Trys pelėdos

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.


Âû çäåñü » Trys pelėdos » SENOS PELĖDOS UŽRAŠAI- (20011- ji) » SENOS PELĖDOS UŽRAŠAI (2011-ji)


SENOS PELĖDOS UŽRAŠAI (2011-ji)

Ñîîáùåíèé 61 ñòðàíèöà 64 èç 64

61

Pranas 

Jau nemaniau, kad

ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 

Prašom,
Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23d.
    Lemtis Alfonso į XXIa. neįsileido. Ir nepaisant:

Prašom,
Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar  vaizdais. O čia va... jau greit 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

Jeigu Jums reikia –
Galite sužeisti.
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet A. Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar.

Skaityti komentarus (1)

Rašyti komentarą

2009-08-01 20:29

Pranas

Pranas 

Būna, kai net užmirštu,

kad šis dienoraštis yra ir galima rašyti. Dabar irgi prisėdau, kaip jau ne kartą, tik šį kartą panūdo paklausti: Kam rašyti? Negi sau, kad po kiek laiko atsiminčiau, ką rašė tas žmogus, kuris gyveno. Jo jau nėra Jis  buvo tik tą akimirka ir išėjo taip, kaip Senekos parašyta:
    Juk klystame laukdami  ateityje mirties; didžioji jo dalis jau –praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mintis
Velnias! Kaip čia taip? Negi ir čia vartau jau mirusio žmogaus dienoraštį? Juo labiau, kad tas žmogus AŠ. Neįtikėtina, tačiau paneigti tokį supratimą, deja, nesugebu ir net savo ranka prirašau: Žinau, kad  nieko nežinau, nes tas AŠ, kuris šią akimirką, tuoj pat ir išnyksta. Jau pradžia sakinio parašyta mirusio manęs. Vadinasi, gyvenimas yra mirtis. Nuolatinė mirtis. Ir mūsų suprantamoje mirties valandoje nieko naujo neįvyksta. Taip juk?
    Tyli. Visi tyli.
    Ant stalo akimis užkliudau viename dėkle sudėtas Alfonso Jocio tris knygas. Mirė senokai, jau prieš tryliką metų, bet ar tai pretekstas jausti, manyti, žinoti, kad jo nėra. Jau pats asmeniškai per 70 metų atidavęs mirčiai. Šia prasme mirtis gyvesnė, paslankesnė negu ateitis. Bus ji ar nebus, o mirtis yra ir visuomet nusiteikusi prisėsti ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Ir kai atmintis šitą didžiąją manęs dalį kelia iš mirusių, mirtis nesipriešina. Ačiū tau, Mirtie. Regis, mes dar nemokame tau dėkoti. Net ir šios mano mintys tik atsitiktinės, nes vis dėlto noriu, kad šalia prisėstų knygelių „Minties veidai“, „Seno Šepo šypsena“  ir „Ieškojau nesamos žvaigždės“ autorius  Alfonsas Jocys. Čia pat yra ir ketvirtoji jo knyga „ Laimės kaukė“, bet absoliuti dauguma jos kūrinių persikėlė į tas tris, ką tik įvardintas.
Taigi būk ant mano stalo mirties valandose, Alfonsai Jocy...

Rašyti komentarą

2009-07-07 08:54

Pranas

Pranas 

Ačiū, Giedre

Galvoje it po šventės. Bet ne tiesiogine prasme: galvoju, kaip šventę panešioti ilgiau, o nuotaika surūgusi, kaip ir rytas viršum Balsių ir Kryžiokų. Vasara mažai panaši į vasarą.
      Po trijų „Prisikėlimo valandoje“ internetinių dalių mąstau, kad  kuriam laikui šią erdvę palikti, peršokti į kitą kažkur greta esančią.  Bet stop! Stop! Prieš akis dedu mielos  Giedrės  „GĖLES“, skirtas      Pelėdai ir Jo Motulės Gėlėms

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve ! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių

Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio  arfos skamba ! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,

Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra ! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...    **********************
Ačiū, Giedre.
Nuotaika ir diena šviesėja.

„Vienas už visus, visi už vieną“, -išpildė karaliaus prašymą muškietininkai ir tik dabar pirmą kartą suprato, kiek daug drąsos reikia, kad gyventų pagal ją, bet... Bet atatupstuoti, trauktis atgal jau negalima, vėlu; jie prisaikdinti karaliaus.
  (Iš "Prisikėlimo valandoje" III)

Rašyti komentarą

2009-07-06 05:39

Pranas

Pranas 

Sveikinu

Nemanau, kad dienoraštis geriausia priemonė sveikinimams, bet...
    Sveikinu visus 10.000 ir daugiau VALSTYBĖS DIENOJE, o kartu ir su karaliaus Mindaugo prisikėlimu. Taip atsitiko, kad man pasisekė būti šio įvykio liudininku ir manau, kad nelabai svarbu, kokia būties forma. Matomumas buvo didelis, girdimumas dar didesnis ...
*****     
MILDA:Puiku, karaliau! Matau, kad stovite, o, beje, netikiu, kad taip yra. O kas bus, kai apie tai išgirs Lietuva, išgirs visas pasaulis. Ot bus košės! ot bus pasimetimo!
(Iš „Prisikėlimo valandoje" II)

Rašyti komentarą

2009-07-04 23:27

Pranas

Pranas 

Netyčia lyg tyčia

Kai kurie dalykai lyg tyčia, nors iš tikrųjų – netyčia. Man buvo smagu netyčia parašyti tai, kas sutilpo keturių dalių  „Pradžioje“. Ten apie Valdovų rūmus, prisimenant žmones, kurie iki jų atstatymo pradžios juos jau turėjo pasistatę savyje, Savęspi. Aš irgi su jais, o ne su A. Bumblausku. O šiandien atsitinka taip, jog žinau, kad rytoj savaip minėsiu karalių Mindaugą dviejų ar trijų dalių kūrinėlyje „Prisikėlimo valandoje“ Irgi netyčia,  bet kaip tyčia. Netyčia ir tai, jog, regis, suvokiau, jog svarbiau čia, dienoraštyje, paakcentuoti bent kai kurias dienos nuotaikas, kurios įtaigoja kokią nors mintį ar sumanymą.
Su švente. Būkite laimingi visi, kas čia, ar šalia.      *****
Mindaugas:
  -  Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs...
      (Iš "Prisikėlimo valandoje" I)

Rašyti komentarą

2009-03-20 09:02

Pranas

Pranas 

Iš mano repertuaro

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Paulausko Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Prano karieta.

Skaityti komentarus (5)

Rašyti komentarą

4 patiko

2009-01-23 12:25

Pranas

Pranas 

***** VIZITINĖ

Nors Dievo žodis neturi durų
--------- BET
Niekaip negaliu įeiti

Skaityti komentarus (6)

Rašyti komentarą

11 patiko

2009-01-14 15:49

Pranas

Pranas 

***** VIZITINĖ

Sakoma, gerai, kur mūsų nėra,
bet mes čia.
Tai ar reikia norėti,
kad
....viskas
........būtų
***** GERAI *****

Rašyti komentarą

1 patiko

2009-01-14 15:45

Pranas

Pranas 

VIZITINĖ

Sakoma, gerai, kur mūsų nėra,
bet mes čia.
Tai ar reikia norėti,
kad
....visas
........būtų
***** GERAI *****

Rašyti komentarą

2009-01-13 19:14

Pranas

Pranas 

Metų 13-sios

-------- VIZITINĖ
Myliu visus,
** kurie mane myli
***** ir tuos, kuriems nereikalingas -
******** jie teisūs.

Rašyti komentarą

1 patiko

0

62

2009-01-12 03:29

Pranas

Pranas 

Palinkėjimas kiekvienam ir sau

O ŽODI,
------būki mums šventovė, 
-------- ------------ kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš.

Rašyti komentarą

2009-01-10 10:26

Pranas

Pranas 

Pagyrimas zirzulei

Taupi žodyje kaip suvalkietis kišenėje.

Skaityti komentarus (3)

Rašyti komentarą

4 patiko

2009-01-08 04:56

Pranas

Pranas 

Dėkoju

Žmonos gimtadienyje prie jos bukieto atėjo 249 rašykai ir žaliažoliai. Mūsų trobelei tai labai daug.
Ačiū visiems.

Skaityti komentarus (2)

Rašyti komentarą

1 patiko

2009-01-08 04:27

Pranas

Pranas 

Dėkoju

Prie žmonos  bukieto jos gimtadienyje atėjo 249 rašykai ir žoliažoliai. Mūsų trobelei tai labai daug.
Ačiū visiems, visiems.

Rašyti komentarą

2008-11-08 21:37

Pranas

Pranas 

Švendubrėje su Jonu Smaliuku

Vis dar JŲ neatiduodu šventai ugniai ir net nežinau, kodėl. Gal ne tik todėl, kad pats to nenoriu, bet ir ugnis nenori JŲ priimti. Vis dėlto šventas daiktas, o ugnis, regisi, sugeba geriau save apsaugoti nuo nuodėmės ir todėl senų laikų užrašai dar vis pelija, blėsta, marinasi, dulksta. Prieiti prie jų taip pat nesinori, bet pasitaiko dienų, kuomet, pasiėmęs padidinamąjį stiklą, ateinu ir bandau  perskaityti išbukusius kaip mano akys kažkada parašytus žodžius.
    Ot ir dabar
      Išsitraukiau iš šūsnelės sulipusius, pageltusius popieriaus lapus ir po įdėmios apžiūros suprantu,    kad tą kartą į Švendubrės sodžių atėjau 1995 m. lapkričio 26 d. Bet ar tikiu tuo?
    - Taigi va, žiūrėk! Tavo akulės geresnės, - sakau Kandžiukui, ištikimiausiam senatvės draugui: - Žiūrėk ir skaityk. Juodu  ant palto parašyta...
    Pavizgino į dangų pakelta uodegėle ir aš žinau, kad jis nesuabejojo. Tai iš tikrųjų buvo pirmoji kelionė į Švendubrę, į netoli Druskininkų esanti sodžių. Ir dabar dar atmintyje šmėsčioja tiesaus, guvaus žmogaus siluetas, žmogaus, norėjusio mane įtikinti, kad jau jam apie 100 ar daugiau metų.
    Tai Jonas Smaliukas. 
    Tačiau, deja, niekaip nepasiseka atsiminti, kodėl šalia Jono Smaliuko vardo ir pavardės užrašyta:      “Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau      Ketvirtū naktely giron miegojau“
    Gali būti, kad jis kažkokia tai proga padainavo man šią dainą, tačiau įdomu, kad po šių dainos eilučių yra užrašyti keli nedideli tekstai, kuriuos dabar perrašau taip, kaip sugebu perskaityti ant nugeltusio popieriaus.

JONAS SMALIUKAS:
      Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėj. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
    Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va. Nei  Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo  jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka...  Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai  gaudavau - pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt. Įdomu. „ Traviata“. “ Rrigoleta“. Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.      ******
    Matyt, kurį laiką tylėjom. Bent jau tiek, kiek mano senoliui laiko prireikė, kad netikėtai Kiprą Petrauską nuplukdytų ar nuskraidintų, trumpiau sakant – permestų per okeaną į Ameriką.

J. SMALIUKAS:
    Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
    - Dolerių?
    - A?
    -Sakau, gal dolerių?
    - Gal dolerių. Kitas skūpas. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka.
Labai geras žmogus buvo. Labai geras.      ***** 

JONAS  SMALIUKAS:
    -Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai -  lietuviai labai darbštūs žmonės . 
    - Buvo turbūt?
    - Ką?
    -Sakau, buvo. O dabar?
    -Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu  taip bus, tai mes išsipompuosim.
    Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos,  pažiūrėkit -  lyguma  Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja, jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to  griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur.  O  anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis.
    Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose,  Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitan... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn-  aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar  užeik kavinėn - spiritą parduoda.  Šnapsą parduoda.
    Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas...    ******
 
JONAS SMALIUKAS:
    Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Praveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų  kaimas 1635 metų - jau Švendubrė.
    Anksčiau - Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta  viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.
    Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim...
    Gal  po metų ar net mažiau, išgirdau žinią, kad Jonas Smaliukas miręs, bet apie tai ne todėl. Žiūriu į savo Kandžiuką ir galvoju, kad nyksta ir atmintis. Galbūt sparčiausiai apie žmones. Kandžiukas žiūri nemirksančiom akelėm į mane lyg prašydamas, kad nenutilčiau: na, dar, dar... Nes  kito laiko jau gali ir nebūti.
  Ir vėl imu į rankas padidinamąjį stiklą.        ******
JONAS SMALIUKAS:
    Be tikėjimo nieko nėra. Reikalinga ką nors tikėt. Nu, kaipgi? Galų gale turi į ką nors tikėt. Turi vis viena. Gal kai suaugęs žmogus-  jau ne, bet jaunystėj reikalinga. Nu, ką  jis, kaip žvėriukas augs? Reikia. Būtinai reikia. Be tikėjimo nieko nėra. Reikia ką nors tikėt. Be  tikybos absoliutiškai nieko nėra. Aš visą gyvenimas tikėjau. Ir dabar tikiu. Žmogus atsinaujini, rodos. Tai nakties metu pabundu ir persižegnoju.
    Žiūrėk, mirė Šleževičius. Labai iškilmingai laidojo. Mirė ( kaip  jis?) - Toliušis. Šv. Antano  bažnyčioj pamaldos buvo. Tarybiniais metais. Buvo Gedvila- švietimo ministras. Ir jis dalyvavo  bažnyčioj  pamaldose. Daug dalyvavo komunistų Toliušio pamaldose.
Supranti, kaip buvo?

    Ak, Kandžiuk, Kandžiuk...  Negi manai, kad šitos pavardės man ką sako? Jos iš senų laikų.    Tyli?
    Ak, kaip gerai, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Norėčiau, Kandžiuk, kad ir žmogus  meilėje nuo šuns neatsiliktų.

JONAS SMALIUKAS    Buvo karo ministras Šližys. Atsargos majoras,  Vyties kryžiaus  kavalierius . Ir  24 metais buvo paroda. Nupirko jis  mašiną  Ford Linkolicioja  A-jajai skandalas! Interpeliacija Seime. Einam paklausyt. O va čia Karcolis buvo valstybės kontrolis.
    O paskui laike pertraukos-  kad tave  perkūnas!- žiūriu, Šleževičius, Toliušis ir Šližys arbatą  geria prie vieno staliuko. Sako, klaidą  padariau, kad neatsiklausiau. Ot, kokia buvo draugystė. O  dabar  kaip šunės  pjaunasi. Ot patriotizmas, a? Sako, aš klaidą padariau, reikėjo man atsiklaust. Ar  negražus žestas , a? Šagi interpeliacija. Ir jį apskundė, o  prašau - prie arbatos stalo didžiausi draugai...        -------------------------------------
  „Šiandien užteks“, - sakau pats sau. Ir tikrai užteks, kadangi sunku net per padidinamąjį stiklą  perskaityti išblukusią rašyseną. Bet džiaugiuosi, kad galiu atsiminti žmogų, kuris atėjo ir klausia:
      - Ar atsimeni mane?
      - Va tiek ir tuputį daugiau..    Vis dėlto verta paspirginti akis kad ir pro padidinamąjį stiklą.

Skaityti komentarus (5)

Rašyti komentarą

3 patiko

2008-08-12 20:38

Pranas

Pranas 

Kartais.

Kartais taip skaudžiai lauki, kad kažkas atsilieptų į tavo vargą ir tik po jo supranti, kad neatsiliepiau į kito vargą.

Skaityti komentarus (7)

Rašyti komentarą

6 patiko

2008-03-29 11:30

Pranas

Pranas 

Iš senų užrašų (2)

4. Man, žinoma, labai norėtųsi, kad šitokius, gabalais, fragmentais atsirandančius užrašus tęsčiau bent keletą metų, bet vargu ar taip įvyks. Mano patirtis tokia, kad, deja, jau net pasižadėti nedrįstu, jog stengsiuosi tai daryti kiek išgalėdamas.
    Pradžioje sumanytų darbų siela skrajoja po devintąjį dangų ir tuomet atrodo, kad... Dieve mano,  kokios puikios sparnuotos užgaidos! Bet praeina diena, kita ir galvoje, širdyje pragysta kiti gaidžiai, užgieda kiti angelai. Ir aš, viską metęs, vėl pradedu kurti naują Rojų. Ir šitaip mėtausi nuo vieno dalyko prie kito ir va kiek jau metų, kai taip!
    Todėl ir šiuos užrašus dėlioti ėmiausi gabaliukais, fragmentais, plytomis, nes suprantu, kad  jau  poryt, užporyt galiu juos palikti nesukrautus į jokį statinį ir palikti numestus kur pasitaikė, pats vėl pakildamas į devintąjį dangų.

    5.Mano šitų užrašu tikslas – prisiminti. Vadinasi, nieko naujo. Priešingai- viskas sena. Bet žinau, kad jeigu jiems  būtų lemta atsirasti, kalbėčiau juose ne apie žaisliukus, o apie žmogų ir jo gyvenimą. Jeigu lemtis palaimintų šį sumanymą, tuomet gali atsitikti taip, kad atsiras puslapių, kurie  panašės į apsakymus. Man tai būtų smagu, nes manęs, ko gero, ir mirties patale nepaiks mintis, kad  dar  ne viskas  baigta, kad dar parašysiu  šaunų kūrinį. Tai teikia stiprybę ir viltį, kad šitaip užsiėmęs žmogus išprašo  ilgesnio gyvenimo, nepaisant kad vis tiek tas gyvenimas – tik akimirka. Bet aš, žinoma, nevarginsiu savo menko protelio pajutęs, kad darbas man neįdomus ir vėl atsiduosiu tam kitam polėkiui, kuris pažadėtų kitą, dar nepergyventų  svajonių džiaugsmą.
Svajok, žmogau. Svajok! Ir  nebark savęs už tai, kad neva atitrūkęs nuo žemės. Visi gyvename iki mirties. O svajonės taip pat ją gali išpuošti, padabinti, nes tai įrankis Dievo rankose ir aš nemanau, kad  jo rankose kažkas  galėtų būti tokio, ką galima priskirti prie atmestinų dalykų. 

6.
Išaušo sausio 27d.
Sveika, mieloji!
Palengva pavartinėsiu ką tik  perskaitytą pirmą „Trijų muškietininkų“ knygą
Bet ką žinau apie Aleksandrą Diumą - tėvą, knygos autorių?
Man reikšminga, kad gyveno tuo laiku, kuris rūpi (1802 07 24  – 1870 12 05 ) Tiesa, tas rūpimas man laikas visai ne Prancūzijoje, o čia, Lietuvoje. Turiu galvoje 1861- 63 metų sukilimą. Diuma (tėvas) kaip  beje, ir Diuma (sūnus) turėjo galimybę bent jį jausti. Man tiesiog norisi prisiekti, kad mūsų bajorai negalėjo būti blogesni, negu prancūzų ir aš dėkingas už tokį supratimą, net jeigu jis visapusiškai klaidingas. Man smagu  manyti, kad tik kilnus žmogus galėjo kilti į  kovą už savo laisvę ir sakyti:
    - Aš noriu laisvės, ponas maskoliau.
    Ot todėl tuometinės Lietuvos bajorų vaizdas mano praeities Lietuvai teikia kilnumą.
  Tiesą sakant nelabai žinau, kas yra bajoras, pagal  kokius konkrečius parametrus jį pažinti. Knygos, kurias perskaičiau per 50 metų, atstumia mano pasitikėjimą jomis. Nepasitikėjimas užplūdo dvasią, per jį nukenčia ir sąžiningos, teisingos knygos. Tai žinau, suvokiu, suprantu, bet klastočių, melo žala labai jautri. Kai dabar palikta atsirinkti, kas mūsų knygose o‘kei, o kas – ne, dažnai jaučiuosi bejėgis. Kažkokios įtaigos stumia į praėjusius laikus ir suvokiu, kad ir A. Diuma praėjusiems laikams buvo meilesnis, net„Tris muškietininkus“  mums „ perskaitė“ iš surastų pono d‘Atranjano atsiminimų.
Tai man kelią nuotaiką. Svarbiausia, kol kas ieškojimas, krutėjimas ir  man atrodo būtų absurdiškiausia gulėti nieko neveikiant ir spjaudyti į  lubas manant, kad tau skirta netikelio žemėje dalia.        ************************

Po vidurnakčio, broli.
Į naktį visas laikas subėgo.
Toks atbukęs, TOKS LIŪDNAS ESU -
Kažkas pjaunasi, draskos širdy...
O kodėl?  O dėl ko? Nežinau.
Laikui rūpi praeit pro mane
Net tuomet, kai būnu naktyje...

Skaityti komentarus (5)

Rašyti komentarą

5 patiko

2008-03-24 09:13

Pranas

Pranas 

Iš senų ( 1993m.) užrašų

*
  1.Noriu būt jaunas, išdykęs, nes pavargau. Labiausiai, manyčiau, pavargę tie, kurie atvira širdimi  priima viešą žodį, nesusimąstydami, kad žodis gali pražūtingai nuodyti. Taigi va tų nuodų tiek prileista širdyje, kad man jau aišku, jog nėra gydytojo, kuris galėtų juos iš ten pašalinti. Yra, žinoma, laikas, apie kurį sakom- geriausias gydytojas, bet ir tai neteikia paguodos, kadangi žiūrinčiam į besileidžiančią saulę žmogui, toks gydytojas irgi neteikia vilčių. Jau dažniau kalbuosi pats su savimi ir man tai įdomiau, negu klausyti Vytauto Landsbergio ar Gedimino Vagnoriaus .
    Kodėl dabar rašau- ne man žinoti. Rašau ir tiek, nes jau po vidurnakčio ir su savimi garsiai kalbėti neįmanoma, nes taip galima išbudinti miegančius ir gauti pylos. 
*****
  2. Pirmoji knyga, kurią šiemet perskaičiau, tai A. Diumos „Trys muškietininkai“. Vis dėlto tai nuostabi knyga . Skaitau ją antrą kartą. Ten d‘Artanjanas dažnai kartoja „ Po velnių..“ Tas  jo „po velnių“ man sukėlė kai kuriuos paauglystės prisiminimus, važiuojant ir skaitant knygą traukinyje.
Atsimenu, tame vagone buvo ir Kabelių parapijos kunigas. Turbūt jis mane pažinojo. Kunigas, žvilgterėjęs į atverstą knygos lapą  ir ten vienoje eilutėje suradęs tris  kartus pakartojantį d‘Artanjano „po velnių“, buvo nepatenkintas ir patarė tokių knygų neskaityti.
    Dabar man gaila, kad teko skaityti daug knygų, kuriose nebuvo nei d‘ Artanjano pavardės, nei jo sakomų „po velnių“, bet iš tikrųjų velnių tose knygose būta tūkstančius kartų daugiau.
    Ak, kunige, kunige! Velnias žmogų pavergia tuomet, kai jis šypsosi. Tai yra moteriškai klastingas ginklas, o tuomet nežinojau, kad žmogaus siela yra (o ir pats žmogus) pastoviai medžiojama (s). 
*****
  3. Po trijų dienų gimtadienis. „Sveikinam, mielas Pranai“- sakys atėję, nes turbūt niekas neprasitars, kad prasideda 54 metukai. Išgersim degtinės ir nebent tuomet, kai apgirsim, geraširdžiai užjaus, kad vis dėlto pagyventa daug.
    Ak, mielieji.  Ką reiškia „pagyventa daug“? Akimirka!
Reikia pasakyti, kad buvau sveikas, drūtas, nors ir ne ąžuolas Ačiū Dievui ir tiems, kas dar ir be jo mane saugojo. Aš čia kalbu visai rimtai. Nes ne šiaip sau įsitikinęs, o tikrai žinau, kad esu  globojamas tos jėgos, kuri tiksliai, be nuolaidų pasako tavo rytojų. Ir tai ne pranašystės. Tai priekyje tavęs įvardintas veiksmas, kurio neįmanoma išvengti. Manau, kad tos jėgos galima išprašyti, kad leistų pasukti kitu keliu, gal net pratęsti gyvenimą, bet visus prašymus jai  būtina suspėti pasiųsti anksčiau, būtinai iki tol, kol ji kokiu nors  ženklu nepareiškia apie tavo rytdieną. Kalbu apie save ir manau, kad didžiausią tokių pranašavimų išsipildymų patirtį turi jautresnių sielų žmonės.

Skaityti komentarus (5)

Rašyti komentarą

4 patiko

2008-03-11 06:18

Pranas

Pranas 

Iš Biblijos- lietuviškai.

Priverkiau pilnas akis
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, būrių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.

Skaityti komentarus (3)

Rašyti komentarą

2 patiko

2008-02-18 15:34

Pranas

Pranas 

Galvon kažkas įstrigo...

O kai parašiau ir reikėjo perskaityti, tai suradau tekstą:

Kalbu SAVIM,        .
O į Save iš kur atėjęs,      .
Net  nežinau.      .

  Tiek perskaitęs nutilau, nors žinau, kaip reikėtų skaityti toliau- ar balsu, ar pusbalsiu, ar tik mintyse. Kaip beskaityčiau, skaitau tik Sau. Todėl ir laukiu, kada ateis Vidinis ir perskaitys. Jis irgi skaito tik Man. Bet ateiti jis neskubėjo, todėl  gerokai užtrukęs vėl skaičiau:

Senelė sakė: Kristus atlydėjęs,        .
Kad nesušalčiau sausyje pūgos,        .
Bet buvo nepažįstamas kaip Ateitis.        .
Palinko, įbraukė kaktoj kryželį,    .
Krikščionim būti patikėjęs,      .
Ir vėl uždarė atsargiai duris.      .
 
  Dabar jau gali Vidinis ir nepasirodyti. Netgi norėčiau, kad taip būtų. Buvau sugrįžęs iš Varėnos, kur palaidojau už save metais jaunesnį švogrių.  Dar taip neseniai su juo kėlėme  „granionkas“ ir galvojome būti amžinais. Dabar iš mudviejų jis jau tikrai liko amžinas. Ten, kur dabar naujos Varėnos kapines, buvo takelis iš Varėnos I į Varėną (prie geležinkelio). Juo trumpindamas kelią, dažnai eidavau duonos pirkti nežinodamas, ar pavyks, nes norinčių nusipirkti visuomet būdavo daugiau, negu duonos. Neretai be duonos tuo pačiu takeliu sugrįždavau atgal į Varėną I, dabar vadinamą Senąja Varėna.
      Ar kas galėjo numanyti, kad tą takelį pastos Varėnos naujos kapinės?
      Oi, kiek čia daug smėlio! 
.
Esi  Esybėje ir  būsi      . 
Net jeigu pelenai,    .
Net jeigu tuštuma    .
Pakeistų žmogiškąją Būtį,-        .
 
  Išgirdau Vidinį, bet, regis, jis mano minčių nesutrukdė. Galbūt todėl, kad mes jau vienas kitą suprantame ir stengiamės ateiti nepatrukdydami netgi mintyse.
  Žiūrėjau ir tamsias lubas,      .
  Kokiu buvau,        .
  Kokio nėra        .
  Ir ligi šiolei vaikštinėja Sausis      .
  ESYBĖS angelas      .
  Ir mano filosofas.        .
      Šis mano perfrazuotas eilėraštis jau ne kartą mano lūpose, tačiau  pirmąkart jis pasirodė praėjusių metų  rugpjūčio 27d. Ir štai dabar jaučiu, kad  jis man  reikalingas kažkokiems užrašams, kurių ateitį ir pavidalą netgi nesistengiu nenuspėju, kadangi man tai visai nerūpi. Žinau tik, kad  tai turėtų būti kažkas panašaus į dienoraštį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet jame jau daug kas parašyta. Galbūt ne taip, kaip įprasta, bet aš puikiai perskaitau:
    - Klausyk, Vidini, o kodėl aš be kelnių, - netikėtai paklausiau bičiulį 
    - Tu taip manai?- nenorėjo patikėti Vidinis, bet po neilgos valandėlės suprato, kad tai tiesa:- Iš tikrųjų, vyrai, o be kelnių, -stebėjosi.
    - Gal net ne vyras? - suabejojau.
    - Kad vyrais, faktas. Jeigu vadina sūnum, žinok, esi vyras.
    - Kas vadina?
    -Kas? Kas? Visi vadina. Pirmiausia motina.      .
    - O tėvas? Beje, Vidini, neatsimenu, ar jį mačiau. Jau atšventėme gimtadienio savaitės sukaktuves, o kažkodėl neatsimenu, kaip atrodo tėvas. Suprantu, kad jeigu  yra sūnus, turėtų būti ir jo tėvas. O gal aš kažko svarbaus nesuprantu?
    - Aš irgi taip suprantu ir, beje, žinau, kad tėvas yra, tik klausimas- kas  jis? Labiau panašu, kad esi Želigovskio sūnus. Negarantuoju, kad taip, bet visuose Šklėriuose tik ir tegirdi- Želigovskis  turi sūnų.
  - Na, ir ačiū Dievui.  Bet kodėl jo nematau? Negi užmiršo?
  – Palauk, žmogau. Gal būt pirma reikėtų pasirūpinti kelnėmis,  na, o paskui. Taigi, sutariam- pirma pasirūpinsime kelnėmis, o pasui  šnektelėsime ir apie kitus reikalus. Sutinki?
Ir nelaukdamas  mano sutikimo, užgiedojo  dar vieną Šv. Marijos himno posmelį. O aš, žinoma, irgi kartu su juo: 

Te nevaldo, te neskaldo
Niekad pyktis man rimties
Jis daugybės mūs blogybių
Nuolat  būna priežastis.

  - Gerai giedam, - pasigyrė, kartu girdamas ir  mane.- O dėl kelnių irgi kažką sugalvosim...

0

63

Pranas 

Dar šis tas, ko nereikia pradanginti...(1)

Pagalvojęs, ką  reikėtų prasmingesnio prisiminti iš 1939m., prisiminiau, kad gimiau be Lietuvos. Girdėjau šnekant, kad ji kažkur už Merkio, bet kadangi Marcinkonių kraštas su jų šiliniais  - kitoje jo pusėje, tai Lietuva čia negalėjusi ateiti. Turbūt nenorėjusi kojų sušlapti, kadangi ir tuomet vietomis per Merkį, sako, galima būdavo nesunkiai perbristi. Labiau panašu, kad svarbesnė kliūtis buvusi ne upė, o... Juzefas Pilsudskis. Jau keturi metai, kai  jo gyvo nėra, bet vis tiek Juzefas yra Juzefas Pilsudskis. Jis pasirūpinęs daugiau negu Dievas, kad net po jo mirties dar vis būtų taip, kaip buvo. 
    Atsimenu, kai  švęsdami pirmos savaitės gimtadienio sukaktį, būtent – vasario 4 d.(taigi, sekmadienį) su Vidiniu priėmėme priesaiką būti ištikimi vienas kitam. Tuomet jis ir pranešė man, kad esame Geltonojo Žemės Tigro įkvėpti ir , matyt, ne  be tokios moralinės paramos, pirmą kartą  savarankiškai, be namiškių, pagalbos, sugiedojome  Šv. Marijos himno posmelį:

    Te mums sielos neužvaldo    .
    Išdidumas niekados,-        .
    Broliams  meilę  jis atšaldo      . 
    Jiems padaro daug skriaudos...      .
.
    Dabar, skaičiuojant  septyniasdešimtuosius, jau vien todėl esame kažkuo panašūs į tigrus, kad dar urzgiame, dar rodome  kvėpavimą, tik, žinoma, nemalonu, kad atmintis, lengvai pakeldama tolimiausius atsitikimus, jau neapglėbia to, kas buvo dar taip neseniai. Kad ir vakar: 
 
O VAKAR:    .
  "Ryte perskaičiau V. Medžio eilėraštį „išeinu“ ir vienu žodžiu Jam palinkėjau sėkmės. Taip pasitaikydavo ir anksčiau: „Sėkmės!“ Tačiau šį kartą linkėjimai pasisuko juoda puse. Jau greitai Viktorui parašiau:        . 
  „Tik dabar, gavęs žinią, kad mirė švogrius, supratau, kaip negražiai pakomentavau, parašęs tą žodelį. Taip rašydamas galvoje, žinoma, turėjau kūrybinę sėkmę. Visai nepagalvojau, kad tokius linkėjimus galima suprasti ir kitokia prasme.
  Taip jau atsitiko, Medi.    .
  Atsiprašau, kad taip neapdairiai pasielgiau.“
 
  Ir dabar iš to Jo eilėraščio „ išeinu“ galvoje aidi:    .

"išeinu pro duris nė nesakęs
į mažą uždarą celę      . 

kur kvepia dažais ir mediena   
niekas minčių nesudrumsčia 
liejas skvarbus terpentinas"....        . 

Na, ir po to greit mano tas Medžiui -" SĖKMĖS!" su pažymiu 5.
    -Dabar galvoju, kad nesuvokęs eilėraščio ir bendrai, bet kokio rašto turinio, niekuomet nesėsk atsiliepti. O suvokti eilėraščių turinį neretai, deja, labai sunku ar net neįmanoma, - guodžiausi Vidiniui.
    - Tu čia ne šiaip sau? -paklausė.      .
    - Ne šiaip sau, Vidini.        .
    - Po truputį išeini?        .
    - Taip.        .
    - Tai GAL už tokį apsisprendimą po granionką? Aaaa?      .
    - Ne tik „gal“, bet reikia.        .
  *******
P.S:
  Atsiprašau, kad niekaip nesugebėjau atkurti eilėraščio fragmento formos. O tie matomi fone taškeliai irgi gelbėjo padėtį kaip nors tvarkingiau surikiuoti tekstą.
Suprantu, kad reikia  eikti į mokyklą.

Skaityti komentarus (6)

Rašyti komentarą

4 patiko

2008-02-06 12:10

Pranas

Pranas 

LAIKAS ATSIMINTI SAVE

Galvoju, ką man atsiminti iš 1939 metų....
    Regis, ir tuomet Šklėriuose  žiema. Tik ne tokia- ir sniego aukščiau tvorų, ir šaltis toks, kad ausys tuoj prisvyla. Žiema tokia, kad vėliau tokios už poliarinio rato nesurasdavau.
Taigi, atsimenu žiemą, kad, Dieve, duok visiems turėti tokias ir nesušalti...
    Kitas mano supratimu įdomus atsiminimas, tai pirma kelionė iš S00ausio į VOOasarį.
    Ne šiaip sau sakoma, kad, girdi, Dievas myli trejybę-  buvau trijų dienų, kai išvykau  į tokią  kelionę ir ją laimingai baigiau. Prisimenu, kad palydoje labiausiai buvo gerbiamas dėdė Vandenis, kuriam pagarba  išliko iki šių dienų:
  - Ačiū, dėde Vandeni, už iki šių dienų išlikusį vandenį, Vidinį ir GANIONKĄ...

  Dar vienas atsomintinas tų dienų prisiminimas, tai pomėgis skaityti eilėraščius. Dievai žino iš kur tai, bet dar labiau nesuprantama, kad vis kaulindavau paskaityti Anos poezijos.... Niekas  nežinojo, kas ji, toji Ana ir visi manydavo, kad kalbu apie Šv. Mariją. Todėl ko-ne- ko, o Šv. Marijos giesmių prisiklausiau daugiau negu Šv. Kazimieras.
      Te nesaisto, te nešvaisto
      Žemės geiduliai manęs
      Jie aptemdo ir sulamdo      .
      Tuos, kurie jiems pasives

Taigi taip prasideda  prisiminimai apie save.
Pats laikas, nes po manęs tik antkapio akmuo teatsimins, koks šaunus vyras Dzūkijos šilinių krašte  gyvenęs.

Skaityti komentarus (3)

Rašyti komentarą

2 patiko

2008-01-19 15:48

Pranas

Pranas 

SKANIOS JUMS KAVOS, BABRUNGAI...

Užverčiu aną puslapį ir manau, kad panašių dienoraščiui neprireikės daugiau.
      Linkiu sėkmės visiems, kuriuos vienaip ar kitaip minėjau. Būkite laimingi! Net tikiu, kad šitas laikas irgi nepraėjo veltui. Na, pagyvensime - pamatysime.
      Nuoskaudos yra nuoskaudos. Su jomis kaip ir guzais, nelabai patogu žmogui gyventi. Tik sakau, kad į žmones, persisvėrusius per 20 metų, nereikėtų žiūrėti kaip į piemenis. Amžius dar labai jaunas, bet  jis labai tinkamas  būti pamatams, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas. Ir Babrungui parašiau:
„(...) manyje nėra pykčio ir pasakiau tai, ką pasakiau, kad susiprastų, pagalvotų. Juk jau jaunystė čia tokia, kuri neretai tarnauja prie altorių, priiminėja iš žmonių išpažintį ir dalija Šv. Sakramentą, sakykim, Dievo kūną kitiems“
Na, žinoma, tiems kurie ateina į  bažnyčią, panašiai kaip  mes į RAŠYKUS
    Beje, Babrungai, skanios  Jums kavos...

    Pranas Karlonas.

Skaityti komentarus (4)

Rašyti komentarą

6 patiko

2008-01-18 17:21

Pranas

Pranas 

„Šiąnakt įkalsiu už tave. Kuolą kitą.“

Palinkėjęs Vilnelei labanakt ir ištaręs čia pacituotus žodžius, Linx Ming Kimmas feat Joake Kimmas išėjo vykdyti savo pažadą. Sunku pasakyti prie kokio eilėraščio pritūpė, bet manau, kad prie „Grįžtu“. Čia gal nevertėtų jo kartoti, bet dėl geresnės ir patogesnės orientacijos:

Grįžtu namo.
Jau niekur nekeliausiu.
Žiūrėsiu į lubas.
Ramstysiuosi į sienas.
Dangus toks baltas kaip dažai!..
Visagalybėje sutilpęs Dievas
Per pusryčius,      pietus,      per vakarienę
Paduoda šaukštą.
(O tai vadinasi, kad sėdžiu dešinėj,
Kad prie Karaliaus pašauktas dalios...).
Jau vardą užmiršau žmonos.
Jo vietoj angelas gyvena.
Lėkštėj iš puodo įpila sriubos
Ir duonos riekėmis papjausto...

Grįžtu namo.
Jau niekur nekeliausiu...

Bet va Vilnelei atsitiko kažkas panašaus kaip su tuo, apie kurį sako patarlė: Skaito knygą - mato špygą. Jau ne pirmą karta prašo parodyti, kur tai pasakyta. Ot, ir paskutinėje žinutėje:

Vilnelė durnelė 
Citatos neparodysit? Tai kurgi ta jūsų teisybė, jei pagrįsti negalite? Kažin, ar tikrai "Gaila laiko", ar tiesiog negalit savo žodžių pateisint. Na bet - tebūnie. Neturit ką pasakyti, tai ir nereikia :)

Kaip matote, jau parašiau, citatą iškeldamas į pavadinimą, kad nereikėtų skaityti knygoje. Kita vertus, mano supratimu RAŠYKŲ poetai mane priėmė pavydėtinai gerai. Man atrodo, kad jiems patiems labai smagu turėti tokį gajų senį- muša, o jis negriūna,  Ir kuomet išgirsti: kas tu esi daktare  Zorge – prieš savo valią daraisi pasauline įžymybe. Ir atmintis praskaidrėja. Net atsiminiau S.Nerį: 
Vilnele, bėk į Viliją,
O Vilija - į Nemuną..
Nežinau, gal jau tuomet galima buvo priekaištauti S. Neriai už jos tokius palinkėjimus, bet gal tuomet  upių vandenys buvo švaresni. Dabar gi matome, kiek daug bjaurasties ir nuodų Lietuvos upėse. O mažesnėse netgi daugiau, ir įtekėjus joms į Nemuną, senajam žiliui nedaug džiaugsmo. Galbūt ateityje atsitiks ir bus taip, kad į Nemuną bus leidžiama įplaukti tik apvalytų upių vandeniui. Ir nei Vilnelė  į Viliją, nei Vilija į Nemuną  neįplauks, nepraplaukdamos pro valymo įrenginius. Dabar, deja, deja..
 
  Na, o dabar pagalvokime, argi negalima taip parodyti į lietuvių poeziją, kuri  visumoje susideda iš kiekvieno poeto kūrybos? Su purvinais batais po ją, manau, kad nevertėtų vaikštinėti. Nesu ypatingas poezijos žinovas ir kuomet man davė teisę  vertinti kūrinius nuoširdžiai stengiausi jos atsikratyti ir, pavyzdžiu, rašiau;        PAULIAU, GERAS ŽMOGAU... 

  Daug ko "Rašykuose" nežinau - nežinojau kaip atsisakyti ir pirmojo vertintojo kategorijos, todėl administracijoje (regis, ten susiradau Paulių) parašiau: 
"Pauliau, geras žmogau, Tavęs nebijau, padėk man atsikratyti ir neturėti 1-ojo laipsnio vertintojo teisės.  Iš vaikų amžiaus išėjau. Nežaidžiu. O kai man reikia ką pasakyti apie kūrinėlį, aš nesidroviu tai pasakyti parašydamas.  Jeigu patys negalite, pasakykite man, kaip tai reikia padaryti. Aš nenoriu kūrinėlius vertinti lygiomis teisėmis su tais (ir būti jų tarpe), kurie tai mielai daro būdami anonimais. Bjauriausias dalykas bijoti savęs, jau nekalbant apie pasirodymą viešumoje.
Dėkoju."

  Iš tikrųjų, nesinori, kad kas manytų, jog gerą kūrinį vertiniu panašiai kaip tą daro poezijos aksakalai "Rašykuose," nedrįsdami net savo slaptažodžius pasakyti.

  Praėjo ne tiek daug laiko, kai sužinojau, kad nebūti tokiu- neįmanoma:
RAA:  "Tokio anuliavimo visam laikui ar kažko panašaus nėra, tačiau tas pirmas lygis, kaip žinia, yra suteikiamas, cituoju:    "Pirmas lygis vartotojui suteikiamas parašius tris kūrinius, kurių įvertinimo vidurkis, balsavus ne mažiau kaip keturiems 5/6 lygio vartotojams, yra didesnis arba lygus 3 balams arba tris recenzijas, kurios (atitinkamai) turi būti įvertintos ne mažiau kaip 3,4 balo."      Dabar pas tave yra 13 kūrinių, kurie atitinka šiuos reikalavimus, tai, kad panaikintum savo lygį, tau reikia 11 iš tų kūrinių 5/6 lygio vartotojų vertinimus sumažinti iki kol jie nesieks trijų balų ARBA tereikia tuos kūrinius ištrinti. Žinoma, trynimas kainuoja ir tu skelbei darbus ne tam, kad ištrintum, tai, manau, lieka pirmas variantas. Be to, kaip supratau, tau yra svarbiau komentarai, o ne įvertinimai.
Tai tokios alternatyvos, rinktis tau 

O Vilnelė piktoks taip:

"Paulius šiek tiek klysta - net panaikinus kūrinius lygis nepasinakins. jis suteikiamas vieną kartą ir visiems laikams"

Tuomet, apibendrindamas, kas čia parašyta, sau pačiam  pakomentavau:
      Žodžiu, yra kaip yra - būk tuo, kaip tau pasakyta ir ginčai baigti. Arba nešdinkis velniop iš puslapio      AŠ DAR NEBAIGIU,  bet...
Reikia sustot, neapkraunat sunkiais tekstais tų, kas norės pagalvoti ir atsiliepti komentarais. Taigi, pirmoji mintis turėtų būti, kad vis dėlto aš ne šiaip sau kalbu apie  vertintojus, kurie bijosi pasisakyti, kas gi jie, ir ypatingai tuos, kurie vertina kuolu. Juk visi žinom, kad dažnai jis atsiranda prie kūrinėlio kaip pykčio, keršto išraiška ar už save, ar už savo kolegą, kaip šiuo atveju atsitiko, pvz. su Linx Ming Kimmas feat Joake Kimmu- CHAIMU..
Dabar Vilnelė vis dar skaito knygą ir džiaugiasi.:

Vilnelė durnelė 
Kurioje vietoje jis parašė, kad ateina jūsų bausti kuolais? Parodykite man tą citatą. Kitaip pasirodys, kad jūs nemokate skaityti, ką mes parašėme ir man daug panašiau į šį variantą. Beje, kaip tiek metų pradirbęs žurnalistikoje turėtumėte žinoti, kad dažniausiai visai nesvarbu, kas pasakyta citatoj, daug svarbiau, kokiame kontekste ji panaudota.
Beje, kuolų aš jums esu davusi gerokai daugiau, nei jis. Tad, matyt, ne tam savo dienoraščius skiriate.

Rado kuo pasigirti
Tačiau dvasinis žmogaus skurdas reiškiasi ir kitais būdais...

Rašyti komentarą

1 patiko

2008-01-16 08:28

Pranas

Pranas 

KUOMET YLA LENDA IŠ MAIŠO

Pasirodžius dienoraštyje įrašui  „DARRRRRKOS PARGINTAS...“ paskubėjo atsiliepti kažkoks feat Joake. Neiškart supratau net ko jis nori, bet žinutė tokia;

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Va. O aš jus webmaster'iui paskundžiau. Kažkaip taip susiklostė.

Nei buvo labai įdomu, kad skundė, nei už ką, nei galėjau įtarti, kad šio "aukštalygininko" nemalonės  susilaukiau būtent dėl dienoraščio. Labiau tikėjau, kad gal paskaitė mano kūrinėlį " Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje.“  Na, ir norės pasakyti savo samprotavimus. Bet pasirodo- ne. Pasirodo, kad jo tikslas  įbauginti mane, apie ką parašė Vilnelei, kad, girdi, „senolis labai liūdi“. Bet tai buvo šio studento, mėgstančio alaus barus, eilinis melas.
- Ne, nelabai liūdžiu,- parašiau, o žodis žodin taip:
Pranas 
"Senolis jau liūdi"

Jeigu Jums šviesiau nuo to, galiu tikrai paliūdėti. Bent revoliucijos labui.
Beje, būna, kad ne kiekvienas senolio laikų sulaukia. Taigi galėtumėte tokia mano padėtimi akių nebadyti.
Jums nuoširdžiausiai linkiu, kad taip neatsitiktų.
Ar Jums ir vėl vaidenasi gąsdinimai?
Tuomet žegnokitės.

Linx Ming Kimmas feat Joake: 
- Ne, čia jau ne žegnotis reikia. 

  Nežinau, ką sumanė šis aukštalygininkas, tačiau žinau kitą dalyką. Irgi labai niekšingą . Daužė jis mano kūrinėlius kaip įmanydamas. Ir vis kuolais, kuolais. Ir svarbiausia, kad džiaugdamasis, girdamasis ,pvz. kad ir  Vilnelei:

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Gerai. Jei pati nenori saugotis ir gintis, senolio šedevrą ištrinsim Revoliucinės Liaudies vardu. Einu pas Web'ą:))

Tačiau kol jis nuėjo pas Web'ą darė kitus žygdarbius.

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Labanakt, Vilnele. Šiąnakt įkalsiu už tave. Kuolą kitą.
2008-01-14 02:03

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Aš tai tą bjaurastį trinčiau. Čia gi magiška ataka.
2008-01-14 09:49

  Tada, kai jis tuos kuolus " kalė" dar nežinojau, kad tai Lietuvos universitetų žmogus- STUDENTAS, pasivadinęs čia  tuo  lietuviškiausiu RAŠYKUOSE LINX MING KIMMAS FEAT JOAKE. Tačiau, kaip matote, dabar žinome jau visi. Yla iš maišo lenda. Turbūt sužinosime ir tikrą vardą ir pavardę. Man tai reikia pirmiausia todėl, kad ilgus metus dirbau žurnalisto darbą ir nesu slėpęs savo vardo ir pavardės. Beje, RAŠYKUOSE irgi nepasislėpęs,  kaip ten parašyta taip iš tikrųjų yra - Pranas Karlonas. Dabar džiaugiuosi bent tiek, kad dingo įtarinėjimai ir galiu parodyti, kaip atrodo "kuolų kalėjas" ir todėl mano parašas suranda tikrą adresatą. O tuomet nežinodamas kas jis, rašiau taip:

"Jeigu  5,6 lygio vertintojai rašo vienetą net nepaaiškinę, kodėl jie tai daro, jie yra ŠŪDLANDŽIAI ARBA ŠŪDVABALIAI. Dar blogiau kai jie ir savo slapyvardžio nepalieka. Po žmogaus jausmus -  jauno ar seno ir bet kokio-jie neturėtų teisės knaisiotis. Deja, tokių esu matęs ne tik , sakykime, poezijoje, bet ir gyvenime. Ten jie jau pavojingi...
O gal manote, kad aš čia dėl to vieneto? Esą, jaučiuosi labai įžeistas? Patikėkite, tokie dalykai jau seniai manęs nejaudina."

Taigi dabar jau čia kalbama ne apie "5, 6 lygio vertintojus“, o apie vieną jų, kurias jų bendroje bačkoje smarvę vis dėlto skleidžia.
  Tai, kas man labiausiai skaudėjo, aš, regis, pasakiau. Nesiginu: taip, skauda, kai Tave vertina tokio lygio vertintojas, kuris net nesupranta, kas juodu ant balto parašyta-  po kiekvienu sakiniu mato juodą magiją, Ji jam vaidenasi net skaitant.
Kol kas dar mano dienoraščio toji pabaiga neištrinta.
Įdomu, ar ir jūs ją suprasite, kaip čia minimas .

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Ne, jokios profesionalios nuomonės nebus. Traktuokit mano tekstą kaip maksimalistinę reakciją. Kur atsakas žymiai stipresnis, negu jo dingstis verta. Skirtas parodyt žmonėms, kad reikia valdyt liežuvį.

Pirmas ėjimas: ignoruoti Vilnelės ironiją.

Antras: sugretinti Vilnelės niką - ironišką - su realiu pasityčiojimu iš žmogaus. Sutapatint tuos vaidmenis.

Trečias - štai ši vylinga frazė: "Esu įsitikinęs, kad Vilnelė atsimins kada nors mūsų tokį susirašinėjimą geriau negu bet kokį mano eilėraštį". Mano akim čia grąsinimas.

Žodžiu, puikiausia magiška ataka.
2008-01-14 11:46

Beje, pasakysiu, kad Vilnelei rašiau: „Vilnele, pažiūrėkite mano dn. Jeigu kas ne taip- ištrinsiu“.

Vilnelė durnelė: 
„Netrinkit - tebūnie, kaip yra, nieko nenorėčiau jame ištrinti ar pakeisti“.

Tai kol kas tiek.  Kol kas...

Skaityti komentarus (17)

Rašyti komentarą

18 patiko

2008-01-13 23:03

Pranas

Pranas 

DARRRRRKOS PARGINTAS...

I
Sakoma, kad kariamas ir šuo pripranta, bet, žinoma, tai ne tiesa: kai karia, tai ir pakaria, o patarlė vis dėlto savaip, girdi- pripranta. Man RAŠYKUOSE nelengva, bet... nepakars.
      Jau kelinta diena, kai TEN.  Svetainė man pažįstama senokai, su ją niekuomet nebuvau atsisveikinęs, tačiau labiau "prilipau" prie e'KŪRYBOS, dar ne taip seniai persivadinusios ŽALIA ŽOLE  - ji santūresnė, solidesnė. Nors ir ten pasitaiko "visokių vėjų", tačiau vis dėlto ramybės joje daugiau. Nemanau, kad ramybė skatina žmogaus kūrybingumą, turbūt priešingai, bet, matyt, ji labiau reikalinga solidesnio amžiaus žmonės - Dievas jau gretai pradės skaičiuoti paskutinius septinto dešimtuko metelius. Nemanau, kad tai daug, kai tikiesi sulaukti per 100.  Ir vis dėlto net ir sveikam žmogui senatvė smarkiai įtakoja jos gyvenimo būdą, jausmus, o per tai ir kūrybą.  Jau buvau primiršęs, kad RAŠYKUOSE  turiu pradėjęs rašyti dienoraštį. Ir tikrai dabar menkai nebeatsimenu, ką ir apie ką ten rašęs.  Manau, kad greitai jį perskaitysiu, o šiandien mane savotiškai atsiminti paskatino Darrrrrkos parašyta žinutė:

    „ Labai gražus dienoraštis, tik be reikalo jauteisi nejaukiai. Džiaukis savo senatve. Juk ji tavo turtas, o ne gėda" 
.
    Ir štai po daugiau kaip devynių mėnesių vėl grįžtu prie dienoraščio, bet, žinoma, ne todėl, kad džiaugčiausi tokiu turtu. Grįžtu prie jo be jokių įsipareigojimų, nes paprastai jų neįvykdau: norėsiu- rašysiu, norėsiu- ne.  Manau, nieko neatsitiks, jeigu dn. rašysiu dvejais  egzemplioriais - vieną laikydamas ŽALIOJE ŽOLĖJE,  kitą- RAŠYKUOSE.  Beje, turėti jį RAŠYKUOSE  paragino ir:
Darrrrrka 
Būtų tikrai įdomu paskaityti tęsinuką :)
  ************************
II
Iš kontaktų su RAŠYKAIS (1)        *****
Persimečiau mintimis su "Vilnele- durnele" iš Rašykų. Ir anksčiau norėta tai padaryti, bet prisirengiau tik šiandien. Parašiau:
"Ė, tas jau Jūsų "Vilnelė durnelė" -ne arba - fė!      Stenkimės būti netgi didesni, negu esame. Nerodykime į save blogiau, tą geriau sugeba daryti kiti..."
Atsakė:    " O man ir taip (pri)tinka"      Vėl parašiau, tik šį kartą su atsiminimais:    "Esu tris kartus vyresnis ir daug dalykų atsimenu iš toli. Atsimenu, kuomet vieną savo klasiokėlį Kabelių septynmetėje pravardžiavome "durnelės vaiku" - man ir po daug metų tai nesmagu prisiminti. Aš gerai žinau, kaip jam tai "patikdavo". Motinai taip pat. Bet, žinoma, Jūs teisi, laikai keičiasi, supratimas-irgi. Nepykite kad sutrukdžiau pašaliniais reikalais."
Atsakymo laukiau ir tikėjausi, kad sulauksiu, bet nesitikėjau, kad jis mane pradžiugins. O vis tik pradžiugino:

Vilnelė :    " Nepykstu, gerbiu jūsų nuomonę. tiesiog jaunystė - kvailystė, arba vilnelė - durnelė  man taip reikia. turbūt kvailas kaprizas, bet reikia"
Esu įsitikinęs, kad Vilnelė atsimins kada nors mūsų tokį susirašinėjimą geriau negu bet kokį mano eilėraštį. Todėl va lyg ir šviečia širdyje Žmogaus šviesa...
Gerai būtų, kad tai perskaitytų ir Viktoras MEDIS, šiandien nelinksmai rašęs:
"krenta akmenys it žodžiai sunkūs,
kaip sniego gniūžtės iš širdies.
neprisiglaust
nei apkabinti –
krūtinė šąla"      --- 2008-01-09---

Skaityti komentarus (4)

Rašyti komentarą

8 patiko

2007-03-02 12:21

Pranas

Pranas 

Amžinaatelsis

Taip, šiandien jau kalendorinio pavasaio antroji diena. O pirmąją t. y. vakar, būdamas vienu iš daugelio „ rašyk“ svetainės vartotojų, gavau pasveikinimą:

2001 metais (kovo 1 d. - pr.)  pasaulį išvydusi svetainė, savo 6-ąjį gimtadienį pasitinka turėdama beveik 8 tūkstančius vartotojų, 45 tūkstančius publikuotų kūrinių, 2,9 tūkstančius recenzijų, 1,7 tūkstančius straipsnių ir beveik 6 šimtus rašytojų aprašymų, ne kartą apdovanota įvairiuose interneto puslapių konkursuose. Per šeštuosius metus svetainė augo, keitėsi ir plėtėsi - atsirado naujas „Tekstų“ modulis, įvykdyta daug mažesnių ar didesnių pakeitimų, atnaujinimų.
Džiaugiamės ir šia gražia proga sveikiname visus svetainės vartotojus, kadangi tik jūsų dėka “Rašyk“ auga ir tobulėja!"

Bet būtent vakar atkakliau pamaniau, kad laikas dar labiau įeiti į save ir būti Ypata, kuriam nelabai svarbu, kaip kas tavo elgesį vertina ir iš viso - ar kas žino, kad dar esi ar ne. Visa tai neturi jokios reikšmės, bet šitas „neturi jokios reikšmės“ pasireiškia, matyt, tik tuomet, kai esi Savęspi, Savyje. Jeigu ten tavęs nėra, jeigu tu ar Šen ar Ten, tai nemanau, kad galima izoliuotis nuo bet kokių nuomonių.
Nesakyčiau, kad labai judrus esu svetainėje „Rašyk“ . Kiek aktyvesnis turbūt „e‘kūryboje“, bent jau ji labiau už kitas lipo prie širdies. Todėl dabar pirmas reikšmingesnis poslinkis – dažniau prasivėdinti atėjus į Savęspi. Žinoma, reikia stengtis matyti kas kur yra, bet jeigu atsitiktų, kad ir tai neįdomu, tuomet irgi nereikia sieloti.
Matyt, kad didžiausią porciją tokios įtakos panašiems pamąstymams padarė almanacho „e,kūryba -2006“ pristatymas Vilniuje (vasario 28 d.)  A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Atvirai sakant nelabai jaučiausi gerai –visi jauni, gražūs, smagūs, o aš nors dar gyvas, nors vaikščiojantis, kvėpuojantis, bet jau AMŽINAATELSIS. Daug ten buvusių  jau mano anūkai- man greit 70 m, - o kai kuriems  jų – dar vis iki 20 m. t. y. tris  su puse kartų mažiau. Žodžiu yra taip, kad atsinešęs butelį degtinės nedrįsau ištraukti jo iš diplomato. Pirmą kartą išeidamas iš namų su buteliu, jį parsinešiau atgal.
- Tai jau nelinksma, - pasakė žmona. Ir aš patylėjau. Tik vėliau:
- Ir ausys nieko vertos. Regisi, klausai, stengiesi, o jos tai girdi, tai negirdi. Ačiū dar, kad akys  teikė džiaugsmą, gal todėl dabar va... jau verkti nori.
Vienatvė.. Ją žmogus, matyt, renkasi tuomet, kai tiki, kad jam joje bus patogiau, laisviau negu būnant viešumoje.
„Gražios renginio nuotraukos", - pagyrė IM. O aš taip noriu, taip labai noriu, kad manęs jose nebūtų, arba kad ten toks, koks prieš 40- 50 metų.
Deja.
Atsilošiu kiek dar galiu ir trepsiu į paskutinę erdvę tikėdamas, kad gal joje bus jaukiau.

Skaityti komentarus (5)

Rašyti komentarą

4 patiko

2007-02-21 23:32

Pranas

Pranas 

Paskutinis pasveikinimas Vandeniui

Paskutinis Vandenis, kurį pasveikinau, buvo Ana. Rašiau:

Labas, Anuška.
Noriu pasupti – ak, kokia maža! Bet va koks dangus nepaisant, kad vasaris - su  Mėnulio jaunatim. O ir Vandenis dar pripuolė prie lopšio ir supa: auk, būsi poete.
...Ir užaugo poetė Anuška, žmonėse ir tikruose  dokumentuose vadinama Ana Aleksandravičiene. Bet kas gi tokius dalykus paiso – ir dabar dažniau jinai kitiems Anuška. O man – irgi.        ------------------------
      Nuoširdžiai sveikinu, Anuška, su tortadieniu. Ir jaučiu, kiek daug apie jį spiečiasi norinčių tą  proga Tave pabučiuoti į  žanduką. Būk laiminga, poetiška dideliems ir mažiems, būk ne tik su poezija, bet ir  proza, kurioje sakinukai irgi čiulba kaip Lietuvos girių paukšteliai. Žodžiu, lai būna taip kaip rašei ir  prašei:

Neuždaryk futliaro.
Nenutildyki klavišų –
Akordeonas net vienatvėje
Lai gros
Kai bus sunku, kai kryžkelėje klysi –
Pavysiu.
Pagrok, Maestro, -
Širdis poeto Tau
Akomponuos.

Dar  kartą: būk laiminga, Ana.

Ir va kitą dieną po šitų sveikinimo žodžių t. y. vasario  19-ją Saulė mėnesiui  laiko įėjo į Žuvų ženklą.
Bandžiau parašyti eilėraštį, bet jis nei šioks nei toks. Bet buvo nebuvo pasiliksiu jį dienoraštyje. Kūryba sekasi vis sunkiau ir svarbiausia, kad nėra noro rašyti. Gali būti, kad tai paskutiniai mano eilėraščiai.

  Prausia  žuvim
 
Ir žvaigždynai išeina- pareina.
Įplukdytas Dangun
Virš likimų suspurdo Žuvų...

Jo nepaisau -
Jau savo Likimą turiu,
Bet žinau - gimsta kūdikiai,
Duonai tiesia rankas,
Astrologė Volmer
Irgi rūpesčiais kaktą suraukus —
Kokią lemtį žvaigždynas įsegs
Ir  neleis išsisegti lig ... amen?

Mintys girgžda, kaip Dievo tiesa -
Nežinai ar yra ji, ar- ne.
Zodiako ženkle
Saulė gimusius prausia žuvim.

2007 m. vasaris 19 d.

Rašyti komentarą

2007-02-15 05:29

Pranas

Pranas 

GIEDRĖS DOVANA

„Labai retai taip anksti keliuosi, o šią  naktį  taip atsitiko- atsikėliau  pusė  keturių nesuprasdamas, kokia  tokios nemiegos priežastis. Praėjo dar pusvalandis ir, suradęs  Jūsų laišką,  nusišviečiau kaip mėnulis  danguje. Ir kaip kitaip!
Toks laiškas negalėjo ilgiau užsigulėti neperskaitytas.  Kažkokia  gera  būtybė pažadino, pasodino prie atsiųsto eilėraščio ir va dabar pats šviečiu, nors dangun kaip mėnulį kabink.
Džiaugiuosi ir labai dėkingas Jums už tokį  puikų, mielą, Pelėdai padovanotą eilėraštį.
Būkite laiminga, Giedre, dabar ir visuomet“.
    Tokį laiškelį pasiunčiau dar prieš penktą valandą , O dabar dar kartą  perskaitau Giedrės atsiųstą laišką ir pasidedu  jį atminčiai į skrynią.      ***
Labas, Pelëda, sveikinu su Valentino Diena, teaidi toli Jûsų MEILËS DAINA MOTULEI
Ta proga siunčiu Jums savo eilėraštį ,parašytą prie M.K. Čiurlionio paveikslo GĖLĖS.
M.K. Čiurlionio nutapyti  yra keturi NUOSTABAI GRAŽŪS, bet labai
skirtingi  paveikslai  pavadinimu GĖLĖS ,tačiau visus juos jungia Meilės Diadema, spindinti neapsakomai žavia Šviesa .        Giedrė Milukaitė        GĖLĖS / Eilėraštis to paties pavadinimo M.K. Čiurlionio  paveikslui /      Skiriu Pelėdai ir Jo Motulės Gėlėms

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve ! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių

Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio  arfos skamba ! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,

Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra ! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...        Labai pagarbiai Jūsų      bičiulė Giedrė.

Rašyti komentarą

1 patiko

2007-02-13 06:49

Pranas

Pranas 

Pro mokyklų langus...

Kai klausausi Alfonso ir Jadvygos Žilių pasakojimų,  atrodo, kad girdžiu daugelio panašaus likimo žmonių gyvenimus. Ir dažniausia jie kaimų ar bažnytkaimių žmonės. Šiandien gi iš savo įrašų ištraukiu kalvio dukros Jadvygos pasakojimą.

JADVYGA:   
Tėvelis tai turėjo 26 hektarus žemės. Šeimoj augome trys vaikai - Valys, Albertas ir aš. Nu, aš buvau  galbūt silpnesnės sveikatos ir mane jau tėvelis nutarė leist mokytis. 38 metais baigiau  šešis skyrius. Tada reikėdavo šešis skyrius baigti. Ir nutarė- leis siuvėja mokytis. Aš verkiu visą  naktį, kad nebūsiu jokia siuvėja. Noriu eiti į gimnaziją.
Nu ką? Nori vaikas. Reikia leisti. Bet nelengva buvo. Kaip tik 1938 metu rudenį mane jau išleido į Utenos gimnaziją.
Gimnazija dar buvo tada senų reformų- reikėjo  mokėti už mokslą. Dabar nei neprisimenu, kiek tada  reikėjo pirmam pusmety. Man atrodo, kad reikėjo 80 litų sumokėti. Nu, nei bendrabučių  jokių nebuvo. Butą  nusamdė. Man tokia lovutę padarė- medinę, mėlyną. Ir apsigyvenau pas tokius  Baranauskus Dariaus ir Girėno gatvėje..
  Ir labiausiai kas patiko? Kad  man  pasiuvo tą uniformą. Labai graži. Kepurė gi dar  kazirką turėjo.
Labai gerus turėjom mokytojus. Nepamiršiu, turėjom  mokytoją Šmegelskaitę, kuri  mums dėstė paišybą ir buvo baigusi Šveicarijoje aukštąjį  mokslą. Ir  jinai tokia  kultūringa buvo. Tai mus, mergaites, būdavo, po pamokų sušaukia. O kaip jinai estetikos mus mokė! Ir kaip prie stalo elgtis, kaip viešoj vietoj, kaip šokiuose.. Kaip su  jaunimu. Nu, nepaprastai, nepaprastai  buvo gera ta mokytoja!.. 
Na, namuose tėveliai dirbo žemę. Atvažiuoju.. Per vasarą aš irgi. Nebuvau  baltarankė. Dirbdavau. Mokėjau pjaut ir su pjautuvu – ir  miežius. Ateinu, būdavo, 12 kilometrų. Iš Utenos pėsčia šeštadienį. Ateinu po pamokų.. Ir lėkiu tai bulvių kasti,, tai vėl kokių darbų.. Padėdavau. O per atostogas- vasara  ten ir  šienas, nu, ir  viskas.. Nu, ir taip gimnazija baigiau 1947 metais.. 

*******
Taip čia man kalbėjo Jadvyga Žilienė apie TADĄ.
Ir aš  jau savo  mokyklas palikęs  TADA, bet gerokai vėliau, negu  jinai – Varėnos I vidurinę mokyklą baigiau 1958 metais. Prisimenu mokytojus ir nors mokiausi „skurdžiai“, bet blogesnio žodžio apie mokytojus negalėčiau pasakyti. Ir apie  mokyklas –ne. Apie save, mokinį – taip! Bet gal tegu  bus tai padarytą kitą kartą. Ir todėl suklustu, kad galbūt  pagarba mokytojui visuomet  nesikeičiantis dydis: MYLIM, GERBIAM,  SAUGOM. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Galbūt yra nuolatinis kalbėjimas apie mokytojus, mokinius, mokyklą. Net ir mano raidukės  A ir B mėgėjos apie tai pakalbėti

A:
Girdėjai patarlę, esą
Vedžioja visą žmogų jo galva.
Sakyki, ar ir dziedulį, sese?
Šiandieną apie mokytojus paisto
Ir nežinau, tikėti juo ar ne..

B:
Tikrai kad „paisto“. Bet ar vienas jis?
Visi mes paistom ir dažnai
Kairė nežino dešinės.
Ne tas gyvenimas, kiti laikai
Ir atmintis ne ką  padės -
Kaip buvo, jau nebus, sesule.
Ir reikia džiaugtis dėl dziedulio
Kad  neužmiršta  skaudintis mokyklų reikalais...

Matyt, raidės A ir B net nežino, kaip tas skausmas atrodo. Jis visur- ir tuomet, kai nori pritarti mokytojams, ir tuomet, kai esi su mokiniais. Net ir tuomet, kai ateini tėvų namuose ar publikoje.
Visur nesusikalbėjimas. O kaip tai  atrodo galbūt  geriausia pailiustruotui citatomis. Jų čia ne tiek daug bet, sakyčiau, nesusikalbėjimo atmosferą perteikia gerai. Žemiau užrašytos citatos atsirado, kai sausio pabaigoje (2007m.)  buvo išgirsta, kad, girdi, mūsų mokytojai dabar taip užiminėjami darbais, kad „greit mokytojams bus pavesta priiminėti gimdymus“  Ir va, kai kurie atsišaukimai iš publikos.   

*************
1.mūsų politikai iš tarybinio meto pripratę visas skyles kamšyti mokytojais .Ypač provincijoje.
2.Mokinys turi daugiau teisiu nei Anglijos karalienė Anglijoj... Šių laiku mokiniai neturi nei moralinių, nei kitokių ribų. Mokytojų darbas mokyti, mokinių pareiga-mokytis. (studentas)
3. Buvo gydytojai dabar mokytojai. Bet kuo garsiau rėki, tuo greičiau reikalai gerėja. O kas tyli...
4 patys blogiausi ir neklusniausi vaikai auga mokytojos ir policininko šeimoje. tiek vienas tiek kitas tiek užsiėmę svetimų auklėjimu, kad nebeturi kada užsiimti savais....
5.Nereikia čia jau taip susireikšminti tiems mokytojams, pastaruoju metu mokyklose yra labai daug vidutinybių. Mokytojai nevengia (tiksliau spaudžia mokinius) kad jie mokytųsi papildomai ir jiems prie algos pridėtų vokelyje, tai jau vyksta visose mokyklose, gal išskyrus kaimuose.
6 Tik kova, nesitaikstymas - streikas gal ką pakeistų.
7.Galvojat kad jaunimas eis dirbti į mokykla? Susens esantieji ir dar viena sritis Lietuvoje sunaikinta.
8. Geriau būk kalėjimo prižiūrėtojas...(per.- negu  mokytojas)
9 RASA: Dauguma jūsų, pedagogai, savo darbą dirbate toli gražu ne taip, kaip derėtų. Jūs nesugebate pereiti į kitą lygmenį, tapti vaikams draugu, vedliu, autoritetu. Norite tik komanduoti kaip avinų pulkui. Deja, ponai, žmonės dabar auga kitokie, laisvesni. Todėl ir verkšlenate, gavę iš mokinių neigiamą reakciją. Tikrai to nesakau apie visus mokytojus, bet tokių dauguma.
O dėl darbo krūvio. Mano klasės auklėtoja sugebėdavo aplankyti namuose visus auklėtinius, pažinojo jų tėvus. O kiek organizuodavo ekskursijų (už Lietuvos ribų). 6-oje klasėje važiavome į Kijevą.( Mokyklą baigiau 1986 m).
O dabar vaikams net Kalėdinį vakarą tingi organizuoti.
10.idėja:  Dabar nepilnamečių nėštumas įprastas reikalas. Atėjo laikas gimdyt - čia pat klasėj pagimdo, mokytojos padedama - ir vėl į mokslus.
11.Mūsų visuomenės tragedija, kad pamiršome Žmogų, tačiau ėmėm garbinti jo Didenybę Pinigą. Pinigai, pinigai, pinigai... Kai Mokytojas buvo pasišventęs savo darbui, o ne piniginės storinimui, mokiniai jį gerbė.
12.Dabar patriotais-idiotais niekas nenori būti. Valgyt nori, normalaus busto, normalių atostogų...kaip ES piliečiai. Ar mes neturim teises reikšti nepasitenkinimo?
13 Mokinys- tai ne pašto dėžutė, į kurią galima įmesti laišką su tam tikru kiekiu žinių. O būtų labai puiku, nes tikriausiai mažiau tokių beraščių būtų.
14.Kol tėvai bus buki, mokyklose bus tiesioginis bardakas. Jokios pagarbos vyresniam žmogui. Tik patyčios. Ar tai ne mūsų auklėjimas? Mūsų vaikai-tai mūsų veidrodis. Gal pagaliau pradėkim auklėti savo atžalas padorumo, nuoširdumo ir skiepykim pagarbą kitiems. Man atvirai ir nuoširdžiai gaila šiuolaikinių mokytojų.
15.Gimnazistė pradės per pamokas gimdyt, kas priims kūdikį? Be abejo, mokytoja! Juk taip, o ne kitaip ir bus.
16.Dirbu mokykloje jau 20 m. ir tikrai profesijos į kitą nekeisčiau. Galbūt esu nepataisoma optimistė, bet yra taip, kaip yra. Aišku, kad skaudu, kai ant tavęs visus šunis karia, bet mokinių akyse visada stengiuosi išlikti iškelta galva. Ar mokiniai mane myli? Nežinau, bet gerbia tikrai, nors už akių... kas ten žino. O pinigai... manau, kad žmogui niekada nebus gana. Ir būdamas geras specialistas nesi garantuotas už žinių kokybę, todėl kartais pamąstai:,, O gal tik tiek ir vertas mano darbas?"
17. Jolanta: Dirbu jau 14m, esu patenkinta savo darbu. Myliu vaikus ir jie myli mane. Daug keliaujam, ruošiam renginių, rašom projektų,-iš jų gaunam daug lėšų, įsigyjam priemonių. Ir neprašom tėvų lėšų, nei niekieno. Ir prie ko čia "sunku", visi darbai reikalauja pasiaukojimo, pasišventimo, o ne dejonių.    *******
Vėl prisimenu, ką apie savo mokytojus ir mokslus kabėjusi Jadvyga Žilienė ( Grašytė). Neiškentė nepasakęs žodelių apie savo mokytoją iš TADA ir  jos vyras  Alfonsas  Žilys.
- Keturias klases baigiau. Mano mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas.. Neklausiau nieko šitų visų.. Ir paskum, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežt ir mano mokytojus. Mano akyse išvežė. Vagonuos suvarė vaikus ir vežė. Ir išvežė mano mokytojus.
- Tikiu, kad jau mokytojo nėra. Jis mūsų neišgirs, bet kiti gal žmonės išgirs vardus, pavardes
- Mokytojų? Černeckis, Černeckienė,- tuoj pats atsiminė Alfonsas.

0

64

Pranas 

Peizažo eskizas

Bičiuliai bara, kad nemoku rašyti dienoraščio.
- O ką aš moku?- ir klausimas ne toks kvailas, nes viską, arba beveik viską, ką  lig šiol esu padaręs, dabar daryčiau kitaip ir suprantu, kad gal geriau. Bet niekam to nereikia, o labiausia -  man  pačiam. Dabar dažniau esu TEN, kur BUVAU, negu ČIA, kur ESU.
Šiandieną vėl lyg būčiau svečiuose pas Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Ir vėl iš 1940-41 metų Alfonso atsiminimų, kitaip tariant iš

TADA:
- Nu, kariuomenėn jau šaukia. Buvau nuėjęs kariuomenėn stot..
- Brolių kariuomenėn?
- Aha. Stot buvau nuėjęs. Ir labai buvo įdomu, kad moterys priėmė nuogus. Nu ir ką? Stojau. Paskum gaunam ant durų užklijuotą raštelį - neit armijon. Ant savo namo durų, kad  nestot, neit į armiją... Na, ir mes pradėjom slapstytis.
... Karas kyla su vokiečiais. Ir užėmė vokiečiai. Vokiečiai užėmė. Vermachtas. Čia kita  kariuomenė jau. Nu, ir kaip nėjau tenai, tai neisiu ir šiton. Žinoma,  turėjau pažintį su viršaičiu, su viršininku policijos. Patarė, kad neit.. Buvo vokiečiai atvažiavę keliskart.. Neieškojo, kad taip verst ar ką. Atvažiuoja, paklausia kur sūnus.
- Kariuomenėn gi išėjo..
Nu, apsisuka ir išeina. Taip nevertė. Paskui įsakymas išėjo. Kieno tėvai seni, daugiau 50 metų... Jeigu vienas tik darbininkas, tai palikt kaime. Reikalinga kariuomenei ir duona, ir viskas. Uždirbt reikia.
- Motinos vardas?- paklausiau
- Emilė. Tėvelio vardas Antanas,- pirmą kartą atsiliepia Alfonso žmona Jadvyga.
- Jos tėvelis mano krikštatėvis buvo. Tai mes visų laikų susieidavome. Netoli gyveno. Tėvai buvo draugai.. Jos tėvelis kalvis buvo. Arklius kaustydavo..        ***

... IR DABAR.
Kiek daug  laiko praėjo nuo TADA
Ir  va, atsimenu prieš keletą dienų Delfi paviešinta Vytauto Radžvilo citata. Išgirskim:
Neatsakingai – bet kur ir bet kada – švaistantis reikalavimais atlyginti okupacijos metų nuostolius jie savaime nuvertinami, sumenksta politinis jų svoris ir reikšmė. Taip yra sudaromos palankiausios sąlygos šio klausimo bijančiai Rusijos valdžiai įtikinėti save ir kitus, kad taip Lietuvos keliami reikalavimai skirti tik jau minėtam „vidaus vartojimui“, tad į juos neverta kreipti dėmesio.
Man atrodo, kad reikia apgailestauti, jog panašūs dalykai literatūros svetainėse neužkliūva. Ir  bendrai- jose atsiribojama nuo politinio šalies gyvenimo, kaip kokios raganos, nors jos naguose esame  visi   
Mano ištikimiausios A ir B  pabandė pasigalynėti su šia citata. Suprantu, kad reikia didesnių pajėgų tokioms galynėms, bet kaip jau yra taip yra. Norisi, kad  kuo daugiau žmonių –ir ypatingai  jaunų- nebūtų  abejingi šalies  politiniam gyvenimu:

A:
Gražus jo vardas -Vytautas.
Ir pavardė bajoriškai kilni, bet būt geriau,
Jeigu ne Radžvilas, o Radvila...
Vis laisvas nori būti, bet žiūriu - ir jis
Vergauja , nežinodamas kur pasidėti.
O gal tai  filosofo paskirtis -
Nei sau, nei savo priešui netikėti,
Bet mokyti kitus kaip kas tyrėtų būti.

B:
Puiku, kad tau tokie dalykai rūpi -
Bet tiesą sakant, kaip jie gali nerūpėti?
Už okupacija ir  Dievas verčia atsiteisti
Bet kai ir čia jau kvepia pinigai –
O Viešpatie,  atleisk-
Vėl kraujo puotai ruošias žulikai.
Aš neskubu į šitą žiaurią puotą
Ir savo mirusiųjų  niekam NEparduodu.
Ir  neperku, beje, kai Rusijoje Čičikovas.
Bažnyčias stengiuosi išsaugoti šventas...

Aš iš tikrųjų  būčiau laimingesnis, jeigu, sakykim, visa Rusija kurią tai dieną savo cerkvėse paaukotų mišias už sovietiniais metais Lietuvoje nukankintus žmones. Tokioje maldoje pasaulis būtų kilstelėtas  arčiau Dievo, o pinigai... Šiuo atveju mano supratimu tai reiškia paieškas Čičikovo, kuris supirktų  mirusiųjų sielas.

Skaityti komentarus (1)

Rašyti komentarą

2007-01-16 07:44

Pranas

Pranas 

PRIE ALFONSO ŽILIO ŠYPSENOS

TADA ...      1. 
  Aš ne dailininkas, ne piešėjas, tačiau jeigu juo ir  būčiau, tai paprašius nupiešti Alfonsą Žilį, nesugebėčiau to padaryti. Netgi tuomet, jeigu būtų priminta, jog sakėsi esąs tikras uteniškis- iš Utenos apskrities, Kuktiškių valsčiaus, Venclovienės kaimo. Neatsiminčiau  A. Žilio netgi  tuomet, jeigu jo paties balsu pakartotų jau prieš dešimtmetį sakytus žodžius.
    -Gyvenom trise. Abu tėvukai ir aš. Brolis mirė jaunas ir jo neatsimenu..
    Ir pagalvoju - kažin, ar dar gyvas ir pats Alfonsas. Per dešimt metų vis dėlto ne kelią pereiti. Tačiau paieškoti žinios vėlgi nesinori. Labai dažnai jos džiaugsmo nesuteikia. ir, paėmęs žemėlapį, netoli Utenos surandu Venclovienės sodžių. Tai jo gimtinė. O jis ten tuomet ūkininko sūnus. .Kalbėjomės:
    Didelis ūkis buvo?
    - Tėvai turėjo 14 hektarų žemės,- sakė Alfonsas ir vardijo ūkio turtą: arklys, pora  karvių,  kiaulės sau ir pardavimui. Kažkiek avių..
    - Dar  nuvažiuojate į tėviškę?
    - Nuvažiuojam, bet jau nieko ten nėra. Ir akmenys prapuolė. Dar kelios obelys išlikę, tačiau ir  jos aplaužytos. Viskas susmegę, sunaikinta.
.. Trisdešimt gal devintais  metais išėjom į kolonijas. Kol kas ten seną namą pastačiau, kur  buvo anksčiau kaime Koks ten kaimas - keturi gyventojai. Tiesa, tvartą ir klojimą jau pastačiau naujų. Ir pirtį. Tik namas liko. Pasiruošiau statybai medžiagų. Prisivežiau. Vienas dažniausiai važiuodavau  valdiškan  miškan. Nuolaidą  didelę davė medžiui pirkti - už 200 litų aš klojimui ir namui prisivežiau. Ir pradėjau ruoštis naujam gyvenimui, bet va, besiruošiant  užėjo broliai..
  - Sakote „broliai“ ir  juokiatės.
  - Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas.
-  O gal paskambinti, gal paieškoti. Gal dar surasi,- kniečia mintis ir akys apglosto telefoną, bet  prie jo neprisiliečiu. Kita vertus nemanau, kad žmogus, kuris jau 1939 metais kirto mišką, vežė  statyboms medžiagą, statė „kolonijoje“ (vienkiemyje)-  namus, galėtų mane prisiminti. Beje, aš gi tais metais pirmą  kartą buvau įkeltas lopšyje ir štai sausio 29 d. tikiuosi sulauksiąs 68 metų. Daug? Turbūt, nes, žiūrėk, vakare jau neprisimenu ryte valgiau- geriau. Ir tikrai džiaugiuosi, kad ilgą laiką keliuose po Lietuvą lydėjo pieštukas ir mikrofonas. Beje, nenorėčiau užmiršti, kad mane ištiko irgi  būdingas senatvei dalykas: kas dabar įvyksta – atsiminti sunku, o kas seniai, kas  TADA -atrodo, kaip vakar.
Džiaugiuosi, Alfonsai, kad galiu pabūti su tavimi. Ir todėl tikrai nėra  reikalo  kelti telefoną ir klausti, kas blogesnio-geresnio.
 
...IR ŠIANDIEN..

Ilgą laiką Delfį  buvau užmiršęs, bet pastaruoju metu vėl kasdien pasirodau prie Citatos: ten vėl spinduliuoja Saulius Stoma. Per pastarąsias keturias dienas- dvi citatos priklauso prezidentui Valdui Adamkui, dvi- rašytojui publicistui S. Stomai. Manau, kad tai gabus žmogus, bet daug  kam užkliūva jo biografijoje įsivėlusios Lukiškės.
„Tikroji demokratija auga kaip žolė – iš apačios,- rašo rašytojas publicistas ir rodydamas į  viršų:- . Demokratija diegiama iš viršaus, tai demokratija invalido vežimėlyje. Ji neturi kojų ir negali pati vaikščioti. Ir stumdo ją tada visi, kas turi galios, dažniausiai – oligarchai.“.
Man su raidėmis A ir B irgi buvo smagu suvokti, ką  galima išpešti iš tokios citatos, bet didesnės  sėkmės nepajaučiu:.
A:
Va,  vėl rašytojas Stoma!
Nelepina likimas vaikio!-
Kažkokie prietarai po Delfi vaiko
Bet  kaip nešauk - šis vyras ne kvailys...
Galėtų  būti oligarchas
Nes, regisi,  ir pinigą priglaust netingi jis.

B:
Kad  pinigui priglaust netingi - tai kas be ko,
Bet oligarchą, sese,  papuošia valdžia -.
Grupė draugų - kurių nedaug -
valstybę valdo.
O kas dėl Stomos, tai manau -
Valstybės  iždininko etate
Galėtų pamylėt tėvynę ir save...
Ir kuo gražiausiai vaikščioti žole..

Keista, bet rašant apie Saulių, krūtinėn įsišauna kažkoks kipšas, kuris neleidžia užmišti kaltės, kuomet, atlikęs bausmę žmogus jau, atrodytų, kad gali gyventi be kaltės. Tačiau taip nėra. Ir žinau, kad nežinodamas jo praeities, citatą būčiau perskaitęs šviesesnėmis akimis ir geresne širdimi. Atleisk, Sauliau, kad, yra dalykų, kurie prieš žmogaus valią veikia priešinga kryptimi. Manau, kad tai kažkoks dėsnis, kurį kiekvienas jaučiame savyje, bet atvirai apie tai nekalbame. Šia prasme niekas neužmiršta - neužmiršta , jog buvau komunistų  partijos narys, saugumietis ar informatorius,  kad dirbau M.Brazausko ar V.Landsbergio komandose, kad buvau kareivis ir  kariavau vokiečių ar rusų kariuomenėse.. Ir šitokią gerą atmintį kompensuoja užmarštis, kuomet atsimenant, kas buvau aš, nenorima  atsiminti kuo buvo jie, mano teisėjai, mano biografai. Ir vėl mintimis kaip TADA, daugiau negu prieš dešimt matų, grįžtu pas Alfonsą Žilį su jau girdėtu  klausimu:
- Sakote „broliai“ ir  juokiatės?
- Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas..
-Bet- stop. Ar tai neužmiršta?- klausiu kedendamas, regis, svarbiausią šios dienos mintį?
Šildausi Alfonso Žilio liūdna šypsena ir mintys neša gilyn.

Skaityti komentarus (1)

Rašyti komentarą

2007-01-15 09:10

Pranas

Pranas 

Ir TODĖL, KAIP SAKO, TE PADEDA DIEVAS

Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Bet va, atsitiktinai perskaičiau iš „Pergalės“ išplėštuose  puslapiuose V. Jakelaičio užrašus ( gal taip reikia sakyti –„užrašus“?), įvardintus „Antano Miškinio akademijos“ ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas- Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte Vytauto Jakelaičio ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos  ne tik perskaityti, bet ir, apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs – O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TUTĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau- jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia - ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankovės ir sodinti prie mikrofono - kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda?  Ir juo atviresnis būdavo pašnekovas, tuo labiau skaudėdavo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI?  AR NEAPVOGIAU JŲ?
    Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt  pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl- ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu tai, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti. Bet vis tik, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje – pasakojimas apie  Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI – išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys...

Rašyti komentarą

2007-01-14 23:23

Pranas

Pranas 

***

0


Âû çäåñü » Trys pelėdos » SENOS PELĖDOS UŽRAŠAI- (20011- ji) » SENOS PELĖDOS UŽRAŠAI (2011-ji)