Įžanga 
Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.
Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.
Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surast kilnesnį žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir Ašašai išvaikščioti
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.
`I. Poe poterėlis
Būna, kai ir netyčia paimu už vieno ar kito rankų piršto ir paglostau. Tokiais atvejais jie man dažniau reiškia pragyventus dešimtmečius. Vienas pirštas – dešimt matų, kitas pirštas – ir vėl dešimt. Toks darbas prasidėjo glostant kairės rankos pirštus. Ir, regis, nespėjau atidžiau aplink savęs apsidairyti, kai vienąkart prisėdau ir rašiau.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų, laikas darosi greitesnis. Štai užlenkti ir kitos, dešinės, rankos Nykštys su Smiliumi. Nors šauk: valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Tačiau šaukti nesinori. Ar ne per greitai, a? Ir pradedi abejoti, kad šalia Smiliaus esantį Didįjį pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neapsieinama. Neapsieinu ir aš. Vis dažniau pagalvoju, kad užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį, ir su juo pradėčiau galynes. Nemirksėdamas. Neabejodamas. Nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo gražu ir gera, nebūtina norėti, kad ir kiti taip jaustų. O jis, Bevardis, su savo dešimtmečiu, čia pat, tik už durų.
Suprantu, kad šį kartą taip pradėti užrašai pasirodė prasmingesni. Jie neužsimiršo. Atsiminęs vis ateidavau prie jų, tikėdamas, kad atsiras dvasioje daugiau gaivos – ten bus suprasta, kad žmogui reikia, kad jis bent pasapnuotų save gražesniu, negu iš tikrųjų yra.
Ir buvau sužavėtas kaip išgirdau iš ten Poe:
– Nepyk, Pranuci. Aš perkelsiu tavo meškerę į kitą vietą,– pasakė ji ir pašnabždėjo kaip poterėlį:
Niekų valdove,
pasakas gražiai seki.
Kokioj dievų šaly,
išmokęs šitokios meistrystės?
Štai jau ir aš į čia atėjęs iš toli,
bet neprailgo mano ilgas kelias.
ir neužmiršta titnagas įskelti ugnį,
pajautęs kad nelyg žvarboj
senatvėje apšalęs
Net nepaklausiau, iš kur ji, Poe, žino mano nusiteikimą (sakau - nusiteikimą) sumanymui, kurio ir pats dar nesuvokiu. Detaliau jis neiššifruotas. Ir iš tiesų, klausti nereikėję. Poe mestelėjo meškerę toje ežero vietoje, kurios gelmė nebuvo tuščia. Meškerės plūdė tuoj paniro. Toks masalas pražiodino nemenką žuvį. Tačiau anoji irgi nebuvo kvaila, kad užkibtų.
– O Pro? Ar ji irgi žino?
– Va tau! Turiu teisę supykti, – atsiliepė pati Pro.– Negi manai, kad Poe galėtų žinoti daugiau?
– Atsiprašau. Man judvi abi be pirmos ir be paskutinės.
– Girdi, Poe, ką sako dziedulis. Mudvi jam „be pirmos ir be paskutinės“? Duok dieve, kad taip ir toliau, bet nereikia užmišti ir žmonių pasergėjimo: neperšokęs per tvorą nesakyk, dzieduli, op!
– Sakau ne kaip galėtų būti, o kaip dabar yra.
– O dabar yra irgi ne kaip, – truputį užtrukusi atsiliepė Pro.– Ne kaip, deja, nes atėjo laikas pripažinti, kad, anot Poe:
Žiūriu pro langą rudeninį.
Šioj pusėj stiklo – šilta, net jauku,
bet džiaugsmo kažkodėl nėra.
Anoj gi – sodo medžiai numeta lapus.
Atkakęs spalis kilsteli kepurę –
galbūt ir saulės truputis dar bus,
o bobos gal į savo vasarą subus,
bet pasaka žalia, deja, išseko...
O štai ir aš galvoju:
kažin ar kada
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.
Širdyje dzingtelėjo, sieloje kažkas sunkiai sumojo sparnu, galvoje išgirdau dvi papūgas:
– Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai
– Kur važiuoja?
– Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos
Iš „Savęsp montažų“ – 1
II. Vaikšto po mišką žmogus
Prasidėjo...
Tačiau stop: ar reikia taip – prasidėjo?
Laikas tiksi, šliaužia, eina, bėga, lekia, šuoliuoja – lyg ir nieko neatsitikę, kas rodytų ypatingesnį planetos žmogaus gyvenimą. Ir anksčiau taip, taigi visaip, kai nedaug žinai, kas kur kaip nutinka, o juo labiau – kas nutiks. Tačiau yra dalykų, kurie čia pat, panosėje
ir dar arčiau – jie savyje [Savęsp(i)], o neišgirsti, kad tokie jie yra. Net ir tuomet, kai jie gastrolėmis, pilnatimi reiškiasi. Įsigeria į kraują, kvėpavimą, į smegenis ir atrodo tylu, ramu, Tik pamatęs pasekmes atsimeni, kad ir tyloje per trumpą laiką žmogus pražyla.
Tai, kas prasidėjo ir ką jau suspėjau truputį anksčiau įvardinti „ Poe poterėliu“, nebuvo nei pavėluota, nei paankstinta. Pajauta žinojo, pranašavo, kuždėjo ruošė mane pasirengti dar vienam žmogaus būties tarpsniui, tačiau toks pasirengimas reiškėsi tik laukimu – atrodė, kad kažką specialiai tvarkyti savyje man nereikia. Tai panašu į kvėpavimą – kvėpuoji ir nežinai, nes užsimiršęs esi, kad kvėpuoji, o atsiminus irgi nežinai –ir net nerūpi – ką įkvepi.
– Ką tu apie tai pasakysi, mielasis? – paglostęs dešinės rankos Didįjį pirštą, mintimis tariau jam. O jis dažniausiai žino, ką man atsakyti, nes šią misiją paskubu atlieku už jį.
– Dar meteliai ir būsiu užlenktas. Būsiu įveiktas, –girdžiu jį. – Tačiau tik po metų. Ant dvejų delnų aštuoni dešimtmečiai eilutėje suguldyti.
– Po metų ir keturių mėnesių, – tikslinu būsimo peizažo atsiradimo laiką. – Kai ir per vieną dieną visas Savęsp įskausta, nesinori užmiršti mėnesių. Tačiau jeigu man netgi nepasisektų tavęs, Didysis piršte, užlenkti ir negalėsiu atskaičiuoti aštuntąjį dešimtmetį, atsimink ir žinok, kad vis tiek esu tau dėkingas. Visą šį dešimtmetį gyvenu kaip pensininkas. Nelengva tautai tiek laiko tokį senjorą išpenėti. Oi, nelengva. Ir sušukuoti, ir nuprausti, ir drabužį paduoti reikia. Už tokius kaštus galima būtų tanką nusipirkti šalies nepriklausomybei ginti.
– Tanko gal – ne. Velnioniškai brangus, bet vieną tankistą metus laiko geriau blogiau užlaikyti, ko gero, įmanoma. Tačiau, et, apie ką čia mes? Gyvenkim, Pranuci. Beje, aš irgi nelabai suvokiau apie kokį valdovą pagiedojusios Poe su Pro. Man net ir vardas negirdėtas: Niekų valdovas. Pasirodo, kad ir toks yra.
– Jos dar grįš. Abi grįš. Pratęs kalbą. O kad pradėjusios ją, greit nutilo, tai irgi yra tai, ko iš gyvenimo panašiai kaip ir iš dainos neišmesi. Taip jau sumanyta – reikia, kad žmogus pats suprastu, kas vyksta jame. Ir ši, neva, ramybės pauzė, kurią dabar turime, tam ir palikta, Didysis piršte.
– Neva, ramybės pauzė. Kodėl neva?
– Todėl, kad tokioje ramybėje nuovargio atsiranda daugiau negu visą dieną kapojant malkas. Atsimeni?
Niekų valdove,
pasakas gražiai seki...
Kas jis, a? Na sakyk gi, Didysis Piršte, kas jis? Į ką konkrečiai šitaip nusitaikiusios rodo Poe ir Pro? Bandau visaip suprasti, bet turbūt šitaip mįslingai pasakyta gerai apmąsčius reikalą kad, surinkęs paskutinius drąsos likučius, sugebėčiau neprievartaujamas, savanoriškai pats save įvardinti kaip tokį. Nors, regisi, nė vienos pasakas nepasekęs. O jos? Kad ir Pro. Skolinasi žodžius iš Poe ir panašiai kaip gailestingoji motina:
Kažin ar kada
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.
– Jeigu tai, Pranuci, kalbama apie tave, tai jos labai gerbia, galbūt, net myli. Manau, kad dėl to verta nepaisyti peršamo Niekų valdovo titulo. Priimk ir džiaukis, – pasakė Didysis, ir, žinoma, būtų geriau, jeigu tais žodžiais savo nuomonę būtų baigęs kalbėti, bet – ne, nebaigė. – Tačiau supranti, – tarė toliau Didysis, – kad aš čia juokauju panašiai kaip ir tu, rodydamas į kelmą.
– Kelmą? – suklusau.
– Užmarštis žmogaus nepuošia, bet, kaip suprantu, tavo vargai dėl jos baigti. O kalbu aš apie štai ką:
Vaikšto po mišką žmogus.
Jeigu aš, tai tokio niekuomet nežinojau.
Prieina prie kelmo, prisėda
ir juokias abu, kad... kelmai,
kad kažkam dar po kojomis
kažkam akyse pasimaišo.
Vargiai kada čia valdovas ateis
bet norėtų kelmai,
kad pasaką sekant
neatrodytų žodyje baikštūs –
karalienę sutikę, jie ir patys
lig žemės, lig padų grakščiai nusilenks,
bet karaliui – o niekad! o niekad!
– Liko metai, Didysis, metai ir keturi mėnesiai. Gera mano su tavimi. O iš anksčiau parašyta:
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjęs praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, kodėl nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos).
(Iš „Savęsp montažų“ - 2)
2017-10-08 07:40
Komentarai:
Luiza Šarlotė
Liko metai ir keturi mėnesiai... Tikiuosi, kad Pranucis omeny turėjo ne tik savo Jubiliejų, bet ir šios naujos knygos išleidimą, pristatymą, kurio nekantriai laukia skaitytojai, o ištikimosios palydovės Poe ir Pro ruošiasi ir puošiasi šiai šventei. 5
III. Sunki mūzų padermė
Taip, taip, tai šitaip aš rodau: sunki padermė mūzų. Galbūt iš toliau atrodo, kad vos spėjau ištarti šituos žodį, o jau nusišnekėjau. Tačiau kitaip pasakyti nesinori: kai skauda – joms, mūzoms, skauda labiau, kai džiaugiamasi – jos, mūzos, pasineria giliau, išsiliedamos ir šituo eteriu užliedamos kitus. Net ir tuomet, kai arti nebūna, nesimato, o vis tiek jų poveikį visuomet jaučiau. Ir ypatingai toks pojūtis atsiranda tuomet, kai jos dėl kažko supyksta.
Pyksta mūzos, deja, taip pat. Ir tai ar tik ne pati didžiausioji jų bėda? Man nelengva priskirti prie mūzų padermės Vidinį. Bent kiek atviriau apie tai lyg nesu kalbėjęs, bet iš tikrųjų per jį pirmiausiai pramokau pažinti jų pasaulį, o mūza, „pasidabinusi“ ant krūtinės permestu automatu ar prie diržo prisegtu savižudžio sprogstamuoju užtaisu, man jau senokai įprastas reginys. Tačiau dažnai tokios amunicijos joms neprireikia, kadangi ir žodžiu geba kirsti kaip bitė. Vis dažniau pasitaiko, kad ir bitės įgeltas, o aikteliu ir paprašau: nebūk, bitele, mūza...
– Nebūk bitele, mūza, – tariau ir Švelniajai, ne tuoj suvokęs, kad taip gėlė ne bitelė.
Švelnioji:
–aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ...
Galėčiau, žinoma, vardinti ir vardinti, rodydamas į sveiko proto žmonės, šiam garbėtroškai parašiusių vienetus. Tačiau ar reikia? Nebent tik dėl patikinimo, Taigi, vienas iš jų taip:
Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais.
Tai va, Švelnioji, manau, nereikia jaudintis, kad niekas manęs tokio – ir seno, ir grafomano – nemato. Daug kas mato, daug. Tačiau nežadu kam nors pastoti kelią į senatvę su jos apraiškomis, jos papūgomis smegenyse. Gal tik tiek, kad neskubinu į ją ką nors ateiti. Kad ir kada į ją ateitum, vis tiek nepasirodys, kad pavėlavai. Tačiau, žinoma, galima apsieiti ir be jos. Be senatvės. Betgi ir vėl: kad ir laisvas tokius linkėjimus sakyti, tačiau savo laisvei daug kur esu užtvara, siena, kalėjimas. Esu grandinė, kad ją laikyčiau nelaisvą. Ir man būna smagu, kad nesiskubinu aplenkti eilėraščių, apdaužytų kuolais. Neretai ateinu, pastoviniuoju, pašnekinu aš juos, pašnekina jie mane Štai ir šį kartą sustojau prie vieno iš jų, įvardinto „Dienoraštis savaip (keistas jausmas) “.
Jau vargu, ar kada
dar galėsiu miegoti
ir, įėjęs į sapną,
pabūti ramus.
Keistas jausmas!
Lyg tik pasakyta –
Dievas žmogų sukūrė
pagal atvaizdą savo.
Ir užaugo tas laikas,
kai ne Dievo jau ieškau
įžvalgyti jį taip,
kad pažinčiau,
kažkur danguose ...
Grok, Poe.
Ir tu, Pro.
Šiaip ar taip,
mūzose esate sesės.
Man skaudžiai baisu,
net netyčia atėjus,
po save pasivaikščiot:
žydai vis eina, ir eina,
eina ir eina numirt manyje...
O Jeruzale Vilniaus,
o Jeruzale manyje,
neišeik, neužmiršk,
kad lietuvis esu.
Nesakyk atlaidžiai,
kad (ką gi?) taip buvo –
laikas negrįžta
ir tai, kas jame padaryta –
taip pat.
Eina žydai, vis eina ir eina,
eina žydai numirt manyje.
O jausmas toks tikras
kaip pasakyta:
Dievas žmogų sukūrė
pagal atvaizdą savo.
Uždegu žvakutę, ją pakėlęs ant paskutinio taško, ir žinau, kad kaip mušto žmogaus kaina gerokai didesnė negu nemušto, taip ir eilėraščio. Žvakės šviesoje eilėraščio panorama atrodo raiškesnė. Kažką krapštėliu, norėdamas jam padėti, bet kartu ir bijausi, kad kažkam (o ir jam pačiam) nepasinorėtų atrodyti geresniu ir manyti, kad jis nepelnytai kuolais apdaužytas. O kitą sykį atėjęs parašiau:
Kai ateinu prie šio eilėraščio kažkur pasąmonėje pamatau keletą baltaraiščių, atėjusių dar kartą peršaudyti Vilniaus Jeruzalės.
– Ne, ne, tai netiesa, – dabar gi ir pats sau priekaištauju, uždegtos žvakės šviesoje atsimindamas, kad buvau palikęs skaitytojui teisę užbaigti eilėraštį patriukšmaujant supratimu:
– Betgi, Pranuci, čia taip Dievais šaudomas, jo paveikslas. Kaip čia tu taip, a?
– Iš tikrųjų, kaip aš čia taip?. Gal protingiau paklausti tų, kurie taip šaudo. Jie irgi sukurti pagal Dievo atvaizdą...
--------------------------------------
Gerai ar negerai, Šarlote, nežinau, bet man jo čia prireikia, kad šiame kontekste jis, mano galva, išplečia savo veiklos funkcijas. Sekasi man ne taip gerai kaip norėtųsi, betgi žinau, kad aukščiau bambos neperšoksiu. Šiais rašiniais irgi siekiu kai kurių tikslų, nors ir pats ne kažin kaip tikiu, kad taip galėtų pavykti. Lažas po laši ir... Bet kad jie akmenį pratašytų, reikia nesuskaičiuojamos jų daugybės.
.
IV. Pa... pa... pa... pamąstymai
Jau niekur neskubu,
Peizažai patys į mane ateina.
Visokie jie –
vieni dar vis prieš veidrodį dabinasi,
norėdami gražiau pabūti,
kiti nepaiso, kaip sukris kam į akis.
Savęsp šalie, džiaugiuosi,
kad į nieką neištirpus,
apibrėžtis raiškiau įsiterpia į sielą,
net jei erdvė tuščia,
ji vis dėlto būtis, būtybė, ji – yra.
Ir jau nesopa, kai kažkas,
parodęs į mane,
nusilenkia Niekų valdovui.
Galbūt taip reiškiasi dvasia –
regėjimu šventybė neįteisinta –
lyg mąstau ir prisimenu, kad žodis „pamąstymas“ kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus, jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardijantį šį raštų žiupsnelį: pa... pa... pa... pamąstymai. Vengdavau nepaklusnų žodį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkakliai, netgi vardan būsimos pergalės įtikėjęs, kad gebu padaryti gerokai daugiau. Netgi parašyti knygą.
Dabar jau sunku prisiminti, kokiam pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau „pamąstymą“ tarti be broko. Tačiau žinau, kad tuomet savo gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos, kaip ir dabar, lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus, kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir Nykštys vėlgi atitinkamai – Anularius, Medius, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau pasirodė, kad ir patogiau. Pagal piršto vardą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo gyvenimo dešimtmečiuose irgi paprasčiau. Tačiau išmokus be broko ištarti burnai neįtikusį žodį „pamąstymas“, atlėgo ir didesnis, daugiau jėgų reikalaujantys atkaklumas. Ryžtas parašyti knygą blėso, geso, kol vieną kartą, paglostęs Didįjį, išgirdau:
– Girdėjai, vėl bara. Nesuprasi, ar vyras, ar moteriškė. O gal abu iš vienos personos, tačiau bara, kaip suprantu, vis už tą patį – kad esi senas. Visa kita man ne taip svarbu...
– Mat kaip užgiedojai! Nežinau, kaip būtume susitikę, jeigu ne senas. Nagi padėk ir man, Didysis. Ir aš pagiedosiu. Maniau, kad jau užmišęs šią dainą. O dabar...
Ir netrukus išgirdom, kaip mudviejų balsai suvirpo, subangavo. Tai nelinksma daina, neskubi. Tačiau lig tol netgi nežinojau, kad galiu ją atsiminti.
Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų,
Be tavęs vakarai bus nuobodūs...
Pradžioje maniau, kad aiktelėsime kelias eilutes ir nutilsime, bet – ne. Po pirmo posmo atsirado antras, po antro – trečias ir štai paskutinis:
Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs.
Hmm. Sunku patikėti, kad tai paskutinis posmas, – mintyse girdėjau šiugždesį. Labai nepanašu, labai, kad taip gali būti. Labiau tikėtina, kad užmiršęs ar neišmokęs visos dainos.
Ilgai dar laikiau Didįjį pirštą, apkabinęs kairės rankos sauja ir atrodė, kad esu ten, kur savasties susikaupė daugiausia. Tačiau ir vėl: kas ji, taigi savastis? Kaip ją atidžiau patyrinėt, kaip paskanauti? Toks dalykas veidrodyje nesimato, ant dantų irgi neužšoka. Jis, matyt, kažkur savijautoje. O kai girdžiu, kad žodis „savastis“ jau pasenęs ir siūloma juo iškalbamas prasmes studijuoti per žodį „nuosavybė“ kaip jo pakaitalą, darosi skaudu, kaip žiūrint į ištuštėjusius kaimus, į tuščius, seniai žmogaus akių nemačiusius langų stiklus ir kažkas viduje šąla, ledėja. Atrodo, kad šalčiu, ledu, įšalu stengiasi SAVASTIS užkonservuoti savyje sukauptas prasmes, būdama įsitikinusi, kad vėliau ar anksčiau, bet atsiras dvasinis poreikis turėti ją kaip modelį žmogaus pilnačiai nutapyti, kad ji tokiam reikalui labiausiai išnokusi, labiausiai tobula.
Man ji kaip sankaupa visokio savęs per visus aštuonis dešimtmečius, – suvokiu mintyse, tačiau to nepakako, reikėjo juos balsu pakartoti, o tuomet jau ir burna prasižiojo. O Didysis pirštas vėlgi nebuvo tuščias, nebuvo abejingas.
– Kaip tai atsitiko, Pranuci? Regisi, jog mudu iš tikrųjų, kad ir netyčia, bet padainavome. Ar reikėjo? Va taip ir atsiranda nepatenkinti: gal jis, vyras, gal ji, moteriškė, gal vienoje personoje abu – po ilgesnio tylėjimo, bet dar neatslūgus grauduliui, pakalbėjo Didysis.
– Gera daina, – atsiliepė Diditus Minimus, (kairės rankos Mažylis).
– Ir teisinga, – bet aš kalbu apie tekstą, o ne jo dainavimą, – atsiliepė Anularius (kairės rankos Bevardis).
Virpesys prabėgo ir kitais pirštais. Ar buvo kada taip? Tikriausiai, kad buvo, tačiau kamantinėti atmintį šį kartą nebuvo laiko ir patogu. O Anularius taip:
– Priežastis akivaizdi: ne toje laiko erdvėje ji padainuota, kad pelnytų aplodismentų. Tai mano su Diditus Minimus laikas, tai laikas, kai tau, dzieduli, dar ir dvidešimt nebuvo. Negi neatsimeni, kaip atrodei anuomet ją dainuodamas. Ir nereikėtų nepaisyti, kad šiliniai ją dažniau vadino ne daina, o giesme, kad jie ne dainavo ją, o giedojo. Nors tokių giesmių į bažnyčią irgi nenešė.
Neišeik, neišeik iš kolchozo,
Nepaliki nepjautų rugių,
Bulvės nekastos, avižos byra
Už darbadienius nėra grūdų.
Krūptelėjau. Taigi aš taip. Iš tų metų taip.
Dabar jau mano rankų pirštai buvo sunerti. Lyg ir nebuvo jokios prasmės tai daryti, bet giminė be Niekų valdovo pastangų susirinko į krūvą ir matant tokį vaizdą, jau nepasakysi, kad kairė nežino ką daro dešinė. Arba priešingai. Žino. Ir abiejų rankų kiekvienas pirštas žino, ką daro kiti pirštai. Na, o Niekų valdovas?
Jis gieda. Ir laukia aplodismentų. Fu, kaip nesmagu.
Tačiau taip tik atrodo, nes jam dar ir skauda.
Tokie mano pamąstymai netrukdė girdėti, ką sako Anularius ir netgi, ką vienas kitam pašnabžda kiti pirštai. Nesunkiai suvokiau, kad jie gerokai anksčiau sužinoję, kad kažkur, kaip giliausiam pogrindyje, rinktiniai meistrai kaldina Niekų valdovo karūną.
Kam ji atiteks?
– Ar supranti, dzieduli, apie ką kalbu? – iš savo dešimtmečio klausia Anularius, kai man dar ir dvidešimties nėra. – Giedojai, kad tave kur... nepaisydamas, kad su klausa nesutari. Kad tik kuo garsiau, kuo garsiau... Gerklės pakako, kad per visą Šilinių kraštą girdėtųsi. Varnas Golius bijojo būti danguje. Vidinis taip pat meldėsi visiems šventiesiems, kad greičiau susiprotėtum, susitupėtum, bet – ne! Visur pilna tavęs tokio:
Neišeik, neišeik iš kolchozo...
V. Kas dar galėtų būti prasmingiau?
Savęs tokio dar nebuvau girdėjęs. Tačiau gal tai ne aš? Ir vis tik:
Skausmingai girgžtelėjo savyje
it durų vyriai netepti,
it skudurėliais plėšoma skara
ant motinos galvos nešiota.
Ir aš tikėjau, kad neamžini,
nors nenorėju taip
ir kantriai laukiau,
kada iš tolių tolesnių ateis žinia,
nepatikėti tiems, kas šitaip sako...
Šalis Savęsp kaip planeta –
visi rytojai ten
į amžinybę sutelkti.
Žmogau, ar tu žinai,
kiek angelų, velnių, dievų
su tavimi jau susitikę buvo?
Kažin, kokiu tarp jų mane matei?
Ar toliuose, kuriuos daugkart buvai,
įsiminei peizažuose ir tokį –
tai ne Adomas nuogas vaikšto su Ieva,
o tu... (atsiprašau),
o aš, žmogau.
Net rojaus ten nėra,
o tiktai ji, Ieva, ir...
Savęsp šalie, tavo orbitoje esu,
ir nuodėmes kaip gintarą renku.
Išlydysiu į statulėlę,
Tik kažin, ar pažins kas nors?
Bet paukščiai tūpiasi man ant delnų
ir pirštai kalba liežuviu,
kurį kadais tikrai girdėjau.
Kur aš toks? Kokioje vietovėje? Ir ar toli nuo čia, nuo dabar?
Netariu, kad toks žinojimas man labai reikalingas, bet atsiranda nuovoka, kuri atsiskiria nuo kasdienybės, klajodama, vaikščiodama, neršdama po ją. Žinau, suprantu, kad taip neturėtų būti ir priverstas galvoti, kad čia pradeda veikti kitokia pajauta, kitoks regėjimų suvokimas.
– Dieve, baik, – prašau, meldžiu, reikalauju, tačiau reikalai darosi painesni. Pradedu įtarinėti savyje esant kliedėjimą, kaip man dvasiai reikalingą atokvėpį, paspirtį. Ir jai reikia į ką nors atsispirti. O į ką, kai nei lazdos, nei tvoras ar sienos nėra? Pagaliau, ir pats jau neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi dar vis girdžiu, kai pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų verta pa... pa... pa... pamąstyti, kas yra įvardinama „šventu melu“. Ar tik ne ji, nesuvokta tiesa? Ir va vėl iš neparašytos knygos parskaitau kaip iš parašytos.
Skaudėki Aš,
kai į tave parodo vieną.
Neleisk, mintie, turėti šitiek nežinios –
į Dievą irgi rodo taip –
jis vienas ir kitų nėra.
O aš regiu,
kad ir erdvė viena,
kurios didybę mokausi pažint per DAUG –,
per begalinę įvairovę kūrinių būties.
Žmogau, skaudėk,
lig šiolei nepažintas kaip erdvė,
kaip sankaupa materijos net su Dievu joje.
Taip, vėl bandau save suvokt iš naujo,
nes tas, kurį žinojau iki šiol
jau vėl ne Aš.
– Tačiau pažinti galima. Bent man tai nesunkiai pavyko. Tik nemanyk, kad sapnuoji. Beje, Pranuci, ar matei saulę be spindulių. Žiūrėk.
Pakėliau galvą. Rytas miglotas, o jo aukštumos rūkais dar tirštesnės.
– Aš pirmą kartą tokią matau. Pradžioje pamaniau, kad mėnulis. Ne ką ir didesnis. Galima manyti, kad per naktį paaugo...
– Vidinis? Seniai matėmės. Iš kur tu?
– Iš visur, Pranuci., – pasakė neskubėdamas iškalbėti žodžių ir apsieidamas be pasisveikinimo.
– Sakau, seniai nesimatėme, Vidini. Kas atsitiko? Nepyk, bet jau nelaukiau. Maniau, kad neverta, kai pelenus pusto vėjai. Dar vis tikėjausi, kad neparašytos knygos pakvies tave į talką, bet... Na, būk drūtas, žmogau. Ir negirdėk, užmiršk, ką čia kalbu. Tokia jau diena, kad ir jos ryto saulė be spindulių.
– O parašyta irgi tartum taikant į tą patį taikinį. – atsiliepė Vidinis, bet ne dėl parašyto esmės, o dėl to, kad jis, aukštesnių intuicijų pamalonintas, išgirsta manyje dalykus netgi anksčiau, negu jie sugula į raštus. Bent tuos, kuriuose kažkaip tariu jo vardą. Kad ir pa... pa... pa... pamąstymuose.
– Vidinis, kad tave kur! Tfu!, tfu! Tfu! – paspjaudžiau, kad tik nesumanytų dingti. – Nagi, seni, priimk į glėbį, - džiaugsmingai pašokau putodamas burnoje kaip alus bokale. Renkamės, renkamės, kad ir nekrutnūs, betgi o -čia -čia, o -pa -pa renkamės...
Ir ši diena tokia
kad ir šešėliai vaikščioja
lyg paslaugos tikėtųsi,
lyg išskirtinės sau aukos.
Žodžiu, ne gėlės jie,
arčiau širdies į glėbį siunčiamos,
tačiau žinau –
ir šitą kartą išgyvensiu iki kito;
visus numirėlius gyvus sapnuoju.
Sakykite, kas dar galėtų būti prasmingiau?
(Iš „Savęsp montažų“ – 5)
VI. Stipinas su marių ošimu
– Laukiau Pro su Poe, bet jos užtruko ir štai Dievas pasiuntė tave.
– Dievas? – šyptelėjo Vidinis, o pamąstęs, kad gal taip nereikėję, tuoj sakė: – Taip, taip, Pranuci, Dzievulis mestelėjo mane pas tave. Ir prašau, aš čia. Ir karietos nereikia.
– Nereikia? –pasidariau budresnis jo kalbamiems žodžiams. – Karietų daug, Vidini, tačiau ačiū visiems šventiesiems, kad nė viena jų negeba prilygti „Dženei“
– Nepakeičiamoji? – vėl šyptelėjo.
– Suprantu tave. Atrodo, kaip čia taip? Absurdiška manyti, kad geriausioji karieta jau seniai sumeistrauta, po jos gi – nė vienos tobulesnės. Tačiau girdi, matai, žinai, kad ji man visuomet tokia, kaip pasakyta mano žodyje. Tikiuosi, jog nepašauksi, kad meluoju.
– Ne, nepašauksiu, kad meluoji, bet kad taip elgdamasis klysti, kodėl – ne? Savo suklydimuose visuomet sąžiningas, nes buvau įsitikinęs, kad darau tai, kas reikia daryti ir visuomet atrodė, kad ir pats Dievas budi prie mano darbų. Todėl ir manau, kad šaukti apie tai neverta
– Tačiau, Vidini, atsiradai labai laiku. Aš pats net nebūčiau sugodojęs, kaip taip labai man reikalingas. Kažkas prasideda, ko ir vėl nežinau. Sakyk, ką pasakytum ar bent padūmotum, pamatęs mane su Niekų valdovo karūna ant galvos.
Vidinis ir vėl šyptelėjo, o aš pamąsčiau, kad gal per šį mudviejų nesimatymo laiką tokia jo šypsena prigijusi kaip įprotis. Ir tai pasirodė labai esminga – lyg žiebtuvėliu savo žodžiui, minčiai šviečia kelią pašnekesių kelionėse, kad neklaidinėtų, būtų šviesiau, bet šįsyk toks pamanymas suvėjavo, dvelktelėjo vėjelio gūsiu, sukrisdamas į mano ausis:
– „Niekų valdove, pasakas gražiai seki“. Tu apie tai? – ne iškart patikėjau, kad tai Vidinis.
Laikrodis pradėjo skaičiuoti tylos sekundes. Man atrodė, kad dar pats neįtikinęs į tokį save, su karūna, o pasirodo, kad tolesnėse prieigose tokie dalykai netgi geriau žinomi.
Laikrodis dar vis skaičiuoja tylos sekundes, kol vėl išgirsta Vidinį:
– Ar manai, kad pasakysiu bent žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.
Tai vos ne lašas į lašą iš to paties šaltinio, kuriuo mane girdė Poe ir Pro. Vidiniui tariau:
– Ką tik kalbėjau, kad seniai nesimatę. Labiau panašu, kad netgi išsiskyrę nebuvome. Kalbi kaip iš Poe poterėlio. O ir poterėlis turbūt dar neįšventintas, į bažnyčią nenuneštas. Pirmą sykį jį iš Poe ir Pro išgirdau. O dabar girdžiu, kad ir tu iš jo samstai.
Tiek pakalbėjęs vėl laukiau Vidinio šypsenėlės, bet ar pavėlavau laukti, ar jos ne buvo. Vidinis sukruto, sujudo, išlaisvino nuo diržo prisegtą dėklę, panašią į kardo makštį.
– Gal pravers. Bent noriu, kad taip būtų, – sakė paduodama ją ir kalbėdamas: – Aš, Pranuci, dar vis tikiu, kad tau pasiseks sugrįžti į karietą. Nežinau kodėl, tačiau tikiu. Na, o kol kas tavęs netrukdysiu, nes mums reikės rimtai pasikalbėti.
– Vidini, kas trukdo?
– Stipinas. Rato stipinas.
Vidinis išėjo taip, kad ir durys negirgžtelėjo, o aš laikiau rankose išdrožtą karietos rato stipiną ir skaičiau ant jo lyg marių bangomis suputotą užrašą.
Pasaulis kurti nebaigtas
Ir Dievas irgi – ne,
Kaip ir, žmogus, beje.
Dabar jau ir tyla buvo kitokia. Joje ošė marios. Ir kiekvienoje jų ošimo natoje galėjau girdėti tai, ką girdėjau. Klausinėti ir galvoti, kodėl čia taip, laiko nebuvo. O įsiminti?
– Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai ar verta dėl to vargti, kad nuoširdžiai Aš pagarbini? Nebent nežinotum, kad esi kurtas pagal Dievo paveikslą.
– O ten jau matysim, kaip kas atrodo. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe, o nuo jo sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti
– aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:..
Ošia marios, ošia, ošia. Bet gyvenimas dėl po nepersikūnija į vienareikšmę pajautą. Ir man buvo smagu, kai prieš akis lyg savaime atsivertė dienoraštis, paliepdamas perskaityti jį taip, lyg žinočiau, kad vėliau nebus laiko jį redaguoti.
Perskaičiau:
Man žilos giesmės solidžiau atrodo.
Suėję į šventorių
prie bažnyčios laukia –
žino, kad giedos,
nors gal ne šiandien, ne rytoj...
Išmokau būti su jomis
ir nesakau, kad turint žvirblį saujoje,
sočiau negu turėtum jį
po dangų skraidantį.
Mat, ir altoriai juk
ne skrandžiams papenėti.
(Iš „Savęsp montažų“ – 6)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2017-10-27 23:30:21 Pranuci, nepykit ant Pro ir Poe, kad užtruko, juk reikia ir jaunesnius aplankyti.
Manyčiau, kad kaip žmonių nėra nepakeičiamų (nebent Seime) taip ir karietų nėra nepakeičiamų.
Niekas yra labai plati sąvoka. Man iš vaikystės laikų menasi baronkos, o viduryje tuštuma(skylė) arba kitaip tariant niekas. Jeigu tokią karūną - baronką užsidėtumėte ant galvos, tai pamatę devyni velniai nugriuvę susispardytų.
Gal sakyčiau pasaulis per daug sukurtas, nes jis ne tobulėja, o žengia atgal. Dėl kitų sukūrimo, geriau patylėsiu ir grieko nedarysiu.
Stipiną reikėtų padovanoti muzikos instrumentų muziejui.
Šventoriuje paprastai renkasi ubagai.
nei_sis_nei_tas Siųsta: 2017-10-28 11:48:44
Labas rytas.
Atsiprašau, kad vakar prišnekėjau nesąmonių su baronkomis, Per daug įsijaučiau. Žodis ne paukštis - nepagausi, o ištrinti neina.
Gražios dienos Jums!
. 
Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) I
– Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai.
– Kur važiuoja?
– Dar niekur, bet reikia suprasti kad važiuos.
Taip, man girdint, sužneko dvi papūgos, Nadežda ir Potjė. Nesibaimino manęs. Aš jų, įsitaisiusių mano galvoje, labiau baiminausi.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų , laikas darosi greitesnis. Štai užlenkti ir kitos, dešinės, rankos Nykštys su Smiliumi. Valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Ar ne per greitai, a? Tuomet suvoki, kad šalia Smiliaus esantį Didįjį pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma.Vis dažniau pagalvoju, kad užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį pirštą, ir su juo pradėčiau galynes. Nemirksėdamas, neabejodamas, nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo gražu ir gera, kitiems taip neatrodo. O jis, Bevardis, su savo dešimtmečiu, čia pat, tik už durų.
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet stop, nes iš tiesų – kas yra įvardinama „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
Tačiau neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna
smagu girdėti:
1. Įžanga
Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.
Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.
Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surast kilnesnį žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir Ašašai išvaikščioti
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.
– Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai – ar verta dėl to vargti? – atsiliepė Pro.
Su jomis – su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebėdami susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję dar anais laikas, kuriuos judvi geriau prisimena. Jokių susitarimų, kaip mums būti, neturėta, o labiausiai užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną (gal suaugs?)
– O ten jau matysim, kaip kas atsitinka. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe, o nuo jo sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką supratęs iš girdėto, daugiau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją – Poe, man nebuvo sunku.
Dabar, išgirdęs Pro, kalbančią apie Ašašai, žinojau, kodėl ji taip – ar verta man atsiminti ją, Ašašai?.
– Ką myli, tą muša, – šyptelėjau jai į akis.
– Myli? – sukluso Pro. Ir lyg stebėdamasi:– O!, myli, myli, myli... Na, tuomet girdėk tuos meilius žodelius, – pasakė ji, ir iš tikrųjų, juos girdėti man buvo smagu. Smagu ir dabar, kai užrašau juos manydamas, kad jie bus atversti užrašais. Tačiau te jos vardas būna Švelnioji. Bet vizualiai ją neblogai pavaizdavo ir Pro, iškalbėdama Švelniosios man skirtus žodžius:
aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ::
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
(Švelnioji)
– Nagi, senuk iš Švelniosios raštų, ką pasakysi? – nesusilaikė patylėti Poe.
– Prisimenu Vidinį, Poe. Tiesą sakant, paskutiniu laiku neatrodo, kad jį užmiršęs būčiau. Vis sunkiau suvokti, kad štai mes esame čia, o kur jis? Aš gi nesugebėsiu vaidyba pavaizduoti Vidinį taip, kaip Pro Švelniąją.. Bet dvasioje prašau jo: Vidini, nors mintimis atsiliepki, kad būtų kuo panašiau, kaip tada, – pasakiau, net nepamanęs, kad pasiruošęs atkartoti veiksmą, kurį mudu su juo kažkada atlikome.
– O „kažkada“ – kada tai? – pasidomėjo Poe.
– Buvo žiema. Metų nepamenu. O mėnuo? Vasaris. Ar tik ne jo tryliktoji diena?
– Na va, tryliktoji! –
– Suprantu tave, Poe, bet man tai džiugi, atmintina toji diena. Vidinis irgi ja džiaugėsi ir, tikiuosi, džiaugiasi. Bent tuomet neatrodė, kad giedame, žiodami burnas. „Giedok, širdie, giedok“– skatino jis savo širdį. Aš gi panašiai raginau savo širdį. Užrašuose irgi „Giedok, širdie“ ar „Dainuok, širdie“ Nuo jų ir prasidėjo. Nuo užrašų.
Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
kad vyžų iš tavęs – manęs nepins
Ir milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai...
Taip tada taręs aš. Ir nemaniau, kad galėjau daugiau pasakyti. Tačiau girdžiu, Vidinis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiančio, ilgai nereikėjo. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą Šilinių dzūkų kraštą matėme.
Vidinis:
Ir ba - la - na.
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais .
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti
– O, atsiminiau! Ir metus atsiminiau! – apsidžiaugiau tokia sėkme. – Tai, Poe, buvo 2014 metais, ir būtent... taip, taip, būtent vasario 13 d. Tačiau reikalas tuo nesibaigė. Į jos laiką sutilpo ir kiti mudviejų su Vidiniu „ pagiedoti“ posmai. Atrodo, kad ir dabar juos, kaip tada galima dėlioti ir taip, ir kitaip, o jie vis tiek atrodys padėti savo vietoje. Nesvarbu, kuris jų pirmesnis, paskesnis ar paskutinis.
Ir ne tik tu, Širdie!
giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim,
bet leisk ir mums su tavimi išbūti,
kažkur kelionėje suklupus,
suspėti leisk ištarti žodį „ačiū“,
ir užsimerkti žinant, kad esi...
O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau, duok,
kad ir iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia.
– Ir toliau? – kažkodėl šį kartą labai smalsi buvo Poe.
– Ar Jums neatrodo, kad aš, brangutės, pavargau. Ko gero, Vidinis ten, kur jis dabar yra – irgi pavargo. Ir nieko nežinau apie Švelniąją. Tačiau ją norėčiau matyti netgi labiau, negu daug kas mano. Kandžius paprastai nebuvo atidus bet kokio rašto perskaitymui. O tuomet, girdint Švelniąją, jo ausys kaip žvakutės pakito į dangų. Šypsena pasidarė tokia atvira, saulėta, kad visus dantis galėjau suskaičiuoti. Visus...
– Nėra Kandžiaus,– kažkas pasakė, – Išėjo Kandžius. Namisėda jis niekuomet nebuvo. Draugai buvome ir, beje, esame, – beveik nematomas kaip migla švietėsi kalbančio žmogaus siluetas. Miglotas jo paveikslas greitai brėško, dėliojosi ir susidėliojo į gerai pažįstamą Vaidinimą.
Pelėda
2017-07-15 14:59:05
1. Kalendoriaus lapelis 
Pašokau iš miego ir, krestelėtas baimės, nesuvokiu, kas atsitiko, bet girdžiu:
– Tūkstantis ir viena. Girdėk! Tūkstantis ir viena.
Akys gyvos, bet atmerkti jų nesinori. Atrodė, kad joms geriau būti pasilikus užmerktoms.
– Kaip negirdėsi? Tūstantis ir viena, – pasikartojau lyg paliepimą. Ir tai nebuvo sunku. Žinojau, kad beveik taip („Tūkstantis ir viena naktis“) pavadinta ir po žmonių pasaulį vaikščioja knyga. Tačiau su ja nebuvau susitikęs. Kas atsitiko, ko jai prireikė? Akys tyliai atsimerkė, bet šviesos dėl to nepadaugėjo. Buvo šviesu. Dar kurį laiką pasižvalgęs, pradėjau save įtikinėti, kad tai sapno išdaiga. Tačiau sapnas nekoks, be įkvėpimo. Net ir knygos teisingai įvardinti nesugebėjo. Ar verta dėl to jaudintis?
Verčiausi nuo kairio šono ant dešinio. Kaip įprasta, pamanęs, kad taip, aukščiau kilstelėjus savo kairiąją pusę, geriau pailsi širdis. Tuomet laisvesnė, jautresnė be poilsio dirbanti širdis. O Die, kiek dienų, naktų, kai ji taip? Ir kaip jai pailsėti, a? Be poilsio plakančiai širdžiai.
Truputį aukščiau pakabintas tradicinis, mažų lapelių sieninis popiežiaus Grigaliaus kalendorius. Iš atversto lapelio gerai matosi informacija. Skaičiau, neužkėlęs akinių ant nosies, ir neatrodė, kad jų reikėtų. Tačiau gali būti, kad toks aiškumas dėl kitos priežasties; turbūt atversto kalendoriaus lapelio informaciją jau buvau išmokęs mintinai. O jis atkakliai rodė į praeitą laiką
Kovas (2017)
Saulė teka 07:50, leidžiasi 19:10
10
PENKTADIENIS
Silvija Naubartas Butgailė Emilis Geraldas
40-ies paukščių diena
Žuvys (02.20–03.20) Gaidys 69 /10
Ne vieną kartą ruošiausi jį užversi, tačiau šitaip, atrodytų, nesunkiam darbui padaryti nekilo ranka. Lyg kažkas jai neleido taip padaryti. O laikas, žinoma, dėl to nestovėjo – skubėjo dienos, ėjo savaitės. Žiūriu gi, kad jau ir trys žvaigždynai – Žuvies, Avino ir Jaučio – nuvilnijo, nutolo, nučiuožė. Po jų Dvyniai atkuteno pasimandravoti. Va, po dienos kitos, toli aplenkusi maniškį lapelį, tauta atvers gyvenimui birželio mėnesį. O aš? O manasis kalendorius?
Kaip suvokti, kas atsitiko, kad 2017 metų kalendorius, lyg nepaklusęs įprastai tvarkai, kovo 10 dienos neatverstu lapeliu atkakliai bando sustabdyti laiką. Ėgi varduvininkai Silvija, Naubartai, Butgaile, Emili, Geraldai, kas atsitiko, kad va taip?
Parūpo pasižiūrėti, kas parašyta kitoje lapelio pusėje. Ten taip:
1001 be 1000 lygus 1
– O! tuščia, švaru, lyg nebūta jo, – klyktelėjo Silvija.
– Kaip bekalbėtum, o Kandžius netikėtai išėjo. Labai netikėtai. Kalendoriaus lapelis to nežinojo ir dabar kerštauja, – pamąstė Naubartas.
– Kad tave kur! Iš tikrųjų 2017 metų kovo 10-oji yra Kandžiaus išėjimo diena. Lapelis laukia, kada jo išėjimas bus pažymėtas, – pasakė Butgailė ir atsigręžusi į mane: – Kada, dzieduli?
– O Kandžius? Kas jis? Šuo? Piktas? – nepanoro žinoti Emilis.
– Emili! – grasinančiai pasakė Butgailė, bet tai jai nesutrukdė laukti mano atsakymo ir argumentuoti supratimą, kodėl reikalinga Kandžių turėti kovo 10 dienos varduvininku.
– Mums Kandžiaus išėjimas stabdo laiką. Sakyk, Pranuci, ką manai, kas reikia padaryti, kad tarp kovo 10 d. varduvininku atsirastų ir Kandžius?
Truktelėjau pečiais, nes apie tai, kaip man atrodė, nebuvau pagalvojęs. Nebent savaime.
– Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – reikia naujo kalendoriaus, – vėl, bet kitaip prasižiojo kalbėti Emilis. Ankstesniu savo pasakymu tik paruošė dirvą, kad atidžiau būtų išklausytas jo supratimas. Ir štai girdim:
– Tačiau tai irgi tik pradžiai. Tik persižegnojimas. O visų pirmiausia, tuoj pat, nedelsiant, nusitaikius į Kandžių, reikia parūpinti antrajai lapelio pusei reikalingą tekstą. Dabar jis tuščias, kaip kapui paruošta duobė.
– Tu čia, Emili? Va tau! O jau mano akims atrodei žlugęs. Reikia būti dideliu bukagalviu, kad nežinotum Kandžiaus.
– O ką padarėm, ką darome, kad tokie nebūtume? Tik susapnuoti Kandžių leidžiame. Ir tai tik dziedulio sapnais.
– Tikrai miela tokį tave girdėti, Emili. Tačiau rodyti į tuščią kalendoriaus lapelį, manau, kad ir aš sugebėčiau. O ką ten parašyti? Kokiu tekstu jį užpildyti? – įėjo į dialogą su Emiliu Butgailė.
– Savaime neužsipildys. Tai faktas. Tačiau manau, kad geriau pasižvalgę, greitai sužinotume, kad netuščiai pagyventa. Yra, beje, ir tekstų, tinkamų kalendoriams. Tik gal reikia pamąstyti, kaip juos protingiau sukilnoti, sudėlioti, betgi ir vėl apsižvalgykime. Yra kam. Ne, ne! – kilstelėjo į mane akis Emilis – Tu, dzieduli, ilsėkis. Aš čia kalbu apie Poe ir Pro. Po balius, po vakarėlius, kaip bitės po žiedus, o prie darbo? Ar kelio nežino, nesuranda.
– Jos daug dirba. Daug. Net ir tuomet, kai baliuose, kai vakarėliuose. Iš tikrųjų, jos dirba kaip bitės...
– Tai va, te jos ir užpildo šį lapelį. Pirmą iš 1001. Ar manote, kad šitas skaičius šiaip sau čia atsirado...
– O jeigu dziedulis? Galbūt ką nors iš knygos, kurią jiedu su Kandžiumi rašė.
– Dar vienas rimtas pasiūlymas. Bet kodėl tik dabar sukruntame, kodėl, a? – džiaugėsi ir mąstė Emilis, o Geraldas ryžtingai išplėšė iš kalendoriaus Kovo dešimtosios dienos lapelį ir padavė jį man:
– Laikyk, dzieduli. Laiko niekuomet daug nebūna. Niekuomet. Net ir numirti laiku nespėjame. Tačiau argi verta dėl to liūdėti ar kitaip sau priekaištauti, vargintis...
Pelėda
2017-06-13 11:23:04
P.S:
Kad Kandžius nejaudintų širdies, reikia panašaus įpėdinio.
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
O, kiek anksčiau mačiau kalendoriaus lapelių... Vaizdas nelabai kinta: siena, pavidalas tradicinis... Saulė teka... diena kabo... vieno ar kito vardadienis...
Bet dabar suprantu, kad ankstesnius vis tiek kitaip perskaitydavau. Dabar pasirodė, kad kiekviena diena žmogui kaip šventadienis. Nes širdis gali pavargti ir akyse aptemti... o kiek daug pasakų tūkstantinėje laiko rašomoje knygoje, kiek gali paskaityti ir parašyti pats... Laiko duota, bet kada gana.
Kandžius pristabdė laiką, tas teisybė. Todėl Kovo 10-osios lapelį perversti ir nekilo ranka, nes labai susijusi su širdimi.
Bet širdis plaka toliau. Ir net neatsimerkęs matai šviesą.
Poe ir Pro dirba, be jų gal net paties lapelio nebūtų. Nudrėskei popiergalį, išmetei ir guli nuobodžiaudamas, rankas ant pilvo sukryžiavęs. O dabar va, yra.
Taip iš palengvo išjudina dar viena diena. Kalendoriaus lapelis užpildomas ja.
Nemira Kardašiūtė
Galvoju, gal net nespėsiu žvilgtelt, kokia bus diena. Kai laikas baigsis. Juk mano mama nespėjo. Ir jau visai nerūpėjo jai, kas bus ar iš viso bus parašyta kitoje kalendoriaus lapelio pusėje. Matomai nerūpės ir man. Ką spėsiu iki to, to ir pakaks.
Luiza Šarlotė
Labai jautriai parašyta. Sunku išplėšti iš kalendoriaus, ištrinti iš atminties ištikimą bendražygį, su kuriuo kartu keliauta - ir varge, ir džiaugsme. Bet Kandžius jau yra įamžintas Jūsų kūryboje, ateity gyvuos išleistoje knygelėje, taip, kad jis neveltui lakstė šioje žemėje, vieniems vizgindamas uodegą, kitus - aplodamas. O ir mums, skaitytojams, buvo malonu jį pažinti, tą uolų namų sargą, kuris dabar kartu su šv. Petru saugo rojaus vartus. Taigi, Kandžius dabar garbingoje tarnyboje, paaukštintas pareigose ir mes visi juo didžiuojamės! 5
Pranas
o, ačiū, Luiza, už naujausias žinias apie Kandžių. Suprantu, kad jos man labai pravers.
Luiza Šarlotė
O tai pats nepasisakė, nepasigyrė? Na, žinote, koks jis kuklus... visas į šeimininką
Loke1
imant kaip savarankišką tekstą tuomet ne visiems aišku, kas yra Kandžius.
Patiko.
-5. 
