Iš kelionių po Savęs (Ašašai) XIII 
Pakeliui į gilėjančią atmintį...
Poe (poezija) ir Vidinis... Kuo jie man skirtingi? Arba Pro (proza) ir Vidinis?
Apie tai pamastau atsargiai, bijodamas atvirai prisipažinti, kad abi jos – ir Poe, ir Pro – labai reikšmingai man jį, Vidinį, pakeičia. Baru, peikiu save, kad vis rečiau jį pašaukiu: Vidini, kur tu? O kai išgirstu atsišaukiančius Vi, Di ir Ni pritrūksta dvasios pamanyti, kad gal dabar už jį vieną kažkas kažkaip įsitaisęs gyvena trise. Ir gerokai jaukiau, paprasčiau gyventi, kai šalia yra Poe ir Pro, vėlgi nepaisant, kad ir per jas irgi jautriai pajaučiu Vidinį. Kaip jis sugebėjo taip išsibastyti, išsibarstyti, išsimėtyti? Kaip laikrodis laiką. Ar gali taip būti? Ar tai ne mano peties pastangos pateisinti savo egzistenciją, kai Vidinio reikmė nemenkai sumažėjo? O nuo kada tai prasidėjo, kažin, ar kas bepasakys, tačiau prisimenu, kaip jis neretai įnikdavo dainuoti apie karietą, kuri ne ta, ne ta, ir dar kartą sakau – NE TA. Ji mums nepriklaususi. Nežinoma. O Vidinis lyg pats jos vežėjas būtų – gieda ir vaidina jį.
– Poe ar Pro, kuri arčiau? Pasakykite, ar kada apie Vidinį kaip karietos vežėją esame rašę?– parūpo pasidomėti.
Atsiliepė Pro.
– Lengviau pasakyti, dzieduli, ko mes apie jį nerašėme. Ir aš, ir Poe, o ir dziedulis.
– Na taip. Bet vis dėlto. Pavyzdžiui, ką tu iš parašyto apie jį geriau atsimeni?
– Paieškosiu archyve. Gerai? Nereikės atmintį varginti.
– Turėčiau ir pats atsiminti. Gal truputi niuktelėk, stumtelėk. Jaučiuosi, kad pakalnėje stabtelėjęs.
– O kur Vaidinimas? – vėl Pro. – Jis Vidinį irgi išmokęs mintinai. Neblogiau kaip Seneką, – pakalbėjo ji, bet padaryti gerą paslaugą jai irgi buvo slaunu. Ir netrukus išgirstu kaip iš skaitomo teksto:
Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,– paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties“.
O laikrodžiai, it nežinodami ir nenorėdami patikėti, trepsėjo: nė –ra? nė – ra? nė – ra?...
Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. O jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek – daug, jeigu jau ir man per sprindį iki aštuoniasdešimt?
– Pro, tu mano tekstą skaitai. – nesunkiai atsiminiau sunkų rašymą, nors nepasakyčiau, ar kada lengvo būta. Dabar gi bet koks rašymas netgi pasunkėjęs. Kad ir paskutinis. Toks nedidukas, bet va skaito žmogus, o perskaitęs kalba į visas keturias pasaulio puses, kad, girdi, toks tekstas panašus į grindų šlavimą po sunkaus darbo
– Tu, dzieduli, vėl man priekaištus sakai?
– Todėl tau? Ne tu viena tokia, Pro. Ir kodėl manai, kad tai priekaištai?
– Tekstas apie Vidinį kaip karietos vežėją greičiau už kitus į rankas pakliuvo. Lyg kažkas specialiai padavė. Nesakyčiau, kad ieškojau. Tikrai – ne, – pasakė Pro ir padavė jį man pačiam paskaityti. Tačiau irgi pajutau, kad skaityti man jo dabar nereikia, nes praeitis persimeta ne tik į atmintį, bet ir į mano būseną. Atrodė, kad esu ten, kaip parašyta. Mintys plaukioja, klajoja, kamuoliuojasi pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.
Pro irgi nelaukė, kad uždainuosiu Vidinio žodžiais sukurtą giesmę.
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.
– O ! – pašaukė Pro, – Choro reikia. Choro, dzieduli, reikia. Kur jį dabar gausime. Tu, aš. Kas dar? Ar girdite? Mums choristų reikia! Choro reikia! – garsi buvo Pro, bet tuoj, kaip ūmai pakilo, taip ūmai nuslūgo, įleisdama į ausis tylą. Ir man jau neprireikė suabejoti, kad girdžiu Ne Tą karietą, girdžiu jos daina, girdžiu chorą:
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
Tylos reikėjo daugiau, negu turėjome, tačiau taupant ją, dar gebėjau suvokti, kaip man atrodo, nelengvą dalyką. Ne taip svarbu, kaip toli ar netoli praeityje paliktas laikas; kur kas svarbiau, kad jis buvo ir bet kokiu metu bet kokiame kalendoriaus lapelyje gali ateiti ir pasirodyti netgi per savijautą. Taip, buvo toks laikas, kuomet girdėdamas Vidinį prie jo giesmės Ne Toje karietoje tiesmukiškai manydavau, kad mano mielas bičiulis, ko gero, įsitikinęs, kad jis yra ne čia, kur iš tikrųjų yra, o ten, anoje karietoje, kurios nėra. Ir netgi ne jos keleivis jis ten, o vežėjas.
Ir va, sakykite, ką dabar man tarti, kai jo čia nėra, tačiau, pašaukus jį, išgirstu, kas dar taip neseniai atrodė neįmanoma: ir karieta darda, ir žirgas žvengia, ir choras gieda. O ir aš pasijutęs solistu.
Solistu?
– Nagi, Pranuci, neužmik, – girdžiu Vidinio balsą. Ir paklusnus jam žiojuosi giedoti.
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiunčia mišias –
Kviečiu visus į šventę.
Girdi kas mane ar – ne, bet choras – neabejotinai, nes kur dar galėčiau jį taip gerai išgirsti, kaip atsiliepiantį į mano pagiedojimą.
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiumi dabinta
Aukso karieta.
– Ėgi, kaip čia taip atsitinka, Pro. – pagaliau atsigavau iš tokios būsenos.
Vidinio nebuvo, tačiau būnant su Pro ar ir Poe, ir ypatingai kai jos abi, niekuomet nemokėdavau patikėti, kad jo nėra. O šį kartą netgi ištariau:
– Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti. Kad ir taip, kaip dabar. – O Pro ir Poe irgi neužmiršau: – Ko tylite? Netikite?
– Kodėl taip manai, dzieduli,– pasiteiravo Poe.
– Ogi todėl, mielosios, kad ir aš nelabai tikiu.
– Ir turbūt pasakysi, kad jau laiko nebus patikėti?
Patylėjau, bet tik todėl, jog susikaupčiau, kad lengviau išsakyčiau mano galvai sunkią mintį.
– Man atrodo, kad savo pajauta senokai žinau, kad Vidinio karieta gyvenimui prasmingesnė negu mano „Dženė“ Žinojo, matė, suprato kas nors tai ar ne, tačiau su juo buvome labai panašūs. Ir ypatingai tuomet, kai jis tyčia netyčia ant galvos užsidėdavo mano tėvo kepurę. Tuomet jau ir pats nemokdavau atskirti, kur tėvas, kur Vidinis. O ir aš į juos labai panašus.
– Ak štai kaip! Betgi irgi parašyta. Tavo, dzieduli, parašyta, – išklaususi mano kalbą pasakė Pro, o Poe, prisiminusi dar „neataušusį“ nuo rašymo eilėraštį, teištarė jo pavadinimą: „Kraujas ieško savų.“ Jo teksto jai perskaityti neleido Pro, matyt, pasirūpinusi, kad prasidėjęs pašnekesys nebūtų per daug išdarkytas.
– Palauk, Poe, palauk. Suspėsim, o dabar atsiminkime, ką dziedulis parašė apie savo tėvužio kepurę, – pasakė ji, ir pasiėmusi atgal man atneštą rašinį, skaitė iš jo nemenką ištrauką.
Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl kaip tuomet mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
– Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal sugrįžtančiu smėliu: – Mums dar reikia pagiedoti, Vidini ...
– Taip, taip, mums dar reikia pagiedoti, Vidini, – atsiliepiau į Pro skaitomą tekstą ir ji nepabarė, nepriekaištavo, neprotestavo. Ir jai, turbūt, atrodė, jog taip reikia, kad tokio pobūdžio netikėti intarpai surengti aukštesnės būties, kuomet į ją, panašiai kaip į bažnyčią, ir ateinama, ir išeinama persižegnojus. Tačiau ar verta manyti, kad žegnonė privalo būti tik tokia, kaip ją atlieka bažnyčia?
Jau gerokai anksčiau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina vėlgi tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur labiausiai reikia būti... būti būtent dabar, neatidėliojant, visa dvasia pasineriant į suteiktą progą. Ir tie, kas norėjo girdėti, girdėjo ir žino, kaip man tai pavyko.
Aš.
Tai va kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.
Choras:
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, manęs bernužėlio,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.
– Taip, Vidini, mums dar reikės daug pagiedoti,– mąsčiau vienas sau, bet atsiradęs sujudimas dėl to netilo. Buvo smagu suvokti, kiek daug atsiranda erdvės kad ir ant delno. Nemenkiau kaip žvaigždėlapyje.
Pelėda, 2017-09-04
Sąsiuvinio skaitymas - 
Vidinis atnešė sąsiuvinį ir pradėjo skaityti: 2.
Tėvas padėjo šaukštą ant stalo ireveik sudejavo.
- Nežinau, sūnau, iš kur tu toks atsiradai,.Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak viešpatie, nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu.
- Duonos nėra,- pasakė motina. Ir truputį patylėjusi tęsė:- Keista, aplinkui žemė, žemė. O duyonos nėra. Nedidelė žmogaus burna, o pasirodo, visą duona suvalgo. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką laai tauraus paslėpė nuo mūsų gal jam knieti sužinoti, kaip versis jo tvėrinys, kai ant stalo nelieka duonos.
- Fė, atsiliepė tėvas,- abu labu Motiona ir sūnus, Nors dėk ant galvos kerpurę ir ėk iš namų.
Sūnus šyptelėjo ir pasakė
- Teve, aš tave myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau..
Mani ilgame ir keistame gyvenime buvo nemažai bandymų parašyti puilių dalykų. Nesakau, kad tai turėjo būti romanai, novelės. Kalu apie rašymą ir tik, tačiau sunki Dievo galia įspūsdavo į krūtinę nykumą ir viskas baigdavosi keliomis frazemis. Dabar pradėjau žegnotis, bet bijodamas, kad nepamatytų aplinkiniai, ir ypatingai artimiausi žmonės. Šitai Dievui irgi nepatiks, bet man atrodo, kad pasaulyje vis dėlto bus mažiau nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms progos pašieptį sugrįštanti pas Dievą..
Šiandie vėl stoviu prie Pradžios. Nemanau, kad pragyventiū metai atmeta galimybę būti pradžioje. Metai čia neturėtų būti kliūtis, tik bėda, kad sieloje prigriosta, prišiukšlinta, ten didžiuliai savartynai, kad reikia gigantiškos stiprybės ir Dangaus palaimos.. išsimėžius. Antraip tok pastanų ir tų metų, kurie likę iki karsto, be abejonės, neužteks. Šia prasme galėčiau drasiai teigti, kad turėdamas Pradžią, nesu įsitikinęs, jog pavyks bent kiek toliau nueiti už jos. Et viltis, tas nmedrąsus tikėjimas , o GAL ima už rankos ir kviečia..
3
Tie namai dar gyvi, dar gyvena tėvas ir motina.
Daug metų praėjo, kai iš traukinio išlipau nedidelėje geležinkelio stotelėje. Ėjau ieškoti SŪNAUS.. O viešpatie, kaip viskas opasikeitė. Nesitikėjo, kad tai Šklėrių padangė, bet keli žmonės, išlipę iš vagono buvo Šklėrių ir Kabelių gyventojai, vieni suko viena, kiti- priešinga pryptimi.. et vis dėlto norėjosi pačiam surasti tuos namus ir dėjausi užsiėmęs- krapščiausi lagaminėjyje, laikdamas kol ūsiu paliktas vienas. Kuomet tai įvyko, palipėjau ant nedidelio kalniuko ir sustojau, žiūrėdamas, kaip tolsta nuvažiuojančio traukinio uodega. Ton pusėn geležinkelis tiesus it strėlė. Ir tarp medžių iki paties horizonto padūmavusi toluma.
-4-
Vieversys nutilo. Nutilo netikėtai., lyg būtų nutrūkusi smuiko strūna. Vytas atidžiai akimis .. ieškodamas nutilusio paukščio. Apipešioti. Lyg iš kautynių išėję, kareivių pulkai, plaukė debesys ir dangus uvo apniukęs, murzinas, prisiglaudęs prie \žemės. Giesmininko nesurado, et Vytas ž\inojo, kaip elgiasi šis paukštis- liovesis čirenęs, kaip akmenukas kulversčia krenta žemyn ir susilieja su žeme.. nemoka pavasari be dainos būti vieversys danguje. Nėra jo, ir nera pavasario, tos šventės, kuri vaikšto po sielas kai geroji dvasia ir tuomet joje šviesa, stiprybė tos viltys ir visa. Kas, klas laimingais spinduliais apšviečia žmogau kelią į ateitį.
Divuli jo dėdė, neretai pasakydavo, Vyturių žemė et jam ji uvo nediodelė- ties jo sodyba, ten, kur jo laukas. Žemė nebuvo derli- grikių, rugių, lubonų ir bulvių žemė, bet dėdė pukdavo išgirdęs šią teisybę kibdamas į ginčą, didžiavosi, kad jo lauko sidžiausdias turtas yra vieversiai. Vyturiai, bač, žino, iš kur lengviausia į dangų pakilti,-sakydavo dėdė Sodiečiai neliko skolingi ir vadino vieversių Dieuliu.
- Ak tu, nudžiugo Vytas, pajutęs dėdės teisyę. Bet tai atsitiko po daug metų, kai pavargęs ir liūdnas sugrįžau į tėviškę. Vytas turėji būti geru, teisingu žmogumi, jautė kojomis ir širdimi į tėviškės .. ir su jos paukščiais, bet jis dar nesuvokė jos visos, tai buvo tik maža dalelė, bet kartu pradžia, kai jaunas žmogus pradeda samoningai suvokti turtą ne kišenėje, maiše ar svirne
O danguje vis tie labai paniurę debesys. Tai irgi turtas, bet Vytui dar neuvo tekę girdėti, kad kas girtų debesų grožį.
5
_0 Vytai, ėgi kur tu?
- Petras?- nustebo vaikis, išgirdęs vyriausiojo rolio balsą ir mato, kai anas nesidairydamas ateina į jo pilį. Tai buvo platoka ir negili duobė- pilna smėlio, alta. Anksčiau čia ateidavo žaisti, bet tai buvo anksčiau- čia užgzdavo, urgzdavo mašinos, įspausdamos smelyje gilias lentgalių vėžes. Ir vykdavo inirtingi mūšiai- tratėjo kulkosvaidžiai, pokšėjo traukiniai, bumbsėjo mombos. Visi šie karo garsai nenutildavo kol užkimdavo burna Ir paskui ilgai tekdavo rinkti išdaužyta techniką- įvairius rakandus ir žuvusius karo lauke- medinius kareivėlius.
Bet žaidimai pasibaigė ir pasiliko tik vieta . Dabar Vytą m čia traukdavo atokumas- ateidavo paskaityti arba tiesiog pabūti vienas. Pastaruoju metu tai buvo savotiškas užsiėmimas- svajodavo iki užsimiršimo. Panašiai, kaip anksčiau karaudavo. Bet kariauti būdavo lengviau.
6.
Ši nemaža ir ir mano akimis žiūrin, gan keista istorijai prasidėjo 1992 metų sausio antroje pusėje. Jau buvo vėloka, kai paskambino Vitas, mielas ištikimas ir geriausuias bičiulis. Nedaug, kam pavyksta pragyventi iki žilų paausių ir plikės viršugalvyje išsaugojant vaikystės draugystę, bet ir diena iš dienos gyventi jaučiant jos dvasinį peną sielai. Bet šįkart manęs laukė siurprizas
- labas seni. Ačiū kad dar nenumirei?
- Laukiu tavęs, Antraip logas bųčiau draugas, neužleidęs geram bičiuliui eilės.
- Gerasio darai, pagyrė Vytas. -Tik ilgai reikės laukti.,- nuteikė nenuliūdinęs vitas, bbet pasirodė kad tąkart jo galvoje uvo pritrenkiantis sumanymas, jis, matyt, irgi skubėjo, kad kas neišsklaidytų jo vaizduotę, bet jis buvo biznierius. Ir pakėlęs telefoną jis vis dėlto jautė, kad kitoje laiko nemažą krūvą pinigų, kuriuos teks mesti į ugnį. Bet ar pakils iš jų baltasis Feniksas/ Tai būtų gražus, didelis dalykas ir galima būtu mirti. Bet tokie užmanymai be parametrų Ir pagaliau net jie yra, tai uvo reikalingas ilgesnis laikas ir gilesni apmastymai. Bet jis ir buvo rizikos žmogus. Ir nors jo tas skamutis neuvo įperigojantis, bet vis dėlto šitaip buvo pravertos durys į Dievo pašnibždėta žmogaus veiklos pasaulį.
- Klausyk, seni. Prispausk rageli stipriau prie ausies, o aš skaitysiu..
/ Skaitė/
-7-
Vytas liovėsi skaitęs ir laukė ką pasakysiu.
Tai buvo apsakymėlis, kuri parašiau prieš 25-30 metų- buvau jaunas, sveikatos skolintis nereikėjo, tačiau išb šis kūrinėlis liko neužaigtas. Ši nelaimė mane persekiojo iki šiai dienai- atrodydavo gražiai pradedu, bet greitai pavargstu ir jausdamas ir jausdamas, kad negaliu išlaikyti kvėįpavimo, atidėdavau darbą kitam kartui, tačiau taip toli, kad rankos jo jau niekuomet nepasiekia. Vitas surinko nemažai šios makulatūros, vis sakydavo, kad Dievas žino, ką darop ir, vadinasi, žino, kodėl aš nierkaip neįstengiu užbaigti savo rašinių ir žino, kodėl Vitui malonu juos rinkti. Bat tai, kad juose papasakota beveik visa jo biopgrafija, tai man aišku. Manyčiau, tai buvo paskata šiai kolekcijai surinkti, et Vitas jo lyg nepastebėdavo- lyg ji šiap sau. Irbsergėtų, kad bent tokiais popierias nebūtų prišiukšlintas pasaulis
- Ką tai reiškia,- padelsęs paklausiau.- O skaitai ne kaip.. Galėtum geriau.
- Man atrodo, kad neiškęsiu ir tuoj pat atbildėsiu pas tavę Bet- ne. Aš tau siunčiu automobilį atvažiuosi. Tik nesiginčyk. Daugiau nekalbu, siunčiu automobilį, nes reikia skubėti
Vitas padėjo ragerli, o aš palikau pražiota burna. Tai viršijo man žinomomas “ katastrofiškas” Vito poelgio normas, bbet nepergyvenau. Žmogaus amžinoji paslapties esmė yra tai, kad jis beveik visas susikaupęs savyje, tik ten jis yra toks, koks yra, o į išorę išleidžia savęs laai nedaug- tik tiek kiek reikalauj aplinkyės., bet ir šiuo atveju nereitai pasikliaujama vaidyba. Man tai nenaujiena. Ta puikiai žinau, kad tik Dievas gali pažinti ir nupiešti žmogų jo dvasios erdvėse. Beje, šitokį supratima įgijau didele kaina. Tai iškentėtas supratimas, o ne surastas raštuose Ir būtent tai sudaro jos vertę.
Skustis ar ne,- apčiupinėdamas barzdą,- svarsčiau ir nusprendžiau jos neskusti. Jaurėbė,- nepiktai mintyse pagalvojay apie Vitą. Sumanė, matyt, pasigerti, ot, ot ir renka kompanija, naktialda. Bet tai buvo tik maskuotė, o sieloje jutau, kad Vitas įsiaudrino ne dėl kompanijos ir ne dėl pasigėrimo.
Paskutinieji man “raštai” Vito kolekcijoje atsirado maždaug prieš pusmetį, Ir netyčia su jais prisipažinimas, kad man ilgame ir keistame gyvenime buvo dau buvo daug bandymų parašyti puikių dalųkų. Nasakau, kadvtai turėje ūti romanai, novelės ar kitokio poųdžio kuriniai kalbėjau apie rašymą, prasitardamas, prasitardamas kad sunki dievo valia įpūsdavo į krūtinę nykumą ir visas kurinys baigdavosi keliomis ftazėmis. Vitui tai nebuvo naujiena , bet ir jis nežinojo, kad neseniai pradėjau žegnotis ir kad dodžiausioji mano aimė ta, kad nepamatytų aplinkiniai-,mypač artimesni žmonės- ir ypatingai jis, Vytas.
Ilgai griozdžiau, po keletą kartų pakilojau savo biliotekos knygas, ieškodamas šių užrašų, bet jų surasti nepavyko Ir prisiminiau, buvo toikia frazė- Žinau, kad mano baimė žegnotis dievui nepatiks, bet man atrodo, kad pasauluje vis dėlto us mažiau nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms apšiepti sugrištantį pas Dievą žmogų.. O paskum sutikęs vita, vis laukiau, kad jis man primins apie tai, tačiau buvo neįtikėtinai kantrus, net pradėjau abejoti savo įtarinėjimu. Et vėlyvas skamutis ir jo užsispyrimas ekstra susitikti rimtu reikalu panudino nusiteikti jo kandžiai pajuokai.
Betgi pats kaltas, kad mėtaisi ‘išpažinties užrašais tačiau vistiek pasizadėjau duoti į snukį, kad nesugebėjo surasti tinkamesnio laiko, kone prikėlė iš patalo. Laikrodžio rodyklės artėjo prie vidurnakčio. Kieme cyptelėjo automobilio stabdžiai ir netrukus pasigirdo dūrų skambutis.
Atvažiavo..
8
Oi keikei, oi keike. Ne. Tu žodžiais keiksmų nesakai. Visi tavo perkūnai sproginėja širdyje. Bet žinok, kad tai pavojinga sveikatai. O šįkart tau nenusibosiu su savo pirklystėmis. Atrodo, turiu įdomaus pasakyti. Nors naktis, bet kava reikės užsigerti Na, vilkis savo drapaną ir eik į svetaine Ko čia dabar tupinėji.
Viskas gerai. Niekas nedega ir neketina degti, bet reikalas toks, kad tikrai negalėčiau užmigti. Tai ne jaugi per nakti pačiam su savimi kalbėtis/ Nusprendžiau tave parsigabenti;
neskubėjau pulti jam ant kaklo. Raukiau nosį, taisiau piktą veido išreaišką, bet tokie dalykai man nesiseka . Tai buvo nuoširdus sutikimas. Nuoširdumas neapgauna.
- Tai kas atsitiko. Verdi. Verdi kaip pokario metais ruginė uiza puode.
- Ruginė. Tui. Bet sakau- eikime į svetainę. Jauti/ tai, seni,konjako garai.
Vitas paslaugiai padėjo nusivilkti puspaltį ir mudu nuėjome į svetainę. Kurią jis kitąkart vadindavo užkandinę. Gyveno gerai, bet tik tą dieną buvo lemta sužinoti, ką tai reiškia. Įvirtau į pamėgtą fotelį ir ištiesiau kojas, laukdamas išgirsti, kas ji jaudina ir nesitikėdamas, kad tai galėtų ūtio svarbu man. Bbet šį kartą apsirikau ir išgirdęs, kad nori mane nupirkti pripiliau stiklą konjako ir nermirktelėjęs išgeriau iki dugno.
- Gal dar vieną?
- Kaip įsakysite, pone.- Prisipyliau ir vėl išgėriau., visu kūnu jausdamas šiltą, gerą it mylimos moters glamonę. Užkaito veidai. Šiluma pasiekė ausų kraštelius..
Vytautas irgi prisipylė, išgėrė, butelį pastatė toliau.
- Jaučiuosi kaip pas čigoną ar turguje arklys.
- Nevaizduok džentelmeno,- nutraukė Vitas.- Pinigai yra pinigai. Žaidžiama tik šutauo- arba už juos perki, arba pardiodi. Jie emocijų nežino, bet savo darą išmano gerai. Kita vertus, nekik prie žodžių ir klausyk, ką tau išmano geriau išmanantys ž,onės.
- Tuo geriau išmanančiu čia. žinoma, būsite ir Jūs, pone.
- Ačių, kad bent tai suvoki., - Vitas atsistojo, norėdamas pasiektim utlį, bet susilaikė ir pasilenkęs arčiau mano veido pasakė-Pinigai mano dideli, todėl verti , kad galėčiau didelį darbą padaryti. Todėl ir tu, seni, čia. Todėl ir aš nerandu vietos. Žmonės miega o aš va, tave,pašepelįm privalau konjaku girdyti ir dar pinigus mokėti Nemažus. Bet svarbu ne milijonas, o kad darbas būtų padarytas gerai.
Norėjau pasakyti, kad iki milijono, mielasis, nemoku suskaičiuoti, bet vito akys buvo piktos. Tai uvo nauja jo elgsenoje, šitokiu jo netekę matyti.
- Tai ko tu nori. Sakyk. Netempk gumos. Ir konjako duok. Jeigu užsimojai girdyti, tai girdyk.
Dabar sakau, duok Dieve žmonėms daugiau tokiu naktų. Tačiau ne keista, kad tokio aiškaus dalyko man seniai nepasitaikė sukrauti. O kai tas pavyko, išsitraukiau piniginę, pats pasišaudamas girdyti bičiulį brangiausiu konjaku, bet buvo naktis ir reikėjo gerti, ką spintoje turėjo milijonierius.
Man visai nestebino tai, kad šis žmogus kažkokiu ūdu sugeėjo sukaupti didelius pinigus. Mane nustebino, kad žmonėse pasklidusi jos neteisybė, kad esa, pinigai gadina žmones. Menki, jie žmonės, jei pinigai juos sugadina taip. Vito jie negadina, Bet ar neatsitiko kažkas baisaus , nepataisomo su manimi/ Aš ilgai negalėjau patikėti, kad jis siūlo už jo milijonus susukti kino juostą. Ir ūčiau lengviau patikėjęs, jeigu jis ūtų pasakęs, kad parytyje išlauš banko seifus iš užvogs milijoną, kad užmuš žmogų ar padarys kitoki baisų nusikaltimą. Gėda. Tačiau gėda- ne bausmė. Žiuriu į save ir matau, kad visuomenėje toks netikęlis ne vienas, o teismo mums nėra. Tai bent tu, Vitai, teisk, savo panieka mane., kad patirtoji gėda neatlyžtų iki grabo.
Taip rašiau dienoraštyje, kurio susikaupė (?)
9
Sveikas, pasauli.
Tutbūt nemokėjau tavęs matyti, bet tai mano kaltė. O gal nusikaltimas?-Rašiau dienoraštyje, sugrįžęs iš Vito namų.- Man gėda, kad aš toks, bet didesnė gėda, kad paklydau tarp savęs ir žmogaus. Kurį laikiau tarp geriausių bičiulių. Pie Tave čia, rašau, Vitai. Tu tas žmogus. Aš ilgai negalėjau patikėti kilniu tavo žygdarbiu, kai išvertęs iš kišenės ( o tiksliau iš maišo) krūvą pinigu pasakei:- Imkite.. tepadeda jie išgirsti Lietuvą kaip mūsų tėvynę. Tepadeda jie suprasti, kad esame ir kodėl tokie esame Aš skiriu šituops pinigus Lietuvai įvardinti žmonių širdyse.
Ta naktis it pasaka. Paskui, kai jau supratau, kad tai ne pavelavęs naujametinis pokštas, sužinojau, kad Vitas pinigus deda į kultūros aruodą. Nežinia, kaip prisiminiau tą patį apsakymėlį, kurio jis pradžia paskaitė telefonu.
“Ak, tu, - nudžiugo Vitas,pajutės dėdės žodžiuosę teisybę. Ir vis ieškodamas danguje vieversio. Tai uvop to amžiaus jaunikaitis, kai suaugesni dar nepripažįsta jam vyro teisių., lyg ijo, kad nmeįsileistų į savo tarpą žmogau, kuris pranoktų juo savo dvasios kilnumu. Jie, suaugusieji, net nesuvokia, kad tokiu elgesiu naikiną gėrį, meilę ir patys apsineša dumblu nes nėta jiems kaip vyras vyrui pasakyti, jog melstis žmogui reikia ne sukniuus tamsiame kampe, lenkiant galvą prie grindų, Melstis žmogui reikia prie to altoriaus, kuris Dievo rankose- jis visuomet dievo rankose Ir vyturys iš to altoriaus., kuris čiulba pakilęs į padangę tik todėl, kad padėtų žmogui pakel;ti galvą ir pamatyti, tuos rūmus, kuriuose gyvena.
Vitas irgi žinojo šią paprastą tiesą, bbet vyresnieji jį vaidino piemeniu ir varė ganyti kiaules.. Tiesa, jis negalėjo, kaip vyturiu Dievulis, pasakyti, kad turti savo lauką, bet jis mokėjo valandų valandas kaip laukas aukštylnenkas gulėti ir nepavargdamas žiūrėti į dangų. Uvo kantrus kaip akmuo ir laimingas, kad moka melstis maldomis, kurios kaip meilė- banmguoja, kilnoja krūtinę, atsidusta ir nusišypso- ir viturys, išgirdęs šitą maldą- vėl pakyla į dangų, virpa ir čirena, ir tokio mažo jio pilnas pasaulis.
Atmintis matyt, nedaug apgavo. Irt Vitas, pakėlęs antakius ir išplėtęs akis, nepakrutėdamas išklausė šį monologą ir pasakė:
- seni, bet tai beveik žodis žodin.
- Beveik? Tikėjausi, kad apsieisi be “beveik, kad pripažinsi, jo žodis žodin. Bet tokiau- nors šauk. Neprisimenu. Kas čia galėtų būti. Yra, vadinasi, akimirkos žavingos. Bet Vitai, ar nujauti, Griūva pasaulis. Mano akyse jis griūva, O kartu ir ta neteisybė, kai pinigai gadina žmones Menki jie žmonės, jeigu juos galima sugadinti. Tavęs nesugadino.
- Man ju dar pakaks, kad sugadintų. Bet juk iš tikrųjų, tave noriu nupirkti. Tai reikės šį darbą dirbti. Reikės pasaugoti, kad pinigai dirbtų
- Nebūk merga,-.ramiai pabarė Vitas ir tęsė:- Rizika yra rizika. Ir įdomiau, kai ją lydi tokia pati palyda Tuomet nėra abejonių, kai užsidegus klojimui, sudegs visas jame sukrautas derlius. Aš nepakenčiu profesionalizmo, aš noriu juoktis ir gal suteikti malonumą kitiems pasijuokti. Ir man atrodo, kad imdamiesi darbo kurio nemokame- Ir kitus pajuokinsime. Ir patys pasijuoksime. Tai labai idomu.
10
To nakties laiko nepastebėjome. Ir kai išaušo rytzs, vėlyvas rytas- irgi nepastebėjome. Ir kai butšelis ištuštėjo, ir kai kitas atsirado- viskas buvo kaip sapne., ir jeigu baigtųsi šis pasakojimas, nepatikėčiau, kad mūsų laukia nemažas romanas.
- Lietuviai eina į mūšį?
- Iš kur mums daar žinoti? Kad diletantai. Einame ieškoti.
Ir vis dėlto jau tuomet pajutau kažkokį užsispyrimą, kad šitaip nusiteikti negalima. Tai nebuvo gailėjimasis Vito pinigų. Tai buvo ta nuostabi proga pasirodyti visuomenei su veliava, kuri žmoguio leidžia atsiskleisti. Būtent ši aplinkybė tapomsvarbiai priežastimi atsirasti idėjai, kuri ir galėjusi atsirasti tik,tuomet, kai prie Dievo duotos ….. .. .. laisvai pridedamos galimybės ją realizuoti., apibrėžia turtsa.
Au žinojome, kad gyvensime neilgai, kad perdaug apsunkinti skrandį tokiuose mūsų metuose pavojinga ir vis dėlto pasirodome gyvenimui gobšūs. Kai Vitas pasakė, kad reiktų pradėti nuo 1863-jų, man pasirodė, kad aš jį suprantu ir ir neuždelsęs atsiliepiau- juoktis, tai juoktis..
bet ne, iš savo tautos istorijos juokiasi tik bepročiai.
- Rytoj važiuosiu į turgų, pirksiu lazdą. O viešpatie, kad nors nepaslystume, nesugriūtume.,- pirmą kartą išgirdau jo susipūpinusius žodžius.
- Nupirk ir man,- paprašiau jo mintyse Prašiau Dieva, kad ent jis nebūtų su tais, kurie norės juoktis. Na, o tau, mielas žmogau, tokia teisė duota.;
“ Bet jis mokėjo valandų valandas kaip laukas aukštilnenkas gulėti
ir nepavargdamas ir nepavargdamas žiurėti į dangų, -šgirdai Vitą/b
- Ir viturys,, išgirdęs šitą maldą, vėl pakyla I dangų, virpa ir čiurlena ir tokio mažo jo- vėl pilna padangė.
Vitas ne t užsimerkė Toks saldus džiaugsmas apkaino jo krūtinę. Išnyko debesys, bet tamsos nebuvo- raudoni, linksmi ilgi ugnies liežuviai laižėsi po akių vokais- ir ši šviesa akino.- plėšte plėšė nuo žemės ir kėlė ten, kur virpa- gieda vyturys.
- neijok, Vytuk.,- girdėjo šaukiant dėdės Vyturiu Dievulio balsą. Aš taui dovanoju lauką Vyturiai, rač, žino iš kur lengviausia į padangę pakilti.
11
Atrodytų, kad dienos turįjo būti pilnos veiklos, reikalingi ar nereikalingo ruzdesio, tačiau buvo kitaip- aš aptingau, labai aptingau, lyg ūtų reikėję ruoštis ilgai ir sunkiai kelionei pas numirėlį., vis pykstant,kad jis mirė. O jeigu kitaip negalėjo, tai kodėl mirė taip toli. Apsunkau. Atrodė visas esu prigrūstas geležiniu luitų. Kažką daryti, juo laiau tikintis sėkmės- buvo neįmanoma. Bet tomis dienomis mano dvasinė būsena ar tik neuvo pati ta, kai jai paklusius ir jai patikėjus telieka sąžiningai ir dorai prisipažinti- vyreli, tavo laikas praėjo. Viskas,, kas tau dar pallikta, tai sentimentai sau ir prtaėjusiam laikui.rašyk, skausmingus prisiminimus, kaip tą kiekvienus , nuoširdžias manas, kad tai didžioji jo pareiga juos tip, kad jie būtų gražūs ir vienintėlai tokie teisingi.
Dienos slinko lėtai, nūdmai ir buvo daug laiko, kad galėčiau suvokti, jog jo ne šiap sau,, kad tai lemtingas ženklas galybės, kuri vis dėlti neužmiršusi, kad žmonių gyvenimo, jų likimų negalima paleisti iš savo rankų. Yra kalendorius, kuris nežino, kaip tą galybę pavadinti- bet jame niekas nepakeičiama . Ir sapnai, perskaitę jį išdykauja. Kiekvienas savaip, kai ką pranešdami žmogui iš jo ateities
Nyki tų dienų tuštyė lyg ir liūdytų, kad mano tos Galyės kalendoriuje buvo tuščia, o kažkur toliau nupiešta bebaigianti degti žvakė- aplink ją gražiai ryškios spalvos- dar uvo leista pažaisti, pasigraudenti ir viltis, bet nuojauta nenorėjo lepinti eprasmiais žaidimais. Nuojauta buvo teisinga ir vargino tais sunkiais betono luitais, versdama suprasti realybę kaip tokią.
Tik po geros savaitės buvau paliktas pats sau. Ir norint, žinoma, kad galėjau suprasti savo beviltišką padėtį: nami ir ju nuotrauka, kur kur galima tik ateiti ir tik prisiminti., kai iš to naudos tik kiek tai reiškia - subbanguoja dvasia. Veiksmas dar vyksta, bet dar nuotrauka rėmuose reikalinga, bet ji jau negali ištrūkti ir jai elieka laukti ir tikėti.
Bet nepasakysiu, kad gyvenimas buvo visiškai tuščias., jeigu tik sutiktume, kad ir šešėliai tos besikeičiančios, paslaptingos, neturinčios apibrėžtų kontūrų, ištižusios dėmės, tą jų maišatis gyvenime turi kažkokią prasmę. Jie užpildo tuštumą, kuri- bent man- visuomet sunki. Ir nedrasu sakyti, kad gal idealios tuštumos išvis nėra.
Praeinat šiai dvasinei negandai- krizei, kažkodėl apsidžiaugiau kad jį buvo.ir geriau už fizikus žonojau, kad juodos spalvos geriausia absorduoja šviesą Su ją sukaupdama ir šilumą. Taip ateina kita pradžia., galima sakyti, naujų reiškinių, ir atrodo, kad nesumeluojant sau ir kitiems , galima manyti, kad pamokos dar nebaigtos. Ir kviečiamas pasirodyti ką pats galėtumei parašyti ant to savo likimo kalendoriaus lapelio.
