26 hektarus žemės. Šeimoj augome trys vaikai - Valys, Albertas ir aš. Nu, aš buvau galbūt silpnesnės sveikatos ir mane jau tėvelis nutarė leist mokytis. 38 metais baigiau šešis skyrius. Tada reikėdavo šešis skyrius baigti. Ir nutarė- leis siuvėja mokytis. Aš verkiu visą naktį, kad nebūsiu jokia siuvėja. Noriu eiti į gimnaziją.
Nu ką? Nori vaikas. Reikia leisti. Bet nelengva buvo. Kaip tik 1938 metu rudenį mane jau išleido į Utenos gimnaziją.
Gimnazija dar buvo tada senų reformų- reikėjo mokėti už mokslą. Dabar nei neprisimenu, kiek tada reikėjo pirmam pusmety. Man atrodo, kad reikėjo 80 litų sumokėti. Nu, nei bendrabučių jokių nebuvo. Butą nusamdė. Man tokia lovutę padarė- medinę, mėlyną. Ir apsigyvenau pas tokius Baranauskus Dariaus ir Girėno gatvėje..
Ir labiausiai kas patiko? Kad man pasiuvo tą uniformą. Labai graži. Kepurė gi dar kazirką turėjo.
Labai gerus turėjom mokytojus. Nepamiršiu, turėjom mokytoją Šmegelskaitę, kuri mums dėstė paišybą ir buvo baigusi Šveicarijoje aukštąjį mokslą. Ir jinai tokia kultūringa buvo. Tai mus, mergaites, būdavo, po pamokų sušaukia. O kaip jinai estetikos mus mokė! Ir kaip prie stalo elgtis, kaip viešoj vietoj, kaip šokiuose.. Kaip su jaunimu. Nu, nepaprastai, nepaprastai buvo gera ta mokytoja!..
Na, namuose tėveliai dirbo žemę. Atvažiuoju.. Per vasarą aš irgi. Nebuvau baltarankė. Dirbdavau. Mokėjau pjaut ir su pjautuvu – ir miežius. Ateinu, būdavo, 12 kilometrų. Iš Utenos pėsčia šeštadienį. Ateinu po pamokų.. Ir lėkiu tai bulvių kasti,, tai vėl kokių darbų.. Padėdavau. O per atostogas- vasara ten ir šienas, nu, ir viskas.. Nu, ir taip gimnazija baigiau 1947 metais..
*******
Taip čia man kalbėjo Jadvyga Žilienė apie TADĄ.
Ir aš jau savo mokyklas palikęs TADA, bet gerokai vėliau, negu jinai – Varėnos I vidurinę mokyklą baigiau 1958 metais. Prisimenu mokytojus ir nors mokiausi „skurdžiai“, bet blogesnio žodžio apie mokytojus negalėčiau pasakyti. Ir apie mokyklas –ne. Apie save, mokinį – taip! Bet gal tegu bus tai padarytą kitą kartą. Ir todėl suklustu, kad galbūt pagarba mokytojui visuomet nesikeičiantis dydis: MYLIM, GERBIAM, SAUGOM. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Galbūt yra nuolatinis kalbėjimas apie mokytojus, mokinius, mokyklą. Net ir mano raidukės A ir B mėgėjos apie tai pakalbėti
A:
Girdėjai patarlę, esą
Vedžioja visą žmogų jo galva.
Sakyki, ar ir dziedulį, sese?
Šiandieną apie mokytojus paisto
Ir nežinau, tikėti juo ar ne..
B:
Tikrai kad „paisto“. Bet ar vienas jis?
Visi mes paistom ir dažnai
Kairė nežino dešinės.
Ne tas gyvenimas, kiti laikai
Ir atmintis ne ką padės -
Kaip buvo, jau nebus, sesule.
Ir reikia džiaugtis dėl dziedulio
Kad neužmiršta skaudintis mokyklų reikalais...
Matyt, raidės A ir B net nežino, kaip tas skausmas atrodo. Jis visur- ir tuomet, kai nori pritarti mokytojams, ir tuomet, kai esi su mokiniais. Net ir tuomet, kai ateini tėvų namuose ar publikoje.
Visur nesusikalbėjimas. O kaip tai atrodo galbūt geriausia pailiustruotui citatomis. Jų čia ne tiek daug bet, sakyčiau, nesusikalbėjimo atmosferą perteikia gerai. Žemiau užrašytos citatos atsirado, kai sausio pabaigoje (2007m.) buvo išgirsta, kad, girdi, mūsų mokytojai dabar taip užiminėjami darbais, kad „greit mokytojams bus pavesta priiminėti gimdymus“ Ir va, kai kurie atsišaukimai iš publikos.
*************
1.mūsų politikai iš tarybinio meto pripratę visas skyles kamšyti mokytojais .Ypač provincijoje.
2.Mokinys turi daugiau teisiu nei Anglijos karalienė Anglijoj... Šių laiku mokiniai neturi nei moralinių, nei kitokių ribų. Mokytojų darbas mokyti, mokinių pareiga-mokytis. (studentas)
3. Buvo gydytojai dabar mokytojai. Bet kuo garsiau rėki, tuo greičiau reikalai gerėja. O kas tyli...
4 patys blogiausi ir neklusniausi vaikai auga mokytojos ir policininko šeimoje. tiek vienas tiek kitas tiek užsiėmę svetimų auklėjimu, kad nebeturi kada užsiimti savais....
5.Nereikia čia jau taip susireikšminti tiems mokytojams, pastaruoju metu mokyklose yra labai daug vidutinybių. Mokytojai nevengia (tiksliau spaudžia mokinius) kad jie mokytųsi papildomai ir jiems prie algos pridėtų vokelyje, tai jau vyksta visose mokyklose, gal išskyrus kaimuose.
6 Tik kova, nesitaikstymas - streikas gal ką pakeistų.
7.Galvojat kad jaunimas eis dirbti į mokykla? Susens esantieji ir dar viena sritis Lietuvoje sunaikinta.
8. Geriau būk kalėjimo prižiūrėtojas...(per.- negu mokytojas)
9 RASA: Dauguma jūsų, pedagogai, savo darbą dirbate toli gražu ne taip, kaip derėtų. Jūs nesugebate pereiti į kitą lygmenį, tapti vaikams draugu, vedliu, autoritetu. Norite tik komanduoti kaip avinų pulkui. Deja, ponai, žmonės dabar auga kitokie, laisvesni. Todėl ir verkšlenate, gavę iš mokinių neigiamą reakciją. Tikrai to nesakau apie visus mokytojus, bet tokių dauguma.
O dėl darbo krūvio. Mano klasės auklėtoja sugebėdavo aplankyti namuose visus auklėtinius, pažinojo jų tėvus. O kiek organizuodavo ekskursijų (už Lietuvos ribų). 6-oje klasėje važiavome į Kijevą.( Mokyklą baigiau 1986 m).
O dabar vaikams net Kalėdinį vakarą tingi organizuoti.
10.idėja: Dabar nepilnamečių nėštumas įprastas reikalas. Atėjo laikas gimdyt - čia pat klasėj pagimdo, mokytojos padedama - ir vėl į mokslus.
11.Mūsų visuomenės tragedija, kad pamiršome Žmogų, tačiau ėmėm garbinti jo Didenybę Pinigą. Pinigai, pinigai, pinigai... Kai Mokytojas buvo pasišventęs savo darbui, o ne piniginės storinimui, mokiniai jį gerbė.
12.Dabar patriotais-idiotais niekas nenori būti. Valgyt nori, normalaus busto, normalių atostogų...kaip ES piliečiai. Ar mes neturim teises reikšti nepasitenkinimo?
13 Mokinys- tai ne pašto dėžutė, į kurią galima įmesti laišką su tam tikru kiekiu žinių. O būtų labai puiku, nes tikriausiai mažiau tokių beraščių būtų.
14.Kol tėvai bus buki, mokyklose bus tiesioginis bardakas. Jokios pagarbos vyresniam žmogui. Tik patyčios. Ar tai ne mūsų auklėjimas? Mūsų vaikai-tai mūsų veidrodis. Gal pagaliau pradėkim auklėti savo atžalas padorumo, nuoširdumo ir skiepykim pagarbą kitiems. Man atvirai ir nuoširdžiai gaila šiuolaikinių mokytojų.
15.Gimnazistė pradės per pamokas gimdyt, kas priims kūdikį? Be abejo, mokytoja! Juk taip, o ne kitaip ir bus.
16.Dirbu mokykloje jau 20 m. ir tikrai profesijos į kitą nekeisčiau. Galbūt esu nepataisoma optimistė, bet yra taip, kaip yra. Aišku, kad skaudu, kai ant tavęs visus šunis karia, bet mokinių akyse visada stengiuosi išlikti iškelta galva. Ar mokiniai mane myli? Nežinau, bet gerbia tikrai, nors už akių... kas ten žino. O pinigai... manau, kad žmogui niekada nebus gana. Ir būdamas geras specialistas nesi garantuotas už žinių kokybę, todėl kartais pamąstai:,, O gal tik tiek ir vertas mano darbas?"
17. Jolanta: Dirbu jau 14m, esu patenkinta savo darbu. Myliu vaikus ir jie myli mane. Daug keliaujam, ruošiam renginių, rašom projektų,-iš jų gaunam daug lėšų, įsigyjam priemonių. Ir neprašom tėvų lėšų, nei niekieno. Ir prie ko čia "sunku", visi darbai reikalauja pasiaukojimo, pasišventimo, o ne dejonių. *******
Vėl prisimenu, ką apie savo mokytojus ir mokslus kabėjusi Jadvyga Žilienė ( Grašytė). Neiškentė nepasakęs žodelių apie savo mokytoją iš TADA ir jos vyras Alfonsas Žilys.
- Keturias klases baigiau. Mano mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas.. Neklausiau nieko šitų visų.. Ir paskum, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežt ir mano mokytojus. Mano akyse išvežė. Vagonuos suvarė vaikus ir vežė. Ir išvežė mano mokytojus.
- Tikiu, kad jau mokytojo nėra. Jis mūsų neišgirs, bet kiti gal žmonės išgirs vardus, pavardes
- Mokytojų? Černeckis, Černeckienė,- tuoj pats atsiminė Alfonsas.
